- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-04
- Bylos Nr.
- 1A-598-530-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-01054-2011-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Giačaitė (pirm.), Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis
- Nukentėjusysis
- I. M.
- Nuteistasis
- D. K.
- Civilinis atsakovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“, draudimo įmonės Compensa TU S
- Advokatai
- Vilma Petrauskienė
Teisėja Vilma Dapkevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-598-530-2014
Pranešėja Danutė Giačaitė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01054-2011-3
2014 m. lapkričio 4 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Ryčiui Kirkliauskui, nukentėjusiosios I. M. atstovei advokatei Vilmai Petrauskienei, nuteistojo D. K. gynėjai advokatei Nijolei Raulušaitienei, specialistams Linui Andrijauskui, Valentinui Mitunevičiui, Vytautui Šakėnui, civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui V. J., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. bei civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus S. S. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 3 d. ir jam paskirta bausmė – 40 MGL, t. y. 5200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų) litų bauda.
Iš civilinio atsakovo – draudimo įmonės Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialo priteista nukentėjusiajai I. M. 5867,24 Lt (penki tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt septyni Lt 24 ct) turtinės žalos ir 8632 Lt (aštuoni tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt du litai) neturtinės žalos atlyginimo.
Iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas 186075193) nukentėjusiajai I. M. priteista 36 368 Lt (trisdešimt šeši tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt aštuoni litai) neturtinės žalos atlyginimo.
Iš D. K. nukentėjusiajai I. M. priteista 1500 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų) turėtoms advokato išlaidoms padengti.
Iš D. K. valstybės naudai priteista 159,76 Lt (vienas šimtas penkiasdešimt devyni litai 76 ct) proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. K. pagal BK 281 str. 3 d. nuteistas už tai, kad 2011 m rugsėjo 24 d., apie 19.00 val., Alytaus r., kelio (duomenys neskelbtini), vairuodamas darbo metu krovininį automobilį Volvo FH 12, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) su puspriekabe Schmitz, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimus – nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitų asmenų saugumui, 133 punkto reikalavimus - pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatytos kliūties, dėl ko partrenkė ta pačia kryptimi su dviračiu važiavusią I. M., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu sunkiai sutrikdė I. M. sveikatą, ją sunkiai suluošinant dėl uždaro pilvo ertmės organų sužalojimo (kepenų plyšimo), dėl postanoksinės encefalopatijos pasireiškusio visų keturių galūnių paralyžiaus bei dėl lydimų abipusio hemopneumotorakso ir ūmaus kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, dauginių šonkaulių lūžimų.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius, nesutikdamas su Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-05-08 nuosprendžiu, prašo panaikinti jo dalį, susijusią su civilinio ieškinio tenkinimu ir civilinį ieškinį atmesti. Apeliantas skunde nurodo, kad teismo nuosprendis priimtas netinkamai aiškinant ir taikant neturtinės žalos atlyginimo instituto teisės normas, neatsižvelgiant į neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, dėl to yra nemotyvuotas ir naikintinas. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalies, 6.251 straipsnio 2 dalies, 6.282 straipsnio 1 dalies neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, taikytinus, siekiant kuo objektyviau pagrįsti priteisiamą neturtinės žalos atlyginimą. Teismas turi nustatyti tokį protingą kompensacijos už neturtinę žalą dydį, kad atsakovas būtų kuo labiau suinteresuotas kiek įmanoma operatyviau atlyginti neturtinę žalą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros. Teismas neanalizavo civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos darbuotojo – nuteistojo D. K. turtinės padėties, todėl priėmė teisiškai neargumentuotą nuosprendį. Teismas neįvertino D. K. gaunamų pajamų, turimo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, kito nematerialaus turto, įsipareigojimų tretiesiems asmenims ir šių įsipareigojimų santykio balanso su turimu turtu. Iš pateikiamo 2013-12-31 Balanso matyti, kad įmonės padėtis nėra gera, kadangi įmonės turimas turtas per finansinius metus sumažėjo 1457073 Lt (vienu milijonu keturiais šimtais penkiasdešimt septyniais tūkstančiais ir septyniasdešimt trimis litais). Per 2013 metus UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 230 629 Lt (du šimtus trisdešimt tūkstančių šešis šimtus dvidešimt devynis litus) nuostolių. Pirmos instancijos teismas neįvertino UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimybės kada nors atgauti atlygintą neturtinę žalą iš nuteistojo, tokiu būdu pažeidžiant būsimo kreditoriaus visiško nuostolių atlyginimo ir teisėtų lūkesčių principus. Dėl to teismas nukrypo nuo CK 6.250 straipsnio 2 d. aiškinimo ir taikymo praktikos.
Teismas nepagrįstai laikė įrodytomis aplinkybes: bendravimo galimybių sumažėjimą, dvasinius išgyvenimus ir didelį stresą, nes civilinis ieškovas nepateikė tai įrodančios kompetentingo specialisto išvados. Todėl nėra aišku, ar bendravimo galimybių sumažėjimas, dvasiniai išgyvenimai ir didelis stresas yra, ar jie tęsėsi iki teismo nuosprendžio priėmimo dienos, ar tik kurį laiką. Antra vertus, lieka neaišku, ar dvasiniai išgyvenimai yra priežastiniu ryšiu susiję su įvykusiu eismo įvykiu ar ne.
Teismas netinkamai įvertintino ir nukentėjusiosios veiksmus. Apeliantas remiasi LAT praktika, kurioje pabrėžta, kad nustatant neturtinės žalos dydį <...> būtina įvertinti ne tik nuteistojo <...> kaltę, bet ir nukentėjusiųjų veiksmus – ar jie elgėsi atsargiai. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad susidūrimas įvyko 1.2 m. atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (T. 1, b. l. 11-12,13, 14-25; T. 3, b. l. 2-5). Tai reiškia, kad dviračio vairuotoja važiavo ne arčiau dešiniojo kelkraščio krašto, o arčiau važiuojamosios dalies krašto, kadangi nuo įvykio vietos iki važiuojamosios dalies buvo 0,5 m, o nuo dešinio kelkraščio krašto – 1,2 m. Taigi pati civilinė ieškovė nesilaikė kelių eismo taisyklių reikalavimų ir nevažiavo kuo arčiau dešinio krašto bei nesielgė maksimaliai apdairiai bei rūpestingai. Buvo būtina įvertinti ir tai, kad dviratis nebuvo pritaikytas vežti krovinius, o civilinė ieškovė su savimi vežėsi du bakelius ir kibirą. Teismas, priteisdamas civilinės ieškovės prašomą visą neturtinės žalos 45 000 Lt sumą, nesivadovavo teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose taikoma satisfakcija. Panašaus pobūdžio bylose neturtinės žalos atlyginimui teismai priteisia nuo 15 000 iki 25 000 Lt sumas.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. K. apeliaciniu skundu prašo atnaujinti baudžiamojoje byloje įrodymų tyrimą ir skirti teismo kompleksinę eismo įvykio - transporto trasologinę ekspertizę; panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-05-08 nuosprendį ir jį išteisinti, jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, nes nėra įrodyta, kad dėl jo veiksmų kilo autoavarija, neteisingai paskirta bausmė, išspręstas civilinis ieškinys. Jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės yra nuoseklūs ir vienodi. Dviratininkė lyg važiavo prieš jį. Staiga ji pasuko link kelio vidurio ir tada įvyko susidūrimas. Anksčiau dviratininkės nepastebėjo, nes prieš jį važiavo kitas krovininis automobilis. Dviratininkė atsitrenkė į automobilio dešinės pusės kampą ir žibintą. Liudytojai, iš dalies ir nukentėjusioji patvirtino šias jo nurodytas aplinkybes paaiškindami, kad nurodytame kelio ruože yra intensyvus eismas. Pačios nukentėjusiosios I. M. parodymai dėl įvykio eigos ir aplinkybių yra nevienodi ir nenuoseklūs: parodymai dėl intensyvaus eismo kelyje, dėl to, kad tuo metu ją pralenkinėjo automobiliai yra nevienodi ir prieštaringi, duoti siekiant apkaltinti apeliantą.
Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas iš esmės rėmėsi tik 2014-03-23 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu Nr. 11-35661(13), kurioje nurodyta, kad pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui techniniu požiūriu buvo apelianto veiksmai, tačiau nepagrįstai atmetė 2013-03-21 specialisto technikos mokslų daktaro V. M. tyrimą, kuriame padaryta išvada, kad šio eismo įvykio techniniu požiūriu tikėtina priežastis – dviratininkės I. M. veiksmai.
Ekspertai L. A. ir V. Š., tik vertindami daiktinių įrodymų išsidėstymą padarė tikėtiną išvadą, kad vilkikas Volvo FH42T į dviračio užpakalinę dalį atsitrenkė dešiniame kelkraštyje apie 1,2 m. atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalie krašto, prieš kelkraštyje užfiksuotas šukes ir dviračio vėžę. Tačiau ši išvada padaryta nesant jokių objektyvių pėdsakų apie apelianto vairuojamo vilkiko įvažiavimą į dešinį kelkraštį. UAB „Impulsana“ specialisto tyrime pažymėta, kad dešiniajame kelkraštyje neužfiksuota jokių automobilio Volvo ar jo velkamos puspriekabės pėdsakų, todėl nėra pagrindo teigti, kad prieš partrenkiant dviratininkę šis autotraukinys buvo įvažiavęs į dešinį kelkraštį. Eismo įvykio vietoje užfiksuotų pėdsakų visuma neprieštarauja šiam teiginiui, nes automobiliui Volvo partrenkus priekiniu dešiniu kampu dviratį ir dviratininkę, jie po partrenkimo judėjo pirmyn ir į dešinę. 2014-03-24 Ekspertizės akto išvada prieštarauja kitiems bylos duomenims, apelianto pateiktiems paaiškinimams. Apeliantas tik buvo pradėjęs važiuoti, buvo nepavargęs ir blaivus, kelio danga buvo sausa, jo vairuojamo automobilio greitis tik apie 70 kilometrų per valandą, jis buvo pakrautas (bendra masė apie 30.0 tonų), todėl tuo atveju, jei vilkikas būtų įvažiavęs 1.2 m. atstumu į kelkraštį, toje vietoje, objektyviai turėjo likti koks nors pėdsakas, be to, jei ten būtų įvykęs susidūrimas, vilkikas galėjo nuslysti į dešinę šalikelę (liko tik 0,50 cm nuo jos). Kadangi ekspertizės akte nurodyta, kad vėžę suformavo priekinis ratas netiesioginio kontakto metu, o kontaktas vyko į užpakalinį ratą, jau vien dėl tos priežasties abejones kelia, kad būtent tokiu pačiu atstumu kelio atžvilgiu kaip ir nurodyta susidūrimo vieta, susiformavo priekinio rato žymė (ar turėjo būti atsižvelgta į dviračio parametrus). Specialistas V. M. apklausiamas teisme ir savo išvadoje nurodė kad dviratis, dviratininkė po susidūrimo judėjo į priekį ir į dešinę, tuo tarpu ekspertizės akte, kad tik į priekį (nors įvairios detalės išsidėstę dešinėje pusėje). Pirmos instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien ekspertizės aktu ir nenurodė motyvų dėl ko atmetė V. M. išvadą. V. M. paaiškino, kad atlikdamas tyrimą vadovavosi lenkų ekspertų sukurtomis metodikomis, Lenkijos Krokuvos teismo instituto išleista knyga – Eismo įvykiai ir teismo eksperto žinynas, kita literatūra. Tai, kad tokie tyrimai nėra atliekami Teismo ekspertizės centre Lietuvoje, nereiškia, kad jie nėra objektyvūs, o metodikos netinkamos. Siekiant pašalinti byloje likusius prieštaravimus, apeliacinės instancijos teisme turi būti pakartotinai ištirti byloje surinkti įrodymai ir paskirta teismo ekspertizė. Pirmosios instancijos teismas, pažeidė BPK nuostatas ir nesivadovavo LAT senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkte pateiktu išaiškinimu, kad nepašalintos abejonės aiškinos kaltinamojo naudai.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka ir su priteistu žalos dydžiu, nes žalos suma yra pernelyg didelė. Pirmosios instancijos teismas akcentavo kilusias pasekmes dėl nukentėjusios sužalojimo, tačiau tinkamai neįvertino žalą padariusio asmens kaltės (tai, kad jis sąmoningai nesiekė sukelti nukentėjusiai dvasinių išgyvenimų – BK 281 straipsnio 3 d. numatytas nusikaltimas yra neatsargus, kad po autoįvykio atliko veiksmus – skambino GMP, policijai. Nukentėjusiai visą turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos sutinka atlyginti draudimo bendrovė Compensa TU S. A. Vienna Inurance). Teismas nevertino CK 6.282 1 d. ir 6.282 str. 3 d. numatytos galimybės sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens neatsargumą, žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus kai žala padaryta tyčia. Apelianto turtinė padėtis nėra gera, pragyvena iš gaunamo darbo užmokesčio dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)“, išlaiko sutuoktinę, kuri nedirba. Teismas nevertino, kad ir nukentėjusios veiksmai galėjo įtakoti žalos atsiradimą. Ji vežėsi ant dviračio tris krovinius, o KET taisyklių 70 punktas numato, kad dviračių vairuotojams draudžiama vežti, vilkti ar stumti krovinius, kurie trukdo vairuoti arba kelia pavojų kitiems eismo dalyviams. Nors ekspertizės akte pažymėta, kad kroviniai dėl savo svorio negalėjo turėti tiesioginės įtakos autoavarijos kilimui, tačiau visuotinai žinoma aplinkybė, kad vežami papildomi kroviniai gali trukdyti vairuoti, nes jie nebuvo stabiliai pritvirtinti (tik vienas jų buvo ant bagažinės).
Atsikirtimu į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nuteistojo D. K. apeliacinius skundus nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. M. prašo apeliacinius skundus atmesti, o skundžiamą Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti galioti. Nukentėjusioji nurodo, kad V. M. tyrimą atliko pagal tas įvykio aplinkybes, kurias nurodė D. K., o ne pagal byloje surinktus duomenis, Lietuvoje neakredituota metodika, todėl jo išvada negali būti laikoma patikima. Nuteistasis D. K., neigdamas savo kaltę, savaip analizuoja jos ir liudytojų parodymų turinį. Jis pats pripažino, jog ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus (2013-04-30 posėdžio protokolas). D. K. yra profesionalus vairuotojas ir tai padidina jo atsakomybės laipsnį, nes jis kasdien dalyvauja eisme, puikiai išmano KET reikalavimus. Nukentėjusioji, kaip eismo dalyvė, laikėsi visų KET reikalavimų – važiavo kelkraščiu, nors turėjo teisę važiuoti ir važiuojamąja kelio dalimi, t. y. elgėsi apdairiai. Kad jos veiksmai ar dviračiu vežamas krovinys neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui, patvirtino ir 2014-03-24 Lietuvos teismo ekspertizės aktas Nr. 11-3561(13). Alytaus rajono apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, ji patyrė itin sunkias traumas, dėl kurių net 16 parų išbuvo komos būsenoje, po to dėl postanoksinės encefalopatijos pasireiškusio visų keturių galūnių paralyžiaus 3 mėnesius nejudėdama gulėjo lovoje. Visus metus po traumos jai buvo nustatytas 80% darbingumo netekimas. Dėl patirtų traumų (T. l, b. 1. 52-59) kenčia nuo liekamųjų reiškinių.
Liudytojos B. V. teigimu, partrenkęs nukentėjusiąją, D. K. važiavo toliau ir sustojo gerokai nuvažiavęs. Jai susidarė įspūdis, kad vairuotojas nori pabėgti. Jis link įvykio vietos atėjo neskubėdamas, nesirūpino ja, vaikščiojo ant kelio rankas susikišęs į kišenes, kiti žmonės iškvietė GMP ir policiją. Tai užfiksuota 2013-04-30 teismo posėdžio protokole. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika šios kategorijos bylose, pagal kurią nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, paprastai priteisiamas nuo 30 000 iki 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-59/2009, 2K-181/2010, 2K-95/2013), nekyla abejonių, kad priteistos neturtinės žalos dydis atitinka protingumo ir teisingumo principus. UAB „Elsinta“ finansinė padėtis yra pakankamai gera, tad priteistos neturtinės žalos dydis ženkliai neįtakos įmonės finansinės padėties.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistojo D. K. gynėja advokatė N. R. ir civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas V. J. prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras Rytas Kirkliauskas ir nukentėjusios I. M. atstovė advokatė V. P. prašė apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistojo D. K. ir Civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu apeliantai nesutinka dėl netinkamo įrodymų vertinimo bei per didelio civilinio ieškinio nukentėjusiajai I. M. priteisimo. Nuteistasis D. K. teigia, kad yra nekaltas, o pirmos instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į nukentėjusiosios veiksmus. Civilinis atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčija priteisto civilinio ieškinio dydį.
Dėl įrodymų vertinimo.
Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl D. K. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio įvertinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, remdamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teisminio nagrinėjimo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieštaravimų. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai D. K., nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nenustatyta.
Nuteistasis D. K. savo nekaltumą iš esmės grindžia teismui pateiktomis nepriklausomo tyrimo išvadomis, kurios prieštarauja atliktai teismo ekspertizei. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant patikrinti apelianto keliamas versijas bei išsklaidyti abejones, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kviesti ekspertai savo anksčiau duotoms išvadoms paaiškinti bei papildyti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas V. Š. patvirtino savo išvados teisingumą, paaiškino, kad sprendžiant pagal transporto priemonių sugadinimo pobūdį ir lokalizaciją, vilkikas trenkėsi į dviratį tada, kai jų išilginės simetrijos ašys buvo lygiagrečioje arba tam labai artimoje aplinkoje, o visi objektyvūs duomenys, kurie buvo užfiksuoti eismo įvykio vietoje, buvo dešiniame Alytus-Simnas kelkraštyje ir šalikelėje. Įvertinus objektyvius duomenis, darytina išvada, kad vilkikas dviratį partrenkė įvažiavęs į kelkraštį. Jokių duomenų, kad dviratininkė būtų įvažiavusi į važiuojamąją kelio dalį ir ten būtų partrenkta nėra. Posūkio šukė, dviračio vėžė, nukentėjusiosios batas, kitas batas, dviratis, kraujo dėmė - visi šie daiktai yra išsidėstę kelkraštyje šalikelėje. Vilkiko pėdsakų kelkraštyje nebuvo užfiksuota. Bandoma teigti, jeigu nėra vilkiko pėdsakų kelkraštyje, tai šis vilkikas negalėjo partrenkti pėsčiosios. Nežino kodėl, bet pėdsakų nebuvo užfiksuota. Vilkiko pėdsakai turėjo likti, lygiai taip pat kaip ir dviračio. Tikėtina, kad vilkiko vairuotojas po kontakto su dviratininke, suktelėjo vairą kairėn, ir pravažiavęs kokį tai atstumą, sustojo šalikelėje. Su metodikomis, kurios tiria oro sroves, jam neteko dirbti. Jei aiškintų, kad ten, kur guli šukė, buvo partrenkta dviratininkė, būtų neteisinga. Po kontakto šukės krenta į priekį judėjimo kryptimi. Šukė judėjo į priekį ir į dešinę. Nėra požymių, kad dviratininkės vežti kroviniai, galėjo daryti įtaką jos veiksmams. Šiuo atveju deformuojanti jėga buvo, kai ašys buvo lygiagrečios viena kitai, matosi pagal dviračio deformaciją, linko dviračio rėmo vamzdis, galinė dalis sugniuždyta ir dėl šio poveikio buvo sugniuždytas priekinis ratas.
Ekspertas L. A. patvirtino savo išvadą ir nurodė, kad dėl vėjo gūsių įtakos transporto priemonėms jokių ekspertizių nėra atlikęs, tokių metodikų netaiko. Judėjimo kryptys buvo lygiagrečios viena kitai ir jokių požymių, kad dviratininkės kryptis būtų kitusi, nėra.
Ekspertas V. M. patvirtino savo išvadą ir parodė, kad atliekant tyrimą vadovavosi pateikta medžiaga, fotolentelėje reikšmingi pėdsakai nebuvo užfiksuoti. Svarbiausia šioje situacijoje dviračio rato vėžė, tačiau nuotraukoje tos vėžės nėra ir nustatyti, ar ta vėžė atsirado priekinio ar galinio rato slydimo metu, neįmanoma. Sprendžiant pagal automobilio ir dviračio sugadinimus, galima teigti, kad dviratininkė buvo partrenkta priekiniu dešiniuoju automobilio kampu. Esant kontaktui šioje vietoje dviratininkė ir dviratis buvo bloškiami į priekį, ir į dešinę automobilio krypties atžvilgiu. Galima būtų teigti, kad dviratininkė partrenkta kelkraštyje, jei matytume dviračio rato vėžę ir jei pagal tą vaizdą būtų galima nustatyti, kad tai yra užpakalinė dviračio rato vėžė. Jei taip būtų nutikę, turėjo matytis ir automobilio rato vėžė ant kelkraščio. Nuotraukose tokių dalykų nesimato, schemoje neužfiksuota ir objektyvių duomenų, kad dviratininkė buvo partrenkta kelkraštyje, nėra. Toliau tyrimą atliko remdamasis prielaida, kad automobilis važiavo važiuojamąja dalimi, nustatė pagal visų objektų lokalizavimą, kur yra kraujo dėmė, kur gulėjo dviratis, įvertino tikėtiną automobilio greitį, panašu, kad jis buvo apie 70 km/h., ir nurodė, kad 30 m atstumą automobilis, važiuodamas 70 km/h greičiu, nuvažiuoja per pusantros sekundės. Naudojo lenkišką informacijos šaltinį ir pagal tuos duomenis sprendė, kad dviratininkės per pusantros sekundės išvažiavimas į važiuojamąją kelio dalį yra įmanomas, tačiau to objektyviai nustatyti negalima. Sprendžiant iš dviračio deformacijos, abiejų transporto priemonių ašys buvo daugiau lygiagrečios. Mano jog galėjo ir pašalinis krovinys, kurį nukentėjusioji vežė, daryti įtaką, tačiau tam reikėtų jo nuomone daryti eksperimentą, kiek dviračio valdymas pasikeičia su bidonais, ir be bidonų. Išvažiavimas į važiuojamąją kelio dalį galėjo būti įtakojimas ne tik oro srautais, bet ir dviratininkės valdomaisiais veiksmais.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teises aktyviai dalyvauti įrodinėjimo procese. Nuteistasis bei jo gynėja, pasinaudodami turimomis procesinėmis teisėmis, kreipėsi į UAB „Impulsana“ su prašymu atlikti tyrimą dėl ginčijamo eismo įvykio. 2013-03-21 specialistas V. M. pateikė išvadą MV 2013-15. Ši privataus eksperto parengta išvada buvo pateikta tirti kaip įrodymas baudžiamojoje byloje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio išvados laikomos konsultacinėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-465/2010, 2K-436/2010, 2K-626/2011 ir kt.), jos turi būti vertinamos atsižvelgiant į jų pagrįstumą, ryšį su kitais byloje ištirtais įrodymais. Būtina atsižvelgti kokiais duomenimis remiantis išvada parengta, į specialisto kvalifikaciją, naudotus metodus, literatūros gausą ir pan. Apeliacinės instancijos teismui kelia abejonių V. M. naudotų literatūros šaltinių patikimumas, specialistas naudojosi lenkiška literatūra, t. y. vos vienu 2006 m. leidimo (teismo vertinimu pakankamai senas šaltinis) leidiniu, be to, jo naudota metodika nėra aprobuota.
Minėtoje konsultacinėje išvadoje nurodytą teiginį, kad krovininio automobilio vairuotojas negalėjo išvengti dviratininkės I. M. partrenkimo, nes ši buvo įvažiavusi į kelio važiuojamąją dalį dėl sugeneruoto oro srauto, kuris įtraukė dviratininkę iš kelkraščio į važiuojamąją kelio dalį, paneigia vieninga pirmos instancijos teisme išanalizuotų įrodymų grandinė: įvykio vietos apžiūros protokolas su priedais (T. 1, b. l. 11-25), transporto priemonės apžiūros ir techninio stovio patikrinimo protokolas (T. 1, b. l. 26-27), transporto priemonės techninės apžiūros aktas (T. 1, b. l. 28), dviračio apžiūros protokolas (T. 1, b. l. 29-32), specialisto išvados (T. 1, b. l. 52-59; T. 1, b. l. 169-170), liudytojų parodymai. Tai, kad susidūrimo metu vilkiko „Volvo FH42T“ ir dviračio išilginės ašys buvo lygiagrečios viena kitai arba artimos lygiagrečioms patvirtinta kategoriška Lietuvos teismo ekspertizės centro išvada Nr. 11-1704 (12), tos aplinkybės teisme neginčijo ir apklaustas specialistas V. M.. Pati nukentėjusioji I. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, kad įvykio dieną dviračiu važiavo kelkraščiu, automobilių judėjimo kryptimi, buvo apsivilkusi striukę, kurios rankovėse yra atšvaitai. Jokio dviračio sumėtymo ji neįvardijo, važiuodama pajuto trenksmą, o atsibudo jau ligoninėje. Be to, privataus specialisto pateikta išvada dėl dviratininkės įtraukimo į važiuojamąją kelio dalį dėl sugeneruoto oro srauto yra techniniu požiūriu tik tikėtina (T. 2, b. l. 94). Vis dėlto, esant prieštaravimams tarp Lietuvos teismo ekspertizės centro išvados Nr. 11-1704 (12) ir privataus eksperto V. M. išvados, pirmos instancijos teismas paskyrė eismo0 įvykio ekspertizę, kilusioms abejonėms pašalinti. Ekspertizės akte Nr. 11-3561 (13) pateikta kategoriška išvada, jog D. K. veiksmai – įvažiavo į dešinės pusės kelkraštį ir ten partrenkė dviračiu važiavusią dviratininkę I. M. – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga analizuojamam eismo įvykiui kilti. Nukentėjusiosios veiksmai įtakos šiam eismo įvykiui kilti neturėjo (T. 3, b. l. 2-5). Taigi minėtas ekspertizės aktas neprieštarauja specialisto išvadai Nr. 11-1704 (12) ir patvirtina ankstesnes išvadas. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu abu Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistai L. A. ir V. Š. patvirtino, kad dėl vėjo gūsių įtakos transporto priemonėms jokių ekspertizių nėra atlikę, tokių metodikų netaiko ir nežino, nors V. Š. ekspertinio darbo stažas yra jau 29 metai. Todėl dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtomis oficialiomis ekspertų išvadomis, o konsultacinę išvadą įvertino kritiškai.
Aukštesnės instancijos teismas atmeta nuteistojo teiginį, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės yra nuoseklūs ir vienodi. Apklausiamas specialiuoju liudytoju D. K. teigė, jog dviratininkę matė, ji važiavo dešine kelio puse, kuo arčiau dešinio kelkraščio. Jis važiavo savo eismo juosta dviratininkę apvažiuodamas iš kairės (T. 1, b. l. 102). Vėliau apklausiamas įtariamuoju D. K. aiškino, kad dviratininkė važiavo ne pagal jo eismo judėjimo kryptį, bet prieš jį. Staiga dviratininkė pasuko link kelio vidurio ir tada įvyko smūgis (T. 1, b. l. 108, 113). Teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, teigė, kad dviratininkė važiavo jo važiuojama eismo juosta ir netikėtai įsuko į važiuojamąją kelio dalį. Taigi apeliantas savo parodymus keitė tris kartus, todėl vertinti jo duotus paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių nuosekliais, nėra jokio pagrindo. Jokių pastabų prie apklausos protokolų taip pat nenurodė, po visais protokolais raštiškai patvirtino, kad parodymai yra teisingi.
Tai, kad priešais D. K. vairuojamą vilkiką nedideliu atstumu (apie 30 m.) važiavo kitas vilkikas su lenkiškais numeriais, kuris neva galėjo sukelti stiprų oro gūsį, į kurį specialisto V. M. teigimu pateko dviratininkė, laikytina tik deklaratyvia ir jokiais įrodymais nepatvirtinta gynybine pozicija. Liudytoja B. V., duodama parodymus apie eismo įvykį, aiškiai nurodė, kad išgirdusi smūgio sukeltą garsą, atsisuko į kelio pusę ir pamatė link Simno važiuojantį krovininį automobilį, daugiau transporto priemonių ji nepastebėjo. B. V. su savo šeima pradėjo bėgti link kelio ir tik tuomet krovininis automobilis sustojo. Tai, jog nukentėjusioji tyrimo metu aiškino, kad ją, įvykio dieną važiuojančią kelkraščiu, pralenkė daug mašinų, nepatvirtina nuteistojo keliamos versijos dėl nedideliu atstumu priekyje važiavusio kito vilkiko. Esant tokioms aplinkybėms, aukščiau minėta liudytoja būtų pastebėjusi nuvažiuojančias transporto priemones, pažymėtina, kad jai matomumo niekas neužstojo, nes ji buvo šalia kelio esančiuose laukuose.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju skirti teismo kompleksinę eismo įvykio - transporto trasologinę ekspertizę nėra objektyvaus pagrindo, kadangi abejonių dėl pateiktų Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų išvadų nėra. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog siekiant nustatyti bei išsiaiškinti visas nusikalstamos veikos aplinkybes, minėtoje byloje buvo tinkamai įvertinti teismui pateikti įrodymai ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nepažeisti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad nuteistasis D. K. padarė jam inkriminuojamą BK 281 str. 3 d. numatytą nusikaltimą, apylinkės teismas jo kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.
Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio.
Aukštesnės instancijos teismas taip pat atmeta nuteistojo bei civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinių skundų teiginius dėl pernelyg didelio priteisto civilinio ieškinio. Remiantis BPK 44 str. 10 d., 109 str. nuostatomis, kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę iš kalto asmens reikalauti jos atlyginimo. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji I. M. pareiškė civilinį ieškinį, kurį sudaro 6052 Lt turtinė žala, 45000 Lt neturtinė žala bei bylinėjimosi išlaidos (T. 2, b. l. 102-105).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo pažymėtina, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti ir nustatyti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad sprendžiant su vertinamaisiais aspektais susijusius teisės taikymo klausimus, svarbu atsižvelgti ne vien į įstatymo tekstą, bet ir į sukauptą ir toliau formuojamą teismų praktiką, kuri jau patikrinta ir įtvirtinta ar, priešingai, paneigta kasacinės instancijos teismo nutartimis.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, spręsdamas priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas pakankamai atsižvelgė į nuteistojo D. K. padaryto nusikaltimo pobūdį, aplinkybes, kaltę, jo turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes. Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo nukentėjusiosios sveikatos būklę, t. y. ji buvo komoje, iškentė kelias operacijas dėl patirtų daugybinių sužalojimų nevaldė kojų ir rankų. Specialisto išvadoje Nr. G 775/11 (06) konstatuota, kad I. M. sužalojimas kvalifikuotinas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (T. 1, b. l. 52-59). Pati nukentėjusioji atsikirtime į skundus nurodo, kad kenčia nuo patirtų sužalojimų liekamųjų reiškinių, neteko 80 % bendro darbingumo. Nors nusikalstama veika padaryta neturint savanaudiškų tikslų, ne tyčia, piktybiškai, o veikiant neatsargiai, tačiau būtina įvertinti tai, jog D. K. savo kaltės nepripažįsta, baudžiamosios atsakomybės siekia išvengti. Vairuojamą vilkiką sustabdė tik žmonėms pradėjus iš laukų bėgti link įvykio vietos, greitąją pagalbą iškvietė ne jis, o laukuose dirbę žmonės. Duomenų, kad nuteistasis būtų aktyviai domėjęsis nukentėjusiosios sveikata, įvykio metu bandęs jai padėti, nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad transporto priemonės vairavimas yra padidintos rizikos veikla, suponuojanti ypatingą vairuotojų atsakomybę ir reikalavimą būti ypač atidiems ir rūpestingiems, tačiau būtent šie reikalavimai buvo nepaisomi. Nuteistasis elgėsi nerūpestingai kitų eismo dalyvių atžvilgiu ir sukėlė fundamentalios asmens vertybės - sveikatos pažeidimą.
UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundo teiginiai, kad nebuvo vertinta D. K. turtinė padėtis atmetami. Nuteistasis yra darbingo amžiaus asmuo, jam nėra nustatytas dalinis nedarbingumas ar kitokie sveikatos sutrikimai. D. K. yra vedęs, duomenų, kad turėtų kokių nors išlaikytinių nėra. Kaip matyti iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (T. 1, b. l. 133-136) D. K. iki 2011-10-13 priklausė Varėnos r. sav., (duomenys neskelbtini) esantys 21.1100 ha ir 2.4200 ha žemės sklypai bei 0.5600 ha, 0.5000 ha ir 0.8400 ha žemės sklypai, esantys Varėnos r. sav., (duomenys neskelbtini), taip pat gyvenamasis namas su žeme bei pastatais, kelio servitutas, kurie 2011-10-13 dovanojimo sutarčių pagrindu buvo perleisti žmonai V. K.. Taigi nekilnojamasis turtas buvo perleistas vos po kelių savaičių nuo nusikalstamos veikos padarymo (2011-09-24), kas pagrįstai leidžia manyti, jog nuteistasis siekė atsikratyti turimo turto baimindamasis galimo civilinio ieškinio priteisimo. Be to, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2010, 2K-280/2014), esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.
Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Nagrinėjamu atveju kilę padariniai buvo ilgalaikiai – nukentėjusioji dėl kepenų plyšimo, kraujo išsiliejimo į pilvaplėvės ertmę, krūtinės ląstos ir širdies sumušimo, penkių šonkaulių lūžių, trauminės galvos smegenų ligos, kraujo išsiliejimo po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, krūtininių V-VI stuburo slankstelių kompresinių lūžimų, kairio blauzdikaulio, dešinės mentės lūžimų, kitų sužalojimų 16 dienų prabuvo komoje, tris mėnesius buvo priversta gulėti lovoje, negalėjo savarankiškai savimi pasirūpinti, buvo priklausoma nuo trečiųjų asmenų pagalbos, kas neabejotinai kėlė ne tik fizinį, bet ir dvasinį diskomfortą. Apygardos teismas priteistinos neturtinės žalos dydį vertina ir „perspektyviąja“ prasme, t. y. priteisiamas toks neturtinės žalos dydis, kuris kompensuotų ir išgyvenimus bei susirūpinimą dėl ateityje kilsiančių nepatogumų, rūpesčių. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji dėl patirtų dvasinių traumų būtų kreipusis pagalbos į psichologus ar psichiatrus, tačiau akivaizdu, kad I. M. patirti sužalojimai turėjo ir turės įtakos ją supančios aplinkos visokeriopam pažinimui, asmeniniam gyvenimui, vidiniam pasauliui, profesinei ir darbinei veiklai, fizinei bei psichinei savijautai, tolesnio gyvenimo kokybei. Atsižvelgiama ir į tai, jog nuo avarijos padarymo jau praėjo daugiau nei treji metai, tačiau nukentėjusioji vis dar priklausoma nuo kitų asmenų pagalbos – vargina galvos skausmai, svaigimas, sutrikęs miegas, apsunkintas judėjimas, eina su lazdele arba prilaikoma kito asmens, negali pilnai savęs apsitarnauti, reikalinga kito asmens priežiūra. Sutriko virškinimas, mažojo dubens organų funkcija, jaučia silpnumą, taigi išliko akivaizdūs liekamieji reiškiniai (t. 3., b. l. 75-76). Kaip nurodo pati nukentėjusioji, prieš eismo įvykį buvo stipri darbinga moteris.
Atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme nebuvo tinkamai įvertinti nukentėjusiosios veiksmai, tai yra, kad važiavo kelkraščiu arčiau važiuojamosios dalies, kad transporto priemonė buvo nepritaikyta kroviniams vežti. Tačiau, byloje nėra jokių duomenų kad nukentėjusioji važiuodama žvyruotu kelkraščiu (t. 1., b. l. 16), kuris yra tinkamas važiuoti dviračiu, būtų pažeidusi Kelių eismo taisykles. Priešingai, ji kaip eismo dalyvis važiavo kelkraščiu, o ne važiuojama kelio dalimi, nors nesant dviračio tako, ji tokią teisę važiuoti važiuojamąja dalimi, kuo arčiau dešinio krašto, turėjo. Todėl kolegijos vertinimu ji šioje situacijoje buvo pakankamai atsargi. Byloje nėra duomenų, jog eismo įvykiui kilti, turėjo įtakos nukentėjusios dviračio būklė ar vežamas krovinys, todėl tokie apelianto argumentai atmetami kaip deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.
I. M. atsikirtime į pateiktus skundus teisingai nurodo, kad apylinkės teismas, priteisdamas iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 36 368 Lt neturtinės žalos atlyginimo nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo (pvz., kasacinėse nutartyse Nr. 3K-3-575/2006; 3K-3-157/2007; 3K-3-219/2008; 3K-3-529/2008; 3K-3-35/2012; 2K- 95/2013 priteisiama iki 50 000 Lt žalos atlyginimo iš darbdavio). Priteista suma teisėjų kolegijos vertinama kaip atitinkanti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, todėl jos mažinti nėra teisinio pagrindo.
Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, įrodymų vertinimo dėl D. K. kaltės nustatymo nepažeidė, taip pat, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai klausimą, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą balansą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo, išvengiant nepagrįsto nubaudimo vien nukentėjusiosios teigiamų emocijų gavimui ir neigiamų neutralizavimui.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovė pateikė pinigų priėmimo kvitą (t. 3, b. l. 79), iš kurio matyti, kad 2014-09-08 nukentėjusioji I. M. advokatei už atstovavimą sumokėjo 800 Lt. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo D. K. apeliacinis skundas yra atmetamas, todėl nuteistasis D. K. privalo atlyginti nukentėjusiajai I. M. jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 str. 2 d.). Nors atmetamas ir civilinio atsakovo apeliacinis skundas, BPK nenumato galimybės proceso išlaidų išieškoti iš šios šalies.
Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant skundus buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas. Teismo posėdyje dalyvavo specialistai: L. A., V. M. ir V. Š.. Teismas iš savo lėšų apmokėjo jų kelionės išlaidas bei išlaidas už V. M. suteiktas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad specialistai buvo kviečiami kolegijos iniciatyva, šios proceso išlaidos nepriteistinos iš apelianto ( BPK 103 str. 1 d. 1 p, 6 p., 104 str., 105 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo D. K. ir civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus apeliacinius skundus atmesti.
Iš D. K. priteisti I. M. 800 Lt (aštuonis šimtus litų) turėtų išlaidų atstovo paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.