- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-27
- Bylos Nr.
- 2K-626/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Vytautas Piesliakas, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- A. Š.
- Kategorijos
- 1.2.25.4.1Kelių transporto eismo saugumo ar transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata (BK 281 str. 1 d.)
- 2.1.7.4.4Ekspertizės aktų ir specialisto išvados vertinimas
- 2.1.15.1.2Neturtinė žala
- 2.1.15.3.1Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje ir jo pareiškimas (BPK 109, 112, 117 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nutarties.
Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) bauda.
Iš A. Š. A. V. naudai priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nutartimi nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Š. nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 3 d., apie 16.40 val., Kauno r., kelio Kaunas–Vandžiogala 10,5 kilometre, vairuodamas automobilį „Nissan Sunny“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 37 punkto reikalavimus, t. y. artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nepraleido perėja ėjusios pėsčiosios A. V. ir ją partrenkė. Dėl abiejų gaktikaulio šakų, dešiniojo sėdynkaulio šakų lūžių A. V. nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad nepadarė jam inkriminuotos veikos; teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), į esminius skundo argumentus neatsakė (BPK 332 straipsnio 5 dalis), išvadas dėl nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių.
Kasatorius nurodo, kad apeliaciniu skundu ginčijo teismo išvadas nurodydamas, kad nukentėjusioji į važiuojamąją kelio dalį išėjo ne pėsčiųjų perėjoje, dėl to jis negalėjo laiku pamatyti kliūties ir išvengti eismo įvykio, taip pat prašė įvertinti nukentėjusiosios veiksmus. Teismų išvados, kad dėl eismo įvykio kaltas tik jis, nukentėjusioji KET reikalavimų nepažeidė, kelia abejonių. Sprendžiant priežastinio ryšio klausimą būtina išsiaiškinti, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Kasatoriaus manymu, nesant byloje nei vieno liudytojo, tiesiogiai mačiusio eismo įvykį, teismai turėjo tikėti jo parodymais, kurie visą laiką buvo vienodi ir nuoseklūs, t. y. kad jis važiavo apie 40-50 km/h greičiu, kai nukentėjusioji, neįsitikinusi saugumu eiti per gatvę ne pėsčiųjų perėjoje, buvo partrenkta. Be to, aplinkybę, kad susidūrimas įvyko ne pėsčiųjų perėjoje, patvirtina įvykio vietos planas ir nuotraukos: iš jų matyti, kur sustojo automobilis po eismo įvykio (galiniais ratais ant pėsčiųjų perėjos linijų). Kasatorius nurodo, kad esant šlapiai kelio dangai, sningant ir važiuojant 40-50 km/h greičiu, automobilio stabdymo kelias būtų ne mažesnis kaip 27-30 metrai. Todėl, partrenkus nukentėjusiąją pėsčiųjų perėjoje, automobilis po susidūrimo būtų sustojęs 25-30 metrų už pėsčiųjų perėjos, o taip, kaip užfiksuota byloje, galima sustoti tik tada, jeigu susidūrimas būtų įvykęs 20-25 metrai iki perėjos, t. y. taip, kaip jis ir nurodė apklausos metu.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apklausiama iš karto po įvykio (2009 m. sausio 22 d.) nukentėjusioji neprisiminė, kaip pateko į eismo įvykį, o jau 2009 m. spalio 14 d. akivaizdžiai pakeitė parodymus ir prisiminė, kaip ėjo per perėją. Kadangi nukentėjusioji nebuvo apklausta teisme, šiais jos parodymais teismai vadovautis negalėjo.
Liudytojai R. V., A. M. parodė apie matytas stiklo šukes, automobilio detales po įvykio, tačiau tokie jų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes šie liudytojai, apžiūrėdami įvykio vietą, minėtų detalių neužfiksavo nei įvykio schemoje, nei nufotografavo. Taigi akivaizdūs prieštaravimai ir neatitikimai nepašalinti. Liudytojas A. G. parodė, kad jis, atvykęs į įvykio vietą, rado nukentėjusiosios rankinę, kuri gulėjo prie įvažiavimo į Domeikavą, į Obelų gatvę, kuri buvo apie 20-25 m iki pėsčiųjų perėjos. Liudytojas V. M. parodė, kad nukentėjusioji galėjo eiti ne pėsčiųjų perėja. Teismas neteisingai interpretavo liudytojų A. G. ir V. M. parodymus, apie rankinės buvimo vietą nepasisakė. Šių prieštaravimų nepašalino ir apeliacinės instancijos teismas.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad, nesant įvykio liudytojų, teismai privalėjo itin kruopščiai išanalizuoti bylos aplinkybes dėl jo galimybės pamatyti kelyje kliūtį ir imtis atitinkamų procesinių priemonių šioms aplinkybėms nustatyti. Byloje nesurinkta objektyvių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, jo kaltė pagrįsta prielaidomis. Nenustatyta, kokiu greičiu važiavo automobilis, kokius KET punktus pažeidė pėsčioji. Kasatoriaus manymu, tik ekspertizė, įvertinusi reikšmingas bylos aplinkybes, galėjo nustatyti automobilio važiavimo greitį, įvykio vietą ir pagrindinę priežastį eismo įvykiui kilti. Pirmosios instancijos teismas atsisakė skirti ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsisakė skirti ekspertizę, nurodydamas formalius argumentus, nors tai buvo vienas iš skundo argumentų. Todėl kasatorius, norėdamas įrodyti, kad nepadarė nusikaltimo, kreipėsi į ekspertą V. Mitunevičių, kuris pateikė tokias išvadas: ,,vairuotojo parodymai, kad prieš eismo įvykį jis važiavo apie 50 km/h, pastebėjęs ėjusią per kelio važiuojamąją dalį pėsčiąją stabdė, tačiau partrenkė apie 15 m atstumu iki pėsčiųjų perėjos, techniniu požiūriu yra tikėtini“; ,,techniniu požiūriu nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad pėsčioji būtų partrenkta eidama per pėsčiųjų perėją.“ Apeliacinės instancijos teismas nesirėmė pateikta specialisto išvada, be to, teismo motyvai šiuo klausimu neatitinka tikrovės, nes pasibaigus ikiteisminiam tyrimui jam buvo leista susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pasidaryti dokumentų kopijas, be to, ekspertui buvo pateiktas nuosprendis ir apeliacinis skundas. Jeigu apeliacinės instancijos teismas matė kliūčių vadovautis pateikta išvada kaip įrodymu, tuomet savo iniciatyva turėjo imtis priemonių prieštaravimams pašalinti, esant būtinybei paskirti ekspertizę, papildomą objekto tyrimą arba imtis kitų procesinių veiksmų byloje iškilusioms abejonėms pašalinti. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas privalo pasisakyti tiek dėl jo, tiek dėl nukentėjusiosios elgesio atitikties KET reikalavimams ir tik po to spręsti dėl kitų BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai neišsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip nustatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose; tokie BPK pažeidimai pripažintini esminiais, nes jie sutrukdė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kartu kasatorius nurodo, kad, neišsprendus nukentėjusiosios kaltės klausimo, iš esmės nebuvo galima tinkamai išspręsti ir neturtinės žalos atlyginimo klausimo. Kasatorius nesutinka su priteista 20 000 Lt neturtine žala, kuri, jo manymu, yra aiškiai per didelė, neatitinkanti teismų praktikos analogiškose bylose. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir į tai, kad padaryta veika nėra tyčinė. Be to, kasatorius nurodo, kad nukentėjusioji nepateikė patirtą neturtinę žalą pagrindžiančių rašytinių įrodymų, todėl teismo motyvai šiuo klausimu pagrįsti prielaidomis. Kasatorius nurodo, kad teismai nenustatė priežastinio ryšio tarp dabartinės nukentėjusiosios būklės ir eismo įvykio metu patirtų sužalojimų. Teismo motyvai, pagrindžiantys tokio dydžio neturtinę žalą, gali būti tiesiog nukentėjusiosios amžiaus, kitų ligų pasekmė, o ne patirta eismo įvykio metu trauma. Tam, kad teismas galėtų daryti tokią išvadą, turėtų būti pateiktos specialistų, medikų išvados. Akivaizdu, kad teismai negalėjo patenkinti tokio formalaus ieškinio, turėjo nustatyti patirtą realią žalą, todėl, pripažinus jį kaltu, ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas, o BPK 115 straipsnio 2 dalies pagrindu ieškovui pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Be to, byloje kaip civilinis atsakovas turėjo dalyvauti draudimo bendrovė, nes kasatorius eismo įvykio metu buvo apsidraudęs privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Priešingu atveju draudimo bendrovė išvengia vykdyti savo prievolę.
Atsiliepimu į nuteistojo skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė siūlo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, jog pagrindinis skundo argumentas, kad teismai nenustatė priežastinio ryšio su kilusiais padariniais, kad įvykį lėmė nukentėjusiosios veiksmai, nes ji į gatvę išėjo nenustatytoje vietoje, o kasatorius, esant slidžiai kelio dangai, nepajėgė sustabdyti automobilio. Teismas, išanalizavęs A. Š., liudytojų parodymus, duomenis iš įvykio vietos, padarė teisingą išvadą, kad kasatorius pėsčiąją A. V. partrenkė būtent pėsčiųjų perėjoje. Nors įvykio vietos apžiūros protokolas surašytas ne įvykio vietoje, o ikiteisminio tyrimo įstaigoje pagal pirminius duomenis, jame yra užfiksuoti objektyvūs duomenys. Kad kasatoriaus automobilis stovėjo eismo įvykio vietos plane nurodytoje vietoje, patvirtina nuotraukos, pridėtos prie eismo įvykio vietos apžiūros protokolo. Taigi teismai, ištyrę faktines bylos aplinkybes, teisingai nurodė, kad KET 37 punktas nustato, kad, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. A. Š. šio reikalavimo neįvykdė, dėl to kilo eismo įvykis, kurio metu pėsčioji A. V. buvo parblokšta ir sužalota.
Prokurorės manymu, skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų (teismai netyrė visų bylos aplinkybių ir įrodymų, t. y. nepaskyrė autotechninės ekspertizės, nepagrįstai nevertino V. Mitunevičiaus įmonės „Impulsana“ rašto dėl eismo įvykio) nepagrįsti. BPK 20 straipsnyje dėl įrodymų pakankamumo pasakyta, kad kiekvienu atveju tik teismas sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais. Apeliacinės instancijos teismui A. Š. gynėjas pateikė V. Mitunevičiaus įmonės „Impulsana“ raštą dėl eismo įvykio, kuriame nurodoma, kad pagal pateiktus duomenis negalima nustatyti, kokiu greičiu važiavo A. Š. automobilis, o techniniu požiūriu nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad pėsčioji būtų partrenkta, eidama per pėsčiųjų perėją. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiuo raštu, nes negalima nustatyti, kokius duomenis ištyrė ekspertas, surašydamas raštą; jame išdėstyti duomenys pagrįstai nevertinti, nes jie neinformatyvūs, iš jų negalima spręsti nei apie automobilio judėjimo greitį konkrečiu atveju, nei apie susidūrimo su pėsčiąja vietą.
Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas atsakė į visus esminius nuteistojo skundo argumentus, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos A. Š. teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Atsiliepime nurodoma, kad civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo teismas išsprendė teisingai. Neturtinės žalos dydis tenkintas tik iš dalies. Teismas atsižvelgė ne tik į nukentėjusiosios tiesiogiai patirtus išgyvenimus, bet ir į tolesnę jos išgijimo perspektyvą ir su tuo susijusius nepatogumus jai bei jos šeimos nariams. Neginčytinai nustatyta, kad iki eismo įvykio nukentėjusioji pati apsitarnaudavo, savarankiškai vaikščiojo ne tik namie, bet ir mieste. Teismas atsižvelgė į visus CK 6.250 straipsnyje numatytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, tarp jų ir į nuteistojo turtinę padėtį. Nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Dėl kasatoriaus argumento, kad byloje civiliniu atsakovu turėjo būti patraukta draudimo bendrovė, prokurorė nurodo, jog iš bylos duomenų matyti, kad prašymo patraukti draudimo bendrovę bendraatsakovu A. Š. neišreiškė, savo kaltę dėl nukentėjusiosios sužalojimo neigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas. Byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl padarytų esminių BPK pažeidimų, iš esmės suvaržiusių kaltinamojo teises.
Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka netinkamai buvo sprendžiamas klausimas dėl konsultacinės išvados tyrimo ir civilinio atsakovo įtraukimo.
Dėl privataus eksperto surašyto rašto tyrimo
BPK bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teises aktyviai dalyvauti įrodinėjimo procese. Bylos nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę reikšti nuomonę dėl kiekvieno teismo posėdyje tiriamo įrodymo, taip pat turi teisę prašyti tirti naujus įrodymus. Šiomis teisėmis gali būti naudojamasi tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Bylą nagrinėjantis teismas neprivalo tenkinti kiekvieno prašymo dėl naujų įrodymų tyrimo – nurodydamas motyvus teismas gali tokius prašymus atmesti. Jei prašymas tirti naujus įrodymus yra patenkinamas, nauji įrodymai tiriami ir vertinami laikantis bendrų nustatytų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinio proceso metu nuteistojo gynėjas pateikė prašymą kaip įrodymą tirti privataus eksperto parengtą išvadą. Apeliacinės instancijos teismas prašymą tenkino ir nutarė šią išvadą pridėti prie bylos. Taip apeliacinės instancijos teismas prisiėmė pareigą į apeliacinio skundo argumentus atsakyti ne tik atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, bet ir įvertinęs naują įrodymą – privataus eksperto surašytą išvadą, kuri pagal teismų praktikos išaiškinimus (kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2009, 2K-525/2010, 2K-465/2010, 2K-436/2010 ir kt.) laikytina dokumentu – konsultacine išvada.
Konsultacinės išvados vertinimas kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra ydingas, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, jog privataus eksperto išvada nesivadovaujama dėl to, kad ji pateikta tik apeliacinės instancijos teismui, kad nėra duomenų, jog privatus ekspertas būtų susipažinęs su bylos medžiaga, todėl neaišku, kokius duomenis ekspertas ištyrė ir kad išvada nėra informatyvi. Nė vienas iš nurodytų motyvų nėra tinkamas ir pakankamas konstatuoti, kad ištirtu įrodymu negali būti grindžiamos teismo daromos išvados. Pirma, jau minėta, kad BPK nedraudžia tirti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir šiame posėdyje ištirti įrodymai negali būti vertinami kaip mažiau patikimi, reikšmingi ar pan. už įrodymus, tirtus pirmosios instancijos teismo posėdyje. Antra, privataus eksperto išvadoje yra nurodyta, kokius duomenis ištyrus išvada parengta, todėl teismo motyvas dėl eksperto nesusipažinimo su bylos medžiaga yra nepagrįstas ir nesuprantamas. Trečia, privataus eksperto išvadoje išdėstyti toje išvadoje nurodytais skaičiavimais grįsti teiginiai dėl galimybių, panaudojant specialiąsias žinias, nustatyti eismo įvykio vietą. Tokie teiginiai turi būti vertinami, atsižvelgiant į jų pagrįstumą, ryšį su kitais byloje ištirtais įrodymais, o ne ignoruojami dėl tariamo neinformatyvumo ar deklaratyviai nurodant, kad teisinius klausimus sprendžia teismas.
Dėl civilinio atsakovo įtraukimo
BPK 111 straipsnio 1 dalis įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą bei teismą materialiai už įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstama veika padarytą žalą atsakingą asmenį įtraukti dalyvauti procese kaip civilinį atsakovą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad jei civilinio atsakovo įtraukimo į procesą klausimas nebuvo tinkamai išspręstas ankstesnėse proceso stadijose, klaida turi būti ištaisoma nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (kasacinės nutartys Nr. 2K-656/2007, 2K-141/2009, 2K-485/2011). Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad kasatorius eismo įvykio metu buvo apsidraudęs privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Tai reiškia, kad buvo pagrindas įtraukti draudimo bendrovę dalyvauti procese kaip civilinį atsakovą, tačiau tai nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kuriais atsakyta į apeliacinio skundo argumentus dėl pažeidimų, padarytų sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, neatitinka BPK įtvirtinto reguliavimo sprendžiant žalos atlyginimo klausimus baudžiamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nuteistojo regreso teisės reikalauti išmokų iš draudimo įmonės neatitinka nei BPK 111 straipsnio, nei kitų šio kodekso nuostatų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo mechanizmas, kai žalos ar jos dalies atlyginimas priteisiamas ne iš pagal įstatymus už nusikalstama veika padarytą žalą privalančio atsakyti civilinio atsakovo, o iš nuteistojo, pažeidžia ne tik traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens teises, bet gali neatitikti ir nukentėjusiojo interesų, jei realios galimybės išieškoti priteistą sumą iš nuteistojo yra blogesnės nei iš už jo veiksmus materialiai atsakingo asmens.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.