- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-18
- Bylos Nr.
- e2A-106-260/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00035-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Izolda Nėnienė, Arvydas Žibas
- Ieškovas
- B. B.
- Trečiasis asmuo
- P. J. J.
- Atsakovas
- V. O. T.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Izoldos Nėnienės ir Arvydo Žibo,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. B. ir trečiojo asmens P. J. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1194-547/2020 pagal ieškovės B. B. ieškinį atsakovei V. O. T., trečiajam asmeniui P. J. J. dėl pastato nukėlimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė B. B. 2020 m. sausio 14 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei V. O. T., kuriame prašė teismo įpareigoti atsakovę savo lėšomis per 1 mėnesį po sprendimo įsiteisėjimo dienos nukelti ant ieškovės sklypo ribos pastatytą karkasinį pagalbinį ūkio pastatą bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) esantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su gyvenamuoju namu bei su jame esančiais ūkiniais pastatais. Šis sklypas ribojasi su kaimynei atsakovei V. O. T. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Atsakovei nuosavybės teise priklausančiame sklype, nesilaikant atstumo nuo ieškovės sklypo ribos pastatytas karkasinis pagalbinis ūkio pastatas - pavėsinė. Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovę, kad ji patrauktų statinį nuo sklypo ribos, tačiau tai nebuvo padaryta. Ieškovė su prašymu kreipėsi ir į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos Ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentą, kad būtų ištirta susidariusi situacija. Ši institucija 2019 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), atlikusi patikrinimą, konstatavo, kad pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių kvalifikavimas“ 2 lentelės 2 punkte nurodytus techninius parametrus, šis statinys priskirtinas 1 grupės nesudėtingųjų statinių kategorijai, todėl nurodė, jog nors šiam statiniui ir nėra privalomas statybą leidžiantis dokumentas, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punktu, reikalingas gretimo žemės sklypo savininko (valdytojo) sutikimas statyti statinius mažesniu negu statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytu 3 m. atstumu iki žemės sklypo ribos. Atsakovei priklausantis statinys yra ne tik, kad nutolęs mažiau negu tris metrus nuo ieškovės sklypo ribos, jis pastatytas ant pačios šalims priklausančių sklypų ribos. Todėl akivaizdu, kad teisės aktai imperatyviai įpareigoja turėti rašytinį gretimo sklypo savininko sutikimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė V. O. T. 2020 m. vasario 9 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė teismo ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 0,1512 ha žemės sklypas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini). Sklypas įgytas (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartimi, žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, kadastrinių duomenų nustatymo data 1993 m. gruodžio 11 d.. Šiame sklype yra keturi atsakovei priklausantys statiniai, atsakovės nuosavybės teisės į šiuos statinius įregistruotos. Ieškiniu prašomas nukelti statinys yra apie 4 m² (2x2) ploto pavėsinė - iš metalinio karkaso, apkalta lentelėmis, neapšiltinta, naudojama nuo lietaus. Statinys be pamatų, pastatytas ant paguldytų ant žemės dviejų gelžbetoninių stulpų (2 m ilgio), kuriuos statybos metu 2004 metais atsakovei atnešė ieškovės tėvas P. J. J., kuris iki dovanojimo sutarties dukters naudai sudarymo (duomenys neskelbtini) buvo žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkas. Statinio statybos metu 2004 metais P. J. J. su savo šeima bei motina V. J. jau gyveno sodyboje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini). P. J. J. pats parinko atsakovei vietą kurioje statyti pavėsinę. Ji rado jo paliktus du gelžbetoninius stulpus. Apkalant karkasą lentelėmis P. J. J. padėjo įvairiais patarimais. Taigi savo veiksmais P. J. J. pritarė pavėsinės statybai toje atsakovės sklypo vietoje, kur ji stovi ir dabar. P. J. J. niekada nereiškė atsakovei pretenzijų dėl pavėsinės statybos vietos, tuo labiau nereikalavo perkelti ją toliau nuo sklypo ribos. Nuo statinio statybos praėjo 16 metų. Ieškinyje nurodytas statinys pastatytas 2004 metais. Apie jo statybą ieškovei buvo žinoma nuo pat 2004 metų, nes ji gyveno kaimyniniame sklype, o P. J. J. net ir praktiškai dalyvavo šio statinio statyboje. Nuo ieškovės ieškinyje nurodomo jos teisių pažeidimo, pastačius statinį arčiau nei 3 metrai iki sklypo ribos, praėjo gerokai daugiau nei 10 metų. Todėl laikė, jog ieškinio senatis praleista, pagrindo atnaujinti senaties terminą nėra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškovės B. B. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei V. O. T. 400 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 6,79 Eur pašto išlaidas valstybei.
6. Teismas nustatė, kad atsakovė, neturėdama gretimo sklypo savininko ieškovės B. B., ar jos tėvo, trečiojo asmens P. J. J., rašytinio sutikimo, prie pat sklypo ribos pastatė pavėsinę. Šio fakto šalys neginčija. Atsakovė nurodė, kad žodinį P. J. J. sutikimą ji buvo gavusi, nes būtent trečiasis asmuo jai padėjo išrinkti vietą, kur pavėsinę statyti ir net padėjo su kai kuriomis statybinėmis medžiagomis. Šias atsakovės nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtino ir trečiasis asmuo, kuris nurodė, kad kaimynė statė pavėsinę, kuriais metais nepamena. P. J. J. paaiškino, kad jis jau 20 metų gyvena (duomenys neskelbtini) gatvėje. Anksčiau jis nežinojo, kad yra reikalavimas, jog pastatas turi būti ne arčiau kaip 3 metrai nuo sklypo ribos. Kai sužinojo, kad toks reikalavimas yra ir pradėjo reikalauti perkelti pavėsinę. Liudytoja M. B. paaiškino, kad jos vyras padėjo atsakovei pastatyti pavėsinę. Kai vyko statymo darbai ateidavo ir trečiasis asmuo, kuris jokių pretenzijų dėl to, kad pastatas statomas, nesakė. Liudytoja patvirtino, kad jei kaimynas būtų prieštaravęs, tai niekas ten nieko nebūtų statęs. Todėl teismas sprendė, kad trečiajam asmeniui P. J. J. neabejotinai buvo žinoma, jog kaimynė, atsakovė O. V. T., stato pavėsinę per arti sklypo ribos. Tačiau, kaip ir nurodė trečiasis asmuo, jis nežinojo reikalavimo dėl atstumo iki sklypo ribos, todėl ir nekėlė jokių prieštaravimų. Teismas nurodė, jog nagrinėjant ieškinio reikalavimus svarbu nustatyti, kada ginčo pavėsinė buvo pastatyta. Nustatė, kad atsakovė nurodė, jog pavėsinę pastatė 2004 metais ir šią datą pamena labai gerai todėl, kad tais pačiais metais yra gimęs ir jos anūkas T. ((duomenys neskelbtini)). Ieškovė nurodė, kad ji anksčiau gyveno (duomenys neskelbtini) ir labai nesidomėjo, kokie yra statiniai tėvo kaimynų sklypuose, kas juos statė ir kada. Ieškovė nurodė, kad žemę su statiniais, esančią (duomenys neskelbtini), jai padovanojo jos tėvas (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas). Remdamasis šiai duomenimis teismas nurodė, kad būtent trečiasis asmuo buvo sklypo savininkas tuo metu, kai buvo statoma atsakovės pavėsinė, ir P. J. J. sutikimas turėjo būti gautas. Teismas nurodė, jog byloje nėra rašytinių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad pavėsinė buvo pastatyta 2004 metais, kaip tvirtina atsakovė. Ieškovė negalėjo nurodyti, kuriais metais buvo pastatyta pavėsinė, trečiasis asmuo pripažino, kad toks statinys yra, bet kada jis buvo pastatytas, nepamena. Teismas, sulyginęs ir įvertinęs į bylą šalių pateiktus įrodymus, patvirtinančius ginčo statinio statybos metus, konstatavo, jog labiau tikėtina, kad pavėsinė buvo pastatyta anksčiau nei 2010 metais. Tokią išvadą teismas darė todėl, kad dar neprasidėjus teisminiam procesui ir statybos inspekcijos specialistams tikrinant P. J. J. skundą bei lankantis atsakovės sklype, ji paaiškino, kad statinys - pavėsinė buvo pastatyta 2004 metais. Tai pažymėta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) P. J. J.. Nurodė, jog tuo metu jokių teisminių procesų dar nebuvo ir atsakovė jau tuomet inspektoriams nurodė, pavėsinės pastatymo laiką – 2004 metus. Šią aplinkybę teisme patvirtino ir liudytoja M. B.. Aerofotografinėse nuotraukose, kurios yra padarytos anksčiau nei 2012-2013 metais, matosi, kad eina takelis ir yra nedidelis kvadrato formos išsikišimas. Liudytoju apklaustas R. B. nurodė, kad jis negali būti tikras, kad toje vietoje nebuvo pavėsinės, kaip ir negalėjo neabejotinai pasakyti, jog pavėsinė buvo.
7. Teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pavėsinė buvo pastatyta dar iki 2010 metų vasaros, tikėtina, kaip nurodė atsakovė, 2004 metais. Tai, kad pavėsinė buvo pastatyta ant sklypo ribos arba labai arti kito kaimyno sklypo ribos, pastarajam turėjo būti žinoma nuo pat pastatymo momento. Šią aplinkybę patvirtino trečiasis asmuo P. J. J., kuris nurodė, kad jis pavėsinę matė, kur ji pastatyta žinojo, tačiau nežinojo įstatymo reikalavimo dėl atstumo. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl pavėsinės statybos teisėtumo reikšti prasidėjo tada, kai buvęs žemės sklypo savininkas (trečiasis asmuo P. J. J.) sužinojo apie statybą 2004 metais. Trečiajam asmeniui 2018 metais padovanojus žemės sklypą su statiniais ieškovei – dukrai B. B. ieškinio senaties terminas nepradedamas skaičiuoti iš naujo. Todėl pripažinęs, kad pavėsinė buvo pastatyta 2004 metų vasarą, o ieškinio senaties terminas baigėsi 2014 metų vasarą, teismas sprendė, jog ieškovės ieškinys atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė B. B. ir trečiasis asmuo P. J. J. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovę V. O. T. savo lėšomis per 1 mėnesį po sprendimo įsiteisėjimo dienos nukelti pastatytą karkasinį pagalbinį ūkio pastatą (pavėsinę), priteisti iš atsakovės visas trečiojo asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad galimai pavėsinė yra pastatyta 2004 metais. Visa eilė į bylą pateiktų įrodymų šią aplinkybę paneigia. Teismo posėdžio metu apklaustas matininkas R. B. parodė, kad 2010 metų birželio mėnesį, trečiojo asmens prašymu atliko matavimus topo nuotraukai atlikti. Minėtame plane, byloje įvardintais kaip priedai Nr. 1 ir 2 nėra nubraižyta pavėsinė. Nors atsakovei priklausantis ūkinis pastatas minėtame plane yra atvaizduotas. Matininko teigimu, visi pastatai, kurie yra nuo matuojamo sklypo ribos 15 metrų turi būti įtraukti į topo nuotrauką. Kadangi gretimame atsakovei priklausančiame sklype buvo tik vienas pastatas, tokiu būdu jį ir atvaizdavo. Matininko liudijimu, jokio kito pastato atsakovės sklype nebuvo, todėl ir nebuvo kitas pastatas įtrauktas į topo nuotrauką. Į bylą pateiktos ortofoto nuotraukos, kurias teismo posėdžio metu apžiūrėjęs matininkas, nurodė, kad nuotraukoje, kuri pagal geoportal.lt yra atlikta 2009-2010 metais akivaizdžiai matyti, kad toje vietoje balta, nors teismo posėdžio metu apklausta atsakovė nurodė, kad jos pavėsinės stogas yra raudonos spalvos, tačiau jau ortofoto nuotraukoje, kuri atlikta 2012-2013 metais, toje vietoje akivaizdžiai matyti raudonuojantis taškas, galimai pavėsinės stogas. Paaiškėjus šiai aplinkybei, atsakovė paaiškino, kad stogas pradžioje buvo apklotas plėvele, galimai ortofoto nuotraukoje pavėsinės vietoje matoma balta spalva. Tačiau tokie jos parodymai turėtų būti vertintini kritiškai. Duodama parodymus teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad pavėsinė buvo pastatyta prieš anūko krikštynas, joje nuolat vežimėlyje miegojo vaikas. Kyla pagrįstas klausimas, ar tokioje pavėsinėje, kuri iš trijų pusių turi sienas su nedideliais langeliais, tai nurodė liudytoja M. B., dengta plėvele, esant akivaizdžiam šiltnamiui, galėjo būti migdomas vaikas. Kita vertus atsakovė nurodė, kad pavėsinė buvo pastatyta anūko krikštynoms, tačiau vieninteles nuotraukas, kurias galėjo pateikti atsakovė buvo 2010 metų, kaip atsakovės atstovė nurodė darytos per liepos 6 d.. Tai dar kartą patvirtina tą aplinkybę, kad pavėsinės iki 2010 metų atsakovės sklype nebuvo. Tuo labiau, kad duodama parodymus M. B. nenurodė tos aplinkybės, kad pavėsinė buvo dengtas plėvele, anaiptol nurodė, kad jos vyrui padedant pavėsinė pilnai buvo pastatyta per labai trumpą laiką. O trečiasis asmuo teismo posėdžio metu prisiminė, kad dar stebėjosi, kaip jam pažįstamas liudytojos sutuoktinis, taip gerai mokėjo uždengti stogą, kuris vėliau nuo saulės spindulių išlinko, kadangi buvo bituminis ir reikėjo jį keisti. Kad stogas buvo keistas patvirtino ir atsakovė. Teismo posėdžio metu M. B. duotus parodymus reikėtų vertinti kritiškai, kadangi ji praktiškai pažodžiui atkartojo atsakovės duotus paaiškinimus teismo posėdžio metu. Tačiau tik uždavus klausimą, kuris akivaizdžiai tarp atsakovės ir liudytojos nebuvo aptartas, pastaroji pasakydavo neatsimenanti. Tai pasisakytina ir apie klausimą apie pavėsinės stogą. Nors liudytoja duodama parodymus ne kartą save įvardijo kaip ginčo pavėsinės architekte ar dizainere, bet aplinkybės koks stogas buvo ir ar bent kokios jis buvo spalvos, nebeprisiminė. Tačiau pažymėjo, kad pavėsinė buvo pilnai pastatyta. Akivaizdu, kad pavėsinės su plėvele uždengtu stogu laikyti pastatytu statiniu negalima.
Atsiliepimas
1.2. Atsakovė, aiškindama aplinkybes, nurodė, kad jos pavėsinės stogas buvo perdengtas tris kartus. Pirmiausiai jis buvo užtrauktas celofanu, vėliau buvo uždengtas ruberoidu, bet dėl karščio ruberoidas išsikraipė ir tada perdengė trečią kartą, uždengiant raudonomis bituminėmis čerpėmis. Vertinant ortofoto nuotraukas nėra matyti, kad toje vietoje kur galimai buvo pavėsinė yra tamsus taškas, nes kaip žinia ruberoidas yra juodas. Kita vertus pirmosios instancijos teismas nevertino 2005-2006 metų ortofoto nuotraukos (https://www.geoportal.lt/map/), iš kurios akivaizdžiai matyti, kad toje vietoje kur šiandien yra pavėsinė, yra tuščia, nėra net pėdsakų jokio statinio, o tai akivaizdžiai reiškia, kad atsakovė meluoja ir klaidina tiek teismą, tiek proceso šalis.
Žemesnės instancijos teismas
1.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino atsakovės parodymus, kaip teisingus, tačiau iš bylos medžiagos akivaizdu, kad jos žodžiai neatitinka tikrovės ir turi būti vertintini kritiškai. Nei ieškovė, nei trečiasis asmuo niekuomet nesiūlė pasirinkti statybai būtent atsakovės sklypo vietą, lygiai taip pat kaip trečiasis asmuo niekada nenešė (2 m ilgio) po 200 kg. sveriančių sąramų. Oficialūs rašytiniai įrodymai turi didesnę įrodomąją reikšmę. Tiek atsakovė, tiek ir liudytoja kviesta atsakovės, yra suinteresuotos bylos baigtimi. Tuo tarpu matininkas nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Jo parodymai buvo nuoseklūs ir išsamūs, juos patvirtina ir pateikti į bylą rašytiniai įrodymai.
1.4. Priešingai nei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė nepraleido 10 metų ieškinio senaties termino. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 1 dalimi, yra teisinis pagrindas kvalifikuoti pavėsinės statybą neteisėta, pastatyta pažeidžiant oficialius norminius aktus. Iš ne teisės negali kilti teisė naudotis pavėsine, kuri pastatyta pažeidžiant norminius aktus.
Atsiliepimas
9. Atsakovė V. O. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palinkti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad sulyginus ir įvertinus į bylą pateiktus įrodymus galima padaryti labiau tikėtiną išvadą, jog pavėsinė buvo pastatyta anksčiau nei 2010 metais. Tokią išvadą teismas grindė ir tuo, kad dar neprasidėjus teisminiam procesui ir statybos inspekcijos specialistams tikrinant P. J. J. skundą bei lankantis V. O. T. sklype, ji paaiškino, kad statinys - pavėsinė buvo pastatyta 2004 metais. Tai pažymėta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) P. J. J.. Taigi, tuo metu jokių teisminių procesų dar nebuvo ir atsakovė jau tuomet inspektoriams nurodė pavėsinės pastatymo laiką - 2004 metus. Šią aplinkybę teisme patvirtino ir liudytoja M. B., kurios parodymais abejoti nėra pagrindo.
Šalies argumentai
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad trečiasis asmuo ne vieną kartą kreipėsi į atsakovę, kad ji patrauktų statinį nuo sklypo ribos, tačiau tai nebuvo padaryta, neįrodyta. Atsakovė niekada nebuvo gavusi iš ieškovės ar iš jos tėvo - ankstesnio sklypo savininko jokio prašymo, reikalavimo nukelti pavėsinę toliau nuo sklypo ribos. Skunde neteisingai teigiama, kad pavėsinė pastatyta ant sklypo ribos, tai pripažino ir pati ieškovė. Kaip neginčijamai nustatyta ant sklypo ribos yra P. J. J. įrengta tvora (irgi be kaimynės sutikimo), o pavėsinė yra nedideliu atstumu nuo ribos ir sklypus skiriančios tvoros. Prasidėjus bylos nagrinėjimui atsakovė negalėjo nukelti pavėsinės, kadangi tokiu atveju atsakovė būtų pripažinusi ieškinį ir privalėjusi atlyginti ieškovei bylinėjimosi išlaidas, ko ir reikalavo P. J. J.. Pastarasis nesutiko sudaryti taikos sutarties, kadangi nenorėjo atlyginti dalies atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų.
2.3. Ieškovės ir trečiojo asmens statybos teisinių reikalavimų nežinojimas neturi jokios teisinės reikšmės. Sužinoti reikalavimus dėl statinių atitinkamo atstumo nebuvo jokių kliūčių, šiuos klausimus reglamentuojantys teisės aktai nėra slapti, yra paskelbti ir prieinami visuomenei. Reikšminga yra tai, kad nei ieškovė, nei jos tėvas, ankstesnis savininkas, nenurodė pavėsinės statybos metų. Ieškinio pateikimą sieja su ta aplinkybe, kad iš Statybos inspekcijos sužinojo taisykles dėl pastatų atstumo ir tuomet kreipėsi į teismą. Ieškovė B. B. nenurodė, kad ieškinyje nurodytas statinys kaip nors pažeidžia jos teises, paaiškino, kad, jos manymu, turi būti laikomasi taisyklių. Ieškovė nurodė, kad ieškinį pasirašė paprašyta tėvo P. J. J..
2.4. Apeliaciniame skunde neteisingai apibūdinami apklaustų liudytojų paaiškinimai. Teiginiai neatitinka tikrovės. Pagal byloje esančius dokumentus - Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą 1995 m. atsakovės sklype buvo ne vienas ūkinis pastatas, o keturi pastatai. Liudytojas R. B. teisme nurodė, kad rengdamas planą vertina faktinę situaciją, parodo tuos statinius, kurie nekelia jokių abejonių, o tokia būdelė galėjo būti ir neparodyta plane ir jis negali garantuoti, kad jam sudarant planą jos nebuvo. Inžineriniame topografiniame plane svarbu pažymėti paties užsakovo sklype esančius visus objektus, netgi medžius, o aplink esančius 15 metrų spinduliu objektus vertina priešgaisrinės saugos aspektu.
2.5. Atsakovės parodymų nėra pagrindo vertinti kritiškai, kaip prašoma apeliaciniame skunde. Nepagrįstas skundo argumentas, kad atsakovės sklype pavėsinės iki 2010 m. nebuvo, nes pateiktos tik 2010 m. pavėsinės nuotraukos. Atsakovė pateikė tas nuotraukas, kurias jai pavyko surasti. Specialiai pavėsinė nebuvo fotografuojama, nuotraukose anūkai fiksavo, kaip jie švenčia liepos 6-osios šventę. Šiose 2010 m. nuotraukose pavėsinės stogas raudonas, tačiau jis jau pakeistas, reiškia pavėsinė pastatyta iki 2010 m., kaip ir teigė atsakovė, šis faktas pasitvirtino neginčijamai, stogo dangos keitimo faktą patvirtino pats P. J. J., kuris ir yra ieškinio iniciatorius, bet nežinantis pavėsinės pastatymo metų.
2.6. Apeliaciniame skunde neteisingai vertinami liudytojos M. B. parodymai. Liudytoja patvirtino pagrindines teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl pavėsinės pastatymo metų, jos įrengimo, paties P. J. J. dalyvavimo. Pastarasis patvirtino liudytojos aiškinimą, kad pavėsinę įrengęs jos sutuoktinis, kuris buvo pažįstamas su P. J. J. (buvę bendradarbiai). Liudytoja juokais save įvardino „dizainere, architekte“. Natūralu, kad stogo dangos liudytoja neprisiminė, tuo labiau, kad ji buvo keičiama du kartus. Tai, kad pradžioje stogas buvo uždengtas plėvele nereiškia, kad ji nebuvo pilnai įrengta, pradiniame etape kurį tai laiką toks stogas saugojo nuo kritulių ir atliko savo funkciją.
2.7. Apeliaciniame skunde nepagrįstai sureikšminama aplinkybė, kad tik 2012-2013 metų ortofoto nuotraukoje matyti raudonuojantis taškas, galimai pavėsinės stogas, o ankstesnėse nuotraukose tokio objekto nėra. Liudininkas matininkas R. B. vertindamas ankstesnes ortofoto nuotraukas aiškino, kad pavėsinė nurodytoje vietoje galėjo būti ir anksčiau, tik jos stogas galėjo būti skaidrus arba pilkas. Kad atsakovė keitė stogo dangą patvirtino ir P. J. J., todėl atsakovės parodymų tuo klausimu nėra pagrindo vertinti kritiškai.
2.8. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai vertino įrodymus ir juos grindė. Teismas nepažeidė procesinių įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
2.9. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senatis praleista, pagrindo atnaujinti senaties terminą nėra, ir ieškinys šiuo pagrindu atmestinas. Ieškinyje nurodytas statinys prie šalių sklypus skiriančios tvoros nedideliu atstumu (10-15 cm) pastatytas 2004 metais. Apie jo statybą ieškovei ir trečiajam asmeniui buvo žinoma nuo pat 2004 metų, nes jie gyveno kaimyniniame sklype, o P. J. J. net ir praktiškai dalyvavo šio statinio statyboje. Teisme šis asmuo patvirtino buvojęs šioje pavėsinėje, pasakė, kaip ji įrengta. Taigi nuo ieškovės ir trečiojo asmens nurodomo jų teisių pažeidimo pastačius statinį arčiau nei 3 metrai iki sklypo ribos praėjo gerokai daugiau nei 10 metų. Senaties terminas praleistas itin daug. Visą šį laiką ieškovė ir jos tėvas gyvenę kaimynystėje, negalėjo nepastebėti, kad tarp sklypo ribos ir atsakovės inžinerinio statinio - pavėsinės atstumas (apie 10 - 15 cm) yra žymiai mažesnis nei numatytas įstatyme. Šešiolika metų atsakovei nebuvo reiškiami reikalavimai patraukti statinį toliau nuo sklypo ribos, tai rodo, kad ieškovė ir jos tėvas faktiškai su tokia statinio vieta, vadinasi, ir jo statyba, sutiko.
2.10. Apeliaciniame skunde ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010. Šioje byloje yra teismo išvados dėl šiltnamio ir atraminės sienelės, kurių statybai statytojas neturėjo kaimyninio sklypo savininko sutikimo dėl statinių mažesnio nei nustatyta teisės aktais atstumo nuo sklypo ribos. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualios yra minėtoje byloje teismo išvados dėl atraminės sienelės, dėl kurios ieškinys atmestas pripažinus, kad praleistas ieškinio senaties terminas. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad ieškovei ir trečiajam asmeniui nagrinėjamu atveju buvo akivaizdu, jog pavėsinė kaimyniniame sklype 2004 metais buvo statoma arčiau nei metro atstumu nuo sklypo ribos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl byla nagrinėjama ieškovės apeliaciniame skunde apibrėžtose ribose.
11. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė B. B. ir atsakovė V. O. T. yra kaimyninių sklypų savininkės. Ieškovei nuo (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei su jame esančiais ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), kurį jai padovanojo jos tėvas trečiasis asmuo P. J. J.. Atsakovei nuosavybės teise priklausančiame sklype, nesilaikant atstumo nuo ieškovės sklypo ribos, pastatytas karkasinis pagalbinis ūkio pastatas - pavėsinė. Trečiasis asmuo su prašymu kreipėsi į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos Ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentą, kad būtų ištirta susidariusi situacija. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos Ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas 2019 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), atlikęs patikrinimą, konstatavo, kad pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių kvalifikavimas“ 2 lentelės 2 punkte nurodytus techninius parametrus, ginčo statinys priskirtinas 1 grupės nesudėtingųjų statinių kategorijai, todėl nurodė, jog nors šiam statiniui ir nėra privalomas statybą leidžiantis dokumentas, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punktu, reikalingas gretimo žemės sklypo savininko (valdytojo) sutikimas statyti statinius mažesniu negu statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytu 3 m. atstumu iki žemės sklypo ribos. Nurodė, kad atsakovei priklausantis statinys yra ne tik, kad nutolęs mažiau negu tris metrus nuo ieškovės sklypo ribos, jis pastatytas ant pačios šalims priklausančių sklypų ribos. Teisės aktai imperatyviai įpareigoja turėti rašytinį gretimo sklypo savininko sutikimą. Ieškovė nurodė, jog nei ji, nei jos tėvas, trečiasis asmuo P. J. J., nėra davę sutikimo atsakovei tokį statinį statyti ant sklypo ribos. Atsakovė teigė, jog 4 m² ploto pavėsinę, pastatytą ant dviejų paguldytų gelžbetonio stulpų, kuriuos statybos metu 2004 metais atsakovei atnešė ieškovės tėvas P. J. J., ji statė su ieškovės tėvo žinia ir pagalba, kadangi jis pats pavėsinės vietoje paklojo paties atneštus gelžbetoninius stulpus, niekada atsakovei nereiškė pretenzijų dėl pavėsinės statybos vietos, nereikalavo perkelti ją toliau nuo sklypo ribos. Kadangi šešiolika metų atsakovei nebuvo reiškiami reikalavimai patraukti statinį toliau nuo sklypo ribos atsakovė laikė, jog kaimynai su tokia statinio vieta sutiko, todėl laikė, jog ieškinio senatis praleista, pagrindo atnaujinti senaties terminą nėra, prašė taikyti ieškinio senatį. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškovės B. B. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei V. O. T. 400 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 6,79 Eur pašto išlaidas valstybei.
12. Apeliaciniu skundu ieškovė B. B. ir trečiasis asmuo P. J. J. prašo Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skunde jie nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai – vienpusiškai ir neobjektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, nevertino 2005-2006 metų ortofoto nuotraukos (https://www.geoportal.lt/map/), iš kurios akivaizdžiai matyti, kad toje vietoje kur šiandien yra pavėsinė, yra tuščia, nėra net pėdsakų jokio statinio, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė praleido 10 metų ieškinio senaties terminą. Visa eilė į bylą pateiktų įrodymų paneigia aplinkybę, jog pavėsinė buvo pastatyta iki 2010 metų.
13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės B. B. ir trečiojo asmens P. J. J. apeliacinį skundą, su paminėtais apeliantų apeliacinio skundo argumentais nesutinka, sprendžia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliantų apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir todėl netenkintinas.
14. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės B. B. ir trečiojo asmens P. J. J. apeliacinį skundą, vertina, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
15. Apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vienpusiškai ir neobjektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis.
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir joje nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika).
17. Pirmosios instancijos teismas, byloje 2020 m. rugsėjo 30 d. priimtame sprendime argumentuotai nurodė, kokių įrodymų pagrindu jis daro išvadą, kad trečiajam asmeniui P. J. J. neabejotinai buvo žinoma, jog kaimynė, atsakovė O. V. T., stato pavėsinę per arti sklypo ribos, tačiau nežinojo reikalavimo dėl atstumų iki sklypo ribos, todėl ir nekėlė jokių prieštaravimų, o kadangi atsakovė visą laiką nuosekliai teigė, jog pavėsinė buvo pastatyta 2004 metais, tai pažymėta ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) P. J. J., laikė, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pavėsinė buvo pastatyta dar iki 2010 metų vasaros, tikėtina, kaip nurodo atsakovė 2004 metais. Todėl šio teismo padaryta išvada, kad ieškinio senaties terminas baigėsi 2014 metų vasarą, kadangi ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl pavėsinės statybos teisėtumo reikšti prasidėjo tada, kai buvęs žemės sklypo savininkas (trečiasis asmuo P. J. J.) sužinojo apie statybą 2004 metais, pavėsinė buvo pastatyta 2004 metų vasarą, teisėjų kolegijos vertinimu yra visiškai pagrįsta, o byloje šio teismo priimtas sprendimas pagrįstas ir teisėtas.
18. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jų analizė neturėtų jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui. Kaip nurodoma teismų praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, kt.).
19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti skundžiamą Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
20. Teisėjų kolegija, palikdama nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesdama ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinį skundą, pripažįsta, kad sutinkamai su CPK 93 straipsnio nuostatomis trečiojo asmens apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93, 96 straipsniai).
21. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Atsakovė patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktas paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovės nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, dėl to apeliantų apeliacinį skundą atmetus, atsakovei iš apeliantų priteistinos jos patirtos 200 Eur bylinėjimosi išlaidos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens P. J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei V. O. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.