Kauno apygardos teismo nutartis

Rimantas Grigas, Arūnas Purvainis Proceso Nr. 1-03-3-00045-2011-0

Pranešėja Daiva Jankauskienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2015 m. spalio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant išteisintajai E. B., jos gynėjams advokatams Aušrai Vaišnorienei ir Nerijui Plėdžiui, privačiai kaltintojai ir nukentėjusiajai R. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pagal BK 154 str. 1 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. privačios kaltintojos R. D. buvo kaltinama pagal BK 154 str. 1 d. tuo, kad ji 2011-09-08 paskambinusi dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistei J. N. telefonu, perdavė ir taip žodžiu, paskleidė tikrovės neatitinkančius, šmeižiančius, ir žeminančius ją teiginius:

„<...>...(duomenys neskelbtini) R. D., pasak kaimynės, neduoda ramiai gyventi ir netgi trukdo patekti į savo butą (duomenys neskelbtini).“

„Dalį laiptinės „užvertusi savo šiukšlėmis“, kieme savavališkai atitvėrusi dalį sklypo, o laiptinės gale po laiptais pasidariusi sandėliuką (duomenys neskelbtini), pasak E. B., mėgsta ir pagrasinti.“

„<...>... prokurorė piktinasi dėl kieme statomų automobilių, grasina: „Nestatyk po mano langais, pasakiau aš tau! Nes aš tau padarysiu!“, o kitą rytą automobilio savininkas randa pradurtas arba nuleistas padangas.“

„<...>... R. D. visuomet giriasi savo ryšiais, o jos vyras, dirbantis (duomenys neskelbtini) vairuotoju, prisistato (duomenys neskelbtini).“

„E. B. mano, kad nestabilios psichikos močiutę iš jos „išvaryti demonus“ galimai pakurstė (duomenys neskelbtini) R. D.. „Močiutė toliau draskėsi kieme, o (duomenys neskelbtini) ją nusivedė sakydama: „Nusiraminkit, mes jai kitaip padarysim.“

„<...>... visiems priklausančią bendro naudojimo laiptinę kaimynė apkrovusi lyg savo butą.“

„<...>... po langais (duomenys neskelbtini) šeima atitvėrusi sklypą.“

„<...>... pabandžiusi atkraustyti praėjimus į jai priklausantį butą, E. B. sulaukia (duomenys neskelbtini) riksmų. „Jūs man tik palieskit! Aš jums padarysiu!“ - gąsdina (duomenys neskelbtini)“.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą išteisintoji E. B. prašo privačios kaltintojos R. D. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą nuosprendį palikti galioti.

Teismo posėdyje nukentėjusioji ir privati kaltintoja R. D. prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintoji E. B. ir jos gynėjai prašė R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas E. B. pagal 154 str. 1 d. išteisino padaręs išvadą, kad nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 str. klausimą svarbu nustatyti, ar kaltinamojo asmens išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų. Kadangi nusikalstama veika, kurios padarymu buvo kaltinama E. B., yra susijusi su saviraiškos laisvės ir laisvės reikšti įsitikinimus bei skelbti informaciją realizavimu (LR Konstitucija 25 str.), todėl teismas pažymėjo, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Būtent inkriminuojamo BK 154 str. 1 d. nusikaltimo atveju yra svarbu, kad asmuo paskleidęs, nors ir ne visai tikslią informaciją, tai suvoktų. Jeigu asmuo tai padaro sąžiningai klysdamas, tai tokiu atveju ši aplinkybė yra laikytina šalinančia jo atsakomybę.

BK 154 str. 1 d. numatytas šmeižimas objektyviai reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015).

Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad E. B. pasakojime telefonu žurnalistei pateikta informacija buvo susijusi su aplinkybėmis bei faktais, iš esmės egzistavusiais objektyvioje tikrovėje, tačiau skirtingai jos ir privačios kaltintojos yra vertinami, interpretuojami. E. B. žurnalistei, pateikdama informaciją telefonu, papasakojo ne kokius nors prasimanytus, melagingus faktus, o tik pateikė tam tikrų objektyvioje tikrovėje egzistavusių faktų savo vertinimą, supratimą, požiūrį ir atskirus komentarus dėl tam tikrų dalykų, konfliktinės situacijos su kaimyne R. D., kas rodo, kad ji tokiu būdu išsakė tik savo nuomonę apie šiuos faktus, kurie ir sąlygojo pakankamai konfliktiškus abiejų šalių santykius dėl nesutarimų gyvenant tame pačiame name. Taip veikdama E. B. nesiekė pažeminti privačią kaltintoją asmeniškai, nes nesiekė paskleisti apie ją jokios tikrovės neatitinkančios informacijos, tik išreiškė savo subjektyvią nuomonę, įvertinimą ir supratimą dėl visų jos pasakojime nurodytų aplinkybių. Tačiau, kaip jau minėta, už nuomonės, kuri paremta realiais faktais paskleidimą, baudžiamoji atsakomybė nekyla, nes tai nėra pavojinga veika BK prasme, ką pagrįstai pažymėjo ir apylinkės teismas. Be to, pati privati kaltintoja pripažino, kad jai neigiami padariniai galėjo kilti ne dėl paties informacijos pateikimo žurnalistei, ką padarė E. B., o dėl jos paviešinimo, ką padarė žurnalistė, kuriai ši informacija buvo pateikta. Būtent šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad objektyvieji BK 154 str. numatytos nusikalstamos veikos požymiai nėra įrodyti.

Vertinant subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę, pažymėtina, kad E. B. nesiekė paskleisti jokios informacijos, kuri, jos manymu, neatitiktų tikrovės, taip pat nesiekė, jog būtų parengta ir publikacija, nes vos tik jai pasirodžius, ji iš karto skambino žurnalistei su prašymu pašalinti publikuotame straipsnyje pateiktą informaciją. Konkrečiu atveju galima teigti, kad E. B. veiksmai, ieškant, kam ji galėtų išsipasakoti savo problemas ir pasiskųsti, atkreipiant dėmesį į, jos manymu, nevisiškai tinkamą R. D. elgesį buityje, nelaikytini tyčiniais, siekiant paniekinti, ar pažeminti, arba pakirsti pasitikėjimą R. D.. Tai, kad nėra pagrindo įžvelgti tyčios patvirtina ir specialisto išvada, kurioje teigiama, kad konstatuodama faktus, E. B. manymu, pažeidžiančius jos, kaip buto savininkės teises, E. B. ne šmeižė kaimynę, o skundėsi dėl jai daromos žalos. Tai leidžia daryti išvadą, kad byloje nėra įrodytas ir pagrindinis nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d., subjektyviosios pusės požymis – kaltė (tyčia). Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad E. B. suvokė, jog žurnalistei J. N. skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie apeliantę, taip suprasdama, kad ši informacija žemina R. D. garbę ir orumą, t. y. veikė tyčia, yra atmetami kaip nepagrįsti. Analogiškai vertinami ir skundo motyvai dėl R. D. tariamai gadinamo svetimo turto ir psichiškai nesveikos kaimynės sukurstymo. Nors skunde nurodoma, jog teiginys apie tai, kad apeliantė tyčia gadina svetimą turtą bei sukurstė nestabilios psichikos močiutę yra ne kas kita kaip kaltinimas nusikaltimais ir tai prieštarauja nuosprendžio teiginiams, kad kaltinamoji žurnalistei papasakojo tik tas aplinkybes, kurios susijusios su privačios kaltintojos nesutarimais tiek su E. B., tiek ir su kitais kaimynais, tačiau sutikti su tokiais skundo motyvais negalima. Nei teiginyje,,(...) prokurorė piktinasi dėl kieme statomų automobilių, grasina: ,,nestatyk po mano langais, pasakiau aš tau. Nes aš tau padarysiu“, o kitą rytą automobilio savininkas randa pradurtas arba nuleistas padangas.“, nei teiginyje ,,E. B. mano, kad nestabilios psichikos močiutę iš jos ,,išvaryti demonus“ galimai pakurstė prokurorė R. D....“ žodžiai nesuformuluoti kaip kategoriški teiginiai, nekeliantys juos pasakiusiajam abejonių, jie nėra konstatuojamojo pobūdžio ir nebuvo pateikti kaip objektyviai egzistuojantys, t. y. jų negalima laikyti tyčia perduota informacija.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į BK 2 str. 4 d. nuostatą, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, daro išvadą, kad nenustačius E. B. veikoje būtinųjų šmeižimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, t. y. pavojingos veikos, padarinių bei kaltės (tyčios), apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai išteisino E. B. kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Skunde taip pat teigiama, kad skundžiamame nuosprendį buvo pasitenkinta tik vienintelės liudytojos žurnalistės J. N. parodymais, kuriais remiantis negalima patikrinti E. B. paskleistų tikrovės neatitinkančių faktų buvimo. Tačiau pažymėtina, kad liudytojos žurnalistės J. N. ir E. B. parodymai yra patvirtinti byloje esančiais J. N. ir E. B. telefoninių pokalbių įrašais. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad bylos aplinkybės yra aiškios, o rinkti naujus įrodymus ir kviesti naujus liudytojus nėra pagrindo. Todėl negalima sutikti su privačios kaltintojos apeliacinio skundo motyvais, kad nagrinėdamas šią bylą apylinkės teismas pažeidė BPK 34 str. ir 20 str. nuostatas, atsisakant priimti privataus kaltintojo pateikiamus įrodymus. Tuo pagrindu negalima sutikti ir su R. D. skunde padaryta išvada, kad byla buvo išnagrinėta ir įrodymai vertinti tendencingai bei šališkai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti R. D. apeliacinį skundą ir nuosprendį panaikinti, o privataus kaltinimo bylą grąžinti nagrinėjimui į Kauno apylinkės teismą, pagrindo nėra.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos E. B., išlaidas sudaro 62,56 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Tačiau BPK 106 str. 2 d. be kita ko nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo. Atsižvelgiant į tai, kad E. B. atžvilgiu Kauno apylinkės teismas 2015-04-24 priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kurį, patikrinęs apeliacine tvarka, paliko galioti aukštesnės instancijos teismas, daroma išvada, kad nėra pagrindo iš išteisintosios E. B. priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

Privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. D. apeliacinį skundą atmesti.