Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-353-855/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-03-08
Bylos Nr.: e2A-353-855/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-37518-2015-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Eglė Surgailienė, Renata Volodko
Ieškovas: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
Atsakovas: V. Š.
Trečiasis asmuo: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio

Kategorijos

2.1.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-353-855/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37518-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.2.; 2.4.2.2.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų A. J.-Sungailienės, Eglės Surgailienės ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui V. Š. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir pagal atsakovo V. Š. priešieškinį ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos padarinių įteisinimo, tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerjos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, D. Š., E. D., Z. D., R. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau - Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama (i) įpareigoti atsakovą V. Š. savo lėšomis per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti valstybinėje žemėje, šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini) mieste (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatytą medinių elementų tvorą bei sutvarkyti statybvietę; (ii) teismo sprendime nurodyti, kad atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę nugriauti valstybinėje žemėje, šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatytą medinių elementų tvorą ir sutvarkyti statybvietę pati, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Šalia atsakovui V. Š. ir tretiesiems asmenims D. Š., A. R. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), valstybinėje žemėje buvo pastatyta 39,23 m ilgio ir 1,7 m aukščio medinių elementų tvora, laikytina I grupės nesudėtingu statiniu.

1.2. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, vykdydama žemės naudojimo valstybinę kontrolę, atliko žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), patikrinimą, po kurio ieškovei buvo pateiktos Vilniaus miesto skyriaus vyr. specialisto surašyto 2014 m. spalio 6 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 49ŽN-293 ir schemos M 1:300 „Dėl valstybinės žemės užėmimo“ (sudaryta 2014 m. spalio 6 d.) kopijos. Minėtame akte nustatyta, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai yra užėmę valstybinę žemę, kurioje pastatyta tvora; užimtas valstybinės žemės plotas - apie 307 kv. m.

1.3. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas 2014 m. lapkričio 26 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-141126-00207. 2014 m. lapkričio 26 d. atsakovui buvo surašytas privalomasis nurodymas Nr. PRN-00-141126-00217, kuriuo atsakovui nurodyta savo lėšomis ne vėliau kaip iki 2015 m. gegužės 26 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti tvorą ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovo prašymu privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. Inspekcijos privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo 2015 m. rugpjūčio 25 d. aktu Nr. NPA-00-150825-00186 nustatyta, kad aukščiau minėtas privalomasis nurodymas nebuvo įvykdytas. Taip pat pažymėjo, kad statybą leidžiantis dokumentas ieškovei nebuvo pateiktas.

Atsiliepimas

2. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - Nacionalinė žemės tarnyba) pateikė atsiliepimą į ieškinį.

2.1. Nurodė, kad V. Š. statybų patikrinimo ir savavališkos statybos akto surašymo metu statybų priežiūrą vykdančiam pareigūnui nepateikė teisės aktuose nurodytų statybą leidžiančių dokumentų, suteikiančių galimybę realizuoti teisę būti statytoju. Tokiu būdu atsakovas atliko savavališką statybą, tuo pažeisdamas imperatyvius teisės aktų reikalavimus.

2.2. Tuo pačiu pažymėjo, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2015 m. kovo 24 d. raštu Nr. 49SDŽ-244-(14.49.22.) „Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimai“ pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui projekto rengimo reikalavimus formuojamiems ir pertvarkomiems žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). UAB „GEOKADA“ 2015 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. SI-310 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemes ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui pateikė derinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą. Vilniaus miesto skyrius 2015 m. spalio 9 d. raštu Nr. 49SJN-1749-(14.49.105.) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto derinimo“ informavo UAB „GEOKADA”, kad derina 406 kv. m ploto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir greta esančių teritorijų formavimo ir pertvarkymo projektus, kurių tikslas sujungti įsiterpusius valstybinės žemės plotus su besiribojančiais žemės sklypais, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypų.

3. Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau - Kultūros paveldo departamentas) pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį tenktinti.

3.1. Nurodė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į Kultūros vertybių registre registruotos kultūros paveldo vietovės – Vilniaus miesto istorinės dalies teritoriją. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą naujo nesudėtingo statinio statybai Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais rengiamas supaprastintas statybos projektas. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą kitais, negu šios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, statybą leidžiantis dokumentas yra rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4-13 punktuose nurodytam statinio projektui (kai jis yra privalomas). Pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai", patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826, 6 priedo „Atvejai, kada yra privalomi rašytiniai pritarimai statinio projektui“ 2.2 punktą, galiojusį 2014 m. lapkričio 26 d. savavališkos statybos aktų surašymo metu, bei galiojantį šiuo metu, statant I grupės nesudėtingą statinį kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, yra privalomas rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalies 4 punktą statybos kultūros paveldo statinyje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje ar jų apsaugos zonose atvejais raštu statinio projektui pritaria Departamento įgaliotas valstybės tarnautojas. Pagal STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 9 priedo „Tikrinančių projektus subjektų kompetencijos sritys“ 5 punktą Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos tikrina projektus kultūros paveldo statinių, taip pat statinių, suprojektuotų kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, jų kultūros paveldo objekto ar kultūros paveldo vietovės apsaugos zonose.

3.2. Pažymėjo, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriui supaprastintas statybos projektas naujo nesudėtingo statinio statybai pateiktas nebuvo ir tokiam projektui Vilniaus skyrius nėra pritaręs.

Šalies argumentai

4. Atsakovas V. Š. prašė ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį atmesti ir pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti savavališkos statybos padarinio – tvoros, esančios šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), įteisinimui papildomą terminą, įpareigojant atsakovą ne vėliau kaip iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. parengti tvoros projektą, sumokėti įmoką už savavališkos statybos įteisinimą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą; taip pat prašė priteisti iš ieškovės atsakovo naudai pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. 2014 m. liepos mėn. ieškovė gavo asociacijos „Žvėryniečiai“ pranešimą dėl galimai neteisėtai pastatytos tvoros žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Nacionalinė žemės tarnyba, 2014 m. spalio 6 d. atlikusi patikrinimą, surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-292, kuriame nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog žemės sklypo savininkai yra užėmę valstybinę žemę (užimtos žemės plotas 307 kv. m) ir šioje žemėje yra pastatę tvorą.

4.2. Ieškovė 2014 m. lapkričio 26 d. surašė atsakovui savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-141126-00207 bei pateikė privalomąjį nurodymą ne vėliau kaip iki 2015 m. gegužės 26 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius (nugriauti tvorą, esančią (duomenys neskelbtini), arba kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, t. y. įteisinti savavališkos statybos statinį – tvorą).

Atsiliepimas

4.3. Atsakovas, matydamas, kad iki privalomajame nurodyme nustatytos datos (2015 m. gegužės 26 d.) reikalavimų įvykdyti nesuspės, kreipėsi į ieškovę su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Ieškovė 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (23.51)RE-139 nutarė pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2015 m. rugpjūčio 25 d.

4.4. Nuo pat savavališkos statybos akto surašymo dienos atsakovas veikė geranoriškai, sąžiningai prisiimdamas atsakomybę dėl savavališkos statybos padarinių, siekdamas juos įteisinti: pateikė ieškovei paaiškinimą dėl galimai savavališkai pastatytos tvoros; ėmėsi veiksmų, siekdamas pašalinti savavališkos statybos padarinį – inicijavo procesų, reikalingų žemės sklypų išpirkimui, pradėjimą, projektų rengimą; kreipėsi su prašymu privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsti; sudarė sutartį su UAB „GEOKADA“ dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto parengimo, kadastro duomenų bylų parengimo po formavimo ir pertvarkymo projekto parengimo; parengė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą; parengtą projektą suderino su Vilniaus miesto savivaldybe; pateikė projektą derinti Nacionalinei žemės tarnybai; suderino projektą su Kultūros ir paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos. Tačiau atsakovas iki ieškovės sprendime nustatyto termino privalomojo nurodymo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo atsakovo valios, neįvykdė. Atsakovas 2015 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesinį terminą prašymui pateikti ir pratęsti atsakovui nustatytą Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2015 m. rugpjūčio 25 d.

4.5. Būtent ilgai trunkantys formalūs žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo, derinimo bei tvirtinimo darbai sąlygojo tai, jog atsakovas nespėjo įteisinti savavališkos statybos statinio – tvoros. Nepaisant akivaizdžios atsakovo valios įvykdyti Privalomąjį nurodymą, atsakovas neturėjo galimybės formalių projekto derinimo, tvirtinimo ir rengimo procesų sukontroliuoti bei suvaldyti, todėl savavališkos statybos padariniai (juos įteisinant) liko nepašalinti.

4.6. Savavališkos statybos padarinio – tvoros, pastatymas (termino tvorą įteisinti pratęsimas) nei aplinkai, nei visuomenės interesams jokių neigiamų pasekmių nesukelia. Todėl atsakovui priklausančio statinio nugriovimas susiklosčiusioje situacijoje absoliučiai netikslingas, kadangi ne tik sukeltų papildomų ir nepagrįstų išlaidų atsakovui (susijusių su tvoros griovimo darbais), tačiau atsakovui pabaigus derinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, išpirkus valstybinės žemės sklypo dalį, jis organizuotų statybą leidžiančius dokumentus ir toje pačioje vietoje pastatytų analogišką tvorą. Atsakovo užsakymu yra parengtas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektas, atsakovas ketina įsigyti valstybinės žemės sklypo dalį, kurioje šiuo metu stovi savavališkos statybos statinys – tvora, sumokėti įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiančius dokumentus, tačiau tam reikia papildomo laiko.

5. Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė (i) civilinę bylą dalyje dėl priešieškinio reikalavimo nutraukti; (ii) netenkinus prašymo dėl civilinės bylos dalies pagal priešieškinio reikalavimus nutraukimo, priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą; (iii) ieškovės ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Atsakovas, siekdamas, jog teismas visų pirma leistų įteisinti savavališką statybą, nustatydamas terminą statybą leidžiančiam dokumentui gauti, o tik jo negavus įpareigotų griauti ar pertvarkyti statinius, turi teikti įrodymus ir paaiškinimus, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos aplinkybės bei reali galimybė savavališkai atliktiems statybos darbams gauti statybą leidžiantį dokumentą. Ir tik teismas, išnagrinėjęs visas reikšmingas aplinkybes, turi teisę savo nuožiūra priimti sprendimą šalinti savavališkos statybos padarinius, visų pirma suteikiant galimybę savavališką statybą įteisinti. Tokio teismo sprendimo priėmimo galimybė kildinama tiesiogiai iš įstatymo nuostatų, o ne iš civilinėje byloje atsakovo keliamų reikalavimų.

5.2. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalis nurodo teismo veiksmus, kai pagal minėto straipsnio 6 dalį Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą. Šiuo atveju nėra aišku, kaip pareikštas priešieškinis apgins atsakovo pažeistas teises. Atsakovo reikalavimas, kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti bylos nagrinėjimo dalyku. Bylos dalis pagal priešieškinio reikalavimus turėtų būti nutraukta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 dalies punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad priešieškiniu keliamas ginčas nepriskirtinas civilinių teismų kompetencijai. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-11165-473/2015 atsakovo V. Š. prašymą pratęsti terminą savavališkos statybos padarinių pašalinimui atmetė.

6. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba pateikė atsiliepimą į priešieškinį.

6.1. Nurodė, kad atsakovas V. Š. atliko savavališką statybą, tuo pažeisdamas imperatyvius teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eI-11165-473/2015 pagal pareiškėjų K. Š. ir V. Š. prašymą dėl privalomojo nurodymo termino atnaujinimo ir pratęsimo ir prašymą atmetė.

7. Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad priešieškinio reikalavimas atmesti ieškovės ieškinį yra netenkintinas; priešieškinio reikalavimą nustatyti terminą savavališko statinio padariniams įteisinti prašo spręsti teismo nuožiūra.

8. Trečiasis asmuo A. R. D. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį atmesti, o atsakovo V. Š. priešieškinį tenkinti.

8.1. Nurodė, kad su atsakovo priešieškiniu dėl svavališkos statybos padarinių įteisinimo sutinka visa apimtimi. Priešieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai bei pridėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas ėmėsi aktyvių ir rūpestingų veiksmų tam, kad įteisintų savavališkos tvoros statybas valstybinėje žemėje ir turi tokią objektyvią galimybę, tačiau šiai procedūrai pabaigti atsakovui pritrūko laiko. Tuo tarpu formalus teismo įpareigojimas šią tvorą nugriauti neatitiktų nei teisingumo ir protingumo principų, nei suformuotos teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 11 d. sprendimu ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį tenkino pilna apimtimi, atsakovo V. Š. priešieškinį atmetė: įpareigojo atsakovą V. Š. savo lėšomis per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius - nugriauti valstybinėje žemėje šalia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytą medinių elementų tvorą bei sutvarkyti statybvietę; atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo nustatytu terminu, leido ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai nugriauti valstybinėje žemėje šalia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytą medinių elementų tvorą ir sutvarkyti statybvietę, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo V. Š.; priteisė iš atsakovo V. Š. į valstybės biudžetą 88,66 Eur bylinėjimosi išlaidų.

10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo tvoros, kaip nesudėtingo inžinerinio statinio, įteisinimas, atsižvelgiant į nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) redakciją, kurioje nurodoma, kad savavališkai valstybinėje žemėje statomų ir pastatytų naujų statinių įteisinimas draudžiamas, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių, į tai, kad atsakovas neturi valstybinės žemės valdytojo ar naudotojo teisių, yra draudžiamas, todėl faktinė aplinkybė, jog atsakovas 2021 m. gegužės 18 d. prašymu kreipėsi dėl žemės sklypo formavimo/pertvarkymo projekto, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.

11. Teismas sprendė, kad nesant duomenų apie atsakovo turimas valdymo ar naudojimo teises į valstybinę žemę, ant kurios yra ginčo tvora, ieškovė pagrįstai reikalauja per 3 mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti valstybinėje žemėje, šalia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pastatytą medinių elementų tvorą bei sutvarkyti statybvietę. Teismas sutiko, kad nurodytas terminas yra pakankamas ir atitinka protingumo kriterijų, be to, dėl šio termino nekilo ginčas.

12. Dėl nurodytų argumentų, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti priešieškinio.

13. Konstatavęs, kad ieškinys tenkintinas, o priešieškinis atmestinas, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisė 88,66 Eur bylinėjimosi išlaidų.

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliantas (atsakovas) V. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovo (apelianto) priešieškinį tenkinti; priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Teismas Sprendime visiškai nenustatinėjo ir nevertino apelianto veiksmų ir siekių įteisinti tvoros statybas, bet priešingai, tokią apelianto teisę atmetė kaip savaime negalimą ir traktavo kaip vengimą įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Pats teismas nurodė, kad apeliantas teikė prašymus dėl formavimo ir pertvarkymo projektų, tačiau nedetalizavo aplinkybių, susijusių su formavimo ir pertvarkymo projektų teikimu, nagrinėjimu ir įgyvendinimu. Taigi, dėl pačių institucijų neveiklumo apeliantas ir šiai dienai nėra gavęs jokio atsakymo – priimti sprendimo dėl antrojo formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo ir pritarimo įsigyti sklypą nuosavybėn, kas reikštų apelianto galimybę įgyvendinti statytojo teises. Teismas tokį institucijų neveiklumą, priimant sprendimus, neteisėtai perkėlė apeliantui. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino apelianto siekio įteisinti savavališkas statybas, todėl netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir buvo subjektyvus apelianto atžvilgiu.

14.2. Apeliantas jam nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį įgijo 2011 m. spalio 24 d., t. y. prieš 10 metų. Tvora, apeliantui įsigyjant žemės sklypo dalį, žemės sklype jau stovėjo, tad apeliantas pats nevykdė jokių tvoros statybų ir jam nebuvo žinoma jokia informacija apie galimai neteisėtas tvoros statybas. Todėl, remiantis bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, ginčo tvora negali būti laikoma nauju statiniu, kas reiškia, jog Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalis šiems teisiniams santykiams apskritai negali būti taikoma. Be kita ko, pačiame Privalomajame nurodyme buvo numatyta apelianto teisė įteisinti savavališkos statybos padarinius, todėl teismui taikant Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalį, reiškia, jog teismas neigia paties Privalomojo nurodymo turinio pagrįstumą ir teisėtumą, kuriuo ir rėmėsi priimdamas ginčijamą sprendimą, t.y. susiklosto dviprasmiška situacija, jog ieškovei numačius apelianto teisę įteisinti savavališką statybą, teismas ją siekia paneigti.

14.3. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nustatytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Šiuo atveju, teismas nenustatė aplinkybių, jog pastatyta tvora galimai šiukščiai pažeistų ir ar juo labiau iš esmės suvaržytų trečiųjų asmenų galimybes tinkamai naudotis žemės sklypo dalimis, kuriose yra tvora.

Atsiliepimas

15. Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sptrendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad ginčo tvoros, kaip nesudėtingo inžinerinio statinio, įteisinimas situacijoje, kai nuo 2019 m. sausio 1 d. atsakovas neturi valstybinės žemės valdytojo ar naudotojo teisių, yra draudžiamas, pagrįstai rėmėsi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalimi, t. y. teismas, atsižvelgęs į kilusį ginčą ir jo išsprendimui taikytiną teisinį reglamentavimą, privalėjo vadovautis ir vadovavosi bylos nagrinėjimo metu galiojusiomis Statybos įstatymo bei Priežiūros įstatymo nuostatomis. Priešingai, jeigu teismas būtų rėmęsis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad „<...> Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalis šiems teisiniams santykiams apskritai negali būti taikoma“, būtų sudaręs tokią situaciją, kad teismas, spręsdamas kilusį ginčą, galiojantį teisinį reglamentavimą galėtų tiesiog ignoruoti bei juo nesivadovauti.

15.2. Savavališkas tvoros pastatymo faktas nustatytas dar 2014 m. lapkričio 26 d., Inspekcijai surašius savavališkos statybos aktą, ir iki šiol savavališka statyba nėra pašalinta, t. y. teisės pažeidimas tęsiasi daugiau nei 7 metus. Maža to, apelianto prašymų pagrindu dėl atliekamų procedūrų, siekiant suformuoti ir prie žemės sklypo prisijungti valstybinę žemę, kuri buvo užimta savavališkai pastačius tvorą, ir teisminių ginčų su Nacionaline žemės tarnyba net keletą kartų byla buvo sustabdyta, tačiau užimta valstybinė žemė nebuvo ir nėra iki šiol suformuota, o ir apeliantas iki šio laiko neįgijo jokio teisinio pagrindo naudotis šia valstybine žeme.

15.3. Šiuo atveju byloje įrodymų, patvirtinančių apelianto teiginius apie galimybę įteisinti savavališkai valstybinėje žemėje pastatytą tvorą, nėra. Priešingai, Nacionalinės žemės tarnybos raštas paneigia apelianto teiginius apie valstybinės žemės suformavimą bei prijungimą prie žemės sklypo ir tokiu būdu tariamai įteisinant savavališką tvoros statybą. Be to, tvoros statybai, patenkančiai į kultūros vertybių teritoriją (jų apsaugos zoną), yra privalomas supaprastintas statybos projektas bei statybą leidžiantis dokumentas – leidimas statyti naują statinį. Šių dokumentų apeliantas taip pat neturi ir jų nėra byloje.

16. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą.

16.1. Nurodė, kad valstybinės žemės patikėtinė – Nacionalinė žemės tarnyba – nėra išdavusi sutikimo apeliantui statyti tvorą valstybinėje žemėje, todėl nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo teisę ne tik konstatuoti savavališkos statybos faktą, tačiau ir reikalauti pašalinti laisvoje valstybinėje žemėje neteisėtai (savavališkai) pastatytus statinius. Tuo tarpu apeliantui, kaip ir bet kuriam vidutiniškai apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui, turi būti žinomos jam privačios nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo ribos. Be to, apelianto siekis įsigyti valstybinę žemę, siekis pasidalinti priklausančio žemės sklypo plotą įrodo, kad asmenys suvokia, jog savavališkai užima ir naudojasi valstybine žeme ir tai nešalina apelianto atsakomybės ar prievolės laikytis įstatymo reikalavimų. Surašydama privalomąjį nurodymą, ieškovė įgijo teisėtą ir pagrįstą lūkestį, kad neteisėtos statybos padariniai bus pašalinti per kiek įmanoma trumpesnį terminą ir tokiu būdu bus apgintas viešasis interesas, todėl kompetetingos institucijos surašytas ginčijamas privalomas nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas ieškovei tinkamai atliekant jai įstatymu pavestas funkcijas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

19. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas pilna apimtimi, o atsakovo priešieškinis atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2014 m. spalio 6 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 49ŽN-293 nustatė, kad „ <...> žemės sklypo savininkai užėmę valstybinę žemę, kurioje pastatyta tvora. Užimtas valstybinės žemės plotas – 307 kv. m“. Ieškovė, remdamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, konstatavo, kad tvoros valstybinėje žemėje statybai statybą leidžiantis dokumentas nebuvo privalomas, bet kaip statybą leidžiantį dokumentą buvo privaloma turėti žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinį sutikimą, kurio atsakovas neturėjo, todėl dėl savavališkos tvoros, kurios ilgis valstybinėje žemėje – 39,26 m, aukštis – 1,7 m, šalia žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), statybos 2014 m. lapkričio 26 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-141126-00207 ir privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-141126-00217, kuriuo iš atsakovo pareikalavo ne vėliau kaip iki 2015 m. gegužės 26 d. nugriauti tvorą ir sutvarkyti statybvietę. Ieškovė, gavusi atsakovo 2015 m. gegužės 12 d. prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. (23.51)-RE-139 pratęsė privalomojo nurodymo vykdymo terminą iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. Privalomasis nurodymas iki šiol nėra įvykdytas.

21. Byloje ieškovė laikosi pozicijos, kad atsakovo valstybinėje žemėje pastatyta tvora, kuri, be kita ko, patenka į kultūros vertybių teritoriją (jų apsaugos zoną) ir kurios statybai yra privalomas supaprastintas statybos projektas bei statybą leidžiantis dokumentas – leidimas statyti naują statinį, o šių dokumentų atsakovas neturi, todėl pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus tvoros statyba atitinka savavališką statybą, kaip ji apibrėžiama Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 punkte. Kadangi ši tvora pastatyta valstybinėje žemėje, neturint žemės valdymo ir naudojimo teisių, o imperatyvios įstatymo nuostatos draudžia tokio statinio įteisinimą, ieškovės nuomone, atsakovas iš esmės neturi objektyvių galimybių įteisinti savavališką tvoros statybą valstybinėje žemėje.

22. Savo ruožtu atsakovas nurodo, kad ėmėsi aktyvių veiksmų tam, jog įteisintų savavališkos tvoros statybas valstybinėje žemėje, tačiau mano, kad būtent dėl valstybinių institucijų neveiklumo atsakovas neturi galimybės įsigyti žemės sklypą, ant kurio yra pastatyta ginčo tvora ir taip įgyvendinti statytojo teises – įteisinti tvoros statybas. Be to, anot atsakovo, pastatyta tvora jokių neigiamų padarinių nei visuomenei, nei tretiesiems asmenims nesukelia, todėl formalus teismo įpareigojimas šią tvorą nugriauti būtų neproporcingas ir neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.

23. Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje nustatyta, jog savavališka statyba yra statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad tvora buvo pastatyta nesilaikant Statybos įstatyme įtvirtintų reikalavimų turėti statybą leidžiantį dokumentą, t. y. kad ginčo tvora – yra savavališkas statinys.

24. Pagal kasacinio teismo praktiką statinių griovimas net ir tais atvejais, kai statiniai žemės sklype yra pastatyti neteisėtai, yra laikomas kraštutine priemone, taikytina tik nesant teisinės galimybės kitaip spręsti neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017; kt.). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įstatymo leidėjo savavališkos statybos statytojui (savininkui) nustatyta teisė įteisinti savavališką statybą negali būti laikoma neribota. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl galimybės leisti statytojui (savininkui) įteisinti savavališką statybą, turėtų aiškintis, kada ir esant kokioms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms statytojas atliko statybos darbus, kokie faktiniai ir teisiniai pagrindai nulėmė jo veiksmus. Pagal nustatytas aplinkybes teismas turėtų spręsti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, dėl kokių priežasčių savavališka statyba nėra įteisinta ir ar statytojo nurodytos galimybės ją įteisinti yra realios, taip pat per kokį terminą statytojas galėtų sutvarkyti reikalingą statybų dokumentaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014; 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015). Taigi, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, pirmiausiai turėtų išsiaiškinti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, o jei galima – atsižvelgdamas į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, spręsti dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo (Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalis), t. y. ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jo nenugriaunant leisti statybą įteisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013).

25. Šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 32 straipsnis numato, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Atitinkamai Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalis (įsigaliojusi 2019 m. sausio 1 d. 2016 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XII-2578) reglamentuoja, jog savavališkai valstybinėje žemėje statomų ir pastatytų naujų statinių įteisinimas draudžiamas, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas savavališką statinį – tvorą - pastatė valstybinėje žemėje, ir byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas turi žemės valdymo ar naudojimo teises į žemę, kurioje yra savavališki statiniai. Tai savo ruožtu suponuoja išvadą, jog esant tokiai situacijai tvoros, kaip statinio įteisinimas apskritai yra draudžiamas.

26. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalis negalėjo būti taikoma jo atžvilgiu dėl to, kad ji taikytina tik kalbant apie naujus statinius, tuo tarpu ginčo tvora nėra naujas statinys, atsakovui įsigyjant savo žemės sklypą nuosavybėn, ji jau stovėjo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas šiuo atveju netinkamai aiškina sąvoką „nauji statiniai“ tiek ginčo teisės normos, tiek ir kitų nagrinėjamam ginčui aktualių teisės normų kontekste.

27. Pažymėtina, kad pačioje ginčo teisės normoje nurodoma, kad savavališkai valstybinėje žemėje statomų ar pastatytų naujų statinių įteisinimas draudžiamas, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių. Taigi, normoje minimi pastatai jau gali būti (ir labai seniai) pastatyti, bet jie vertintini ir įvardijami kaip nauji statiniai statybą reglamentuojančių teisės aktų prasme, kadangi pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 85 punktą statyba apibrėžiama, kaip veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują arba rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti jau esamą statinį. Taigi, viena vertus, statyba reiškia naujų, t. y. dar ankščiau nebuvusių pastatytų statinių atsiradimą, kita vertus, reiškia jau esančių teisėtai pastatytų statinių modifikavimą – remontą, rekonstrukciją, nugriovimą. Nagrinėjamu atveju ginčo situacija priskirtina būtent pirmajam variantui, kuomet sprendžiama dėl dar teisiškai de jure nesančio / neegzistuojančio teisine prasme statinio atsiradimo teisėtumo. Statybos darbų rūšis „nauja statyba“ yra apibrėžiama atliktų ar atliekamų statybos darbų apimtimi ir yra orientuota į statybos proceso rezultatą – naują statinį (naujo objekto sukūrimą / suformavimą), o ne į laikotarpį (datą / metus), kuriuo statybos procesas buvo įgyvendinamas.

28. Pažymėtina, kad įstatymo galiojimo laike prasme ginčo Priežiūros įstatymo norma taip pat gali būti taikoma (šiuo aspektu apeliantas to net nekvestionuoja), kadangi nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vistiek lieka neteisėta, statybos procesas yra tęstinio pobūdžio, todėl ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys neteisėtos statybos padarinių šalinimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013; 2013 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-138/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008). Kitoks įstatymų galiojimo aiškinimas prieštarautų įstatymo leidėjo tikslams bei savavališkos (neteisėtos) statybos padarinių šalinimo bei negarantyuotų statybų proceso ir statinių kokybės kontrolės užtikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009; 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008).

29. Kaip jau buvo minėta, aukščiau cituota Priežiūros įstatymo norma aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina žemės valdymo ar naudojimo teisių turėjimą, kaip būtinąją sąlygą savavališkos statybos valstybinėje žemėje įteisinimui, kurios nagrinėjamu atveju nėra.

30. Tiek administracinių teismų, tiek bendrosios kompetencijos teismų praktikoje suformuota, jog įstatymo leidėjas, siekdamas uždrausti įteisinti naujų statinių savavališką statybą, atliktą valstybinėje žemėje neturint šios žemės valdymo ar naudojimo teisių, 2016 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo Nr. XII-459 6, 10, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 26¹ straipsniu įstatymu Nr. XII-2578 eliminavo galimybę įteisinti savavališkai pastatytą ar statomą statinį valstybinėje žemėje, o būtent, minėtu įstatymu buvo pakeistas Priežiūros įstatymo 14 straipsnis ir šio straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad savavališkai valstybinėje žemėje statomų ir pastatytų naujų statinių įteisinimas draudžiamas, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių. Įstatymo leidėjas, siekdamas asmenims suteikti galimybę įteisinti vykdytas savavališkas statybas valstybinėje žemėje, nustatė pereinamąjį laikotarpį (Įstatymų projektų reg. Nr. XIIP-4202-XIIP-4204 aiškinamasis raštas), t. y. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalis įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d.

31. Administracinių teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas galėtų iš esmės spręsti prašymus dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo (atitinkamai ir dėl neteisėtos statybos įteisinimo) tik tuo atveju, jei savavališkai pastatytas statinys būtų ant valstybinės žemės, į kurią pareiškėjai turi žemės valdymo ar naudojimo teises, ir įrodinėja esant svarbių priežasčių, susijusių su procedūromis, atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurių užbaigimui būtinas ilgesnis terminas. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad tais atvejais, kai bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad pareiškėjas, kuriam surašytas privalomas nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinis, neturi valstybinės žemės, ant kurios pastatytas toks statinys, valdymo ar naudojimo teisių, prašymas turi būti atmetamas vien šiuo pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1985-415/2021).

32. Administracinių teismų praktikoje pabrėžiama, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalis savavališko statybos įteisinimą leidžia tik tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) yra savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi). Minima įstatymo norma reikalauja, jog statinio statyba būtų galima pagal galiojančius teritorijos planavimo dokumentus. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 5 dalį, jei statytojas neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Jeigu pareiškėjas neturi jokių teisių į valstybei priklausantį žemės sklypą, kuriame pastatytas savavališkas statinys, todėl tokia statyba nėra galima. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tokios pareiškėjo aplinkybės, kaip žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo procedūros, nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą pratęsti terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A540-525/2021). Atitinkamai tai reiškia, kad negali būti vykdomas pareiškėjo savavališkos statybos įteisinimas, kaip savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdas, apskritai.

33. Be to, kaip nurodė pats apeliantas, iki šiol nėra išspręstas jo dar 2021 m. gegužės 18 d. teiktas prašymas organizuoti taip vadinamąjį antrąjį žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, t. y. praėjus 9 mėnesiams nuo atitinkamo prašymo Vilniaus miesto savivaldybei organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, dėl to iki šiol nėra priimtas joks sprendimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip pabrėžė atsiliepime į apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba, kaip matyti iš jos 2021 m. liepos 19 d. rašto „Dėl nuomonės pateikimo“, tokio atsakovo prašymo patenkinimas apskritai nebūtų galimas, kadangi norimas formuoti kaip įsiterpęs žemės sklypas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarime Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 papunktyje nustatytų sąlygų, įsiterpusio žemės ploto sąvokos ir pan., kadangi jo pietrytinė kraštinė ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas, formuojamo žemės sklypo plotis svyruoja nuo 11 iki 20 m., todėl nepatenka į išimčių sąrašą, nes nelaikytinas siaura juosta, todėl nėra pagrindo organizuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir petvarkymo projektą, t. y. kyla pagrįstų abejonių, kad apskritai galėtų būti parengtas bei įgyvendintas toks projektas.

34. Itin svarbu pažymėti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-518-1063/2020 pagal pareiškėjų D. Š., V. Š. ir A. D. skundą, kuris buvo paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3596-415/2020, buvo atmestas pareiškėjų skundas, susijęs su Nacionalinės žemės tarnybos nepritarimu tvirtinti įsiterpusį žemės sklypą, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte pažymėtą Nr. 1B, leidžiant jį pareiškėjams išsipirkti, teismui konstatavus, kad pareiškėjų norimas suformuoti (o vėliau ir įsigyti iš valstybės) žemės sklypas negali būti laikomas įsiterpusiu teisės aktų prasme (nes jis ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu), todėl negali būti perleistas pareiškėjams nuosavybėn. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad po minėtų aplinkybių atsiradimo būtų pasikeitusi situacija ir kad palankia pardavimo apeliantui linkme būtų pajudėjęs ginčo žemės ploto, kaip atskirojo žemės sklypo, formavimo procesas.

35. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, apelianto nurodyti argumentai, jog jis nuosekliai ir intensyviai siekia įsigyti nuosavybėn šiuo metu valstybei priklausantį žemės plotą, kuriame yra ginčo tvora, kad per visus 2014-2021 metus ėmėsi veiksmų įvykdyti privalomąjį nurodymą – įteisinti tvoros statybą, taip pat jog iš esmės pastatyta tvora nesukeliama žalos aplinkai, visuomenei ir pan., taip pat ir apelianto argumentas dėl nepagrįstai ieškovės prašomo taikyti 3 mėnesių, o ne 6 mėnesių termino statybos padariniams pašalinti, šiuo atveju dėl esamo imperatyvaus teisinio reglamentavimo, apskritai draudžiančio savavališkos statybos įteisinimą tokiose situacijose, kaip ginčo atvejis, neturi teisinės reikšmės.

36. Pagaliau, kaip teisingai atsiliepime pabrėžė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, iš esmės dar 2014 m. nustatytos savavališkos statybos padariniai iki šiol, t. y. praėjus beveik 8 metams, galiojant ir nesant nuginčytiems kompetentingų institucijų aktams bei nurodymams, dar 2015 m. pasibaigus pratęstam terminui, netgi pasibaigus paties atsakovo priešieškinyje prašytam terminui (2016 m. rugpjūčio 25 d.), teismui nagrinėjamą bylą stabdžius ir suteikiant galimybę apeliantui išspręsti administracinio pobūdžio ginčus bei santykius su valstybės institucijomis, nebuvo ir nėra pašalinti, t. y. teisinė padėtis jau 8 metus nėra atstatyta, todėl jos atstatymo nukėlimas dar ilgesniam terminui nuo galutinio procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo, būtų akivaizdžiai neproporcingas ir neteisingas.

37. Netgi ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas spręsti, jog ginčo tvoros statyba atitinkamoje teritorijoje yra galima, minėta, atsakovo nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą įgijimo galimumo klausimas kelia pagrįstų abejonių, t.y. iš esmės galimybė pašalinti neteisėtos statybos padarinius kelia abejonių, o tai reiškia, kad teisės pažeidimas ir toliau tęsis neapibrėžtą terminą, todėl ieškinio atmetimas šioje situacijoje būtų neproporcinga priemonė siekiamam viešojo intereso tikslui užtikrinti.

38. Taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo, nepasisakė ir neįvertino atsakovo veiksmų, siekiant įteisinti savavališkos statybos padarinius, atliktų 2014 - 2021 metais, siekiant parengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, gauti atsakymą dėl antrojo projekto patvirtinimo ir, gavus patvirtinimą, galiausiai įsigyti ginčo žemės plotą asmeninėn nuosavybėn. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, visų šių aplinkybių teismas nematė prasmės ir būtinumo nagrinėti dėl to, kad sprendė, jog savavališkos statybos įteisinimas šiuo atveju, kaip savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdas, apskritai neįmanomas dėl imperatyvaus teisės aktuose nustatyto draudimo įteisinti valstybinėje žemėje pastatytus statinius, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių, kaip ir yra nagrinėjamu atveju, atsakovui iš esmės neturint ginčo žemės ploto valdymo ar naudojimo teisių, o tik siekiant dar jas įgyti ateityje.

39. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

40. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir nurodė pakankamus argumentus, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apelianto (atsakovo) V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai A. J.-SungailienėEglė SurgailienėRenata Volodko