Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. M. ir nuteistojo A. M. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo

A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nubaustas 80 MGL dydžio (4 000 Eur) bauda, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį - 70 MGL dydžio (3 500 Eur) bauda.

Skirtos bausmės subendrintos tarpusavyje pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių taisykles, jas iš dalies sudedant ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL dydžio (5 000 Eur) bauda, kurios laisvanoriškam sumokėjimui nustatytas 2 metų terminas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas gyventi skyriumi nuo nukentėjusiojo palikti galioti, nuosprendžiui įsiteisėjus bei pradėjus jį vykdyti, jas abi panaikinti.

Nukentėjusios I. M. civilinis ieškinys patenkintas dalinai ir iš A. M. priteista 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai nepilnametei A. M., 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 300 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti nukentėjusiajai I. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. M. pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 29 d. apie 11.28 val. (duomenys neskelbtini) esančio prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių parkavimo aikštelėje, t. y. viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, vairuodamas savo „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia užtvėrė juo kelią, sustodamas priešais A. S. vairuojamą automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išlipęs ir priėjęs prie iš savojo automobilio išlipusio nukentėjusiojo A. S., jam kumščiu sudavė ne mažiau 5 smūgius į veidą, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. A. M. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. lapkričio 26 d., apie 7.30 val. šeimos namuose (duomenys neskelbtini), kilus ginčui dėl tėvų valdžios vaikams vykdymo bei filmavimo prieš fiksuojamų asmenų valią, tyčia fiziškai smurtavo prieš savo šeimos narius sutuoktinę I. M. ir mažametę dukrą A. M., gim. (duomenys neskelbtini), – apglėbęs iš už nugaros stipriai ranka spaudė pilvą nukentėjusiai I. M. bei stipriai spaudė savo ranka bandžiusios padėti iš jo išsivaduoti motinai nukentėjusios A. M. rankų plaštakas, tuo sukeldamas kiekvienai nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios I. M. ir nuteistojo A. M. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl nuteistojo A. M. nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje

12. Šiame kontekste pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K- 474-489/2016, 2K-227-788/2017).

13. Spręsdamas apie BK 140 straipsnio 3 dalies sudėtį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo ne atskirus bylos duomenis, atskirų liudytojų parodymus, o įvertino visą įvykio, vykusio šeimos namuose, kontekstą.

21. Be to, įvykio metu mažamete buvusi nukentėjusi A. M. (13 metų) pagal gimimo liudijimą yra A. M. dukra (3 t., b. l. 7). Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad tiek nukentėjusios A. M. biologinė kilmė, tiek ir juridiniai bei faktiniai santykiai su A. M. nustatytomis byloje aplinkybėmis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą konstitucinės šeimos sampratos išaiškinimą, pagal kurį sprendžiant apie šeimos santykių buvimą esminę reikšmę turi santykių turinys (tarpusavio atsakomybė, emocinis prieraišumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartis kasacinėje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-699/2015).

23. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2014, 2K-474-489/2016, 2K-10-489/2017, 2K-313-489/2019).

24. Atkreiptas dėmesys į tai, kad vertinant konkrečios veikos prieš mažametį vaiką atitiktį BK 140 straipsnio 3 dalies nusikalstamos veikos požymiams būtina atsižvelgti ir į kitus norminius aktus, reglamentuojančius vaiko teisių (įskaitant ir mažamečių) apsaugą, nes ji yra neatsiejama nuo BK 140 straipsnio 3 dalies reguliavimo, kaip antai Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą bei aktualią kasacinio teismo praktiką. Pažymima, kad vykdant baudžiamąjį procesą prieš tėvus ar kitus teisėtus vaiko atstovus dėl fizinių bausmių taikymo ar kitokio netinkamo elgesio su vaiku, atsižvelgiant į vaiko interesus, gali būti svarstomi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų (BK 36 – 40 straipsnių) taikymo klausimai. Tai ypač aktualu vykdant baudžiamąjį procesą dėl tėvų veiksmų, nesukėlusių vaikui rimtų neigiamų padarinių, esant vaiko ir tėvų glaudžiam ryšiui, kai baudžiamosios atsakomybės taikymas gali skaudžiai paveikti ir pačių vaikų, liekančių gyventi su tėvais, interesus ir teises (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017).

25. Šioje bylos dalyje, pirmosios instancijos teismas vertindamas aplinkybes dėl A. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir spręsdamas, ar jo veiksmai, t. y. atitinkamai apglėbdamas ir stipriai spausdamas nukentėjusiosios I. M. pilvą (kankindamas nukentėjusįjį asmenį) bei sugriebdamas ir stipriai spausdamas jų dukros rankų plaštakas (t. y., mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą), atitiko veikos sudėtį, – sukėlė nukentėjusiajai I. M. ir jų dukrai A. M. realų fizinį skausmą.

26. Nagrinėjamoje byloje, patvirtindama pirmosios instancijos teismo išvadą, kad įrodytas BK 140 straipsnio 3 dalies būtinasis požymis – fizinio skausmo sukėlimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į konkrečias objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, – A. M. aktyviai veikė nukentėjusiosios I. M. ir jų dukros atžvilgiu siekdamas fizinio skausmo, šioje byloje nenustatytu tikslu.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti nuteistojo apeliaciniame skunde siūlomos išvados, kad šioje bylos dalyje pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus vertino tik selektyviai, nes iš skundžiamo nuosprendžio 13 – 16 punktuose išdėstyto įrodymų vertinimo matyti, kad šiuo atveju išnagrinėti ne tik atskirų liudytojų parodymai, bet ir įvertinta bylos įrodymų visuma, visus reikšmingus faktus sujungiant į loginę visumą. Tai, kad skundžiamo nuosprendžio 16 punkte, siekdamas atskleisti A. M. netinkamo poelgio kvalifikaciją, vienoje sakinio vietoje pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė BK 140 straipsnio 2 dalį (vietoje BK 140 straipsnio 3 dalį), nedaro visų pirmosios instancijos teismo išvadų prieštaringomis ir nelogiškomis.

28. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kilti svarbu yra tai, kad būtų įrodyta, jog kaltininkas sukėlė atitinkamus, šioje normoje nurodytus padarinius, šiuo atveju pavojingus padarinius vaiko kūno neliečiamumui, t. y. realų fizinį skausmą. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 112- 458/2020)

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama konkrečioje byloje BK 140 straipsnio 3 dalies baudžiamojo įstatymo taikymo klausimus, nėra įpareigota išdėstyti atsakymus į nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas problemas dėl netinkamo motinos (nukentėjusiosios) I. M. elgesio su jų vaikais.

30. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K- 279/2010).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. M. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Nuteistojo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

32. Apibendrinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl A. M. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Taigi, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės

33. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-693/2019).??? ???

34. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

35. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. M., vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į jo asmenybę, į bylos aplinkybes.

36. Byloje, nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra. Nuteistasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (BK 11 straipsnio 3 dalis). Savo kaltės jis nepripažino, elgesio kritiškai nevertino, nusikalstamais veiksmais padarytos žalos neatlygino.

37. Nors, A. M. ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta jam probacija ir nebuvo sėkminga, nes jisai naujai tyčia nusikalto, tačiau remiantis BK 97 straipsnio 1 dalimi nusikalto ir yra teisiamas pirmą kartą (1 t., b. l. 167 – 167), per paskutinius 5 metus jam 3 kartus buvo skirtos administracinės nuobaudos, tačiau nusižengimai nebuvo šiurkštūs, paskirtos baudos laisvanoriškai sumokėtos (1 t., b. l. 188 – 191), nuo 2008 m. nuolat dirba pagal verslo liudijimą arba individualios veiklos pažymą ir pragyvena iš savo darbo (2 t., b. l. 75 – 77), teikia išlaikymą skyrium (su motina) gyvenantiems 3 nepilnamečiams vaikams.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, A. M. pirmą kartą teisiamas už nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, turi 3 vaikus (3, 5 ir 13 metų), kuriuos padeda auginti jų motinai, neigiamai jį charakterizuojančių duomenų byloje nėra, todėl yra pagrindo manyti, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti jam paskyrus nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę - baudą, kurios dydį pirmosios instancijos teismas nustatė – 70 MGL (3 500 Eur).

39. Byloje duomenų apie A. M. laikinojo suėmimo laikotarpį nėra.

Dėl civilinio ieškinio ir kitų klausimų

40. BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimas.

41. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

42. Nukentėjusioji šioje baudžiamojoje byloje pateikė civilinį ieškinį dėl 1 000 Eur neturtinės žalos jai ir 1 000 Eur neturtinės žalos jos mažametei dukrai A. M. (4 t., b. l. 32). Taip pat, pateikė patikslintą civilinį ieškinį dėl 300 Eur turtinės žalos, 1 000 Eur neturtinės žalos jai ir 1 000 Eur neturtinės žalos mažametei dukrai (4 t., b. l. 67).

43. Teigiama, kad šioje baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog nukentėjusioji ir jos dukra išsigando A. M., kuris joms sukėlė fizinį skausmą siekdamas įbauginti. Taip pat, nukentėjusioji patyrė tiesioginių materialinių nuostolių, nes byloje atstovaujančiam advokatui už ieškinio parengimą sumokėjo 300 Eur.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, patikslintas civilinis ieškinys yra tik iš dalies pagrįstas, nes neįrodyta, kad ilgesniam laikui būtų išlikę pakenkimo psichinei sveikatai padariniai (aplinkybės dėl išlikusių emocijų, miego ir lavinimosi sutrikimų nėra pagrįstos jokiais bylos duomenimis). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgdamas į prašomo priteisti neturtinės žalos dydį tenkino nukentėjusiosios patikslintą civilinį ieškinį tik iš dalies.

45. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą, ir nustato kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, apskaičiuodamas neturtinės žalos atlyginimo dydį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, CK 6.251 straipsnio 2 dalis bei CK 6.282 straipsnis).

46. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į šią žalą padariusio asmens kaltės formą, jo turtinę padėtį, dėl nusikalstamos veikos padarymo kilusias pasekmes, į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiformavusią teismų praktiką panašiose bylose.

47. Pažymėtina, kad dėl A. M. veiksmų (fizinio smurto pavartojimo) jokių liekamųjų reiškinių nukentėjusiajai ir (ar) jos dukrai neliko. Jų sveikata buvo nežymiai sutrikdyta, ilgalaikio gydymo nereikėjo. Atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais bei teismų praktika (bendru neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, kuris paprastai priteisiamas panašaus pobūdžio bylose), – apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios prašoma po 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti jai ir jos dukrai, nėra adekvati nusikaltimo sukeltoms pasekmėms. Pirmosios instancijos teismas prašomą priteisti neturtinę žalą pagrįstai sumažino iki 600 Eur atlyginimo nukentėjusiosios dukrai ir iki 400 Eur – nukentėjusiajai.

48. Nagrinėjamoje byloje, išskyrus nukentėjusiųjų paaiškinimus, nėra jokių įrodymų, kurie patikimai patvirtintų, kad jos dėl 2019 m. lapkričio 26 d. įvykio būtų patyrę fizines ar dvasines kančias, išgąstį ar ilgalaikes psichologines pasekmes.

49. Nukentėjusioji, taip pat prašė pirmosios instancijos teismo priteisti patirtas 300 Eur išlaidas už ieškinio parengimą (4 t., b. l. 68) ir pateikė šias išlaidas patvirtinantį 2020 m. vasario 4 d. pinigų priėmimo kvitą Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini).

50. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-192-489/2019).??? ???Taip pat, teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-192-489/2019).???

51. Atsižvelgdama į tai, kad byla yra nesudėtinga ir nedidelės apimties, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvdą, kad 300 Eur išlaidų už ieškinio parengimą suma yra ne per didelė, adekvati advokato suteiktų paslaugų apimčiai ir jų pobūdžiui, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, todėl nukentėjusiajai pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 300 Eur išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme.

52. Esant tokioms aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra teisingas, teisėtas bei pagrįstas, kad nei keisti, nei tuo labiau naikinti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nukentėjusiosios I. M. ir nuteistojo A. M. apeliacinius skundus atmesti.