Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-250-661/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-11
Bylos Nr.: e2A-250-661/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-45279-2017-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alvydas Barkauskas (pran.), Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
Ieškovas: V. N.
Atsakovas: A. G.

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė

Civilinė byla Nr. e2A-250-661/2020Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-45279-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovei A. G. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovės A. G. priešieškinį ieškovui V. N. dėl turto atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiama dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Šalies argumentai

2. Ieškovas V. N. prašė atidalyti jam iš bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakove valdomą turtą – 33,91 kv. m. negyvenamąją rūsio patalpą (plane pažymėtą indeksu R-5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), o iš ieškovo atsakovės naudai priteisti 231,94 Eur dydžio kompensaciją (e.b.l. 1-6, t. 1). Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė gyvena daugiabučiame gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini) ir šiame pastate be išimtinai asmeninės nuosavybės teise valdomų patalpų, taip pat yra ir patalpa, kurią šalys valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise - tai yra 33,91 m² negyvenamoji rūsio patalpa unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Rūsio patalpos bendraturčiams ilgą laiko tarpą nepavyksta susitari dėl jos naudojimo tvarkos, tarp šalių vyrauja ganėtinai įtempti santykiai, todėl siekiant kuo racionaliau valdyti šį turtą bei panaikinti sąlygas su šiuo turtu susijusiems ginčams kilti, ieškovas, naudodamasis bendraturčiui suteikiama teise, kreipėsi į teismą dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovas kreipėsi į atsakove su 2017-10-04 Pasiūlymu dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų patalpų dalių perleidimo, kuriuo atsakovei siūlė perleisti jai priklausančias patalpos dalis ieškovui, taip pat siūlė padengti visas su nuosavybės perleidimu susijusias išlaidas notaro paslaugoms, tačiau iš atsakovės nesulaukė nei pritarimo pateiktam pasiūlymui, nei alternatyvios pozicijos išreiškimo, t.y. ieškovas išnaudojo visas įmanomas galimybės surasti bendraturčiams priimtiną sprendimo būdą bei optimaliausią atidalijimo variantą.

3. Ieškovas mano, jog šiuo atveju vienintelis realus šalių bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo variantas yra toks, kai atsakovei būtų išmokama piniginė kompensacija už jai nuosavybės teise priklausančią patalpos dalį ir tai yra racionaliausias sprendimas, kuriuo įmanomas teisinės taikos tarp Šalių atkūrimas. Valstybės įmonės Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta rūsio patalpos vidutine rinkos verte yra 3910,00 Eur, todėl atsakovei nuosavybės teise priklausančios 5932/ 100000 dalies vertė yra 231,94 Eur ir ieškovas įsipareigoja išmokėti atsakovei nurodyto dydžio kompensaciją.

Atsiliepimas

4. Atsakovė A. G. pateiktu atsiliepimu (e.b.l. 30-32, t. 1) su pareikštu reikalavimu nesutiko, nurodydama, kad jai priklausanti rūsio dalis yra esminė šiuo daiktu naudotis, nes ji yra garbaus amžiaus ir jai skirtingai nei jaunam žmogui, sunku priprasti prie kitų patalpų bei pasiūlė ieškovui sudaryti su ja rūsio patalpų nuomos sutartį, nuomos kainą nustatant po 10 Eur per mėnesį, atsižvelgiant į infliaciją.

Šalies argumentai

5. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė atidalinti natūra šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią 33,91 kv. m. ploto rūsio patalpą, plane pažymėtą indeksu R-5, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini), t.y. ieškovui V. N. asmeninės nuosavybės teise atidalinti rūsio patalpos dalį projektiniame pasiūlyme pažymėta indeksu „B“, kurios plotas 31,90 kv. m, o atsakovei A. G. asmeninės nuosavybės teise atidalinti rūsio patalpos dalį projektiniame pasiūlyme pažymėtą indeksu „A“, kurios plotas 2,01 kv. m.; pripažinti atsakovei teisę be ieškovo sutikimo, pagal teismui pateiktus projektinius pasiūlymus, atlikti visus rūsio patalpos unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) atidalinimui reikalingus statybos/remonto darbus, įskaitant leidimą atsakovei A. G. įrengti naują elektros įvadą, pagal elektros energijos tiekėjo pateiktas technines sąlygas, atsakovei atidalintinos rūsio patalpos dalies poreikiam tenkinti, rūsio atidalinimo darbų kaštus ieškovui ir atsakovei padengiant lygiomis dalimis; pripažinti atsakovei teisę be ieškovo sutikimo atlikti atidalintų rūsio patalpų unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų nustatymo darbus, parengti atitinkamas kadastro duomenų bylas bei leisti atsakovei be ieškovo sutikimo, VĮ Registrų centrui pateikti parengtas atidalintų rūsio patalpų, kaip atskirų turtinių vienetų, kadastro duomenų bylas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (e.b.l. 81-87, t. 1). Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 94068/100000 dalys arba 31,90 kv. m. rūsio patalpos, atsakovei nuosavybės teise priklauso 5932/100000 dalys arba 2,01 kv. m. rūsio patalpos. Dėl tarp šalių vykstančių teisminių procesų, tarp šalių šiuo metu yra susiklostę tokio pobūdžio santykiai, dėl kurių atsakovei rūsio patalpos valdymas bendrosios dalinės nuosavybės teise yra apsunkintas. Atsakovei tinkamai realizuoti savo teises į rūsio patalpą taip pat apsunkina ir tai, jog ieškovas neturėdamas atsakovės (bendrasavininkės) sutikimo, rūsio patalpoje tikėtina vykdo įvairius statybos/remonto darbus, kuriais siekia rūsio patalpą pakeisti į poilsio ir pramogų erdvę (pvz. ieškovas rūsio patalpoje įrenginėja baseiną). Ieškovas neturėdamas atsakovės, kaip bendraturtės, sutikimo kreipėsi ir Vilniaus miesto savivaldybės administraciją jam išdavė statybos leidimą, vykdyti statybos/remonto darbus rūsio patalpoje. Nurodytas aplinkybes vertinant kartu su ieškovo pareikštu ieškiniu, kuriuo jis siekia, kad rūsio patalpa būtų atidalinta ne natūra, o priteisiant 231,94 Eur dydžio kompensaciją, mano, jog ieškovas iš esmės paisydamas tik savo interesų, nepagrįstai siekia užvaldyti atsakovei priklausančią rūsio dalį, tuo pažeisdamas atsakovės kaip turto savininkės teises. Atsakovė pažymėjo, kad įvertinus šalims priklausančias rūsio patalpų dalis, šios patalpos ypatumus, įskaitant ir aplinkybę dėl galėjimo rūsio patalpą šalims atidalinti natūra, nesukuriant papildomos bendro naudojimo patalpos ir tai nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai, akivaizdu, jog yra galimybė rūsio patalpą atidalinti natūra pagal kiekvienai iš šalių priklausančias atitinkamas dalis. Atsakovei yra reikalingas turėti atskirą erdvę, kurioje ji galėtų nekliudomai, savo nuožiūra laikyti jai priklausančius daiktus.

Atsiliepimas

6. Ieškovas pateiktu atsiliepimu (e.b.l. 102-109, t. 1) su atsakovės priešieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad bylos nagrinėjimo eigoje jis sužinojo, kad atsakovė ėmėsi perleidinėti jai nuosavybės teise priklausantį turtą, įskaitant ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovė neatlygintinais sandoriais perleido (padovanojo) butą, esantį (duomenys neskelbtini) (2017-05-15) Z. P. G., žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (2017-05-15) Z. P. G.; bendrosios dalinės nuosavybės teise pastate su ieškovu valdomos neįrengtos pastogės dalis (2018-03-22) G. P. (atsakovei kitose bylose atstovavusiam advokatui). Vienintelis atsakovei priklausantis nekilnojamojo turto objektas, kuris liko neperleistas – tai rūsio patalpos dalis, kuri negalėjo būti perleista dėl šiam objektui pritaikytų disponavimo apribojimų. Tai, kad atsakovė po civilinės bylos inicijavimo neatlygintinai perleido (padovanojo) bendrojo naudojimo patalpos dalis, kurių plotas yra 1,5 karto didesnis, o vidutinė rinkos vertė beveik 3 kartus didesnė nei ginčo rūsio patalpos, patvirtiną faktą, kad atsakovė nebuvo ir nėra suinteresuota pastate išsaugoti nuosavybės teise valdomas patalpas. Toks patalpų perleidimas patvirtina, kad nėra nei faktinio poreikio naudotis patalpomis, nei ekonominio-investicinio motyvo. Kad atsakovė neturi realaus poreikio naudotis rūsio patalpos dalimis patvirtina ir jos atsiliepime pateiktas pasiūlymas ieškovui nuomotis iš atsakovės rūsio patalpos dalį. Nurodė, kad pagal atsakovės pateiktus pasiūlymus, turėtų būti griaunama 1 m skersmens pastato laikančioji siena. Nugriautos sienos sąskaita atsakovė siekia beveik 1/3 pasididinti savo patalpas. Laikančiosios sienos griovimas yra statybos (kapitalinio remonto) darbai, kurie tampa dar problematiškesni dėl to, kad pastatas yra įtrauktas į kultūros paveldo apsaugos teritoriją, todėl net, jeigu teoriškai ir būtų įmanoma atlikti tokius griovimo darbus, jų derinimas ir dokumentų rengimas užtruktų itin daug laiko, o darbų atlikimas kainuotų itin brangiai. Numatomas durų plotis nėra nurodomas, tačiau akivaizdu, kad šuo metu egzistuojančioje 1 m pločio praėjimo angoje nėra galimybės suformuoti dviejų įėjimų su atskiromis durimis, kurioms įrengti dar papildomai būtini statramsčiai. Preliminariai vertinant atsakovės pateiktą pasiūlymą, ieškovo manymu, tokio tipo statybos darbai pastate net negalėtų būti vykdomi, o tuo atveju, jeigu kompetentingas specialistas nustatytu, kad tokie darbai pastate yra galimi, tokių darbų atlikimui reikėtų gauti pastato bendraturčių daugumos pritarimą. Statybos darbai, kuriais būtų siekiama atskirti du atskirus turto vienetus, užtruktų ne vienerius metus bei kainuotų ženkliai daugiau nei atsakovės priklausančios rūsio patalpos rinkos vertė. Įgyvendinus atsakovės pasiūlymą dėl turto atidalijimo natūra būtų ženkliai pabloginta ieškovo padėtis, kadangi jis negalėtų laisvai patekti į rūsio patalpą. Tokiu rūsio patalpos atidalijimu ne tik nebūtų pašalinamos priežastys konfliktams tarp šalių kilti, bet priešingai - dėl gretimai siūlomų įrengti durų, konfliktų rizika dar labiau padidėtų. Ieškovui priklausantis rūsio patalpos plotas yra daugiau nei 15 kartų didesnis už atsakovei priklausanti rūsio patalpos plotą (2,01 m²), o teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, jog kompensacijos išmokėjimas už santykinai nedidelę bendrosios nuosavybės dalį valdančio bendraturčio nuosavybę, net nesant tokio bendraturčio sutikimo, nelaikomas esminių bendraturčio interesų pažeidimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 24 d. nusprendė ieškinį tenkinti ir atidalinti ieškovui V. N. iš bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakove A. G., valdomą turtą - 33,91 kv. m. negyvenamąją rūsio patalpą (plane pažymėtą indeksu R-5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini) ir priteisti šį turtą ieškovo V. N., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybėn, o iš ieškovo V. N. atsakovei A. G. priteisti 231,94 Eur dydžio kompensaciją. Priešieškinį atmesti.

Atsiliepimas

8. Teismas ištyręs įrodymus konstatavo, kad atsakovė neturi realaus poreikio naudotis rūsio patalpos dalimis. Tai patvirtina jos atsiliepime į ieškinį išdėstyta pozicija bei siūlymas jai priklausančią rūsio patalpos dalį išnuomoti ieškovui už 10 Eur mėnesinį nuomos mokestį. Teismas sprendė, kad šios teismo nustatytos reikšmingos aplinkybės patvirtina faktą, jog ieškovė neįrodė, kad egzistuoja realus ir pagrįstas interesas atidalinti jai priklausančią 2,01 kv. m. rūsio patalpos dalį natūra. Atsakovė savo poziciją dėl būtinybės rūsio patalpos dalį naudoti daiktų bei daržovių sandėliavimui grindė teiginiu, kad butas, kuriuo ji naudojasi užufrukto teise yra mažas ir atsakovė neturi vietos, kurioje galėtų laikyti savo daiktus. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai (e.b.l. 25-35, t. 2) bei teismo išvažiuojamojo posėdžio metu nustatytos faktinės aplinkybės (e.b.l. 175-194, t. 1) patvirtina, kad atsakovė pastate faktiškai naudojasi ženkliai didesnėmis patalpomis nei oficialiai nurodomas bendras 38,52 kv. m. buto (duomenys neskelbtini), plotas, kadangi minėtas butas yra sujungtas su po juo esančiomis 28,30 kv. m. bendro ploto patalpomis, t.y. atsakovė iš viso naudojasi 66,82 kv. m. ploto patalpomis. Apžiūros metu buvo nustatyta, kad 28,30 kv. m. patalpose, be kita ko, yra sandėliuojami ir atsakovės daiktai. Teismas iš esmės sutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovės deklaruojamas interesas, atliekant statybos darbus, kurių vertė pagal vieną projektą yra 3324,57 Eur, o pagal kitą net 5139,57 Eur, atsakovei nuo jos naudojamo buto nutolusioje pastato dalyje suformuoti atskirą 2,01 kv. m. patalpą, kurioje atsakovė galėtų laikyti daiktus bei daržoves, negali būti laikomas racionaliu. Teismas taip pat sprendė, jog atsakovė nuosavybės teise pastate nevaldo jokio kito turto, išskyrus rūsio patalpos dalį, todėl jokio intereso nei pastato pagrindinėje, nei kiemo laiptinėje neturi. Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad į butą, kuriame atsakovė šiuo metu gyvena uzufrukto pagrindu yra patenkama iš lauko atskiru įėjimu, todėl, tam, kad patektų į rūsio patalpą, atsakovei reikia per lauką patekti į pastato kiemo laiptinę ir ja nusileisti į pastato rūsį, t.y. butas, kuriame gyvena atsakovė, yra nutolęs nuo rūsio patalpos. Dėl išdėstyto teismas turi pagrindą konstatuoti, kad ieškovo poreikis atidalijamam daiktui yra didesnis. Todėl nustačius tam tikras išimtinį atvejį apibūdinančias faktines aplinkybes, teismas gali atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę priteisdamas bendraturčiui kompensaciją pinigais, nors dėl to nėra visų bendraturčių sutikimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9. Apeliantė (atsakovė) A. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį patenkinti visiškai. Apeliantė nurodė Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, kadangi jis priimtas netinkamai ir neišsamiai įvertinus byloje surinktus įrodymus, šalių pateiktus paaiškinimus bei motyvus dėl šalių pareikštų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias atidalinimą iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str.), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aptariamu klausimu; taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė proceso teisės normas reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą (LR Civilinio proceso kodekso ( CPK 178 str., 185 str.).

Žemesnės instancijos teismas

10. Atsakovė poreikį atidalinti turtą natūra iš esmės grindžia dviem argumentais. Pirma, tuo, kad atsakovė daugiau neturi jokio nekilnojamojo turto ir antra, tuo, kad rūsio patalpos dalis atsakovei yra būtina daiktų sandėliavimui bei daržovių ir kt. produktų laikymui šaltai. Teismas kartu nurodė, kad atsakovė pati, savo valia perleido visą name (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdomą turtą, o būtent - 2017-05-15 Dovanojimo sutarties Nr. 1-572 pagrindu ji perleido nuosavybės teises į jai priklausantį 38,52 bendro ploto butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Z. P. G. (e.b.l. 52-54, t. 2), o 2018-03-22 Dovanojimo sutarties Nr. 1-321 pagrindu (t. y. jau bylos nagrinėjimo teisme metu) ji perleido nuosavybės teises į jai priklausančią neįrengtos pastogės dalį G. P. (e.b.l. 110-115; 52; 57-58). Todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad faktas, jog atsakovė po civilinės bylos inicijavimo neatlygintinai perleido (padovanojo) pastate jos valdytas patalpos dalis, kurių plotas yra 1,5 karto didesnis, o vidutinė rinkos vertė beveik 3 kartus didesnė nei rūsio patalpos, patvirtiną faktą, kad atsakovė nebuvo ir nėra suinteresuota pastate išsaugoti nuosavybės teise valdomų patalpų ir toks patalpų perleidimas patvirtina, kad nėra nei faktinio poreikio naudotis patalpomis, nei ekonominio-investicinio motyvo.

11. Šioje byloje teismas tenkindamas ieškinį ir atidalindamas ieškovui iš bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakove valdomą turtą - 33,91 kv. m. negyvenamąją rūsio patalpą (plane pažymėtą indeksu R-5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini) ir priteisdamas šį turtą ieškovo nuosavybėn ir iš jo atsakovei priteisdamas 231,94 Eur dydžio kompensaciją, apeliantės nuosavybę paėmė ir paėmė ne visuomenės poreikiams. Toks pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas akivaizdžiai prasilenkia su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatomis, todėl pripažintinas neteisėtu.

12. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pareiškė reikalavimą ginčo turtą atidalinti taip, kad jam tektų visa rūsio patalpa, o atsakovei iš jo būtų priteista piniginė kompensacija, teismas privalėjo vertinti kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis - visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai ir tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais.

13. V. A. pateikto siūlymo atidalinti turtą natūrą turinį, taip pat akcentuotina, kad Atsakovė siūlo iki 140 cm praplatinti dabar Pastato laikančiojoje sienoje egzistuojantį 100 cm įėjimą į Rūsio patalpą bei 140 cm pločio angoje įrengti dvejas duris. Iš bendros 140 cm pločio angos atėmus plotį kurį galėtų užimti minimali pertvara (20 cm) bei dvejų durų staktos (30 cm (7,5 cm *4 staktos)), dvejoms durims lieka tik 90 cm (140 cm - 20 cm - 30 cm), t.y. po 45 cm vienoms durims (kai standartinio pločio šaldytuvo durelės yra 60 cm, t.y. 15 cm platesnės už siūlomas duris). Gal tokio pločio durys ir būtų pakankamos Atsakovei naudotis 2,01 m² ploto sandėliuku, tačiau akivaizdu, kad Ieškovas negalėtų visa apimtimi naudotis jam priklausančia 31,90 m² Rūsio patalpos dalimi.

14. Konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovei priklausančios rūsio dalies vertė yra 231,94 Eur. Tokia išvada padaryta remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis. Tačiau skunde aptarti argumentai, leidžia pagrįstai teigti, jog atsakovės rūsio dalies vertė yra ne mažiau, kaip 650,00 Eur, ką patvirtino ir pats ieškovas.

Šalies argumentai

15. Apeliantė mano, kad priteisdamas 1515 Eur advokato pagalbai apmokėti teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byla sudėtinga ir advokato darbo ir laiko sąnaudos buvo didelės. Apeliantės nuomone, ši byla teisiniu požiūriu nesudėtinga ir, kad advokato darbo ir laiko sąnaudos viršija dydžius numatytus 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl maksimalių dydžių priteisimo.

Atsiliepimas

16. Ieškovas V. N. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad Ginčo patalpos neįmanoma atidalinti neatliekant statybos darbų. Apeliaciniame skunde Apeliantė pripažįsta faktą, kad abu Apeliantės į bylą pateikti pasiūlymų dėl Ginčo patalpos atidalijimo natūra variantai yra susiję su statybos (kapitalinio remonto) darbais, nes siekiama griauti Pastato laikančiąsias konstrukcijas (vidines sienas).

Šalies argumentai

17. Apeliantės pateiktoje lokalinėse sąmatose nurodytų darbų vertė sudaro daugiau nei pusę Apeliaciniame skunde Apeliantės nurodytos visos Ginčo patalpos vertės (10 000,00 Eur) ir ženkliai viršija Nekilnojamojo turto išraše nurodytą Ginčo patalpos vidutinę rinkos vertę (3 910,00 Eur).

18. Apeliantės reiškiamas reikalavimas negalėtų būti tenkinamas jau vien dėl to, kad juo siekiama nepagrįstai suvaržyti Pastato bendraturčių teises, susijusias su Pastato bendrojo naudojimo objektų valdymu, nes Apeliantė siekia statybos darbus Pastate atlikti net nesant Pastato bendraturčiu pritarimo.

Žemesnės instancijos teismas

19. Pirmosios instancijos teismo priimtame Sprendime taip pat buvo pasisakyta dėl Apeliantės pasiūlymo, atidalinus Ginčo patalpą, įrengti itin siauras duris, pro kurias būtų patenkama į atidalintas Ginčo patalpos dalis. Teismas Apeliantės pateiktą planą vertino pagal plane nurodytus duomenis, Civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu Apeliantė į bylą pateikto plano duomenų neaiškino ir netikslino, nors Ieškovas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad Apeliantės pateiktame Ginčo patalpos dalių atidalijimo natūra plane nurodytas 2 (dvejom) durim tenkantis plotis (140 cm) yra akivaizdžiai nepakankamas.

20. Apeliantės paskutinio teismo posėdžio metu pateiktas pasiūlymas dėl Ginčo patalpos atidalijimo natūra apskritai negalėtų būti įgyvendintas ne tik dėl jau išdėstytų aplinkybių, bet ir dėl to, kad Apeliantės pageidaujama atsidalinti Ginčo patalpos dalis objektyviai negalėtų būti suformuota kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, nes nuo Ginčo patalpos atskirta Ginčo patalpos dalis būtų prijungta prie kitos Pastato rūsyje esančios patalpos (patalpos indeksas 6 – 8), į kurią įmanoma patekti tik per Z. P. G. priklausantį Butą.

Šalies argumentai

21. Apeliantė Apeliaciniame skunde ima teigti (netgi įvardina tai, kaip nusistovėjusią taisyklę), kad „kompensacija, paprastai, priteisiama atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui“. Tokią nuomonę Apeliantė išreiškė tik Apeliaciniame skunde, jos nepagrįsdama nei įstatyminiu reglamentavimu, nei aktualia teismų praktika.

22. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu Apeliantė nereiškė reikalavimo dėl visos Ginčo patalpos priteisimo Apeliantei (išmokant piniginę kompensaciją Ieškovui) ir tokio reikalavimo neįrodinėjo, todėl Apeliantės Apeliaciniame skunde išdėstyti pasvarstymai, kad kompensacija pinigais gali būti priteisiama tik turto atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, yra teisiškai nepagrįsti. Juo labiau, kad Apeliantė Civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pati taip pat reiškė reikalavimą dėl turto atidalijimo (pareiškė priešieškinį), todėl, net ir vadovaujantis Apeliantės logika, Apeliantei (atidalijimo siekiančiam bendraturčiui) galėjo būti priteisiama kompensacija pinigais.

23. Ieškovas įstatymų nustatyta tvarka, remdamasis oficialiais rašytiniais įrodymais (Nekilnojamojo turto registro informacija), yra pagrindęs Atsakovei priteistinos kompensacijos sumą – 231,94 Eur. Kompensacijos vertė apskaičiuota, remiantis Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė Ginčo patalpos rinkos verte (3 910,00 Eur) bei atsižvelgiant į Šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias Ginčo patalpos dalis. Atliktu matematiniu skaičiavimu buvo nustatyta 231,94 Eur dydžio kompensacija (3 910,00 Eur (Ginčo patalpos vertė)/100 000 (idealiosios patalpos dalys) x 5 932 (Apeliantei priklausančios Patalpos idealiosios dalys)).

24. Ieškovas Apeliantei mokėtinos kompensacijos sumą apskaičiavo, vadovaudamasis oficialių registrų duomenimis, nes pati Apeliantė atsisakė nurodyti kompensacijos, kurią pageidautų gauti už Ieškovui perleidžiamas Ginčo patalpos dalis, dydį ir nepateikė į bylą jokio alternatyvaus Ginčo patalpos įvertinimo nei Civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei su Apeliaciniu skundu.

25. Ieškovo apskaičiuotoms kompensacijos dydį Apeliantė pirmą kartą ėmė ginčyti tik teikdama Apeliacinį skundą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pati Apeliantė, perleisdama kitą jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, jį įvertino vadovaujantis analogiška metodika, t.y. perleidžiamo turto vertę nustatė pagal Nekilnojamojo turto registro išraše nurodomą vidutinę turto rinkos vertę. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, nekyla abejonių, kad Sprendime nurodytas Apeliantei išmokėtinos kompensacijos dydis yra pagrįstas tiek faktiškai, tiek teisiškai, todėl Apeliantei priteistinos kompensacijos dydis negalėtų būti keičiamas.

26. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Apeliantė be Ginčo patalpos dalies daugiau neturi jokio kito nekilnojamojo turto. Šią aplinkybę akcentuoja bei savo poziciją ja grindžia ir pati Apeliantė, taigi, dėl to ginčo byloje nėra.

27. Apeliantės pareikštu priešieškiniu yra siekiama ne pačios Apeliantės, o trečiųjų asmenų interesų įgyvendinimo patvirtina ir kiti Apeliantės į Civilinę bylą pateikti rašytiniai įrodymai bei Apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija. Kaip matyti iš paskutiniame teismo posėdyje Apeliantės pateikto Ginčo patalpos atidalijimo natūra pasiūlymo, Apeliantė siekia Ginčo patalpos dalis sujungti su po Z. P. G. nuosavybės teise priklausančiu butu (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)) (toliau – Butas) esančiomis patalpomis. Ieškovas jau yra nurodęs, kad Ginčo patalpa tokiu būdu negali būti atidalijama natūra, nes neegzistuotų galimybė suformuoti atskiro nekilnojamojo turto objekto. Vien vertinant realių interesų aspektu, matyti, kad šioje Civilinėje byloje Apeliantė savo reiškiamu reikalavimu siekia sudaryti sąlygas Ginčo patalpos dalis perleisti Ginčo patalpos bendraturčiu nesančiam asmeniui. Apeliaciniame skunde taip pat ima teigti, kad Sprendimu tariamai gali būti pažeidžiamos Zigmanto P. G., nuosavybės teise valdančio Butą, teisės.

28. Nėra jokių objektyvių kokybinių Ginčo patalpos skirtumų, kurie patvirtintų Apeliantės interesą išsaugoti Ginčo patalpos dalis, tačiau tuo pačiu metu perleisti Pastato pastogėje esančios patalpos dalis.

29. Apeliaciniame skundė teigiama, kad po Būtu esančios rūsio patalpos netenkina Apeliantės poreikių daiktų saugojimui, nes jos yra šildomas iš centralizuotų miesto šildymo sistemų. Tačiau tai yra tik visiškai formalus argumentas. Kaip matyti iš žemiau šiame atsiliepime pateikiamo po Būtu esančių rūsio patalpų plano iškarpos, šiose patalpose yra atskira 2 m² ploto patalpa be iš centralizuotų sistemų šildomų įrenginių bei langų, kurie trukdytų patalpos dalyje palaikyti vėsesnę oro temperatūrą.

30. Ieškovo vertinimu, byloje esatys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Apeliantė piktnaudžiavo tiek savo subjektinėmis, tiek procesinėmis teisėmis, o savo teisėmis piktnaudžiaujantis asmuo negali tikėtis teisminės tokių teisių apsaugos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

31. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

32. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti, ši teisė įgyvendinama bendraturčių sutarimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 472 straipsnio 1 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bendraturčių valia dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo turi būti derinama ir ieškoma visiems priimtino sprendimo.

33. Bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

34. Kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Atidalijant daiktą, dažniausiai jam padaroma tam tikra žala, tačiau šis žalos padarymas yra pateisinamas, jei po tokio atidalijimo daiktą galima naudoti pagal paskirtį, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018, 48 punktas).

35. Tiek atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto, tiek naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo instituto taikymas yra orientuotas į subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimo palengvinimą ir supaprastinimą. Vis dėlto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymas, nors šiuos daiktinės teisės institutus ir sieja panaši paskirtis, yra savarankiški ir kartu skirtingi bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 21punktas), besiskiriantys savo turiniu, tikslais, padariniais, sprendžiant ginčą teisme – įrodinėjimo dalyku byloje ir kt.

36. Taigi aptariamų daiktinės teisės institutų skirtumai pasireiškia per, inter alia (be kita ko), sukeliamus teisinius padarinius. Nustatant naudojimosi konkrečiomis nekilnojamojo daikto dalimis tvarką, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė nenutraukiama; bendraturtis, kuris pagal bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise jiems priklausančiu daiktu įgijo teisę naudotis konkrečiomis to daikto dalimis, neįgyja tų daikto dalių asmeninės nuosavybės teise; tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Tuo tarpu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasikeičia bendro daikto teisinis statusas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia arba, kai yra bendraturčių daugetas ir atidalijama tik vieno jų dalis, sumažėja bendraturčių skaičius (tam tikrais atvejais ir atidalijus gali likti nežymi bendro turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2019 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-403/2019, 24 punktas; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019, 36 punktas;).

37. Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valia, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui, galimybė įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014).

38. Nekilnojamojo ginčo objektas, dėl kurio šioje Civilinėje byloje sprendžiamas ginčas – (duomenys neskelbtini) esančiame pastate (toliau – Pastatas), esanti 33,91 m² negyvenamoji patalpa - rūsio patalpa, plane pažymėta R – 5 indeksu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – Ginčo patalpa ir (ar) Rūsio patalpa). Ieškovui nuosavybės teise priklauso didžioji Ginčo patalpos dalis (94 068/ 100 000), t.y. daugiau nei 94 proc. Ginčo patalpos, kas sudaro 31,90 m², tuo tarpu Apeliantei – (5 932/100 000), t.y. kiek mažiau nei 6 proc. Ginčo patalpos, kas sudaro 2,01 m². Tarp Šalių nėra ginčo dėl šių faktų, t.y., kad Ieškovui priklausantį Ginčo patalpos dalis yra net 15 (penkiolika) kartų didesnė nei Apeliantei priklausanti Ginčo patalpos dalis.

39. Byloje tarp Šalių nėra ginčo ir dėl to, kad neatliekant itin brangių statybos (kapitalinio remonto) darbų Ginčo patalpos padalinti į du atskirus turtinius vienetus neįmanoma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino tiek šalių interesą į Ginčo patalpą, bei priėmė argumentuotą sprendimą, jog ieškovo, kuriam priklauso daugiau nei 15 (penkiolika) kartų didesnė Ginčo patalpos dalis (31,90 m²) ir kuris Pastate (be didžiosios dalies Ginčo patalpos) valdo dar daugiau nei 7 (septynias) patalpas, esančias abejose Pastato laiptinėse, interesas išlaikyti nuosavybės teisę į Ginčo patalpą yra reikšmingesnis nei visą kitą Pastate valdytą turtą perleidusios ir tik 2,01 m² Ginčo patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise Pastate valdančios apeliantės interesą.

40. Apeliantė (atsakovė) poreikį atidalinti turtą natūra iš esmės grindė dviem argumentais. Pirma, tuo, kad atsakovė daugiau neturi jokio nekilnojamojo turto ir antra, tuo, kad rūsio patalpos dalis atsakovei yra būtina daiktų sandėliavimui bei daržovių ir kt. produktų laikymui šaltai.

41. Byloje nustatyta, jog atsakovė savo valia perleido visą name (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdomą turtą, o būtent - 2017-05-15 Dovanojimo sutarties Nr. 1-572 pagrindu ji perleido nuosavybės teises į jai priklausantį 38,52 bendro ploto butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Z. P. G. (e.b.l. 52-54, t. 2), o 2018-03-22 Dovanojimo sutarties Nr. 1-321 pagrindu (t.y. jau bylos nagrinėjimo teisme metu) ji perleido nuosavybės teises į jai priklausančią neįrengtos pastogės dalį G. P. (e.b.l. 110-115; 52; 57-58). Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė po civilinės bylos inicijavimo neatlygintinai perleido (padovanojo) pastate jos valdytas patalpos dalis, kurių plotas yra 1,5 karto didesnis, o vidutinė rinkos vertė beveik 3 kartus didesnė nei rūsio patalpos, patvirtiną faktą, kad atsakovė nebuvo ir nėra suinteresuota pastate išsaugoti nuosavybės teise valdomų patalpų ir toks patalpų perleidimas patvirtina, kad nėra nei faktinio poreikio naudotis patalpomis, nei ekonominio-investicinio motyvo. Tokiu atveju pagrįstai konstatuota, kad apeliantė (atsakovė) neturi realaus poreikio naudotis rūsio patalpos dalimis patvirtina ir jos atsiliepime į ieškinį išdėstyta pozicija bei siūlymas jai priklausančią rūsio patalpos dalį išnuomoti ieškovui už 10 Eur mėnesinį nuomos mokestį. Taigi, šios teismo nustatytos reikšmingos aplinkybės patvirtina faktą, jog atsakovė neįrodė, kad egzistuoja realus ir pagrįstas interesas atidalinti jai priklausančią 2,01 kv. m. rūsio patalpos dalį natūra.

42. Atsakovė savo poziciją dėl būtinybės rūsio patalpos dalį naudoti daiktų bei daržovių sandėliavimui grindė teiginiu, kad butas, kuriuo ji naudojasi užufrukto teise yra mažas ir atsakovė neturi vietos, kurioje galėtų laikyti savo daiktus. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai (e.b.l. 25-35, t. 2) bei teismo išvažiuojamojo posėdžio metu nustatytos faktinės aplinkybės (e.b.l. 175-194, t. 1) patvirtina, kad atsakovė pastate faktiškai naudojasi ženkliai didesnėmis patalpomis nei oficialiai nurodomas bendras 38,52 kv. m. buto (duomenys neskelbtini), plotas, kadangi minėtas butas yra sujungtas su po juo esančiomis 28,30 kv. m. bendro ploto patalpomis, t.y. atsakovė iš viso naudojasi 66,82 kv. m. ploto patalpomis. Apžiūros metu buvo nustatyta, kad 28,30 kv. m. patalpose, be kita ko, yra sandėliuojami ir atsakovės daiktai. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ieškovo argumentas, kad atsakovės deklaruojamas interesas, atliekant statybos darbus, kurių vertė pagal vieną projektą yra 3324,57 Eur, o pagal kitą net 5139,57 Eur, atsakovei nuo jos naudojamo buto nutolusioje pastato dalyje suformuoti atskirą 2,01 kv. m. patalpą, kurioje atsakovė galėtų laikyti daiktus bei daržoves, negali būti laikomas racionaliu.

Dėl Apeliantės nurodyto Ginčo patalpos atidalijimo natūra varianto

43. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovui pastate (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise be rūsio patalpos priklauso pastato pagrindinėje laiptinėje esančios patalpos (Nr. 8 (patalpos dalis), 9, 12) bei pastato kiemo laiptinėje esančios patalpos (Nr. 11, 16, 17), taip pat ieškovas sutartiniu pagrindu naudojasi Valentinai ir V. P. priklausančiu butu Nr.4 (kiemo laiptinėje) bei jam priskirtu rūsiu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantės pateiktą planą, pagrįstai sprendė, kad ieškovo, valdančio patalpas abiejose pastato laiptinėse interesas turėti galimybę rūsio patalpą pasiekti tiek iš pastato pagrindinės, tiek iš kiemo laiptinės, yra pagrįstas. Tuo tarpu apeliantė (atsakovė) nuosavybės teise pastate nevaldo jokio kito turto, išskyrus rūsio patalpos dalį, todėl jokio intereso nei pastato pagrindinėje, nei kiemo laiptinėje neturi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, išvažiuojamojo teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad į butą, kuriame apeliantė (atsakovė) šiuo metu gyvena uzufrukto pagrindu yra patenkama iš lauko atskiru įėjimu, todėl, tam, kad patektų į rūsio patalpą, atsakovei reikia per lauką patekti į pastato kiemo laiptinę ir ja nusileisti į pastato rūsį, t.y. butas, kuriame gyvena atsakovė, yra nutolęs nuo rūsio patalpos. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo poreikis atidalijamam daiktui yra didesnis. Todėl nustačius tam tikras išimtinį atvejį apibūdinančias faktines aplinkybes, teismas gali atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę priteisdamas bendraturčiui kompensaciją pinigais, nors dėl to nėra visų bendraturčių sutikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2012).

44. Kolegijos nuomone, apeliantės paskutinio teismo posėdžio metu pateiktas pasiūlymas dėl Ginčo patalpos atidalijimo natūra negalėtų būti įgyvendintas ne tik dėl jau išdėstytų aplinkybių, bet ir dėl to, kad apeliantės pageidaujama atsidalinti Ginčo patalpos dalis objektyviai negalėtų būti suformuota kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, nes nuo Ginčo patalpos atskirta Ginčo patalpos dalis būtų prijungta prie kitos Pastato rūsyje esančios patalpos (patalpos indeksas 6 – 8), į kurią įmanoma patekti tik per Z. P. G. priklausantį Butą.

Dėl kompensacijos dydžio

45. Kaip jau buvo nurodyta, pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką, atidalijant turtą iš bendrosios nuosavybės, prioritetas teikiamas jo padalijimui natūra ir tik įvertinus visas reikšmingas aplinkybes (šios nutarties 32-37 punktas) galimas sprendimas dėl išimtinio atidalijimo būdo – kompensacijos pinigais – taikymo.

46. Ieškovas prašė įpareigoti jį sumokėti atsakovei 231,94 Eur kompensaciją už jam priteistiną 5932/100000 (2,01 kv. m. dydžio) rūsio dalį. Atsakovas priteistinos kompensacijos dydį apskaičiuoja remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis (e.b.l. 7, t. 1), iš kurio matyti, kad ginčo patalpos – rūsio R-5 vidutinė rinkos vertė yra 3910 Eur (3910/100000X5932=231,94). Atsakovė šios turto vertės bylos nagrinėjimo eigoje neginčijo, jokių įrodymų, kuriuose būtų nustatyta kitokia ginčo turto vertė, teismui nepateikė, ekspertizės turto vertei nustatyti skirti neprašė. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad priteistiną kompensaciją atsakovei sumokės nedelsiant, atsakovė neginčijo ieškovo finansinių galimybių išmokant nurodytą sumą, todėl teismas dėl ieškovo turtinės padėties atskirai nepasisako ir jos neanalizuoja. Pažymėtina, kad toks atsakovei išmokėtinos kompensacijos nustatymo būdas atitinka Kasacinio teismo formuojamą praktiką (žr. pvz. LAT 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014 ir kt.), o atsakovė, kaip jau buvo minėta, ieškovo apskaičiuoto išmokėtinos kompensacijos dydžio neginčijo.

47. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas apeliantei mokėtinos kompensacijos sumą apskaičiavo, vadovaudamasis oficialių registrų duomenimis, nes apeliantė atsisakė nurodyti kompensacijos, kurią pageidautų gauti už ieškovui perleidžiamas ginčo patalpos dalis, dydį bei nepateikė į bylą jokio alternatyvaus ginčo patalpos įvertinimo nei civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei su apeliaciniu skundu.

48. Remiantis tuo, kad nurodyta, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepasisakė dėl išimtinių šios bylos aplinkybių, sudarančių pagrindą priteisti kompensaciją, egzistavimo. Atsakovei neįrodžius realios galimybės atidalyti turtą natūra, nepateikus alternatyvių atidalijimo variantų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tinkamu atliktą turto atidalijimą priteisiant kompensaciją pinigais. Šiame kontekste ta aplinkybė, kad tokio pobūdžio turto atidalijimas atsakovei atrodo nepriimtinas, neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą, juolab kad, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, kito bendraturčio nenoras, kad būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).

49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, vertindamas, ar šalių nurodyti atidalijimo būdai atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendina vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais (LAT nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009). Todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, ieškovas V. N. už jam priteistiną rūsio patalpos R-5 dalį (5932/100000 arba 2,01 kv. m.) pagrįstai įpareigotas sumokėti atsakovei A. G. 231,94 Eur kompensaciją, ją apskaičiavus pagal nustatytą turto rinkos vertę (3910 Eur/100000 x 5932).

Dėl bylos baigties

50. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

51. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

52. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas V. N. pateikė teismui duomenis apie patirtas 505 eurų bylinėjimosi išlaidas. Šios išlaidos neviršija Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių. Dėl šio, iš atsakovės ieškovui priteistinos 505 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

Apeliantės (atsakovės) A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. N. a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. G. a.k. (duomenys neskelbtini) 505 eurų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Alvydas BarkauskasAndrius IgnotasJelena Šiškina