Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini), vedęs, įgijęs (duomenys neskelbtini) išsilavinimą, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinių reikalų ir darbo ministerijos, faktiškai gyvenantis ir deklaruojantis gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. B. vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilės neblaivumas, o būtent – jis 2024 m. balandžio 30 d., apie 20.50 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Toyota RAV4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam alkotesteriu nustatytas 2,41 promilių neblaivumas.

Tokiais savo veiksmais A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamasis A. B. parodė, kad savo kaltę pripažįsta visiškai, neginčija, jog automobilį vairavo išgėręs. Dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo detalizavo, jog 2024 m. balandžio mėnesio pabaigoje buvo kaime, kuriame truputį išgėrė. Iš pradžių gėrė alų, o po to vakare gėrė degtinę ir nuėjo miegoti, kadangi ryte reikėjo važiuoti į (duomenys neskelbtini). Kitą dieną išvažiavo ir važiavo iki (duomenys neskelbtini), po to sugalvojo (duomenys neskelbtini) užvažiuoti į parduotuvę, pagalvojo, kad reikia išgerti kokius 100 gramų alkoholio, todėl nusipirko brendžio. Kol pastovėjo aikštelėje, sugalvojo išgerti ir pradėjo toliau važiuoti. Gėrė brendį, turėjo būti 0,2 litro talpos buteliukas, kurio jis išgėrė tik dalį. Važiuojant jam kažkodėl pasidarė bloga, tačiau net neįsivaizduoja kodėl tuo metu nesustojo, bet šiaip galėjo vairuoti, be to, prieš išvažiuojant į (duomenys neskelbtini), jis gėrė vaistus nuo spaudimo. Prie namų jį sustabdė policijos pareigūnai. Jį policija tiesiog sustabdė, tai nebuvo reidas. Jis policijos pareigūnams prisipažino, su jais nesiginčijo. Anksčiau nebuvo baustas (teistas) už panašų įvykį, per 30 metų tai pirmas kartas, niekada tokių dalykų nedarydavo. Neturi problemų dėl alkoholio vartojimo – anksčiau ir pusmetį negerdavo, ir 5 metus. Kol kas jis nedirba, nes niekas nenori jo priimti į darbą. Jo sutuoktinė dirba. Jis vairavo savo automobilį, kurį pirko sūnus sau, bet transporto priemonė registruota būtent kaltinamojo vardu, kadangi jis tvarkė automobilį, t. y. dabar jis yra automobilio savininkas, jo vardu užrašyta transporto priemonė. Kita vertus, jeigu reikia, tai ir sūnus važinėja su tuo automobiliu, kuris šiuo metu stovi kieme. Bet kuriuo atveju, be automobilio yra sunku. Byloje minima transporto priemonė yra aukštesnė ir reikalinga tam, kad žiemą į kaimą nuvažiuoti. Jo mama turi sveikatos problemų, susijusių su (duomenys neskelbtini), todėl ją reikėdavo nuvežti į ligoninę, į (duomenys neskelbtini). Mama gyvena (duomenys neskelbtini), t. y. tame pačiame kaime, kuriame jis buvo išgėręs. Mama viena gyvena kaime, bet jeigu kas, tai paskambina. Jis taip pat turi ir sesę, kuri dirba ir turi teises. Jo ir sūnaus santykiai yra geri, vakarais po darbo tenka su anūkais pabūti. Apie šį įvykį sūnus sužinojo kitą dieną, gal žmona jam pasakė, t. y. kaltinamasis apie įvykį pirmiausia pasakė savo žmonai. Sūnaus reakcija buvo neigiama ir pastarasis buvo labai nepatenkintas tokiu jo elgesiu, bet šiuo metu jau po truputį atsigauna. Jie dabar bendrauja daug geriau, nebėra tokio piktumo, kuris buvo atsiradęs po įvykio. Sūnus jam apie alkoholį net neleidžia šnekėti. Be to, kai atveža vaikus, sūnus žiūri ar nuo jo (A. B.) sklinda alkoholio kvapas, ar ne (t. 2, b. l. 42-47).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas laiduotojas L. B. parodė, kad jis yra kaltinamojo A. B. sūnus, jų santykiai yra šilti, geri. Šiuo metu, po to kai įvyko šis įvykis, tėvas labai gailisi dėl to ką padarė. Šiuo metu tėvas daugiau laiko praleidžia su anūkėmis, kad nuvyti mintis apie įvykį. Be to, jie dabar daugiau laiko praleidžia kartu. Tėvas gyvena (duomenys neskelbtini), o jis (duomenys neskelbtini), jie susiskambina ir 2-3 kartus per savaitę susitinka. Jis pats tėvo poelgį vertina labai blogai, apie patį įvykį sužinojo kitą dieną, pats tėvas paskambinęs apie tai pasakė. Po šio įvykio jie kalbėjosi apie situaciją, galvoja, kad tėvas įsiklauso į jo nuomonę. Jis neįsivaizduoja kodėl tėvas taip pasielgė, bet iš pastarojo elgesio supranta, kad gailisi dėl to kas įvyko, toks įvykis pirmą kartą įvyko. Aplamai tėvas nedažnai vartoja alkoholį – progomis, per gimtadienius, kaip visi normalūs žmonės. Jis po šio įvykio nematė tėvo išgėrusio. Jis pats (laiduotojas L. B.) nėra teistas, tačiau anksčiau buvo baustas administracine tvarka už parkavimą, paskirtas baudas iš karto apmoka. Dėl kaltinamojo A. B. vairuotos transporto priemonės parodė, kad jis nupirko automobilį su variklio defektu, nes jie ieškojo tėvui džipo, jog galėtų važiuoti į kaimą pas močiutę, kadangi ten būna tikrai nepravažiuojami keliai. Po to tėvas sutvarkė tą automobilį. Automobilis buvo registruotas tėvo vardu, o ne jo. Tėvas remontavo automobilį, prisidėjo prie jo vertės. Būna, kad ir jis pasiima transporto priemonę, kai reikia važinėti žiemą. Automobilis yra labai reikalingas, todėl būtų šaunu, jeigu būtų galima jį išsipirkti. V. B. turi problemų su širdimi, ja rūpinasi jo tėtis ir tėčio sesuo. Jeigu reikės, tai ir jis, ir jo brolis važiuos pas močiutę (t. 2, b. l. 42-47).

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. B., davęs parodymus, sutiko, kad kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai nebūtų tiriami ir būtų atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Prokurorė ir kaltinamojo gynėjas taip pat sutiko su tokia baudžiamojo proceso eiga.

Atsižvelgiant į kaltinamajam inkriminuoto nusikaltimo pobūdį (nepriskirtinas labai sunkių nusikaltimų kategorijai), kaltinamojo poziciją bei faktinių aplinkybių aiškumą ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 273 straipsniu, baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka.

Motyvuojamoji dalis

VšĮ „Emprekis“ pažymoje apie vidutinę transporto priemonės kainą Lietuvos Respublikoje nurodyta, kad lengvojo automobilio „Toyota 2.2 D4D 4X4“ (2010 m. gamybos), kategorija M1G, kėbulo tipas – visureigis, mechaninės pavarų dėžės, visų varomųjų ratų, kuro tipas – dyzelinis, variklio darbinis tūris – 2 231 cm³, variklio galia – 110 KW (150 AG), kaina su PVM 2024 m. balandžio mėnesį buvo 7 070 Eur (t. 1, b. l. 36).

Dėl nusikalstamos veikos teisinio kvalifikavimo

Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Aptartos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl užtenka bent vieno iš jų padarymo, kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šią teisės normą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų baudžiamosios bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, vykstantis pagal BPK normų nustatytas ribas. Taigi, baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Teismas, ištyręs šioje byloje surinktus įrodymus, kurių patikimumu neturi pagrindo abejoti, juos tarpusavyje sugretinęs, sujungęs į vientisą įrodymų grandinę bei juos įvertinęs, taip pat jų pagrindu ištyręs nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad A. B. kaltė padarius jam inkriminuotą ir BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta.

Taigi, įvertinus pirmiau išdėstytų įrodymų visumą, konstatuotina, kad A. B. 2024 m. balandžio 30 d., apie 20.50 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota RAV4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam alkotesteriu policijos pareigūnų buvo nustatytas 2,41 promilių neblaivumas. Šios teismo neginčijamai nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kaltinamojo veiksmai atitinka tyčinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėtį, asmens kaltė įrodyta visiškai.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis A. B. ir jo sūnus L. B. teismui pateikė savo rašytinius prašymus dėl kaltinamojo A. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį pagal laidavimą L. B. atsakomybėn (t. 2, b. l. 48-51, 60-61).

Teismas, išnagrinėjęs A. B. ir L. B. teismui pateiktus prašymus, taip pat įvertinęs šiuos asmenis charakterizuojančius duomenis, nusikalstamos veikos padarymo ir kitas esminės reikšmės turinčias aplinkybes, daro išvadą, kad kaltinamasis A. B. atitinka visas BK 40 straipsnyje numatyto laidavimo instituto sąlygas, o L. B., teismo vertinimu, yra tinkamas laiduotojas ir galės kaltinamajam daryti realią teigiamą įtaką, kad A. B. ateityje nebedarytų naujų nusikalstamų veikų.

BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog tik esant išvardintų sąlygų visumai yra galimybė svarstyti asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą. Kita vertus, net ir nustatęs visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018).

Remiantis anksčiau teismo aptartais ir įvertintais įrodymais, nustatyta, kad A. B. padarė vieną nesunkų, tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje (BK 40 straipsnio 1 dalis). Be kita ko, šį nusikaltimą kaltinamasis padarė pirmą kartą – praeityje A. B. nebuvo teistas ir jo atžvilgiu nebuvo pradėta kitų ikiteisminių tyrimų ir (ar) nagrinėta baudžiamųjų bylų teisme (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (t. 1, b. l. 52-53, t. 2, b. l. 28-29). Tiek šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu A. B. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, kritiškai vertino savo veiksmus. A. B. nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo ir prisipažinimas dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikytinas kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), asmens atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų BK 60 straipsnyje, nenustatyta. Sprendžiamo klausimo kontekste aktualu ir tai, kad šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama nusikalstama veika reali turtinė žala nepadaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktai). Nors kaltinamasis nei nusikalstamos veikos padarymo metu, nei šiuo metu nedirba (t. 1, b. l. 54-55), tačiau nuo (duomenys neskelbtini) yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinių reikalų ir darbo ministerijos (t. 2, b. l. 52). Be kita ko, kaltinamasis A. B. yra atestuotas pagal 4 akademinių valandų privalomojo mokymo apie alkoholio, narkotinių ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikį žmogaus sveikatai programą A1 (t. 2, b. l. 53). Byloje negauta duomenų, kad kaltinamasis gydytųsi nuo psichikos ir (ar) priklausomybės ligų. Kaltinamasis A. B. praeityje buvo baustas administracine tvarka už greičio viršijimą, automobilio stovėjimą draudžiamoje vietoje, kurie nelaikytini šiurkščiais teisės pažeidimais, visas paskirtas baudas yra sumokėjęs (t. 1, b. l. 56-60), o po šioje byloje nagrinėjamo įvykio naujų administracinių nusižengimų nepadarė (t. 2, b. l. 30-33). Bylos nagrinėjimo teisme metu taip pat negauta duomenų, kad kaltinamasis po jam inkriminuoto nusikaltimo būtų padaręs naują nusikalstamą veiką ar jo atžvilgiu būtų pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai (t. 2, b. l. 28-29). Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą „Liteko“, nustatyta, kad A. B. (laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2024 m.) proceso dalyviu bet kurios kategorijos bylose yra pripažintas tik šioje baudžiamojoje byloje. Tai leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis nėra linkęs ne tik daryti nusikalstamų veikų ar šiurkščių administracinių nusižengimų, bet ir kitokios rūšies teisės pažeidimų.

Šių teismo aptartų ir bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytų faktinių aplinkybių aspektu teismas taip pat atkreipia dėmesį į laidavimo instituto atžvilgiu formuojamą teismų praktiką, kurioje pripažįstama, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl laidavimo taikymo, kaip ir skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, kitas svarbias byloje nustatytas aplinkybes. Laidavimo taikymo procesas taip pat yra tiesiogiai susijęs ir su teismo vidiniu įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas ir kitos aplinkybės. Teismo pagrindinė pareiga tiek skiriant bausmę, tiek sprendžiant klausimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra teisingumo principo įgyvendinimas. Vienas iš teisingumo principo aspektų – pripažintam kaltu asmeniui (arba atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės) skiriama bausmė (arba baudžiamojo poveikio priemonės, įpareigojimai ar draudimai) turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Teisingumo principas neapsiriboja vien tik bausmės ir padarytos nusikalstamos veikos proporcingumu, o turi ir kitų aspektų. Bausmės (taip pat ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės), kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis taip pat neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais. Ne mažiau svarbūs yra socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 4 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-258-1121/2022).

Teismas, visų anksčiau aptartų aplinkybių ir nurodytos teismų praktikos kontekste, daro pagrįstą išvadą, kad kaltinamajam nėra būdingas priešingas teisei, nusikalstamas elgesys, jis sugeba tinkamai laikytis valstybėje galiojančių įstatymų, draudimų ir kitų teisės aktų, o šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė neapgalvotai bei elgdamasis gana lengvabūdiškai, todėl ji laikytina atsitiktinio pobūdžio, o ne dėsningo bei per ilgą laiką susiformavusio negatyvaus elgesio pasekmė, todėl spręstina, kad ateityje kaltinamasis A. B. ne tik laikysis įstatymų, bet ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad kaltinamasis atitinka BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytas visas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, todėl A. B. atžvilgiu yra galimas šio teisinio instituto taikymas.

BK 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai arba kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Baudžiamajame įstatyme plačiau nėra detalizuojami laiduotojui keliami reikalavimai, todėl, sprendžiant BK 40 straipsnio nuostatų taikymo klausimą konkrečioje byloje, teismui palikta diskrecijos teisė spręsti, ar pasirinktas laiduotojas iš tiesų yra vertas realaus teismo pasitikėjimo asmuo ir ar turės teigiamos įtakos kaltininkui. Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Be to, teismas, priimdamas sprendimą, privalo atsižvelgti į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Teigiama įtaka asmeniui turi būti efektyvi, reali, motyvuojanti pastarąjį būti pavyzdingu, visuotinai priimtinų elgesio taisyklių besilaikančiu visuomenės nariu ir daugiau nenusikalsti. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pavyzdžiui, argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018), taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-312/2011, 2K-145-895/2018). Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-305/2011).

Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, iki bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje buvo gauti kaltinamojo ir L. B. prašymai perduoti A. B. pastarojo atsakomybei pagal laidavimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad L. B. neteistas (t. 2, b. l. 62), per 1 metų laikotarpį nebaustas administracine tvarka ir asmens atžvilgiu nebuvo pradėtos administracinių nusižengimų teisenos (t. 2, b. l. 63), dirbantis, darbe charakterizuojamas tik teigiamai (t. 2, b. l. 64). Tiek teismui adresuotame prašyme būti kaltinamojo laiduotoju, tiek įvykusio teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis A. B. ir L. B. patvirtino, kad jie yra tėvas ir sūnus, juos sieja geri santykiai, dažnai susiskambina, 2-3 kartus per savaitę susitinka, A. B. dažnai prižiūri savo sūnaus dukras (anūkes), o, pasak kaltinamojo, L. B. reakcija buvo neigiama ir pastarasis buvo labai nepatenkintas tokiu kaltinamojo elgesiu, sūnus jam apie alkoholį net neleidžia šnekėti, be to, kai atveža vaikus, L. B. žiūri ar nuo jo sklinda alkoholio kvapas, ar ne. Aplinkybių, dėl kurių būtų nustatytas pagrindas abejoti šiais kaltinamojo ir laiduotojo bylos nagrinėjimo teisme metu išsakytais teiginiais, nenustatyta.

Visų teismo aptartų, kaltinamojo sūnų ir jo santykius su A. B. charakterizuojančių, aplinkybių kontekste teismas pripažįsta, kad L. B. yra vertas teismo pasitikėjimo ir tinkamas laiduotojas, galintis daryti kaltinamajam teigiamą įtaką, todėl yra pagrindas atleisti A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant jį L. B. atsakomybei. Be to, teismas, įvertinęs A. B. asmenybę, sprendžia, kad kaltinamajam laidavimas nustatytinas be užstato.

Teismas, nustatydamas laidavimo terminą, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jo asmenybę, laiduotojo asmenybę, paties baudžiamojo proceso kaltinamajam padarytą įtaką ir daro išvadą, jog laidavimas 1 metų terminui bus pakankama poveikio priemonė.

Dėl uždraudimo naudotis specialiąja teise

Siekiant, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio teisinio instituto tikrąją paskirtį, be kita ko, neprieštarautų ir teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, asmeniui, taikant šį institutą, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones (jeigu tai yra būtina). Taigi, net ir pripažinus, kad asmeniui iš esmės gali būti taikomas BK 40 straipsnyje nustatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, šio straipsnio netinkamą taikymą gali lemti ir tai, jog, kaltininką atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra apskritai neskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės ar skiriamos tokios, kurios neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, pavojingumo ir todėl yra neteisingos (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-895/2018).

Baudžiamojo poveikio priemonė – teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės arba lygtinai paleisto iš pataisos įstaigos, teises ir laisves bei nustato specialias pareigas ir kuri padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. BK VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas naudotis specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas, nemokami darbai, įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turto konfiskavimas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, išplėstinis turto konfiskavimas ir įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės ir kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, tokiais atvejais sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Įstatymas nenustato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą bei proporcingumo principą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-104-1073/2019). Baudžiamojo poveikio priemonių suderinamumas reiškia, kad paskirtos priemonės negali viena kitos dubliuoti ar sudaryti rimtų problemų kiekvienai iš jų vykdyti (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018).

Išnagrinėjus bylą, teismas pripažįsta, kad A. B. būtina paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą – kadangi jis nusikalto neleistinai naudodamasis minėta įgyta specialia teise – vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus. Pažymėtina, kad aptariamas nusikalstamos veikos kriminalizavimas siekia užtikrinti visuomenės saugumą, formuoti visuomenės įpročius, kad alkoholio vartojimas ir transporto priemonių vairavimas yra nesuderinami dalykai, keisti visuomenės požiūrį ir formuoti teigiamus įpročius kelyje, todėl itin švelnių bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas gali sukelti nebaudžiamumo įspūdį bei iškraipyti baudžiamosios atsakomybės paskirtį.

Nagrinėjamu atveju padarytas naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimas yra itin pavojingas ir šiurkštus, neabejotinai keliantis pavojų eismo saugumui ir žmonių sveikatai bei gyvybei. Kaltinamasis A. B. pasielgė itin neatsakingai, būdamas tokios būklės, pavartojęs alkoholio, neįsitikinęs savo galimybėmis vairuoti transporto priemonę, sėdo prie automobilio vairo ir tik atsakingo pranešėjo dėka buvo sulaikytas nuo tolimesnio vairavimo. Be kita ko, įvertintinas ir kaltinamojo nuvažiuotas gana ilgas kelio tarpas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Svarbu ir tai, kad pats kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, patvirtino, jog vairuodamas transporto priemonę sustojo parduotuvėje, kurioje nusipirko alkoholio, jo dalį išgėrė stovėjimo aikštelėje ir toliau pradėjo važiuoti transporto priemone į namus, o bevažiuojant, jam pasidarė bloga, tačiau jis nesustojo bei vis tiek toliau vairavo transporto priemonę neblaivus. Pabrėžtina ir tai, kad remiantis neblaivumo nustatymo aktu, akivaizdu, jog įvykio metu kaltinamojo A. B. būklė buvo visiškai netinkama vairuoti, todėl jis nelaikytinas pavyzdingu eismo dalyviu. Nagrinėjamo klausimo aspektu pažymėtina ir tai, jog nusikaltimą padariusiam asmeniui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas ir numatančiuose atitinkamas sankcijas. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir dėl to galinčias kilti neigiamas pasekmes, už kurias yra atsakingas jis pats. Kaltinamasis A. B. ir iki nusikaltimo padarymo žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga, be to, suprato, jog neblaivus asmuo negali vairuoti transporto priemonės ir už tai kyla įstatymais nustatytos neigiamos pasekmės, tačiau savo elgesio neatsisakė ir toliau vairavo automobilį, būdamas neblaivus. Akcentuotina ir tai, kad asmeniniai kaltininko poreikiai negali būti vertinami aukščiau valstybės ir visuomenės interesų.

Akivaizdu, kad visos pirmiau aptartos ir nagrinėjimą įvykį bei kaltinamojo elgesį įvykio metu atskleidžiančios aplinkybės sąlygoja būtinybę A. B. pritaikyti baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimą.

Kita vertus, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad A. B. nėra teistas ar baustas už vairavimą esant neblaiviam, dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino, nuoširdžiai gailisi. Visos šios aplinkybės leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, tikslai – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius, bus tinkamai įgyvendinti uždraudžiant A. B. naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metus, šį terminą skaičiuojant nuo nutarimo, kuriuo skirta kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas, priėmimo, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 78-81).

Dėl turto konfiskavimo

BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte yra numatyta ir kita baudžiamojo poveikio priemonė, o būtent – turto konfiskavimas – priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (BK 72 straipsnio 1 dalis). Konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų svarbių priežasčių, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis).

Bylos nagrinėjimo teisme metu tiek kaltinamasis, tiek jo gynėjas apeliavo į tai, kad A. B. nuosavybės teise priklausantis automobilis yra būtinas, kadangi buvo įgytas tikslingai vykti pas sergančią mamą, kurios gyvenamoji vieta yra nutolusi, o žiemos metu ten yra itin sunku nuvykti dėl užpustytų kelių.

Minėtų kaltinamojo išsakytų argumentų kontekste teismas atkreipia dėmesį į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, kurioje pripažįstama, kad automobilis, kurį vairuojant padaromas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas yra šios nusikalstamos veikos padarymo priemonė ir atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyto konfiskuotino turto požymius (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017). Taigi, tokiu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius ir kuri pagal šio straipsnio 3 dalį, kaip nuteistajam priklausantis konfiskuotinas turtas, privalo būti konfiskuojama nepriklausomai nuo teismo nuožiūros. Kartu pažymėtina, kad kitaip nei nusikalstamos veikos rezultato atveju, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo, vertinamas tokio konfiskavimo proporcingumas.

Išimtis iš šios taisyklės yra nustatyta BK 72 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Spręsdami dėl šios normos taikymo, teismai turi atsižvelgti į du aspektus. Pirma, byloje turi būti nustatytos BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės, leidžiančios taikyti šią išimtinę nuostatą ir konfiskuoti ne patį turtą, o išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą. Antra, taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, turi būti įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas, t. y. teismas turi diskreciją spręsti, ar iš asmens išieškoti visą konfiskuotino turto vertę, ar tik jos dalį (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-50-303/2020).

Teismas, anksčiau aptartos teismų praktikos ir nurodyto teisinio reguliavimo kontekste įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą bei jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad šioje byloje yra formalios automobilio konfiskavimo sąlygos – A. B. jam inkriminuotą nusikaltimą padarė naudodamasis kelių transporto priemone – keleiviniu automobiliu „Toyota RAV4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris laikytinas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Iš VĮ „Regitra“ duomenų matyti, kad ši transporto priemonė nusikalstamos veikos padarymo metu nuosavybės teise priklausė būtent kaltinamajam A. B. (t. 1, b. l. 35). Be kita ko, kad realus minėtos transporto priemonės savininkas yra kaltinamasis, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir apklausiami A. B. bei L. B.. Pažymėtina, jog duomenų apie šios transporto priemonės paslėpimą, priklausymą tretiesiems asmenims baudžiamojoje byloje taip pat negauta. Nenustatyta ir tai, kad kaltinamajam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę būtų netikslinga konfiskuoti.

Pabrėžtina, jog automobilio konfiskavimo tikslingumas yra vertinamasis kriterijus. Aiškinant jį visų pirma turi būti atsižvelgiama į konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, tikslus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma, panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). Taigi, pagrindą išvadai, kad turto konfiskavimą taikyti netikslinga, todėl byloje priimamas sprendimas konfiskuoti turto vertę, galėtų sudaryti teismo nustatytos aplinkybės, rodančios, kad konkrečiu atveju nebūtų pasiekti šiai baudžiamojo poveikio priemonei keliami tikslai arba kad turto konfiskavimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017).

Kaltinamasis A. B. ir jo gynėjas bylos nagrinėjimo teisme metu prašymą dėl išimtinai automobilio „Toyota RAV4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertės, bet ne pačios transporto priemonės, konfiskavimo, grindžia būtinybe nuvykti pas senyvo amžiaus mamą bei bendru poreikiu turėti automobilį. Pabrėžtina, jog pastarųjų išsakyti teiginiai apie būtinybę rūpintis šeimos nariais, patys savaime negali būti laikomi išimtine aplinkybe, sąlygojančia būtinybę kaltinamajam netaikyti jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės konfiskavimo. Be kita ko, kaip matyti iš paties kaltinamojo A. B., taip pat jo sūnaus teismo posėdžio metų pateiktų paaiškinimų, kaltinamojo mama rūpinasi ne tik jis pats – tai daro taip pat jo sesuo, tą gali daryti ir abu kaltinamojo sūnūs, todėl akivaizdu, kad konfiskavus pastarajam priklausančią transporto priemonę, nebus užkirstas kelias rūpintis senyvo amžiaus mama.

Be pirmiau aptartų aplinkybių aktualu ir tai, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis A. B., būdamas neblaivus, vairavo jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę. Jis pats neginčijo, kad suvokė, jog draudžiama vairuoti transporto priemonę esant neblaiviam, tačiau tokio savo elgesio neišsižadėjo. Akivaizdu, kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, galimas jos pasekmes ir norėjo taip elgtis – veikė tiesiogine tyčia. Jis pasielgė itin neatsakingai – vairuodamas automobilį, sustojo parduotuvėje, kur įsigijo alkoholio, ir šį alkoholį vartojęs, toliau vyko automobiliu. Transporto priemonę kaltinamasis vairavo pakankamai ilgą atstumą – nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), kas kėlė pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių gyvybei bei sveikatai. Pabrėžtina, jog kaltinamasis buvo sustabdytas ne eilinio patikrinimo metu, tačiau policijos pareigūnams gavus pranešimą apie įtartinai manevruojantį automobilį, kuris kelyje vinguriuoja. Iš įvykio vietoje dalyvavusio policijos pareigūno surašyto tarnybinio pranešimo, taip pat neblaivumo nustatymo akto turinio, matyti, kad kaltinamasis akivaizdžiai buvo neblaivus, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, jo kalba buvo nerišli, o judesiai nekoordinuoti. Tik palankiai susiklosčius aplinkybėms buvo išvengta sunkių padarinių, kurias galėjo sukelti kaltinamojo vairavimas esant neblaiviam. Kartu teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog kaltinamojo bylos nagrinėjimo teisme metu akcentuotos aplinkybės, o būtent – pastarajam tenkanti pareiga rūpintis senyvo amžiaus mama, jam buvo žinomos ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau kaltinamojo nuo nusikalstamų veiksmų nesustabdė. Priešingai, kaltinamasis vykdamas būtent iš savo senyvo amžiaus mamos gyvenamosios vietos, vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Pabrėžtina, jog vien tai, kad dėl teismo skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bus sukelti tam tikri suvaržymai ir nepatogumai, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019).

Be visų kaltinamojo teisiamojo posėdžio metu išsakytų argumentų, neva sąlygojančių transporto priemonės konfiskavimo negalimumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad turto konfiskavimas paprastai nesiejamas su konfiskuotino turto verte, todėl teismo sprendimas dėl nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo negali priklausyti nuo jos vertės (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2018, 2K-16-942/2022, 2K-201-303/2022). Be to, gauti duomenys neleidžia daryti išvados, kad konfiskuojamo automobilio vertė yra tiek didelė, kad leistų spręsti, jog šiuo atveju skirtas turto konfiskavimas neatitinka pusiausvyros tarp turtinių kaltinamojo A. B. interesų ir valstybės intereso užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją.

Teismas, įvertinęs automobilio „Toyota RAV4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausymo A. B. faktą, pastarajam nustatytą girtumo aplinkybę bei laipsnį, taip pat kaltinamojo nuvažiuotą atstumą būnant neblaiviam, konstatuoja būtinybę pagal BK 72 straipsnio 2-3 dalis A. B. priklausančią transporto priemonę konfiskuoti. Pažymėtina, kad nesilaikant šios imperatyvios nuostatos ir automobilio nekonfiskavus, susidarytų ydinga bei teisei priešinga situacija, kai asmuo, padaręs BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį – galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, iš jų ir turto konfiskavimo, pobūdžio.

Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, pripažintina, kad šioje baudžiamojoje byloje nustatyti visi pagrindai kaltinamajam A. B. taikyti BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir konfiskuoti jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Toyota RAV4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).

(duomenys neskelbtini) nutarimu, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. B. turtui – automobiliui „Toyota RAV4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini), nustatant visišką nuosavybės teisės apribojimą. Laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas nustatytas laikotarpiu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 37-39). Ši procesinė prievartos priemonė paliktina galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo įvykdymo.

Ikiteisminio tyrimo metu A. B. laikinai sulaikytas nebuvo, civilinio ieškinio byloje nėra, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, taip pat nėra.

Ikiteisminio tyrimo metu (duomenys neskelbtini) nutarimu A. B. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas, specialiosios teisės sustabdymas (t. 1, b. l. 78-81), paliktinos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o šiam teismo nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintinos.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, A. B. vardu išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu saugomas VĮ „Regitra“ (t. 1, b. l. 82-83), paliktinas saugoti šioje institucijoje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 301, 304-305 straipsniais, 307-308 straipsniais, 313 straipsniu,

nusprendžia:

A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, perduodant jį L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakomybei pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, bei šią baudžiamąją bylą nutraukti.

Paskirti A. B. baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68 straipsnyje, ir uždrausti jam naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo (duomenys neskelbtini).

Paskirti A. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir konfiskuoti automobilį „Toyota RAV4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini).

A. B. ikiteisminio tyrimo metu paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialiosios teisės sustabdymą ir dokumentų paėmimą, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, paimtą A. B. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu yra perduotas saugojimui į VĮ „Regitra“, palikti saugoti šioje institucijoje.

(duomenys neskelbtini) nutarimu A. B. paskirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą automobiliui „Toyota RAV4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini), palikti galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti šią baudžiamojo poveikio priemonę – panaikinti.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

– jeigu laidavimo metu jis padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti klausimą dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas;

– jeigu laidavimo metu jis padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir bus sprendžiamas klausimas dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Taip pat išaiškinti laiduotojui L. B., kad jis, būdamas laiduotoju, turi teisę atsisakyti nuo laidavimo. Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.