Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „ Panevėžio energija“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-125-291/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „CCM Baltic“, Kėdainių rajono savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui Kėdainių rajono savivaldybės Akademijos kultūros centrui dėl apmokėjimo už šilumos energiją.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Panevėžio energija“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys UAB „CCM Baltic“ atžvilgiu ir nepriteistos procesinės palūkanos, dėl šios dalies priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, priteisti AB „Panevėžio energija“ naudai solidariai iš atsakovų UAB „CCM Baltic“ ir Kėdainių rajono savivaldybės administracijos 4672,79 Eur skolos ir 140,24 Eur palūkanų, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme -2014-03-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu tik iš dalies patenkino jų ieškinį, netinkamai taikė įstatymą ir vertino įrodymus, išsprendė ne visus ieškinio reikalavimus.

1.Sprendime nurodoma, kad šilumos pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, ir, pirmos instancijos teismo nuomone, šiuo atveju pagal analogiją yra taikytinos Taisyklių 19.2 punkto nuostatos, reglamentuojančios šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą su pastato nuomininku, ir nurodančios, kad sutartys sudaromos pastato savininko nurodytam terminui, kuriam suėjus, sutartis pasibaigia. Tačiau šiuo atveju turėjo būti taikomos Taisyklių 73 punkto nuostatos, reglamentuojančios, jog pastato šilumos įrenginių pripažinimo tinkamais naudoti, derinimo bei statinių vidaus apdailos darbų atlikimo laikotarpiu šilumos tiekėjas turi prijungti pastato šilumos vartojimo įrenginius prie šilumos perdavimo tinklų pagal pastato statybos rangovo prašymą. Taisyklių 16 ir 17 punktai nustato, kad šilumos vartotojas, baigęs pastato šilumos įrenginių montavimo ir jų prijungimo darbus, privalo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą ir tik nuo tada pastato šilumos įrenginiai pripažįstami prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ir galima sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį bei tiekti šilumos energiją. Iki akto-pažymos gavimo pastate gali būti vartojama tik statybinė šiluma. Būtent dėl tokios šilumos gavimo UAB „CCM Baltic“ ir kreipėsi į jų bendrovę 2012-11-06 raštu Nr. 12/11-02. Šilumą pageidavo pirkti rangos sutarties galiojimo laikotarpiui, iki 2013 m. gegužės mėnesio. Vykdant prašymą 2012-12-10 buvo sudaryta Šilumos pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 572 (toliau - Šilumos sutartis). Šios sutarties sudarymui ar jos termino pratęsimui jokio Savivaldybės kaip pastato savininkės sutikimo nereikėjo. Tačiau iki šio termino darbai pagal rangos sutartį nebuvo baigti, kadangi pagal Rangos sutarties 4.7 punkto nuostatas darbų pabaiga laikomas momentas, kai užbaigti visi numatyti darbai, ištaisyti defektai ir pasirašyti darbų perdavimo-priėmimo aktai bei deklaracija apie statybos užbaigimą. Darbai buvo užbaigti tik 2014-04-10, kai buvo išduota Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 16IP2-72707. Todėl tik po šios datos pastato savininkas galėjo tapti šilumos tiekimo sutartinių santykių dalyviu. Iki tol pastate buvo vartojama statybinė šiluma. Tokiu būdu, atsižvelgiant į Šilumos sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, mano, kad šalių konkliudentiniais veiksmais sutartis buvo pratęsta bent iki 2014-04-10, nors UAB „CCM Baltic“ tvirtina, kad nuo 2013 m. gegužės mėnesio sutartis nebegaliojo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas reikalavimas priteisti skolą iš atsakovų solidariai bei dėl neišspręsto klausimo dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Bylos duomenimis atsakovė UAB „CCM Baltic“ atliko statybos rangos darbus objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), vykdydama 2012-05-17 Statybos rangos sutartį Nr. VP-275, sudarytą tarp Kėdainių rajono savivaldybės administracijos ir atsakovės UAB „CCM Baltic“. Statybos darbų atlikimo laikotarpiui atsakovė su ieškove 2012-12-10 sudarė terminuotą Šilumos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 572 iki 2013-05-01. Ieškovė nuo 2012-11-01 tiekė šilumos energiją, už kurią mokėjo atsakovė UAB „CCM Baltic“ . Atsakovė UAB „CCM Baltic“ už ieškovės paslaugas sumokėjo iki 2013-12-01, o vėliau pateiktas sąskaitas apmokėti atsisakė, motyvuodama tuo, jog sutartis baigėsi 2013-05-01, rekonstrukcijos darbai baigti 2013 m. lapkričio mėnesį. Apie tai atsakovė raštu informavo ieškovę AB „Panevėžio energija“ bei Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktorių. Byloje ginčo nėra dėl to, kad Kėdainių rajono savivaldybės administracija yra pastato savininkė. Darbų užsakovas Kėdainių rajono savivaldybės administracija patvirtino, kad projekto „Kompleksinė Akademijos miestelio viešosios infrastruktūros plėtra“ Akademijos kultūros centro kapitalinio remonto, sporto, aktyvaus poilsio ir laisvalaikio komplekso įrengimo, aplinkos sutvarkymo rangos darbai (I etapas) užbaigti 2013-12-09, ką patvirtina Kėdainių rajono savivaldybės administracijos užpildyta ir Viešųjų pirkimų tarnybai pateikta įvykdytos ar nutrauktos pirkimo sutarties (preliminariosios sutarties) ataskaita. Kėdainių rajono savivaldybės administracija priėmė atsakovės UAB „CCM Baltic“ atliktus darbus ir juos pilnai apmokėjo, ką patvirtina 2013 m. gruodžio mėnesio atliktų darbų aktas, kurį užsakovo atstovai pasirašė 2013-12-09. PVM sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) už 2013 m. gruodžio mėn. atliktus darbus išrašyta 2013-12-09. Atsakovė UAB „CCM Baltic“ 2013-12-17 raštu Nr. 13/12-38 informavo užsakovę Kėdainių rajono savivaldybės administraciją apie darbų užbaigimą ir išsikėlimą iš statybos objekto. 2014-01-22 raštu Nr. 14-01-28 atsakovė informavo ieškovą bei atsakovą Kėdainių rajono savivaldybės administraciją apie sutarties su ieškove nutraukimą ir atsisakymą mokėti už pastate suvartotą šilumos energiją per 2013 m. gruodžio mėnesį bei 2014 m. sausio ir vasario mėnesius. Kėdainių rajono savivaldybė yra pastato, esančio (duomenys neskelbtini) savininkė, bet faktiškai patalpas valdo Kultūros centras. Savivaldybės iniciatyva centre buvo atliekami remonto darbai. Akademijos kultūros centro direktorės aiškinimu remonto metu kultūros centras neveikė, nors ji būdavo savo darbo kabinete, atliko savo kaip direktorės funkcijas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šilumos pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. Teismo nuomone, šiuo atveju pagal analogiją yra taikytinos Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą su pastato nuomininku. Taisyklių 19.2 punkte nustatyta, Šilumos pirkimo-pardavimo sutartys su pastato nuomininkais sudaromos pastato savininko nurodytam terminui, kuriam suėjus, sutartis pasibaigia, išskyrus atvejus, kai šilumos tiekėjas ir pastato nuomininkas susitaria, esant raštiškam pastato savininko sutikimui, pratęsti šilumos pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo terminą ar sudaryti naują terminuotą šilumos pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartis konkrečiu atveju tarp ieškovės ir atsakovės UAB „CCM Baltic“ pasibaigė suėjus sutartyje nustatytam terminui, t. y. 2014-05-31, sutarties šalys susitarimo dėl sutarties galiojimo termino pratęsimo ar naujos sutarties nesudarė. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo (toliau -Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155, 6 punkte nustatyta, kad iki to laiko, kol bus sudaryta sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas, šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo tarpusavio santykiai grindžiami vadovaujantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis ir Aprašu nustatytomis sąlygomis. Aprašo VII skyriuje nustatytos standartinės šilumos vartotojo atsiskaitymo už suvartotą šilumą atsiskaitymo sąlygos, o vartotojui nustatyta pareiga atsiskaityti už suvartotą šilumą (Aprašo 29 p.). Teismas atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, Kasacinio teismo praktiką sprendė, kad pastato, kur buvo tiekiama šiluma savininkas, yra atsakovė Kėdainių rajono savivaldybės administracija, todėl jai kyla pareiga atsiskaityti Apraše nustatyta tvarka už ieškovės paslaugas, suteiktas 2013 m. gruodžio mėn. bei 2014 m. sausio ir vasario mėnesiais. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, Nr. 3K-3-3/2008, 2009 m. gruodžio 4 d nutartis, 3K-3-549/2009, 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-591/2012). Pažymėtina, kad LR CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikia asmenims, sudarantiems sutartis, teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias tarp šalių susiklosčiusias faktines aplinkybes sprendė, kad sutarties nepratęsus, nesudarius naujos sutarties, t.y. pasibaigus sutarties galiojimo terminui, galiojo standartinės šilumos pirkimo - pardavimo sutarties sąlygos tarp ieškovo AB „Panevėžio energija“ ir pastato savininko , t.y. atsakovės Kėdainių rajono savivaldybės administracijos. Ginčo dėl nurodyto konkretaus laikotarpio, 4672,79 Eur skolos bei 140,24 Eur palūkanų dydžio byloje nėra. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės Kėdainių rajono savivaldybės administracijos skolą bei palūkanas už ieškovės paslaugas, suteiktas 2013 m. gruodžio mėnesį bei 2014 m. sausio ir vasario mėnesiais. Bylos duomenimis apeliantė reikšdama ieškinį skolą priteisti solidariai iš UAB „CCM Baltic“ ir Kelmės rajono savivaldybės motyvavo tuo, kad patalpose, kurios priklausė savivaldybei veikė ir Akademijos kultūros centras su biblioteka ir salė ir ieškovė neturi galimybės tiksliai atriboti kada patalpomis ir tiekiama šiluma naudojosi UAB „CCM Baltic“, o kada Kelmės rajono savivaldybė. Apeliaciniame skunde iš esmės apeliantė nepasisakė dėl jos reikalavimo priteisti skolą solidariai.

Pažymėtina, kad kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja; įrodinėjimo procesas vyksta LR CPK nustatyta tvarka (LR CPK 176 straipsnis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje pateiktus įrodymus, šalių nurodytas aplinkybes, išvadas grindė bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, tinkamai vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle. Tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė ar materialinės teisės normas, ar proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008). Vadovaujantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl skolos priteisimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl sprendimo šioje dalyje apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą iš esmės, ar dalyje apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Apeliantė nurodė, kad ieškinyje reiškė reikalavimą priteisti 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau šio prašymo teismas nepatenkino, nors teismo sprendime tokios savo pozicijos niekuo nepagrindė.

Atsakovės UAB „CCM Baltic“ vertinimu apeliantė nepagrįstai apeliacijos teikimą motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu neišsprendė ieškovės (apeliantės) ieškinyje pareikšto reikalavimo priteisti 6 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nes CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas. Todėl ieškovė manydama, kad teismas neišsprendė pareikšto reikalavimo, turėjo CPK nustatyta tvarka teikti pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo, tačiau ne apeliacinį skundą. Be to atsižvelgiant į tai, kad teismas iš esmės ieškinį tenkino pilna apimtimi nes priteisė visa apimtimi ieškovės prašomą skolos sumą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovė piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis nes vis tiek pateikė apeliacinį skundą. Atsakovės UAB „CCM Baltic“ vertinimu esant patenkintiems ieškinio reikalavimams, apeliantės siekis tęsti teisminį bylinėjimąsi, vertintinas kaip piktnaudžiavimas proceso teisėmis. Todėl prašo skirti ieškovei 5792,40 Eur baudą, 50 procentų šios baudos paskiriant atsakovei UAB „CCM Baltic“.

LR CPK 277 straipsnio 1 dalis nustato, kad priėmęs byloje sprendimą teismas dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu: 1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išsprendęs teisės klausimą nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Šis papildomo sprendimo pagrindų sąrašas yra baigtinis. Ieškovė tiek pirminiame, tiek patikslintame ieškinyje reiškė reikalavimą priteisti 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinis teismas iš esmės sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė šio ieškovės reikalavimo, taip pat sutinka su atsakovės UAB „CCM Baltic“ argumentais, kad ieškovė vadovaudamasi CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis galėjo pasinaudoti teise kreiptis į teismą su prašymu dėl papildomo sprendimo priėmimo.

CPK 95 straipsnyje numatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Motyvuotas prašymas dėl nuostolių atlyginimo gali būti paduotas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos arba gali būti pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo naujoje byloje. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

LR CK 1.138 straipsnyje nustatyti asmens pažeistų teisių gynimo būdai. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, kreipdamasis į teismą, savo teisių gynimo būdą pasirenka atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes. Civilinio proceso paskirtis yra užtikrinti greitą ir teisingą civilinės teisės reguliuojamų santykių srityje kylančių ginčų išsprendimą. Ši teisė laiduojama ir ieškovui, ir atsakovui, taip pat kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Laikydamiesi šių principinių nuostatų visi dalyvaujantys byloje asmenys, siekdami nepažeisti kitų, ypač priešingus interesus turinčių byloje asmenų teisių ir interesų, privalo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Taip yra užtikrinamas civilinio proceso tikslų įgyvendinimas, atskleidžiamas vienas iš svarbiausių procesinių teisių paskirties aspektų – garantuoti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Taigi proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas daug didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010, 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, kad aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimas gali būti konstatuotas tada, kai ieškinys pateikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti atsakovui rūpesčių. CPK 95 straipsnyje nurodomas nesąžiningumas reiškia asmens, paduodančio nepagrįstą ieškinį, suvokimą, jog ieškinys iš tiesų yra nepagrįstas, o jis neturi teisės reikalauti ginti jo teises, nes jos realiai nebuvo pažeistos. Šiuo atveju esminę reikšmę turi subjektinė šio suvokimo pusė, tai yra būtina nustatyti, kad ieškovas pats suvokė ar turėjo suvokti, jog ieškinys nepagrįstas, o reikalavimas neteisėtas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartis, Nr. 2A-170/2006). Konkrečiu atveju atsižvelgiant į faktines aplinkybes, atsakovės UAB „CCM Baltic“ atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Ieškovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu turi teisę jį skųsti apeliacine tvarka ( CPK 42 straipsnis ). Tiek ieškovės nesikreipimas į pirmosios instancijos teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo, tiek apeliacinio skundo pateikimas siekiant ieškovės manymu ginti jos pažeistas teises negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis. Apeliacinio teismo vertinimu atsakovės nurodyti argumentai neįrodo, kad ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė (apeliantė) pareiškė aiškiai nepagrįstą apeliacinį skundą. Todėl atsižvelgiant į įstatymo nuostatas nenustačius, kad apeliantė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti jai CPK 95 straipsnyje numatytą baudą.

Apeliantės argumentai nurodyti apeliaciniame skunde dėl reikalavimo priteisti 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pagrįsti. Bylos duomenimis patikslintas ieškinys atsakovei Kėdainių rajono savivaldybės administracijai Šiaulių apylinkės teisme priimtas 2014-11-24. LR CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Didesni negu LR CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai gali būti taikomi, kai šalys dėl to susitaria (LR CK 6.37 straipsnio 1, 3 dalys), tačiau toks šalių susitarimas neturi prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (LR CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Ieškovės reikalavimas priteisti 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo atsakovei teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pagrįstas. Remiantis išdėstytu, apeliantės apeliacinis skundas dalyje dėl palūkanų priteisimo tenkintinas. Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimas keistinas (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylos duomenimis ieškovė ( apeliantė ) pateikdama apeliacinį skundą sumokėjo 140 Eur žyminį mokestį nuo ieškinio sumos - 4672,79 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat pateikė prašymą priteisti 200 Eur turėtų išlaidų už advokato pagalbą, pateikė duomenis apie sumokėjimą už atstovavimą. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti skolą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos dėl sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą nuo ieškinio sumos neatlygintinos. Tačiau apeliacinės instancijos teismui tenkinus apeliacinį skundą iš dalies dėl palūkanų priteisimo, vertintina kad apeliantės skundas tenkintas 1/3 dalimi, todėl proporcingai priteistinos ieškovės (apeliantės) patirtos atstovavimo apeliaciniame teisme išlaidos. Iš atsakovės UAB „CCM Baltic“ ieškovei AB „Panevėžio energija“ proporcingai patenkintiems reikalavimams, priteistina 66,67 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliaciniame teisme. (LR CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Atsakovė UAB „CCM Baltic“ pareiškė prašymą priteisti 1139,01 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikė duomenis apie sumokėjimą. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgęs į Rekomendacijų nuostatas, į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba viršija rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, taip pat iš dalies yra nepagrįstos, todėl mažintinos iki 750,00 Eur. Apeliacinės instancijos teismui tenkinus apeliacinį skundą iš dalies dėl palūkanų priteisimo, ir vertinus, kad apeliantės skundas tenkintas 1/3 dalimi, todėl proporcingai iš ieškovės AB „Panevėžio energija“ priteistinos atsakovei UAB „CCM Baltic“ 500,00 Eur patirtos atstovavimo apeliaciniame teisme išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„priteisti iš atsakovės Kėdainių rajono savivaldybės administracijos, į.k. 188768545 ieškovei AB „Panevėžio energija“, į.k. 147248313 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos 4672,79 Eur skolos ir 140,24 Eur palūkanų, iš viso nuo 4813,03 Eur (keturių tūkstančių aštuonių šimtų trylikos eurų 3 ct) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2014 m. lapkričio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „CCM Baltic“, į. k. 145417921 ieškovei AB „Panevėžio energija“, į.k. 147248313, 66,67 Eur ( šešiasdešimt šešis eurus ) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės AB „Panevėžio energija“, į.k. 147248313, 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovei UAB „CCM Baltic“, į. k. 145417921 atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.