Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-05-12 · Civilinė byla Nr. 2A-274-464/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2014-09-12Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-05-12Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-12
Bylos Nr.
2A-274-464/2015
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-775-2011-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Kačinskienė, Danguolė Martinavičienė, Vigintas Višinskis
Atsakovas
R. A. P.
Ieškovas
Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos
Kategorijos
  • 124.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-274-464/2015Teisminio proceso Nr. 2-56-3-775-2011-9Procesinio sprendimo kategorija: 124.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-1640-343/2014 pagal ieškovo Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovui R. A. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI) patikslintu ieškiniu civilinėje byloje Nr. 2-2710-254/2011 (t. 1, b. l. 135-136) prašė priteisti iš atsakovo R. A. P. valstybės naudai 112 340,76 Lt žalos atlyginimo. Ieškinyje nurodė, kad Kauno AVMI 2006-01-31 pradėjo kompleksinį mokesčių mokėtojo UAB „Multiimpex" patikrinimą už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2005-11-05. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsniu, Kauno AVMI 2006-04-28 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.(20)-K3-131, patvirtino 2006-03-17 patikrinimo aktą Nr. 2006225, kuriame papildomai apskaičiuoti į valstybės biudžetą mokėtini mokesčiai ar su jais susijusios sumos. UAB „Multiimpex" įsiskolinimas biudžetui ir paskirta bauda nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai (2005-11-05) sudarė 138 758,08 Lt. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-26 nutarimu Nr. 29/04 Kauno AVMI perskaičiavo delspinigius ir įsiskolinimas valstybės biudžetui sumažino iki 112 340,76 Lt. Kauno apygardos teismas 2008-02-04 nutartimi bankroto byloje patvirtino patikslintą Kauno AVMI 112 340,76 Lt finansinį reikalavimą. Realizavus visą įmonės turtą gautos 61 730,22 Lt pajamos buvo naudojamos bankroto administravimo išlaidoms. Todėl Kauno AVMI neturėjo realių galimybių atgauti iš BUAB ,,Multiimpex", kuri dabar yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, skolos. Prejudicinis faktas, kad UAB „Multiimpex" jau 2004 m. buvo faktiškai nemoki, pripažintas Kauno apygardos teismo 2009-10-28 įsiteisėjusia nutartimi. Šia nutartimi teismas UAB „Multiimpex" bankrotą pripažino tyčiniu, todėl joje nustatyti faktai vertintini kaip prejudiciniai faktai, t. y. kad būtent dėl nesąžiningų atsakovo R. A. P. veiksmų UAB „Multiimpex" nebeturi turto ir pajamų, kas lėmė negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų ir jų dalyvių atsakomybės atskyrimo taisyklės išimtis: jei juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio atliktų nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-04-12 nutartis c. b. Nr. 2A-145/2010). Be to, atsakovas, matydamas, kad jo valdoma ir vadovaujama įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, privalėjo imtis veiksmų ir laiku inicijuoti bankroto procedūrą (ĮBĮ 8 str. 1 d., CK 6.246 str. 1 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2011-12-20 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2710-254/2011 ieškovo ieškinį patenkino visiškai. Lietuvos apeliacinis teismas 2013-05-15 nutartimi Nr. 2A-517/2013 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas (atsakovas) R. A. P. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su 2014-02-17 prašymu dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2-2710-254/2011 atnaujinimo, paaiškėjus naujoms esminėms bylos aplinkybėms, prašydamas panaikinti Kauno apygardos teismo 2011-12-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo Kauno AVMI ieškinį atmesti. Naujai paaiškėjusia aplinkybe pareiškėjas įvardijo po teismo sprendimo priėmimo gautą dokumentą – pareiškėjo iniciatyva 2013-11-22 atliktos ekspertizės aktą, kuriame ekonominio naudingumo aspektu buvo vertinami jo sudaryti sandoriai.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismo 2014-03-19 nutartimi procesą civilinėje byloje Nr. 2-2710-254/2011 atnaujino CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs civilinę bylą, 2014-09-12 nutartimi pareiškėjo R. A. P. prašymo dėl Kauno apygardos teismo 2011-12-20 sprendimo panaikinimo ir ieškinio atmetimo netenkino, panaikino Kauno apygardos teismo 2014-02-20 nutartį dėl Kauno apygardos teismo 2011-12-20 sprendimo vykdymo sustabdymo.

Teismas, spręsdamas atsakomybės CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu klausimą, pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014-07-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1162/2014 analogiškoje situacijoje konstatavo, kad atsakovo nesąžiningi veiksmai buvo patvirtinti ir įrodyti dviejose bylose remiantis įrodymų visuma, todėl tos pačios ekspertinio tyrimo išvados, kurios yra nagrinėjamojoje byloje ir kurios buvo pagrindas atnaujinti procesą, pačios savaime nepaneigia kitų įrodymų visumos. Įmonės vadovo veiksmai vertinti ne tik sudarant sandorius, tačiau analizuojant veiklos visumą. Teismas nurodė, kad VMI ieškinys yra grindžiamas ne UAB „Multiimpex“ sudarytų sandorių analize, o nustatytais prejudiciniais faktais dėl UAB „Multiimpex“ bankroto pripažinimo tyčiniu (įsiteisėjusi Kauno apygardos teismo 2009-10-28 nutartis c. b. Nr. B2-49-436/2009). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustačius, jog juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikoma, kad nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiarią atsakomybę, neanalizuojant sandorių teisėtumo klausimo. Pareiškėjo atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį yra nustatyta sprendžiant, kad bendrovės dalyvio veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto ir kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu, yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme. Nesvarbu koks sandoris ir kokia apimtimi nulėmė pagrindinio skolininko nemokumą, nes tai nepaneigia paties nemokumo fakto. Teismas rėmėsi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010-01-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-117/2010 išaiškinimais, kad nekilnojamojo turto pardavimo kaina (35 747 Lt) aiškiai neatitiko Nekilnojamojo turto registre nurodytos pastatų vidutinės rinkos vertės (1 428 897 Lt), o šią aplinkybę paneigiantys įrodymai nepateikti, nes prie prašymo atnaujinti procesą pridėtame ekspertizės akte tik nurodoma, jog sandoris įmonei nebuvo nuostolingas. Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuota ir tokia aplinkybė, kad nėra objektyvių įrodymų, pagrindžiančių būtinybę UAB „Multiimpex“ sudaryti su J. J. įmone „Atlantas“ informacijos teikimo paslaugų sutartį. Pateiktame į bylą ekspertizės akte taip pat nėra duomenų apie šio sandorio naudą įmonei. Ekspertizės aktas nepaneigia ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010-01-28 nutartyje padarytų išvadų dėl 2004-10-04 sutarties su UAB „Multiimpex“ vadovu ir dalyviu, kuria susitarta išnuomoti įrankį už 190 000 Lt, pripažinimo turinčia tyčinio bankroto požymių. Įsiteisėjusia teismo nutartimi yra nustatyta ir tai, kad įmonė, pirmiausiai grąžindama skolas R. A. P. šeimos nariams, pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą, ir tokie veiksmai negali būti laikomi neturinčiais įtakos įmonės finansinei padėčiai, o šios aplinkybės pateiktas ekspertizės aktas nepaneigia. Todėl įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2009-10-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-49-436/2009 konstatuotas pareiškėjo nesąžiningų veiksmų ir pagrindinio skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės kreditoriui, kaip dviejų CK 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų, egzistavimas. Pagrindinio skolininko negalėjimas įvykdyti prievolės konstatuotas įmonės išregistravimu iš įmonių rejestro.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas R. A. P. atskirajame skunde (t. 2, b. l. 157-167) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014-09-19 nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl LR CPK 38 straipsnio 1 dalies ir 366 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-03 priimta nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1162/2014 ir joje išdėstytais motyvais kaip prejudiciniais faktais, nes šių dviejų bylų ratio decidendi nesutampa.

2. Teismas pažeidė Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės principus, nes nevertino į bylą pateiktų naujų aplinkybių ir įrodymų, o iš esmės rėmėsi vien Kauno apygardos teismo 2009-10-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-49-436/2009, kuria BUAB „Multiimpex“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Pirmesniu teismo sprendimu nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai pripažįstami prejudiciniais tik įsigaliojus teismo sprendimui ir praranda šią galią, jeigu pirmesnis teismo sprendimas yra panaikinamas. Nepaisant to, kad 2013-11-22 ekspertizės akto išvados paaiškėjo jau po teismo sprendimo priėmimo ir sudarytų pagrindą teisminius procesus atnaujinti, tačiau šio ginčo atveju įstatymas riboja atsakovo teisę kreiptis dėl proceso atnaujinimo UAB „Multiimpex“ bankroto byloje. Akivaizdu, jog tiek nagrinėjusiame tyčinį bankrotą teisme, tiek pirmosios instancijos teisme, kuris nagrinėjo ieškovo Kauno AVMI reikalavimą, liko neįvertinta aplinkybė, jog požymių, dėl kurių BUAB „Multiimpex“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nebeliko.

3. Teismas netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymą. Ieškovui teko pareiga įrodyti juridinio asmens dalyvio neteisėtus ir kaltus veiksmus naujai paaiškėjusių aplinkybių kontekste, tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų naujai paaiškėjusias aplinkybes – ieškovas nepaneigė ekspertizės aktu nustatytų aplinkybių. Tai rodo, kad iš esmės ieškovas pritaria ekspertizės akte nurodytoms išvadoms.

4. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi iš skundžiamos teismo nutarties akivaizdu, kad ekspertizės akte pateiktos išvados ir jas pagrindžiantys dokumentai nebuvo tirti ir įvertinti CPK nustatyta tvarka. Be to, teismas nepasisakė, kodėl nevertina kitų byloje esančių įrodymų – liudytojo A. M. parodymų, VMI, Sodros pažymų. Pasisakydamas dėl 2004-09-07 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kaina neatitinka rinkos kainos. Teismas klaidingai vertino byloje esančias aplinkybes ir įrodymus, susijusius su 2004-07-26 sutartimi su J. J. įmone „Atlantas“. Netinkamai vertino įrodymus ir dėl 2004-10-04 sutarties su įmonės direktoriumi bei pagrindiniu akcininku R. A. P., dėl atsakovo veiksmų, grąžinant paskolas R. A. P. bei jo šeimos nariams.

5. CPK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylose proceso šalimi gali būti tik civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą turintys juridiniai ir fiziniai asmenys. Pagal CPK 38 straipsnio 1 dalį, jei nėra civilinės proceso šalies, nepaisant to, kad apeliantas ir toliau patiria materialinių ir moralinių praradimų dėl priimtos neteisėtos nutarties, apeliantui yra užkirstas kelias į tinkamą tolimesnę teisminę pažeistų teisių gynimą. Šio ginčo atveju ši CPK nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui, todėl yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar CPK 38 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atitinkamai ir CPK 366 straipsnio 3 dalies norma galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kadangi net ir esant neabejotinų įrodymų, paneigiančių tyčiniam bankrotui keliamus reikalavimus, apeliantui nėra galimybių panaikinti neteisėtą sprendimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir tinkamai gintis nuo nepagrįstų kreditorių ieškinių, nes egzistuoja formalios teisinės kliūtys.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Civilinis procesas paremtas dispozityvumo principu, pagal kurį teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių pareiga (CPK 12 str.). Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 320 straipsnyje, kuriame numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacijos funkciją vykdo neperžengdamas apeliacinio ar atskirojo skundo (CPK 338 str.) ribų. Todėl nagrinėjamos bylos atveju pasisakyta dėl įrodinėjimo institutą reglamentuojančių procesinių normų aiškinimo bei taikymo, prejudicinių faktų reikšmės, dėl tarp šalių kilusio ginčo nagrinėjimo ribų, atnaujinus procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, bei dėl naujo įrodymo- ekspertizės išvadų- reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014-03-19 nutartimi procesas užbaigtoje civilinėje byloje Nr. 2-2710-254/2011 pagal ieškovo Kauno AVMI ieškinį atsakovui R. A. P. dėl žalos atlyginimo buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. kai naujai paaiškėjo esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Apeliantas, teikdamas prašymą atnaujinti procesą, tvirtino, kad į bylą teikiamas 2013-11-22 ekspertizės aktas ir jame konstatuotos aplinkybės paneigia jo subsidiarią civilinę atsakomybę dėl apelianto (bankrutavusios ir likviduotos įmonės UAB „Multiimpex“ akcininko) sudarytų tariamai žalingų (ekonomiškai nenaudingų) sandorių, kurie anksčiau teismo nepagrįstai buvo pripažinti tyčinio bankroto priežastimi bei nesąžiningų ir neteisėtų apelianto veiksmų padariniu. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs atnaujintą civilinę bylą, įvertinęs į bylą naujai pateiktą įrodymą – 2013-11-22 ekspertizės aktą, sprendė, kad apelianto pateiktas dokumentas nepaneigia įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuoto apelianto veiksmų nesąžiningumo bei CK 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų egzistavimo. Teisėjų kolegija tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritaria.

Dėl prejudicinių faktų

Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 str. 4 d.). Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 str. 2 p.).

Kaip vieną iš atskirojo skundo argumentų apeliantas nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip prejudiciniu faktu rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2-1162/2014 išdėstytais Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais, jog pateiktos naujos ekspertizės išvados pačios savaime nepaneigia įrodymų visumos, kuriais anksčiau buvo konstatuoti apelianto nesąžiningi veiksmai su bankroto procedūromis susijusiose bylose, ir dėl ko, jo teigimu, netinkamai buvo įvertinti (arba liko neįvertinti) nagrinėjamos bylos įrodymai, neišsprendžiant atnaujintos bylos iš esmės. Sutiktina su apeliantu, kad nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-1162/2014 pagrindiniai apeliacinio teismo motyvai išdėstyti sprendžiant kitokio pobūdžio teisinį klausimą. Joje buvo nagrinėta, ar vien šio po teismo sprendimo priėmimo surašyto dokumento (ekspertizės akto) pakako vertinimui, kad naujai paaiškėjo esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir kartu negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, kitaip tariant, apeliacinio teismo argumentacija toje byloje buvo pateikta sprendžiant tos bylos proceso neatnaujinimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, pasisakant, ar apskritai egzistavo teisinės bei faktinės prielaidos procesui atnaujinti. Dėl ekspertizės išvadų įrodomosios reikšmės ar jų galimos įtakos toje byloje priimtam įsiteisėjusiam teismo sprendimui nebuvo pasisakyta, kadangi procesas joje neatnaujintas (neprasidėjo iš naujo) ir, atitinkamai, įrodymai nebuvo tiriami (CPK 176 str. 2 d., 183 str., 185 str.). Apie tai, beje, buvo pažymėta ir pačioje 2014-07-03 nutartyje (6 psl., 2 pastraipa iš apačios; t. 2, b. l. 135). Tačiau skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas aptarta Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-03 nutartimi, kaip prejudicija, ir nesivadovavo, o joje pateiktus išaiškinimus vertino kitų bylos įrodymų kontekste.

Taigi, viena vertus, pritartina apeliantui, kad Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2-1162/2014 nutarties motyvai neteikė pagrindo prejudicinių faktų konstatavimui, kita vertus, tokių faktų buvimo pirmosios instancijos teismas ir nekonstatavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pasirėmė ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-03 nutarties (t. 2, b. l. 130-136) argumentais dėl tų pačių ekspertizės išvadų nereikšmingumo, nenulėmė neteisingo nagrinėjamos bylos išsprendimo, todėl šie apeliacinio skundo argumentai teisiškai neaktualūs (CPK 328 str.).

Dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, aiškinimo ir taikymo

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog įsiteisėjusiais ankstesniais teismų sprendimais konstatuoto apelianto veiksmų nesąžiningumo, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, apelianto iniciatyva po teismo sprendimo priėmimo parengtas ekspertizės aktas nepaneigia. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies, teismas prie šios išvados priėjo įvertinęs ekspertizės išvadų turinį bei įsiteisėjusiais teismų sprendimais įvertintų keturių UAB „Multiimpex“ sudarytų sandorių žalingumą. Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, atskirajame skunde įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktą ekspertizės aktą bei jame išdėstytas išvadas. Tokiems skundo argumentams nėra pagrindo pritarti.

Teismų praktikoje jau yra susiformavusi nuostata, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šiame kontekste aktualu, kad net ir teismo paskirtos ekspertizės aktas, o juo labiau apelianto teikiamas dokumentas, yra tik viena iš įrodymų rūšių. Pagal CPK 218 straipsnį, net ir teismo eksperto išvada teismui nėra privaloma, ji vertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (sprendžiant įmonės tyčinio bankroto klausimą) konstatuotos faktinės aplinkybės dėl 2004-09-07 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, dėl 2004-07-26 informacijos ir marketingo paslaugų teikimo, 2004-10-04 nuomos sutarties bei 2004-07-16 tikslinės paskolos įmonei žalingumo ir nenaudingumo nepaneigtos apelianto pateikta ekspertizės išvada. Taigi iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo spręsdamas šį ginčą dėl juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės bei apelianto veiksmų nesąžiningumo, nagrinėjo ir analizavo apelianto pateikto ekspertizės akto reikšmingumą ginčo baigčiai. Ir nors teismo argumentacija dėl eksperto išvados nepakankamai išsami ar detalizuota (nepateiktas šio rašytinio įrodymo išsamus vertinimas visų byloje esančių įrodymų kontekste), su apelianto pozicija, kad skundžiamas teismo procesinis sprendimas yra visiškai nemotyvuotas ir tokiu būdu pažeidžiamos jo teisės į teisingą teismą, apeliacinės instancijos teismas negali sutikti. Taip pat nepagrįsti ir tokie skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą bei įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Vien aplinkybė, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė apeliantui nepalankias išvadas, negali būti pagrindu konstatuoti tokių procesinių teisės normų taikymo pažeidimą.

Dėl ekspertizės išvados bei liudytojo paaiškinimų įvertinimo

Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad proceso atnaujinimo institutas nėra nauja ar papildoma bylos nagrinėjimo stadija, bet ekstraordinarinis būdas, leidžiantis, atnaujinus procesą, bylą išnagrinėti pakartotinai atitinkamos instancijos teisme ta apimtimi, kurią nustato proceso atnaujinimo pagrindas. Proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Dėl šios priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų – greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 str.), teismui svarbu atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį tiksliai ir aiškiai nustatyti (identifikuoti) pagrindų procesui atnaujinti buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu. Atnaujinus procesą, šie tikslai pasiekiami, kai byla nagrinėjama atsižvelgiant į konkrečios bylos atnaujinimo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-262/2013). Nagrinėjamu atveju procesas byloje atnaujintas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ­– apelianto į bylą pateiktos ekspertizės išvados, kuria remiantis apeliantas neigia įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotą apelianto veiksmų nesąžiningumą kaip sąlygą jo (įmonės dalyvio) civilinei atsakomybei taikyti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nepakankamai išsamų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų motyvavimą bei į įstatymų leidėjo nustatytą šios instancijos teismui pareigą ištaisyti procesinius netikslumus, nenulėmusios neteisingo bylos išsprendimo (CPK 329 str. 1 d.), dėl 2013-11-22 ekspertizės akto pasisako išsamiau, nes tik šitaip galima atsakyti į klausimus, ar apelianto nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas iš tikrųjų leidžia pagrįstai abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu.

CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Pirmiau nurodyta, kad eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims, ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų veiksnių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-409/2008, 2009-05-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-218/2009). Nors apelianto į bylą pateikta 2013-11-22 ekspertės išvada (t. 1, b. l. 10-27) nėra prilyginama teismo paskirtos ekspertizės išvadai, tačiau tai nekliudo apeliacinės instancijos teismui įvertinti joje pareikštos ekspertės nuomonės dėl keturių įmonės „Multiimpex“ sudarytų sandorių galimo naudingumo buvusiai įmonės veiklai. Pažymėtina, kad ir šiuo konkrečiu atveju (t. y. vertinant tokio pobūdžio ekspertizės išvadų reikšmingumą) taip pat keliami patikimumo, objektyvumo, išsamumo reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs šio rašytinio įrodymo turinį, daro išvadą, kad šis ekspertinis vertinimas turi akivaizdžių trūkumų, dėl ko jame pateikiamas keturių sandorių ekonominio tikslingumo vertinimas negali paneigti konstatuotų įmonės tyčinio bankroto byloje ir byloje, kurios procesas buvo atnaujintas, faktinių aplinkybių.

Visų pirma pažymėtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertės, atlikusios ekspertinį tyrimą, kompetencijos, nurodžius jos atliekamo vertinimo tikslą. Tarptautinių vertinimo standartų (TVS) (2013) Bendrųjų standartų 23 dalis (punktas), 101-ojo Tarptautinių vertinimo standartų 1 dalis (punktas) ir 2 dalies (punkto) c skirsnis reikalauja atskleisti ir nurodyti vertinimo tikslą, kadangi nuo vertinimo tikslo priklauso ir vertės nustatymo pagrindas. Vertinimo tikslą suvokti, atskleisti ir apibrėžti taip pat nurodoma ir 102-ojo TVS 4 dalyje (punkte), 103-ojo TVS 2 dalyje (punkte) ir 5 dalies (punkto) c pastraipoje, 230-ojo TVS K19 dalyje (punkte). Iš ekspertizės akto matyti, kad vertinimo tikslas suformuluotas taip: „pagal R. A. P. pateiktus rašytinius dokumentus nustatyti, ar sandoriai dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, paslaugų teikimo, nuomos bei paskolos suteikimo buvo įmonei ekonomiškai (ne)naudingi“. Toks įvardintas tyrimo tikslas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatitinka Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159 "Dėl turto ir verslo vertinimo metodikos patvirtinimo" patvirtintos Metodikos reikalavimų. Minėtos Metodikos 8.8 punktas pateikia nebaigtinį vertinimo tikslų sąrašą (8.1. finansinių ataskaitų sudarymo; 8.2. apmokestinimo; 8.3. draudimo, nuostolių nustatymo; 8.4. įkeitimo; 8.5. nuosavybės teisės perleidimo; 8.6. kitais tikslais). 8.6 punkte nurodoma, kad gali būti vertinama „kitais tikslais“, tačiau ši tikslų grupė irgi turi būti atskleista, sukonkretinta, nes tik tinkamai suvoktas ir nurodytas vertinimo tikslas, kaip minėta, leidžia pagrįstai pasirinkti vertinimo metodus ir pan. Ekspertinio tyrimo atlikimas pagal R. A. P. suformuotą tikslą – nustatyti sandorių (ne)naudingumą įmonės veiklai, neatitinka ekspertinio tyrimo logikos. Sandorių ekonominio naudingumo ar žalingumo vertinimas priklauso būtent teismo kompetencijai (teisės klausimas), turint byloje eksperto pateiktas išvadas dėl atitinkamo turto rinkos vertės ir pan. (ginčas kilęs dėl turto perleidimo už aiškiai neatitinkančią rinkos vertei kainą). Todėl UAB „Multiimpex“ sudarytų sandorių naudingumo ekspertinis įvertinimas nesaisto teismo, vertinančio apelianto veiksmų teisėtumą ir sąžiningumą CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme. Dar daugiau, abejones dėl ekspertės kompetencijos vertinti verslo sandorius kelia ir į bylą pateikti ekspertės kvalifikaciją patvirtinantys diplomai bei kvalifikacijos pažymėjimai (t. 1, b. l. 29, t. 2, b. l. 73-77), patvirtinantys, kad L. N. (buvusi L. L.) yra baigusi vadybos ir verslo administravimo studijas bei įgijusi prietaisų ir informacinių technologijų, taip pat žalų eksperto kvalifikacijas. Vien tik 2005-04-06 Microsoft Solution bei 2008-03-15 Microsoft Business Solutions sertifikatų į bylą pateikimas neleidžia pagrįstai spręsti, kad ši ekspertė gali tinkamai atlikti ir verslo sandorių ekspertinį vertinimą. Objektyvių duomenų, patvirtinančių ekspertės, kaip verslo vertintojo, kvalifikaciją, remiantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytais reikalavimais (Įstatymo 8-9 str.), byloje nepateikta. Ekspertės kvalifikacijos pažymėjimas patvirtina, kad jai yra suteikta prietaisų ir informacinių technologijų eksperto bei žalų, įskaitant finansų, buhalterinės apskaitos ir darbo ekonomikos, eksperto kvalifikacijos. Akivaizdu, kad šioje byloje buvo aktualus ne prietaisų, informacinių technologijų ar kilusios žalos vertinimas, bet įmonės valdyto turto vertės nustatymo, rinkos tyrimo specialisto paslaugų reikalingumas bei jų įkainojimo pagrįstumas, išsinuomoto įrenginio teikiamų pajamų ir sąnaudų santykio nustatymas.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atlikta ekspertizė nėra pakankamai pagrįsta ir motyvuota dar ir tuo aspektu, kad vertinant 2004-09-07 UAB “Multiimpex” nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį nebuvo pateikti nekilnojamojo turto likvidavimo bei rekonstrukcijų kaštų skaičiavimo seka, formulės, nepateikiami detalūs skaičiavimai (Turto ir verslo vertinimo metodika, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 str.). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad minėtas ekspertizės aktas nepagrindžia tokios faktinės aplinkybės, jog 2004-09-07 parduotas nekilnojamojo turto kompleksas, esantis Panevėžiuko gyvenvietėje, Kauno rajone, buvo parduotas už realią rinkos kainą, t. y. nekilnojamojo turto kompleksas buvo vertas tik 35 747 Lt. Ekspertinio tyrimo metu vertintas sandorio naudingumas tuo aspektu, kad pastatų komplekso pardavimu gauta pajamų, viršijančių likutinę pastatų komplekso vertę, bei išvengta ženklių įmonės sąnaudų pastatų nugriovimui arba rekonstrukcijai, nepaneigia įsiteisėjusiais teismų sprendimais anksčiau konstatuotų faktinių aplinkybių, jog nekilnojamas turtas buvo parduotas už vertę, kuri yra gerokai mažesnė nei rinkos vertė. Be to, šio ekspertinio tyrimo metu neanalizuoti ir nevertini faktai, kad tik 11 iš 18 UAB „Multiimpex“ priklausiusių bei pirkimo-pardavimo sutartimi perleistų pastatų statinių techninės būklės tyrimo 2004-09-28 akte (t. 1, b. l. 44-46) buvo įvardinti kaip griūvantys. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad tik 8 iš 11 pastatų 2006 metais nugriauti (t. 1, b. l. 66-67). Pažymėtina ir tai, kad turto rinkos vertę ne visada lemia jį sudarančių objektų fizinė būklė, o yra daug kitų svarbių aspektų bei faktorių (turto buvimo vieta, jo panaudojimo perspektyvos, objektų kiekis ir užimamas jais žemės sklypas, žemės sklypo panaudos arba nuomos teisė, žemės užstatymo teisė ir t. t.), taip pat įtakojančių konkretaus turto vertę, kas ekspertinio tyrimo metu visai nebuvo analizuota. Dėl nurodytų motyvų apelianto skundo argumentai, jog teismas prioritetiškai turėjo vadovautis būtent šios ekspertizės išvadomis, kurioje konstatuotas nekilnojamojo turto pardavimo sandoris nurodytas kaip įmonei naudingas, išvengiant papildomų kaštų, atmestini.

Teisėjų kolegijos nuomone, kitų trijų sudarytų sandorių ekonominio naudingumo vertinimas taip pat nepaneigia ankstesniais teismų sprendimais konstatuotų įmonės vadovo ir akcininko veiksmų ekonominio nepagrįstumo, įmonei turint finansinių sunkumų. Ekspertizės išvada, kad 2004-07-26 sutartis dėl marketingo paslaugų (t. 1, b. l. 75-76) buvo tikslinga, plečiant paslaugų teikimą rinkoje su nauju patentuotu įrenginiu, neanalizuojant ir nevertinant minėtos sutarties kainos dydžio, tuo metu rinkoje vyravusio tokio specialisto paslaugų įkainių, užmokesčio būdo pagrįstumo, atliktų paslaugų apimties, neleidžia patvirtinti tokio sandorio reikalingumo, tikslingumo, UAB „Multiimpex“, turinčiai finansinių sunkumų (įsiteisėjusiu 2009-10-28 Kauno apygardos teismo sprendimu konstatuota, kad įmonė tapo faktiškai nemokia 2004 metų eigoje; LITEKO duomenys), įsipareigojus iš anksto apmokėti 50 000 Lt sutarties kainą (t. 1, b. l. 75-76). Vertinant ekspertinio tyrimo išvadą dėl 2004-10-04 nuomos sutarties Nr. 061041004 (t. 1, b. l. 152-153) naudingumo, atkreiptinas dėmesys, kad ekspertinio tyrimo metu buvo remtasi verslo plane (t. 1, b. l. 162-164) išdėstytais duomenimis, kurie nepagrįsti jokiais kitais pagrįstais skaičiavimais, o verslo planas sudarytas ir pasirašytas 2003-05-14. Kita vertus, ekspertė, vertindama 2004 metais sudarytos nuomos sutarties naudingumą įmonės veiklai, jos tikslui – gauti iš šios veiklos pelną, skaičiuodama tiesiogines veiklos sąnaudas bei pajamas, remiasi 2013 metų kainomis, kurios visiškai neaktualios nuomos sandoriui, sudarytam prieš devynerius metus, t. y. 2004 metais. Dar daugiau, ekspertizės akte visiškai nevertinta ir nepasisakyta dėl įmonės buvusio finansinio pajėgumo įvykdyti verslo plane numatytą tikslą – utilizuoti gyvsidabrio lempas, patiriant tiesiogines išlaidas, taip pat įrenginio nuomos kaštus. Apelianto atskirajame skunde išdėstytos faktinės aplinkybės, kad įmonė realiai įrenginiu disponavo nuo 2002 metų ir nuomos mokestis buvo sumokėtas tik tada, kai jau buvo pradėta juo dirbti ir gauti pajamas, taip pat leidžia pagrįstai abejoti ekspertizės akte konstatuotu tokios veiklos pelningumu nuo 484,96 Lt iki 1 234,96 Lt už toną utilizuotų lempų bei investicijų atsipirkimu. Kaip minėta, įmonės finansinė situacija jau 2004 metais buvo prasta, vadinasi, šio įrenginio naudojimas įmonės veikloje nebuvo nei perspektyvus, nei pelningas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ekspertinio tyrimo išvada, kad 2004-07-16 tikslinės beprocentinės paskolos sutartis tarp UAB „Multiimpex“ ir jos akcininkų (t. 1, b. l. 171-174) tikėtina leido išvengti baudinių nuostolių įmonei, neįvykdžius 2004-05-27 sutarties Nr. 6808 (t. 1, b. l. 167-168), sudarytos tarp UAB „Multiimpex“ bei R. B. ir V. L. dėl nekilnojamojo turto pardavimo. Vis tik analizuojant ir vertinant apelianto veiksmų (ne)sąžiningumą aktualus buvo ne pats paskolos sutarties sudarymo faktas, bet piniginių lėšų įmonės kreditoriams (UAB „Multiimpex“ akcininkams) sumokėjimas (grąžinimas) (t. 1, b. l. 181-185), nepagrįstai suteikiant pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu. Tokiu atveju ekspertizės akte padaryta išvada dėl paskolos sutarties tikslingumo nei paneigia, nei patvirtina apelianto veiksmų teisėtumo ta prasme, kad buvo pažeistas kreditorių reikalavimo tenkinimo eiliškumas, įmonei tapus faktiškai nemokia. Šie apeliacinio teismo išdėstyti motyvai suponuoja vertinimą, kad pirmosios instancijos teismo išvados, susijusios su ekspertizės duomenimis, nepaneigia įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotų apelianto (UAB „Multiimpex“ vadovo bei akcininko) veiksmų nesąžiningumo, ir yra teisingos.

Aktualu pažymėti, kad sprendžiant juridinio asmens dalyvio atsakomybės klausimą pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, reikalinga sąlygų visuma: nesąžiningi dalyvio veiksmai, juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala bei priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto ir kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu, yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-342/2012). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto pateikta ekspertizės išvada nepaneigė jo veiksmų, sudarant keturis sandorius UAB „Multiimpex“ vardu, neteisėtumo (nesąžiningumo), kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, juolab kad nesvarbu koks sandoris ir kokia apimtimi lėmė pagrindinio skolininko nemokumą.

Apelianto skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino liudytojo A. M. parodymų, VMI, Sodros pažymų, turinčių reikšmės teisingam atnaujintos bylos išnagrinėjimui, pagrindo kitokiai kolegijos išvadai neteikia. Sutiktina su apeliantu dėl to, kad atnaujinęs procesą teismas turi pasisakyti dėl visų pareiškėjo nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų ir juos analizuoti, nes tik šitaip galima atsakyti į klausimus, ar pareiškėjo nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai iš tikrųjų leidžia abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu, tačiau liudytojo parodymų (t. 2, b. l. 79-81), Kauno apskrities VMI bei VSDFV pažymų duomenų (t. 1, b. l. 187, t. 2, b. l. 50, ) išsamaus aptarimo nebuvimas savaime nesuponuoja vertinimo, jog teismas neatsižvelgė į šių duomenų turinį visumos įrodymų kontekste. Kita vertus, kiekvieno įrodymo patikimumu bei jo įrodomąja reikšme teismas turėtų įsitikinti betarpiškai (CPK 14 str. 2 d.), o A. M. teikė paaiškinimus notarui, o ne teismui, nors notaras tik patvirtina liudytojo tapatybės duomenis. Pažymėtina, kad šio asmens, buvusio BUAB „Multiimpex“ bankroto administratoriaus, subjektyvaus BUAB „Multiimpex“ sudarytų sandorių tikslingumo vertinimas taip pat nėra pakankamas kitokiai išvadai, nei jau buvo teismų konstatuota, susiformuoti. Tuo tarpu Kauno apskrities VMI bei Sodros duomenys, kurie, anot apelianto, patvirtina, jog sandorių sudarymo metu įmonė buvo pajėgi atsiskaityti su valstybe, sprendžiant įmonės akcininko atsakomybės klausimą, yra visiškai neaktualūs, kadangi civilinės atsakomybės kilimo sąlyga – negalėjimas įvykdyti prievolių kreditoriui - yra įrodyta įmonės išregistravimu iš įmonių registro. Pats faktas, kad sandorių sudarymo metu įmonė galimai dar buvo pajėgi atsiskaityti su valstybės biudžetais, nepaneigia įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotų įmonės dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų naujai paaiškėjusias aplinkybes. Bylos duomenys ir skundžiamos nutarties turinys nesudaro pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos įrodinėjimo naštos paskirstymą reglamentuojančios procesinės teisės normos. Juolab nesutiktina su apelianto teiginiais, kad kitai šaliai nepateikus ekspertizės išvadas paneigiančių įrodymų, tai būtų vertinama kaip ieškovo pritarimas ekspertizės akte nurodytoms išvadoms. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas, remiantis CPK 178 straipsnio nuostatomis, teikė jo ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taip pat teikė atsikirtimus dėl apelianto atnaujintoje byloje teiktų įrodymų (t. 2, b. l. 109-113). Asmeniui, atlikusiam neteisėtą (nesąžiningą) veiksmą ir siekiančiam išvengti civilinės atsakomybės taikymo, tenka našta įrodyti, kad dėl atitinkamų veiksmų (šiuo atveju dėl sandorių) įmonė žalos nepatyrė arba patyrė mažiau žalos. Nagrinėjamoje byloje būtent apeliantui teko įrodinėjimo pareiga paneigti teismo sprendimu nustatytus faktus, kad jo, kaip akcininko bei vadovo, veiksmų (sandorių) visuma padarė bendrovei žalos.

Aptarti ir kiti skundo argumentai nesudaro faktinių ar teisinių prielaidų sutikti su apelianto procesine pozicija, kad pirmosios instancijos teismas bylą, atnaujinęs joje procesą, išnagrinėjo neteisingai, todėl skundžiam nutartis paliekama nepakeista.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Apeliantas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), kad šis išnagrinėtų, ar CPK 38 straipsnio 1 dalies bei 366 straipsnio 3 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 daliai. Prašymas grindžiamas tuo, kad CPK 38 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog teisminis procesas gali būti inicijuojamas tik tuo atveju, kai kita proceso šalis nėra likviduota bei neišregistruota, tokiu būdu užkertant kelią ginti pažeistas teises po juridinio asmens pabaigos. CPK 366 straipsnio 3 dalies norma užkerta kelią panaikinti neteisėtą sprendimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu bei gintis nuo nepagrįstų kreditorių ieškinių dėl žalos atlyginimo. Esant teisinei situacijai, kuomet savo teisėtų interesų negalima tinkamai apginti dėl teisės aktų numatytų ribojimų, yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl teisės akto konstitucingumo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama minėtą prašymą, pažymi, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Taigi teisė spręsti dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai pagal įstatymą tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010, išaiškinta, kad <...> bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, būtina atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, nes pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi šios bylos aplinkybes, kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl CPK 38 straipsnio 1 dalies bei 366 straipsnio 3 dalies neatitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisminės gynybos principui, turi būti tenkinamas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Be to, toks prašymas akivaizdžiai nesuderinamas su CPK 320 straipsnyje nustatytomis apeliacijos ribomis, kadangi pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjami nei bankroto pripažinimo ar nepripažinimo tyčiniu, nei su bankrutavusios įmonės išregistravimu iš Juridinių asmenų registro susiję klausimai, taigi ir apeliacija dėl to negalima.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus apelianto atskirąjį skundą, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas (CPK 93 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalia KačinskienėDanguolė MartinavičienėVigintas Višinskis