- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-06
- Bylos Nr.
- 1A-155-928/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-26299-2023-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Lina Lesinskienė, Odeta Gruodienė
- Advokatai
- Evaldas Liutkevičius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės,
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. U., jo gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. U., pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant laiduotojos V. U. atsakomybei ir nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, A. U. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šios poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo 2023 m. liepos 18 d., apie tai pranešant VĮ „Regitra“.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, BK 72 straipsniu, transporto priemonę – lengvąjį automobilį „Mercedes Benz E280“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (su užvedimo raktu), perduotą saugoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos darymo priemonę.
A. U. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir specialiosios teisės sustabdymą – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti, vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), saugomą baudžiamojoje byloje atskirame voke, perduoti VĮ „Regitra“.
Laikiną nuosavybės teisės apribojimą, pritaikytą automobiliui „Mercedes Benz E280“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. U. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, t. y. dėl to, kad jis 2023 m. liepos 15 d. apie 15.17 val. (duomenys neskelbtini) g. prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį „Mercedes Benz E280“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, t. y. kai alkoholio matuokliu „Alcotest 7510“, Nr. ARKL-0714, jam buvo nustatytas 2,57 promilių neblaivumas.
2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 20 d. nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamojo veiksmuose nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji transporto priemonės vairavimo, kai vairuoja neblaivus asmuo, požymiai, todėl jam inkriminuota nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Tačiau įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kaltinamojo asmenybę ir jį charakterizuojančius duomenis, jog padaryta veika yra spontaniška, susiklosčius įtemptai konfliktiškai situacijai, teismo vertinimu, egzistuoja visos, tiek formaliosios, tiek ir materialiosios, sąlygos atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti, perduodant jį laiduotojos V. U. atsakomybėn be užstato ir nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą. Teismas taip pat padarė išvadą, jog V. U. asmenybę apibūdinantys duomenys neteista, nebausta administracine tvarka, vykdžiusi ilgalaikę darbo veiklą, be kita ko, dirbdama socialine darbuotoja, iš tiesų gali užtikrinti, kad kaltinamasis sugebės laikytis įstatymų ir nebenusikals. Taip pat įvertino baudžiamųjų poveikio priemonių skyrimui aktualius duomenis, kad kaltinamasis automobilį vairavo dienos metu, gatvėmis, kuriose eismas yra itin intensyvus, jam nustatytas neblaivumo laipsnis gana reikšmingai viršijo ribą, nuo kurios asmenims taikoma baudžiamoji atsakomybė, taip pat nustatė kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi), vadovaujantis BK 67 straipsniu, A. U. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones 2 metams. Be to, įvertino tai, kad A. U. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis transporto priemone, be kurios objektyvieji BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai negalėtų būti realizuojami, ir automobilį „Mercedes Benz E280“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino nusikaltimo darymo priemone. Atsižvelgė į tai, kad šios transporto priemonės savininkas yra pats A. U., todėl nenustatęs BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytų aplinkybių, transporto priemonę – lengvąjį automobilį „Mercedes Benz E280“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavo.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniame skunde atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. U. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
3.1. Skunde nurodo, kad jis nėra pavojingas visuomenei asmuo, todėl teismas neprivalėjo konfiskuoti jo automobilio. Atkreipė dėmesį, kad automobilį neblaivus vairavo susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, tai yra kilus konfliktui ir jo pusbroliui palikus automobilį viduryje sankryžos, jis ėmėsi veiksmų siekdamas patraukto automobilį iš sankryžos į saugią vietą, tokiu būdu užtikrindamas kitų eismo dalyvių saugumą, nes jo pusbrolis Tomas pabėgo iš automobilio, numetęs ant žemės raktelius. Visa tai patvirtina vaizdo medžiaga. Pabrėžė, jog vairavo nedidelį atstumą, po ko paskambino mamai ir paprašė iškviesti policiją, tikėdamasis pagalbos (nors šalia buvo kitas policijos ekipažas), nes buvo neblaivus, tai yra jis pats pranešė apie nusikaltimą. Mano, kad ši poveikio priemonė yra per griežta, teismas galėjo konfiskuoti automobilio vertę, kuri būtų ta pati alternatyva automobilio konfiskavimui. Kadangi automobilis jau ilgą laiką stovi aikštelėje, jo reali vertė sumažėjo. Mano, jog viešajam interesui būtų didesnė nauda leisti išpirkti automobilio vertą, nei organizuoti jo pardavimo aukcioną, naudoti resursus aukcionui rengti ir gauti mažesnius pinigus į biudžetą. Skundo autoriaus nuomone, pirmos instancijos teismas nenagrinėjo priežastinio ryšio klausimo dėl ko A. U. patraukė automobilį nuo sankryžos.
3.2. Apeliantas prašo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose bylose Nr. 2K-30-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-86-895/2019, kurios rodo, jog kai vairuotojas nėra pavojingas visuomenei, automobilio konfiskavimas nėra privalomas.
3.3. Kritiškai vertina teismo išdėstytą poziciją, jeigu kitas asmuo būtų automobilio savininkas, tai automobilis nebūtų konfiskuotas kaip nusikaltimo įrankis (tikėtina būtų atsitiktinai tapęs nusikaltimo įrankiu). Mano, jog tokia išvada suponuoja dvigubus standartus ir yra nelogiška, teismas nusikaltimo įrankiu daiktą pripažįstą ar nepripažįsta remiantis tuo kas yra daikto savininkas. Šiuo atveju jei A. U. yra automobilio savininkas, tai automobilis tampa įrankiu, kitu atveju jis nebūtų konfiskuotas kaip įrankis.
Šalies argumentai
3.4. Mano, jog šioje byloje susiklostė analogiška situacija, kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 2K-50-788/2018, nes pirmos instancijos teismo argumentai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Iš minėtos išnagrinėtos bylos apžvalgos yra aišku, kad pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pasisakydamas apie automobilio konfiskavimą tik tuo aspektu, kad jis privalomas dėl promilių kiekio ir BK 72 straipsnio konteksto. A. U., kuris atsitiktinai, spontaniškai padarė nusikaltimą, automobilio konfiskavimas neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžytų asmenį labiau negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Turint galvoje tai, kad byloje nustatytas teisinis pagrindas atleisti A. U. nuo baudžiamosios atsakomybės, pirmos instancijos teismo išvada konfiskuoti automobilį, o ne jo vertę, yra nelogiška ir nepakankamai motyvuota.
3.5. Pabrėžė, kad A. U. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nors ir buvo padaręs administracinius nusižengimus, bet jie buvo nežymūs, neteistas. Svarbiausia, kad pirmos instancijos teismas nurodo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad šis įvykis buvo labiau atsitiktinis, kaltinamojo spontaniškas poelgis, susiklosčius įtemptai konfliktiškai situacijai. Be to, teismas pažymėjo, kad vairuojama buvo dienos metu esant intensyviam eismui. Prašo atkreipti dėmesį, kad visą konfliktinį incidentą stebėjo policijos ekipažas, liudytojas policininkas M. J., kuris matė A. U. neadekvatų elgesį, leido jam sėsti už vairo ir vairuoti automobilį, pats važiuodamas iš paskos, ką matė ir A. U., todėl A. U. tokius policijos veiksmus laikė kaip leidimą, kad jis patrauktų automobilį nuo važiuojamosios kelio dalies bei užtikrintų kitų eismo dalyvių saugumą. Tai yra A. U. pasiėmė nuo kelio automobilio raktelius, už jo automobilio nuolat sekdamas važiavo policijos ekipažas, kuris jam leido sėsti už vairo, nuvairuoti automobilį, sekant policininkams į saugią vietą ir taip išvengti galimo pavojaus kitiems intensyvaus eismo dalyviams. Iš policijos liudytojo pasakojimo yra aišku, kad policija betarpiškai stebėdama konfliktą viduryje gatvės, vėliau neužkardė nusikaltimo, bet artimai užtikrindami A. U. vairuojamo automobilio ir kitų eismo dalyvių saugumą, vairuodami iš paskos, formaliai leido daryti nusikaltimą. Mano, kad policininkai neatliko savo funkcijų užkardyti nusikaltimo, gelbėti, saugoti, padėti. Tokiu būdu esant tokiai keistai situacijai teismas turėjo tokį nusikaltimo mechanizmą vertinti kaip kazusą ir nutraukti bylą, nes teismo įsitikinimu buvo padarytas įvykis, poelgis betarpiškai stebint policijai. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų nagrinėti bylą dėl neteisingo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir priimti kitą nuosprendį.
3.6. Skundo autorius pažymi, kad pirmos instancijos teismas net ir vizualiai įsitikino, kad laiduotoja yra garbaus amžiaus moteris, jai yra reikalinga sąnario keitimo operacija, kuri bus padaryta-planinė, šeimai automobilis bus reikalingas, automobilio įsigijimui pinigus davė laiduotojos brolis, ką teismas pripažino be papildomo patikrinimo, iš ko darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas netinkamai sprendė dėl automobilio reikalingumo šeimai, taikė per griežtą baudžiamojo poveikio priemonę dėl automobilio konfiskavimo. Šiuo atveju viešasis interesas ir baudžiamojo poveikio priemonė su kaupu būtų realizuota konfiskavus automobilio vertę (būtų gautos didesnės lėšos į biudžetą), bet pirmos instancijos teismas nemotyvuotai patenkino prokuroro reikalavimą, kuris taip pat buvo nemotyvuotas, tokiu būdu, remiantis byla 2K-50-788/2018 ir joje pateiktu išaiškinimu, pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 67 straipsnio 2 dalį, dėl ko pirmos instancijos nuosprendis yra keistinas.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. U. ir jo gynėjas advokatas E.Liutkevičius palaikė apeliacinio skundo reikalavimus ir prašė nekonfiskuoti transporto priemonės, kadangi tai daryti būtų netikslinga. Apelianto ir jo gynėjo nuomone, viešasis interesas ir baudžiamojo poveikio priemonės tikslas šiuo atveju būtų užtikrintas konfiskavus automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą. Prokuroras su pateiktu apeliaciniu skundu nesutiko, nurodė, kad dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo patiriami nepatogumai yra visiškai adekvatus padaryto nusikaltimo rezultatas, todėl prašė skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. U. apeliacinis skundas atmestinas
Žemesnės instancijos teismas
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
6. Nagrinėjamu atveju iš A. U., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas neginčija nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybių, kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, ar atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimo, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia tik dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo. Kadangi kitų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų neišsakoma, o esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl vadovaudamasis anksčiau nurodytomis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. teisėjų kolegija sprendžia automobilio konfiskavimo pagrįstumo klausimą.
7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas nusprendė automobilį „Mercedes Benz E280“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš A. U. konfiskuoti natūra, o tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog A. U. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą vairuodamas automobilį „Mercedes Benz E280“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris VĮ „Regitra“ duomenų bazėje įregistruotas jo vardu, A. U. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad šia transporto priemone naudojasi tik jis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nenustatęs nei vienos iš BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų aplinkybių minėtą transporto priemonę konfiskavo. Nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
8. Visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kelių transporto priemonė laikoma nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje (nuo 2019 m. balandžio 1 d. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje), padarymo priemone ir atitinka pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto požymius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-51-699/2018, 2K-80-511/2018, 2K-136-699/2018, 2K-81-676/2019). BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.
9. Turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-91-303/2021). Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Tuo tarpu konfiskuojamo turto vertės dalies klausimas yra labiau išimtis nei taisyklė ir ji turi būti taikoma aiškiai motyvuojant tokio teismo sprendimo priežastis. Formalus ir deklaratyvus įprastinių gyvenimiškų situacijų vertinimas kaip leidžiančių taikyti šią išimtį negali būti pripažįstamas pakankama motyvacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2023).
10. Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilis „Mercedes Benz E280“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso pačiam šioje byloje atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės A. U. ir buvo panaudotas darant BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (minėtą automobilį A. U. vairavo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2,57 promilių girtumas), todėl ši transporto priemonė yra BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius). Šis automobilis VĮ „Regitra“ duomenų bazėje registruotas A. U. vardu, tai, kad šis automobilis priklauso jam ir tik jis juo naudojasi, pastarasis patvirtino ir teismo posėdžio apylinkės teisme metu, taigi dėl to ginčo nėra (1 t., b. l. 40-41). Ikiteisminio tyrimo metu automobilis buvo perduotas saugoti UAB „(duomenys neskelbtini)“, duomenų, kad konfiskuotinas automobilis būtų paslėptas ar suvartotas (sunaikintas), šioje baudžiamojoje byloje nėra. Nenustatyta, kad minėto automobilio negalima paimti dėl kitų priežasčių arba ši turtą konfiskuoti būtų netikslinga, o apeliaciniame skunde dėstomi argumentai taip pat niekaip nepagrindžia šio turto konfiskavimo natūra netikslingumo. Dėl to konstatuotina, kad šios nusikalstamos veikos priemonės grąžinimas atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės ir sprendimas išieškoti iš A. U. jo vertę atitinkančią pinigų sumą vien dėl to, kad minėtas automobilis jam yra brangus kaip daiktas, kaip dovana, prie kurios jis yra pripratęs, niekaip neatitinka nei turto konfiskavimo teisinės paskirties, nei BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų. Darytina išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai konfiskavo A. U. priklausantį automobilį „Mercedes Benz E280“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), natūra, todėl neturėjo teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Aptariamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad turėjo būti išieškota konfiskuotino automobilio vertę atitinkanti pinigų suma, o ne konfiskuota nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnyje, padarymo priemonė.
11. Apeliantas prašydamas nekonfiskuoti automobilio, o vietoje to išieškoti iš jo pinigų sumą, atitinkančią jo vertę, akcentuoja tai, kad pasirinkus šią BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės įgyvendinimo formą, valstybės biudžetas greičiau ir visa apimtimi patenkintų savo reikalavimą, taip ženkliai sumažėtų laiko ir finansiniai kaštai, susiję su turto pardavimu. Teisėjų kolegija sutinka, kad tuo atveju, kai asmuo pats į Valstybinės mokesčių mokėtojų inspekcijos surenkamąją sąskaitą perveda pinigų sumą, atitinkančią konfiskuotino turto vertę, valstybės patiriama administracinė našta yra kur kas mažesnė, nei tuo atveju, kai yra faktiškai perimamas konfiskuojamas turtas ir vykdoma jo realizacija. Tačiau tokio pobūdžio aplinkybė, kaip išlyga, leidžianti nekonfiskuoti kaltininkui priklausančio turto, vietoje to išieškant jo vertę, BK 72 straipsnio 5 dalyje nėra numatyta.
12. Šiuo konkrečiu atveju sprendžiant kokį BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės įgyvendinimo būdą pasirinkti, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad šis vairavimas būnant neblaiviam A. U. nėra pirmasis, teismo posėdžio apylinkės teisme metu jis pripažino, jog kartą jam jau buvo atimta teisė vairuoti, nes važiavo neblaivus, bet tai buvo labai seniai (1 t., b. l. 122). Be to, bylos duomenys rodo, kad asmuo dar 2011 m. buvo gydęsis (duomenys neskelbtini) sektoriaus stacionare, jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, abstinencijos būklės, o 2016 m. jis buvo konsultuotas psichiatro (duomenys neskelbtini) skyriuje dėl galimybės vairuoti B ir C kategorijų transporto priemones, leidimas išduotas, tačiau įrašyta diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas (1 t., b. l. 59). Priešingai apelianto gynėjo argumentams, šie duomenys atitinkamai charakterizuoja A. U. kaip asmenybę, todėl jų vertinimas bendrame bylos duomenų kontekste yra galimas ir leistinas. Akcentuotina ir tai, kad pateikta specialisto išvada, jog skirti psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (1 t., b. l. 59).
13. Taigi, šiuo atveju transporto priemonės nepalikimas apelianto A. U. dispozicijoje yra susijęs ir su galimybės A. U. padaryti analogišką nusikalstamą veiką atėmimu. Tai reiškia, jog pačio automobilio priverstinis neatlygintinas paėmimas valstybės nuosavybėn, o ne jo vertės išieškojimas, šiuo konkrečiu atveju leis efektyviau pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, iš kurių vienas – atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Šiame kontekste taip pat nėra pagrindo sutikti su apelianto gynėjo argumentais, jog A. U. nėra baustas administracine tvarka, priešingai, tiek paties apelianto paaiškinimai, tiek byloje esantis administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už 5 metus patvirtina, kad pastarasis yra baustas, dominuoja būtent kelių eismo taisyklių pažeidimai vairuojant transporto priemonę (vairavo neužsisegęs saugos diržo, vairavo transporto priemonę be privalomosios techninės apžiūros, vairuodamas transporto priemonę įvažiavo ir pravažiavo šviesoforu reguliuojamą sankryžą degant draudžiamajam šviesoforo signalui) (1 t., b. l. 64-65). Visa tai leidžia spręsti, kad A. U. nėra pavyzdingas kelių eismo dalyvis, kaip tai bando pateikti gynėjas.
14. Nors apeliantas ir jo gynėjas taip pat menkina padaryto pažeidimo pavojingumą, akcentuodami nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes, vairuotą nedidelį atstumą, siekį užtikrinti kitų eismo dalyvių saugumą, visgi visos išvardintos aplinkybės jau buvo atitinkamai įvertintos apylinkės teismo, tačiau tai jokiu būdu neeliminuoja vairuotojo atsakomybės už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, juolab, nekeičia sprendimo dėl transporto priemonės, kaip nusikaltimo padarymo priemonės, konfiskavimo. Dar labiau kritiškai vertinami ir tie skundo argumentai, kurie susiję su tuo, kad A. U. transporto priemonę vairavo neva policijos leidimu ir jų lydimas. Bylos duomenys rodo, jog apie tai, kad vairuotojas A. U. galimai neblaivus vairuoja automobilį bendruoju pagalbos telefonu pranešė liudytojas M. J., kuris pastebėjęs įtartinus vairuotojo veiksmus nusprendė jį pastebėti, sukėlus įtarimų, jog vairuotojas neblaivus, jį sekė ir koordinates teikė policijos pareigūnams, o atvažiavus policijos pareigūnams paaiškino matytas įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 51-52). Tai, kad minėtas liudytojas galimai buvo policijos pareigūnas (nors tokių duomenų bylos medžiagoje nėra), kuris laisvu nuo darbo metu įvertinęs faktinę situaciją ir jo nuomone galimai daromą nusikalstamą veiką apie ją pranešė bendruoju pagalbos telefonu, nesuponuoja išvados, jog veika buvo daroma su policijos pareigūno leidimu, kaip tai skunde interpretuoja A. U.. Atsakant į šį skundo argumentą pažymėtina, kad vadovaujantis aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nei Kelių eismo taisyklės, nei ANK, nei kiti teisės aktai nesuteikia eismo dalyviui teisės mačius įvykį, kurį jis laiko teisės pažeidimu, pačiam aiškintis jo aplinkybes, nurodinėti kitam eismo dalyviui apie jo veiksmų teisinį vertinimą ar apie galimas pasekmes. Tai gali daryti tik valstybės įgalioti pareigūnai ir tik pagal savo kompetenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-654/2024).
15. Prašymas nekonfiskuoti transporto priemonės grindžiamas ir tuo, jog apelianto teigimu jo motinai yra reikalinga priežiūra ir pagalba, jai planuojama atlikti sąnario keitimo operaciją. Vis dėlto, svarbu pabrėžti, kad dėl nusikalstamos veikos kylantys nepatogumai nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui yra natūrali nusikalstamo elgesio pasekmė, apie kurią asmenys informuojami įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas sankcijas. Vien ta aplinkybė, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės neigiamų pasekmių patirs ne tik nusikalstamą veiką padaręs asmuo, bet ir jo šeimos nariai, savaime nesudaro pagrindo jų interesams suteikti prioritetą prieš visuomenės interesus. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-182-303/2022). Pabrėžtina ir tai, kad tam tikri nepatogumai negali turėti prioriteto prieš visuomenės teisę į saugų eismą, o tai, jog baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011 ir kt.).
16. Skunde apeliantas pabrėžia ir tai, kad nagrinėjamu atveju privalu vadovautis teismų praktika analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-86-895/2019, 2K-50-788/2018). Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienos bylos atvejis yra individualus ir teismai spręsdami šiuo atveju turto konfiskavimo klausimą remiasi visuma konkrečioje situacijoje reikšmingų aplinkybių. Vien tai, jog teismas priėmė priešingą apelianto lūkesčiams sprendimą nereiškia, kad priimtas sprendimas yra neteisingas, nepagrįstas arba prieštaraujantis teismų praktikai. Juolab, kad apelianto minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 2K-50-788/2018, automobilį vairavo netgi ne automobilio savininkas, o automobilio savininko sutuoktinė, dėl ko vertinti bylų kaip analogiškų nėra pagrindo. Taip pat išanalizavus kitus skunde nurodomus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimus baudžiamosiose bylose, pažymėtina, kad juose nustatytos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms, pavyzdžiui, asmuo niekada nebuvo baustas administracine tvarka, tame tarpe jam buvo skirta ir kita baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (byla Nr. 2K-79-511/2018), įvertinta vairuotojo asmenybė (neteistas, nebaustas), veikos pavojingumas (automobilį vairavo tik automobilių stovėjimo aikštelėje) ir jo sunki sveikatos būklė, dėl ko automobilio konfiskavimas apsunkintų jo patekimą į gydymo įstaigas (byla Nr. 2K-35-719/2018), vairuotos transporto priemonės vertė itin maža, o asmeniui paskirta kita baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sudaranti daugiau nei pusę automobilio, kurį neblaivus vairavo asmuo, vertės (byla Nr. 2K-86-895/2019).
17. Analizuojamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, jog A. U. turto – automobilio „Mercedes Benz E280“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Surinktais duomenimis įrodyta, kad automobilio savininkas A. U. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, jam buvo nustatytas 2,57 (pirmu tikrinimu) ir 2,77 (antru tikrinimu) promilių neblaivumas, kuris ženkliai viršijo ribą, nuo kurios asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė, jo paties elgesys nusikalstamos veikos metu buvo pavojingas ne tik jam pačiam, bet ir kitiems eismo dalyviams, transporto priemonė buvo vairuojama dienos metu, miesto teritorijoje, pakankamai intensyvaus eismo kelyje ir tik vėliau nusukant į stovėjimo aikštelę, taip pat vairuotas automobilis registruotas paties A. U. vardu, kuris bylos duomenimis nėra itin pavyzdingas kelių eismo dalyvis (3 kartus baustas administracine tvarka, pripažino kartą jau vairavęs transporto priemonę neblaivus, už ką jam buvo atimta teisė vairuoti), duomenų apie itin prastą vairuotojo sveikatos būklę ribojančią jo mobilumą, bylos medžiagoje nėra. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, jog ši baudžiamojo poveikio priemonė apeliantui buvo paskirta pagrįstai, ji yra teisinga ir proporcinga bei būtina, siekiant šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslų įgyvendinimo, adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui, paskirta vadovaujantis įstatymu bei teismine praktika. Todėl tenkinti apeliacinio skundo ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taikymo nėra pagrindo.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
18. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta 2024 m. vasario 12 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2024-01640. Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant A. U. sudaro 101,33 Eur, kurios gali būti priteistos valstybės naudai (1 t., b. l. 164-167).
19. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į šį imperatyvą, gynėją nuteistajam savo iniciatyva paskiria valstybė, siekdama užtikrinti jo procesines teises. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).
20. Nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. U. skundą, skundas atmetamas. Byla nėra didelės apimties (1 tomas), apeliacine tvarka išnagrinėta vieno posėdžio metu, neatliekant įrodymų tyrimo, apsiribota baigiamosiomis kalbomis. Akivaizdu, jog asmens gynybai apeliacinės instancijos teisme užtikrinti nebuvo būtini dideli laiko ir materialiniai kaštai, jokios didelės bylos analizės ruošiantis bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme nereikėjo. Pažymėtina ir tai, kad būtinybė skirti A. U. gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę, nepriklausomai nuo A. U. valios. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes (gynėjo paskyrimo teisinį pagrindą, A. U. turtinę padėtį (nedirbantis, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo turtinė padėtis yra stabili ir užtikrinta), bylos apimtį ir pobūdį, į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme inicijuota atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens iniciatyva, tačiau jo apeliacinis skundas atmestas), sprendžia, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas iš A. U. šiuo atveju prieštarautų teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, todėl priimamas sprendimas išlaidų už A. U. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškoti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. U. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš A. U. už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą nepriteisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.