Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Nijolios Indreikienės ir Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovams A. A., I. A. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Nepagrįstai spręsta, kad ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Atsakovui ir jo sutuoktinei nepagrįstai taikyta CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, sudarant 2016 m. vasario 11 d. dovanojimo sandorį. Atsakovai elgėsi sąžiningai, nes atsakovas A. A. ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo skolingas ieškovui. Be to, atsakovas A. A. nuosavybės teise turi kitą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas A. A. 2013 m. gruodžio 18 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti ieškovui 108 930 Lt (31 548,31 Eur), tačiau aplinkybė, kad atsakovas A. A. iki šiol negrąžino skolos, neįrodo jo nesąžiningumo. Ginčijamu sandoriu buvo pasiekti tikrieji sandorio šalių ketinimai, kurie negali būti vertinami kaip pažeidžiantys ieškovo interesus.

Nenurodyti motyvai ir kriterijai, kuriais remiantis galima spręsti, kad ginčijama sutartis pažeidžia ieškovo teises ir interesus.

Netinkamai taikant ir aiškinant kasacinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, padaryta nepagrįsta išvada, kad ieškovas ginčijamos sutarties sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą A. A. Neįvertinta aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas A. A. nebuvo skolingas ieškovui, t. y. nėra vienos iš būtinų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, kuri paneigia ir kitų šio instituto taikymui reikalingų sąlygų buvimą. Ginčijamas sandoris sudarytas 2016 m. vasario 11 d., o Prienų rajono apylinkės teismas tik 2016 m. kovo 23 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-591-939/2016 nutarė išieškoti ieškovui iš atsakovo A. A. 31 548,31 Eur skolą, 172 Eur žyminį mokestį, 175 Eur advokato pagalbai apmokėti. Galutinis procesinis sprendimas dėl skolos priteisimo iš atsakovo A. A. buvo priimtas tik 2017 m. kovo 3 d., Kauno apygardos teismui išnagrinėjus atsakovo A. A. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-971-939/2016. Tai reiškia, kad ginčijamo sandorio sudarymas negali būti vertinamas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme.

Neįvertinta, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių faktą, jog atsakovas A. A. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Atsakovas A. A. turėjo visas teises sudaryti ginčijamą ir kitus sandorius, t. y. galėjo laisvai ir nevaržomai disponuoti savo turtu.

Nevertinti atsakovo A. A. pirmosios instancijos teismui pateikti procesiniai dokumentai ir juose nurodyti motyvai, dėl jų nepasisakyta, tačiau ieškinys patenkintas, ieškovui neįrodžius jo pagrįstumo. Tokiu būdu nesivadovauta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ­– CPK) normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo. Teismo sprendimas grįstas prielaidomis ir samprotavimais, o ne įrodymų visuma.

Netinkamai vertinta aplinkybė, kad atsakovas A. A. teismo posėdžio metu pats patvirtino, jog dovanojimo sandorį sudarė, nes siekė išvengti finansinių problemų su kitais asmenimis, nesusijusiais su ieškovu, kad šie atsakovui A. A. nereikštų neteisėtų reikalavimų. Dėl to padaryta nepagrįsta išvada, kad atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Tinkamai įvertinus atsakovų ir jų atstovės paaiškinimus, būtų pagrindas atmesti ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Atsakovas A. A. 2013 m. gruodžio 18 d. surašytu paprastuoju vekseliu įsipareigojo be sąlygų 2014 m. kovo 10 d. sumokėti ieškovui V. S. 108 930 Lt (31 548,31 Eur). 2016 m. vasario 11 d. atsakovas A. A. padovanojo sutuoktinei atsakovei I. A. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, taikyti restituciją ir butą gražinti atsakovui. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį. Su sprendimu nesutinka atsakovas, teigia, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka atsakovo interesų, netinkamai taikytos materialiosios teisės normos, nukrypta nuo teismų praktikos.

Dėl CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų

11. Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.).

12. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.).

13. Pirmoji actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlyga, kuri, apelianto teigimu, byloje nustatyta nepagrįstai, reiškia, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. taikoma, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Anot apelianto, dovanojimo sandorio sudarymo metu jis ieškovui nebuvo skolingas, skolos patvirtinimą jis sieja su 2016 m. spalio 4 d. Prienų rajono apylinkės teismo sprendimu, kuriuo pripažinta, kad atsakovas pagal minėtą vekselį skolingas ieškovui, ir su Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartimi, kuria sprendimas paliktas nepakeistas. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka.

14. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina turėti omenyje tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali naudoti per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004). Tačiau sprendžiant dėl to, kada atsirado skolininko prievolė kreditoriui, taip pat būtina įvertinti tai, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdoma, t. y. neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

15. Pagal kasacinio teismo praktiką kreditoriaus galiojančios reikalavimo teisės į skolininką turėjimas nėra tapatinamas su kreditoriaus pareiga actio Pauliana ieškinio reiškimo metu būti pareiškus reikalavimus skolininkui dėl prievolių įvykdymo, kreditorius reikalavimą gali reikšti per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo, actio Pauliana instituto taikymui nėra būtina konstatuoti, kad prievolės įvykdymo terminai yra suėję, o pats reikalavimas patvirtintas teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

16. Nagrinėjamu atveju nutarties 10 punkte minėta, kad atsakovas A. A. 2013 m. gruodžio 18 d. surašytu paprastuoju vekseliu įsipareigojo be sąlygų 2014 m. kovo 10 d. sumokėti ieškovui V. S. 108 930 Lt (31 548,31 Eur).Taigi neįvykdyto paprastojo (neprotestuotino) vekselio pateikimas iš esmės yra pakankamas pagrindas pirmajai actio Pauliana sąlygai – kreditoriaus reikalavimo teisei patvirtinti. Todėl atmestini apelianto argumentai, jog jis dovanojimo sandorio sudarymo metu ieškovui nebuvo skolingas.

17. Apeliantas nurodo, kad nuosavybės teise turi kitą nekilnojamąjį turtą, t. y. vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis nustatyta, kad buto vidutinė rinkos vertė – 10 867 Eur, butui 2015 m. liepos 22 d. antstolė V. Š. jau yra uždėjusi areštą kitų kreditorių reikalavimams užtikrinti, iš šio buto ieškovui nėra išieškota nė vieno euro, kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, apeliantas neturi. Be to, pažymėtina, kad minėto buto vidutinė rinkos vertė (10 867 Eur) yra žymiai mažesnė negu iš apelianto priteistas skolos dydis (21 637,31 Eur). Kadangi ginčijamu dovanojimo sandoriu sumažėjo apelianto turtas (ginčo buto vidutinė rinkos kaina yra 11 700 Eur), turimo turto neužtenka, kad būtų atlyginta skola ieškovui, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sandoriu pažeidžiamos ieškovo (kreditoriaus) teisės ir interesai. Ginčo butas yra vienintelis turtas, kurį sugrąžinus apelianto nuosavybėn, būtų įmanoma išieškoti bent dalį skolos.

18. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, sudarydami ginčo sandorį, atsakovas ir jo sutuoktinė buvo nesąžiningi. Pasak apelianto, jis elgėsi sąžiningai, nes ieškovui nebuvo skolingas, turi butą (duomenys neskelbtini), be to, 2013 m. gruodžio 18 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, aplinkybė, kad skolos negrąžino neįrodo jo nesąžiningumo.

19. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Dėl ieškovo reikalavimo teisės ir jo teisių pažeidimo pasisakyta nutarties 16, 17 punktuose. Sutiktina su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išsakyta nuomone, kad apelianto argumentas dėl vekselio surašymo neturi jokio ryšio su šia byla, nes šioje byloje sprendžiama, ar apeliantas elgėsi sąžiningai padovanodamas savo sutuoktinei butą, o ne pasirašydamas vekselį.

20. Apeliantas nurodo, kad padovanotam turtui (butui) nebuvo pritaikyti jokie suvaržymai, apeliantas savo turtu galėjo laisvai disponuoti, todėl nėra duomenų, pagrindžiančių faktą, kad jis neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Bylos duomenimis, nustatyta, kad apeliantas apie skolą ieškovui žinojo, ir, žinodamas, jog yra ieškovui skolingas didelę pinigų sumą, padovanojo asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą savo sutuoktinei. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad, turėdamas ir žinodamas apie skolą ieškovui (be to, ir kitiems kreditoriams) atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo dovanojimo sandorio ir juo siekė išvengti galimo skolos išieškojimo iš nuosavybės teise priklausančio turto (ginčo buto).

21. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino tą aplinkybę, jog apeliantas dovanojimo sandorį sudarė, nes siekė išvengti finansinių problemų su kitais asmenimis, nesusijusiais su ieškovu, kad jie apeliantui nereikštų neteisėtų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto teiginys tik patvirtina jo nesąžiningumą ir tai, kad jis neprivalėjo sudaryti sandorio, o jį sudarė siekdamas išvengti prievolių.

22. Pažymėtina, kad neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Dovanojimo sutartis yra neatlygintinis sandoris (CK 6.465 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ginčijamos dovanojimo sutarties šalys yra sutuoktiniai, todėl jų atžvilgiu galioja ir CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija (apeliantas sudarė sandorį su savo sutuoktine), kuri bylos nagrinėjimo metu nepaneigta.

23. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad ginčo sandoriu, buvo pasiekti tikrieji sandorio šalių ketinimai, kurie negali būti vertinami kaip pažeidžiantys ieškovo interesus ir sudarantys pagrindą actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Kad ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus teises, pasisakyta nutarties 17 punkte.

Dėl įrodymų vertinimo

24. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl CPK 185 straipsnio pažeidimo.

25. Civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

26. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

27. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, vertino įrodymus, sprendime pasisakė dėl visų actio Pauliana patenkinimo sąlygų buvimo (ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovo teises; nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; apeliantas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; sandorio šalys buvo nesąžiningos). Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas nei jų tikėjosi apeliantas, nereiškia, jog įrodymai vertinti netinkamai.

28. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams.

29. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

30. Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 400 Eur, pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytos sumos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto A. A., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovui V. S., a. k. (duomenys neskelbtini), 400 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.