Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų teisėja Irina Serafin

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. Ž. ieškinį atsakovei A. B. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys byloje – Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro notarė Rita Slapšienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad palikėja O. M. mirė (duomenys neskelbtini) (mirties vieta (duomenys neskelbtini)). Ieškovė yra palikėjos O. M. sesers J. Š. dukra, t. y. dukterėčia. O. M. 1993 m. liepos 29 d. testamentu, patvirtintu (duomenys neskelbtini) L. B., testamento eilės numeris registre 115 (toliau byloje - testamentas), jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį medinį gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus: stoginę, tvartą, stoginę ir sandėlį po vienu stogu, viralinę, esančius (duomenys neskelbtini), bei visą kitą turtą, kuris jai priklausys mirties dieną, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko A. B., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. atsakovei.

Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti testamentą negaliojančiu CK 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sudarytą nors ir veiksnaus asmens, tačiau sandorio sudarymo metu negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

Įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15–5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai. Testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo (CK 5.18 straipsnio 1 dalis). Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą.

Testamento kaip asmeninio vienašalio įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudaryto sandorio reikšmingiausias elementas – testatoriaus (-ės) valia, kurią turi atitikti testamento turinys. Testatoriaus (-ės) valia – sudėtingas ir individualus reiškinys, kuriam formuotis turi įtakos ar jį gali netgi nulemti įvairiausi testatoriaus (-ės) fizinės ir emocinės būsenos aspektai. Dėl to, nustatant tikrąją testatoriaus (-ės) valią, reikšmingi testamento sudarymo metu buvusią testatoriaus (-ės) būseną patvirtinantys faktai. Kai, aiškinant testamento sąlygas, taikoma sutarčių aiškinimo taisyklė, pagal kurią reikalaujama nustatyti, kaip konkrečioje situacijoje elgtųsi protingi asmenys, būtina atsižvelgti į tai, kad testatoriaus valia ir jos išraiška ne visada atitinka protingo asmens elgesio standartą. Tokio pobūdžio sandoriams kaip testamentas reikšmingesni subjektyvūs, o ne bendri objektyviai egzistuojantys elgesio kriterijai, kuriems priskirtini, pavyzdžiui, atvejai, kai tėvai vaikams turtą palieka vienodai ar palieka tam vaikui, kuriam labiau reikia, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2013).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be kita ko yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. V. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-303/2010).

Taigi kasacinės instancijos teismas yra pabrėžęs ypatingą testatoriaus valios reikšmę, sprendžiant dėl aplinkybių susijusių su turto palikimu. Todėl kiekvienu atveju sprendžiant dėl testamento nuginčijimo ypač svarbu įvertinti testatoriaus valią testamento sudarymo metu.

Testamento sudarymo metu testatorius turi būti veiksnus, suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų padarinius. Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad, ginčijant testamentą, galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir tuo, kuris nustato, jog teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, kuris sudarytas asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis).

Kasacinis teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).

Pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. K. v. V. C. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2005, 2012 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. J. ir kt. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-434/2012).

Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Testamento pripažinimas negaliojančiu dėl to, kad jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties neatitinka tikrosios sandorio šalies valios, galimas tik išskirtiniais atvejais, teismo išvada, jog testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta tik tuo atveju, jei gaunami patikimi duomenys apie asmens negebėjimą išreikšti savo valią ir (arba) išreikštosios valios neatitiktį tikrajai valiai, pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjo valios atitikties jo tikrajai valiai.

Ieškovė ieškinyje ir teismo posėdžio metu teigė, kad jos teta O. M. testamento sudarymo metu nesuprato savo veiksmų ir jų sukeliamų padarinių, nes jai būnant tremtyje ji patyrė sunkią galvos traumą, dėl kurios O. M. grįžus į Lietuvą nuolatos skaudėdavo galvą, vaidendavosi, girdėdavosi įvairūs garsai, ji sirgo (duomenys neskelbtini). Be to, O. M. piktnaudžiavo alkoholiu ir psichotropiniais vaistais. Tuo tarpu atsakovė teigė, kad O. M. buvo sveiko proto ir visiškai veiksni, iki testamento sudarymo ir ilgus metus po to gyveno viena ir visiškai savimi pasirūpindavo, bendravo su draugėmis, lankė bažnyčią, apsipirkdavo parduotuvėje.

Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), t. y. kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Įvertinęs ieškovės ir atsakovės argumentus, išklausęs liudytojų parodymus, išanalizavęs į bylą pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog testamento sudarymo metu O. M. buvo tokios būklės, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Priešingai, O. M. testamente išreikšta valia atitiko jos tikrąją valią.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad O. M. 1947 m. lapkričio 19-20 d. LTSR VRM karinio tribunolo buvo nuteista laisvės atėmimu 10 metų ir nuo 1947 m. rugpjūčio 12 d. iki 1955 m. spalio 16 d. (duomenys neskelbtini), atliko laisvės atėmimo bausmę. 1990 m. sausio 11 d. Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas O. M. išdavė reabilitavimo pažymėjimą. 1956 m. grįžusi iš tremties iki santuokos sudarymo O. M. gyveno sesers, t. y. ieškovės mamos J. Š., namuose. Ištekėjusi O. M. gyveno su savo sutuoktiniu P. M. (duomenys neskelbtini). Taip pat bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad O. M. sutuoktinis P. M. mirė (duomenys neskelbtini). Tiek iš ieškovės, tiek iš atsakovės parodymų nustatyta, kad po sutuoktinio P. M. mirties O. M. liko gyventi savo namuose ir gyveno juose viena iki 2008 m.

Nors ieškovė teigia, kad O. M. 1993 m., kuomet buvo sudarytas testamentas, jau negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nes sirgo (duomenys neskelbtini), piktnaudžiavo alkoholiu ir psichotropiniais vaistais, tačiau šių jos teiginių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Ieškovė į bylą pateikė O. M. asmens sveikatos istoriją. Pirmiausiai pažymėtina tai, kad asmens sveikatos istorija (duomenys neskelbtini) (gydytoja M. Ž.) pradėta vesti nuo 1993 m. lapkričio 18 d., t. y. jau po testamento sudarymo 1993 m. liepos 29 d. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmens sveikatos istorija užvesta O. M. sesers J. Š. prašymu, taip pat jos prašymu išrašyti vaistai O. M.. Pirmame įraše gydytojo yra užfiksuota, kad ligonė negali atvykti, į (duomenys neskelbtini) toli važiuoti, todėl kreipėsi į (duomenys neskelbtini). Nors ieškovė teigia, kad vaistai buvo perkami O. M., vis tik iš esamų duomenų, nėra aišku, kas ir kokioms reikmėms gydytojų išrašytus vaistus pirko ir kas juos vartojo.

Teismo posėdyje apklausta liudytoja L. R. parodė, kad apie 10 metų dirbo (duomenys neskelbtini) įvairiose pareigose. Kai ji laikinai ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas, buvo pakviesta surašyti testamento (duomenys neskelbtini). O. M. buvo pas B., kur jautėsi laisvai kaip savuose namuose. Testamentą jos sudarinėjo dviese, kitų asmenų kartu nebuvo. O. M. jai pasakė, kad šie žmonės ją prižiūri ir ji nori jiems viską palikti. Tuomet ji surašė testamentą, O. M. pasirašė ir ji išvažiavo. Tuo metu O. M. buvo normali, kaip eilinis senas žmogus. Ji tikrai nebuvo geriantis žmogus, nes visus geriančius, ypač moteris, tuo metu apylinkėje ji žinojo dėl einamų pareigų. Ta aplinkybė, kad atsakovai prižiūri O. M., jai buvo žinoma.

Liudytojas A. B. nurodė, kad jie pradėjo globoti O. M., nes buvo kaimynai per kelią. 1993 m. buvo surašytas testamentas. O. M. buvo kaimo šviesulys, turėjo draugių, bendravo su tremtiniais, eidavo į bažnyčią. Ji dėvėdavo baltą skarelę, buvo švari, pasitempusi. Ji gyveno viena, susitvarkydavo buityje, augino gyvulius, daržoves. Ji nebuvo psichinis ligonis, alkoholiu nepiktnaudžiavo. Iš esmės analogiškus parodymus davė ir liudytoja S. B., kuri 1993 m. buvo (duomenys neskelbtini). Ji nurodė, kad O. M. žalingų įpročių neturėjo, buvo šviesaus proto. Patvirtino, kad O. M. buvo kaimo šviesuolė, tvarkinga, pilna gerumo ir darbštumo. Dėl haliucinacijų ar kitų problemų, išskyrus galvos skausmą, jai nesiskundė. Kita liudytoja I. G. parodė, kad nuo 2012 m. padėjo atsakovei prižiūrėti O. M.. Pati O. M. jai yra pasakojusi, kad surašė testamentą atsakovei, nes ji ją labai prižiūrėjo, bendravo su jų vaikais. O. M. alkoholiniais gėrimais nepiktnaudžiavo, psichikos sveikatos problemų neturėjo.

Teismo posėdyje apklausta liudytoja A. M., ieškovės draugė, nurodė, kad O. M. matė tik vieną kartą 1991 m. Tuo tarpu liudytojas V. A. Ž., ieškovės sutuoktinis, O. M. aplankydavo, kai važiuodavo su ieškove į kaimą. Liudytoja A. M. iš esmės patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes dėl testatorės sveikatos būklės ir elgesio, t. y. kad ji gėrė, pasakojo matanti kareivius, elgsena buvo neadekvati. Tuo tarpu liudytojas V. A. Ž. parodė, kad po sutuoktinio mirties O. M. buvo pažeista dvasinė pusė, jos buvo prasta atmintis, kad ji pasakojusi, jog vieną kartą buvo nusileidusi Mergelė Marija, kad negali užmigti, nes vaikšto prižiūrėtojai. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas nenurodė laikotarpio, kada tai buvo, tik pažymėjo, kad apie 2000 m. pasiūlė žmona kreiptis į psichiatrą. Teismo vertinimu, šių liudytojų parodymai nėra esminiai, jie iš esmės prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai, todėl teismas jais nesivadovauja.

Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; kt.). Eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingai – motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2014).

Teismas, siekdamas nustatyti, ar palikėja O. M., surašydama testamentą, išreiškė savo tikrąją valią, paskyrė byloje pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę. 2022 m. sausio 14 d. – sausio 18 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-1/2022 nurodyta, kad pagal turimus duomenis nėra galimybės duoti kategorišką ekspertinę išvadą, tačiau galima prielaidinė išvada apie tai, kad O. M. 1993 m. liepos 29 d. ginčijamo testamento sudarymo metu tikėtinai nebuvo tokios psichikos būsenos, kuri galėjo turėti esminės įtakos jos gebėjimui visapusiškai teisingai suvokti sudaromo testamento esmę, suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. <...> Pateiktoje medžiagoje nėra faktinių duomenų apie tai. kad O. M. dėl tremtyje (laikotarpiu nuo 1947 m. iki 1955 m.) galimai patirtos galvos traumos būtų išsivystęs koks nors sunkus psichikos sutrikimas ar kad iki 1993 m. lapkričio 18 d. O. M. būtų vartojusi kokius nors vaistus. Nuo 1993 m. lapkričio 18 d. O. M. skirti medikamentai niekaip negalėjo įtakoti jos psichikos būklės 1993 m. liepos 29 d. Ekspertizei pateiktoje medžiagoje nėra faktinių duomenų, apie O. M. 1993 m. liepos 29 d. vartotus vaistus ar kitų asmenų jai darytą įtaką, todėl į šį klausimą atsakymas nėra teikiamas.

Pažymėtina, kad ekspertinėje išvadoje ekspertė detaliai aprašė medicininius duomenis, liudytojų paaiškinimus. Išvadoje nurodyta, kad objektyvių duomenų apie O. M. sveikatos būklę iki 1993 m. nėra. Suinteresuotų asmenų pateikti duomenys apie O. M. pažintinės veiklos, bendravimo ir elgesio ypatumus testamento surašymui artimu laikotarpiu apibūdinami prieštaringai, todėl esminės įtakos ekspertinei išvadai neturi. Atsižvelgiant į turimus duomenis, nėra galimybės pateikti kategorišką ekspertinę išvadą, tačiau retrospektyvai vertinant turimą medžiagą, žinoma, kad O. M. dėl lėtinio smegenų kraujotakos nepakankamumo sąlygotų smegenų struktūrinių pakitimų, išryškėjo (duomenys neskelbtini) būdinga simptomatika - skundai galvos skausmu, svaigimu, ūžimu galvoje, miego sutrikimu, emocijų labilumu, pažintinių funkcijų pasilpimu, kas buvo fiksuota medicininėje dokumentacijoje nuo 1994 m., o 2006 m. diagnozuota (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į turimus duomenis, teikiama prielaidinė išvada apie tai, kad 1993 m. liepos 29 d. ginčijamo testamento sudarymo metu O. M. turėti pažintinės veiklos ypatumai tikėtinai nebuvo išreikšto sutrikimo ((duomenys neskelbtini)) lygyje ir neturėjo esminės įtakos jos gebėjimui visapusiškai teisingai suvokti sudaromo testamento esmę, suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.

Pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Nagrinėjamu atveju ekspertė atsakė į teismo užduotą klausimą, todėl priešingai nei mano ieškovė, tyrimui pakako duomenų duoti tokią išvadą, tačiau tiriamosios medicininiuose dokumentuose nebuvo įrašų apie jos psichinės sveikatos būklę testamento sudarymo metu, todėl ekspertė negalėjo duoti kategoriško atsakymo į užduotą klausimą, kad jos išvada būtų pripažinta tiesioginiu įrodymu byloje. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).

Pažymėtina, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, nutarties 30 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/ 2020, nutarties 44 punktas)

Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, nors jame ir pateikta prielaidinė išvada, labiau atitinka atsakovės ir liudytojų L. R., A. B., S. B., I. G. parodymus, nei ieškovės ir jos pusės liudytojų parodymus. Remdamasis tuo, teismas sprendžia, kad labiau tikėtina yra tai, kad O. M. nei iki testamento sudarymo, nei 1993 m. liepos 29 d. ginčijamo testamento sudarymo metu nebuvo tokios psichikos būsenos, kuri galėjo turėti esminės įtakos jos gebėjimui visapusiškai teisingai suvokti sudaromo testamento esmę, suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.

O. M. sprendimas visą savo turtą palikti ne ieškovei, o atsakovei, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes – tai, kad būtent atsakovė ir jos šeima prižiūrėjo testatorę, su ja bendravo, ją lankė, rūpinosi tiek jos buitimi, tiek sveikata, į abipusį pasitikėjimą, į tai, kad atsakovė įsipareigojo prižiūrėti O. M. senatvėje - teismo nuomone, yra protingas, racionalus ir logiškas. Tuo tarpu iš ieškovės ir jos sutuoktinio duotų parodymų matyti, kad jie galimybės globoti O. M. senatvėje net nesvarstė. Be to, ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad atsakovė tyčiniais veiksmais siekė, kad testatorė sudarytų jai palankaus turinio testamentą.

Kartu sutiktina su atsakovės atstovo išdėstyta pozicija, kad nuo testamento sudarymo 1993 metais iki palikėjos mirties (duomenys neskelbtini) praėjo (duomenys neskelbtini) metai, todėl testatorė turėjo pakankamai laiko ir galimybių savo sudarytą testamentą pakeisti, papildyti ar panaikinti. Vis tik palikėja O. M. tokiomis galimybėmis nepasinaudojo, o bylos duomenys patvirtina, kad testamentas keistas nebuvo. Taigi palikėjos O. M. valia dėl testamento turinio valia buvo tikra, nuosekli ir sąmoningai susiformavusi nuo 1993 metų.

Įvertinus surinktus įrodymus – teismo ekspertizės aktą, šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus akivaizdu, kad byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teismui daryti išvadą, jog testatorė O. M. testamento sudarymo metu – 1993 m. liepos 29 d. buvo tokios būsenos, kuri neleistų jai adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jos valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. Ekspertų išvados nors ir yra prielaidinės iš esmės sutampa tiek su teismo posėdyje apklaustos atsakovės paaiškinimais, tiek ir liudytojų parodymais. Visa tai leidžia daryti teismui išvadą, kad testatorė testamento sudarymo metu gyveno savo amžių atitinkantį normalų gyvenimą – gyveno viena, pagal fizines galimybes rūpinosi savimi, bendravo su aplinkiniais – giminaičiais, kaimynais, lankė bažnyčią. Laikytina, kad O. M. adekvačiai vertino situaciją, savo valią testamente išreiškė laisvai ir aiškiai, ir ši valia gerbtina. Tai, kad testatorės tikroji valia dėl įpėdinės skyrimo netenkina ieškovės, ieškovės žodžiais tariant, kad testamentu turtas paliktas svetimam žmogui, o ne jai, kaip giminaitei, galimai yra nesusiklosčiusių testatorės O. M. ir ieškovės tarpusavio santykių pasekmė.

Įvertinus įrodymų visumą, testamento sudarymo aplinkybes, ir atsižvelgiant į tai, jog nėra neabejotinų įrodymų leidžiančių spręsti apie testatorės negebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, laikantis teismų praktikoje suformuotos taisyklės gerbti testatoriaus valią, nenustačius aplinkybių, jog testatorės elgesys testamento sudarymo metu buvo iš esmės neprotingas, darytina išvada, jog ieškovė ieškinio neįrodė, todėl ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas.

Atsakovė atsiliepime prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.124 – 1.126, 1.131 straipsniai). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsakovė teigė, kad O. M. testamentas sudarytas bei pasirašytas 1993 m. liepos 29 d. ir J. Š. šeimai dar 1993 metais tas faktas buvo žinomas. Vis tik bylos nagrinėjimo metu šie atsakovės teiginiai nebuvo patvirtinti. Ieškovė nurodė, kad apie sudarytą testamentą sužinojo po O. M. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad apie sudarytą testamentą ieškovei buvo žinoma nuo 1993 m. Atitinkamai nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį.

CPK 93 straipsnio 1 dalis nurodo, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmetamas visiškai, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas ir jos naudai iš ieškovės priteisiamos jos patirtos 500 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - Ukmergės rajono 1-ojo notaro biuro notarė Rita Slapšienė įpareigota iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišduoti atsakovei A. B., gimusiai (duomenys neskelbtini), paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo į O. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), testamente nurodytą turtą. Kadangi teismo sprendimu, ieškovės ieškinys yra atmetamas, įsiteisėjus teismo sprendimui laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais teiginiais bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės J. M. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones - įpareigojimą Ukmergės rajono 1-ojo notaro biuro notarei Ritai Slapšienei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišduoti atsakovei A. B., gimusiai (duomenys neskelbtini), paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo į O. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), testamente nurodytą turtą.

Teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.