Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-996-524/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-11-18
Bylos Nr.: e2A-996-524/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-46-3-00701-2021-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
Atsakovas: G. Š.

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.29.3Vartojimo kreditas

Civilinė byla Nr. e2A-996-524/2021Teisminio proceso Nr. 2-46-3-00701-2021-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.8.10; 2.6.29.3 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 18 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui G. Š. dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui G. Š. prašydama iš atsakovo priteisti 671,79 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 604,61 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 150 Eur bylinėjimosi išlaidų (29 Eur žyminio mokesčio ir 121 Eur už procesinių dokumentų parengimą bei kitas paslaugas) atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Tauragės apylinkės teismas 2021 m. liepos 14 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovo G. Š. 671,79 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 60,46 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 732,25 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2021 m. gegužės 28 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 85,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

3. Teismas nurodė, kad atsakovui ieškinio su priedais kopijos įteiktos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (įteikiant pranešimą atsakovo mamai). Atsakovas teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi ir esant ieškovės prašymui, yra pagrindas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir priimti sprendimą už akių.

4. Teismas remdamasis bylos duomenimis nustatė, jog atsakovas ir pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ 2019 m. gruodžio 21 d. sudarė nuomos sutartį Nr. BK-020439 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovui pradinė kreditorė išnuomojo kilnojamąjį daiktą – Ariston-XH9 T2Z C0JZH-1361943006919 24 mėn. terminui, o atsakovas įsipareigojo mokėti mėnesines įmokas po 31,99 Eur (daikto kaina – 489 Eur su PVM), su galimybe išpirkti daiktą anksčiau, t. y. per 90 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos, sumokant sutartyje įvardytą prekės kainą arba praėjus 90 dienų terminui, sumokant 70 procentų visos likusios mokėti nuomos mokesčių sumos. Tačiau atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, visų įmokų neatliko ir negrąžino išnuomoto daikto, todėl pradinė kreditorė nutraukė Sutartį. Ieškovė nurodo, kad Sutartis buvo nutraukta 2020 m. birželio 9 d. atsakovui siųstu 2020 m. liepos 22 d. pranešimu. Pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ ir ieškovė 2020 m. liepos 15 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. RP2020-07/01, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo skolą. Atsakovas 2020 m. liepos 22 d. buvo informuotas apie reikalavimo teisių perleidimą, raginamas apmokėti įsiskolinimą, tačiau duomenų byloje, jog atsakovas su ieškove atsiskaitė, nėra.

5. Teismas nurodė, kad Sutartimi šalys susitarė, kad nuomininkas gali įsigyti išsinuomotą prekę per 90 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos, sumokant sutartyje įvardytą prekės kainą, o sumokėtos nuomos įmokos bus įskaitytos į turto kainą arba praėjus 90 dienų terminui, sumokant 70 procentų visos likusios mokėti nuomos mokesčių sumos. Taigi šie šalių ketinimai patvirtina šalis tiesiogiai norėjus sudaryti išperkamosios nuomos sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.503 straipsnis). Be to, atsakovas dalį įmokų sumokėjo, o nutraukus Sutartį daikto negrąžino, todėl akivaizdu, kad atsakovas siekė įgyti nuosavybės teisę į daiktą pasibaigus Sutarties laikotarpiui. Kadangi atsakovas išperkamosios nuomos įmokų pagal Sutartyje nustatytą tvarką ir terminus tinkamai nemokėjo ir neatsiskaitė su ieškove, perėmusia reikalavimo teisę iš pradinės kreditorės, todėl ieškovės reikalavimas priteisti 671,79 Eur nesumokėtų nuomos įmokų tenkinamas.

6. Teismas pažymėjo, kad netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis ir negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Spręsdamas netesybų pagrįstumo ir jų dydžio priteisimo klausimą, teismas, vadovaudamasis CK 6.73 straipsniu, turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, tuo nepažeisdamas sutarčių laisvės principo. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį, jeigu netesybos yra neprotingai didelės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Civiliniame kodekse nėra nustatytas baigtinis kriterijų sąrašas, į kurį atsižvelgiant būtų galima nuspręsti, kiek ir kokiu konkrečiu pagrindu netesybos turi būti mažinamos. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo formuojamą praktiką, taip pat į tai, kad atsakovas yra vartotojas, kuris dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių aplinkybių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, į tai, kad prašomi priteisti delspinigiai yra beveik tokio paties dydžio kaip susidariusi skola už daikto nuomą, taip pat įvertinus tai, jog ieškovė tokio delspinigių dydžio nepagrindžia patirtais nuostoliais, konstatuotina, kad prašomi priteisti 0,5 proc. delspinigiai yra aiškiai per dideli ir laikytini baudiniais, o ne kompensuojamais. Vertinant, koks delspinigių dydis nagrinėjamu atveju atitiktų sąžiningumo ir protingumo kriterijus, teismas orientaciniu dydžiu laiko Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytus netesybų dydžius. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta maksimali delspinigių riba gali būti taikoma kaip orientacinė vertinant su vartotojais sudarytose sutartyse nustatytus netesybų dydžius (CPK 3 straipsnio 6 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, delspinigiai nagrinėjamoje byloje mažintini iki 60,46 Eur (671,79 Eur x 0,05 proc. / 100 proc. x 180 d.). Pažymėtina, kad toks delspinigių sumažinimas nelaikytinas senaties taikymu teismo ex officio, o laikytina delspinigių sumažinimu iki protingo, sąžiningo ir teisingo dydžio, išreikšto sumine išraiška.

7. Teismas nurodė, kad atsakovas praleido terminą įvykdyti prievolę, todėl iš jo ieškovei priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Ieškovės rašytiniais įrodymais patirtos bylinėjimosi išlaidos byloje sudaro 150 Eur, t. y. 29 Eur žyminis mokestis bei 121 Eur už advokato teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus. Ieškinį tenkinus iš dalies, proporcingai patenkintų materialių reikalavimų daliai, tai yra 57 proc. (732,25 Eur/1276,40 Eur x 100 proc.), iš atsakovo ieškovei priteisiamos 85,50 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 80 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo argumentai

8. Ieškovė UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimo už akių dalį dėl delspinigių ir priteisti ieškovei iš atsakovo 604,61 Eur delspinigių, taip pat dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei iš atsakovo 150 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, o kitą Tauragės apylinkės teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą ir priteisti ieškovei iš atsakovo 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas remdamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymu (toliau – ir VKĮ) ir silpnesniosios sandorio šalies interesų apsaugos doktrina bei sąžiningumo ir protingumo principais, netinkamai vertino ieškovės prašomus priteisti delspinigius, todėl nepagrįstai juos sumažino nuo prašomų priteisti 604,61 Eur iki 60,46 Eur. Su šia teismo sprendimo dalimi ieškovė nesutinka, kadangi ji yra nepagrįsta ir neteisėta. Teismas nepagrįstai rėmėsi VKĮ nuostatomis nagrinėjamoje byloje, nes įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Išperkamosios nuomos sutarties Nr. BK-020439 bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ aiškiai įtvirtinta nuostata, kad šalys susitaria, jog, nuomininkui tinkamai vykdžius Sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą Sutarties specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1 Eur. Kitaip tariant, pradinis kreditorius ir atsakovas Sutartimi susitarė, jog atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Tik tuo atveju, jeigu pradinis kreditorius ir atsakovas Sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovas, sumokėjęs visas nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas VKĮ. Pažymėtina, kad išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d., t. y. iki tol, kol įsigaliojo VKĮ, bei iki tol, kol 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojo CK XLIII skyriaus trečio skirsnio pakeitimai. Sutiktina, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo sutartis, kadangi tikėtina, kad sutarties pagrindu perduotu turtu (Ariston-XH9 T2Z C0JZH-1361943006919) atsakovas naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui, tačiau jokiu būdu tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudaryta Sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos VKĮ normos.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, jog CK 6.256 straipsnio 2 dalyje įvirtinta, jog asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog šalių sudaryta sutartis turi būti tinkamai ir sąžiningai vykdoma. Įstatyme draudžiama šaliai vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos vykdymo sąlygas, nebent tai būtų iš anksto susitarta sutartyje arba tokia galimybė būtų numatyta įstatyme. Prievolės, sutarties neįvykdymas yra pagrindas nukentėjusiai šaliai reikalauti taikyti įstatyme įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus. Vadovaujantis vienu pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principu, įtvirtintu CK 6.251 straipsnyje, prievolės pažeidimo atveju kreditorius turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą. Kreditorius, siekdamas apsaugoti teisėtus savo interesus prievolės neįvykdymo ar netinkamo jos vykdymo atveju, gali sudaryti prievolės įvykdymą užtikrinančius susitarimus ir turi galimybę naudotis dviem Lietuvos civilinėje teisėje įtvirtintais kreditoriaus interesų apsaugos būdais – netesybų ir (ar) palūkanų institutais, taikomais jo pasirinkimu. Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis). Netesybos gali būti nustatomos už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, taip pat įvykdymo termino praleidimą (CK 6.71 straipsnio 1, 3 dalys). Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, sutartimi nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos dviem pagrindais: jeigu netesybos neprotingai didelės arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Nurodytose teisės normose nustatytos teismo teisės mažinti netesybas ribos: netesybos negali būti sumažintos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką tokios minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio. Priešingu atveju būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje individualioje byloje.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos. Mažinant netesybų dydį būtina atsižvelgti ir į tai, kokio dydžio netesybos pasirinktos šalių valia ir sulygtos sutartimi. Nagrinėjamu atveju teismas mokėtinų netesybų dydį sumažindamas nuo 604,61 Eur iki 60,46 Eur, tai yra sutartines netesybas sumažindamas daugiau nei 10 kartų, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos doktrina ir sąžiningumo bei protingumo principais, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos teismų praktika, prašė priteisti delspinigius ne už visą (CK 1.126 straipsnio 2 d.), bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, sudarydamas Sutartį, prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams. Teismas privalėjo įvertinti ir tai, jog ieškovė po reikalavimo perleidimo sutarties elektroniniu paštu atsakovui išsiuntė pranešimus dėl kreditoriaus pasikeitimo ir reikalavimo įvykdyti prievolę, o į teismą su ieškiniu dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo kreipėsi po protingo termino.

12. Apeliaciniame skunde teigiama, jog apibendrinant pasakytina, kad ieškovės pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarčių bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo mažinti iš atsakovo prašomų priteisti delspinigių dydžio, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Pats atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę ieškovei, todėl atsakovas turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovas laisva valia įsipareigojo mokėti įmokas pagal sutartis arba grąžinti nuomojamą turtą nurodytu terminu, tačiau šių pareigų neįvykdė. Pasirinkdamas sudaryti sutartis būtent su ieškove, susipažino, suprato ir sutiko su Sutarčių sąlygomis, iš jų ir Sutartyje numatyta delspinigių norma. Teismas neįvertino visų ieškovės anksčiau paminėtų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris privalo būti pakeistas. Teismas nepagrįstai netenkino dalies materialinio reikalavimo. Nustačius, jog ieškovės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog ieškovei priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos – ieškovės naudai iš atsakovo priteistinos 150 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pateikiant apeliacinį skundą buvo sumokėtas 15 Eur žyminis mokestis, kuris visa apimtimi priteistinas iš atsakovo.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

16. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Tauragės apylinkės teismas 2021 m. liepos 14 d. sprendimas už akių, kuriuo ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinys atsakovui G. Š. dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintas iš dalies ir kuriuo teismas ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovo G. Š. priteisė 671,79 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 60,46 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 732,25 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2021 m. gegužės 28 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 85,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, o kitą ieškinio dalį atmetė.

17. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamo sprendimo už akių dalies, kuria atsisakyta iš atsakovės ieškovei priteisti sutartyje numatyto dydžio delspinigius, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, dėl vartojimo teisinių santykių kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teisme pasisakytina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatomis sumažindamas sutartines netesybas.

Faktinės bylos aplinkybės

18. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas ir pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ 2019 m. gruodžio 21 d. sudarė nuomos sutartį Nr. BK-020439, pagal kurią atsakovui pradinė kreditorė išnuomojo kilnojamąjį daiktą – Ariston-XH9 T2Z C0JZH-1361943006919 24 mėn. terminui, o atsakovas įsipareigojo mokėti mėnesines įmokas po 31,99 Eur (daikto kaina – 489 Eur su PVM), su galimybe išpirkti daiktą anksčiau, t. y. per 90 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos, sumokant sutartyje įvardytą prekės kainą, o sumokėtos nuomos įmokos bus įskaitytos į turto kainą arba praėjus 90 dienų terminui, sumokant 70 procentų visos likusios mokėti nuomos mokesčių sumos.

Žemesnės instancijos teismas

19. Atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, visų įmokų neatliko ir negrąžino išnuomoto daikto, todėl pradinė kreditorė nutraukė Sutartį.

20. Ieškovė nurodo, kad Sutartis buvo nutraukta 2020 m. birželio 9 d. atsakovui siųstu 2020 m. liepos 22 d. pranešimu.

21. Pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ ir ieškovė 2020 m. liepos 15 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. RP2020-07/01, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo skolą.

22. Atsakovas 2020 m. liepos 22 d. buvo informuotas apie reikalavimo teisių perleidimą, raginamas apmokėti įsiskolinimą, tačiau duomenų byloje, jog atsakovas su ieškove atsiskaitė, nėra.

Dėl šalių santykių kvalifikavimo ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo taikymo

23. Šalių išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-020439 nuo 2020 m. birželio 9 d. buvo vienašališkai nutraukta, nes atsakovas nuo 2020 m. birželio 2 d. nuomos mokesčio nemokėjo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Sutartis nutraukta atsakovui nevykdant įsipareigojimų, skolos faktas dėl 671,79 Eur nėra nuginčytas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis).

24. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Tokiu atveju sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

25. CK 6.503 straipsnyje numatyta galimybė nuomojamą daiktą išpirkti. Pagal šio straipsnio 1 dalį įstatymai arba nuomos sutartis gali nustatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje nustatytą kainą (išperkamoji nuoma).

26. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad išperkamosios nuomos sutarčiai taikomas vartotojų teisių apsaugos institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019, 13 punktas).

27. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) ir nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.

28. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas sutarties dalyku naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimu, tačiau tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudaryta Sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi, tačiau atsikertant į šį apeliacinio skundo argumentą konstatuotina, kad atsakovas šalių sutartimi išperkamosios nuomos būdu įsigijo šaldytuvą – savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, o paslaugas sutartimi teikė verslininkas, todėl pagal šios nutarties 26–27 punktuose nurodytą teismų praktiką pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių santykius kvalifikavo kaip vartojimo.

29. CK 6.228-1 straipsnio 1 dalyje įvirtinta, jog vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio kodekso nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sumažindamas pagal 2019 m. gruodžio 21 d. sudarytą išperkamosios nuomos sutartį, kuri yra vartojimo sutartis, mokėtinų delspinigių dydį nuo 0,5 iki 0,05 procentų dydžio vadovavosi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo normomis.

30. Apeliantė įrodinėja, jog aplinkybė, kad pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudaryta sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi, todėl joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo normos ( toliau –VKĮ ).

31. Pripažintina, kad pagrįstai apeliantė teigia, jog VKĮ įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto (VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog VKĮ nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine, vertinant su vartotojais sudarytose sutartyse nustatytus netesybų dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Be to, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija).

32. Vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Tais atvejais, kai šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal įstatyme įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys.

33. Nagrinėjamu atveju pagal 2019 m. gruodžio 21d. sudarytos išperkamosios nuomos sutarties sąlygas už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą nuomininkas privalo mokėti nuomotojui 0,5 procentų dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos nuomos mokesčio sumos už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos.

34. Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007 išaiškino, jog šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Sutartyje nustatydamos netesybų dydį, šalys gali susitarti dėl nuostolių ir netesybų (išskyrus įstatymų numatytas netesybas) santykio bei tokiu būdu konkretizuoti sutartinės civilinės atsakomybės ir prievolės įvykdymo užtikrinimo ypatumus. Šie sutartinių netesybų ypatumai neleidžia jų mažinti iki kreditoriaus įrodytų nuostolių dydžio, nes tokiu būdu būtų paneigtas sutarčių laisvės principas, kurį netesybų ir nuostolių santykyje riboja CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostata dėl netesybų įskaitymo į nuostolius bei CK 6.73 straipsnio 2 dalies nuostatos. Teismų praktikoje CK 6.73 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtintas netesybų ir nuostolių santykis aiškinamas kaip neleidžiantis šalims nustatyti baudinių netesybų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-400/2005 ir kt.).

36. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tinkami ir protingi šioje byloje būtų 0,05 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, iš viso 60,46 Eur.

37. Apeliantė įrodinėja, jog teismas iki neprotingo dydžio sumažino delspinigių dydį, argumentuoja tuo, jog pasirinkdama sudaryti sutartį atsakovas susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, kartu ir su sutartyje numatyta (0,5 procentų dydžio) delspinigių norma.

38. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Minėta, nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).

39. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad teismo nustatytas delspinigių dydis (0,05 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, iš viso 60,46 Eur) yra teisiškai pagrįstas, nes apeliantė, 2020 m. liepos 15 d. perėmusi reikalavimą iš pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ sutartimi Nr. RP2020-07/01 ir nuo pradžių žinojusi 2019 m. gruodžio 21 d. sutarties vykdymo aplinkybes (atsakovas nuo 2020 m. birželio mėn. nuomos mokesčio nemokėjo, o reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta 2020 m. liepos 15 d.), prisiėmė skolos išsiieškojimo riziką iš vartotojo. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas nesumokėjo 671,79 Eur dydžio nuomos įmokų, o apeliantės prašomi priteisti apeliacinės instancijos teisme delspinigiai yra 604,61 Eur dydžio, kuris iš esmės yra tolygus pagrindinės skolos dydžiui, ir toks netesybų dydis vartojimo teisiniuose santykiuose nelaikytinas teisingu. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovo turtinė padėtis yra gera, neįrodinėjama, jog jis sąmoningai piktnaudžiauja sutartiniais santykiais, nemokėdamas skolos. Įgyta prekė – šaldytuvas – nėra prabangos prekė, o kaip tik skirta vartojimo poreikiams užtikrinti, todėl priteisti apeliantės nurodomos delspinigių sumos, lygios pagrindinės skolos dydžiui, nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo išvada

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis).

42. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šis klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Irma ČuchrajAušra MaškevičienėErika Misiūnienė