Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. J. patikslintą ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankas dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007 m. birželio 26 d. tarp šalių buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 0450718073191-13, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 20 904,71 Eur kreditą žemės sklypo (kadastro Nr. 5528/0010:135), esančio (duomenys neskelbtini) įsigijimui (I t., b.l. 11-19). Kredito sutarties specialiosios dalies 5 punkto 1.2. papunktyje numatyta, kad bankas turi teisę: nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs kredito gavėją (gavėjus), jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas (gavėjai) padaro esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja, kad kredito gavėjas (gavėjai) pateikė klaidingą informaciją ar nuslėpė informaciją. Esminiais sutarties pažeidimais laikomi: bendrosios dalies 4.1-4.10 punktuose nustatytų kredito gavėjo (gavėjų) įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Kredito sutarties 6 punkte numatyta sąlyga, įpareigojanti kredito gavėją atsiradus nenumatytoms aplinkybėms (keičiama darbovietė, nemokamos atostogos, šeimos nario liga ar pan.), gavus banko rašytinį sutikimą, praleisti pagal grafiką grąžintinos kredito dalies mokėjimą, nekeičiant sutartyje nurodyto galutinio kredito grąžinimo termino, jei kredito gavėjas (gavėjai) laikysis visų sutartyje nurodytų reikalavimų: įspės banką raštu apie numatomus praleisti grąžintinos kredito dalies mokėjimus ir nurodys, dėl kokių priežasčių ir kiek mokėjimų jis numato praleisti, ne vėliau kaip prieš 2 (dvi) darbo dienas iki grafike nurodytos mokėjimo dienos. 12 kredito sutarties punkte šalys susitarė, kad visi pranešimai ir kitas šalių susirašinėjimas pagal sutartį įteikiami sutarties šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu arba faksu, jei sutartyje nenurodyta kitaip. Laikoma, kad paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjo (gavėjų) adresu paštu išsiųstus dokumentus kredito gavėjas (gavėjai) gavo trečią darbo dieną einančią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjui (gavėjams) siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Jeigu keičiasi kredito gavėjo (gavėjų) adresai, banko sąskaitų numeriai ir/ar kiti rekvizitai, kredito gavėjas (gavėjai) tuojau pat privalo apie tai informuoti banką (13 kredito sutarties specialiosios dalies punktas). Šalis, neįvykdžiusi atitinkamai 13 reikalavimo, negali reikšti pretenzijų ir atsikirtimą jog kitos šalies veiksmai, atlikti pagal paskutinius jai žinomus rekvizitus, neatitinka sutarties sąlygų arba jog ji negavo pranešimą siųstų pagal tuos rekvizitus (15 kredito sutarties specialiosios dalies punktas). 2015 m. balandžio 7 d. antstolis A. S. surašė turto arešto aktą Nr. S1-339110, kuriuo areštavo skolininkei priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) bei priėmė patvarkymą Nr. S1-339125, kuriuo pavedė atlikti ieškovei priklausančio žemės sklypo vertinimą ir įpareigojo ieškovę pateikti reikiamą informaciją bei duomenis, reikalingus turto vertės nustatymui (I t., b.l. 23-28). Ieškovė pateikė teismui mokėjimo nurodymus, patvirtinančius, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. vykdė mokėjimus pagal kredito sutartį (I t., b.l. 29-44), tačiau įvertinus atsakovės sudarytą kredito grąžinimo ir/ar palūkanų mokėjimo grafiką ir ieškovės atliktų įmokų suvestinę (I t., b.l. 63-64) bei atsakovės pateiktus ieškovės sąskaitos išrašus (I t., b.l. 65-69, 70-88), nustatyta, kad ieškovė kredito grąžinimo grafike nustatytų terminų nesilaikė, įmokas mokėjo savalaikiai. Iš atsakovės teismui pateiktos SMS siuntimo ataskaitos nustatyta, kad ieškovės kredito sutarties sudarymo metu nurodytu telefono numeriu +37068447414 ieškovei buvo siųsti SMS pranešimai dėl kredito sutarties vykdymo (teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad tai jai priklausančio telefono numeris) (I t., b.l. 61). Be to, iš atsakovės IBS suvestinės matyti, kad ieškovė dėl kredito sutarties sąlygų vykdymo buvo informuota ir pranešimais elektroninės bankininkystės sistemoje (I t., b.l. 62). Iš atsakovės sudarytos skolos ir sukauptų delspinigių ataskaitos, nustatyta, kad atsakovei vienašališkai nutraukiant kredito sutartį 2014 m. gruodžio 7 d. ieškovė buvo pradelsusi 73 dienas sumokėti skolą ir 226 dienas vėlavo sumokėti palūkanas (I t., b.l. 89-122). 2015 m. balandžio 21 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu, prašydama sustabdyti skolos išieškojimo vykdymą taip pat nurodė, kad laikinai buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, kurie yra išspręsti, nurodė, kad turi ir kitų kreditorių (I t., b.l. 123). 2015 m. balandžio 28 d. atsakovė pateikė atsakymą dėl ieškovės prašymo sustabdyti vykdymo veiksmus ir atstatyti kredito sutarties tolesnį vykdymą, nurodydama sąlygas, kurias įvykdžius gali būti atstatytas kredito sutarties tolesnis vykdymas, iš kurių viena – užpildyti paraišką ir prašymą bei pateikti informaciją apie kitus kreditorius (1 t., b.l. 124). 2014 m. balandžio 23 d. atsakovė taip pat kreipėsi su prašymu dėl vykdymo veiksmų sustabdymo į antstolį Aleksandrą Selezniovą (1 t., b.l. 125). Iš VĮ Registrų centras turto arešto aktų registro išrašo nustatyta, kad ieškovei priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra areštuotas ne tik atsakovės kaip ieškovės kreditorės reikalavimų užtikrinimui, bet ir siekiant užtikrinti kito kreditoriaus reikalavimų įvykdymą (1 t., b.l. 126-127). Iš atsakovės pateiktų registruotų pranešimų siuntimo suvestinės nustatyta, kad pranešimus atsakovė ieškovei siuntė registruotu paštu sutartyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda (1 t., b.l. 130-133), tai patvirtina ir atsakovės pateikta laiškų skolininkams ataskaita (1 t., b.l. 134). Ieškovei netinkamai vykdant kredito sutarties sąlygas 2014 m. rugsėjo 24 d. ir 2014 m. lapkričio 5 d. ieškovei buvo išsiųsti įspėjimai dėl galimo kredito sutarties nutraukimo, kuriais ieškovė buvo informuota iki 2014 m. gruodžio 8 d. sumokėti pradelstus įsiskolinimus, kitu atveju sutartis bus laikoma nutraukta ir vykdomas skolos išieškojimas įstatymų nustatyta tvarka (I t., b.l. 136-137). 2014 m. gruodžio 11 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovę, kad iki 2014 m. gruodžio 8 d. neįvykdžius atsakovės reikalavimų kredito sutartis nuo 2014 m. gruodžio 8 d. laikoma nutraukta, o skola bankui yra 19402,23 Eur (I t., b.l. 135). 2016 m. birželio 15 d. atsakovė kreipėsi į antstolį Aleksandrą Selezniovą su prašymu dėl išieškojimo veiksmų atnaujinimo (I t., b.l. 166). Nurodyto prašymo pagrindu 2016 m. birželio 20 d. antstolis Aleksandras Selezniovas priėmė patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atnaujinimo (I t., b.l. 167), taip pat 2016 m. birželio 20 d. antstolis priėmė patvarkymą Nr. S1a-43816 Dėl turto įvertinimo (I t., b.l. 169-170). 2017 m. kovo 28 d. protokoline nutartimi teismas įpareigojo ieškovę informuoti teismą ar po 2015 m. balandžio 28 d. rašto gavimo kreipėsi į atsakovę pateikdama atsakovės prašomus duomenis ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (2 t. b.l. 28). Ieškovė pateikė raštą, kuriame paaiškino, kad ieškovė skambino atsakovo atstovei R. R., pastaroji paaiškino, kad asmuo, įpareigotas banko sudaryti sutartis atostogauja ir kai grįš iš atostogų, bus susisiekta su ieškove. Įrodymų, patvirtinančių tai, kad ieškovė skambino banko atstovei R. R., ieškovė neturi (2 t., b.l. 37). Atsakovė informavo teismą, kad po 2015 m. balandžio 28 d. ieškovė į atsakovę nesikreipė (2 t., b.l. 41).

Dėl 2007 m. birželio 26 d. tarp šalių sudarytos kredito sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi

Byloje kyla ginčas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo ir kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte numatyto 15 (penkiolikos) kalendorinių dienų įspėjimo termino pakeitimo į 2 mėnesių terminą. Ieškovė neginčija, jog su atsakove sudarė kreditavimo sutartį, kreditą gavo bei susidūrusi su laikinais finansiniais sunkumais pažeidė prievolių vykdymo tvarka. Ieškovė teigia, kad atsakovė pažeidė šalių bendradarbiavimo principą, be to, nutraukiant sutartį pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio, 6.218 straipsnio nuostatas, nes laiku neinformavo ieškovės apie vienašališką sutarties nutraukimą. Pateikdama ieškinį ieškovė neakcentavo kredito sutarties rūšies, tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovė pateikė prašymą šios sutarties nepripažinti vartojimo sutartimi. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog sutartys dėl žemės sklypų įsigijimo gali būti kvalifikuojamos kaip vartojimo sutartys (CK 6.228¹ straipsnis), esant vartojimo teisiniams santykiams, vartotojams, šiuo atveju ieškovei būtų, taikytinas aukštesnis pažeistų teisių gynimo lygmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis. Nr. 3K-7-297/2012), todėl byloje reikia nustatyti ar 2007 m. birželio 26 d. tarp šalių buvo sudaryta kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi.

Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalis numato, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis (CK 6.228¹ straipsnio 2 dalis). Verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 4 dalį šio kodekso 6.228¹ straipsnio tikslais preke laikomas ir nekilnojamasis daiktas. Iš šių nuostatų seka, jog vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi, vadovaujantis minėta įstatymine nuostata, sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniu, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Atsakovės parengtoje ir šalių pasirašytoje kreditavimo sutartyje 2.2 punkte yra nurodyta, kad kredito paskirtis – žemės sklypo pirkimui. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog įsigijo sklypą ketindama jame statytis gyvenamąjį namą. Pažymėtina, kad ieškovę byloje iki 2017 m. gegužės 2 d. atstovavo profesionalus teisininkas advokatas. Teismas 2017 m. kovo 2 d. parengiamajame teismo posėdyje nustatė 10 dienų terminą šalims teikti papildomus įrodymus, tačiau ieškovė šia teise nepasinaudojo.

Vadovaujantis civilinio proceso kodekse įtvirtintu rungimosi principu, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kurias nurodo esant įrodinėjimo pagrindu byloje (Civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 178). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Nors kredito sutartis yra parengta pagal standartines sąlygas, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis (šiuo atveju – atsakovė), nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse būtų pagrindas kredito sutartį laikyti vartojimo sutartimi, tačiau atsižvelgiant į tai, kad 2007 m. birželio 26 d. kreditavimo sutartyje nurodyta, kad sutartis sudaroma žemės sklypo pirkimui, joje nedetalizuota sklypo paskirtis, be to, nuo pat kredito sutarties sudarymo dienos iki šiol pagal viešojo registro duomenis ieškovės įsigytame sklype nėra užregistruoti gyvenamosios ar ūkio paskirties statiniai, ieškovė nepateikė teismui duomenų, kad šiame žemės sklype yra išduotas statybos leidimas dėl atitinkamų pastatų statymo ar ji kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl statybos leidimo išdavimo, bei įvertinant tai, kad ieškovė turi kito gyvenamosios paskirties kilnojamojo turto (kaip ji paaiškino teismo posėdžio metu butą adresu Smiltelės g. 29-42, Klaipėda), teismo vertinimu 2007 m. birželio 26 d. kreditavimo sutarčiai netaikytinos Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio nuostatos ir sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi (Civilinio proceso kodekso 178, 185 straipsniai).

Dėl kredito sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnis reglamentuoja vienašališką sutarties nutraukimą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, nustatoma, atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Nurodyto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais. Pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to ar sutarties šalis padarė sutarties pažeidimą, atitinkantį CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas, ar atsirado kitų šalių sutartyje nurodytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, bet kuriuo atveju dėl jų atsiradimo turi būti konstatuojama sutarties šalies kaltė. Nustačius, kad dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra sutarties šalies kaltė, kita sutarties šalis turi teisę nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012). Taigi, taikant CK 6.217 straipsnį ir konstatavus, kad yra esminis sutarties pažeidimas ar dėl sutarties šalies kaltės atsirado aplinkybių, kurios pagal sutarties nuostatas sudaro pagrindą kitai šaliai nutraukti sutartį, sutartis nutrauktina joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Svarstant klausimą dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, būtina nustatyti ir tai, ar sutartį nutraukusi šalis tinkamai informavo kitą sutarties šalį apie vienašališką sutarties nutraukimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-484/2013).

Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovė sudarydamos 2007 m. birželio 26 d. kredito sutartį Nr. 0450718073191-13 sutarties specialiosios dalies 5.2 punkto 1.2. papunktyje susitarė, kad atsakovė turi teisę: nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjusi kredito gavėją (ieškovę), jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas (gavėjai) padaro esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja, kad kredito gavėjas (gavėjai) pateikė klaidingą informaciją ar nuslėpė informaciją. Vadovaujantis kredito sutarties 4.1-4.10 punktais Esminiais sutarties pažeidimais laikomi: bendrosios dalies 4.1-4.10 punktuose nustatytų kredito gavėjo (gavėjų) įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Nurodyti punktai įpareigoja kredito gavėją kreditą naudoti pagal specialiosios dalies 2 punkte nustatytą paskirtį ir nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles bankui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas (4.1 punktas); sutarties galiojimo laikotarpiu be banko (ir kreditų draudimo bendrovės - jei kreditas apdraudžiamas) sutikimo neišnuomoti, neparduoti, kitaip neperleisti nekilnojamojo turto arba kitu būdu nesuvaržyti naudojimosi turtu teisės (4.3 punktas); už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną mokėti bankui 0,1 (vieną dešimtąją) proc. laiku nesumokėto kredito ar jo dalies delspinigius, jei negrąžina pagal grafiką nustatytos grąžinti kredito dalies (4.5 punktas). Iš byloje esančių atsakovės pateiktų kredito grąžinimo ir/ar palūkanų mokėjimo grafiko ir ieškovės atliktų įmokų suvestinės nustatyta, kad atsakovė nesilaikė mokėjimo grafike numatytų įmokų mokėjimo terminų ir įmokas atliko savo nuožiūra. Be to, ieškovė, susidūrusi su finansiniais sunkumais, kurie, pasak ieškovės, nulėmė netinkamą kredito sutarties vykdymą, nepasinaudojo kredito sutarties 6 punkte numatyta sąlyga, įpareigojančia kredito gavėją atsiradus nenumatytoms aplinkybėms (keičiama darbovietė, nemokamos atostogos, šeimos nario liga ar pan.), gavus banko rašytinį sutikimą, praleisti pagal grafiką grąžintinos kredito dalies mokėjimą, nekeičiant sutartyje nurodyto galutinio kredito grąžinimo termino, jei kredito gavėjas (gavėjai) laikysis visų sutartyje nurodytų reikalavimų. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir pati ieškovė, nurodžiusi, kad mokėjimus atlikdavo pagal savo galimybės, tačiau nesilaikydama mokėjimo grafike nustatytų terminų. Sutarties 4.14 punkte taip pat buvo numatyta, kad ne vėliau kaip per 5 darbo dienas kredito gavėjas įsipareigoja raštu pranešti bankui apie savo darbovietės, sąskaitų bankuose pasikeitimą ar finansinės būklės pablogėjimą. Kredito gavėjas įsipareigoja sumokėti bankui 14,48 Eur (50,00 Lt) baudą, jei neįvykdys bet kurio iš šių įsipareigojimų. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad banko apie savo finansinius sunkumus nustatytais terminais neinformavo. Iš byloje esančios registruotų pranešimų siuntimo suvestinės nustatyta, kad ieškovei netinkamai vykdant kredito sutarties sąlygas 2014 m. rugsėjo 24 d. ir 2014 m. lapkričio 5 d. atsakovė registruotu paštu kredito sutartyje nurodytu ieškovės adresu (duomenys neskelbtini), išsiuntė įspėjimus dėl galimo kredito sutarties nutraukimo (1 t., b.l. 130-133, 134), kuriais ieškovė buvo informuota iki 2014 m. gruodžio 8 d. sumokėti pradelstus įsiskolinimus, kitu atveju sutartis bus laikoma nutraukta ir vykdomas skolos išieškojimas įstatymų nustatyta tvarka (I t., b.l. 136-137). Atsakovės pateikta SMS siuntimo ataskaita bei IBS suvestinės patvirtina atsakovės nurodytą aplinkybę, kad atsakovė panaudojo visas įmanomas galimybės tinkamai informuoti ieškovę apie kredito sutarties galimą nutraukimą, todėl atsakovė pagrįstai, vadovaudamasi CK normomis, reglamentuojančiomis kredito sutarčių vykdymą bei kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punktu ir 5.2.1. punktu, kurie nustato, jog atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš 15 (penkiolika) kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjusi kredito gavėją (gavėjus), jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas (gavėjai) padaro esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja, kad kredito gavėjas (gavėjai) pateikė klaidingą informaciją ar nuslėpė informaciją, informavusi ieškovę šiai nepadengus pradelstų mokėjimų, nutraukė kredito sutartį. Pažymėtina, kad kredito sutarties 12 punkte šalys susitarė, kad laikytina, jog paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjo (gavėjų) adresu paštu išsiųstus dokumentus kredito gavėjas (gavėjai) gavo trečią darbo dieną einančią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjui (gavėjams) siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Teismo posėdžio metu ieškovė teigė negavusi atsakovės jai siųstų įspėjimų apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą, nes pakeitė gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad vadovaujantis kredito sutarties specialiosios dalies 13 punktu apie kredito gavėjo adreso ir kitų rekvizitų pasikeitimą informuoti banką yra įpareigotas kredito gavėjas. Šalis, neįvykdžiusi atitinkamai 13 reikalavimo, negali reikšti pretenzijų ir atsikirtimą jog kitos šalies veiksmai, atlikti pagal paskutinius jai žinomus rekvizitus, neatitinka sutarties sąlygų arba jog ji negavo pranešimą siųstų pagal tuos rekvizitus (15 kredito sutarties specialiosios dalies punktas). Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad pasikeitus jos gyvenamajai vietai į banko skyrių nesikreipė ir kitais būdais banko apie šią aplinkybę neinformavo.

Teismas taip pat pažymi, jog sutarčių teisėje yra įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. CK 6.189 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jo šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Pagrindinis sutarčių teisės principas pacta sunt servanda – sutarčių reikia laikytis. Tai abipusis įpareigojimas sutarties šalims. Kontrahentas, nesilaikantis šio principo, negali pagrįstai tikėtis kitos šalies visiško sutartinių įsipareigojimų vykdymo. CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Civilinio kodekso 6.158 straipsnio 1 dalyje įvirtinta, jog kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad turi aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, todėl tiek sutarties sudarymo momentu, tiek jos vykdymo metu turėjo elgtis kaip bonus pater familias, t.y. pagal tam tikrą apdairumo, rūpestingumo, atidumo ir sąžiningumo laipsnį. Ieškovė, sudarydama kredito sutartį su atsakove, jau sutarties sudarymo dieną – 2007 m. birželio 26 d. turėjo žinoti, jog negrąžinant kredito pagal sudarytą kredito grąžinimo grafiką, atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Tuo tarpu pranešimas dėl paskolos sutarties vienašališko nutraukimo buvo surašytas 2014 m. gruodžio 11 d., t. y. praėjus daugiau nei 7 metams nuo sutarties sudarymo dienos. Per visą tą laikotarpį ieškovė nepateikė jokio prašymo atsakovei dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar įmokų mokėjimo grafiko pakeitimo. Ieškovė teigia, kad apie galimą sutarties nutraukimą jai tapo žinoma tik antstoliui pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus, todėl tik 2015 m. balandžio 21 d. kreipėsi į atsakovę dėl vykdymo veiksmų sustabdymo bei nurodo, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti CK 6.218 straipsnio 2 dalį bei laikyti, kad atsakovė nuo ieškovės kreipimosi į atsakovę datos (2015 m. balandžio 21 d.) prarado teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, nes per protingą terminą pakartotinai nepranešė ieškovei apie kredito sutarties nutraukimą.

Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, patikrina, ar sutarties sąlyga tam tikrą pažeidimą vertinti kaip esminį ir (ar) sudarantį pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai, yra teisėta, t. y. ar ji nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (CK1.80 straipsnis), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 straipsnis), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis, 6.188 straipsnis ir kt.). Kreditavimo sutartimi kredito gavėja įsipareigoja kreditą grąžinti ir mokėti palūkanas. Jeigu ji įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį, ar pagal įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį.

Ginčas tarp šalių kilo dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrįstumo. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių, pažeidusi šalis turės prisiimti atsakomybę. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – CK 6.218 straipsnis. Tuo tarpu, CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be to, sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį leidžiama tik joje nurodytais atvejais, kurie sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamu atveju, vertinant ar pagal šalių pasirašytos sutarties esmę griežtas sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, svarbu pažymėti, kad šalys, vykdydamos sudarytas sutartis, turi ir privalo vadovautis ne tik jose apsibrėžtomis teisėmis ir pareigomis, bet tuo pačiu veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str.), be to bendradarbiauti, nepažeisti interesų pusiausvyros, elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai prievolės tiek atsiradimo, tiek vykdymo, tiek pasibaigimo metu, dėti maksimaliais pastangas sutarčiai vykdyti (CK 6.4, 6.38, 6.158, 6.200 straipsniai).

Sutartinio ir įstatyminio vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013).

Kredito sutarties pagrindu ieškovė prisiėmė įsipareigojimą tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus pagal Kredito sutartį. Minima pareiga nebuvo vykdoma sistemiškai, ilgą laiką, o CK 6.881 straipsnyje numatyta Kredito sutarties viena iš esminių sąlygų, bei ieškovės įsipareigojimas, buvo pareiga tinkamai ir laiku vykdyti mokėjimus (Kredito sutarties 4.1. punktas) pagal Kredito sutartį. Šio įsipareigojimo nevykdymas yra aiškiai apibrėžtas kaip esminis sutarties pažeidimas, kuris suteikia Bankui teisę pasinaudoti viena iš savo teisių gynimo priemonių - sutarties nutraukimą prieš terminą (Kredito sutarties 5.2. punktas). Pagal Kredito sutarties esmę, matyti, kad Bankui yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai mokėjimai. Tarpiniai paskolos dengimo terminai negali būti pripažįstami neesmine sąlyga, nes ilgalaikės paskolos tikslas yra nuolatinis, periodinis paskolos grąžinimas. Ieškovė Kredito sutartimi įsipareigojo vykdyti mokėjimus dienomis pagal nustatytą grafiką. Kad eilinių paskolos įmokų mokėjimas paskolos davėjui yra esminė sutarties sąlyga, patvirtina ir CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad jei paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditavimo sutarties šalis (bankas) vienašališkai nutraukė sutartį joje nurodytu nutraukimo atveju – kredito gavėjai laiku negrąžinant kredito ar jo dalies, nemokant palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų (sutarties bendrosios dalies 4.1-4.10 punktai, 5.2 punktas). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, jog ieškovė savo sutartinius įsipareigojimų grąžinti kredito dalį pagal grafiką ir mokėti palūkanas tinkamai nevykdė bei nesilaikė kredito grąžinimo grafike nustatytų terminų. Aplinkybė, kad ieškovė galimai neatsiėmė Banko įspėjamųjų raštų, nesudaro pagrindo išvadai, kad Bankas netinkamai informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą ir neteisėtai ją nutraukė, nes negalima reikalauti iš kreditoriaus atlikti veiksmus, kurie priklauso išimtinai nuo paties skolininko. Tai reiškia, kad neatitiktų protingumo ir teisingumo principų reikalavimas pasirašytinai įteikti skolininkui įspėjimą apie sutarties nutraukimą, jei pats skolininkas nepriima jam siunčiamos korespondencijos. Negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, CK įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1109-123/2015). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų galinčių pagrįsti, kad Banko pranešimų ji iš viso negavo ar negavo ne dėl jos pačio kaltės, nes visi laiškai buvo siunčiami jos nurodytu adresu (kuris nurodomas ir ieškinyje).

Atsakovė ieškovę dėl kredito sutarties netinkamo vykdymo informavo SMS žinutėmis (I t., b.l. 61), pranešimais IBS elektroninės bankininkystės sistemoje (I t., b.l. 62) 2014 m. gruodžio 7 d. ieškovė buvo pradelsusi 73 dienas sumokėti skolą ir 226 dienas vėlavo sumokėti palūkanas (I t., b.l. 89-122). Kaip jau minėta, ieškovė, turėdama finansinių sunkumų, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad pagerintų savo finansinę padėtį taip pat nesikreipė į banką su atitinkamu prašymu kaip tai numatyta kredito sutarties bendrosios dalies 6 bei 4.14 punktuose. Ta aplinkybė, kad pati ieškovė dėl sutarties pakeitimo, įmokų dydžio derinimo nesikreipė į banką, patvirtina, kad ieškovė nebuvo suinteresuota pakeisti sutarties sąlygas, tinkamai vykdyti sutartį, galimai prisiimti kokius nors papildomus finansinius įsipareigojimus, kurie užtikrintų abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Akivaizdu, jog ieškovės sutarties pažeidimai buvo nevienkartiniai, ką pripažino ir pati ieškovė teismo posėdyje. Sąskaitos išrašai įrodo mokėjimų vėlavimo sistemiškumą bei didėjimą. Sutarties nutraukimo metu 2014 m. gruodžio 7 d. ieškovė buvo pradelsusi 73 dienas sumokėti skolą ir 226 dienas vėlavo sumokėti palūkanas (I t., b.l. 89-122). Taigi, akivaizdu, kad kreditavimo sutartis nebuvo nutraukta dėl to, kad ieškovė nesumokėjo vienos įmokos, o dėl sistemingo kredito sutarties nevykdymo. Pažymėtina, jog dalinis prievolės vykdymas taip pat nėra laikomas tinkamu sutarties vykdymu, todėl, ieškovei nemokant įmokų bankui, bankui atsirado pagrindas vienašališkai prieš terminą nutraukti kreditavimo sutartį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės argumentas, kad sutartis buvo nutraukta neteisėtai, atmestinas. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pati ieškovė turėjo galimybę nedelsdama kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų modifikavimo pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį bei vadovaudamasi kredito sutarties 6 punktu, tačiau į teismą kreipėsi jau po faktinio sutarties nutraukimo, atnaujinus vykdymo veiksmus. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovė (kredito davėjas) turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį su ieškove jai iš esmės pažeidus sutartį pagal šalių sutarties 5.2 punktą, todėl nėra pagrindo vienašališką sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl šalių bendradarbiavimo principo pažeidimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. kreditoriaus nepakankamas bendradarbiavimas lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-587/2007).

Ieškovė teigia, kad atsakovė pažeidė šalių bendradarbiavimo principą, kadangi ieškovė negavo atsakovės siųstų pranešimų apie kredito sutarties galimą vienašališką nutraukimą, be to, kaip teismo posėdžio metu teigė ieškovė jai nuvykus į banką dėl kredito sutarties atstatymo, buvo informuota, kad už sutarties atstatymą atsakinga darbuotoja atostogauja, todėl negalėjo susitarti dėl sutarties vykdymo sąlygų, o po to sužinojo, kad sutartis jau yra nutraukta. Pažymėtina, kad jau po sutarties su ieškove nutraukimo 2014 m. gruodžio 8 d., ieškovei 2015 m. balandžio 21 d. pateikus prašymą, atsakovė 2015 m. balandžio 28 d. raštu informavo ieškovę, kokius veiksmus ir įsipareigojimus ji turi atlikti, kad sutartis su banku būtų atstatyta. Šie atsakovės veiksmai rodo atsakovės siekį tęsti sutartinius santykius tarp šalių, suteikiant galimybę ieškovei atnaujinti sutarties vykdymą, tačiau šia galimybe ieškovė nepasinaudojo.

Aukščiau aptarti bylos duomenys patvirtina, kad priešingai nei nurodo ieškovė atsakovė siuntė pranešimus ieškovės nurodytu gyvenamosios vietos adresu taip pat SMS pranešimus jos nurodytu telefono numeriu bei pranešimais elektroninės bankininkystės sistemoje ragindama vykdyti prisiimtas prievoles, ir būtent ieškovė nevykdė pareigos bendradarbiauti neinformuodama atsakovės apie pasikeitusius savo kontaktinius duomenis, taip pat ieškovė nepasinaudojo kredito sutarties 6 punkte numatyta galimybe dėl kredito įmokų atidėjimo bei neįvykdė sutarties 4.14 punkte numatytos pareigos informuoti banką apie savo finansinės padėties pablogėjimą ir pati nesikreipė į atsakovę, todėl ieškovės argumentai dėl šalių bendradarbiavimo principo pažeidimo laikytini nepagrįstais ir neįrodytais (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte numatyto 15 kalendorinių dienų įspėjimo termino pakeitimo į 2 mėnesių terminą

Paskolos sutarties Nr. 0450718073191-13 bendrosios dalies 5.2 punkte nustatyta, kad paskolos davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį įspėjęs paskolos gavėją ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs kredito gavėją (gavėjus), jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas (gavėjai) padaro esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja, kad kredito gavėjas (gavėjai) pateikė klaidingą informaciją ar nuslėpė informaciją. Ieškovė ieškiniu prašo pakeisti paskolos sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte nurodytą įspėjimo terminą iš 15 dienų į 2 mėnesius.

CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2013).

Ieškovė teigia, kad sutarties nutraukimas yra neteisėtas, nes ji buvo įspėta prieš 15 dienų, ir tai yra nepakankamas terminas, be to, nebuvo nustatytas papildomas terminas prievolei įvykdyti po to kai ji 2015 m. balandžio 21 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu atstatyti kredito sutartį. Argumentų kodėl sutartyje numatytą įspėjimo terminą prašo pakeisti į 2 mėnesius ieškovė nepateikė. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais šalis gali nutraukti sutartį vienašališkai, apie sutarties nutraukimą pranešdama kita šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks nenustatytas, prieš trisdešimt dienų. Tačiau iš aukščiau aptartų įspėjimų ir pranešimo apie sutarties nutraukimą matyti, kad ieškovei apie sutarties nutraukimą buvo pranešta prieš daugiau kaip 30 dienų, t.y. pirmas pranešimas buvo surašytas 2014 m. rugsėjo 24 d., jame nurodant terminą iki 2014 m. spalio 25 d. padengti 552,59 Eur įsiskolinimą (I t. b.l. 136), nurodytas pranešimas išsiųstas ieškovės sutartyje nurodytu adresu. 2014 m. rugsėjo 25 d. (I t., b.l. 134), ieškovei per nustatytą terminą neįvykdžius banko reikalavimų 2014 m. lapkričio 5 d. buvo surašytas pakartotinis pranešimas iki 2014 m. gruodžio 8 d. įvykdyti mokėjimus pagal kredito sutartį, kitu atveju sutartis bus laikoma nutraukta ir vykdomas skolos išieškojimas įstatymų nustatyta tvarka (I t., b.l. 137) ir tik 2014 m. gruodžio 11 d. pranešimu ieškovė buvo informuota, kad nuo 2014 m. gruodžio 8 d. kredito sutartis laikoma nutraukta (I t., b.l. 135), t. y. laikantis ne sutarties 5.2 punkto, o įstatymo (CK 6.218 straipsnio 1 dalies) reikalavimų. Be to, laikantis CK 6.217 straipsnio 3 dalies reikalavimų, ieškovei buvo nustatytas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir tik tada sutartis buvo vienašališkai nutraukta prieš terminą. Taigi, atsakovė įspėjimais ir pranešimu tinkamai ir palankesniu negu sutartyje nurodytu būdu informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą (prieš 33 dienas). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vykdomasis įrašas buvo išduotas tik 2015 m. vasario 19 d. Teismo vertinimu, šioje situacijoje kredito sutarties nuostatos buvo taikomos išimtinai ieškovės naudai, ir ieškovei skirtas terminas pažeidimui pašalinti buvo ilgesnis nei ieškinio reikalavimu prašomas nurodyti. Ieškovė turėjo pakankamai laiko įvykdyti pradelstus įsipareigojimus ir išsaugoti sutartinius santykius ar esant dar sutarčiai nenutrauktai inicijuoti jos pakeitimą. Atsižvelgiant į tai, kad teismas netenkino ieškovės ieškinio reikalavimo dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, netenkintinas ir iš jo kylantis ieškovės reikalavimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Netenkinus ieškinio, bylinėjimosi išlaidos atlygintinos atsakovei AB SEB bankas. Atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius, kad patyrė 490,62 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti (2 t., b.l. 19), kurios yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, todėl priteistinos atsakovei iš ieškovės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo (Civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 3 dalis). 2016 m. lapkričio 7 d. nutartimi teismas tenkino ieškovės prašymą ir sustabdė antstolio A. S. vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0010/15/00648. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys atmestas, teismo sprendimui įsiteisėjus 2016 m. lapkričio 7 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos (Civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 93, 150, 259, 260, 268, 269, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškovės L. J. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės L. J. atsakovės akcinės bendrovės „SEB bankas“ naudai 490,62 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt eurų 62 centus) bylinėjimosi išlaidų.

2016 m. lapkričio 7 d. teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.