Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės L. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. J. patikslintą ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) SEB bankui dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismo motyvai: Nurodė, kad nors kredito sutartis yra parengta pagal standartines sąlygas, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis (šiuo atveju – atsakovė), nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse, ir tai būtų pagrindas kredito sutartį laikyti vartojimo sutartimi, tačiau atsižvelgiant į tai, jog 2007 m. birželio 26 d. kreditavimo sutartyje nurodyta, kad sutartis sudaroma dėl žemės sklypo pirkimo, joje nedetalizuota sklypo paskirtis, nuo pat kredito sutarties sudarymo dienos iki šiol, pagal viešojo registro duomenis, ieškovės įsigytame sklype nėra užregistruoti gyvenamosios ar ūkio paskirties statiniai, ieškovė nepateikė teismui duomenų, kad šiame žemės sklype yra išduotas statybos leidimas dėl atitinkamų pastatų statymo ar ji kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl statybos leidimo išdavimo, įvertinant tai, jog ieškovė turi kito gyvenamosios paskirties kilnojamojo turto (kaip ji paaiškino teismo posėdžio metu, butą, adresu (duomenys neskelbtini)), teismo vertinimu, 2007 m. birželio 26 d. kredito sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, todėl jai netaikytinos CK 6.228⁴ straipsnio nuostatos. Teismas konstatavo, kad atsakovė (kredito davėjas) turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį su ieškove jai iš esmės pažeidus sutartį pagal šalių sutarties 5.2 punktą, t. y. ieškovė buvo pradelsusi 73 dienas sumokėti skolą ir 226 dienas vėlavo sumokėti palūkanas. Byloje nustatyta, kad bankas siuntė pranešimus ieškovei jos nurodytu gyvenamosios vietos adresu, taip pat SMS pranešimus jos nurodytu telefono numeriu bei pranešimus elektroninės bankininkystės sistemoje ragindama vykdyti prisiimtas prievoles. Aplinkybė, kad ieškovė galbūt neatsiėmė banko įspėjamųjų raštų, nesudaro pagrindo išvadai, kad bankas netinkamai informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą ir neteisėtai ją nutraukė, nes negalima reikalauti iš kreditoriaus atlikti veiksmus, kurie priklauso išimtinai nuo paties skolininko. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistas nebendradarbiavimo principas, nes ji nepasinaudojo kredito sutarties 6 punkte numatyta galimybe dėl kredito įmokų atidėjimo, neįvykdė sutarties 4.14 punkte numatytos pareigos informuoti banką apie savo finansinės padėties pablogėjimą ir pati nesikreipė į atsakovę. Teismas nurodė, kad atsakovė įspėjimais ir pranešimu tinkamai ir palankesniu negu sutartyje nurodytu būdu informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą. Be to, atkreipė dėmesį į tai, jog vykdomasis įrašas buvo išduotas tik 2015 m. vasario 19 d., todėl šioje situacijoje kredito sutarties nuostatos buvo taikomos išimtinai ieškovės naudai ir skirtas terminas pažeidimui pašalinti buvo ilgesnis nei ieškinio reikalavimu prašomas nurodyti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl papildomų rašytinių įrodymų pridėjimo

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Atsakovė AB SEB bankas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui naujus įrodymus – Žemės sklypo ekspertizės aktą Nr. LL0-60927, apžiūros aktą, išrašą iš Turto arešto aktų registro, tačiau nenurodė, kuo šie įrodymai svarbūs nagrinėjant bylą pagal ieškovės skundą. Apeliacinio teismo vertinimu, šie dokumentai nėra reikšmingi sprendžiant dėl šalių ginčo esmės, juos buvo galima pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl teismas naujus rašytinius įrodymus priimti atsisako (CPK 314 str.).

Bylos faktinės aplinkybės

Byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 26 d. tarp šalių buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 0450718073191-13, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 20 904,71 Eur kreditą žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti. Atsakovė 2014 m. gruodžio 11 d. pranešimu informavo ieškovę, kad kredito sutartį nuo 2014 m. gruodžio 8 d. vienašališkai nutraukia. 2015 m. vasario 19 d. Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notaras išdavė vykdomąjį įrašą Nr. GB-1058 dėl 19 532,47 Eur skolos išieškojimo iš ieškovės. 2015 m. vasario 18 d. atsakovė pateikė vykdomąjį dokumentą vykdyti antstoliui. 2015 m. balandžio 7 d. antstolis Aleksandras Selezniovas surašė turto arešto aktą Nr. S1-339110, kuriuo areštavo skolininkei priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir priėmė patvarkymą Nr. S1-339125, kuriuo pavedė atlikti ieškovei priklausančio žemės sklypo vertinimą ir įpareigojo ieškovę pateikti reikiamą informaciją bei duomenis, reikalingus turto vertei nustatyti.Byloje kilo ginčas dėl kredito sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi, vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kredito sutarties sąlygos pakeitimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl 2007 m. birželio 26 d. tarp šalių sudarytos kredito sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors kredito sutartis yra parengta pagal standartines sąlygas, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis (šiuo atveju – atsakovė), nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse, ir tai būtų pagrindas kredito sutartį laikyti vartojimo sutartimi, tačiau atsižvelgiant į tai, jog 2007 m. birželio 26 d. kreditavimo sutartyje nurodyta, kad sutartis sudaroma dėl žemės sklypo pirkimo, joje nedetalizuota sklypo paskirtis, nuo pat kredito sutarties sudarymo dienos iki šiol, pagal viešojo registro duomenis, ieškovės įsigytame sklype nėra užregistruoti gyvenamosios ar ūkio paskirties statiniai, ieškovė nepateikė teismui duomenų, kad šiame žemės sklype yra išduotas statybos leidimas dėl atitinkamų pastatų statymo ar ji kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl statybos leidimo išdavimo, įvertinant tai, jog ieškovė turi kito gyvenamosios paskirties kilnojamojo turto (kaip ji paaiškino teismo posėdžio metu, butą, adresu (duomenys neskelbtini)), teismo vertinimu, 2007 m. birželio 26 d. kredito sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, todėl jai netaikytinos CK 6.228⁴ straipsnio nuostatos. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutiko nurodydama, kad teismas neatsižvelgė į perkamo žemės sklypo paskirtį, t. y. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio (sodų). Pagal teisinį reglamentavimą šiame sklype buvo galima statyti tik gyvenamąjį namą, tad gauto kredito paskirtis – šeimos poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais argumentais.Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalį vartojimo sutartis – tai prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi tam, kad sutartį būtų galima pripažinti vartojimo sutartimi, būtina nustatyti, jog, pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo, antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012). Pagal kasacinio teismo praktiką, teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) ir nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-206/2014). Kita vertus, jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas naudoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo.Šioje byloje ieškinio reikalavimai buvo kildinami iš tarp atsakovės (kredito įstaigos AB SEB banko) ir ieškovės (kredito gavėjos fizinio asmens) sudarytos 2007 m. birželio 26 d. kredito sutarties Nr. 0450718073191-13, kurios specialiojoje dalyje nurodyta, kad gautas kreditas skirtas žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti. Kredito sutartyje nėra nurodyta, kad įsigytas žemės sklypas yra skirtas tenkinti ieškovės asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, todėl ieškovė, nurodydama, jog būtent tokia buvo šio žemės sklypo paskirtis, privalo įrodyti nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė šio tikslo neįrodė (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas nustatė, kad nuo pat kredito sutarties sudarymo dienos iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, pagal viešojo registro duomenis, ieškovės įsigytame sklype nėra užregistruoti gyvenamosios ar ūkio paskirties statiniai, ieškovė nepateikė teismui duomenų, kad šiame žemės sklype yra išduotas statybos leidimas dėl atitinkamų pastatų statymo ar ji kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl statybos leidimo išdavimo, ieškovė turi kito gyvenamosios paskirties kilnojamojo turto (kaip ji paaiškino teismo posėdžio metu, butą, adresu (duomenys neskelbtini)). Apeliantė nurodė, jog ji 2012 m. kreipėsi į AB SEB banką su prašymu suteikti kreditą namo statybai šiame žemės sklype, tačiau įrodymų, pagrindžiančių nurodytas aplinkybes, teismui nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė brėžinius, tačiau, apeliacinio teismo nuomone, šie eskizai neįrodo, kad būtų imtasi kokių nors veiksmų „ketinimams“ įgyvendinti. Kitų duomenų, kurie pagrįstų, jog įsigytas žemės sklypas būtų naudotas ieškovės asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, nepateikta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2007 m. birželio 26 d. kreditavimo sutarčiai netaikytinos CK 6.228⁴ straipsnio nuostatos ir sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi.

Dėl kredito sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė (kredito davėjas) turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį su ieškove jai iš esmės pažeidus sutartį. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutiko nurodydama, jog ji nebuvo tinkamai informuota apie sutarties nutraukimą. Būtina įrodyti, kad pranešimas buvo atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Apie galimą sutarties nutraukimą jai tapo žinoma tik antstoliui pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus, todėl tik 2015 m. balandžio 21 d. kreipėsi į atsakovę dėl vykdymo veiksmų sustabdymo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais.CK 6.217 straipsnis reglamentuoja vienašalio sutarties nutraukimo galimybę. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis sutarties pažeidimas kvalifikuojamas kaip esminis. Pagal šio straipsnio 3 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta, kai per papildomai nustatytą terminą sutartis nėra įvykdoma. Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta ir joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas, ar atsirado kitų šalių sutartyje nurodytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, spręstina, kad bet kuriuo atveju dėl jų atsiradimo turi būti konstatuojama sutarties šalies kaltė. Nustačius, kad dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra sutarties šalies kaltė, kita sutarties šalis turi teisę nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012). Taigi, taikant CK 6.217 straipsnį ir konstatavus, kad yra esminis sutarties pažeidimas ar dėl sutarties šalies kaltės atsirado aplinkybių, kurios pagal sutarties nuostatas sudaro pagrindą kitai šaliai nutraukti sutartį, sutartis nutrauktina joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Svarstant klausimą dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, būtina nustatyti ir tai, ar sutartį nutraukusi šalis tinkamai informavo kitą sutarties šalį apie vienašalį sutarties nutraukimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-484/2013).Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovė sudarydamos 2007 m. birželio 26 d. kredito sutartį Nr. 0450718073191-13 sutarties specialiosios dalies 5.2 punkto 1.2 papunktyje susitarė, kad atsakovė turi teisę: nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjusi kredito gavėją (ieškovę), jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas (gavėjai) padaro esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja, kad kredito gavėjas (gavėjai) pateikė klaidingą informaciją ar nuslėpė informaciją. Vadovaujantis kredito sutarties 4.1–4.10 punktais esminiais sutarties pažeidimais laikoma bendrosios dalies 4.1–4.10 punktuose nustatytų kredito gavėjo (gavėjų) įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Nurodyti punktai įpareigoja kredito gavėją kreditą naudoti pagal specialiosios dalies 2 punkte nustatytą paskirtį ir nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles bankui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui ir sumokėti apskaičiuotas palūkanas (4.1 punktas); sutarties galiojimo laikotarpiu be banko (ir kreditų draudimo bendrovės – jei kreditas apdraudžiamas) sutikimo neišnuomoti, neparduoti, kitaip neperleisti nekilnojamojo turto arba kitu būdu nesuvaržyti naudojimosi turtu teisės (4.3 punktas); už kiekvieną uždelstą dieną grąžinti kredito dalį mokėti bankui 0,1 (vieną dešimtąją) proc. laiku nesumokėto kredito ar jo dalies delspinigius, jei negrąžinama pagal grafiką nustatyta grąžinti kredito dalis (4.5 punktas).Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliantė šios aplinkybės neginčijo, kad laiku bei tinkamai nevykdė šalių sudarytos kredito sutarties sąlygų. Ieškovė nurodė, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie sutarties nutraukimą. Nesutiktina su šiuo skundo argumentu.Teismas nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 24 d., 2014 m. lapkričio 5 d. buvo išsiųsti įspėjimai dėl galimo kredito sutarties nutraukimo, kuriais buvo informuota iki 2014 m. gruodžio 8 d. sumokėti pradelstus įsiskolinimus, kitu atveju sutartis bus laikoma nutraukta ir vykdomas skolos išieškojimas įstatymų nustatyta tvarka. 2014 m. gruodžio 11 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovę, kad iki 2014 m. gruodžio 8 d. neįvykdžius atsakovės reikalavimų kredito sutartis nuo 2014 m. gruodžio 8 d. laikoma nutraukta, o skola bankui yra 19 402,23 Eur. Ieškovės kredito sutarties sudarymo metu nurodytu telefono numeriu +370 684 47 414 ieškovei buvo siųsti SMS pranešimai dėl kredito sutarties vykdymo (teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad tai jai priklausančio telefono numeris). Iš atsakovės IBS suvestinės matyti, kad ieškovė dėl kredito sutarties sąlygų vykdymo buvo informuota ir pranešimais elektroninės bankininkystės sistemoje. Iš atsakovės pateiktų registruotų pranešimų siuntimo suvestinės nustatyta, kad pranešimus atsakovė ieškovei siuntė registruotu paštu sutartyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), tai patvirtina ir atsakovės pateikta laiškų skolininkams ataskaita. Nors apeliantė teigė, kad laiškų negavo, tačiau, kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, pagal kredito sutarties 12 punktą šalys susitarė, kad laikytina, jog paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjo (gavėjų) adresu paštu išsiųstus dokumentus kredito gavėjas (gavėjai) gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjui (gavėjams) siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Kredito sutarties specialiosios dalies 13 punkte nurodyta, kad apie kredito gavėjo adreso ir kitų rekvizitų pasikeitimą informuoti banką yra įpareigotas kredito gavėjas. Šalis, neįvykdžiusi atitinkamai 13 reikalavimo, negali reikšti pretenzijų ir atsikirtimo, jog kitos šalies veiksmai, atlikti pagal paskutinius jai žinomus rekvizitus, neatitinka sutarties sąlygų arba jog ji negavo pranešimų, siųstų pagal tuos rekvizitus (15 kredito sutarties specialiosios dalies punktas). Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad pasikeitus jos gyvenamajai vietai į banko skyrių nesikreipė ir kitais būdais banko apie šią aplinkybę neinformavo. Aplinkybė, kad ieškovė galbūt neatsiėmė banko įspėjamųjų raštų, nesudaro pagrindo išvadai, kad bankas netinkamai informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą ir neteisėtai ją nutraukė, nes negalima reikalauti iš kreditoriaus atlikti veiksmus, kurie priklauso išimtinai nuo paties skolininko. Remiantis tuo, kas išdėstyta, Klaipėdos miesto apylinkės teismas teisingai nustatė, jog atsakovė savo pareigą tinkamai informuoti apeliantę apie sutarties vykdymą ir jos vienašalį nutraukimą įvykdė.Konstatavus, kad ieškovė informuota apie kredito sutarties nutraukimą tinkamai, atmestini apeliantės argumentai, jog būtina vadovautis CK 6.218 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią, kai sutartį iš esmės pažeidusi šalis iki sutarties nutraukimo buvo pasiūliusi ją įvykdyti, tačiau šis pasiūlymas buvo pareikštas pavėluotai arba dėl kitų priežasčių neatitinka sutarties reikalavimų, nukentėjusi šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per protingą terminą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie pasiūlymą įvykdyti sutartį, arba toks pasiūlymas neatitinka tinkamo sutarties įvykdymo. Apeliantė nurodė, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jos padaryti pažeidimai nebuvo esminiai, t. y. 7 metus ji tinkamai vykdė kreditinius įsipareigojimus, 2014 m., 2015 m. ir 2016 m. net ir po antstolio gautų patvarkymų ji toliau vykdė mokėjimus. Teismas tokius mokėjimus įvardijo kaip ieškovės mokamus savo nuožiūra ir nesavalaikius. Apeliantė taip pat nurodė, kad nors mokėjimai buvo atliekami ne pagal grafiką, bet jie buvo atliekami, todėl atsakovė galėjo tikėtis, jog jie bus atliekami ir toliau. Bankas / atsakovas šiuo atveju laikytinas stipriąja puse, kurios viena iš pagrindinių veiklų yra kreditų teikimas, todėl jo interesai nenukentėjo. Dėl Lietuvoje įvykusios ekonominės krizės negalėjo vykdyti tinkamai prisiimtų įsipareigojimų, tačiau tokio socialinio / ekonominio reiškinio negalėjo numatyti ir tai visuotinai pripažinta aplinkybė. Nuo 2015 m. jos pajamos didėjo ir padengė iš dalies bankui ir antstoliams įsiskolinimus. Ji viena augina nepilnametį vaiką L. B.. Šiuo metu gaunamos pajamos yra pakankamos tam, kad galėtų tinkamai vykdyti su atsakove pasirašytą kredito sutartį, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog tenkinus ieškinį, atsakovė negautų iš sutarties to, ko tikėjosi. Dėl sutarties nutraukimo ji patiria didelių nuostolių, t. y. skolos suma ir sumokėta suma per 7 metus yra beveik vienoda, dalį pinigų už žemės sklypą sumokėjo iš turimų santaupų. Fakto, jog vienai šaliai sutarties vykdymas iš esmės yra suvaržytas, konstatavimui būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad tos aplinkybės atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Be to, sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, o reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytos papildomos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; šalis, sudarydama sutartį, negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovė, sudarydama kreditavimo sutartį, įsipareigojo laikytis nustatyto mokėjimo grafiko ir laiku atlikti visus numatytus mokėjimus, ji žinojo, kokios teisinės pasekmės kils pažeidus mokėjimų grafiką, ir su tuo sutiko (kreditavimo sutarties specialiojoje dalyje patvirtino, kad visi sutarties punktai su ja aptarti individualiai, su visomis sutarties sąlygomis ji susipažino iki sutarties sudarymo, visos sutarties sąlygos jai suprantamos ir aiškios, su jomis sutinka). Taigi, ieškovė sutartiniame teisiniame santykyje su atsakove buvo prisiėmusi savo pajamų netekimo riziką ir ši rizika negali būti priverstinai perkelta atsakovei. Apeliacinis teismas pažymi, kad kredito sutarties 6 ir 4.14 punktuose buvo numatyta apeliantės galimybė kreiptis į banką, atsiradus finansinių sunkumų (kai keičiama darbovietė, suteikiamos nemokamos atostogos, šeimos nario liga ar pan.). Tačiau, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė jokių aktyvių veiksmų nesiėmė, kas patvirtina, jog apeliantė nebuvo suinteresuota pakeisti sutarties sąlygas, tinkamai vykdyti sutartį, galbūt prisiimti kokius nors papildomus finansinius įsipareigojimus, kurie užtikrintų abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad ieškovės 2015 m. balandžio 21 d. kreipimasis į atsakovę su prašymu sustabdyti skolos išieškojimo vykdymą dėl laikinų finansinių sunkumų nėra laikytinas tinkamu kreipimusi į banką sutarties 6 punkto prasme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditavimo santykiams tinkamas ir laiku mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Pažymėtina, kad griežtas paskolos sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, todėl suteikimas kreditoriui teisės nutraukti paskolos sutartį, esant ne vienkartiniam, o nuolatinio pobūdžio sutarties pažeidimui, yra teisėtas, sąžiningas kitos sutarties šalies atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju kreditavimo sutartimi ieškovė įsipareigojo nuo sutarties sudarymo kiekvieno mėnesio 26 d. mokėti kredito įmokas ir palūkanas pagal nustatytą mokėjimų grafiką (kredito sutarties specialiosios dalies 5.6 punktas) ir vykdyti kitus įsipareigojimus kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovė vienašalį sutarties nutraukimą grindė sutartiniu ir įstatymo nustatytu pagrindu esant ieškovės sistemingam sutarties pažeidinėjimui, t. y. nutraukė sutartį, nes ieškovė sistemingai pažeidinėjo mokėjimų grafiką. Ieškovė pateikė teismui mokėjimo nurodymus, patvirtinančius, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. vykdė mokėjimus pagal kredito sutartį, tačiau įvertinus atsakovės sudarytą kredito grąžinimo ir (ar) palūkanų mokėjimo grafiką ir ieškovės atliktų įmokų suvestinę bei atsakovės pateiktus ieškovės sąskaitos išrašus, nustatyta, jog ieškovė kredito grąžinimo grafike nustatytų terminų nesilaikė, įmokas mokėjo pavėluotai. Apeliantė šių aplinkybių neginčija. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ilgą laiką sistemingai nevykdė kreditavimo sutarties, iki 2014 m. gruodžio 7 d. pranešimo parengimo dienos buvo pradelsusi 73 dienas sumokėti skolą ir 226 dienas vėlavo sumokėti palūkanas, todėl atsakovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad ieškovė galės padengti susidariusią skolą ir atlikti kitus mokėjimus laiku. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad tinkamas ir savalaikis mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę atsakovei, be to, šią aplinkybę žinojo ir pati ieškovė, pasirašiusi kreditavimo sutartį.Apeliantė nurodė, kad kredito sutartyje nustatytas 15 dienų įspėjamasis terminas yra per trumpas ir pažeidžia jos, kaip silpnesniosios šalies, interesus. Nesutiktina su tokiais skundo argumentais.Byloje nustatyta, kad ieškovei apie sutarties nutraukimą buvo pranešta prieš daugiau kaip 30 dienų, t. y. pirmas pranešimas buvo surašytas 2014 m. rugsėjo 24 d., jame nurodant terminą iki 2014 m. spalio 25 d. padengti 552,59 Eur įsiskolinimą, nurodytas pranešimas išsiųstas ieškovės sutartyje nurodytu adresu. 2014 m. rugsėjo 25 d. ieškovei per nustatytą terminą neįvykdžius banko reikalavimų 2014 m. lapkričio 5 d. buvo surašytas pakartotinis pranešimas iki 2014 m. gruodžio 8 d. įvykdyti mokėjimus pagal kredito sutartį, kitu atveju sutartis bus laikoma nutraukta ir vykdomas skolos išieškojimas įstatymų nustatyta tvarka, ir tik 2014 m. gruodžio 11 d. pranešimu ieškovė buvo informuota, kad nuo 2014 m. gruodžio 8 d. kredito sutartis laikoma nutraukta, t. y. laikantis ne sutarties 5.2 punkto, o įstatymo (CK 6.218 straipsnio 1 dalies) reikalavimų. Laikantis CK 6.217 straipsnio 3 dalies reikalavimų, ieškovei buvo nustatytas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir tik tada sutartis buvo vienašališkai nutraukta prieš terminą. Taigi, atsakovė įspėjimais ir pranešimu tinkamai ir palankesniu negu sutartyje nurodytu būdu informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą (prieš 33 dienas). Vykdomasis įrašas buvo išduotas tik 2015 m. vasario 19 d. Remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šioje situacijoje kredito sutarties nuostatos buvo taikomos išimtinai ieškovės naudai ir ieškovei skirtas terminas pažeidimui pašalinti buvo ilgesnis nei ieškinio reikalavimu prašomas nurodyti.Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovė tinkamai įgyvendino pareigą informuoti apeliantę apie sutarties sąlygų nevykdymą, sutarties nutraukimą, kad ieškovės padaryti pažeidimai yra esminiai, pagrįstai sprendė, jog atsakovė (kredito davėja) turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį su ieškove, todėl nėra pagrindo vienašalį sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.

Dėl šalių bendradarbiavimo principo pažeidimo

Apeliantė nurodė, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog nebuvo pažeistas bendradarbiavimo principas. Jos supratimu, bendradarbiavimo principas pasireiškia 100 trumpųjų žinučių per dieną siuntimu su priminimu apie įsipareigojimų nevykdymą arba 15 kalendorinių dienų raštiško įspėjimo apie kreditinių įsipareigojimų įvykdymą terminu, priešingu atveju pranešimu gresiantį vienašalį sutarties nutraukimą. Suprantama, jog atsakovei tai yra verslas, ji formaliai vadovaujasi sutarties sąlygomis tarp ieškovės ir atsakovės bei teisiniu reglamentavimu, tačiau dar yra ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principai. Tuo tarpu ieškovė gavusi duomenis iš antstolio apie vykdomąją bylą kreipėsi į banką, stengėsi bendradarbiauti. Bendradarbiavimas pasireiškė dar ir tuo, jog ieškovė vykdė savo įsipareigojimus, nors ir nevisiškai pagal sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais. Sutartis visada yra mažiausiai dviejų šalių susitarimas, taigi bet kokie vienos šalies veiksmai, peržengiantys šalių susitarimo nuostatų, taikytinų įprastinėmis sąlygomis, ribas, gali turėti neigiamų padarinių kitos šalies teisėtiems interesams, pažeisti jos teisėtus lūkesčius. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CPK 6.158 straipsnio 2 dalis). Vienas sąžiningumo principo sutartiniuose santykiuose aspektų yra draudimas vienai šaliai elgtis taip, kad būtų pažeisti kitos šalies teisėti lūkesčiai, kuriuos sukėlė pirmosios šalies atlikti veiksmai, su sąlyga, kad antroji šalis turėjo protingą pagrindą teisėtiems lūkesčiams susiformuoti, t. y. kontrahento elgesį vertino adekvačiai, tinkamai. Tai reiškia, kad sutarties šalis negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai.CK 6.38 straipsnio 3 dalyje pabrėžiama, kad kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis). Taip pabrėžiama, kad prievolinių santykių dalyviai, įgyvendindami savo prievoles, turi bendradarbiavimo pareigą, nes pareigos bendradarbiauti principas yra universalus prievolių teisės principas. Analogiškai sutarties šalių pareiga bendradarbiauti, įgyvendinant savo teises ir pareigas, įtvirtinta ir sutarčių teisėje. CK 6.200 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Taigi CK akcentuojami du pareigos bendradarbiauti principo aspektai: pareiga bendradarbiauti ir pareiga kooperuotis. Šis principas reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolės vykdymui, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis ir pan. Pažymėtina ir tai, kad noras bendradarbiauti turi būti abipusis, nes priešingu atveju sutartis gali likti taip ir neįgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2013).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė, vykdydama sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, įvairiais būdais, t. y. telefonu, per internetinę bankininkystę, siųsdama pranešimus registruotu paštu, bandė susisiekti su ieškove dėl kredito sutarties vykdymo. Be to, jau po sutarties su ieškove nutraukimo 2014 m. gruodžio 8 d., ieškovei 2015 m. balandžio 21 d. pateikus prašymą, atsakovė 2015 m. balandžio 28 d. raštu informavo ieškovę, kokius veiksmus ir įsipareigojimus ji turi atlikti, kad sutartis su banku būtų atnaujinta. Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, šie atsakovės veiksmai rodo atsakovės siekį tęsti sutartinius santykius tarp šalių, suteikiant galimybę ieškovei atnaujinti sutarties vykdymą. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad ieškovė nesikreipė į atsakovę atsiradus finansinių sunkumų, neinformavo, jog pasikeitė jos kontaktiniai duomenys. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pritartina Klaipėdos miesto apylinkės teismo išvadai, kad ieškovės argumentai dėl šalių bendradarbiavimo principo pažeidimo laikytini nepagrįstais ir neįrodytais.

Dėl procesinės bylos baigties

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, teisingą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme

Atmetus apeliacinį skundą apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė AB SEB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgus į tai, kad nepateikti duomenys apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, klausimas dėl jų priteisimo nenagrinėtinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.