Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1109-123/2015

2015 m. rugsėjo 24 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Virginija Nijolė Griškevičienė, kolegijos teisėjai Erika Misiūnienė, Aušra Maškevičienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų S. D., V. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal S. D. ir V. D. ieškinį atsakovui AB SEB bankui, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolis R. V., dėl kredito sutarties nutraukimo ir kt.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nagrinėjamas teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, negaliojančiu ab initio ir delspinigių sumažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Nustatyta, kad S. D. ir AB SEB bankas 2007-05-25 sudarė kredito sutartį Nr. 1450718092708-67, su vėlesniais pakeitimais, kuria ieškovams buvo suteiktas 92 312,51 Eur kreditas namo statybai iki 2047-05-25. Nurodytoje sutartyje S. D. savo adresą korespondencijai atsakovui nurodė (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini). Sutarties bendrosios dalies 12 p. šalys susitarė, kad visi pranešimai ir kitas šalių susirašinėjimas, be kitų būdų, gali būti vykdomas paštu. Paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjo adresu išsiųsti dokumentai laikomi įteiktais kredito gavėjui trečią darbo dieną po to, kai bankas siunčiamus dokumentus įteikia pašto paslaugas teikiančiai įmonei (b. l. 15). Sutarties bendrosios dalies 13 p. šalys susitarė, kad kredito gavėjas privalo tuojau pat informuoti banką apie savo pasikeitusį adresą. Iš atsakovo pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2012-11-26 atsakovas ieškovams adresais (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), išsiuntė įspėjimą dėl galimo kredito sutarties nutraukimo ir nustatė mėnesio trukmės terminą sutarties vykdymo trūkumams pašalinti. 2013-02-04 atsakovas tais pačiais adresais ieškovams išsiuntė įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo ir dar kartą nustatė ilgesnį nei vieno mėnesio terminą padengti pradelstus mokėjimus.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybe, kad ieškovai nebuvo informuoti apie atsakovo ketinimą nutraukti sutartį, kaip tai buvo numatyta sutarties 5.2 p., todėl, ieškovų manymu, šis faktas yra laikytinas sutarties pažeidimu. Sutarties 5.2 p. numatyta, kad atsakovas turi teisę nutraukti sutartį prieš jos terminą, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs ieškovus, jei kredito laikotarpiu ieškovai padaro esminių sutarties pažeidimų. Esminiais sutarties pažeidimais pagal sutartį šalys susitarė laikyti ieškovų įsipareigojimų bankui nevykdymą arba netinkamą vykdymą, t.y. kredito įmokų grąžinimą sutartais terminais. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog ieškovai pažeidė įmokų mokėjimo terminus, ieškovų skola atsakovui sutarties nutraukimo dieną sudarė 92 272,75 Eur negrąžinto kredito, 3 148,16 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų ir 574,08 Eur nesumokėtų delspinigių. Apeliantai iš esmės neginčija skolos dydžio (išskyrus delspinigių dydį) ir aplinkybės, kad skolos pagal kredito sutartį nemokėjo, tačiau įrodinėja, kad negavo jokio įspėjimo iš banko dėl kredito sutarties nutraukimo.

Nustatyta, kad bankas apeliantus įspėjo apie pradelstą skolą pagal jų nevykdomą kreditavimo sutartį bei gresiantį sutarties nutraukimą šiais raštais: 1) 2012-11-26 įspėjimu dėl galimo kredito sutarties Nr. 1450718092708-67 nutraukimo apeliantams nurodyta iki 2012-12-27 padengti visus pradelstus mokėjimus ir išaiškinta, kad neįvykdžius šio reikalavimo, gali būti svarstomas sutarties nutraukimas; 2) 2013-02-04 įspėjimu dėl kredito sutarties nutraukimo apeliantams nurodyta, kad iki 2013-03-07 neįvykdžius reikalavimo padengti pradelstus įsiskolinimus, sutartis bus laikoma nutraukta ir skolos išieškojimas vykdomas įstatymų nustatyta tvarka. Šie banko raštai buvo išsiųsti apeliantams registruotu paštu jų kreditavimo sutartyje nurodytais ir gyvenamosios vietos adresais (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), ir buvo įteikti pasirašytinai ieškovei ir jos mamai. Be to, ieškovai jau po sutarties nutraukimo teikė atsakovui prašymą nevykdyti skolos išieškojimo, dėl to, atsakovas suteikė ieškovams galimybę toliau geranoriškai vykdyti savo įsipareigojimus atsakovui (2013-05-24 atsakymas į ieškovų 2013-05-15 prašymą). Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad jiems nebuvo žinoma apie vienašalį sutarties nutraukimą ir įsipareigojimą sumokėti bankui įsiskolinimą pagal kredito sutartį.

Nustatyta, kad apeliantai per banko 2012-11-26, 2013-02-04, 2013-05-24 raštais nustatytus papildomus terminus skolos nepadengė, skola didėjo, todėl bankas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. Apeliantai pasirašytinai gavę pirmąjį banko 2012-11-26 įspėjimą dėl skolos padengimo, turėjo imtis visų įmanomų veiksmų skolai padengti, kreiptis į kreditorių, šalinti skolininkų atliktus kreditavimo sutarties pažeidimus, kad būtų išvengta sutarties nutraukimo, tačiau apeliantai jokių veiksmų nesiėmė, skolos nedengė. Aplinkybė, kad apeliantas S. D. neatsiėmė banko įspėjamųjų raštų, nors ieškovei ir jos mamai jie buvo pasirašytinai įteikti, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas netinkamai informavo ieškovą apie sutarties nutraukimą ir neteisėtai ją nutraukė, nes negalima reikalauti iš kreditoriaus atlikti veiksmus, kurie priklauso išimtinai nuo paties skolininko. Tai reiškia, kad neatitiktų protingumo ir teisingumo principų reikalavimas pasirašytinai įteikti skolininkui įspėjimą apie sutarties nutraukimą, jei pats skolininkas nepriima jam siunčiamos korespondencijos. Negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 str. 3 d.). Atsižvelgiant i tai, CK įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009).

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantai buvo tinkamai įspėti apie sutarties nutraukimą, kad bankas nepažeidė sutarties nutraukimo tvarkos, o apeliantai negali remtis banko įspėjamųjų raštų tariamu negavimu (CK 2.17 str. 3 d.) ir nežinojimu apie skolą bei gresiantį kreditavimo sutarties nutraukimą. Apeliantai turėjo suvokti, ir kaip kredito gavėjai prisiimti atsakomybę ir įvertinti pasekmes, kad jiems nemokant kredito ir palūkanų įmokų, bankas pasinaudos savo teise nutraukti kreditavimo sutartį ir pareikalauti sugrąžinti kreditą bei sumokėti palūkanas ir netesybas.

Apeliantai nurodo, kad 30 dienų termino viso kredito grąžinimui suteikimas yra nesąžiningas ir neprotingas. Tačiau nustatyta, kad pranešimais buvo raginama padengti susidariusį įsiskolinimą, o ne, kaip nurodo apeliantai, grąžinti visą skolą. Bankas siuntė pranešimą ir raginimą ieškovams ir suteikė protingą terminą pažeidimui pašalinti, be to, net ir po sutarties nutraukimo ieškovų prašymu atsakovas suteikė ieškovams galimybę toliau geranoriškai vykdyti savo įsipareigojimus atsakovui, tačiau ieškovai nebendradarbiavo ir įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdė. Kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, bankas vadovaudamasis kredito sutarties nuostatomis informavo ieškovus apie ketinimus ir suteikė pakankamą terminą neįvykdytoms prievolėms įvykdyti, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeista sutarties nutraukimo tvarka ar buvo pažeistos apeliantų teisės.

Pareikštame ieškinyje ieškovai prašė pakeisti kreditavimo sutarties Nr. 1450718092708-67 4.5, 4.6 punktus bei sumažinti 0,1 proc. dydžio delspinigius iki 0,01 proc. dydžio, tačiau teismui netenkinus ieškinio, apeliaciniame skunde ieškovai nepateikia jokių nesutikimo motyvų, todėl apeliacinės instancijos teismas neperžengia apeliacinio skundo ribų ir dėl šio ieškinio reikalavimo nepasisako.

Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius (CPK 95 str. 1 d.). Bauda už piktnaudžiavimą procesine teise gali būti skiriama tik konkrečioje byloje, nustačius aplinkybes, įrodančias, kad procesine teise piktnaudžiaujantis byloje dalyvaujantis asmuo sąmoningai veikia prieš greitą ir teisingą bylos išsprendimą, o sprendžiant klausimą dėl CPK 95 straipsnyje nurodytų aplinkybių buvimo, turi būti atsižvelgiama į konkrečią bylos situaciją bei įvertinama visų šiam klausimui išspręsti įtaką turinčių aplinkybių svarba. Atsakovas prašo spręsti klausimą dėl apeliantės piktnaudžiavimo civiliniu procesu ir nesąžiningo ieškinio pareiškimo. Aplinkybė, kad ieškovai pareiškė ieškinį ir šis ieškinys buvo atmestas, taip pat atmestas ieškovų apeliacinis skundas nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Teisę kreiptis į teismą teisinės gynybos ieškovams suteikia įstatymas (CPK 5 str.), nenustatyta, kad ieškovai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, todėl nėra pagrindo skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesu ir nesąžiningo ieškinio pareiškimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-03-19 sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovų priteistina 115,44 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1, 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–330 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų S. D. ir V. D. po 57,72 Eur bylinėjimosi išlaidų AB SEB bankui.