Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kita vertus, net ir nesiejant darbo savaitės pradžios ir pabaigos su nepertraukiamu savaitės poilsiu akivaizdu, jog įstatymų leidėjo nustatyta maksimali savaitės darbo laiko norma negali būti siejama su kalendorinėmis savaitės dienomis. Įstatymų leidėjas tikslingai teisės normą papildė paaiškinančiais žodžiais skliausteliuose, t. y. aiškiai išskyrė, kad savaitė yra 7 dienų laikotarpis, o ne kalendorinė savaitė.

2.3 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) 7 dienų laikotarpio tapatinimą su savaitės dienomis laiko netinkamu. Pareiškėjas yra Departamento darbuotojų profesinės sąjungos narys, ji priklauso pareigūnams atstovaujančias profesines sąjungas vienijančiai Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijai (toliau – ir Federacija). Ministerija, atsakydama į Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos 2015 m. spalio 5 d. raštą, 2015 m. lapkričio 18 d. rašte „Dėl vadovybės apsaugos departamento darbuotojų klausimų“ Nr. 1D-9085(57) nurodė, kad 7 dienų terminas, per kurį turi būti užtikrinamas minimalus 35 valandų poilsio laikas, o analogiškai ir Statuto 29 straipsnio 3 dalyje nurodyta savaitė (7 dienų laikotarpis), neturi būti siejamas su kokiomis nors kalendorinėmis datomis ar konkrečiomis savaitės dienomis, todėl savaitės nepertraukiamasis poilsis turėtų būti nustatytas taip, kad būtų užtikrinamas pasirinkus bet kurį 7 dienų laikotarpį. Tęsiantis nesutarimams dėl darbo laiko apskaitos klausimų, Departamente, Federacija 2015 m. gruodžio 21 d. dar kartą kreipėsi į Ministeriją, kuri 2016 m. vasario 8 d. raštu Nr. 1D-804(57), be kita ko, nurodė, kad 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyvos 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (tai bendrojo pobūdžio direktyva, kuria siekiama garantuoti kiekvieno Europos Sąjungos darbuotojo teises) 5 straipsnis nustato poilsio laiką per kiekviena 7 dienų laikotarpį. Taigi, kiekvienas septynių dienų laikotarpis negali būti tapatinamas su laikotarpiu nuo pirmadienio iki sekmadienio, t. y. kalendorine savaite.

2.4. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracine byla Nr. A691-525/2015 ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracine byla Nr. I-723-386/2014. Pasak pareiškėjo, tiek sprendimo priėmimo administracinėje byloje Nr. A691-525/2015 metu, tiek šiuo metu, galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro teisės aktas, kuriame apibrėžta savaitės sąvoka. Taigi, darbdavio vidaus teisiniame reguliavime įtvirtinta savaitės sąvoka neturėjo įtakos darbo laiko apskaitai pagal Statute įtvirtintą 7 dienų laikotarpį.

2.5. Remiantis LVAT praktika, reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinas bendrasis DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 m. ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. vasario mėn., todėl reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos nuo 2013 m. gegužės mėn. nepažeidžia 3 m. senaties termino.

2.6. Faktinis darbo laikas

Vadovaujantis Skyriaus 2013 m. gegužės mėn.–2016 m. kovo mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiais: pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 18 d. iki gegužės 23 d. imtinai dirbo 50 val., t. y. 2 val. viršvalandžių (dirbo 2 pamainas po 24 val. gegužės 18 d.–19 d. ir gegužės 22 d.–23 d., gegužės 21 d. 2 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2013 m. birželio 23 d. iki birželio 28 d. imtinai dirbo 58 val., t. y. 10 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. birželio 23 d.–24 d. ir birželio 27 d.–28 d., 10 val. pamainą – birželio 26 d.); nuo 2013 m, rugpjūčio 21 d. iki rugpjūčio 27 d. imtinai dirbo 58 val. t. y. 10 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. rugpjūčio 22 d.–23 d. ir rugpjūčio 26 d.–27 d., rugpjūčio 21 d. – 10 val. pamainą); nuo 2013 m. spalio 13 d. iki spalio 18 d. imtinai dirbo 64 val., t. y. 16 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. spalio 13 d.–14 d. ir spalio 17 d.–18 d., spalio 16 d.–10 val. pamainą, spalio 15 d. 6 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2013 m. gruodžio 8 d. iki gruodžio 13 d. imtinai dirbo 58 valandas, t. y. 10 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. gruodžio 8 d.–9 d. ir gruodžio 12 d.–13 d., rugpjūčio 11 d.–10 val. pamainą); nuo 2014 m. kovo 22 d. iki kovo 27 d. imtinai dirbo 52 val., t. y. 4 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. kovo 22 d.–23 d. ir kovo 26 d.–27 d., kovo 24 d. 4 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2014 m. balandžio 6 d. iki balandžio 11 d. imtinai dirbo 57 val., t. y. 9 val. viršvalandžių (2 pamainas po 12 val. balandžio 9 d. ir balandžio 11 d., balandžio 6 d.–9 val. pamainą, balandžio 7 d.–8 d. – 24 val. pamainą); nuo 2014 m. balandžio 23 d. iki balandžio 28 d. imtinai dirbo 52 val., . y. 4 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. balandžio 23 d.–24 d. ir balandžio 27 d.–28 d., balandžio 25 d. 4 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki gegužės 7 d. imtinai dirbo 51 val., t. y. 3 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. gegužės 1 d.–2 d. ir gegužės 5 d.–6 d., gegužės 7 d. 3 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki gegužės 30 d. imtinai dirbo 52 val., t. y. 4 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. gegužės 24 d.–25 d. ir gegužės 29 d.–30 d., gegužės 27 d. 4 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2014 m. birželio 6 d. iki birželio 11 d. imtinai dirbo 60 val., t. y. 12 val. (2 pamainas po 24 val. birželio 6 d.–7 d. ir birželio 10 d.–11 d., birželio 9 d. – 12 val. pamainą); nuo 2014 m. liepos 15 d. iki liepos 21 d. imtinai dirbo 52 val., t. y. 4 viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. liepos 17 d.–18 d. ir liepos 20 d.–21 d., liepos 15 d. 4 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2014 m. rugsėjo 14 d. iki rugsėjo 19 d. imtinai dirbo 52 val., t. y. 4 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. rugsėjo 14 d.–15 d. ir rugsėjo 18 d.–19 d., rugsėjo 16 d. 4 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2014 m. spalio 12 d, iki spalio 17 d. imtinai dirbo 52 val., t. y. 4 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. spalio 12 d.–13 d. ir spalio 16 d.–17 d., spalio 14 d. 4 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki lapkričio 6 d. imtinai dirbo 52 val., t. y. 4 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. lapkričio 1 d.–2 d. ir lapkričio 5 d.–6 d., lapkričio 3 d. 4 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2015 m. sausio 24 d. iki sausio 30 d. imtinai dirbo 52 val., t. y. 4 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. sausio 24 d.–25 d. ir sausio 28 d.–29 d., sausio 27 d. 4 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2015 m. vasario 17 d. iki vasario 23 d. imtinai dirbo 52 val., t. y. 4 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. vasario 17 d.–18 d. ir vasario 19 d.–20 d., vasario 23 d. 4 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2015 m. kovo 21 d. iki kovo 27 d. imtinai dirbo 52 val., t. y. 4 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. kovo 21 d.–22 d. ir kovo 25 d.–26 d., kovo 23 d. 4 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2015 m. liepos 15 d. iki liepos 21 d. imtinai dirbo 60 val., t. y. 12 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. liepos 15 d.–16 d. ir liepos 19 d.–20 d., liepos 21 d. – 12 val. pamainą); nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. iki rugsėjo 11 d. imtinai dirbo 55 val., t. y. 7 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. rugsėjo 5 d.–6 d. ir rugsėjo 9 d.–10 d., rugsėjo 7 d. – 7 val. pamainą); nuo 2015 m. nuo rugsėjo 13 d. iki rugsėjo 19 d. imtinai dirbo 60 val., t. y. 12 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. rugsėjo 13 d.–14 d. ir rugsėjo 17 d.–18 d., rugsėjo 15 d. – 12 val. pamainą); nuo 2015 m. nuo spalio 3 d. iki spalio 9 d. imtinai dirbo 60 val., t. y. 12 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. spalio 3 d.–4 d. ir spalio 7 d.–8 d., spalio 5 d. – 12 val. pamainą); nuo 2015 m. spalio 23 d. iki spalio 29 d. imtinai dirbo 52 val., t. y. 4 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. spalio 23 d.–24 d. ir spalio 27 d.–28 d., spalio 26 d. 4 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2015 m. lapkričio 8 d. iki lapkričio 14 d. imtinai dirbo 64 val., t. y. 16 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. lapkričio 8 d.–9 d. ir lapkričio 12 d.–13 d., lapkričio 11 d. – 12 val. pamainą, lapkričio 10 d. 4 val. pagal darbdavio įsakymą praleido darbe mokymuose); nuo 2015 m. lapkričio 28 d. iki gruodžio 4 d. imtinai dirbo 60 val., t. y. 12 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. lapkričio 28 d.–29 d. ir gruodžio 2 d.–3 d., gruodžio 1 d. – 12 val. pamainą); nuo 2016 m. sausio 3 d. iki sausio 8 d. imtinai dirbo 60 val., t. y. 12 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. sausio 3 d.–4 d. ir sausio 7 d.–8 d., sausio 12 d. – 12 val. pamainą); nuo 2016 m. sausio 31 d. iki vasario 5 d. imtinai dirbo 60 val., t. y. 12 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. sausio 31 d.–vasario 1 d. ir vasario 4 d.–5 d., vasario 3 d. – 12 val. pamainą); nuo 2016 m. kovo 2 d. iki kovo 8 d. imtinai dirbo 60 val., t. y. 12 val. viršvalandžių (2 pamainas po 24 val. kovo 3 d.–4 d. ir kovo 7 d.–8 d., kovo 2 d. – 12 val. pamainą). Taigi, pareiškėjas 2013 m. gegužės mėn.–2016 m. kovo mėn. 48 val. per 7 dienų laikotarpį normą viršijo 223 valandomis, kurios neapmokėtos kaip viršvalandžiai.

1. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Departamento Skyriaus vyriausiuoju specialistu, buvo statutinis valstybės tarnautojas, dirbo pamainomis ir vykdė funkcijas saugomų objektų apsaugos srityje (Departamento direktoriaus 2015 m. sausio 13 d. įsakyme Nr. V-14 patvirtinto Skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 4 punktas).

2. Šioje byloje nagrinėjama teisinė situacija pagal faktines aplinkybes patenka į Statuto 29 straipsnio 3 dalies, galiojusios iki 2015 m. gruodžio 31 d., bei Statuto 37 straipsnio 3 dalies, galiojančios nuo 2016 m. sausio 1 d., reglamentavimo sritį ir ginčo dėl to nėra. Ginčas kyla dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalyje (Statuto 37 straipsnio 3 dalyje, galiojančioje nuo 2016 m. sausio 1 d.) įtvirtintos sąvokos ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinio: pareiškėjo nuomone, ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ nebūtinai turi sutapti su pirmadieniu–sekmadieniu, todėl Departamentui vykdant darbo laiko apskaitą savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos taškas turėjo būti ne pirmadienis, o nepertraukiamas poilsis, tačiau ši pareiškėjo subjektyvi nuomonė ir pozicija visiškai nepagrįsta.

3.1. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl Departamentas, vykdydamas darbo laiko apskaitą, pirmiausia turėjo vadovautis specialiuoju vidaus tarnybos teisinius santykius reglamentuojančiu teisės aktu – Statutu. Statuto 29 straipsnio 3 dalies, Pareigybių sąrašo, Laiko apskaitos ypatumų sisteminė analizė suponuoja išvadą, kad Departamentas, vykdydamas darbo ir poilsio laiko apskaitą, ginčo laikotarpiu privalėjo vadovautis ne tik Statutu, bet ir Laiko apskaitos ypatumais, DK bei juos detalizuojančiomis darbo tvarkos taisyklėmis. Nei Statute, nei Laiko apskaitos ypatumuose, nei DK vartojamos sąvokos ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinys neatskleistas, taigi, egzistuoja teisinio reguliavimo spraga. Teisėkūros subjektas nepateikia ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ sąvokos išaiškinimo. Toks nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka iš esmės yra ydingas, nes sudaro prielaidas nevienodai aiškinti sąvoką ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“, sprendžiant darbo ir poilsio laiko apskaitos klausimus ir nevienodai taikyti atitinkamas teisės nuostatas, o pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių.

3.2. Departamentas, atsižvelgdamas į jam Laiko apskaitos ypatumų 7 punkte suteiktas teises ir pareigas bei siekdamas užtikrinti darbo ir poilsio laiko teisinio reguliavimo tikrumą ir aiškumą, 2009 m. balandžio 30 d. priėmė įsakymą Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. V-119), kurio 2.1 punkte nustatė, kad savaitės (septynių dienų laikotarpis) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis (šio įsakymo teisėtumas teismo tvarka nuginčytas nebuvo, pareiškėjas nuo jo priėmimo Departamentui nereiškė jokių pretenzijų). Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir Darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2015 m. gruodžio 10 d. įsakyme Nr. V-456, 2.9 punkte (savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val., savaitės (7 dienų laikotarpio) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis). Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą Departamentas vadovavosi DK 9 straipsnyje įvirtintu specialiu juridiniu metodu – įstatymo analogija, kuris tam tikra prasme konkrečiu atveju pašalina teisinio reguliavimo spragas (LVAT administracinė byla Nr. A662-1121/2011. DK nėra normos, įtvirtinančios sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ apibrėžimą, todėl Departamentas, įsakyme Nr. V-119 nustatydamas, kad savaitės (7 dienų laikotarpio) darbo laiko apskaitos pradžia yra pirmadienis, pagal įstatymo analogiją taikė Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 587, 10 punkto nuostatas, pagal kurias savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val. Darbo ir poilsio laiko ypatumai ekonominės veiklos srityse parengti, vadovaujantis 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006, kurio 4 straipsnio i punkte pateiktas sąvokos „savaitė“ apibrėžimas (tai laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val.); analogišką sąvokos „savaitė“ apibrėžimą pateikia ir kiti Europos sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys darbo teisinius santykius, pavyzdžiui, 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/15/EB. Departamentas, lokaliniame norminiame teisės akte nustatydamas (teisinio aiškumo ir teisinio tikrumo tikslais), kad savaitės (7 dienų laikotarpio) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis, negalėjo ignoruoti Vyriausybės pateiktų išaiškinimų, nes žemesnės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams, teisės normos turi derėti tarpusavyje, taip pat Departamentas negalėjo ignoruoti Europos Parlamento ir Tarybos pateiktų išaiškinimų, nes pagal DK 3 straipsnio 1 dalį darbo teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, darbo santykius reglamentuojančios Europos Sąjungos teisės normos, DK, kiti įstatymai ir jiems neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, kolektyvinių sutarčių normatyvinės nuostatos.

Pažymėtina, kad Lietuvių kalbos žodyne sąvoka „savaitė“ aiškinama kaip septynių dienų laiko tarpas, prasidedantis pirmadieniu ir pasibaigiantis sekmadieniu (http://lkzd.lki.lt/Zodynas/Visas.asp).

3.3. Departamentas, 2009 m. balandžio 30 d. priimdamas įsakymą Nr. V-119 ir jame apibrėždamas (pritaikęs įstatymo analogiją) sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinį, jokių įstatymų reikalavimų bei pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų (pavyzdžiui, teisės į kasdieninį ir savaitės nepertraukiamąjį poilsį, teisės dirbti darbą, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantį 48 valandų darbo laiko normos, teisės į kvalifikacijos kėlimą ir kt.) nepažeidė, priešingai, tokiu būdu įgyvendino Laiko apskaitos ypatumų 7 punkte nustatytą pareigą, užtikrino darbo teisinių santykių tikrumą ir stabilumą (vietiniame norminiame teisės akte sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinį apibrėžusios ir kitos valstybės institucijos, pavyzdžiui, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 5-V-277). Esant aiškiam teisiniam reguliavimui Departamente šiuo metu tinkamai vykdoma darbo laiko apskaita. Vykdyti darbo laiko apskaitą laikantis nuostatos, kad savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos taškas yra ne pirmadienis, o nepertraukiamas poilsis, tiesiog neįmanoma, nes dauguma Departamento pareigūnų (taip pat ir Skyriaus pareigūnai) vykdo nepertraukiamas funkcijas, t. y. jų pamainos būna po 24 val., o savaitės darbo laikas negali viršyti 48 val., todėl dažniausiai jie dirba vieną 24 val. trukmės pamainą, po jos turi kelias laisvas dienas. Akivaizdu, kad tas poilsio laikas trunka daugiau kaip 35 val., todėl kaskart traktuoti, kad būtent toks poilsis yra savaitės nepertraukiamas poilsis ir nuo jo skaičiuoti naują 7 kalendorinių dienų laikotarpį būtų tiesiog nelogiška: šis „nepertraukiamas savaitės poilsis“ pasikartoja net kelis kartus per savaitę, t. y. „savaitei“ net nespėjus pasibaigti, po kito (realiai po kelių kalendorinių dienų) jau turėtų prasidėti naujos „savaitės“ skaičiavimas, nes pareigūnas ilsėjosi daugiau kaip 35 val.

3.4. Akivaizdu, kad nesant teisėkūros subjekto nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo, nustatančio ,,savaitės (7 dienų laikotarpio)“ skaičiavimą, negalima išvada, kad Departamentas, vykdydamas darbo laiko apskaitą (vadovaudamasis savo patvirtinta tvarka, detalizuojančia (papildančia) Statutą, Laiko apskaitos ypatumus, DK), nepagrįstai savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos tašku laikė pirmadienį, t. y. pažeidė darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarką, ir dėl to jam turėtų kilti atsakomybė atlyginti pareiškėjo neva patirtus nuostolius (negautas pajamas). Remiantis LVAT praktika, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma; teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai, teisinis reglamentavimas turi būti aiškus, suvokiamas visiems teisinių santykių subjektams; subjektas, vykdęs darbo ir poilsio laiko apskaitą, savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos tašku laikydamas pirmadienį (kai lokaliniame teisės akte įtvirtinta, jog savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24 .00 val.), negali būti laikomas pažeidusiu darbo teisės normas nes nėra aiškaus reguliavimo, nustatančio DK vartojamo termino, apibrėžiamo savaite, skaičiavimą. (administracinės bylos Nr. N12-150/2004, Nr. N575-560/2010).

4. Sisteminė DK nuostatų bei teisės doktrinos analizė suponuoja išvadą, kad vartojamo termino „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį. Darbuotojo faktiškai dirbto laiko trukmės nustatymas ir fiksavimas (darbo laiko apskaita) yra būtina sąlyga kontroliuoti darbuotojo darbo laiko normos įvykdymą ir jo sveikatą užtikrinančių nuostatų laikymąsi, darbo laiko apskaita gali būti padienė, savaitinė, suminė. Padienė darbo laiko apskaita taikoma esant 5 ar 6 darbo dienų savaitei, per kurią darbuotojas dirba tą patį valandų skaičių kiekvieną darbo dieną, dienos (pamainos) darbo laiko norma įgyvendinama kiekvieną darbo dieną. Savaitinės darbo laiko apskaitos atveju į apskaitą įtraukiamas laikas, darbuotojo dirbtas kiekvieną kalendorinę savaitę, ji taikoma tais atvejais, kai normuojama darbo savaitė, o teisės norminiuose aktuose, darbo pamainų grafikuose nustatyta kiekvienos dienos (pamainos) darbo laiko trukmė atskiromis savaitės dienomis gali būti skirtinga (poilsio dienos taip pat suteikiamos pagal darbo (pamainų) grafikus), savaitės darbo laiko norma įgyvendinama kiekvieną savaitę. Suminė darbo laiko apskaita – kai dėl darbo ar gamybos specifikos negalima laikytis darbuotojui nustatytos darbo dienos ar darbo savaitės trukmės, ir darbo laikas apskaitomas per ilgesnį negu viena savaitė apskaitinį laikotarpį (vieną mėnesį, kelis mėnesius ar ilgiau). Taigi, sisteminė nurodytų nuostatų bei teisės doktrinos analizė leidžia daryti išvadą, kad vartojamo termino „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį, būtent tokią prasmę terminui „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ suteikė ir Departamentas, vykdydamas savaitinę darbo laiko apskaitą. Kitokios prasmės minėtam terminui suteikimas prieštarautų sisteminio teisės aiškinimo pagalba atpažintai teisėkūros subjekto valiai.

5. Pareiškėjas nesilaiko nuoseklios, aiškios ir vieningos pozicijos dėl Statute įtvirtintos sąvokos ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinio, t. y. dėl savaitės (7 dienų laikotarpio) skaičiavimo: 2016 m. spalio 5 d. patikslintame skunde pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos taškas turėtų būti laikomas nepertraukiamas poilsis (kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitę dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę), tačiau taip pat dėstė ir kitą poziciją, aiškindamas, kad kiekvienam pareigūnui skiriamo dirbti darbo laiko maksimali trukmė (48 val.) turėtų būti užtikrinama per bet kurį 7 dienų laikotarpį, t. y. savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos taško nesiedamas su nepertraukiamu poilsiu. Manytina, kad pareiškėjo pozicijų keitimą lėmė skirtingos institucijų (Valstybinės darbo inspekcijos ir Ministerijos nuomonės dėl savaitės (7 dienų laikotarpio) skaičiavimo: Pareiškėjas, teigdamas, kad „7 dienų laikotarpio arba darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis“, iš esmės atkartoja Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) nuomonę dėl suminės darbo laiko apskaitos savaitės sąvokos ir jos trukmės (o Departamente taikoma ne suminė, bet savaitinė darbo laiko apskaita). VDI specialistų nuomone, darbo įstatymuose nėra suminės darbo laiko apskaitos savaitės sąvokos išaiškinimo, tačiau įstatymų leidėjas su šia sąvoka sieja maksimalią 48 val. darbuotojo darbo valandų trukmę; suminės darbo laiko režime vartojamos sąvokos „savaitės“ pradžia neturėtų būti siejama su pirmadieniu, o pabaiga – su sekmadieniu, šiuo atveju savaitės pradžia ir pabaiga turėtų būti siejama su įvykiu, t. y. su savaitės nepertraukiamu poilsiu (www. tax.lt/uploads/23677-is vdi puslapio apie sdla original.docx). Pareiškėjas, laikydamasis pozicijos, jog kiekvienam pareigūnui skiriamo dirbti darbo laiko maksimali trukmė (48 val.) turėtų būti užtikrinama per bet kurį 7 dienų laikotarpį, t. y. savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos tašką nesiedamas su nepertraukiamu poilsiu, iš esmės atkartoja Ministerijos 2015 m. lapkričio 18 d. rašte Nr. 1D-9085(57) „Dėl Vadovybės apsaugos departamento klausimų“ ir 2015 m. gruodžio 21 d. rašte Nr. 1D-804(57) išdėstytą Ministerijos nuomonę. Skirtingų nuomonių dėl savaitės (7 dienų laikotarpio) skaičiavimo egzistavimas tik patvirtina aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju nėra teisėkūros subjekto nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo, numatančio „savaitės (7 dienų laikotarpio)“ skaičiavimą. Be to, išreikštoms nuomonėms negali būti taikomas tiesos kriterijus, jos gali keistis, todėl jos negali būti teismui privalomos. Tai, kad išreikštoms nuomonėms negali būti taikomas tiesos kriterijus, jos gali keistis patvirtina ir ta aplinkybė, kad įvertinus naujausias VDI specialistų viešas konsultacijas (pavyzdžiui, 2016 m. sausio 21 d. VDI vieša konsultacija http://www.vdi.lt/TA/Viesos konsultaciios.aspx), akivaizdu, kad jų nuomonė minėtu klausimu keičiasi ir galimybė įstaigos vidaus teisės aktuose suvienodinti savaitės pradžios ir pabaigos laiką (pavyzdžiui, vidaus teisės aktuose nustatant, kad savaitės pradžia laikomas pirmadienis, o pabaiga – sekmadienis) nėra paneigiama. VDI specialistai, atsakydami į paklausimą, ar įmonės vidaus teisės aktuose gali būti nustatyta darbo laiko apskaitos savaitės pradžia ir pabaiga, pasisakė, kad: darbo įstatymuose nėra darbo laiko apskaitos savaitės sąvokos išaiškinimo, tačiau įstatymų leidėjas su šia sąvoka sieja maksimalią 48 val. darbuotojo darbo valandų trukmę; tais atvejais, kai darbuotojams suteikiamo nepertraukiamojo savaitės poilsio laiko dienos skiriasi, įmonės vidaus teisės aktuose suvienodinus savaitės pradžios ir pabaigos laiką, tikėtina, nebūtų užtikrinama kiekvienam darbuotojui skiriamo dirbti darbo laiko maksimali trukmė, t. y. būtų pažeidžiama DK 144 straipsnio 3 dalis bei DK 149 straipsnio 1 dalis.

Pažymėtina, kad Departamentui įsakyme Nr. V-119 suvienodinus savaitės pradžios ir pabaigos laiką (nustačius, kad savaitės pradžia laikomas pirmadienis, o pabaiga – sekmadienis), Statuto 29 straipsnyje įtvirtinta maksimali darbo laiko trukmė (48 val.) buvo užtikrinta (viršvalandžiai pareiškėjui ir kitiems pareigūnams nėra susidarę).

Pareiškėjo argumentas, kad 7 dienų laikotarpio arba darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis, neįtvirtintas Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir nesukuria pareigos Departamentui juo vadovautis.

6. Remiantis 2013 m. gegužės mėn.–2016 m. kovo mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, jeigu būtų nustatyta, kad savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos taškas turėtų būti ne pirmadienis, o savaitės nepertraukiamas poilsis, tai susidariusių viršvalandžių skaičius būtų 209 val., o darbo užmokesčio nepriemokos suma sudarytų 2 113,94 Eur (žr. 2016 m. spalio 18 d. pažymas apie viršvalandžių perskaičiavimą).

7. Pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgiant į DK 4 straipsnio 4 dalį, buvo susitarta, kad pareiškėjui, kaip ir kitiems pareigūnams, dirbantiems pamainoje, kuri viršijo 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, būtų suteikiama 2 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, toks poilsio laiko režimas buvo nustatytas išimtinai jų interesais (neblogino pareigūnų padėties) ir šis susitarimas atitiko tikrąją Departamento ir pareigūnų valią.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis, todėl nesąžiningos šalies, t. y. pareiškėjo, interesai šiuo atveju neturi būti ginami. Pareiškėjo skundo tenkinimas prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams.

8. Remiantis LVAT praktika, pareigūnų darbo ir poilsio režimas turi itin didelę specifiką, lyginant su darbuotojais, dirbančiais darbo sutarties pagrindu, todėl ir Statutas įtvirtina tarnybos ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas bei įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) kompensuojami Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (įvairiais priedais ir priemokomis, specialia tvarka skaičiuojamu tarnybos stažu, specialia sveikatos priežiūra, kompensacijomis, specialia pareigūnų valstybine pensija, aprūpinimu maistu, gyvenamosiomis patalpomis ir t. t.), todėl pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, mechaniškas sulyginimas nėra galimas (administracinės bylos Nr. A575-2063/2008, Nr. A438-337/2009, Nr. A261-166/2009, Nr. A556-105/2009, Nr. A63-1706/2009).

9. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškus ginčus, administracinėse bylose Nr. I-5240-189/2016, Nr. I-6308-811/2016, Nr. I-6150-189/2016 atmetė pareiškėjų skundus. Departamentas neprieštarauja šios administracinės bylos sustabdymui.

1. Pareiškėjas 2013 m. gegužės mėn. – 2016 m. kovo mėn. ėjo Departamento (duomenys neskelbtini) pareigas (2013 m. gegužės mėn. – 2016 m. kovo mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (b. l. 115–149)).

3.1. Statuto 29 straipsnio 3 dalimi ir Laiko apskaitos ypatumų 4–6 punktais yra išspręsti esminiai darbo ir poilsio laiko apskaitos klausimai, o būtent, nepertraukiamo poilsio tarp pamainų trukmė ir darbo laiko trukmė, dirbant pamainose. Pagal Statuto 5 straipsnio ir VTĮ 5 straipsnį subsidiarus darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų valstybės tarnautojams taikymas galimas tik kai vidaus tarnybos pareigūnų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Statutas ir VTĮ. Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad taikyti teisės normas, reguliuojančias darbo teisinius santykius, kai esminiai darbo ir poilsio laiko apskaitos klausimai išspręsti Laiko apskaitos ypatumų 4–6 punktuose, nėra teisinio pagrindo., todėl pareiškėjo teiginiai apie tai, kad savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos taškas turėtų būti laikomas nepertraukiamas poilsis (kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitę dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę), remiantis atitinkamomis DK nuostatomis, yra nepagrįsti bei neteisingi.

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas A. J. prašo priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 1 986,93 Eur darbo užmokesčio nepriemokos už viršvalandinį darbą 2013 m. gegužės mėn.–2016 m. kovo mėn. Taigi, ginčas kilo dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamai atliekamos darbo laiko apskaitos, konkrečiai dėl viršvalandinio darbo netinkamo apskaitymo ir atitinkamai neapmokėjimo už viršvalandinį darbą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas apskaitydamas viršvalandžius, Statuto 29 straipsnio 3 dalies pagrindu, šioje nuostatoje įtvirtintą 7 dienų laikotarpį, esant nepertraukiamam funkcijų vykdymui, turėtų tapatinti su savaitės nepertraukiamu poilsiu, o ne su savaitės dienomis pirmadieniu-penktadieniu. Pareiškėjo manymu, 7 dienų laikotarpio arba darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis (prasidedantis pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę).