Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei J. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas, vadovaudamasis Darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų 4 ir 7 punktais, nurodė, kad teisinis reguliavimas nenustato darbdavio diskrecijos apibrėžti savaitės sąvoką, o tikslingai suteikia įgaliojimus detalizuoti pamainų pasiskirstymą per 7 dienas. Priešingu atveju, pareiškėjo nuomone, Statute (o taip pat ir Darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumuose) skliausteliuose po žodžio „savaitė“ įtvirtinti žodžiai „7 dienų laikotarpis“ netektų prasmės.

Pareiškėjas pateikė argumentus, kad kalendorinė savaitė ir darbo savaitė nėra tapačios sąvokos, jas skiria įvykiai – darbo pradžia, darbo pabaiga, savaitės nepertraukiamas poilsis. Būtent dėl to, pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjas Statute tikslingai nurodė, kad savaitė yra 7 dienų laikotarpis, o dirbant nepertraukiamu režimu, viršvalandinis darbas turi būti apskaitomas kiekvieną savaitę, kiekvieną 7 dienų laikotarpį. Pažymėjo, jog pamainomis organizuojamas darbas yra ypatingas tuo, kad darbo dienos yra slenkančios, o darbo savaitės pradžia ir pabaiga nėra fiksuota kalendorinės savaitės dienų ribomis.

Paminėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-691-525/2015, kurioje padaryta išvada, kad „kaip teisingai byloje nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų dirbtas darbo laikas atskirais atvejais viršijo 48 val. per savaitę, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šį darbo laiką įvertino kaip viršvalandžius ir, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjų skundą tenkino iš dalies bei priteisė pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokestį“. Pareiškėjo teigimu, analogiškas ginčas, kaip ir minėtoje administracinėje byloje, kurioje pareiškėjai ginčijo, jog tais atvejais, kai jie per 7 dienų laikotarpį dirba daugiau nei 48 valandas, šis darbo laikas nebuvo apskaitomas kaip viršvalandinis, yra kilęs ir nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo.

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo (b. l. 115–117) argumentais prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog įstatymų leidėjas nėra nurodęs konkretaus savaitės apibrėžimo, Departamentas lokaliniu teisės aktu 2009 m. nustatė savaitės darbo laiko apskaitos pradžią – pirmadienį, pritaikęs įstatymo analogiją pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“ patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 punkto nuostatą, numatančią, kad savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val., remdamasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 4 straipsniu bei savaitės apibrėžimu, pateikiamu Lietuvių kalbos žodyne.

Pabrėžė, kad teisės doktrinoje savaitė turėtų būti suprantama, kaip kalendorinė savaitė. Todėl pareiškėjo argumentus dėl 7 dienų laikotarpio, kad darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis laikė nepagrįstais, nes toks aiškinimas nėra įtvirtintas teisės aktuose ir nesudaro pareigos Departamentui juo vadovautis.

Paminėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutarimą byloje Nr. N575-560-10, kuriame buvo konstatuota, jog lokaliniame teisės akte buvo įtvirtinta, kad savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00 val. 00 min. iki sekmadienio 24 val. 00 min., ir apeliantė J. P. nepažeidė nustatytos darbo tvarkos. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, analizuojamu atveju nėra aiškaus reguliavimo, nustatančio Darbo kodekse vartojamo termino, apibrėžiamo savaite, skaičiavimą, darė išvadą, kad visos abejonės, kilusios sprendžiant teisinės atsakomybės taikymo klausimą, privalo būti traktuojamos J. P. naudai. Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5240-189/2016 dėl analogiškų faktinių aplinkybių, kuriame teismas padarė išvadą, kad „atsakovas darbo laiko apskaitą vykdė vadovaujantis galiojančiu teisės aktu (2009 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. V-119), kurio teisėtumas nėra nuginčytas. Atsakovui darbo laiko apskaitą vykdant vadovaujantis įsakymu, bylos duomenimis, viršvalandžių nenustatyta“ ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamai atliekamos darbo laiko apskaitos, konkrečiai – dėl viršvalandinio darbo netinkamo apskaitymo ir atitinkamai neapmokėjimo už viršvalandinį darbą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, apskaitydamas viršvalandžius pagal Statuto 29 straipsnio 3 dalį, šioje nuostatoje įtvirtintą 7 dienų laikotarpį, esant nepertraukiamam funkcijų vykdymui, turėtų tapatinti su savaitės nepertraukiamu poilsiu, o ne su savaitės dienomis pirmadieniu–penktadieniu. Pareiškėjo manymu, 7 dienų laikotarpio arba darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis, kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę.

Pareigūnų darbo laiką nustato Statuto 29 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad pareigūnų darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį), tačiau to paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė. Vyriausybė, vadovaudamasi Statuto 29 straipsnio 3 dalimi, 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 „Dėl nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų patvirtinimo“ patvirtino Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą ir Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus.

Taigi įvertinus materialinės teisės normas, reglamentuojančias pareigūnų darbo laiką, matyti, jog pareigūnų darbo laiko normos gali būti dvejopos – 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį). Esant 48 val. per savaitę darbo laiko normai, turi būti įstatymu nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta į Vyriausybės patvirtintą sąrašą, turi būti įstaigos vadovo sprendimas. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja visos Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normai taikyti, t. y. įstaigoje nustatytos funkcijos vykdomos nepertraukiamai, dirbama pamainomis, pareigybė įrašyta į Vyriausybės patvirtintą sąrašą, yra įstaigos vadovo sprendimas.

Ginčas byloje keliamas dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad „pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu“. Minėta, jog, pareiškėjo manymu, 7 dienų laikotarpio arba darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis (prasidedantis pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę), o ne atsakovo nustatytas pirmadienis.

Nustatyta, kad atsakovas Statuto 29 straipsnio 3 dalyje minimos savaitės atskaitos tašku – pirmadienį, pasitvirtino 2009 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas), o būtent Įsakymo 2.1 punktu. Pažymėtina, jog Įsakymas yra galiojantis teisės aktas, jo teisėtumas nėra nenuginčytas. Esant galiojančiam savaitės atskaitos tašką reglamentuojančiam teisės aktui (atsakovo taikomo skaičiavimo teisinis pagrindas), atsakovas iš esmės neturi teisinio pagrindo juo nesivadovauti ir taikyti kitokį darbo laiko apskaitos modelį. Pažymėtina, jog pareiškėjas neginčijo, kad apie Įsakymą žinojo ir buvo supažindintas su jame nustatyta tvarka. Taigi atsižvelgiant į galiojantį teisinį darbo laiko apskaitą, konkrečiai – savaitės (7 dienų) atskaitos tašką, reglamentuojantį teisės aktą, įvertinus byloje pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, matyti, kad savaitės atskaitos tašką laikant pirmadieniu, viso ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu viršvalandžių nenustatyta. Dėl pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad pareiškėjas nesutikdamas su jam taikoma darbo laiko apskaita, argumentus iš esmės grindžia tik nuomone, kuri susiformavo sistemiškai vertinant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias nepertraukiamo darbo ypatumus bei Vidaus reikalų ministerijos pateiktais argumentais. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai nenurodo jokio teisinio pagrindo, įtvirtinančio, jog darbo savaitės atskaitos taškas turėtų būti laikomas būtent savaitės nepertraukiamas poilsis (prasidedantis pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę).

Skunde pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties Nr. A-691-525/2015, kurioje, kaip nurodė, teismas paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjų atžvilgiu buvo konstatuotas viršvalandinis darbas ir kuris buvo nustatytas neatsižvelgiant į kalendorinės savaitės pradžią (pirmadienį), argumentais. Nurodė, jog teismas, minėtoje byloje, viršvalandžius konstatavo 7 dienų laikotarpyje, skaičiuojant ne nuo pirmadienio. Pažymėtina, kad šioje byloje buvo nagrinėjamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų skundas. Minėtame sprendime pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad teisės aktai nėra nustatę, kokia forma turi būti įtvirtintas įstaigos vadovo sprendimas, nustatantis pamainos pradžią ir pabaigą. Teismas pagal faktines aplinkybes įvertino, kad grafikuose, kurie buvo patvirtinti Klaipėdos apskrities VPK, nustatytas pareiškėjų darbo laikas, pamainos pradžia ir pabaiga ir yra laikytina įstaigos vadovo sprendimu, nustatančiu pamainos pradžią ir pabaigą. Taigi pagal paminėtos bylos duomenis, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, institucija nebuvo konkrečiai patvirtinusi Statuto 29 straipsnyje minimos savaitės konkretaus atskaitos taško. Taigi šiuo atveju aptartos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Įvertinus tai, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų (įrodymų), patvirtinančių atsakovo taikomo viršvalandinio darbo netinkamą apskaitymą. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas darbo laiko apskaitą vykdė vadovaujantis galiojančiu teisės aktu (2009 m. balandžio 30 d. Įsakymas Nr. 119), kurio teisėtumas nėra nuginčytas. Atsakovui darbo laiko apskaitą vykdant vadovaujantis Įsakymu, bylos duomenimis, viršvalandžių nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundą tenkinti, priteisiant iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemoką – 1 301,40 Eur už 2013 m. liepos mėn.–2015 m. gruodžio mėn. laikotarpiu dirbtą viršvalandinį darbą, skunde nurodytais motyvais (sistemine teisės aktų nuostatų analize) nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo K. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.