- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-25
- Bylos Nr.
- I-5240-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05996-15-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.16.8Kiti tarnybiniai ginčai
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 65–72) prašydamas priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbo užmokesčio nepriemoką – 977,91 Eur už 2013 m. birželio mėn. – 2016 m. sausio mėn. laikotarpiu dirbtą viršvalandinį darbą bei įpareigoti atsakovą tinkamai apskaityti ir apmokėti viršvalandinį darbą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos imtinai.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas netinkamai taikydamas ir aiškindamas teisės aktus, reglamentuojančius darbo laiką, netinkamai atliko darbo laiko apskaitą, t. y. neapskaitė viršvalandinio darbo ir atitinkamai neapmokėjo už viršvalandinį darbą. Pažymėjo, jog tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą.
Nurodė, jog ginčas keliamas dėl Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 str. 3 dalies nuostatos dalyje, kurioje nurodyta, kad „pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu“. Pareiškėjo nuomone, 7 dienų laikotarpis, atsižvelgiant į tai, kad nustatytos funkcijos vykdomos nepertraukiamai ir yra nustatytos darbo pamainos, nebūtinai turi sutapti su savaitės dienomis pirmadieniu-sekmadieniu. Priešingai nei atsakovas, kuris darbo laiko apskaitą vykdo 7 dienų laikotarpį visada tapatindamas su savaitės dienomis pirmadieniu-sekmadieniu ir taip neatsižvelgdamas į savaitės nepertraukiamo poilsio laiką. Pareiškėjas nesutikdamas su atsakovo skaičiavimu, savo išvadas grindžia tuo, kad, atsižvelgiant į tai, kad Statuto VI skirsnis „Darbo laikas ir atostogos“ nereglamentuoja poilsio laiko, išskyrus atostogas, todėl turėtų būti taikomas Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas poilsio laiko reglamentavimas. Šio įstatymo nuostatos poilsio laiko taip pat nereglamentuoja, todėl turėtų būti vadovaujamasi Darbo kodekse įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Pareiškėjas sistemiškai analizavo Darbo kodekso 160 str. 1 dalį, 161 str. 3, 5 dalis, 2003-09-09 Vyriausybės nutarimu Nr. 1150 patvirtinto Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą ir Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų (toliau – ir Ypatumai) 6, 8 punktų nuostatas, Darbo kodekso komentaro išaiškinimą bei darė išvadą, kad 7 dienų laikotarpis, esant nepertraukiamam funkcijų vykdymui, turėtų būti tapatinamas su savaitės nepertraukiamu poilsiu, o ne su savaitės dienomis pirmadieniu-penktadieniu. Nurodė, kad darbo savaitę siejant su kalendorinėmis savaitės dienomis, susidaro tokia situacija, kai viena darbo savaitė prasideda poilsio diena ir baigiasi darbo diena, ar atvirkščiai. Pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjas tikslingai teisės normą papildė paaiškinančiais žodžiais, t. y. išskirdamas, kad savaitė yra 7 dienų laikotarpis, o ne kalendorinė savaitė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikę skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo (b. l. 88–90) argumentais prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas nėra nurodęs konkretaus savaitės apibrėžimo, Departamentas lokaliniu teisės aktu 2009 m. nustatė savaitės darbo laiko apskaitos pradžią – pirmadienį, pritaikęs įstatymo analogiją pagal Vyriausybės 2003-05-14 nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 punkto nuostatą, kuri numato, kad savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val., rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 4 str., bei savaitės apibrėžimu Lietuvių kalbos žodyne. Pabrėžė, kad teisės doktrinoje savaitė turėtų būti suprantama, kaip kalendorinė savaitė. Todėl pareiškėjo argumentus dėl 7 dienų laikotarpio, kad darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis vertino nepagrįstais, nes toks aiškinimas nėra įtvirtintas teisės aktuose ir nesudaro pareigos Departamentui juo vadovautis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamai atliekamos darbo laiko apskaitos, konkrečiai dėl viršvalandinio darbo netinkamo apskaitymo ir atitinkamai neapmokėjimo už viršvalandinį darbą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas apskaitydamas viršvalandžius, Statuto 29 str. 3 dalies pagrindu, šioje nuostatoje įtvirtintą 7 dienų laikotarpį, esant nepertraukiamam funkcijų vykdymui, turėtų tapatinti su savaitės nepertraukiamu poilsiu, o ne su savaitės dienomis pirmadieniu-penktadieniu. Pareiškėjo manymu, 7 dienų laikotarpio arba darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis (prasidedantis pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę).
Pareigūnų darbo laiką nustato Statuto 29 str., kurio 1 d. nustatyta bendra taisyklė, kad pareigūnų darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį), tačiau to paties straipsnio 3 d. nustatyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 d. nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Tokių pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė. Vyriausybė, vadovaudamasi Statuto 29 str. 3 d., 2003-03-09 nutarimu Nr. 1150 patvirtino Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą bei Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus. Taigi Statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra nustatytos pareigūnų darbo laiko normos. Kurios gali būti dvejopos - 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį), arba 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį). Esant 48 val. per savaitę darbo laiko normai turi būti įstatymu nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas. Kaip nurodė pareiškėjas, jo atžvilgiu egzistuoja visos Statuto 29 str. 3 dalyje įtvirtintos sąlygos 48 valandų per savaitę darbo laiko normai taikyti, t. y. įstaigoje nustatytos funkcijos vykdomos nepertraukiamai, dirbama pamainomis, pareigybė įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše yra įstaigos vadovo sprendimas. Pareiškėjas patvirtino, kad dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra.
Minėta, jog ginčas byloje keliamas dėl Statuto 29 str nuostatos, būtent dalyje, kurioje nurodyta, kad „pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu“. Pareiškėjo manymu, 7 dienų laikotarpio arba darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis (prasidedantis pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę), o ne atsakovo nustatytas pirmadienis.
Nustatyta, kad atsakovas Statuto 29 str. 3 dalyje minimos savaitės atskaitos tašku – pirmadienį, yra pasitvirtinęs 2009-04-30 įsakymu Nr. V-119 „Dėl vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.1 punktu. Nustatant būtent tokį savaitės atskaitos tašką atsakovas pagal analogiją vadovavosi Vyriausybės 2003-05-14 nutarimu Nr. 587 patvirtintos Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 punkto nuostata, kuri numato, kad savaitė, tai laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val. 2006-03-15 Reglamento 561/2006 4 str., kuriame nustatyta, kad savaitė tai laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val., bei Lietuvių kalbos žodyne pateikta savaitės sąvoka – tai septynių dienų laiko tarpas, prasidedantis pirmadieniu ir pasibaigiantis sekmadieniu. Pažymėtina, jog šis atsakovo priimtas Įsakymas yra galiojantis teisės aktas, jo teisėtumas nėra nenuginčytas, tuo tarpu pareiškėjas dėl jo neteisėtumo reikalavimo taip pat neformulavo. Esant galiojančiam savaitės atskaitos tašką reglamentuojančiam teisės aktui (atsakovo taikomo skaičiavimo teisinis pagrindas), atsakovas iš esmės neturi teisinio pagrindo juo nesivadovauti ir taikyti kitokį darbo laiko apskaitos modelį. Tuo tarpu teismas, esant galiojančiam teisiniam darbo laiko apskaitą, konkrečiai savaitės (septynių dienų) atskaitos tašką reglamentuojančiam teisės aktui, taip pat neturi teisinio pagrindo išvadai dėl Įsakymo ydingumo. Taigi teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas vadovaujasi pareiškėjui apskaičiuodamas darbo laiką yra galiojantis. Tuo tarpu vertinant byloje pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius matyti, kad savaitės atskaitos tašką laikant pirmadieniu, viso ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu viršvalandžių nenustatyta. Dėl pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad pareiškėjas nesutikdamas su jam taikoma darbo laiko apskaita, argumentus iš esmės grindžia tik nuomone, kuri susiformavo sistemiškai vertinant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias nepertraukiamo darbo ypatumus bei Vidaus reikalų ministerijos pateiktais argumentais. Tačiau, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas konkrečiai nenurodo jokio teisinio pagrindo, įtvirtinančio, jog darbo savaitės atskaitos taškas turėtų būti laikomas būtent savaitės nepertraukiamas poilsis (prasidedantis pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę). Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties Nr. A-691-525/2015, kurioje, kaip nurodė pareiškėjo atstovė, teismas paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjų atžvilgiu buvo konstatuotas viršvalandinis darbas ir kuris buvo nustatytas neatsižvelgiant į kalendorinės savaitės pradžią (pirmadienį), argumentais. Nurodė, jog teismas, minėtoje byloje, viršvalandžius konstatavo 7 dienų laikotarpyje, skaičiuojant ne nuo pirmadienio. Pažymėtina, kad šioje byloje buvo nagrinėjamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų skundas. Minėtame sprendime pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad teisės aktai nėra nustatę, kokia forma turi būti įtvirtintas įstaigos vadovo sprendimas, nustatantis pamainos pradžią ir pabaigą. Teismas pagal faktines aplinkybes įvertino, kad grafikuose, kurie buvo patvirtinti Klaipėdos apskrities VPK, nustatytas pareiškėjų darbo laikas, pamainos pradžia ir pabaiga ir yra laikytina įstaigos vadovo sprendimu, nustatančiu pamainos pradžią ir pabaigą. Taigi pagal paminėtos bylos duomenis, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, institucija nebuvo konkrečiai patvirtinusi Statuto 29 str. minimos savaitės konkretaus atskaitos taško. Taigi šiuo atveju aptartos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.
Įvertinus tai, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų (įrodymų), patvirtinančių atsakovo taikomo viršvalandinio darbo netinkamą apskaitymą. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas darbo laiko apskaitą vykdė vadovaujantis galiojančiu teisės aktu (2009-04-30 Įsakymas Nr. 119), kurio teisėtumas nėra nuginčytas. Atsakovui darbo laiko apskaitą vykdant vadovaujantis Įsakymu, bylos duomenimis, viršvalandžių nenustatyta.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundą tenkinti, priteisiant iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemoką – 977,91 Eur už 2013 m. birželio mėn. – 2016 m. sausio mėn. laikotarpiu dirbtą viršvalandinį darbą bei įpareigoti atsakovą tinkamai apskaityti ir apmokėti viršvalandinį darbą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos imtinai, skunde nurodytais motyvais (sistemine teisės aktų nuostatų analize) nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo M. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.