Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 30–32) ir patikslintą skundą (I t., b. l. 93–95) su jais nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstus.Paaiškino, kad, atsižvelgęs į tai, jog įstatymų leidėjas nėra nurodęs konkretaus savaitės apibrėžimo, lokaliniu teisės aktu 2009 m. nustatė savaitės darbo laiko apskaitos pradžią – pirmadienį, pritaikęs įstatymo analogiją pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 punkto nuostatą, kuri numato, kad savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val. Taip pat rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 4 straipsniu bei savaitės apibrėžimu Lietuvių kalbos žodyne. Tokia nuostata taikoma ir policijos įstaigose. Pabrėžė, kad ir teisės doktrinoje savaitė suprantama kaip kalendorinė savaitė. Todėl pareiškėjo argumentus dėl 7 dienų laikotarpio, kad darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis, vertino kaip nepagrįstus, nes toks aiškinimas nėra įtvirtintas teisės aktuose ir nesudaro pareigos Departamentui juo vadovautis.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 189–193), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo patikslintą skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 587 (kuriuo patvirtinti Darbo ir poilsio laiko ypatumai ekonominėse veiklos srityse) įtvirtintas teisinis reguliavimas netaikomas vidaus tarnybos pareigūnams (nutartis administracinėje byloje Nr. A143-431/2013). Pagal minėto Vyriausybės nutarimo 11 punktą nustatyti ypatumai taikomi tik darbuotojams Vidaus reikalų ministerijos įstaigose dirbantiems pagal darbo sutartį. Be to, atsakovo kaip analogija taikyta nuostata nustato savaitės apibrėžimą, o ne darbo laiko apskaitos laikotarpį pamainomis dirbantiems darbuotojams, t. y. ji nenustato darbo laiko apskaitos laikotarpio pareigūnams, dirbantiems 48 val. per 7 dienų laikotarpį, kai šis darbas nėra laikomas viršvalandiniu, o tiesiog įtvirtina savaitės apibrėžimą. Antra, pareigūnams yra taikomas specialusis teisinis reguliavimas, nustatytas Vyriausybės 2003 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 1150. Būtent šiuo nutarimu, o ne atsakovo pagal analogiją taikytu vidaus tarnybos pareigūnams negaliojančiu nutarimu, įgyvendinta Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalis. Patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų 7 punkte bei 4 punkte būtent apibrėžta statutinės įstaigos diskrecija. Taigi teisinis reguliavimas nenustato darbdavio diskrecijos apibrėžti savaitės sąvoką, o tikslingai suteikia įgaliojimus detalizuoti pamainų pasiskirstymą per 7 dienas. Priešingu atveju Statute (taip pat ir Ypatumuose) skliausteliuose po žodžio „savaitė“ įtvirtinti žodžiai „7 dienų laikotarpis“ netektų prasmės. Įstatymas numato darbo laiko apskaitą per kiekvieną 7 dienų laikotarpį, o ne per kalendorinę savaitę. Kiekvienos centrinės įstaigos teisės nusistatyti skirtingas kalendorinės savaitės sąvokas nei Statutas, nei Ypatumai nesuteikia. Trečia, statutinė įstaiga gali teisės akte pakartoti savaitės apibrėžimą, tačiau tai nereiškia, kad darbo laiko apskaita gali būti vykdoma vadovaujantis įstaigos vidiniu reguliavimu, įstaigos pakartotu kalendorinės savaitės apibrėžimu. Darbo laiko apskaitą numato aukštesnės galios teisės akte (įstatyme) nustatytas teisinis reguliavimas. Net ir policijos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose kalendorinės savaitės apibrėžimas ir darbo laiko apskaita nėra sutapatinami. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad esant galiojančiam savaitės atskaitos tašką reglamentuojančiam teisės aktui (atsakovo taikomo skaičiavimo teisinis pagrindas), atsakovas iš esmės neturi teisinio pagrindo juo nesivadovauti ir taikyti kitokį darbo laiko apskaitos modelį. Šiuo atveju esminis dalykas yra darbo laiko apskaita ir apskaitos principai, kurie imperatyviai įtvirtinti Vidaus tarnybos statute, nes ne nuo savaitės apibrėžimo, o nuo darbo laiko apskaitos priklauso darbo laiko apskaitos (ne)teisėtumas.Tiek Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatoje, tiek visame šiame straipsnyje įstatymų leidėjas įtvirtina ne vieną žodį „savaitė“, o kartu skliausteliuose patikslina „7 dienų laikotarpis“. Todėl šio straipsnio 3 dalyje įstatymų leidėjas nurodo, kad kiekvieną savaitę, t. y. kiekvieną 7 dienų laikotarpį 48 valandų darbo laiko normos neviršijantis darbo laikas nelaikomas viršvalandiniu. Tai reiškia, kad kiekvieną savaitę, t. y. kiekvieną 7 dienų laikotarpį darbo laikas, kuris viršija 48 valandų darbo laiko normą, laikomas viršvalandiniu. Todėl šiuo atveju atsakovas, apskaitydamas viršvalandinį darbą, privalo laikytis šio įstatyme įtvirtinto imperatyvo – darbo laiką per kiekvieną savaitę, t. y. per kiekvieną 7 dienų laikotarpį, kurį pareiškėjas dirba daugiau nei 48 valandas, apskaityti kaip viršvalandinį. Vadovaujantis Darbo kodekso komentaru, savaitės nepertraukiamas poilsis laikytinas laisvu nuo darbo laiku, kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę, o tai atspindi pamaininiu režimu dirbančių darbuotojų darbo savaitės sąvoką. Tai, kad kalendorinė savaitė ir darbo savaitė nėra tapačios sąvokos, jas skiria tokie įvykiai, kaip darbo pradžia, darbo pabaiga, savaitės nepertraukiamas poilsis, nėra nuomonė, tai yra bendrais principais paremtas teisinis reguliavimas. Šiuo atveju pareiškėjo faktinis darbo laiko pasiskirstymas nesutampa su kalendorinės savaitės samprata ir nėra tapatu. Nei viena statutinė įstaiga netaiko tokios darbo laiko apskaitos, kaip atsakovas. Visos jos 7 dienų laikotarpį sieja su darbo pradžia, o pamainos į dvi skirtingas savaites neskaido. Atsakovo argumentai, kad nėra teisėkūros subjekto nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo, prieštarauja fundamentaliems darbo teisinių santykių principams, nepagristai siaurina nustatytą teisinį reguliavimą ir galimai net rodo atsakovo, kaip darbdavio, piktnaudžiavimą teise.Ginčas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-691-525/2015 (Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-723-386/2014) buvo kilęs iš esmės dėl pareiškėjams taikytinos darbo laiko normos per savaitę (7 dienų laikotarpį), t. y. pareiškėjai kvestionavo, ar jų atžvilgiu turi būti taikoma 40 ar 48 valandų darbo laiko norma. Nagrinėjamo ginčo atveju, ginčo dėl šio klausimo nėra, kadangi pareiškėjas sutinka, kad jo atžvilgiu galėjo būti taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. Tačiau minėtoje administracinėje byloje pareiškėjai ginčijo ir tai, kad tais atvejais, kai jie per 7 dienų laikotarpį dirba daugiau nei 48 valandas, šis darbo laikas nebuvo apskaitomas kaip viršvalandinis, kas šiuo atveju atitinka nagrinėjamą atvejį. Klaipėdos apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-723-386/2014 nurodė, jog per konkrečias pareiškėjų darbo dienas 48 valandų normą viršijęs darbo laikas laikomas viršvalandiniu darbu. Tiek administracinės bylos Nr. A-691-525/2015 sprendimo metu, tiek šiuo metu galioja institucijos teisės aktas, kuris apibrėžia savaitės sąvoka, tačiau tai neturi įtakos darbo laiko apskaitai pagal Vidaus tarnybos statute įtvirtintą 7 dienų laikotarpį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka peržiūrėjęs Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą nurodė, jog, kaip teisingai byloje nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų dirbtas darbo laikas atskirais atvejais viršijo 48 val. per savaitę, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šį darbo laiką įvertino kaip viršvalandžius ir, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjų skundą tenkino iš dalies bei priteisė pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokestį.Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–7) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra jokio juridinio pagrindo. Apeliaciniame skunde išdėstyta pareiškėjo subjektyvi nuomonė ir pozicija visiškai nepagrįsta.Pareiškėjas pats nesilaiko nuoseklios, aiškios ir vieningos pozicijos dėl Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalyje (galiojusios iki 2015 m. gruodžio 31 d.) įtvirtintos sąvokos ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinio, t. y. dėl savaitės (7 dienų laikotarpio) skaičiavimo, ir minėtu klausimu pateikia savo kelias skirtingas nuomones. Patikslintame skunde laikėsi pozicijos, kad savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos taškas turėtų būti laikomas nepertraukiamas poilsis (kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitę dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę). Apeliaciniame skunde dėsto jau visai kitą poziciją, aiškindamas, kad kiekvienam pareigūnui skiriamo dirbti darbo laiko maksimali trukmė (48 val.) turėtų būti užtikrinama per bet kurį 7 dienų laikotarpį, t. y. savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos tašką nesiedamas su nepertraukiamu poilsiu. Manytina, tokį pareiškėjo pozicijų keitimą sąlygojo skirtingos institucijų (Valstybinės darbo inspekcijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) nuomonės, kas tik patvirtina aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju nėra teisėkūros subjekto nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo, numatančio ,,savaitės (7 dienų laikotarpio)“ skaičiavimą. Be to, išreikštoms nuomonėms negali būti taikomas tiesos kriterijus, jos gali keistis, todėl jos negali būti teismui privalomos. Departamentui, 2009 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-119 suvienodinus savaitės pradžios ir pabaigos laiką (nustačius, kad savaitės pradžia laikomas pirmadienis, o pabaiga – sekmadienis), Statuto 29 straipsnyje įtvirtinta maksimali darbo laiko trukmė (48 val.) buvo užtikrinta (viršvalandžiai pas pareiškėją ir pas kitus pareigūnus nėra susidarę). Pareiškėjo argumentas, kad 7 dienų laikotarpio arba darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis nėra įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir nesukuria pareigos Departamentui juo vadovautis.Kadangi pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo statutinis valstybės tarnautojas, tai Departamentas, vykdydamas darbo laiko apskaitą, pirmiausia turėjo vadovautis specialiuoju vidaus tarnybos teisinius santykius reglamentuojančiu teisės aktu – Statutu (Statuto 5 str. 2 d.). Statuto 29 straipsnio 3 dalies, Ypatumų 2, 3, 4, 6, 7 ir 8 punkto nuostatų sisteminė analizė suponuoja išvadą, kad Departamentas, vykdydamas darbo ir poilsio laiko apskaitą, privalo vadovautis ne tik Statutu, bet ir Ypatumais, Darbo kodeksu bei juos detalizuojančiomis darbo tvarkos taisyklėmis. Tačiau nei Statute, nei Ypatumuose, nei Darbo kodekse vartojamos sąvokos ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinys nėra atskleistas, o tai reiškia, kad egzistuoja teisinio reguliavimo spraga. Toks nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka iš esmės yra ydingas, nes sudaro prielaidas nevienodai aiškinti sąvoką ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ sprendžiant darbo ir poilsio laiko apskaitos klausimus ir nevienodai taikyti atitinkamas teisės nuostatas. Dėl tokių neapibrėžčių darbo ir poilsio laiko apskaita Departamente galėtų būti vykdoma netinkamai, taip pat galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms. Departamentas, atsižvelgdamas į jam Ypatumų 7 punktu suteiktas teises ir pareigas (priimti atitinkamus teisės aktus (darbo tvarkos taisykles), detaliai reglamentuojančius pareigūnų darbo ir laiko apskaitos klausimus) bei siekdamas užtikrinti darbo ir poilsio laiko teisinio reguliavimo tikrumą ir aiškumą, 2009 m. balandžio 30 d. priėmė įsakymą Nr. V-119 ,,Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“, kurio 2.1 punktu nustatė, kad savaitės (septynių dienų laikotarpis) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis. Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir Darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2015 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-456, 2.9 punktu (2.9. Savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 valandos iki sekmadienio 24.00 valandos. Savaitės (7 dienų laikotarpio) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis). Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, Departamentas vadovavosi Darbo kodekso 9 straipsnyje įvirtintu specialiu juridiniu metodu – įstatymo analogija, kuris tam tikra prasme konkrečiu atveju pašalina teisinio reguliavimo spragas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011). Tokiu būdu Departamentas pagal įstatymo analogiją taikė Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 (nuorodą į šį nutarimą duoda Darbo kodekso 144 str. 4 d.), 10 punkto nuostatas, pagal kurias savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 valandos iki sekmadienio 24.00 valandos. Darbo ir poilsio laiko ypatumai ekonominės veiklos srityse parengti vadovaujantis 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006, kurio 4 straipsnio i punkte pateiktas sąvokos ,,savaitė“ apibrėžimas: (i) „savaitė“ – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 valandų iki sekmadienio 24.00 valandos). Analogišką sąvokos ,,savaitė“ apibrėžimą pateikia ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys darbo teisinius santykius, pvz., 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/15/EB. Taip pat Lietuvių kalbos žodyne sąvoka ,,savaitė“ aiškinama kaip septynių dienų laiko tarpas, prasidedantis pirmadieniu ir pasibaigiantis sekmadieniu. Tokiu būdu atsakovas jokių įstatymų reikalavimų bei pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė. Priešingai, tokiu būdu įgyvendino jam nustatytą pareigą detalizuoti pamainų paskirstymą per savaitę (7 dienų laikotarpį), užtikrino darbo teisinių santykių tikrumą ir stabilumą. Esant aiškiam teisiniam reguliavimui, Departamente šiuo metu tinkamai vykdoma darbo laiko apskaita. Savaitės sąvokos turinio atskleidimas, pareigūnų pamainos pradžios ir pabaigos nustatymas ir kt. ir yra pamainų paskirstymo per savaitę, t. y. per 7 dienas, detalizavimas. Ir tokiu detalizavimu Departamente kaip tik ir buvo užtikrinta tinkama darbo ir poilsio laiko apskaita. Neapibrėžus sąvokos ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinio, darbo ir poilsio laiko apskaita Departamente negalėtų būti vykdoma tinkamai. Be to, vykdyti darbo laiko apskaitą laikantis nuostatos, kad savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos taškas yra ne pirmadienis, o nepertraukiamas poilsis, yra tiesiog neįmanoma. Taip pat nei Statutas, nei Ypatumai, nei Darbo kodeksas nedraudžia įstaigoms darbo tvarkos taisyklėse apibrėžti sąvokos ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinį. Taigi, nesant teisėkūros subjekto nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo, numatančio ,,savaitės (7 dienų laikotarpio)“ skaičiavimą, negalima išvada, kad Departamentas, vykdydamas darbo laiko apskaitą (vadovaudamasis savo patvirtinta tvarka, detalizuojančia (papildančia) Statutą, Ypatumus, Darbo kodeksą), nepagrįstai savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos tašku laikė pirmadienį, t. y. pažeidė darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarką, ir dėl to jam turėtų kilti atsakomybė atlyginti pareiškėjo neva patirtus nuostolius (negautas pajamas).Sisteminė Darbo kodekso 147 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų bei teisės doktrinos analizė suponuoja išvadą, kad vartojamo termino ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį. Būtent tokią prasmę terminui ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ suteikė ir Departamentas, vykdydamas savaitinę darbo laiko apskaitą. Kitokios prasmės minėtam terminui suteikimas prieštarautų sisteminio teisės aiškinimo pagalba atpažintai teisėkūros subjekto valiai. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką bylą (bylos Nr. I-6308-811/2016) (į teismą su skundu kreipėsi Departamento pareigūnas su tokiu pačiu skundu kaip ir pareiškėjas), 2016 m. birželio 29 d. sprendime pareiškėjo skundą taip pat atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjo nurodyta administracinė byla Nr. A-691-525/2015 nėra analogiška nagrinėjamai bylai, kadangi faktinės aplinkybės nėra tapačios. Administracinėje byloje Nr. A-691-525/2015 ginčas iš esmės buvo kilęs dėl Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalyje nurodytos 48 valandų per savaitę darbo laiko normos taikymo (pareiškėjų – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1 – osios kuopos 1 – ojo būrio patrulių atžvilgiu) pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąvokos ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinio, t. y. dėl 7 dienų laikotarpio ir kaip šis laikotarpis, per kurį pareigūnas gali dirbti iki 48 valandų ir tai nelaikoma viršvalandiniu darbu, turi būti skaičiuojamas. Administracinėje byloje Nr. A-691-525/2015 ginčo dėl Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalyje nurodytos 48 valandų per savaitę darbo laiko normos taikymo (patrulių atžvilgiu) pagrįstumo nebuvo. Be to, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 6 punkte nurodyta, kad policijos patrulinių padalinių vadovai privalo ,,(...) nustatyti policijos patrulių tarnybos laiką, vietą (patruliavimo sektorių, maršrutą, postą) ir trukmę (...)“. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, policijos patrulinių padalinių vadovai, vykdydami minėtą įpareigojimą, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, nebuvo konkrečiai patvirtinę Statuto 29 straipsnyje minimos savaitės konkretaus atskaitos taško. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008, taip pat žr. administracines bylas Nr. A438-337/2009, Nr. A261-166/2009, Nr. A556-105/2009, Nr. A63-1706/2009) laikomasi pozicijos, jog pareigūnų darbo ir poilsio rėžimas turi itin didelę specifiką lyginant su darbuotojais, dirbančiais darbo sutarties pagrindu. Todėl ir Statutas įtvirtina tarnybos ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas bei įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (įvairiais priedais ir priemokomis, specialia tvarka skaičiuojamu tarnybos stažu, specialia sveikatos priežiūra, kompensacijomis, specialia pareigūnų valstybine pensija, aprūpinimu maistu, gyvenamosiomis patalpomis ir t. t.). Todėl pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, mechaniškas sulyginimas nėra galimas.