- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-29
- Bylos Nr.
- I-6308-811/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00939-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.16.8Kiti tarnybiniai ginčai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, dalyvaujant pareiškėjui V. J., atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei J. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. J. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) darbo užmokesčio nepriemoką – 684,42 Eur už 2015 m. sausio mėn. – 2015 m. gruodžio mėn. laikotarpiu dirbtą viršvalandinį darbą (b. l. 1-6).
Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas, netinkamai taikydamas ir aiškindamas teisės aktus, reglamentuojančius darbo laiką, netinkamai atliko darbo laiko apskaitą, t. y. neapskaitė viršvalandinio darbo ir atitinkamai neapmokėjo pareiškėjui už atliktą viršvalandinį darbą. Pažymėjo, jog tuo buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą. Nurodė, jog ginčas keliamas dėl Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 str. 3 d. nuostatos dalyje, kurioje nurodyta, kad „pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu“. Pareiškėjo nuomone, 7 dienų laikotarpis, atsižvelgiant į tai, kad nustatytos funkcijos vykdomos nepertraukiamai ir yra nustatytos darbo pamainos, nebūtinai turi sutapti su savaitės dienomis pirmadieniu-sekmadieniu, priešingai, nei teigia atsakovas, kuris darbo laiko apskaitą vykdo 7 dienų laikotarpį visada tapatindamas su savaitės dienomis pirmadieniu-sekmadieniu ir taip neatsižvelgdamas į savaitės nepertraukiamo poilsio laiką. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo skaičiavimu, savo išvadas grindžia tuo, kad, atsižvelgiant į tai, jog Statuto VI skirsnis „Darbo laikas ir atostogos“ nereglamentuoja poilsio laiko, išskyrus atostogas, todėl turėtų būti taikomas Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas poilsio laiko reglamentavimas. Šio įstatymo nuostatos poilsio laiko taip pat nereglamentuoja, todėl turėtų būti vadovaujamasi Darbo kodekse įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Pareiškėjas teigia, kad sisteminė Darbo kodekso 160 str. 1 d., 161 str. 3, 5 d., 2003-09-09 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1150 patvirtinto Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo ir Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų (toliau – ir Laiko apskaitos ypatumai) 6, 8 p. nuostatų analizė bei Darbo kodekso komentaro išaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad 7 dienų laikotarpis, esant nepertraukiamam funkcijų vykdymui, turėtų būti tapatinamas su savaitės nepertraukiamu poilsiu, o ne su savaitės dienomis pirmadieniu-penktadieniu. Nurodė, kad darbo savaitę siejant su kalendorinėmis savaitės dienomis, susidaro tokia situacija, kai viena darbo savaitė prasideda poilsio diena ir baigiasi darbo diena, ar atvirkščiai. Pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjas tikslingai teisės normą papildė paaiškinančiais žodžiais, t. y. išskirdamas, kad savaitė yra 7 dienų laikotarpis, o ne kalendorinė savaitė.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir parašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 38-43).
Paaiškino, kad Departamente tinkamai vykdoma darbo laiko apskaita. Sisteminė Darbo kodekso nuostatų bei teisės doktrinos analizė leidžia daryti išvadą, kad termino „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį. Būtent tokią prasmę terminui „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ suteikė departamentas, vykdydamas savaitinę darbo laiko apskaitą. Departamentas, vykdydamas darbo ir poilsio laiko apskaitą, privalo vadovautis ne tik Statutu, bet ir Laiko apskaitos ypatumais, Darbo kodeksu bei šiuos teisės aktus detalizuojančiomis darbo tvarkos taisyklėmis. Įstatymų leidėjui teisės aktuose nenurodant konkretaus savaitės apibrėžimo, Departamentas lokaliniu teisės aktu (2009-04-30 įsakymas „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ Nr. V-119 ) nustatė savaitės darbo laiko apskaitos pradžią – pirmadienį, pritaikęs įstatymo analogiją pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-14 nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 p. nuostatą, kuri numato, kad savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val. Nustatydamas savaitės darbo laiko apskaitos pradžią atsakovas taip pat rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos 2006-03-15 reglamento (EB) Nr. 561/2006 4 str. pateiktu sąvokos „savaitė“ apibrėžimu bei šios sąvokos apibrėžimu Lietuvių kalbos žodyne, taip pat atsižvelgė į tai, kad teisės doktrinoje savaitė turėtų suprantama, kaip kalendorinė savaitė. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes atsakovas teigia, kad pareiškėjo argumentai, jog darbo savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis, yra nepagrįsti, nes toks aiškinimas nėra įtvirtintas teisės aktuose ir nesudaro pareigos Departamentui juo vadovautis. Be to, į pareiškėjo pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, laiką, šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios metu pareiškėjas savo darbo funkcijų nevykdė. Nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. pareiškėjas turėjo apie 66 pamainas, kurių metu iš viso pareiškėjui buvo suteikta 132 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo faktiškai nedirbtas laikas (132 val.) žymiai viršija pareiškėjo nurodytus viršvalandžius, kurie, pagal pareiškėjo paskaičiavimus, sudaro 102 val., todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką atmestinas taip pat iš šiuo pagrindu.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą patenkinti.
Teismo posėdžio metu atstovo atstovė palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamai atliekamos darbo laiko apskaitos, konkrečiai - dėl viršvalandinio darbo netinkamo apskaitymo ir atitinkamai neapmokėjimo už viršvalandinį darbą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, apskaitydamas viršvalandžius Statuto 29 str. 3 d. pagrindu, šioje nuostatoje įtvirtintą 7 dienų laikotarpį, esant nepertraukiamam funkcijų vykdymui, turėtų tapatinti su savaitės nepertraukiamu poilsiu, o ne su savaitės dienomis pirmadieniu-penktadieniu. Pareiškėjo manymu, 7 dienų laikotarpio arba darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis, kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę.
Pareigūnų darbo laiką nustato Statuto 29 str., kurio 1 d. nustatyta bendra taisyklė, kad pareigūnų darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį), tačiau to paties straipsnio 3 d. nustatyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 d. nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Tokių pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Statuto 29 str. 3 d., 2003-03-09 nutarimu Nr. 1150 patvirtino Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą bei Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus.
Taigi, Statuto 29 str. 1 ir 3 d. nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos - 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį), arba 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį). Esant 48 val. per savaitę darbo laiko normai turi būti įstatymu nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas. Kaip nurodė pareiškėjas, jo atžvilgiu egzistuoja visos Statuto 29 str. 3 d. įtvirtintos sąlygos 48 valandų per savaitę darbo laiko normai taikyti, t. y. įstaigoje nustatytos funkcijos vykdomos nepertraukiamai, dirbama pamainomis, pareigybė įrašyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame sąraše, yra įstaigos vadovo sprendimas. Pareiškėjas patvirtino, kad dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra.
Minėta, jog ginčas byloje keliamas dėl Statuto 29 str. nuostatos, būtent dalyje, kurioje nurodyta, kad „pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu“. Pareiškėjo manymu, 7 dienų laikotarpio arba darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis (prasidedantis pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę), o ne atsakovo nustatytas pirmadienis.
Nustatyta, kad atsakovas Statuto 29 str. 3 d. minimos savaitės atskaitos tašku – pirmadienį, yra pasitvirtinęs 2009-04-30 įsakymu „Dėl vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ Nr. V-119 (toliau – ir Įsakymas) 2.1 punktu. Nustatant būtent tokį savaitės atskaitos tašką atsakovas pagal analogiją vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-14 nutarimu Nr. 587 patvirtintos Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 p. nuostata, kuri numato, kad savaitė, tai laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val.; Europos Parlamento ir Tarybos 2006-03-15 reglamento (EB) Nr. 561/2006 4 str., kuriame nustatyta, kad savaitė - tai laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val.; Lietuvių kalbos žodyne pateiktu sąvokos „savaitė“ išaiškinimu – tai septynių dienų laiko tarpas, prasidedantis pirmadieniu ir pasibaigiantis sekmadieniu. Pažymėtina, kad Įsakymas yra galiojantis teisės aktas, šio akto teisėtumas nėra nenuginčytas. Pareiškėjas dėl Įsakymo neteisėtumo reikalavimų neformuluoja. Esant galiojančiam savaitės atskaitos tašką reglamentuojančiam teisės aktui (atsakovo taikomo skaičiavimo teisiniam pagrindui), atsakovas iš esmės neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti Įsakymu ir taikyti kitokį darbo laiko apskaitos modelį. Teismas, esant galiojančiam teisiniam darbo laiko apskaitos pagrindui, konkrečiai - savaitės (septynių dienų) atskaitos tašką reglamentuojančiam teisės aktui, taip pat neturi teisinio pagrindo išvadai dėl Įsakymo ydingumo. Taigi, teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas vadovavosi pareiškėjui apskaičiuodamas darbo laiką, yra galiojantis.
Vertinant byloje pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius matyti, kad savaitės atskaitos tašką laikant pirmadieniu, viso ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu viršvalandžių nenustatyta. Dėl pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jam taikoma darbo laiko apskaita, argumentus iš esmės grindžia tik nuomone, kuri susiformavo sistemiškai vertinant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias nepertraukiamo darbo ypatumus bei Vidaus reikalų ministerijos pateiktais argumentais. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai nenurodo jokio teisinio pagrindo, įtvirtinančio, jog darbo savaitės atskaitos taškas turėtų būti laikomas būtent savaitės nepertraukiamas poilsis, kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių teisinių argumentų (įrodymų), patvirtinančių atsakovo taikomo viršvalandinio darbo netinkamą apskaitymą. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas ginčo laikotarpiu darbo laiko apskaitą vykdė vadovaudamasis galiojančiu teisės aktu - Įsakymu, kurio teisėtumas nėra nuginčytas. Atsakovui darbo laiko apskaitą vykdant vadovaujantis Įsakymu, bylos duomenimis, viršvalandžių nenustatyta.
Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad pareiškėjo skundą tenkinti priteisiant iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemoką – 684,42 Eur už 2015 m. sausio mėn. – 2015 m. gruodžio mėn. laikotarpiu dirbtą viršvalandinį darbą, skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.