Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvis Respublikai, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus teisių ir pareigų perėmėjo), dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. K. skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas), 11 521,23 Eur turtinės žalos ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir grąžino 2021 m. liepos 7 d. nutartimi (apeliacinės bylos Nr. A-1976-438/2021) iš naujo nagrinėti administracinę bylą pirmosios instancijos teisme. Nutartyje nurodė, jog šioje administracinėje byloje sprendžiami klausimai dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo, kurios gali turėti įtakos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Dėl ko apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos teismo sprendimas.

Pažymi, kad valstybės valdžios institucijos privalo vykdyti galiojančių įstatymų nuostatas ir neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ar tinkamumą. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. VSDFV ar VSDFV teritoriniams skyriams nesuteikta teisė skirti valstybines pensijas kitaip, nei nustatyta Įstatyme ir Nuostatuose.

Mano, kad pareiškėjas teismui turi pateikti neginčijamų, objektyvių ir patikimų įrodymų, kad Departamento priimti sprendimai buvo neteisėti. Nesant civilinės atsakomybės pagrindų, skunde nurodytas reikalavimas pareiškėjo naudai priteisti 11521, 23 Eur turtinės žalos ir 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo gali būti teismo atmestas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo nurodomos patirtos turtinės ir neturtinės žalos, kuri, pasak pareiškėjo, kilo dėl neteisėto Departamento 2015 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 654, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti pareigūno valstybinę pensiją, atlyginimo.

Pensijas muitinės pareigūnams pagal galiojusį teisinį reguliavimą iki 2017 metų skyrė (nagrinėjo klausimus, susijusius su pensijos skyrimu ir t.t.) Muitinės departamentas. Po 2017 metų šią funkciją atlieka VSDFV teritoriniai padaliniai.

Iš bylos rašytinių duomenų, taip pat Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Nusikaltimų tyrimo skyriuje 2011 m. balandžio 13 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi pareiškėjas nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų 3 mėnesiams (skaičiuojant nuo 2011 m. gegužės 10 d.). Vykdydamas minėtą teismo nutartį, Vilniaus teritorinės muitinės viršininkas 2011 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 1P-2972 nušalino pareiškėją nuo pareigų nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. Vėliau pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpis teismo nutartimis (bei atitinkamais Vilniaus teritorinės muitinės viršininko įsakymais) tęstas iki 2013 m. lapkričio 10 d.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-269/2013 pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje (t. y. sukurstė kitą valstybės tarnautoją piktnaudžiauti tarnybine padėtimi). Muitinės departamento generalinis direktorius 2013 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1P-1529 pratęsė pareiškėjo laikino nušalinimo nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų laiką nuo 2013 m. lapkričio 10 d. iki įsiteisės Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendis.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. IA-757-195/2013 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį paliko nepakeistą.

Pareiškėjas iš viso nuo pareigų buvo nušalintas laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d., kai įsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis.

Muitinės departamento generalinis direktorius 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1P-1668 atleido pareiškėją iš pareigų nuo 2011 m. gegužės 9 d. įsiteisėjus teismo nuosprendžiui (Statuto 44 straipsnis, 55 straipsnio 1 dalies 20 punktas). Atsakovas 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1P-1678 pakeitė 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 1P-1668 1 punktą ir nurodė, jog atleidimo iš pareigų data – 2011 m. gegužės 10 d.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 17 d. nutartimi panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, o baudžiamąją bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė (nutraukimo pagrindas – veikoje nenustatytas didelės žalos požymis).

Po LAT išteisinamojo nuosprendžio priėmimo tarp pareiškėjo ir Departamento, be kita ko, buvo kilęs teisminis ginčas dėl jo atleidimo iš tarnybos muitinėje datos ir pagrindo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9455-764/2014 ir LVAT 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1492-756/2015 nusprendė, kad pareiškėjas turi būti laikomas atleistu iš pareigų 2014 m. birželio 17 d. pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (atsistatydina savo noru).

Atsakovas 2015 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 1P-654 „Dėl atsisakymo skirti pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą“ atsisakė pareiškėjui skirti pareigūno valstybinę pensiją. Pareiškėjas nesutiko su minėtu įsakymu ir jį skundė nustatyta tvarka Departamento Generaliniam direktoriui. Tačiau jo skundas buvo atmestas Departamento 2015 m. liepos 20 d. raštu (sprendimu) Nr. (5.34)3B-7349 „Dėl skundo“. Iš sprendimo matyti, kad pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpis, t. y. nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d., nebuvo pareiškėjui įskaitytas į laiką pareigūno valstybinei pensijai gauti; nurodyta, kad pareiškėjas dėl tarnybos stažo už nušalinimo laikotarpį įskaitymo turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą įstatymo nustatyta tvarka. Nesutikdamas su Departamento sprendimu, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-10586-331/2015 atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi buvo praleistas terminas skundui paduoti, o prašymas dėl termino atnaujinimo nebuvo tenkintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė ir minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Taigi pareiškėjo neteisėtu įvardijamo Muitinės departamento įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas teismine tvarka atliktas. Įsakymas nepanaikintas, nepakeistas, nepripažintas negaliojančiu.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 18 d. dar kartą kreipėsi dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo; prašymas buvo adresuotas VSDFV Utenos skyriui.

VSDFV Utenos skyrius 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (10.15)VPE_SP5-625 „Dėl atsisakymo A. K. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ nutarė pareiškėjui neskirti prašomos pensijos, nes jis neištarnavo muitinės sistemoje 20 metų. Tačiau vėliau, t. y. 2019 m. rugsėjo 19 d., VSDFV Utenos skyrius, gavęs visus dokumentus, sprendimu Nr. (10.15) VPE SP5-553 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo A. K.“ pareiškėjui skyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą 174,87 Eur per mėnesį nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. neterminuotai; ankstesnį sprendimą, t. y. 2018 m. lapkričio 28 d., kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūno valstybinę pensiją, laikė netekusiu galios.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.271 straipsnis).

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Viešoji atsakomybė atsiranda įrodžius pareiškėjui tris būtinąsias atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytus Departamento neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, pagal CK 6.271 straipsnį valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias civilinės atsakomybės sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinės žalos atsiradimo pagrindą grindžia tuo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nuo 2014 m. iki 2017 m. neskyrė ir nemokėjo jam pareigūno valstybinės pensijos už tarnybą. Nurodoma turtinė žala susideda iš esmės iš pareiškėjo paskaičiuotos negautos pensijos už laikotarpį nuo 2014 m. iki 2017 m. nuostolių.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Departamentas 2015 m. birželio 5 d. priėmė įsakymą Nr. 1P-654, kuriuo pareiškėjui atsisakė skirti pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą. Pareigūno valstybinės pensijos skyrimo klausimą sprendė ir trečiasis suinteresuotas asmuo, kuris 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (10.15) VPE SP5-623 atsisakė skirti pareiškėjui valstybinę pensiją, kadangi jo darbo stažas muitinės sistemoje sudarė tik 19 metų ir 5 mėnesius, t. y. kad trūksta darbo stažo. Vėliau trečiasis suinteresuotas asmuo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (10.15) VPE SP5-553, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, papildomus duomenis, jam skyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. neterminuotai, į stažą pensijai gauti įskaitė pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. VSDFV valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ikiteismine tvarka, 2020 m. sausio 10 d. sprendimu paliko VSDFV sprendimą nepakeistą. Liteko duomenimis Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-3098-320/2020 atmetė pareiškėjo A. K. skundą dėl 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (10.15) VPE SP5-553 pakeitimo ir įpareigojimo mokėti pensiją nuo 2014 m. gegužės 27 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1717-502/2021 2021 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismas nurodė, kad: „nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog Muitinės departamento 2015 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 1P-654 ir 2015 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. (5.34) 3B-7349 ne tik prieštarauja VTĮ, Statuto bei Pensijų įstatymo nuostatoms, bet ir neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Muitinės departamento 2015 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 1P-654 ir 2015 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. (5.34) 3B-7349, nebuvo nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, yra galiojantys, todėl laikytina, kad administracinė procedūra pagal pareiškėjo 2015 m. gegužės 27 d. prašymą buvo užbaigta Muitinės departamento 2015 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1P-654 priėmimu.“

Teismas pažymi, jog pareiškėjas savo subjektines teises, kad nušalinimo nuo pareigų laikotarpis (nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d.) būtų įskaitytas į stažą pareigūno valstybinei pensijai gauti, 2015 m. bandė ginti teismine tvarka, remdamasis teisės normomis, kurios tiesiogiai reglamentuoja pareigūnų valstybinės pensijos skyrimo klausimus, tačiau netinkamai įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą. Kita vertus, kaip jau minėta, pareiškėjui trečiasis suinteresuotas asmuo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu nuo 2017 m. skyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, į stažą pensijai gauti įskaitė pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. VSDFV 2020 m. sausio 10 d. sprendimu padarė išvadą, kad naikinti teisėtą ir pagrįstą trečiojo suinteresuoto asmens 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį paskirti pareiškėjui pareigūnų pensiją nuo 2014 m. birželio 23 d., kaip pareiškėjas reikalavo skunde, nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies (2015 m. redakcijos VTĮ 42 str. 2 d.) nuostata, kad laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai, arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos.

Kaip matyti, ne Muitinės departamentas nušalino pareiškėją nuo pareigų. Šią procesinę prievartos priemonę taikė teismas, o Departamentas tik įgyvendino teismo nutartis, kuriomis buvo skirtas nušalinimas nuo pareigų, o vėliau pratęstas nušalinimo terminas. Duomenų, kad teismo nutartys būtų panaikintos baudžiamojo proceso tvarka, nėra. Pažymėtina, kad administracinis teismas nevertina ir nenagrinėja pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su baudžiamajame procese taikytų procesinių prievartos priemonių (nušalinimas nuo pareigų) teisėtumu ir/ar pagrįstumu. Tokį taikytų procesinių prievartos priemonių ikiteisminiame tyrime ar teisme vertinimą atlieka bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami civilines bylas dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio pagrindu. Nepateikus duomenų, kad teismo nutartys, kuriomis skirta ar pratęsta procesinė prievartos priemonė, būtų panaikintos ar pripažintos neteisėtomis, nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus dėl nušalinimo laikotarpio neįskaitymo į valstybės tarnautojo stažą ir valstybinės pensijos neskyrimo dėl pakankamo valstybės tarnybos stažo neturėjimo. Vien tai, kad vėliau VSDFV priėmė sprendimą dėl dalies stažo įskaitymo ir pensijos skyrimo, taip pat neduoda pagrindo išvadai apie neteisėtus Muitinės departamento veiksmus.

Pareiškėjo nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1289-502/2018 pateiktas išaiškinimas būtų reikšmingas šioje byloje, jei būtų tapatus nurodomos ir nagrinėjamos bylos dalykas. Šioje administracinėje byloje sprendžiama dėl žalos atlyginimo. Kai tuo tarpu nurodytoje administracinėje byloje tiesiogiai buvo skundžiamas ir vertinamas atsakovo sprendimas dėl atsisakymo skirti valstybinę pensiją. Kaip nustatyta šioje administracinėje byloje, Muitinės departamento 2015 m. įsakymas nebuvo pripažintas neteisėtu ir/ar nepagrįstu. Akivaizdaus šio įsakymo neteisėtumo ar nepagrįstumo pagrindų, įvertinus jų priėmimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, neįrodyta. Konkrečių sprendimų išsamus neteisėtumo vertinimas žalos atlyginimo bylose neatitiktų teisinio stabilumo ir tikrumo administraciniuose teisiniuose santykiuose užtikrinimo ir atsakingo bei savalaikio savo galimai pažeistų teisių ir interesų gynimo įstatymų nustatyta tvarka reikalavimų laikymosi bei būtų paneigta įstatymuose nustatyta administracinių sprendimų apskundimo tvarka, įskaitant apskundimo terminus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra nustatyta neteisėtų Departamento veiksmų. Be to, tarp Departamento veiksmų (priimto įsakymo) ir pareiškėjo kilusios jo nurodomos turtinės žalos pernelyg nutolęs priežastinis ryšys. Pareiškėjo nurodoma negautos dalies pensijos sumos turtinė žala iš esmės galėjo atsirasti dėl pakankamai rūpestingo ir savalaikio savo galimai pažeistų interesų negynimo įstatymų nustatyta tvarka arba dėl netinkamo teisminės gynybos būdo naudojimo.

Pareiškėjas turtinės žalos kilimą taip pat sieja su tuo, kad dėl neteisėtų Departamento veiksmų patyrė teisinių paslaugų išlaidas.

Galiojančios Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ redakcijos, galiojusios LVAT 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarties priėmimo dieną (nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d.), 41 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Minėta, kad Departamentas 2015 m. birželio 5 d. priėmė įsakymą Nr. 1P-654, kuriuo pareiškėjui atsisakė skirti pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą. Kaip matyti iš LITEKO duomenų, pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento sprendimu, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-10586-331/2015 atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi buvo praleistas terminas skundui paduoti, o prašymas dėl termino atnaujinimo nebuvo tenkintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė ir minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Teismo vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo traktuoti, kad bylinėjimosi išlaidos būtų vertinamos kaip Departamento padaryta žala, kurią, netinkamai realizavus savo procesines teises dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, būtų galima prisiteisti kitoje (šiuo atveju – šioje administracinėje) byloje. Taip būtų sudarytos prielaidos formuotis ydingai teismų praktikai, paneigiant procesinį naikinamąjį terminą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę žalą negali būti laikomas pagrįstu, jis atmestinas.

Pareiškėjas teigia, kad patyrė neturtinę žalą dėl Departamento veiksmų teismų procesuose.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais; teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nenustačius neteisėtų Departamento veiksmų, netinkamo procesinio elgesio teismų procesuose, nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas netenkintinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo A. K. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.