- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-01
- Bylos Nr.
- I-9455-764/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03830-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos
- Advokatai
- Romualdas Vitkus
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui A. K., jo atstovui advokatui Romualdui Vitkui ir atsakovo atstovei Julijai Kuncevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. padavė teismui skundą (I t., b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie FM (toliau – Departamentas) generalinio direktoriaus 2014-07-24 įsakymą Nr. 1P-950; 2) pripažinti, kad pareiškėjas iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų atleistas savo paties prašymu nuo prašymo padavimo dienos – 2014-07-10; 3) įpareigoti Muitinės departamentą išmokėti visas pareiškėjui priklausančias pinigų sumas pagal Statuto 56 str.; 4) priteisti pareiškėjui iš Muitinės departamento 1 000 neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašė priteisti patirtas 2 000 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas.
Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo pagal Baudžiamojo kodekso 228 str. 1 d. nuo 2011-05-10 buvo nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų, o, remiantis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-08-21 nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2013-12-04 nutartimi, Departamento generalinio direktoriaus 2013-12-04 įsakymu Nr. 1P-1668 iš šių pareigų atleistas, nes įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-06-17 nutartimi panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-08-21 nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2013-12-04 nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukė, nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. Pareiškėjas 2014-06-23 kreipėsi į Departamentą, prašydamas panaikinti įsakymą dėl atleidimo iš pareigų ir atleisti jį savo noru bei išmokėti priklausančią kompensaciją už 2011–2014 metais nepanaudotas kasmetines atostogas. Departamentas 2013-12-04 įsakymą Nr. 1P-1668 ne panaikino, o pakeitė, atleisdamas pareiškėją iš pareigų nuo 2011-05-10. Pareiškėjo nuomone, išnykus aplinkybėms, dėl kurių jis buvo atleistas, jis savaime turėjo būti grąžintas į anksčiau eitas pareigas, tačiau kadangi, jo nuomone, tai nėra tikslinga, kreipėsi į atsakovą dėl atleidimo pagrindo ir datos pakeitimo. Atsakovas neturėjo teisės atleisti pareiškėją iš pareigų savo noru nuo 2011-05-10, nes tokio prašymo tuo metu jis nebuvo pateikęs. Pareiškėjas turėjo būti atleistas nuo 2014-07-10 ir visas laikotarpis įskaitytas ir stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Be to, nuo 2011-05-11 iki 2014-06-17 pareiškėjas turėtų būti pripažintas nušalintu nuo pareigų, nesant tam teisėto pagrindo, todėl jam priklauso darbo užmokestis už visą nušalinimo laikotarpį. Nuo pareigų pareiškėjas buvo nušalintas ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendimu, todėl valstybei, pagal Civilinio kodekso 6.271 str., kyla pareiga atlyginti jo patirtą žalą.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad dėl ginčų su Departamentu pareiškėjas patyrė didelių neigiamų dvasinių išgyvenimų, emocinę įtampą, todėl jam turėtų būti atlyginta 1 000 Lt dydžio neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas prie FM atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 22–27) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad, siekdamas apginti savo teises ir iš pareigų būti atleistas savo paties prašymu nuo 2014-07-10, pareiškėjas teismine tvarka turėtų nuginčyti Departamento 2013-12-04 įsakymą Nr. 1P-1668 ir 2013-12-09 įsakymo pakeitimo įsakymą Nr. 1P-1678, teismo sprendimu būti grąžintas į eitas pareigas ir tuomet iš jų atleistas paties prašymu pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – Statutas) 55 str. 5 d. Tačiau pareiškėjas yra praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatytą terminą, nes į teismą kreipėsi tik 2014-08-11. Teise kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ir prašyti teismo administracinę bylą sustabdyti, iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nebus išnagrinėtas jo kasacinis skundas, pareiškėjas nepasinaudojo. Atsakovas nurodė, kad, priimdamas 2013-12-04 įsakymą, veikė teisėtai, nes buvo įsiteisėjęs nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad retrospektyvus administracinio sprendimo teisėtumo vertinimas po jo priėmimo atsiradusių aplinkybių kontekste pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas nėra galimas. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-06-17 nutartyje pripažino, kad pareiškėjas diskreditavo pareigūno vardą, todėl pagal Statuto nuostatas, jis negali būti grąžintas į anksčiau eitas pareigas. Pareiškėjo argumentai, kad iš tarnybos jis turėjo būti atleistas 2014-07-10, t. y. kai buvo gautas jo prašymas, yra visiškai nepagrįsti. Visų pirma, pareiškėjo prašymas Departamente buvo gautas 2014-07-17, o ne 2014-07-10. Be to, pagal Statuto nuostatas, ketinantis savo noru atsistatydinti pareigūnas apie tai raštu turi pranešti prieš 14 dienų. Pareiškėjo prašyme diena, nuo kurios jis prašo būti atleistas, nebuvo nurodyta. Be to, pareiškėjas nekelia reikalavimo būti grąžintas į eitas pareigas, todėl iš jų negali būti atleistas paties prašymu. Visiškai nepagrįsti pareiškėjo reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas ne darbdavio iniciatyva, o vykdant ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo sprendimus. Tokiu atveju patirta žala atlyginama pagal Civilinio kodekso 6.272 str. nuostatas, o tokio pobūdžio bylos nagrinėtinos bendrosios kompetencijos teismuose. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2009-03-13 nutartis a. b. Nr. A19-64/2009). Tol, kol nušalinimas nuo pareigų teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažintas nepagrįstu, nušalinimo nuo pareigų laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą neįskaitomas (Valstybės tarnybos įstatymo 42 str.). Be to, pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas laikotarpiu nuo 2011-05-10 iki 2013-12-04, o ne, kaip nurodo, iki 2014-06-17, kai buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas yra keliamas dėl Departamento generalinio direktoriaus 2014-07-24 įsakymo Nr. 1P-950, kuriuo buvo pakeistas pareiškėjo A. K. atleidimo iš pareigų pagrindas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenys tvirtina, kad Departamento generalinio direktoriaus 2013-12-04 įsakymu Nr. 1P-1668 pareiškėjas A. K. nuo 2011-05-09 buvo atleistas iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų, nes įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo jis nuteistas už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (I t., b. l. 15). Departamento direktoriaus 2013-12-09 įsakymu Nr. 1P-1678 anksčiau nurodytas įsakymas buvo pakeistas vietoj „2011-05-09“ įrašant „2011-05-10“ (I t., b. l. 16).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs A. K. ir kitų nuteistųjų kasacinius skundus, 2014-06-17 nutartimi panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-08-21 nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2013-12-04 nutartį A. K., S. O. ir E. B. byloje ir jų atžvilgiu pradėtą baudžiamąją bylą nutraukė (I t., b. l. 5–10).
Pareiškėjas su 2014-06-23 prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydamas panaikinti Departamento generalinio direktoriaus 2013-12-04 įsakymą Nr. 1P-1668 ir 2013-12-09 įsakymą Nr. 1P-1678 ir atleisti jį iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų dėl išėjimo į pensiją (I t., b. l. 17). Departamentas 2013-06-27 raštu Nr. (5.34)3B-737 informavo pareiškėją, kad Statuto 55 str. 1 d. nėra nustatyta galimybė atleisti asmenį iš pareigų dėl išėjimo į pensiją, todėl pasiūlė jam patikslinti prašymą (I t., b. l. 18).
Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su 2014-07-10 prašymu atleisti jį iš pareigų savo noru ir išmokėti kompensaciją už 2011–2014 metais priklausančias atostogas (I t., b. l. 13).
Departamento generalinis direktorius 2014-07-24 įsakymu Nr. 1P-952 pakeitė 2013-12-04 įsakymą Nr. 1P-1668 „Dėl A. K. atleidimo iš pareigų“ ir nurodė, kad A. K., vadovaujantis Statuto 44 str., 55 str. 1 d. 1 p. ir atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-17 nutartį bei jo 2014-07-10 prašymą, nuo 2010-05-10 atleidžiamas iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų (atsistatydina savo noru) (I t., b. l. 12).
Pareiškėjas nesutinka su tokiu atsakovo įsakymu, nes mano, kad iš pareigų savo noru jis turėtų būti atleistas nuo 2014-07-10, t. y. prašymo padavimo dienos, o ne nuo 2011-05-10.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Statuto 55 str. 1 d. 20 p., pareigūnas iš pareigų gali būti atleistas, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo muitinės pareigūnas nuteisiamas už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams arba korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką. Neginčytinai nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-08-21 nuosprendžiu A. K. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą nustatytą Baudžiamojo kodekso 24 str. 5 d., 228 str. 1 d., ir jam paskirta 50 MGL dydžio (6 500 Lt) bauda (I t., b. l. 40–47). Vilniaus apygardos teismas 2013-12-04 nutartimi A. K., S. O. ir E. B. apeliacinius skundus atmetė (I t., b. l. 33–37). Įsiteisėjus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-08-21 nuosprendžiui, Departamento generalinis direktorius 2013-12-04 įsakymu Nr. 1P-1668 ir jį patikslinančiu 2013-12-09 įsakymu Nr. 1P–1678, vadovaudamasis Statuto 44 str. ir 55 str. 1 d. 20 p., nusprendė atleisti pareiškėją A. K. iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų nuo 2011-05-10 (paskutinės iki nušalinimo jo darbo dienos). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-06-17 nutartimi konstatavo, kad E. B. pažemino valstybės tarnautojo ir Valstybinės teritorinės muitinės vardą, tačiau nepadarė didelės žalos, todėl jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties. Atitinkamai teismas konstatavo, kad nenustačius, jog E. B. padarė nusikalstamą veiką, turi būti pakeistas ir A. K. kurstymo piktnaudžiauti baudžiamasis teisinis vertinimas, todėl pripažino, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. E. B. veiką teismas pripažino drausminiu nusižengimu ir nurodė, kad turi būti sprendžiamas patraukimo drausminėn atsakomybėn klausimas (I t., b. l. 50–55).
Nurodytos aplinkybės neginčytinai patvirtina, kad Departamento generalinis direktorius, priimdamas 2013-12-04 įsakymą Nr. 1P-1668, turėjo teisinį pagrindą atleisti pareiškėją iš einamų pareigų, t. y. buvo įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo A. K. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką valstybės tarnybai. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu tai reiškia, kad, priimdamas šį įsakymą, atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip to iš jo reikalavo įstatymas (Statuto 55 str. 1 d. 20 p.). Kita vertus, nagrinėjamai bylai yra aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas Vidaus tarnybos statuto 53 str.1 d. 8 p., reglamentuojančio iš esmės analogiškus teisinius santykius, nuostatų aiškinimas (2012-11-05 nutartis a. b. Nr. A662-2459/2012). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 8 p. taikymui lemiamą reikšmę turi ne tai, kad įsakymo dėl pareigūno atleidimo iš pareigų priėmimo metu yra įsiteisėjęs tam tikras teismo nuosprendis, bet tai, kad asmuo faktiškai teismo baigiamuoju aktu yra galutinai pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo arba jam atimta teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų. Faktinių aplinkybių vertinimo pasikeitimas jau priėmus įsakymą dėl pareigūno atleidimo reiškia ne formalių pagrindų taikyti 53 str. 1 d. 8 p. nebuvimą, bet materialių (t. y. faktinių) sąlygų taikyti nurodytą nuostatą pasikeitimą. Priešingas situacijos aiškinimas iš esmės paneigtų šių nuostatų esmę, t. y. kad pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos yra teismo aktas, kuris yra panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Tokia praktika reikštų, kad teismų klaidos, kurios gali būti ištaisytos, nulemtų ypač sunkias ir vėliau neatkuriamas pasekmes asmeniui, nesant faktinio pagrindo joms atsirasti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažinta, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 8 p. nustatytu pagrindu, visuomet prisiima riziką, kad, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje pripažinus atleistą pareigūną nekaltu, pareigūno atleidimas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 8 p. gali tapti neteisėtu ir dėl to darbdavys gali patirti neigiamų padarinių, nes jam gali tekti mokėti už neteisėtai atleisto pareigūno priverstines pravaikštas (2004-10-20 nutartis a. b. Nr. A15-862/2004, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, 2004, p. 162–166). Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad priešingas nurodytų nuostatų aiškinimas prieštarautų visuotiniams teisingumo, protingumo bei ex iniuria non oritur ius (lot. iš neteisės negali atsirasti teisė) principams, nes išteisintam pareigūnui nebūtų leidžiama eiti anksčiau eitas ar lygiavertes pareigas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos aiškinimas suponuoja išvadą, kad pareigūno, kuris iš pareigų atleistas remiantis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, atleidimas yra neteisėtas, jei po įsakymo dėl atleidimo iš pareigų priėmimo galutiniu teismo aktu pareigūnas yra išteisinamas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Atleidimo neteisėtumui įtakos neturi tai, kad įsakymo priėmimo metu darbdavys turėjo teisinį pagrindą priimti tokį įsakymą.
Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartimi pareiškėjas A. K. buvo išteisintas dėl Baudžiamojo kodekso 24 str. 5 d., 228 str. 1 d. nustatytų nusikalstamų veikų padarymo, o jo atžvilgiu pradėta baudžiamoji byla nutraukta. Vadinasi, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2014-06-17 nutartį, buvo panaikintas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos muitinėje teisinis pagrindas, atleidimas tapo neteisėtu, o pareiškėjas įgijo teisę būti grąžintas į anksčiau eitas ar lygiavertes pareigas Vilniaus teritorinėje muitinėje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad atsakovo pareiga užtikrinti pareiškėjo grąžinimą į tarnybą nevaržo jo diskrecijos teisės pasirinkti kitą savo pažeistų teisių gynybos būdą, t. y. išreikšti norą atleisti iš tarnybos paties prašymu. Šią savo teisę A. K. realizavo pateikdamas 2014-06-23 prašymą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad nepageidauja grįžti į tarnybą. Vėliau, t. y. 2014-07-10, atsakovo prašomas pareiškėjas patikslino savo valią dėl atleidimo iš pareigų, t. y. prašė atleisti jį iš tarnybos pagal Statuto 55 str. 1 d. 1 p. dėl atsistatydinimo savo noru. Departamentas pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies, t. y. pakeitė 2013-12-04 įsakymo „Dėl A. K. atleidimo“ faktinį ir teisinį pagrindą ir nurodė, kad jis iš pareigų atleidžiamas nuo 2011-05-10, nes atsistatydina savo noru. Teismas nesutinka su tokia atsakovo išvada ir mano, kad Departamentas netinkamai išsprendė pareiškėjo prašymą, neatsižvelgė į anksčiau nurodytą ir nagrinėjamam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.
Kaip minėta, teisinis pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrindas išnyko ir A. K. atleidimas iš pareigų tapo neteisėtas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui paskelbus 2014-06-17 nutartį. Būtent nuo to momento pareiškėjas įgijo teisę reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą. Atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas iš pareigų pagal Statuto 55 str. 1 d. 1 p. atleidžiamas nuo 2011-05-10, t. y. paskutinės iki nušalinimo nuo pareigų dienos. Teismo nuomone, pagal nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, pakeisdamas A. K. atleidimo iš pareigų faktinį ir teisinį pagrindą, Departamentas turėjo nustatyti, kad pareiškėjas iš pareigų atleidžiamas nuo 2014-06-17, t. y. teisinio ir faktinio atleidimo pagrindo išnykimo dienos. Toks teismo aiškinimas iš esmės atitinka anksčiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad pareigūno atleidimas iš pareigų tampa neteisėtas nuo to momento, kai jis yra išteisinamas dėl nusikalstamos veikos padarymo, o darbdaviui tenka pareiga prisiimti visus su neteisėtu atleidimu susijusius neigiamus padarinius, t. y. ir pareigą mokėti už neteisėtai atleisto pareigūno priverstines pravaikštas.
Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jo atleidimo iš pareigų pagal Statuto 55 str. 1 d. 1 p. nuostatas diena turėtų būti 2014-07-10, t. y. prašymo pateikimo diena. Toks vertinimas neatitiktų anksčiau nurodyto teismo aiškinimo, paneigtų ne tik protingumo ir teisingumo principus, bet ir sudarytų galimybę neteisėtai iš pareigų atleistam asmeniui piktnaudžiauti savo padėtimi, t. y. nepagrįstai ilgai delsti dėl valios pašalinti neteisėto atleidimo iš pareigų padarinius išreiškimo. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju Statuto 55 str. 2 d. nuostatos, nustatančios 14 dienų įspėjimo apie atsistatydinimą terminą, nagrinėjamu atveju netaikytinos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas yra praleidęs terminus ginti savo pažeistas teises ir reikalauti pakeisti jo atleidimo iš pareigų teisinį pagrindą bei datą. Kaip matyti, pats atsakovas ėmėsi įgyvendinti pareiškėjo valią, tačiau tai padarė nesilaikydamas teismo pateikto aiškinimo. Vadinasi, Departamentas, pakeisdamas generalinio direktoriaus 2013-12-04 įsakymą Nr. 1P-1668 „Dėl A. K. atleidimo iš pareigų“, iš esmės pripažino, kad teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta ir pareiškėjas nėra praradęs teisės ginti galimai pažeistas teises. Teismas kaip nepagrįstus atmeta ir atsakovo argumentus, kad, siekdamas realiai apginti savo teises, pareiškėjas turėtų nuginčyti ir Departamento generalinio direktoriaus 2013-12-04 įsakymą. Minėtas įsakymas iš esmės neteko galios, kai dėl 2014-06-17 pasikeitusios faktinės situacijos buvo pakeistas pareiškėjo atleidimo faktinis ir teisinis pagrindas.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Departamento generalinio direktoriaus 2014-07-24 įsakymą ir pripažinti, kad jis iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų atleistas nuo prašymo padavimo dienos – 2014-07-10, tenkintinas iš dalies. Pripažįstama, kad pareiškėjas A. K. iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų savo paties prašymu atleidžiamas 2014-06-17, o Departamento generalinio direktoriaus 2014-07-24 įsakymo Nr. 1P-952 2 punktas keičiamas, jį išdėstant taip: „1. Atleidžiu A. K., Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektorių, 2014-06-17 iš pareigų (atsistatydina savo noru)“.
Pareiškėjas taip pat prašo teismą įpareigoti Muitinės departamentą išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas pagal Statuto 56 straispnį. Statuto 56 str. 1 d. nustatyta, kad atleidžiamam iš pareigų muitinės pareigūnui jo atleidimo iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, išskyrus Statuto 53 str. 2 d. nurodytą išeitinę išmoką. Byloje duomenų, kad atleidžiant pareiškėją iš pareigų su juo nebuvo visiškai atsiskaityta nėra.
Nustatyta, kad, remiantis ikiteisminio tyrimo teisėjo, baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo nutartimis (I t., b. l. 189–199, II t., b. l. 1–41) ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-08-21 nuosprendžiu (I t., b. l. 40–47), pareiškėjas A. K. nuo 2011-05-10 iki 2013-12-03 buvo nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų.
Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas iš pareigų pagal Statuto 55 str. 1 d. 20 p. buvo atleistas neteisėtai, ir įvertinęs tai, kad nuo 2011-05-10 iki 2013-12-03, vykdant teismo nurodymą, jis buvo nušalintas nuo pareigų, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas yra įgijęs teisę į vidutinį darbo užmokestį, susidariusį per priverstinės pravaikštos laikotarpį, t. y. nuo 2013-12-04 iki 2014-06-17.
Teismas 2014-09-11 nutartimi (I t., b. l. 54) įpareigojo atsakovą pateikti pažymą apie pareiškėjo vieno mėnesio ir vienos dienos vidutinį darbo užmokestį. Vykdydamas teismo įpareigojimą, atsakovas pateikė 2014-09-17 pažymą Nr. (5.51/3)-2V-19313, kurioje nurodė vidutinį vienos dienos darbo užmokestį, apskaičiuotą pagal 2011 m. balandžio–birželio mėnesio darbo užmokesčio dydį, ir vidutinį 2011, 2012, 2013 ir 2014 metų vieno mėnesio darbo užmokestį (II t., b. l. 57).
Žemesnės instancijos teismas
Vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nustatyta tvarka. Aprašo 8 punktas nustato, kad tais atvejais, kai teisės aktais garantuojamas vidutinis darbo užmokestis (jo dalis), jis apskaičiuojamas darbuotojo vidutinį vienos darbo dienos užmokestį (apskaičiuotą laikantis šio Aprašo) dauginant iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus. Pagal Aprašo 6.1 punktą apskaičiuojant darbo užmokesčio vidurkį, laikomasi nuostatos, kad skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestį padalijus iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (6.2 p.).
Įvertinęs atsakovo pateiktoje pažymoje nurodytus duomenis, teismas konstatuoja, kad jie nėra patikimi ir objektyvūs, nes vidutinis darbo užmokestis buvo skaičiuojamas pagal tų metų ir mėnesių duomenis, kuriais pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir darbo užmokesčio atsakovas jam nemokėjo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikti tikslūs duomenys apie pareiškėjo vidutinį vieno mėnesio ir vienos dienos darbo užmokestį, siekiant proceso ekonomiškumo, atsakovas įpareigotinas apskaičiuoti pareiškėjui priklausantį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo 2013-12-04 iki 2014-06-17, ir jį išmokėti. Vidutinis darbo užmokestis turi būti apskaičiuojamas vadovaujantis anksčiau nurodyto Aprašo nuostatomis.
Teismas taip pat pažymi, kad neturi teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį, susidariusį nušalinimo laikotarpiu, t. y. nuo 2011-05-10 iki 2013-12-03, nes nuo pareigų A. K. buvo nušalintas ne atsakovo iniciatyva, bet ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo nurodymu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009-03-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. A19-64/2009 konstatavo, kad procesinių prievartos priemonių taikymas nėra darbo (tarnybos) teisinių santykių dalis, todėl esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei tarnybos stažo išspręsti taikomos Civilinio kodekso bei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatos. Civilinio kodekso 6.272 str. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisydama ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tokio pobūdžio bylos nagrinėtinos bendrosios kompetencijos teisme.
A. K. reiškia reikalavimą atlyginti jam 1 000 Lt neturtinę žalą, kurią patyrė, siekdamas su Departamentu išspręsti ginčą dėl jo atleidimo iš pareigų pagrindo ir datos pakeitimo.
Darbo kodekso 250 str. nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatas, viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, 2) asmens patirtos žalos, 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio.
Teismas nustatė, kad, priimdamas ginčijamą įsakymą, Departamentas veikė neteisėtai, vadinasi, nagrinėjamu atveju egzistuoja viena iš sąlygų viešajai atsakomybei kilti. Kita vertus, tam, kad būtų tenkinamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, turi būti konstatuotos visos trys viešosios civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiga jas įrodyti tenka pareiškėjui.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teisminėje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-19 nutartis a. b. Nr. A438-336/2012).
Įvertinęs pareiškėjo skunde ir jo atstovo teisminio bylos nagrinėjimo metu pateiktus paaiškinimus apie A. K. patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodytas žalos padarymo faktas. Pagal teismui pateiktus abstrakčius paaiškinimus, negali būti nustatyta, kad dėl neteisėtų Departamento veiksmų pareiškėjas patyrė tokius neigiamus padarinius, kurie galėtų būti pripažįstami neturtine žala. Teismui nėra pateikti jokie tiesioginiai ar netiesioginiai pareiškėjo paaiškinimus patvirtinantys įrodymai, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas remiantis vien abstraktaus pobūdžio teiginiais. Neįrodžius žalos padarymo fakto, priežastinio ryšio sąlygos egzistavimas nevertintinas.
Apibendrinęs tai, kad išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo A. K. skundas tenkintinas iš dalies, pripažintina, kad pareiškėjas A. K. iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų savo paties prašymu atleidžiamas 2014-06-17, o Departamento generalinio direktoriaus 2014-07-24 įsakymo Nr. 1P-952 2 punktas keistinas, jį išdėstant taip: „1. Atleidžiu A. K., Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektorių, 2014-06-17 iš pareigų (atsistatydina savo noru)“, Muitinės departamentas prie FM įpareigotinas apskaičiuoti (vadovaujantis Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatomis) pareiškėjui priklausantį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo 2013-12-04 iki 2014-06-17, ir jį išmokėti. Kita A. K. skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu kartu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Kai sprendimas priimtas jo naudai, pareiškėjas turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas, taip pat ir atstovavimo išlaidas (ABTĮ 44 str. 2 ir 6 d.).
Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas prašo priteisti jam 2 000 Lt išlaidas, kurias patyrė už advokato Romualdo Vitkaus suteiktas teisines paslaugas (II t., b. l. 66), t. y. 600 Lt už susirašinėjimą su Muitinės departamentu dėl įsakymų panaikinimo ir 1 400 Lt už skundo teismui parengimą (II t., b. l. 65).
Pagal teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas paslaugas maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgtina į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.
Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (7 p.). Bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. teisinių paslaugų teikimo metu, galiojusiu Vyriausybės 2012-06-20 nutarimu Nr. 718 nuo 2013-01-01 buvo patvirtinta 1 000,00 Lt minimali mėnesinė alga.
Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad apskaičiuojant maksimalų rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą taikomas koeficientas – 3. Vadinasi, už skundo teismui parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis – 3 000 Lt. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad už skundo teismui parengimą pareiškėjas sumokėjo 1 400 Lt sumą. Ši suma neviršija pagal Rekomendacijas apskaičiuoto rekomenduojamo priteisti darbo užmokesčio dydžio ir,teismo nuomone, yra protinga ir adekvati, todėl gali būti priteista.
Sisteminė ABTĮ 43–45 str. nuostatų analizė patvirtina, kad priteistinos tik su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-05-11 nutartis a. b. Nr. AS575–233/2009, 2009-06-05 nutartis a. b. Nr. AS442–292/2009). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atlyginti 600 Lt išlaidas, patirtas dėl susirašinėjimo su Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos, negali būti tenkinamas, nes šios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu teisme ar paruošimu teismui.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui galėtų būti priteista 1 400 Lt jo realiai patirtų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų suma, tačiau ši suma jam galėtų būti priteista tik tuo atveju, jeigu visas jo skundas būtų patenkintas. Įvertinęs, kiek pareiškėjo reikalavimų buvo patenkinta, o kiek atmesta ir tai, kad dalis pareikštų reikalavimų buvo patenkinti tik iš dalies, t. y. ne taip, kaip prašė pareiškėjas, teismas konstatuoja, kad iš esmės buvo patenkinta puse teismui pareikštų reikalavimų, todėl pareiškėjo patirtų ir galimų priteisti išlaidų suma (1 400 Lt), mažintina per pusę ir A. K. iš Muitinės departamento prie FM priteistina 700 Lt bylinėjimosi išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 str., 85–87 str., 88 str. 1 p., 2 p. ir 4 p., 127 ir 129 str. teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad A. K. iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų jo paties prašymu atleistas 2014-06-17.
Pakeisti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2014-07-24 įsakymo Nr. 1P-952 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „1. Atleidžiu A. K., Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektorių, 2014-06-17 iš pareigų (atsistatydina savo noru)“.
Įpareigoti Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos, vadovaujantis Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatomis, apskaičiuoti pareiškėjui A. K. priklausantį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013-12-04 iki 2014-06-17 ir jį išmokėti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 700 Lt (202,73 eurų) (septynių šimtų litų / dviejų šimtų dviejų eurų ir 73 euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.