Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2-55-3-00101-2019-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 2.6.33

2020 m. lapkričio 26 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Radzevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui A. S. (A. S.) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

12. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl civilinės atsakomybės juridinio asmens vadovui taikymo galimybės tuo atveju, kai tas juridinis asmuo tinkamai nevykdo prievolės laiku sumokėti mokesčius valstybei. VMI įsitikinimu, UAB „STALIKSERA“ laiku nepadengus mokestinės nepriemokos valstybės biudžetui, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje konstatavus, kad bendrovės vadovas (atsakovas), skirstydamas bendrovės turimas lėšas, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, ieškovės patirtą žalą (atitinkančią bendrovės nepadengtą mokestinę skolą valstybei) turėtų atlyginti bendrovės vadovas, t. y. atsakovas A. S..

13. Teisėjų kolegija, išanalizavusi faktines bylos aplinkybes, atsižvelgdama į nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

14. Pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovė pareiškė tiesioginį ieškinį atsakovui, kaip mokesčių skolininkės UAB „STALIKSERA“ buvusiam vadovui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Kreditoriaus tiesioginis ieškinys bendrovės vadovui gali būti pareikštas trimis atvejais – pirma, kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais; antra, Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (bankroto byla bendrovei iškelta galiojant Įmonių bankroto įstatymui); trečia, kai vadovas padaro žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017; 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020 ir kt.). Jeigu kreditorius pareiškia tokį tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti.

15. Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017 ir kt.).

16. Kasacinis teismas suformulavo bendrą taisyklę dėl kreditoriaus tiesioginio ieškinio akcininkui ir valdymo organo nariui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigų bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017; 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020 ir kt.).

17. Šioje byloje, atsižvelgiant į pareikšto tiesioginio ieškinio pagrindą, ieškovė visų pirma turėjo įrodyti, kad atsakovas – buvęs bendrovės vadovas atliko nesąžiningus veiksmus, konkrečiai nukreiptus į ieškovę (kreditorę). Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarimu nubaudė A. S. 1 400 Eur bauda už tai, jog šis nesilaikė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo ir pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad administracinės atsakomybės atsakovui taikymas savaime nelemia ir civilinės atsakomybės taikymo, nes, kaip jau minėta, tam būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas. Administracinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės už BUAB ,,STALIKSERA“ tinkamą mokestinės prievolės neįvykdymą sąlygų, todėl administracinėje byloje nustatyti faktai nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį taikant atsakovui deliktinę civilinę atsakomybę.

18. Analizuojamu atveju, priešingai nei teigia apeliantė, nėra galimybės konstatuoti konkrečiai į ieškovę nukreiptų buvusio BUAB ,,STALIKSERA“ vadovo nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų buvimo ir tokių veiksmų pagrindu sukeltos žalos ieškovei. Nėra objektyvių duomenų, kad bendrovės mokestinės prievolės laiku neįvykdymas buvo dėl bendrovės vadovo tyčios, jo sąmoningo ketinimo pažeisti būtent ieškovės interesus, o ne bandymo derinti visų bendrovės kreditorių bei pačios bendrovės turtinius interesus. Taip pat nėra įrodymų, kad vadovas ar kiti bendrovės darbuotojai jo pavedimu, bendrovės lėšas būtų naudoję su jos veikla nesusijusioms reikmėms ar kitiems nesąžiningiems tikslams.

19. Byloje nustatyta, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 30 d. daugiau nei 7 000 Eur bendrovės lėšų buvo sumokėta tos pačios eilės (kaip ir ieškovė) kreditorei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, daugiau nei 5 000 Eur sumokėta ieškovei, daugiau nei 13 000 Eur išmokėta bendrovės darbuotojų darbo užmokesčiui, daugiau nei 40 000 Eur sumokėta už patalpų nuomą bei prekes ir paslaugas, būtinas bendrovės komercinės veiklos tęstinumui ir pajamų gavimui užtikrinti. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, nukreiptų konkrečiai tik į ieškovę. Formalus ir deklaratyvus ieškovės teiginys, kad atsakovas neužtikrino finansinių reikalavimų tenkinimo tvarkos laikymosi ir tuo sukėlė žalą ieškovei, nesudaro pagrindo taikyti civilinę atsakomybę atsakovui (CPK 178 straipsnis).

20. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime be pagrindo itin detaliai analizavo aplinkybes, susijusias su mokestinės nepriemokos susidarymo priežastimis ir ieškovės atsisakymu mokestinės paskolos sutartimi mokesčių mokėjimą išdėstyti ilgesniam laikui. Tačiau tokios aplinkybės taip pat yra reikšmingos analizuojant ieškovės nurodomus kaip neteisėtus atsakovo veiksmus. Analizuodamas bendrovės veiklos duomenis ir finansinę padėtį, pirmosios instancijos teismas susiformavo nuostatą, kad ir dėl ieškovės veiksmų bendrovė susidūrė su dar didesniais finansiniais sunkumais, prarado galimybę toliau vykdyti veiklą, o atsakovas buvo priverstas kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

21. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantė skunde be pakankamo pagrindo teigia, kad siekis užtikrinti bendrovės veiklą negalėjo būti pateisintas įstatymo reikalavimų ignoravimu, kad atsakovo bandymas derinti bendrovės kreditorių interesus vertintinas kaip neteisėtas elgesys, nukreiptas būtent ieškovės atžvilgiu, dėl ko ji ir patyrė žalą.

22. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Žala laikytinas neigiamas turtinis neteisėtų bendrovės vadovo veiksmų rezultatas. Jeigu žala padaroma neteisėtai išvengiant mokestinių prievolių vykdymo, žala bendrovei nelaikytina nesumokėtų mokesčių suma. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įpareigojimas sumokėti neteisėtai išvengtus mokesčius valstybei negali būti laikomas bendrovės žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme ir įmonės vadovas negali būti atsakingas dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, nes, nepriklausomai nuo jo veiksmų, bendrovė būtų turėjusi pareigą juos sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013). Mokesčiai yra ne žala bendrovei, o jos prievolė. VMI mokestinis reikalavimas bendrovei kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu. Kadangi mokesčiai nėra žala bendrovei, o būtinosios jos veiklos vykdymo išlaidos, bendrovės prievolė, tai pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės nekyla, todėl bendrovės nesumokėtų mokesčių sumą pripažinti bendrovės vadovo padaryta žala bendrovės kreditoriams nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017 ir kt.).

23. Antra, nėra pagrindo tokius atsakovo veiksmus, kai bendrovei vykdant veiklą buvo atsiskaityta su vienais kreditoriais, o su kitais – ne, be to, atsiskaitant su kreditoriais tikėtinai buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta atsiskaitymų tvarka ir eiliškumas, vertinti kaip veiksmus, nukreiptus į konkretų kreditorių. Akivaizdu, kad įmonei vykdant veiklą tenka priimti įvairius valdymo sprendimus, įskaitant ir tuos, kaip ir kokia tvarka atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Tokie veiksmai, kai įmonei vykdant komercinę veiklą yra atsiskaitoma su vienais kreditoriais, o su kitais – ne (net jei ir pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio 2 dalyje nustatytą atsiskaitymų tvarką ir eiliškumą), patenka į verslo sprendimų priėmimą ir yra įmonės valdymą (tinkamą ar netinkamą) sudarantys veiksmai, o ne konkretūs tik į vieną kreditorių nukreipti veiksmai. Pagal kasacinio teismo praktiką, jei sprendimai dėl atsiskaitymų su vienais ar kitais kreditoriais įmonei vykdant komercinę veiklą būtų priskiriami sprendimams, konkrečiai nukreiptiems į kreditorių, su kuriuo buvo pasirinkta atitinkamu įmonės veiklos momentu neatsiskaityti ar su juo atsiskaityti vėliau, nesant kitokių nustatytų faktinių aplinkybių, tiesioginės įmonės vadovo atsakomybės taikymo sąlygos būtų pernelyg išplėstos. Toks aiškinimas reikštų bendrąją kreditorių teisę nukreipti savo reikalavimus tiesiogiai į įmonės vadovą, o ne išimtinį taisyklės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, jog bendrovės vadovas (atsakovas) atlikdavo atsiskaitymus su įvairiais kreditoriais, tarp jų iš dalies atliko atsiskaitymą ir su ieškove, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo (kaip bendrovės vadovo) civilinės atsakomybės pagal ieškovės (kaip bendrovės kreditorės) tiesioginį ieškinį būtinųjų sąlygų egzistavimo.

25. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

26. Remdamasi pateiktais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų nagrinėjamais klausimais, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Šios teisinės išvados pagrindu ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

27. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. S. pareiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese. Iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje dienos atsakovas nepateikė bylinėjimosi išlaidų faktą ir dydį pagrindžiančių įrodymų (dokumentų), todėl svarstyti prašymą dėl išlaidų atlyginimo nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.