Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Dalyvaujant ieškovo atstovui A. P..

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui A. S. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

II.Ginčo esmė

3. Ieškovas 2017-05-15 atliko bendrovės operatyvų patikrinimą už laikotarpį nuo 2017-01-01 iki 2017-04-30, kurio metu buvo nustatyta, kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, žinodamas, kad bendrovė nevykdo įsipareigojimų VMI ir turi mokestinę nepriemoką valstybės ir savivaldybės biudžetams, laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2017-04-30 nesilaikė civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Dėl ko ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas iškelti administracinio nusižengimo bylą atsakovui bei paskirti jam administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą baudos vidurkį, pripažinti VMI nukentėjusiuoju ir priteisti iš atsakovo ieškovui nuostolių atlyginimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-09-12 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-4590-990/2017 (priedas Nr. 2) A. S. pripažino kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje ir skyrė jam 1 400 Eur baudą, VMI reikalavimo dėl pripažinimo nukentėjusiuoju ir nuostolių atlyginimo netenkino. Vilniaus apygardos teismas 2017-11-15 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-09-12 nutarimą paliko nepakeistą.

4. Vilniaus apygardos teismo 2017-08-22 nutartimi tenkinant bendrovės vadovo A. S. ieškinį civilinėje byloje Nr. B2-4743-803/2017 bendrovei buvo iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2017-09-02, 2017-11-24 nutartimi teismas įtraukė VMI į bankrutuojančios bendrovės kreditorių sąrašą su 62 727,38 Eur finansiniu reikalavimu. 2018-12-21 Vilniaus apygardos teismas bankroto byloje priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos.

5. Liko nesumokėta bendrovės mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui, kuri būtų padengta, jei atsakovas laikytųsi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nepadarytų ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo.

7. Ieškovo pateiktas nutarimas, kuriuo remdamasis jis įrodinėja atsakovo neteisėtus veiksmus, pažeidus mokėjimų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis), turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, tačiau neįrodo, kad šių veiksmų rezultate ieškovui atsirado žalos, pasireiškusios negautomis pajamomis, t.y. kitų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo.

8. Nutarime vienareikšmiškai pažymėta, kad VMI dėl A. S. padaryto administracinio nusižengimo patirta žala laiko mokestinę UAB „Staliksera“ nepriemoką biudžetui, kuri skirtingais laikotarpiais buvo mažesnė ar didesnė. Dėl to VMI teiginiai apie tikėtinas realiai gauti pajamas (negautas pajamas), nurodant konkrečią sumą, nelaikytini neginčijamais. Teismas nutarime pažymėjo, kad Lietuvos valstybė dėl UAB Staliksera“ nesumokėtų atitinkamų mokesčių laikotarpiu nuo 2017 01 01 iki 2017 03 31 patyrė žalą, tačiau vien tai nereiškia, kad tai VMI buvo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią sutrukdė gauti neteisėti administracinį nusižengimą padariusio ieškovo veiksmai. Nutarime, konstatuota, jog VMI nepavyko įrodyti jo nurodomų negautų pajamų, pasireiškusių mokestiniais mokėjimais į valstybės biudžetą, dydžio bei jų gavimo realumo, pažymėjo, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog nepriemoka VMI per tikrinamą laikotarpį kito, buvo tai didesnė, tai mažesnė, mokėjimai VMI faktiškai buvo atliekami, nors ir nepilna apimtimi, todėl negalima objektyviai nustatyti realaus negautų pajamų dydžio, kurį VMI realiai tikėjosi gauti per nurodomą laikotarpį (2017-01-01 - 2017-04-31) ir atitinkamai negavo.

10. Sprendžiant dėl atsakovo kaltės, nutarime konstatuota, jog A. S. veiksmai buvo bendros pareigos laikytis CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies reikalavimų nevykdymas, tačiau nenustatyta, kad jo neteisėtas veikimas VMI atžvilgiu būtų pasireiškęs mokesčių administratoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos jam teikimu. Ieškovas apskaičiuodavo ir deklaruodavo mokėtinus mokesčius, kurių bendrovė nesumokėjo ir ieškovas mokesčių deklaravimo teisingumo nekvestionuoja. Tai leidžia daryti išvadą apie bendrovės direktoriaus kaltės nebuvimą, nes jis, pažeidė bendrą pareigą, numatytą CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, siekdamas išsaugoti įmonės veiklą, o ne išvengti mokestinės prievolės vykdymo. Mokesčių apskaičiavimas bei tam tikri periodiniai mokėjimai VMI buvo atliekami, kas leidžia daryti išvadą, jog bendrovė bent jau iš dalies pagal galimybes vykdė mokestinę prievolę, nors ir nepilna apimtimi.

11. Atsakovo aktyvūs veiksmai - mokesčių apskaičiavimas, dalinis jų sumokėjimas, siekis išsaugoti jo vadovaujamos įmonės veiklą, atliekant atsiskaitymus su kitais kreditoriais, aiškiai identifikuoja tyčios sukelti žalą VMI nebuvimą. Todėl nesustačius visų būtinųjų civilinės atsakomybės elementų atsakovo veiksmuose buvimo, civilinės atsakomybės jam taikymas yra negalimas, kas sudaro pagrindą ieškinį atmesti.

12. Ieškovo kreditorinis reikalavimas bendrovės bankroto byloje 2017 11 24 Vilniaus apygardos teismas nutartimi buvo patvirtintas ir sudarė 62 727, 38 Eur . Taigi, VMI, savo turtinius interesus turėjo galimybę ginti ir gynė bankroto byloje.

13. Bendrovės nemokumas buvo sąlygotas ne CK 6.930¹ straipsnio pažeidimo. Be to nei bendrovės bankroto administratorius, nei bendrovės kreditoriai, nei bankroto bylą nagrinėjęs teismas (ex officio) nepripažino bankroto tyčiniu reiškia bankroto byloje nebuvo nustatyta įmonės atžvilgiu nenaudingų ar nuostolingų sandorių, nebuvo nustatyta blogos valdymo praktikos atvejų. Šios aplinkybės netiesiogiai pagrindžia atsakovo poziciją, kad nėra įrodytos bendrovės vadovo (atsakovo) asmeninės civilinės atsakomybės sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

II. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės priimamo sprendimo argumentai ir išvados

14. Atsakovas buvo nuo 2005 m. įregistruotos UAB „STALIKSERA“ akcininkas ir vadovas.

15. Bendrovei 2016 metais priklausė 10 soliariumų, iš jų Vilniuje - 6, kiti atitinkamai kituose miestuose. Kaip savo rašytiniuose paaiškinimuose ir teismo posėdyje paaiškino atsakovas bendrovė iki 2016 metų pabaigos buvo pelninga, išgyveno 2008-2009 metų krizę. Naujausią ir moderniausią soliariumų studiją 2015 metais bendrovė atidarė prekybos ir pramogų centre „Ozas“. Studijos įrengimui skyrė ne tik esminę savo finansinių resursų dalį, bet ir sudarė kredito sutartį su tuometine Vilniaus regiono kredito unija, kuriai įkeitė įrangą ir kt. turtą paskolos gražinimui užtikrinti.

16. 2016-10-04 minėtame soliariume prekybos ir pramogų centre kilo gaisras, sudegė ir buvo sugadinta įranga, kurios įsigijimą, studijos įrengimą bendrovė finansavo skolintomis lėšomis. Todėl teko uždaryti šią pelningiausią studiją, generavusią 20 procentu bendrovės pardavimo pajamų.

17. Vilniaus regiono kredito unija (bylos nagrinėjimo teisme metu RATO kredito unija), 2016 m. lapkričio mėn. vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir pradėjo išieškojimą iš kredito gražinimo užtikrinimui įkeistos soliariumų įrangos bei kito bendrovės kilnojamojo turto.

18. Atsakovas vykdymo procese, remdamasis CPK 704 straipsnyje bendrovei, kaip skolininkui, numatyta teise iki varžytinių pradžios pasiūlyti areštuoto turto pirkėją, pasiūlė tokį pirkėją, būsimą investuotoją į bendrovės veiklą, kuriuo tapo UAB „UNICOM International“ varžytinių procese nupirkęs areštuotą turtą - soliariumų įrangą, sumokėdamas antstolio nustatytą turto kainą į antstolio depozitinę sąskaitą.

19. 2017-02-01 bendrovė ir UAB „UNICOM International“ sudarė turto nuomos sutartį (toliau - nuomos sutartis), kurios pagrindu bendrovei buvo perduota valdyti visa išieškojimo procese investuotojo įsigyta įranga, su galimybe įvykdžius sutarties sąlygas po 5 metų išpirkti visą soliariumų įrangą už 10 procentų turto rinkos vertės, esančios turto išpirkimo dieną (nuomos sutarties 6.1 punktas). Tokiu būdu ieškovas kaip bendrovės vadovas pasirašydamas sutartį tikėjosi ir siekė užtikrinti verslo tęstinumą. Šalys nuomos mokestį sutarė išdėstyti bendrovei priimtinu grafiku, atsižvelgiant į realius pinigų srautus ir esamus kitus įsipareigojimus (nuomos sutarties 1.1., 1.3 ir 4.1 punktai).

20. Tačiau po to kai soliariumo įranga ir kitas areštuotas turtas buvo parduotas skolininko (bendrovės) pasiūlytam pirkėjui (UAB „UNICOM International“), bendrovei kilo mokestinė prievolė apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti PVM, ką bendrovė, vadovaujama atsakovo sąžiningai ir padarė, pateikė 2017-01-25 PVM deklaraciją, kurios pagrindu atsirado 34 907,99 Eur mokestinė nepriemoka.

21. 2017-02-08 atsakovas kreipėsi į ieškovą dėl mokestinės paskolos sudarymo, kartu pateikdamas bendrovės verslo planą, prašydamas 2017-01-25 susidariusią mokestinę nepriemoką - 34 913,10 Eur išdėstyti per 9 mėnesius. bendrovė sumokėjo 5 000 Eur mokesčio dėl ko mokestinė nepriemoka sumažėjo iki 29.908,12 Eur.

22. Ieškovui atmetus atsakovo prašymą ir atnaujinus priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą bendrovės prarado laisvas apyvartines lėšas, būtinas veiklai vykdyti, prarado galimybes vykdyti mokėjimus pagal Turto nuomos sutartį bei atitinkamai prarado teisę naudotis soliariumų įranga, kuri sudarė bendrovės komercinės veiklos pagrindą. Dėl nurodytos priežasties bendrovė sustabdė savo veiklą 7 soliariumuose (žr. 2017-06-14 VMI operatyvaus patikrinimo pažymą). Nepavykus rasti kitų finansavimo šaltinių, atsakovas 2017 m. birželio mėn. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Bendrovės vadovo procesiniuose dokumentuose dėl bankroto bylos iškėlimo kaip pagrindinė bankroto priežastis nurodomas VMI atsisakymas sudaryti mokestinės nepriemokos sutartį (žr. inter alia 2017 m. liepos 17 d. Bendrovės atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo civilinėje byloje Nr. B2-4743-803/2017).

23. Ieškovas ieškinio pareiškime akcentavo, jog pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, įrodančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį, ypač akcentavo, jog mokesčių administratorius turi teisę, bet ne pareigą atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti. Taip pat pripažino, jog mokesčių administratoriaus diskrecijos teisė suteikta įstatymų leidėjo, kuria jis turi naudotis sąžiningai bei protingai, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

24. Nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 88 straipsnis ir Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998-11-17 įsakymu Nr. 268 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. 1K-293 redakcija, TAR, 2016-07-22, Nr. 2016-20931) (toliau – Taisyklės).

25. MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis“.

26. Kaip matyti iš prie ieškinio pridėtos 2017 06 14 operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. (23.30-08) FR1042-4084, tikrintu 4 mėnesių laikotarpiu, nuo 2017-01-01 iki 2017-04-31 iš bendrovei priklausančių sąskaitų sistemiškai buvo atliekami mokėjimai ieškovui. Iš pridėtų bendrovės sąskaitų išrašų matyti bendrovės atlikti pavedimai VMI (iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini)), 2017-01-23 - 71,38 Eur, 2017-02-02 - 1 043, 13 Eur, 2017-02-03 - 474,13 Eur, 2017-02-13 - 67,66 Eur, 2017-02-23 - 254,06 Eur, 2017-02-24 - 241,63 Eur, 2017-02-27 - 226,07 Eur, 2017-02-28 - 8,55 Eur, 2017-03-02 - 333,88 Eur, 2017¬03-03 - 483,26 Eur, 2017-03-06 - 59,27 Eur, 2017-03-14 - 275,52 Eur, 2017-03-21 - 22,46 Eur, 2017-03-23 - 280,03 Eur, 2017-03-24 - 86,81 Eur, 2017-03-28 - 50,42 Eur)

27. Pastarieji duomenys rodo, jog per beveik 4 mėnesius bendrovė atsiskaitinėjo tiek su ieškovu tiek ir Socialinio fondo valdyba, kuri yra tos pačios eilės kreditorius, todėl neatmestina tikimybė, jog bendrovė mokesčio sumokėjimą išdėsčius ilgesniam laikui būtų galėjusi veikti sunkumus ir atsiskaityti su ieškovu. Kas paneigia ieškovo teiginius, kad 2017-02-08 pateikdama prašymą ir 2017-03-03 prie prašymo pateiktus papildomus dokumentus, bendrovė tinkamai nepagrindė, kodėl jai turėtų būti leista sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau, negu yra įstatyme nustatyta. Tinkama priežastimi taikyti tokią mokesčio sumokėjimo tvarką ieškovas matomai nelaikė ir faktinės aplinkybės, kad bendrovės įranga nukentėjo nuo gaisro, o apie atsakovo pateiktą verslo išsaugojimo planą ieškinio pareiškime visai neužsimenama, darytina išvada, jog šis planas iš viso nebuvo vertinamas.

28. Pagal CK 6.930¹ straipsnio ,,Atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas“ (2013 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. XII-239 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

29. Pagal CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai, protingai ir nepažeisti savo fiduciarinių pareigų (rūpestingumo, lojalumo) juridiniam asmeniui. Šio straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Sprendžiant ginčą dėl juridinio asmens ir valdymo organų civilinės atsakomybės taikomos CK 6.246–6.249 ir kituose CK XXII skyriaus straipsniuose nustatytos nuostolių (žalos) atlyginimo taisyklės.

30. Tai reiškia, kad juridinio asmens valdymo organo (vienasmenio ir kolegialaus) civilinė atsakomybė, pareiga atlyginti žalą, atsiranda tik nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, žalą, jų priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai). CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmoji sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) atlikimas: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisminė praktika dėl juridinio asmens valdymo organų civilinės atsakomybės pakankamai nuosekli ir nuolat plėtojama (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-472-313/2018; kt.).

32. Pažymėtina, jog ieškovas prie neva pažeidžiant eiliškumo tvarką atliktų mokėjimų priskiria ir mokėjimus, kurie pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turėjo būti tenkinami pirmesne arba ta pačia eile kaip įsiskolinimas ieškovui, tai atlyginimų darbuotojams išmokėjimas Valstybinio socialinio draudimo valdybai atlikti mokėjimai. Pagal byloje pateiktus išrašus iš bendrovės sąskaitų SEB banke: laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2017-03-30 daugiau nei 7 000 Eur buvo sumokėta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuri remiantis CK 6.930¹ straipsniu yra tos pačios eilės kreditorius, daugiau nei 5 000 Eur bendrovė sumokėjo ieškovui; daugiau nei 13.000 Eur sumokėta darbuotojų darbo užmokesčiui mokėti; daugiau nei 40.000 Eur sumokėta už patalpų nuomą bei prekes ir paslaugas, būtinas komercinės veiklos tęstinumui užtikrinti kas buvo būtinos priemonės bendrovės tolimesnei veiklai užtikrinti, be ko bendrovė nebūtų galėjus atlikti ir minėtų mokėjimų tiek VMI, tiek Sodrai.

33. Ieškovas teigė neva pagal bendrovės pateiktą preliminarų balansą už 2016 metus bendrovė jau 2016 metais buvo nemoki, nes bendrovės trumpalaikiai įsipareigojimai sudarę 76.369 Eur viršijo pusę į preliminarų 2016 m. balansą įrašyto turto vertės. Tačiau pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje pateikiamą sąvoką įmonės nemokumo būsena apibrėžiama ne remiantis trumpalaikių įsipareigojimų dydžiu, bet būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Ieškinio pareiškime neįvardijama kiek iš bendrovės trumpalaikių ar kitų įsipareigojimų buvo pradelsta, taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad mokestinės nepriemokos netiesiogine priežastimi tapo gaisras kilęs vienoje iš pelningiausių, bendrovei priklausiusių soliariumo studijų, kai atsakovas nutrūkus verslo kreditavimui, siekdamas kaip galima daugiau lėšų gauti kreditoriaus inicijuotame išieškojimo procese surado parduodamo turto pirkėją sutikusį finansuoti bendrovės verslą išperkant jos turtą (įrangą), jį išnuomojant bendrovei su teise turtą išsipirkti per 5 metus. Ieškovas ieškinio pareiškime nepateikė įrodymų, jog vertino bendrovės galimybes įgyvendinti ieškovui pateiktą verslo planą. Ieškinyje deklaratyviai nurodė, jog vadovaudamasi MAĮ 88 straipsniu bei Taisyklėmis jis pagrįstai netenkino 2017-02-08 bendrovės prašymo išdėstyti 34.913,10 Eur mokestinę nepriemoką, nes ji neatitiko įstatymo nustatyto mokestinės nepriemokos sumokėjimo privalomo išdėstymo sąlygų.

34. Ieškovas pripažįsta, jog tiek MAĮ 88 straipsnio 2 dalis, tiek Taisyklės reglamentuoja, kad sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą gali būti priimtas nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus (kas beje ir atsitiko ieškovui atsisakius mokesčio sumokėjimą mokėjimą išdėstyti) ir pradėjus išieškojimą, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir ją sumokėti vėliau – per mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį, ir kad šias aplinkybes turi įrodyti mokesčių mokėtojas. Tačiau ieškovas nevertino ar bendrovė, kurios turto žymi dalis buvo sunaikinta nenugalimos jėgos (sudegė gaisro metu), kuri buvo priskaičiavusi ir sąžiningai deklaravusi didelę mokėtino mokesčio už parduotą turtą sumą, galės visą deklaruotą mokestį sumokėti iškarto ar bendrovės finansinė būklė tokiu atveju netaps kritiška ir ar atidėjus mokesčio mokėjimą būtų galimybė išsaugoti bendrovę.

35. Teismo nuomone atsakovo veiksmų analizė byloje leidžia teigti, jog jis kaip bendrovės vadovas priimdamas verslo sprendimą kreiptis į ieškovą su prašymu išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą veikė siekdamas išsaugoti verslą ir turėdamas lūkesčių išsaugoti verslą, o ne siekdamas išvengti mokesčio sumokėjimo kas paneigia jo kaltę. Pagrindine priežastimi dėl ko ieškovas neatgavo priskaičiuotų mokesčių šiuo atveju buvo viename iš soliariumų kilęs gaisras lėmęs visą eilę tolesnių tarpusavyje susijusių pasekmių didelius bendrovės nuostolius, kredito sutarties nutraukimą, kreditoriui įkeisto turto pardavimą bendrovės pasiūlytam pirkėjui, ko pasėkoje buvo apskaičiuotas itin didelis PVM mokestis, kuris sudaro didžiąją dalį mokestinės nepriemokos, kuri nėra atsakovo veiksmų pasekmė. Todėl byloje nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo negautų pajamų.

36. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovui netenkinus prašymo ir atnaujinus priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą bendrovė iš tikrųjų susidūrė su dar didesniais finansiniais sunkumais, prarado galimybę toliau vykdyti veiklą, nes prarado laisvas apyvartines lėšas, būtinas veiklai vykdyti, galimybes vykdyti mokėjimus pagal nuomos sutartį, ko pasėkoje prarado ir teisę naudotis soliariumų įranga, be kurios pagrindinė bendrovės veikla tapo neįmanoma, o atsakovas (ne pats ieškovas ar kiti kreditoriai) 2017 m. birželio mėn. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

37. Pažymėtina, jog bankroto procedūros metu ieškovas buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą kaip pirmosios eilės kreditorius ir nei jis, nei kiti kreditoriai, nei bankroto administratorius tame tarpe ir kiti tos pačios eilės kreditoriai pagal ĮBĮ nustatytą eiliškumą, nereiškė reikalavimų dėl žalos išieškojimo iš bendrovės vadovo nei dėl pavėlavimo iškelti bankroto bylą, nei pagal CK 6.66 straipsnį, nei dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

38. Darytina išvada, jog ieškovas neįrodė atsakovo atsakomybės sąlygų (CK 245-249 straipsniai): neteisėtų veiksmų, žalos (negautų pajamų forma) dydžio ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir žalos. Be to, bylos duomenys paneigia ir atsakovo kaltę, kuri žalos atlyginimo bylose yra preziumuojama.

39. Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis, teismas ieškinį atmeta.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2019 m sausio 23 d Vilniaus apygardos teismo nutartimi atsakovui A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, turto areštą.

Sprendimas 30 d. laikotarpiu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.