Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. D. ir A. Ž. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 9 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, 66 straipsniu, K. D. į paskirtą bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo (duomenys neskelbtini) dienos. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. liepos 24 d. nutartimi K. D. paskirtą ir 2020 m. rugpjūčio 21 d. Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų nutartimi iki (duomenys neskelbtini) pratęstą kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti;

A. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas areštu 75 paroms; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė sumažinta bausmė – areštas 50 parų, bausmę atliekant pataisos įstaigoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, 66 straipsniu, A. Ž. į paskirtą bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), laikant, kad jis atliko dalį bausmės – (duomenys neskelbtini).

Byla dalyje dėl UAB „M.“ pareikšto civilinio ieškinio buvo nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo K. D. gynėja advokatė Kristina Adomavičienė prašė nuteistojo K. D. apeliacinį skundą tenkinti ir K. D. paskirti švelnesnę bausmę ar sutrumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką; nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas advokatas Edmundas Jankaitis prašė nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistajam A. Ž. paskiriant švelnesnę bausmę, o taip pat įvertinti, ar teisingai pirmosios instancijos teismas konstatavo nuteistųjų bendrininkavimą padarant jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką; prokurorė Elona Korostina prašė nuteistųjų K. D. ir A. Ž. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. D. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas tenkintintas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

2. Nuteistasis A. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis ir apylinkės teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ginčija, kad jo veiksmai buvo kvalifikuoti kaip bendrininkavimas su nuteistuoju K. D., ir prašo jį išteisinti, o nustačius, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jo veiksmus, prašo skirti švelnesnę bausmę. Nuteistasis K. D. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistojo A. Ž. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

3. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

4. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad apeliacine tvarka teismo posėdyje nagrinėjant nuteistųjų apeliacinius skundus, nuteistasis A. Ž. teisėjų kolegijos prašė pasisakyti tik dėl jam paskirtos bausmės (nepasisakant dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką) (2 t., b. l. 63-64). Tačiau, kadangi nuteistasis A. Ž. BPK 316 straipsnio tvarka nepateikė prašymo dėl apeliacinio skundo atšaukimo (dalyje dėl jo išteisinimo), apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl visų nuteistojo A. Ž. apeliacinio skundo reikalavimų.

5. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. Ž. kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nuteistuosius (tuo metu – kaltinamuosius) K. D. ir A. Ž., įvertino liudytojos J. J. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, ištyrė (išvardijo) kitus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nuteistojo A. Ž. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, apklausęs kaltinamuosius K. D. ir A. Ž., šiems pripažinus padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką ir davus parodymus dėl šios nusikalstamos veikos aplinkybių, taikė sutrumpintą įrodymų tyrimą, tai yra, BPK 291 straipsnyje nustatyta tvarka paskelbęs rašytinius įrodymus, įrodymų tyrimą nutraukė (BPK 273 straipsnio 1 dalis). Beje, su sutrumpintų įrodymu tyrimu šioje byloje sutiko ne tik nuteistieji, tačiau ir jų gynėjai bei prokuroras. Pažymėtina, kad viena iš būtinų sąlygų, leidžiančių atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą – nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės turi nekelti abejonių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrindo manyti, jog nagrinėjamu atveju šios būtinos sąlygos nebuvo, neturi. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis ir savitikslis – jų turi būti surenkama tiek, kad pakaktų padaryti teisingą sprendimą, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, todėl buvo taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas.

9. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tiek nuteistojo K. D. nuosekliais parodymais, tiek iš dalies ir nuteistojo A. Ž. parodymais bei liudytojos J. J. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais ir jų pagrindu nustatė, kad nuteistieji K. D. ir A. Ž., veikdami kartu, atvirai, matant parduotuvėje dirbančiai pardavėjai, pagrobė vieną butelį degtinės „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) litrų talpos ir vieną butelį gėrimo „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) litrų talpos, tuo padarydami UAB „M.“ 12,38 Eur turtinę žalą. Netikėti liudytojos J. J. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie buvo nuoseklūs, be to, šie parodymai iš esmės sutapo ir su nuteistųjų parodymais. Liudytoja J. J. parodė, kad įvykio metu į parduotuvę atėjo du vyriškiai apie (duomenys neskelbtini) metų. Vienas iš jų buvo apie (duomenys neskelbtini) cm ūgio, (duomenys neskelbtini) kūno sudėjimo, buvo užsidėjęs ant galvos tamsios spalvos kepurę. Jo viršutiniai dantys buvo (duomenys neskelbtini). Kitas vyriškis buvo šiek tiek žemesnis, (duomenys neskelbtini) kūno sudėjimo, (duomenys neskelbtini) plaukais. Vyriškio balsas buvo (duomenys neskelbtini) tono. Aukštesnis vyriškis jos paprašė paduoti (duomenys neskelbtini) litrų talpos degtinės butelį „(duomenys neskelbtini)”. Jai padėjus degtinės butelį ant prekystalio, aukštesnis vyriškis (K. D.) pasiėmė butelį, jį apžiūrėjo ir pasakė, kad eina iš šaldytuvo pasiimti gaivaus gėrimo. Tuomet aukštesnis vyriškis priėjo prie šaldytuvo ir pasiėmė gazuotą gėrimą „(duomenys neskelbtini)” (duomenys neskelbtini) litro talpos. Kitas vyriškis (A. Ž.) tuo metu ją kalbino. Aukštesnis vyriškis, pasiėmęs butelį degtinės ir butelį gazuoto gėrimo, pasakė, kad už prekes sumokės jo draugas. Aukštesniam vyriškiui pradėjus eiti lauk iš parduotuvės, ji žemesnio vyriškio paprašė susimokėti, tačiau pastarasis tik gūžčiojo pečiais ir pinigų nemokėjo. Tuo metu aukštesnis vyriškis ėjo link išėjimo iš parduotuvės ir ji pastarajam garsiai šaukdama pasakė, kad jis susimokėtų, tačiau tas vyriškis pradėjo nuo jos bėgti. Ji vijosi tą aukštesnį vyriškį bei šaukė, kad susimokėtų. Žemesnis vyriškis tuo metu nubėgo į kitą pusę (1 t., b. l. 28-29).

10. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog liudytoja J. J. galėjo apkalbėti nuteistuosius A. Ž. ir K. D., apkaltinti juos nusikaltimo padarymu ar turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to ikiteisminiame tyrime būtų davusi neobjektyvius parodymus. Liudytojos J. J. ikiteisminiame tyrime duoti parodymai yra nuoseklūs, logiški ir aiškūs, todėl laikytini patikimais, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti faktiniai duomenys, – 2020 m. liepos 23 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 11-12, 14-15), 2020 m. liepos 23 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniojo tyrėjo R. D. tarnybinis pranešimas dėl įvykdytos vagystės (1 t., b. l. 9). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo A. Ž. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

11. Minėtų nuteistojo K. D. ir liudytojos J. J. duotų nuoseklių parodymų nepaneigia ir nuteistojo A. Ž. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad K. D. jam neminėjo, kad vykdys vagystę ir su juos nesitarė dėl jos įvykdymo. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, A. Ž. yra K. D. inicijuotos ir kartu padarytos nusikalstamos veikos bendrininkas, todėl jo parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip bendravykdytojo. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-176/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015).

12. Nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde, be kita ko, pažymėjo, kad nebuvo išankstinio susitarimo vogti. Atsakant į šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad iš bylos aplinkybių visumos matyti, kad sumanymas vogti prekes spontaniškai kilo K. D. būnant parduotuvėje kartu su A. Ž. (K. D. parodymai). Nagrinėjamos vagystės metu A. Ž. buvo parduotuvės viduje kartu su K. D. K. D. pardavėjos paprašius jam paduoti degtinės butelį bei papildomai iš šaldytuvo pasiėmus gazuoto gėrimo jis išėjo iš parduotuvės pasakydamas, kad už viską sumokės jo draugas (A. Ž.), kuris tuo metu kalbėjo su pardavėja. Abiem neturint pinigų, K. D. išeinant su prekėmis iš parduotuvės už jas nesusimokėjus, A. Ž. taip pat nesumokėjo pardavėjai už minėtas prekes bei kartu su K. D. bėgdami pasišalino iš parduotuvės. Liudytojai J. J. juos vejantis ir liepiant sumokėti už prekes, nei vienas iš nuteistųjų nesustojo ir bėgo toliau, o paskui kartu išgėrė pavogtą degtinę ir gazuotą gėrimą. Šios nuteistųjų bei liudytojos J. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. Ž. savo veiksmais (K. D. paėmus kaltinime nurodytas prekes ir išeinat iš parduotuvės už jas neatsikaičius ir pardavėjai nurodžius, kad už jas atsiskaitys būtent A. Ž., jis iš parduotuvės taip pat pasišalino net nebandęs su pardavėja tartis dėl atsiskaitymo už prekes) išreiškė pritarimą K. D. daromam nusikaltimui, suvokė, jog veikdamas kartu su K. D. bendrai dalyvauja nusikalstamos veikos padaryme – grobia kaltinime nurodytas prekes iš parduotuvės, bei norėjo taip veikti. Tai yra, A. Ž. prie nusikalstamos veikos prisijungė K. D. jau pradėjus realizuoti vagystės objektyviuosius požymius ir savo sutikimą dalyvauti šioje nusikalstamoje veikoje išreiškė jau minėtais konkliudentiniais veiksmais. Vagystės padarymo metu A. Ž. neišreiškė nepritarimo nei žodžiais nei veiksmais nevogti prekių bei nebandė nuo to sulaikyti K. D. ar už jas atsiskaityti, pats iš parduotuvės taip pat pasišalino bei vogtas prekes suvartojo. Pažymėtina ir tai, kad tiek nuteistasis K. D., tiek nuteistasis A. Ž. apklausiami ikiteisminiame tyrime vieningai nurodė, kad jiems reikėjo alkoholio, norėjo jo dar išgerti, o visą kita jiems buvo nesvarbu. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms A. Ž. laikytinas vagystės bendravykdytoju.

13. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. Ž. apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo bei neteisingų išvadų yra nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje netenkintinas. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. Ž. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymius, kartu veikdamas su K. D. ir pagrindžia jų veikimą tiesiogine tyčia, todėl panaikinti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. rugsėjo 3 d. nuosprendį dėl A. Ž. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir jo atžvilgiu priimti naują nuosprendį – A. Ž. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam A. Ž. nepriimtinos apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad žemesnės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam A. Ž. paskirtos bausmės.

14. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

15. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

16. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

17. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni arba aiškiai neteisinga.

18. Už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino A. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir jį nubaudė areštu 75 paroms. Parinkdamas A. Ž. bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas formaliai atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės nuteistajam paskyrimui, tai yra į tai, kad A. Ž. įvykdė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę, tai yra į tai, kad A. Ž. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas (paskutinį kartą 2009 m. balandžio 29 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistasis nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Be to, nuteistasis 2010 m. sausio 13 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi lygtinai paleistas 5 mėnesiams 11 dienų, o 2010 m. lapkričio 16 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi nuteistajam panaikintas lygtinis paleidimas ir jis pasiųstas atlikti likusią 2009 m. balandžio 29 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. 2011 m. balandžio 20 d. nuteistasis paleistas iš įkalinimo įstaigos atlikęs nuosprendžiu jam paskirtą bausmę) (1 t., b. l. 84-85). Nuteistasis A. Ž. yra (duomenys neskelbtini) amžiaus (1 t., b. l. 77), baustas administracine tvarka už įvairius administracinius nusižengimus tarp jų ir už vagystę iš parduotuvės (1 t., b. l. 89–95). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, A. Ž. 2020 m. rugpjūčio 4 d. Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų nutarimais administracinių nusižengimų bylose Nr. (duomenys neskelbtini) (nutarimas įsiteisėjo (duomenys neskelbtini)) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (nutarimas įsiteisėjo (duomenys neskelbtini)) už administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 493 straipsnio 2 dalyje (du administraciniai nusižengimai, padaryti skirtingu laikotarpiu) nubaustas administracinėmis nuobaudomis – 550 eurų baudomis. Be to, nuteistasis yra (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 96), registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (1 t., b. l. 98). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (tai, kad jis iš esmės prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, pagrįstai nepripažinta jo atsakomybė lengvinančia aplinkybe, nes teisminio nagrinėjimo metu jis iš pradžių tik iš dalies pripažino savo kaltę, ir tik jam paskyrus gynėją ir apklausus papildomai, savo kaltę iš esmės pripažino) ir konstatavo dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (tai, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu nustatyta nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliantas A. Ž. nesutinka su tokiu apylinkės teismo sprendimu ir tvirtina, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų tarp nuteistųjų susitarimą veikti bendrai. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji požymiai – tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis bendrai dalyvauja su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigiamosios nusikalstamos veikos stadijos, tai yra iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, Nr. 2K-400/2011, Nr. 2K-630/2011, Nr. 2K-657/2012, Nr. 2K-521/2013). Vagystės vykdytoju (bendravykdytoju) pripažįstamas toks asmuo, kuris pilnai ar iš dalies realizuoja BK 178 straipsnio atitinkamoje dalyje aprašytus veikos objektyviuosius požymius. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta anksčiau, nuteistųjų K. D. ir A. Ž. susitarimas įvykdyti kaltinime nurodytų prekių pasireiškė konkliudentiniais veiksmais – prisijungimu, A. Ž. prisidedant prie K. D. daromos vagystės ir veikiant kartu su (neatsiskaitant už K. D. paimtas, nors pastarasis pardavėjai ir nurodė, kad būtent A. Ž. atsiskaitys už jas, nepasiliekant parduotuvėje, kol bus išspręsta situacija dėl atsiskaitymo už prekes, o iš jos pasišalinant iš priešingą pusę, nei nuėjo K. D., kartu suvartojant pagrobtas prekes). Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nuteistieji norėjo dar išgerti alkoholio, o pakankamai pinigų jam neturėjo, todėl K. D. pradėjus realizuoti objektyviuosius vagystės požymius A. Ž. prisijungė prie daromos nusikalstamos veikos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad K. D. ir A. Ž. veikė bendrininkų grupėje ir tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes abiejų jų vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo vienodai reikšmingas.

20. Pirmosios instancijos teismas, formaliai atsižvelgęs į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė A. Ž. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą ir įvertinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės A. Ž. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, skyrimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visgi neteisingai įvertino bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes ir nuteistajam A. Ž. netinkamai parinko bausmės rūšį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistajam A. Ž. paskirta bausmė neatitinka bylos aplinkybių, nuteistojo padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumo ir negali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo, nes yra aiškiai neteisinga.

21. Byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nustatyta, jog A. Ž. padarė apysunkį nusikaltimą, tai yra atvirą vagystę, už kurį baudžiamasis įstatymas numato baudą arba areštą, arba laisvės apribojimą, arba laisvės atėmimą iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Ž. arešto bausmę, motyvavo šį savo sprendimą tuo, kad A. Ž. įvykdė vieną apysunkį nusikaltimą, veika tyčinė, baigta, o taip pat į jo asmenybę – teistas (duomenys neskelbtini) kartus (iš kurių (duomenys neskelbtini) kartus už nusikaltimus nuosavybei, visais atvejais jam paskirtos realios laisvės atėmimo arba su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusios bausmės), per pastaruosius vienerius metus administracine tvarka baustas (duomenys neskelbtini) kartus (už alkoholinių gėrimų vartojimą viešoje vietoje bei pasirodymą viešoje vietoje neblaiviam, taip pat degtinės butelio vagystę iš parduotuvės), paskirtų baudų nemoka, nusikalstamos veikos padarymo metu (duomenys neskelbtini), Užimtumo tarnyboje registruotas nuo (duomenys neskelbtini). Apylinkės teismas konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. Ž. paskyrus su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusią bausmę – areštą, jo terminą nustatant didesnį už šios bausmės rūšies vidurkį. Tačiau apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kodėl bausmės tikslai nebūtų pasiekti A. Ž. paskyrus su laisvės atėmimu (kad ir trumpalaikiu) nesusijusią bausmę – pavyzdžiui laisvės apribojimą, kaip to baigiamosiose kalbose prašė kaltinimą palaikęs prokuroras (2 t., b. l. 24), tuo labiau, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama su areštu ar laisvės atėmimu nesusijusi bausmė (BK 55 straipsnis).

22. Nors A. Ž. praeityje teistas net (duomenys neskelbtini) kartus ((duomenys neskelbtini) kartus už nusikaltimus nuosavybei), tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad teistumas pagal visus šiuos nuosprendžius yra išnykęs (BK 97 straipsnis), todėl apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. Ž., negalėjo į šią aplinkybę (nusikalstamų veikų padarymą praeityje) atsižvelgti (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje asmuo, kurio atžvilgiu teistumas yra išnykęs, prilyginamas asmeniui, teisiamam pirmą kartą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu nustatoma, kad jis anksčiau nėra nusikaltęs arba dėl anksčiau padarytos nusikalstamos veikos teisinis baudžiamasis santykis yra pasibaigęs ir neturi teisinės reikšmės (pavyzdžiui, už ankstesnę nusikalstamą veiką buvo nuteistas, tačiau teistumas išnykęs) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2012 ir kt.). Be to, apylinkės teismas neatsižvelgė į dar vieną svarbią aplinkybę – į tai, kad nuteistųjų pavogto turto vertė yra labai nedidelė – vos 12,38 Eur, taip pat nepakankamai įvertino aplinkybę, kad A. Ž. aktyviai ieško darbo – yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, todėl, paskyrus jam arešto bausmę, gali prarasti darbo ieškančio asmens statusą.

23. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, A. Ž. nėra tiek pavojingas visuomenei, kad šiuo metu būtų būtina jį pasiųsti atlikti arešto bausmę. Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad bausmės tikslai nuteistojo A. Ž. atžvilgiu gali būti pasiekti paskyrus pirmosios instancijos teisme prokuroro baigiamosiose kalbose prašytą skirti bausmių rūšį – laisvės apribojimą (BK 48 straipsnis). Nustatant laisvės apribojimo terminą bei įpareigojimus atsižvelgtina į tai, kad A. Ž. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šiuo yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nagrinėjamu atveju, A. Ž. nėra pagrindo kartu su laisvės apribojimo bausme skirti intensyvią priežiūrą, kadangi jo padaryta nusikalstama veika nesiekia tokio pavojingumo, kad jį reikėtų nenutrūkstamai stebėti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent tokios bausmės paskyrimas atitiks A. Ž. padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, be to, tai užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kadangi A. Ž. skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, kiti nuteistojo apeliaciniai skundo argumentai, susiję su nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusiais BK ir BPK pakeitimais, yra paliekami nenagrinėti. Pažymėtina, kad A. Ž. skirti viešuosius darbus (kaip jis to prašo apeliaciniame skunde) nėra teisinio pagrindo, kadangi BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje tokia bausmių rūšis nėra numatyta.

Dėl nuteistojo K. D. apeliacinio skundo.

24. Nuteistasis K. D. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme, prašo paskirti švelnesnę bausmę arba paskirti jam tokią pačią bausmę kaip ir nuteistajam A. Ž. – areštą. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

25. Kaip jau minėta, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo K. D. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė per griežtą ar neteisingą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam K. D. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

26. Pirmosios instancijos teismas pripažino K. D. už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, nubaudė laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Skirdamas bausmę nuteistajam K. D. apylinkės teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad K. D. įvykdė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis) nuosavybei, veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad K. D. naują nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas (duomenys neskelbtini) kartų už įvairias nusikalstamas veikas, daugiausiai teistas už nusikaltimus nuosavybei, nauja nusikalstama veika padaryta vos po (duomenys neskelbtini) dienų, kai jis buvo paleistas iš pataisos įstaigos atlikus laisvės atėmimo bausmę (paleistas (duomenys neskelbtini), teistumas neišnykęs (1 t., b. l. 33-44). Be to nuteistasis yra nebaustas administracine tvarka (1 t., b. l. 46), (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 47), (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 51), Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neregistruotas (1 t., b. l. 52). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra dvi nuteistojo K. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei savo noru atlygino padarytą žalą (2 t., b. l. 10) (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas)) ir trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (patvirtina nuteistojo parodymai), ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo K. D. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, paskyrus laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (3 metai 1 mėnesis 15 dienų). Be to, nuteistajam K. D. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, teisingai buvo sumažinta vienu trečdaliu (baudžiamąją bylą nagrinėjant pagreitinto proceso tvarka, taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą bei asmeniui prisipažinus kaltu) ir jam paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam K. D. už nusikalstamą veiką paskirta (9 mėnesiai laisvės atėmimo) ir vienu trečdaliu sumažinta galutinė bausmė (6 mėnesiai laisvės atėmimo) nėra per griežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti jas ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nuteistojo K. D. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam K. D. ankstesniais teismų nuosprendžiais už tokios pat rūšies nusikalstamas veikas paskirtos švelnesnės bausmės (bauda bei areštas) teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas.

28. Apeliaciniame skunde nuteistojo K. D. nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam K. D. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, teisingai, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio taisyklėmis, sumažino ją trečdaliu, ir paskirta galutinė bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo K. D. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. rugsėjo 3 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo K. D. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl proceso išlaidų.

30. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

31. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi nuteistiesiems K. D. ir A. Ž. buvo paskirti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkti gynėjai – advokatai Kristina Adomavičienė ir Edmundas Jankaitis, kurie ir gynė nuteistuosius K. D. ir A. Ž. apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyrius 2020 m. spalio 20 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 108 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai, kurios susidarė dėl A. Ž. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme advokatui apmokėti (2 t., b. l. 61). Be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyrius 2020 m. spalio 22 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 137,02 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai, kurios susidarė dėl K. D. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme advokatui apmokėti (2 t., b. l. 66). Atsižvelgus į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų apeliacinius skundus (nuteistojo K. D. apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies), kad nuteistasis A. Ž. yra registruotas Užimtumo tarnyboje, o K. D. nedirba, tačiau abu nuteistieji yra darbingi. Teisėjų kolegija, įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, neturi pagrindo konstatuoti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistiesiems K. D. ir A. Ž. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistųjų turtinei padėčiai. Todėl teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir iš nuteistojo K. D. valstybės naudai išieško 137,02 Eur išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, o iš nuteistojo A. Ž. valstybės naudai išieško 108 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo K. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. rugsėjo 3 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. Ž. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, paskirta arešto bausmė;

A. Ž. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, nubausti laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį visą bausmės laiką dirbti arba ieškoti darbo per Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir A. Ž. paskirti galutinę sumažintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį visą bausmės laiką dirbti arba ieškoti darbo per Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

A. Ž. paskirtos laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu, 66 straipsnio 2 dalimi, A. Ž. į paskirtą laisvės apribojimo bausmę įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir laikyti, kad jis atliko dalį bausmės – (duomenys neskelbtini) laisvės apribojimo dienas;

išaiškinti nuteistajam A. Ž., kad tuo atveju, jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) šio kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš nuteistojo K. D. valstybės naudai 137,02 Eur (vieną šimtą trisdešimt septynis eurus ir 2 centus) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Išieškoti iš nuteistojo A. Ž. valstybės naudai 108 (vieną šimtą aštuonis eurus) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.