- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-11
- Bylos Nr.
- 1A-143-879/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05383-2019-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Petras
- Nuteistasis
- A. M.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų
Algirdo Gapučio, Valdo Petro Meidaus, Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)
viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (toliau – Apeliantas, nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta devynių mėnesių laisvės apribojimo su intensyvia priežiūra bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 750 Eur (15 MGL) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikalstamų asmenų fondą, nustatant laisvanorišką septynių mėnesių sumokėjimo terminą.
Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš A. M. N. K. naudai priteista 700 Eur neturtinė žala.
Iš A. M. valstybės naudai priteista 372,00 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 87,40 Eur pašto išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. M. 2019 m. sausio 15 d., apie 10 val. (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus sanitaru, tyčia, pažeisdamas savo pareiginių nuostatų Nr. 6/181, patvirtintų ligoninės direktoriaus 2013-12-31 įsakymu Nr. 373 1.6 punktą, t. y. darbo pamainos metu užtikrinti pacientų ir darbuotojų saugumą, pažeisdamas Sanitaro saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 440, patvirtintos direktoriaus 2009-11-02 įsakymu Nr. 46, 15.1 punktą, t. y. bendraujant su agresyviai nusiteikusiais ligoniais vengti konfliktų, agresijos, ramiai reaguoti į pacientų priešiškus veiksmus, laikytis bendravimo kultūros, etikos normų, tyčia, provokuodamas palietė ranka paciento N. K. petį, mostelėjo ranka pacientui N. K. prieš veidą, sudavė vieną smūgį dešine ranka pacientui N. K. į veidą; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, N. K. spyrus A. M. į koją, sudavė vieną smūgį dešine ranka pacientui N. K. į veidą; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, kumščiu sudavė nukentėjusiajam N. K. į galvą, dėl ko N. K. nugriuvo ant grindų, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam N. K. kairės pusės viršutinės ir apatinės lūpos sumušimus, pasireiškus tinimu ir kraujo pėdsakais lūpų gleivinėje bei padarė 24 danties šaknies lūžį.
II. Apeliacinio skundo argumentai
1. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo: 1) panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendį ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu baudžiamąjį procesą šioje byloje nutraukti; 2) panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį;
2. Nuteistojo įsitikinimu ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas pažeidžiant BPK reikalavimus. Anot skundo, ikiteisminis pradėtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, vėliau tęsiamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl byloje esanti prokurorės rezoliucija yra netinkamas procesinis dokumentas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apelianto manymu, paaiškėjus, kad ikiteisminis tyrimas tęsiamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, turėjo būti nukentėjusiojo N. K. skundas arba jo atstovės pagal įstatymą V. K. pareiškimas pradėti ikiteisminį tyrimą, arba priimtas prokuroro reikalavimas ir tik tokiu atveju galėjo būti atliekami procesiniai veiksmai ikiteisminio tyrimo byloje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir padarytus procesinius pažeidimus ikiteisminis tyrimas šioje byloje negalėjo būti tęsiamas, o baudžiamoji byla negalėjo būti nagrinėjama teisme.
Šalies argumentai
3. Didžiojoje dalyje apeliacinio skundo cituojami byloje esantys liudytojų parodymai, atkreipiamas dėmesys, jog vaizdo stebėjimo kamerų peržiūrėjimo akte daugelis nurodytų aplinkybių nebuvo patvirtintos nei vieno įvykį mačiusio liudytojo. Apeliaciniame skunde išreiškiamos dvejonės dėl to, kad dar nebaigus tirti analizuojamo įvykio ir ligoninės vadovui nepriėmus sprendimo, įvykio vaizdo įrašas buvo ištrintas.
4. Skunde keliamas klausimas dėl nukentėjusiojo asmens parodymų patikimumo, t. y. nurodoma, jog teismas kitų įrodymų kontekste turėjo itin atsargiai vertinti nukentėjusiojo N. K. parodymus, kadangi nukentėjusysis yra psichikos sutrikimų turintis asmuo. Anot Apelianto jis (nukentėjusysis) pats pradėjo konfliktą. Be to nukentėjusysis yra suinteresuotas apkaltinti Apeliantą, vykdžiusį savo pareigas.
5. Be kita ko, Apeliantas skunde nurodo, jog mėgino nuraminti N. K., kuris buvo agresyviai nusiteikęs Apelianto atžvilgiu: grasino, įžeidinėjo, sužalojo nosį, suplėšė džemperį. N. K. agresyvus elgesys kėlė grėsmę ne tik Apeliantui bet ir visam ligoninės personalui, todėl Apeliantas mano turėjęs visas sąlygas į būtinąja gintį (BK 28 straipsnio 1 dalis).
6. Apelianto teigimu, byloje pateiktas civilinis ieškinys neturėjo būti tenkinamas, nes byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kad Apeliantas padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apelianto nuomone, civilinio ieškovo N. K. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmestas arba paliktas nenagrinėtu, paliekant ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
7. Bylą nagrinėjant apygardos teisme, prokurorė Dalia Styrienė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog ikiteisminis tyrimas pagrįstai buvo tęsiamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, prokuroras išreiškė savo valinį sprendimą, rezoliuciją uždėjo, nukentėjusysis neturi galimybės ginti savo teisinių interesų, jo atstovė atsisakė rašyti pareiškimą, todėl prokuroras ėmėsi apginti nukentėjusiojo interesus. Patys pacientai skambino į Panevėžio apygardos prokuratūrą prokurorui D. Krogertui ir pranešė apie vykstančius smurtinius veiksmus šioje įstaigoje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl BPK 167 straipsnio reikalavimų
9. Apeliantas teigia, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas ir atliekamas pažeidžiant BPK 167 straipsnio reikalavimus – nesant įstatymo reikalavimus atitinkančio nukentėjusiojo N. K. skundo arba jo atstovės pagal įstatymą V. K. pareiškimo pradėti ikiteisminį tyrimą, arba prokuroro reikalavimo. Remiantis bylos medžiaga nėra pagrindo sutikti su Apelianto nuomone.
10. BK 140 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką asmuo atsako tik tuomet, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius. Šią nuostatą detalizuoja BPK 167 straipsnis. Pagal BPK 167 straipsnį ikiteisminis tyrimas dėl BK 140 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Jei nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos turi būti pradėtas prokuroro reikalavimu. Jeigu ši nusikalstama veika turi smurto artimoje aplinkoje požymių, ikiteisminis tyrimas pradedamas, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas ir procesas vyksta bendra tvarka. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139-511/2020)
11. Kaip matyti iš pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini), ikiteisminis tyrimas pradėtas Panevėžio apygardos prokuratūroje gavus L. M. pranešimą apie tai, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje 2019 m. sausio mėnesį sanitaras, sukonfliktavęs su ligoninėje besigydančiu N. K. du kartus sudavė ligoniui N. K. kumščiu į burnos sritį. Tiriama nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ( 1 t., b. l. 1-2).
12. Vadovaujantis BPK 167 straipsniu ir prokuroro reikalavimu ginant N. K., kuris negali ginti savo teisių interesus, ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) pavesta atlikti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį prokurorui savo valią išreiškiant rezoliucijos lapu. (1 t., b. l. 4)
13. Nagrinėjamu aspektu, aukštesniojo teismo teisėjų kolegija atkreipia Apelianto dėmesį į kasacinę teismų praktiką, kuri nurodo, jog net jeigu nusikalstamos veikos kvalifikavimas byloje būtų pakeistas prokuroro iniciatyva ar ikiteisminio tyrimo metu, tai nereiškia BPK 167 straipsnio nuostatų pažeidimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-697/2020)
14. Nors Apelianto įsitikinimu byloje esanti prokurorės rezoliucija yra netinkamas procesinis dokumentas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka ir sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti BPK 167 straipsnio reikalavimų pažeidimo. Šiuo atveju svarbu tai, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimas prokuroro iniciatyva pakeistas ikiteisminio tyrimo metu, todėl laikytina, kad prokuroro valia pakeitus veikos kvalifikavimą yra išreikšta tinkamai.
15. Byloje nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą pradėjus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir Panevėžio apskrities policijos komisariato Rokiškio rajono policijos tyrėjui A. Z. pagal gautą informaciją surašius tarnybinį pranešimą Panevėžio apygardos prokuratūrai, prokuroras pakeitė veikos kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jo išduotame rezoliucijos lape aiškiai įvardintas ikiteisminio tyrimo pradėjimo (tęsimo) pagrindas - pavedimas ikiteisminio tyrimo institucijai atlikti ikiteisminį tyrimą prokuroro reikalavimu ginant nukentėjusįjį N. K., kuris negali pats ginti savo teisėtų interesų. Nors prokuroro reikalavimas kaip procesinis sprendimas įformintas rezoliucija, o ne kaip atskiras procesinis dokumentas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą BPK 167 straipsnio nuostatos pažeistos nebuvo.
Dėl įrodymų vertinimo
16. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Minėto straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš to išplaukia, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu bei nuspręsti ar jai grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. , o taip pat privalu įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai bei jų visumą.
17. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir nešališkai ištyrė nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nuteistojo kaltumas nagrinėjamu atveju grindžiamas pirmosios instancijos teisme ištirtais ir minėtame nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, yra gauti teisėtais būdais ir priemonėmis.
18. Didžiąją apeliacinio skundo turinio dalį sudaro byloje esančių liudytojų parodymų analizė, atkreipiant dėmesį, jog daugelis aplinkybių, užfiksuotų (duomenys neskelbtini) skyriaus vaizdo stebėjimo akte nebuvo patvirtintos nei vieno įvykį tiesiogiai mačiusio liudytojo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiuo skundo argumentu, tačiau sprendžia, kad tai nedaro atskiruose akto punktuose užfiksuotų A. M. veiksmų nepagrįstais ar neįvykusiais, jei juos patvirtina kiti bylos įrodymai.
19. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmos instancijos teismas labai detaliai išanalizavo (duomenys neskelbtini) skyriaus vaizdo stebėjimo kamerų peržiūrėjimo aktą ir, nustačius jo kai kurių dalių neatitikimą tarp liudytojų parodymų ir vaizdo stebėjimo kamerų peržiūros akte nurodytų aplinkybių, sprendė, kad (duomenys neskelbtini) skyriaus vaizdo stebėjimo kamerų peržiūrėjimo akte 2019 m. sausio 21 d. (2 t., b. l. 139) įvykio aplinkybės užfiksuotos netiksliai, todėl jo nelaikė vientisu rašytiniu įrodymu, kuriame būtų objektyviai aprašytos įvykio aplinkybės ir jame nurodytas aplinkybes vertino kritiškai. Pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vaizdo stebėjimo aktu vadovavosi ne visa apimtimi, o įvykio aplinkybes, užfiksuotas minėtame akte vertino tik kitų bylos aplinkybių kontekste, apie įrašų akte teisingumą spręsdamas ir vertindamas liudytojų parodymus bei kitus rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, todėl papildomai analizuoti minimą aktą, kurio pirmos instancijos teismas nelaikė vientisu dokumentu sprendžiant dėl jo atitikimo kitiems bylos įrodymams nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, skundą nagrinėjantis teismas šio apeliacinio skundo argumento detaliau neanalizuoja ir nevertina, o (duomenys neskelbtini) skyriaus vaizdo stebėjimo akto atskirais punktais vadovaujasi tik kartu su kitais bylos įrodymais.
20. Apeliaciniame skunde išreiškiamos dvejonės dėl to, kad nenustatytos objektyvios priežastys, kodėl dar nebaigus tirti analizuojamo įvykio ir ligoninės vadovui nepriėmus sprendimo, įvykio vaizdo įrašas buvo ištrintas.
21. Atsakant į šį skundo argumentą, iš bylos medžiagos matyti, kad duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. M. paaiškino, jog šių metų sausio mėnesio viduryje buvo gauta informacija, kad sanitaras A. M. buvo užpultas agresyviai nusiteikusio paciento. Ligoninės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija vaizdo įrašų peržiūrėjimui iš liudytojos A. M., L. R. ir dar vieno asmens, kuris tuo metu atostogavo. Liudytoja paaiškino, jog vaizdo įrašai nėra įrašinėjami, praėjus 7 dienoms ant vaizdo įrašų yra daromi nauji įrašai ir tokiu būdu ankstesni vaizdo įrašai nėra išsaugojami. Šiuo atveju, buvo sudaryta komisija analizuojamam įvykiui tirti, nes taip numato darbuotojų darbo saugos reikalavimai. Vaizdo įrašų peržiūroje gali dalyvauti tik direktoriaus įsakymu sudaryta komisija. Po peržiūros buvo akivaizdu, jog A. M. paaiškinimas skyrėsi nuo to kas užfiksuota įraše. A. M. pasakė, kad jo pateiktas pirmas paaiškinimas, kad pacientas pirmas užpuola sanitarą, neatitinka tikrovės, todėl jis po keleto dienų parašė kitą paaiškinimą, kad jį provokavo ir A. M. pacientui sudavė, todėl kad gynėsi. Pasak liudytojos, tai buvo pirmas atvejis jos praktikoje kai sanitaras užpuolė ir sumušė pacientą. (2 t., b. l. 41-42).
22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybinių įstaigų ar institucijų sisteminami vaizdo ar garso įrašai įprastai turi nustatytą saugojimo terminą, tą terminą nustato kiekviena įstaiga ar institucija savarankiškai, atsižvelgiant į vaizdo ar garso įrašų panaudojimą. Vaizdo įrašų peržiūroje dalyvavo darbuotojų saugos, sveikatos ir civilinės saugos specialistė A. M., kuri nurodė, kad įvykį tyrė būtent sanitaro atžvilgiu, nes sanitaras primušė ligonį, o kompiuterių sistemos specialistas L. R., parodė, kad iš vaizdo, situacija buvo tokia, kad sanitaras provokavo pacientą. Pirmas pradėjo smūgiuoti sanitaras, o po to ir ligonis „ davė atgal“ (3 t., b. l. 189-201).
23. Taigi pagal pateiktą paaiškinimą akivaizdu, jog ligoninėje galiojanti tvarka numato 7 dienų vaizdo įrašo saugojimo terminą, nors saugojimo terminas trumpas, tačiau ligoninės administracija ėmėsi visų būtinų ir pagal galiojančią vidaus tvarką nustatytų reikalavimų siekiant užfiksuoti vaizdo medžiagos turinį. Tai, kad vaizdo medžiaga nėra išlikusi nesuteikia pagrindo abejoti liudytojų, kurie matė vaizdo įrašą parodymais.
24. Nors Apeliantas skunde teigia, jog nukentėjusysis yra suinteresuotas jį apkaltinti, tačiau šioje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad nukentėjusysis galėtų turėti tikslą apkalbėti nuteistąjį. Tokių aplinkybių nenurodė nei I. K. gydanti gydytoja I. B., nei jį apžiūrėjusi gydytoja H. B., kurios ne tik po įvykio bendravo su nukentėjusiuoju, bet ir sprendė dėl jo psichikos būklės ir bendros gydymo eigos VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Tokie skundo teiginiai laikytini visiškai nepagrįstais ir atmetami, nes A. M., dirbdamas sanitaru VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje suprato, kad dirba su specifiniais ligoniais, todėl bendraujant su jais privalo ramiai reaguoti į pacientų priešiškus veiksmus ir susilaikyti nuo bet kokių konfliktų su jais.
25. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
26. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad gavęs iš l. e. skyriaus vedėjos pareigas H. B. informaciją apie 2019-01-15 įvykusį konfliktą tarp paciento N. K. ir sanitaro A. M., ligoninės direktorius A. L. pavedė ištirti įvykį A. M. (2 t., b. l.14 ). Liudytoja A. M. parodė, kad įvykį tyrė būtent sanitaro atžvilgiu, o perskaičiusi A. M. paaiškinimus suprato, kas jo paaiškinimas apie įvykio aplinkybes akivaizdžiai skiriasi nuo peržiūrėto vaizdo įrašo.(2 t. 41-43 b.l.).
27. Liudytoja H. B. parodė, kad 2019-01-15, apie 10.00 val. įvyko ligonio konfliktas su sanitaru, kurio metu N. K. buvo prakirstos, nubrozdintos lūpos, kaktoje buvo paraudimas. Nurodė, kad N. K. 2019-01-18 sakė, kad jam skauda viršutinį žandikaulį – krūminį dantį, dėl ko jis buvo apžiūrėtas odontologo. Buvo pašalintas 24-as dantis (1 t., b. l. 196). Liudytoja I. B., N. K. gydanti gydytoja, parodė, kad sesutė N. G. pranešė apie tai, kad N. K. mušasi su sanitaru. N. K. buvo skirtas suvaržymas. Ligonį ji apžiūrėjo apie 10.45 val. Matė sužalotą jo veidą. Buvo patinusi lūpa, kaktoje buvo guzas, kitoje pusėje nedidelis įbrėžimas viršugalvyje – mažytis, paviršinis. Į klausimą, kodėl mušėsi, atsakė, kad sanitaras pirmas pradėjo. Kad skauda dantį ligonis pradėjo skųstis tą pačią dieną. Jam buvo skirtai vaistai nuo skausmo. (1 t., b. l. 93).
28. Specialisto išvadoje Nr. G 314/2019(05), užfiksuota, kad N. K. nustatyta odos įdrėskimai pakaušyje, kairės pusės viršutinės ir apatinės lūpos sumušimas, pasireiškęs lūpų tinimu ir kraujo pėdsakais lūpų gleivinėje. Nustatyti sužalojimai padaryti kietais bukais ir bukabriauniais daiktais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Kairės pusės viršutinė ir apatinės lūpos sumušimas padarytas mažiausia 1 trauminiu poveikiu. Odos įdrėskimai pakaušio srityje padaryti mažiausiai 1 trauminiu poveikiu. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. (1 t., b. 97-103). Specialisto išvadoje Nr. pG 208/2020 ( 05 ) nurodoma, kad atlikus papildomą tyrimą, buvo nustatytas N. K. kairės pusės viršutinio ketvirto ( 24-o) danties šaknies lūžis, pagal lokalizaciją, galėjo būti padarytas nuo smūgio į kairę veido pusę. Kairės pusės viršutinio ( 24 - o ) danties šaknies lūžis vertinamas kaip vieno danties netekimas ir kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (3 t., b. l. 120-121). Teisiamajame posėdyje apylinkės teisme specialistas R. Ž. paaiškino, kad abi išvados buvo atliktos pagal medicininių dokumentų duomenis ir paaiškino, kad lūpų sumušimas, pasireiškęs tinimu ir danties netekimu, galėjo būti padaryti vieno smūgio metu. Šaknies lūžis turėjo būti padarytas vieno trauminio smūgio metu.
29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjęs N. K. yra ligonis, gydomas specializuotoje psichikos ligomis sergančių asmenų ligoninėje, todėl pagrįstai pirmos instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo parodymus vertino nesuteikdamas jiems išskirtinumo, o kartu su kitais bylos įrodymais, t. y. vertino visų įrodymų visumą. Pirmos instancijos teismas nustatė N. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu apie suduotų smūgių skaičių prieštaringumą -pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodyta, kad 2019 m. sausio mėn. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės sanitaras sukonfliktavęs su pacientu N. K. jam 2 kartus sudavė kumščiu į burnos sritį, po ko N. K. nukrito ant grindų ( 1 t.b.l.1-2), liudytojo L. M. parodymus, kad matė kaip sanitaras N. K. du kartus trenkė į burnos sritį, po smūgių N. K. nugriuvo ( 1 t.b.l.165-167), (duomenys neskelbtini) skyriaus vaizdo stebėjimo kamerų peržiūrėjimo akto 2019 m. sausio 21 d., įrašą, kad 10.04.12 val. sanitaras dešine ranka smogia pacientui į galvą, pacientui spyrus į sanitaro kojas, sanitaras vėl smogia dešine ranka į paciento galvą. 10.04.25 val. – prišokęs prie paciento kumščiu smogia jam į galvą ( 2 t, b.l.139), todėl kritiškai vertino N. K. parodymus. Tai, kad sanitaras A. M. ir N. K. buvo susikibę, ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytoja N. G., dirbusi slaugytoja, kuri nurodė, kad matė, kaip sanitaras A. M. ir N. K. stumdėsi, po to N. K. nukrito ( 2 t, b.l. 5-7), bei liudytoja H. B., kuri teigė kad dalį vaizdo įrašo matė, t.y. matė darbuotojo abiejų rankų judesius, kuriuos teismo posėdžio metu įvardino kaip „boksavimas“ ( 1 t, b.l. 199-201).
30. Nagrinėjamu atveju, A. M., kaip VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės sanitaras, buvo supažindintas su saugos ir sveikatos instrukcija kurios 15.1 punkte nurodyta, kad bendraujant su agresyviai nusiteikusiais ligoniais reikia vengti konfliktų, agresijos, ramiai reaguoti į pacientų priešiškus veiksmus, laikytis bendravimo kultūros, etikos normų, tačiau šių reikalavimų nesilaikė ir ramiai nereagavo į N. K. elgesį, o priešingai, jo atžvilgiu panaudojo neteisėtus veiksmus (2 t.b.l.131-138),
31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant nustatytoms aplinkybėms, objektyvūs bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusiajam N. K. nustatyti sužalojimai, specialisto išvada įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. 97-103) buvo padaryti A. M. veiksmais, kuris tyčia, provokuodamas palietė ranka paciento N. K. petį, mostelėjo ranka pacientui N. K. prieš veidą, sudavė vieną smūgį dešine ranka pacientui N. K. į veidą; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, N. K. spyrus jam, t. y. A. M., į koją, sudavė vieną smūgį dešine ranka pacientui N. K. į veidą; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, kumščiu sudavė nukentėjusiajam N. K. į galvą, dėl ko N. K. nugriuvo ant grindų. A. M. atlikdamas nurodytus fizinio poveikio veiksmus suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė galinčius kilti padarinius nukentėjusiojo sveikatai ir tokiais savo veiksmais tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą.
32. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamą nuosprendį ir kitą bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, juos atmeta kaip nepagrįstus, nes pirmos instancijos teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Dėl būtinosios ginties
33. Apeliaciniame skunde ginčijamas baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio – taikymas; teigiama, kad Apeliantas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 140 straipsnio 1 dalis), nes realizavo teisę į būtinąją gintį (BK 28 straipsnis).
34. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis).
35. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-319/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-291-942/2018 ir kt.). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015 ir kt.).
36. Patikrinus skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytą įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus, pirmos instancijos teismas, nepripažindamas Apelianto veiksmuose buvus būtinosios ginties (BK 28 straipsnio) požymių, teisės taikymo klaidos nepadarė.
37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į A. M. po įvykio duotus paaiškinimus, t. y. pirmame paaiškinime rašytame tiriant įvykį (duomenys neskelbtini) ligoninėje jis nurodė, kad buvo užpultas agresyviai nusiteikusio paciento. Kai pradėjo pacientas mosikuoti rankomis, smūgiavo jam į nosį ir lūpą, jis bandė atsistumti. Atsistūmimo metu ligonis parkrito prie stalo kampo ir susižalojo (2 t., b. l. 122). Peržiūrėjus vaizdo įrašą A. M. informavo A. M., kad jo pateiktas pirminis paaiškinimas, kad pacientas jį pirmas užpuolė neatitinka tikrovės, todėl po kelių dienų jis pateikė kitą paaiškinimą (2 t., b. l. 41-42). Antrame paaiškinime A. M. nurodė, kad N. K. sugriebus jį už krūtinės, kažkaip suveikė saugos instinktas ir jis jam trenkė, po to N. K. trenkė atgal, kol juos išskyrė, tada vėl sudavė N. K. ir jis parkrito (2t., b. l. 123). Teisiamajame posėdyje apylinkės teisme A. M. nurodė, kad jo paties veiksmas buvo tik toks, kad atsitraukti nuo N. K. – atsistūmė į kaklo sritį, kai jis sugriebė už krūtinės, paprasčiausiai jam buvo delnu suduota stūmimo metu į kaklo sritį ir N. K. griuvo ant nugaros. Taigi, A. M. tris kartus keitė savo paaiškinimą apie analizuojamą įvykį, o tai kelia pagrįstų dvejonių dėl nuteistojo pateikiamų įvykio versijų tikrumo, tuo labiau, kad jau aukščiau aptartais įrodymais ir teismo argumentais, A. M. dėstomos įvykių versijos yra pilnai paneigtos.
38. Atsižvelgiant į tai kas aptarta, į specialisto R. Ž. paaiškinimą, kad N. K. padarytas sužalojimas būdingas kaip padarytas kumščiu, A. M. nurodyta aplinkybė, kad jo paties veiksmas buvo tik toks, kad atsitraukti nuo N. K., t.y. jis atsistūmė į kaklo sritį, kai N. K. sugriebė už krūtinės, jam delnu sudavė stūmimo metu į kaklo sritį ir N. K. griuvo ant nugaros, vertintina kritiškai ir laikytina nuteistojo gynybinė pozicija.
39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. M. veiksmai nevertinti kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, nes nenustatytas pavojingas, realus ir akivaizdus N. K. kėsinimasis, nuo kurio jis būtų turėjęs teisę gintis.
Dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo
40. Apelianto teigimu, byloje pateiktas civilinis ieškinys dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo neturėjo būti tenkinamas, jis turi būti atmestas arba paliktas nenagrinėtu.
41. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo N. K. įstatyminė atstovė, globėja V. K. pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš A. M. N. K. 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir 1040 Eur. turtinės žalos atlyginimo (3 t., b.l. 170-171).
42. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad žalą nukentėjusiajam A. M. padarė tyčia, t. y. pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį sergantį psichine liga ir gydomą psichiatrijos ligoninėje, tai padarė būdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės sanitaru, susipažinęs su sanitaro saugos instrukcijomis, su pareigybėmis, žinodamas, kad bendraujant su agresyviai nusiteikusiais ligoniais būtina vengti konfliktų, agresijos, ramiai reaguoti į pacientų priešiškus veiksmus, taip pat į sukeltas pasekmes - kairės pusės viršutinės ir apatinės lūpos sumušimus, pasireiškusius tinimu ir kraujo pėdsakais lūpų gleivinėje bei 24 danties šaknies lūžį, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam N. K. sveikatą.
43. Visiškai pritartina teismo išvadai, jog nukentėjusiojo patirtos žalos aspektu, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (LR CK 1.5 str.), bei atsižvelgiant į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo byla Nr. e2A-387-603/2019, Vilniaus regiono apylinkės teismo byla Nr. 1-175-517/2020 ir kt.) pagrįstai nustatytas 700 Eur N. K. patirtos neturtinės žalos dydis. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį įvertino ne tik įvykio metu N. K. sukeltas neigiamas pasekmės, bet ir būsimus išgyvenimus ateityje. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmos instancijos teismo nustatytiems neturtinės žalos kriterijams, kad po patirto sumušimo odontologas nukentėjusiajam ne tik pašalino dantį, bet ir tai, kad ateityje reikės dėti implantą, dėl padarytų sužalojimų, ypač dėl danties šaknies lūžio, N. K. jautė skausmą, tam tikrus nepatogumus nukentėjusysis patyrė ir pašalinus sužalotą dantį. Pirmos instancijos teismas taip pat įvertino tai, kad jokių duomenų apie liekamuosius reiškinius byloje nėra, nukentėjusysis nedarbingas, tad jam padaryti sužalojimai nesukėlė pasekmių nei darbo ir neturtinės žalos dydį nuo 1000 Eur sumažino iki 700 Eur, todėl jo mažinti dar daugiau bendrame bylos įrodymų kontekste arba jį atmesti nėra pagrindo. Kadangi ieškinys dėl 1040 Eur turtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimo neaptaria ir dėl to nepasisako.
Dėl paskirtos bausmės
44. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. M. bausmę, nepažeidė BK 54 straipsnyje įtvirtintų bausmės skyrimo pagrindų, įvertino visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė ne per griežtą bausmę.
45. Parenkant Apeliantui bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad A. M. padaryta veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, jis teistas, tačiau teistumas jo atžvilgiu jau yra išnykęs (3 t., b. l. 18-20), nebaustas administracine tvarka (3 t., b. l. 22), dirbantis (3 t., b. l. 23-25), veiką padarė ligonio atžvilgiu, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, A. M. skirta viena iš švelnesnių sankcijoje numatyta laisvės apribojimo bausmė, jos dydį parenkant nuo BK 48 straipsnio 2 dalyje numatyto bausmės minimumo 3 mėn. link vidurkio ir nustatant 9 mėn. bausmės trukmę su intensyviąja priežiūra bei įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.
46. Nors atsižvelgiant į apeliacinio skundo turinį argumentai dėl netinkamai paskirtos bausmės ir nėra išsakomi, tačiau apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje priimtas pagrįstai, kartu pažymi, kad bausmės klausimas išspręstas taip pat tinkamai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. M. apeliacinį skundą atmesti.