Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Mikuckienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo X atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo X pareiškimą suinteresuotam asmeniui Y, išvadą teikianti institucija – Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

13. Teismas, apibendrinęs išvadas, nusprendė, kad nors vaiko išvežimas iš Ispanijos buvo neteisėtas, tačiau vaiko grąžinimas nėra galimas, nes nepilnametis vaikas yra prisitaikęs prie naujos aplinkos, nors ir neišbuvęs Lietuvoje vienerių metų. Teismo vertinimu, egzistuoja tiek fizinis, tiek emocinis vaiko prisitaikymo Lietuvoje aspektai, todėl nustatytos faktinės aplinkybės leidžia vadovautis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, t. y. šalių nepilnametis sūnus negrąžintinas į jo kilmės valstybę, nustačius, kad jis yra prisitaikęs prie naujos aplinkos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Pareiškėjas X atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pareiškėjo veiksmai, sužinojus apie neteisėtą nepilnamečio vaiko išvežimą į Lietuvą, inicijuojant teisminius procesus tiek Ispanijoje, tiek Lietuvoje dėl vaiko grąžinimo, patvirtina, kad pareiškėjas deda maksimalias pastangas susigrąžinti vaiką, dėl to teismo išvados, jog pareiškėjas nedėjo pakankamai pastangų matyti savo vaiką, yra nepagrįstos.

14.2. Suinteresuotas asmuo negeba tinkamai rūpintis vaiku, šią aplinkybę patvirtina A rašytinis liudijimas, kuriame teigiama, kad lankantis Y bute nepilnametis vaikas buvo su nešvariomis sauskelnėmis, bute vyravo netvarka, liudytojos B parodymai, kad suinteresuotas asmuo nenorėjo vaiko žindyti, buvo netvarkinga, Jungtinės Karalystės vaiko teisių institucijų sprendimas, kuriuo Y buvo apribota motinos valdžia jos nepilnametės dukters atžvilgiu. Pareiškėjo teigimu, suinteresuotas asmuo Y bet kada gali išvykdyti į Jungtinę Karalystę, kurioje gyvena jos dukra ir motina.

14.3. Nepilnametis vaikas Lietuvoje nėra praleidęs vienerių metų, neprisitaikęs prie naujos aplinkos, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties. Teismo pozicija nesilaikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nurodyto vienerių metų termino bei jį traktuoti kaip formalų neatitinka nei Hagos konvencijos esmės ir prasmės, nei užsienio valstybių teisminės praktikos dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio, nei teisės doktrinos. Hagos konvencijos 12 straipsnis suponuoja tik dvi galimybes: (1) jei prašymas grąžinti vaiką pateikiamas per vienerių metų terminą, vaikas turi būti grąžintas; (2) jei prašymas pateikiamas po šio termino, teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, jei šis jau prisitaikė naujoje aplinkoje. Taigi nepilnamečiui vaikui iki skundžiamos nutarties priėmimo Lietuvoje praleidus tik 9 mėnesius, teismas negalėjo jo atsisakyti grąžinti į Ispaniją.

14.4. Teismas, apskųsta nutartimi atsisakydamas grąžinti vaiką, kelis mėnesius praleidusį Lietuvoje ir dėl to prisitaikiusį prie naujos aplinkoje, į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę iš esmės įteisino vaiką pagrobusio suinteresuoto asmens neteisėtą elgesį. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad tinkamų priemonių vaiko grąžinimui užtikrinti nesiėmimas laikomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio pažeidimu (EŽTT byla Gnahore prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40031/98; EŽTT byla Ignaccollo prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 31679/96; EŽTT byla Karadzic prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35030/04).

14.5. Net jei manyti, kad Hagos 12 straipsnyje įtvirtintas terminas yra formalus, kurio galima nesilaikyti, byloje nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo teismui įvertinti, jog nepilnametis vaikas yra prisitaikęs prie gyvenamosios aplinkos Lietuvoje. Pareiškėjas yra pateikęs Ispanijos darželio, kurį lankė šalių sūnus, raštą, kuriame teigiama, kad vaikas ten jautėsi laimingas, buvo prisitaikęs. Pareiškėjas buvo nurodęs, o institucija, teikianti išvadą, tam pritarė, kad nepilnametis vaikas yra socialus, lengvai adaptuojasi, dėl to jam nekiltų sunkumų grįžus į Ispaniją.

14.6. Suinteresuotas asmuo gali grįžti gyventi į Ispaniją, nes puikiai kalba anglų kalba, Lietuvoje teikia valymo paslaugas, kurios būtų paklausios kurortiniame (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame suinteresuotas asmuo iki išvykimo gyveno. Nepilnamečiui vaikui yra užtikrinta vieta darželyje, tai leistų abiem tėvams dirbti. Be to, pareiškėjas suinteresuotam asmeniui padėtų finansiškai. Taigi kliūčių grįžti gyventi į Ispaniją suinteresuotam asmeniui nėra. Juo labiau kad byloje nepateikta įrodymų, jog suinteresuotas asmuo Lietuvoje užsiima darbine veikla ir gauna darbines pajamas, kurių pakanka sūnaus išlaikymui.

14.7. Byloje esantis šalių susirašinėjimas patvirtina, kad suinteresuotas asmuo ribojo pareiškėjo galimybes bendrauti su sūnumi, tai iš esmės tęsiasi iki šiol. Kad suinteresuotas asmuo nėra linkęs sudaryti sąlygas bendrauti su vaikais patvirtina kartu su atskiruoju skundu teikiamas naujas įrodymas – pareiškėjo susirašinėjimas su suinteresuoto asmens dukters tėvu, kuris patvirtino, jog jis nežino kur yra jo dukra. Taigi dėl tokio nepagrįsto ir principingo suinteresuoto asmens elgesio bei sūnui likus Lietuvoje, pareiškėjo galimybės bendrauti su vaiku visiškai sumenksta.

15. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Y prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

15.1. Faktiškai susiklosčiusi situacija, kai procesas dėl vaiko grąžinimo pradedamas nesuėjus vienerių metų terminui ir užsitęsia pakankamai ilgą laiką, lemia dar stipresnį vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos bei reikalauja Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą taikyti ne formaliai, bet atsižvelgiant į pagrindinį vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą. Teismas, siekdamas užtikrinti vaiko, tėvų bei viešosios tvarkos interesų balansą, vaiko interesams turi teikti pagrindinį dėmesį. Taigi vaiko interesai gali būti pripažinti turinčiais pirmenybę prieš tėvų interesus (EŽTT 2003 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Sahin prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 30943/96), nors tėvų interesai, ypač jų interesas bendrauti su vaiku, turi būti įvertintas, siekiant užtikrinti tinkamą minėtų interesų balansą (EŽTT 2003 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Sahin prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 30943/96; 2004 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Haase prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 11057/02; 2002 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Kutzner prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 46544/99).

15.2. Nagrinėjamu atveju sūnų grąžinus į Ispaniją būtų esmingai pakenkta jo interesams ir jam padaryta neatitaisoma žala, nes vaikas Ispanijoje nepritaptų dėl kalbos ir kultūros skirtumų, nebūtų užtikrinta vaiko teisė gyventi su tuo iš tėvų, kuris labiau užtikrintų jo interesus. Suinteresuotam asmeniui su sūnumi gyvenant Ispanijoje, jie ne kartą keitė gyvenamąją vietą. Vaikas buvo tokio amžiaus, kai jis dar nesuvokė jį supančios aplinkos, jam svarbiausia buvo motina. Vaiku nuo pat jo gimimo nepertraukiamai rūpinosi suinteresuotas asmuo, su kuriuo sūnų sieja itin artimas ir stiprus emocinis ryšys. Nors šalių santykiai yra įtempti, tačiau suinteresuotas asmuo neriboja pareiškėjo ir vaiko bendravimo, priešingai, jį skatina.

15.3. Suinteresuotas asmuo neketina vykti gyventi į Ispaniją, nes nemoka ispanų kalbos, neturi ten būsto, neketina su pareiškėju kartu gyventi jo nuomojame bute. Didesnes galimybes grįžti gyventi į Lietuvą turi būtent pareiškėjas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

17. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui X ir suinteresuotam asmeniui Y nesant santuokoje (duomenys neskelbtini) Ispanijoje gimė sūnus Z. Po vaiko gimimo abi šalys gyveno Ispanijoje. Nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta taip pat buvo deklaruota Ispanijoje, kur vaikas lankė darželį, buvo užregistruotas gydymo įstaigoje.

18. Byloje nustatyta, kad Ispanijos (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismas 2023 m. liepos 20 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė nustatyti kintančią šalių su jų nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarką. Ispanijos (duomenys neskelbtini) provincijos teismo 2024 m. balandžio 11 d. sprendimu Ispanijos pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pakeistas, vaiko globos teises paskiriant pareiškėjui X.

19. Bylos duomenimis, suinteresuotas asmuo su nepilnamečiu vaiku 2023 m. rugpjūčio mėn. grįžo gyventi iš Ispanijos į Lietuvą. Remiantis pareiškėjo paaiškinimais, jam apie suinteresuoto asmens ir nepilnamečio vaiko išvykimą iš Ispanijos į Lietuvą tapo žinoma 2023 m. lapkričio–gruodžio mėn. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas 2024 m. balandžio 30 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl vaiko grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijoje.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo pareiškimą, skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad vaikas neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje, neturint apelianto sutikimo, bei, jog neegzistuoja Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies (b) punkte numatyta vaiko negrąžinimo išimtis, t. y. kad vaiko grąžinimas į Ispaniją sukeltų jam neatitaisomą žalą, tačiau, vadovaudamasis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi, atsisakė grąžinti vaiką į Ispaniją, nes nustatė, jog vaikas fiziškai ir emociškai yra prisitaikęs prie naujos aplinkos. Apeliantas su teismo sprendimu atsisakyti grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijoje nesutinka ir teigia, kad nesant praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas iš Ispanijos, teismas neturėjo pagrindo jo atsisakyti grąžinti į Ispaniją ir vertinti vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos, nes Hagos konvencijos 12 straipsnyje nustatytas terminas nėra formalus; be to, net jei Hagos konvencijos 12 straipsnyje įtvirtintą terminą vertinti kaip formalų, kurio galima nepaisyti, nepilnametis vaikas nėra prisitaikęs prie gyvenamosios aplinkos Lietuvoje.

21. Taigi nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė patenkinti pareiškėjo (vaiko tėvo) prašymą išduoti leidimą grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijoje, yra pagrįsta ir teisėta. Apeliantas atskiruoju skundu neginčija teismo nutarties dalių, kuriomis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vaikas neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje, neturint apelianto sutikimo, bei, jog neegzistuoja Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies (b) punkte numatyta vaiko negrąžinimo išimtis, t. y. kad vaiko grąžinimas į Ispaniją sukeltų jam neatitaisomą žalą, todėl teisėjų kolegija dėl šių pirmosios instancijos teismo nutarties dalių nepasisakys. Apeliacinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi, atsisakė grąžinti vaiką į Ispaniją.

Dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų (ne)priėmimo

24. Spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą, ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

25. Teisėjų kolegija CPK 314 straipsnyje įtvirtintų sąlygų ir išimčių pareiškėjo pateikto naujo įrodymo priėmimui apeliacinės instancijos teisme nenustatė. Nors aptariamas pokalbis socialiniame tinkle tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens dukters tėvo vyko 2024 m. birželio 19 d., t. y. jau po skundžiamos nutarties priėmimo, įrodymą, kuriuo grindžia savo pareiškimą, pareiškėjas turėjo pareigą pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 7 straipsnio 2 dalis), nes bylos nagrinėjimo dalykas ir pagrindas pareiškėjui buvo žinomi. Pareiškėjas nenurodė priežasčių, sudariusių kliūtis šį įrodymą pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi naujai teikiamo įrodymo turinį, konstatuoja, kad pateiktas naujas įrodymas nesusijęs su byla, neturi įtakos sprendžiamam klausimui, nepatvirtina ir nepaneigia turinčių esminės reikšmės ginčo klausimui aplinkybių, nes šiuo atveju sprendžiama, ar yra pagrindas leisti grąžinti pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sūnų į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijoje, o ne tėvų valdžios kito suinteresuoto asmens vaiko atžvilgiu įgyvendinimo klausimas. Be to, pareiškėjo pateikto naujo įrodymo priėmimas galėtų užvilkinti bylos nagrinėjimą, nes kiltų poreikis sudaryti galimybę suinteresuotam asmeniui pateikti nuomonę dėl naujo įrodymo reikšmės nagrinėjamam klausimui. Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti pareiškėjo kartu su atskiruoju skundu pateiktą naują įrodymą.

Dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties taikymo

26. Šioje nutartyje jau buvo minėta, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nepilnametis vaikas yra neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje, neturint apelianto sutikimo. Tačiau pagal Hagos konvenciją neteisėtas nepilnamečio vaiko išvežimo ir (ar) laikymo faktas nėra absoliutus pagrindas visais atvejais grąžinti jį į kilmės valstybę, nes kai kuriais išimtiniais atvejais toks grąžinimas prieštarautų vaiko interesams. Viena tokia bendros taisyklės išimtis ir pagrindas, kuriuo remdamasis teismas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę, yra įtvirtinta Hagos konvencijos 12 straipsnyje.

27. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį, jei vaikas neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta Hagos konvencijos 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad net jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos. Pastarosios normos tikslas – užtikrinti vaiko interesų apsaugą tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai patvirtina jo prisitaikymą prie naujos aplinkos.

28. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad yra pagrindas pritaikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį, nes nustatė, jog vaikas fiziškai ir emociškai prisitaikė prie naujos aplinkos, esamos situacijos stabilumas visiškai atitinka mažamečio vaiko interesus, todėl atsisakė grąžinti vaiką į Ispaniją.

29. Apeliantas su pirmiau nurodytomis teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad nesant praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas iš Ispanijos, teismas neturėjo pagrindo jo atsisakyti grąžinti į Ispaniją ir vertinti vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos, nes Hagos konvencijos 12 straipsnyje nustatytas terminas nėra formalus ir betikslis. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais atskirojo skundo argumentais dėl toliau nurodomų priežasčių.

30. EŽTT yra pažymėjęs, kad visuose sprendimuose, susijusiuose su vaikais, svarbiausias turi būti jų interesas, kuris susideda iš dviejų dalių. Viena vertus, vaiko interesas reikalauja jo ryšių su šeima palaikymo (išskyrus tuos atvejus, kai įrodoma, kad šeima yra ypač netinkama). Tai lemia, kad šeimos ryšiai gali būti nutraukti tik išimtiniais atvejais ir turi būti padaryta visa, kas įmanoma, siekiant išsaugoti asmeninius santykius, ir, jeigu reikia, „atstatyti“ šeimą (EŽTT 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Gnahoré prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40031/98). Kita vertus, vaiko interesus aiškiai atitinka siekis užtikrinti jo vystymąsi patikimoje aplinkoje ir pagal Konvencijos 8 straipsnį nė vienas iš tėvų negali imtis priemonių, kurios darytų žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi (EŽTT 2010 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 41615/07).

31. EŽTT taip pat yra akcentavęs, kad esama bendro sutarimo (įskaitant tarptautinę teisę), jog visuose sprendimuose, susijusiuose su vaikais, jų geriausi interesai turi būti svarbiausi. Šie interesai nėra tokie patys kaip tėvų ir pagal Hagos konvenciją dėl vaiko grąžinimo pateiktų prašymų kontekste (besiskiriančiame nuo globos procesų) geriausi vaiko interesai turi būti vertinami, atsižvelgiant į Hagos konvencijoje įtvirtintas išimtis, susijusias su laiko tėkme (12 straipsnis), Hagos konvencijos 13 straipsnio taikymo sąlygomis (a punktas) ir „didelės rizikos“ veiksnio egzistavimu (b punktas), bei laikantis pagrindinių prašomos valstybės principų, susijusių su pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių apsauga (20 straipsnis) (EŽTT 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje X prieš Latviją, pareiškimo Nr. 27853/09).

32. Lemiamą reikšmę turi tai, ar buvo pasiekta teisinga pusiausvyra, kuri turi egzistuoti tarp konkuruojančių interesų – vaiko, abiejų tėvų ir viešosios tvarkos – neviršijant valstybėms tokiose bylose suteiktos diskrecijos laisvės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus ir kad neteisėto išvežimo prevencijos ir skubaus grąžinimo tikslai atitinka specifinę „geriausių vaiko interesų“ sampratą (EŽTT 2021 m. birželio 30 d. sprendimas byloje Thompson prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 36048/17).

33. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant vaiko grąžinimo į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ir į kurią negrąžinamas, klausimą, turi būti siekiama užtikrinti tinkamą vaiko ir jo tėvų (globėjų) interesų balansą. Vaiko interesams tokiu atveju visgi teiktinas pagrindinis dėmesys, nes vaikas, neabejotinai, yra socialiai jautresnis, labiau pažeidžiamas, negu jį globojantys suaugę asmenys. Prioritetas vaiko interesų apsaugai teiktinas atsižvelgiant į tai, kad valstybės įvairių tarptautinių organizacijų lygmeniu yra išreiškusios valią, jog, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų (nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai), svarbiausia – vaiko interesai (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Toks aiškinimas taip pat atitinka Hagos konvencijos preambulėje įtvirtintą nuostatą, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausi yra vaikų interesai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-6-2013; 2022 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-362-910/2022 20 punktą).

34. Aukščiau nurodyta EŽTT ir Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencija suponuoja išvadą, kad nagrinėjamos kategorijos bylose tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje prioritetas teikiamas vaiko interesų apsaugai, dėl to, priešingai nei teigia apeliantas, vienokio ar kitokio termino, įtvirtinto Hagos konvencijos 12 straipsnyje, kaip pagrindo sprendimui dėl vaiko (ne)grąžinimo priimti, formalus pritaikymas, nevertinant vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos, negali besąlygiškai tapti svariausiu ir lemančiu kriterijumi grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą vaiko interesų apsaugos atžvilgiu.

35. Priešingai nei nurodo apeliantas, Hagos konvencijos 12 straipsnyje nurodyto vienerių metų termino reikšmė turi būti vertinama ir aiškinama ne izoliuotai, bet kompleksiškai Hagos konvencijos konstatuojamosios dalies antrosios pastraipos, kurioje įtvirtintas vaikų interesų prioritetas, ir kitų šios konvencijos nuostatų, kuriuose įtvirtintos išimtys ir pagrindai, kai teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę (Hagos konvencijos 12, 13, 20 straipsniai), bei kitų tarptautinių teisės aktų nuostatų (pvz., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis) kontekste. Toks sisteminis Hagos konvencijos 12 straipsnio nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad vaiko grąžinimo procedūra, nepriklausomai nuo aptariamo termino trukmės, nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o turi būti aiškinama ir taikoma neformaliai, atsižvelgiant į šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą. Priešingas aptariamo termino aiškinimas prieštarautų Hagos konvencijos ir kitų tarptautinių teisės aktų nuostatoms, kurios, kaip minėta, įtvirtina būtent vaiko interesų viršenybę prieš kitus tikslus.

36. Būtent tokios pozicijos dėl Hagos konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinto termino reikšmės laikomasi ir EŽTT jurisprudencijoje, pabrėžiant, kad darnus Konvencijos ir Hagos konvencijos aiškinimas gali būti pasiektas išpildžius dvi sąlygas. Pirma, valstybės, kuriai pateiktas prašymas grąžinti vaiką, teismas privalo iš tikrųjų atsižvelgti į veiksnius, galinčius nulemti skubaus vaiko grąžinimo išimties taikymą pagal Hagos konvencijos 12, 13 ir 20 straipsnius, ypač kai šiuos veiksnius nurodo viena iš proceso šalių. Nacionalinis teismas nurodytu klausimu privalo priimti pakankamai motyvuotą sprendimą tam, kad teismas galėtų patikrinti, ar nurodyti klausimai buvo veiksmingai išnagrinėti. Antra, šie veiksniai turi būti vertinami Konvencijos 8 straipsnio kontekste (EŽTT 2010 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 41615/07; 2021 m. birželio 30 d. sprendimas byloje Thompson prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 36048/17). Be to, Hagos konvencijos aiškinamojoje ataskaitoje taip pat teigiama, kad terminas Hagos konvencijos 12 straipsnyje buvo nustatytas siekiant sudaryti galimybę turėti objektyvesnio pobūdžio pagrindą, sprendžiant vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos klausimą (žr. Hague Conference on Private International Law. Explanatory Report, 107 punktą).

37. Nors apeliantas atskirajame skunde nurodo Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1105-381/2019, kurioje, pasak apelianto, konstatuota, jog Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtimi galima remtis tik tuo atveju, jei yra praleistas vienerių metų terminas kreiptis dėl vaiko pagrobimo, tačiau nurodomoje byloje teismo leidimas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę buvo pagrįstas, be kita ko, vaiko prisitaikymo vertinimu Lietuvoje, t. y. tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai įvertino vaiko prisitaikymo lygį Lietuvoje (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1105-381/2019 42 punktą).

38. Lietuvos apeliacinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kurioje Hagos konvencijos 12 straipsnyje įtvirtintas vienerių metų terminas pripažįstamas procedūriniu, formaliu, neturinčiu lemiančios reikšmės teismui sprendžiant vaiko grąžinimo į jo nuolatinę jo gyvenamąją vietą klausimą, taip pat kuris turi būti aiškinamas bei taikomas atsižvelgiant į šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013, 2014 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-372/2014, 2015 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1833-516/2015, 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2098-236/2017, 2022 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-362-910/2022 43 punktas, 2022 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1244-912/2022 33 punktas, 2023 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1073-577/2023 41 punktas, 2024 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje e2-68-553/2024 28-29 punktai).

39. Nors apeliantas teigia, kad teisminė praktika dėl Hagos konvencijos 12 straipsnyje nurodyto termino, kaip procedūrinio ir formalaus, prieštarauja užsienio teismų praktikai ir teisės doktrinai, tačiau atskirajame skunde nenurodoma nei konkrečių užsienio teismų procesinių sprendimų, nei doktrininių nuostatų, kurios pagrįstų tokią apelianto poziciją. Priešingai, tiek teisės doktrinoje, tiek tarptautinėje ir nacionalinėje jurisprudencijoje vieningai pripažįstamas vaiko teisių apsaugos prioritetas, be kita ko, lemiantis nacionalinio teismo ypatingą procesinę pareigą itin išsamiai ir argumentuotai išnagrinėti prašymus dėl vaiko grąžinimo, kartu įvertinant veiksnius, galinčius nulemti skubaus vaiko grąžinimo išimties taikymą.

40. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus dėl Hagos konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinto termino, susijusio su laikotarpio nuo neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo iki proceso pradžios trukme, nurodo, kad šis terminas yra procedūrinis ir formalus, nelemiantis mechaniško jo taikymo, sprendžiant vaiko grąžinimo į jo nuolatinę jo gyvenamąją vietą klausimą. Taigi nepaisant to, kad šalių vaikas laikomas Lietuvoje trumpiau nei vienerius metus, sprendžiant klausimą dėl jo grąžinimo į Ispaniją, būtina įvertinti ir tas aplinkybes, ar vaikas yra prisitaikęs prie naujos aplinkos Lietuvoje.

41. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad nepilnametis vaikas nėra prisitaikęs prie gyvenamosios aplinkos Lietuvoje, todėl jį grąžinus į Ispaniją, kur ji jautėsi laimingas ir buvo prisitaikęs, taip pat įvertinus, jog jis yra socialus, lengvai adaptuojasi, jam nekiltų jokių sunkumų. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais atskirojo skundo argumentais dėl toliau nurodomų priežasčių.

42. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žodis „prisitaikymas“ Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies kontekste apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016). Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl šio Hagos konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuotas daugiau negu paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos. Atsisakymas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl jo prisitaikymo naujoje gyvenamojoje aplinkoje yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis. Teismas negali remtis vienu faktu, bet turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu. Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, būsto sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1244-912/2022 34 punktas).

43. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad šalių nepilnamečiam sūnui išvežimo iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos Ispanijoje metu buvo vieneri metai, o šiuo metu yra dveji metai. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalių vaikas dėl savo amžiaus įprasta gyvenamąja aplinka nesuvokė nei gyvenimo Ispanijoje, nei suvokia Lietuvoje, pažymi, jog paprastai tokio amžiaus vaikas dar neturi stiprių socialinių ryšių, susijusių su konkrečia gyvenamąja vieta, jam svarbiausi artimiausi šeimos nariai, kurie patenkina būtinus kasdienius poreikius ir suteikia fizinio bei emocinio saugumo jausmą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo nepertraukiamai nuo pat šalių vaiko gimimo juo rūpinasi, vaikas iš esmės nėra buvęs atskirai nuo motinos, kai tuo tarpu tėvą matydavo epizodiškai, kaip nurodo pats pareiškėjas, maždaug 8 kartus po 2 valandas, kurių metu vaikas paprastai miegodavo. Aplinkybes, kad emociniai bendravimo ryšiai vaiką neabejotinai sieja su motina, taip pat patvirtina Ispanijos darželio 2024 m. balandžio 29 d. raštas, kuriame teigiama, jog mažametį į darželį atvesdavo jo motina; Ispanijos (duomenys neskelbtini) provincijos teismo 2024 m. balandžio 11 d. sprendime nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas dėl vaiko amžiaus, gyvenimo kitame mieste ir konfliktiškų šalių santykių su sūnumi nepalaikė jokių ryšių. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarbia aplinkybe laikė ir tai, kad pareiškėjas apie vaiko ir jo motinos išvykimą iš Ispanijos sužinojo tik 2023 m. lapkričio–gruodžio mėn., kai suinteresuotas asmuo su vaiku jau buvo išvykę 2023 m. rugpjūčio mėn.

44. Nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia nuspręsti, kad mažamečiui vaikui gyvenant tiek Ispanijoje, tiek ir Lietuvoje, jo fizinė ir socialinė aplinka, atsižvelgiant į jo amžių, sutampa su motinos aplinka, su kuria jis per visą savo gyvenimą yra praleidęs daugiausiai laiko, kai tuo tarpu su tėvu jo nesiejo ir dabar nesieja tamprūs emociniai ryšiai, todėl mažametis dėl prisirišimo prie motinos nepatyrė streso dėl gyvenamosios vietos pakeitimo.

45. Nors apeliantas akcentuoja, kad suinteresuotas asmuo riboja jo galimybes bendrauti su nepilnamečiu sūnumi, tačiau teisėjų kolegija tokius teiginius laiko neįrodytais. Visų pirma, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje, susirašinėjimas SMS žinutėmis, kuriuose suinteresuotas asmuo išties neleidžia pareiškėjui matyti sūnaus, kol pareiškėjas jam neteiks materialinio išlaikymo, apima laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo mėn. pabaigos iki spalio mėn. vidurio, todėl toks trumpas laikotarpis nepagrindžia suinteresuoto asmens kaltės dėl pareiškėjo socialinio ryšio su savo vaiku, kuriam šiuo metu jau yra dveji metai, nesūkurimo. Juo labiau kad pats pareiškėjas pripažino, jog materialinį išlaikyma sūnui teikia nereguliariai, yra susidariusi išlaikymo skola. Antra, byloje nėra jokių duomenų, apart apelianto teiginių, kad suinteresuotas asmuo šiuo metu pareiškėjui draudžia bendrauti su nepilnamečiu vaiku, jį aplankyti Lietuvoje. Pastebėtina, kad apeliantas žino, jog vaikas Lietuvoje nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. lanko ugdymo įstaigą, bet jokia forma nesusisiekė su aptariama įstaiga, nesidomėjo vaiku, jo adaptacija, pasiekimais ir kt. Apeliantas taip pat nė vieno karto neaplankė savo sūnaus šiam esant Lietuvoje.

46. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantui nesant sukūrus tampraus emocinio ryšio ir santykių su savo vaiku, dviejų metų vaiko atskyrimas nuo motinos, su kuria jį sieja emociniai bendravimo ryšiai, ir jo grąžinimas į Ispaniją neatitiktų mažamečio vaiko interesų bei teisių į saugią ir vaiko raidai būtiną aplinką.

47. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo nurodytus argumentus, kad suinteresuotas asmuo netinkamai rūpinasi jų mažamečiu sūnumi. Tiek Ispanijos darželio 2024 m. balandžio 29 d., tiek Lietuvos darželio 2024 m. vasario 8 d. raštai patvirtina, kad vaikas Ispanijoje lankė ir Lietuvoje lanko ugdymo įstaigas. Lietuvos ugdymo įstaigos rašte nurodoma, kad vaikas į ugdymo įstaigą atvyksta laiku, tvarkingai ir švariai aprengtas; galimo fizinio ar psichologinio smurto požymių nepastebėta; suinteresuotas asmuo domisi kaip sekasi vaikui, bendrauja su grupės mokytojomis. Iš į bylą pateiktų medicinos dokumentų nustatyta, kad vaikui tiek Ispanijoje, tiek ir Lietuvoje buvo ir yra teikiamos medicinos paslaugos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad suinteresuotas asmuo pripažįsta padariusi klaidų, auklėdama savo dukrą, tačiau siekia pakeisti savo elgesį. Nurodytas aplinkybes patvirtina suinteresuoto asmens dalyvavimas efektyvios tėvystės mokymuose, taip pat tėvystės programoje „(duomenys neskelbtini)“. Be to, suinteresuotas asmuo vykdo individualią veiklą, jos teigimu, teikia valymo paslaugas, uždirba 900–1 000 Eur per mėnesį. Taigi nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia nuspręsti, kad vaiko motina rūpinasi sūnaus gerove ir sveikata.

48. Byloje nustatyta, kad suinteresuotam asmeniui kartu su vaiku atvykus į Lietuvą, jie apsigyveno suinteresuoto asmens tėvams priklausančiame 60 kv. m bute, kuriame suinteresuoto asmens tėvai negyvena. Bute yra visi reikalingi vaiko poreikiams tenkinti namų apyvokos daiktai, baldai, buitinė technika, patogumai (vonia, tualetas, centrinis šildymas), butinė aplinka tvarkinga, švari. Minėta, kad vaikas nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. lanko ugdymo įstaigą, kurioje greitai adaptavosi, turi draugų, pradeda kalbėti lietuvių kalba, jau galima suprasti kai kuriuos jo sakomus žodžius, vaiko emocinė ir psichologinė būklė stabili. Teisėjų kolegija, įvertinusi vaiko amžių, buvimo Lietuvoje laikotarpį, kuris yra itin svarbus tokio amžiaus vaikui, nes pradeda formuotis pirmieji socialiniai ryšiai, vaiko įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog per vaiko buvimo Lietuvoje laikotarpį jam augti ir vystytis sukurta kokybiška, stabili ir saugi aplinka, kurioje jis tiek fizine, tiek socialine prasme prisitaikė gyventi.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių ir joje esančių įrodymų visumą, tai, kad vaikui Lietuvoje sukurta kokybiška, stabili ir saugi aplinka, kurioje jis tiek fizine, tiek socialine prasme prisitaikė gyventi, taip pat stiprų vaiko ryšį su motina bei socialinių ryšių su tėvu nebuvimą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad mažamečio vaiko grąžinimas į Ispaniją prieštarautų jo interesams. Šalių sūnaus gyvenimas jau žinomoje, stabilioje ir socialiai jam saugioje aplinkoje Lietuvoje kartu su motina, prie kurios jis labai prisirišęs, teikia daugiau garantijų tęstinei vaiko raidai ir labiausiai atitinka jo interesus. Teisėjų kolegija padaro išvadą, kad labiau vaiko interesus atitinka tikslas išsaugoti jau sukurtus tvirtus ryšius su motina bei saugią ir stabilią aplinką Lietuvoje, negu galbūt sunki adaptacija naujoje aplinkoje Ispanijoje su epizodiškai matytu tėvu ir visiškai nematyta tėvo motina, nauji psichologiniai ir socialiniai sunkumai kuriant naują saugią aplinką, kartu netenkant esamų emocinių ir socialinių ryšių. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tas aplinkybes, kad suinteresuotas asmuo turi apsunkintas galimybes grįžti nuolat gyventi į Ispaniją, nes šioje šalyje ji neturi būsto, darbo, nemoka ispanų kalbos, šioje šalyje negyvena jos artimieji, draugai. Dėl to nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir atsisakė grąžinti vaiką į Ispaniją.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

50. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nustatė bylos aplinkybes, teisingai pritaikė nacionalinės ir tarptautinės teisės normas bei priėmė teisėtą, pagrįstą procesinį sprendimą, pritaikydamas Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį ir atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijoje. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Atmestus atskirąjį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo suinteresuotas asmuo Y, tačiau ji atsiliepime į atskirąjį skundą priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašė ir nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, dėl to teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.