Kauno apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovei advokato padėjėjai Ingridai Varanavičei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. L. dėl turtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Reikalavimų ir atsikirtimų santrauka

Iš atsakovo taip pat turėtų būti priteista ieškovei 50,95 Eur (2 000,00 Eur (skolos dydis) x 0,05 (palūkanų dydis) / 365 (dienų skaičius metuose) x 186 (pradelstų dienų skaičius)) kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Iš atsakovo turėtų būti priteista ieškovei 5 procentų dydžio metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokato padėjėja paaiškino, kad kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, sprendžiant (Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo klausimą, reikėtų aiškinti ir vertinti taip, kaip ji suprantama bei aiškinama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnį, bet ne taip, kaip ji suprantama ir aiškinama baudžiamosios ar administracinės teisės kontekste. Atkreipė dėmesį į tai, kad S. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad tuo metu, kai įvyko kontaktas tarp jos ir automobilio, atsakovas, pradaręs transporto priemonės dureles, kol S. S. gulėjo ant žemės, su ja kalbėjo, klausė, kas nutiko, taigi atsakovas suvokė, kad įvyko eismo įvykis, todėl atsakovas privalėjo elgtis taip, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių 219.4. papunktyje. Argumentavo, kad, nors atsakovas nurodė, kad jis nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis, jo elgesys turi būti vertintinas pagal civilinėje teisėje galiojantį didesnio pavojaus šaltinio valdytojų rūpestingumo standartą. Tam, kad pritaikyti civilinę atsakomybę, šiuo atveju pakanka nustatyti, kad atsakovas buvo nerūpestingas. Atsakovas pripažino, kad jis išgirdo bumbtelėjimą. Jis įsitikino, iš kur šis garsas, tik apsidairęs per veidrodėlius. Taigi, neišlipęs iš transporto priemonės patikrinti, jis nebuvo pakankamai rūpestingas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai.

II. Nustatytos bylos aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas

Bylos ir prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-263-825/2016 medžiaga nustatyta, jog ieškovė ir atsakovas 2015 m. lapkričio 6 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 03/331103535. Ja ieškovė apdraudė transporto priemonės MAZDA XEDOS 6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), valdytojų civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Sutarties įsigaliojimo data 2015 m. gruodžio 3 d.. Sutarties galiojimo pabaigos data 2016 m. gruodžio 2 d.. (el. byla, b. l. 5–6). Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1263-825/2016 nustatyta, kad atsakovas 2015 m. lapkričio 21 d., apie 9 val. 34 min., (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavime į automobilių stovėjimo aikštelę, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį MAZDA XEDOX 6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių 9, 101, 114 punktų reikalavimus, tuo, kad nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, pradėdamas važiuoti atbulas neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio ir parbloškė pro automobilio galinę dalį ėjusią pėsčiąją S. S., kurią sužalojo, tuo padarydamas nukentėjusiajai S. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuosprendžiu nuspręsta atsakovą V. L. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. S. civilinį ieškinį dėl 4 000,00 eurų neturtinės žalos priteisimo patenkinti iš dalies ir priteisti iš civilinio atsakovo, akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, 2 000,00 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios naudai (el. byla, b. l. 11–16). Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-193-383/2017 nutarta nuteistojo V. L. ir jo gynėjos advokatės K. Č. apeliacinį skundą atmesti (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-263-825/2016 2 t., l. 63-67). 2017 m. balandžio 5 d. ieškovė išmokėjo S. S. 2 000,00 Eur draudimo išmoką (el. byla, b. l. 22). 2017 m. balandžio 4 d. pranešimu apie žalos atlyginimą ieškovė informavo S. S., kad ieškovė išmoka S. S. 2 000,00 Eur draudimo išmoką už 2015 m. lapkričio 21 d. (duomenys neskelbtini) PC RIMI aikštelėje atsitikusį eismo įvykį, kurio metu S. S. nukentėjo (el. byla, b. l. 10). 2017 m. balandžio 7 d. pranešimu dėl išmokos išieškojimo ieškovė prašė atsakovo per 15 dienų pervesti 2 000,00 Eur į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą (el. byla, b. l. 10). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartimi nutarta atsisakyti priimti nuteistojo V. L. gynėjos advokatės K. Č. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-1263-825/2016 2 t., l. 28).

Dėl žalos atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, o kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad atsakovas Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1263-825/2016 pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje (el. byla, b. l. 11–16). Šis nuosprendis paliktas nepakeistu Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-193-383/2017 (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-263-825/2016 2 t., l. 63-67). BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis, kurios pagrindiniai objektyvieji požymiai yra: veika – Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių pažeidimas, padariniai – nesunkus sveikatos sutrikdymas ir priežastinis ryšys. Atsakovo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos klausimas baudžiamojoje byloje nebuvo nagrinėjamas, nes neįėjo į BK 281 straipsnio 1 dalies sudėtį. Atsakovas nuteistas už tai, kad jis 2015 m. lapkričio 21 d., apie 9 val. 34 min., (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavime į automobilių stovėjimo aikštelę, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį MAZDA XEDOX 6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių 9, 101, 114 punktų reikalavimus, nes nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, pradėdamas važiuoti atbulas neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio ir parbloškė pro automobilio galinę dalį ėjusią pėsčiąją S. S., kurią sužalojo, tuo padarydamas nukentėjusiajai S. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą, nustatydamas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, neprivalo iš naujo nustatinėti teismo nuosprendžiu konstatuotų atsakovo nusikalstamų veiksmų (Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių pažeidimo), jų civilinių teisinių padarinių (įvykusio eismo įvykio, sutrikdytos S. S. sveikatos), to, ar juos padarė atsakovas, nes šie faktai, įeinantys į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje, turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Eismo įvykis kilo todėl, kad dėl atsakovo padarytų Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių pažeidimo atsirado neigiamos pasekmės, t. y. buvo parblokšta pro automobilio galinę dalį ėjusi pėsčioji S. S., kuri buvo sužalota. Teismas pažymi, kad teismo nuosprendžiu nebuvo nustatinėjamas ir vertinamas faktas dėl atsakovo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos ir ši aplinkybė prejudicinės galios nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi. Tačiau baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nenustatytas atsakovo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktas nevertintinas kaip prejudicinis nagrinėjant šią civilinę bylą, t. y. baudžiamojoje byloje nenustačius, kad asmuo pasišalino iš įvykio vietos, civilinėje byloje nelaikytina, kad jis nepasišalino.

Ieškovės ir atsakovo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ir užtikrino per eismo įvykį nukentėjusio asmens teisę į patirtos žalos atlyginimą. Ieškovė taikė draudimo apsaugą eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui ir išmokėjo draudimo išmoką jam, o iš atsakovo reikalauja ją grąžinti remdamasi aplinkybe, kad atsakovas pasišalino iš įvykio vietos. Teismas atkreipia šalių dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1474-601/2015 išaiškinta, jog esminė civilinės atsakomybės draudimo savybė – draudėjas, sumokėdamas draudikui draudimo įmoką, perka draudimo apsaugą nuo savo veiksmais padarytos žalos. Įprastu civilinės atsakomybės draudimu draudžiamas kalto asmens turtinis interesas, už ką šis asmuo ir susimoka draudikui, todėl draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo paskirčiai. Tačiau TPVCAPD išsiskiria iš kitų rūšių civilinės atsakomybės draudimo ir tuo, kad draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nereiškia, kad draudiko reikalavimas į draudėją prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo sutarties tikslui. Tam tikrais atvejais draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją yra pateisinamas, nes draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo veiksmų, kurie įprasto civilinės atsakomybės draudimo atveju būtų pagrindas atleisti draudiką nuo išmokos mokėjimo. Tokie atvejai numatyti TPVCAPDĮ 22 straipsnyje. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-824-368/2016 nurodyta, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei transporto priemonės valdytojas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ nustatytas pareigas. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1474-601/2015 išaiškinta, kad ši draudiko atgręžtinio reikalavimo teisė į kaltininką užtikrina draudikų veiklos stabilumą, leidžia išvengti nepagrįstų ir pagal draudiko verslo logiką nenuspėjamų išlaidų bei prevenciškai riboja neatsakingą ir visuomenei žalingą transporto priemonių valdytojų elgesį. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikas, sumokėjęs nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui draudimo išmoką, turi teisę pareikšti regresinį ieškinį automobilio valdytojui, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui, pasišalinusiam iš įvykio vietos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcija) 59.4. papunktyje numatyta, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi pagal nustatytą teisinį reguliavimą subjektas, iš kurio draudikas pasišalinimo iš įvykio vietos atveju turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą išmoką, yra už žalos padarymą atsakingas asmuo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad dėl padarytos žalos kaltas atsakovas, kuris vairavo transporto priemonę MAZDA XEDOX 6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Byloje kilo ginčas dėl civilinės atsakomybės draudiko, atlyginusio nukentėjusiojo asmens patirtą žalą, teisės TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu susigrąžinti sumokėtą draudimo išmoką iš atsakingo už žalos padarymą asmens.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015 formuojamą praktiką, svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, ar transporto priemonės valdytojas tinkamai vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltės, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Minėtose TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatose, kuriomis remiasi ieškovė, grįsdama savo reikalavimą, neįtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių pažeidimas ar pasišalinimas iš įvykio vietos turi būti tyčinis. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-824-368/2016 išaiškinta, kad taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, jog asmuo kaltas, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Sprendžiant atsakovo atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą.

Bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas suvokė susidariusią situaciją, t. y. kad vairuotojas (atsakovas) pajuto, jog jo vairuojama transporto priemonė susidūrė su S. S. ir ją sužalojo, tačiau jis iš eismo įvykio vietos pasišalino. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pradėjęs važiuoti automobiliu, tačiau kartu su sutuoktine išgirdęs bumbtelėjimo garsą galinėje automobilio dalyje, panašų į bumbtelėjimą lazda, sustojo (2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašas: 15 min. 48 sek. – 15 min. 57 sek.). Pažymėtina, kad atsakovas iškart netęsė kelionės toliau, o laukė 15-20 sekundžių. Atkreiptinas dėmesys, kad per tokį laiko tarpą (15-20 sekundžių) S. S. galėjo atsikelti ir prieiti prie vairuotojo durelių. Manytina, jog atsakovas galėjo suvokti, kad kažką kliudė. Pastebėtina ir tai, kad atsakovas matė, kad S. S. buvo su lazda (2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašas: 18 min. 03 sek., (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-1263-825/2016 1 t., l. 55)). S. S. priėjo prie jo, vairuotojo lango ir pasakė, kad ją atsakovas vos nepartrenkė prie pat namų (2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašas: 16 min. 06 sek. – 16 min. 53 sek.). Taigi, atsakovas galėjo susivokti, kad bumbtelėjimas galėjo būti dėl S. S., ar / ir jos lazdos kliudymo ir kad jis galėjo būti atsitrenkęs į S. S.. Atsakovas už tai, kad vos nepartrenkė S. S., pasiūlė jai 10,00 Eur, tačiau jai buvo mažai (2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašas: 16 min. 49 sek., 30 min. 13 sek.). Atsakovas pasiūlė S. S. apsipirkti ir tokiu būdu kompensuoti tai, kad vos nepartrenkė (2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašas: 30 min. 25 sek.). Svarbu pažymėti, kad TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta transporto priemonės valdytojo pareiga įvykus eismo įvykiui apie eismo įvykį nedelsiant pranešti policijai Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais. Atsakovas, turintis vairuotojo pažymėjimą (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-1263-825/2016 1 t., l. 20) ir vairuojantis transporto priemones, turi gerai žinoti Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių reikalavimus, iš jų 219.4. papunktį, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo, jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam. Atsakovas teismo posėdžio metu teigė, kad jis 15-20 minučių bendravo su S. S., siūlė jai iškviesti greitąją medicinos pagalbą, nuvežti į gydymo įstaigą (2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašas: 19 min. 46 sek.). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip specialusis liudytojas atsakovas parodė, kad S. S. jam sakė, kad jai buvo operuotas klubo sąnarys ir dabar pradėjo skaudėti šoną (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-1263-825/2016 1 t., l. 55). Manytina, jog atsakovas įtarė, kad jis galėjo partrenkti S. S. bei ją sužeisti. Pastebėtina, kad S. S. buvo apsirengusi, todėl per drabužius atsakovas galėjo nepamatyti, kad ją sužalojo, tačiau atsakovas pats nusprendė, kad ji nesužalota. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio situacijose, kaip nagrinėjamu atveju, ryškūs nukentėjusiojo asmens sveikatos pokyčiai gali išryškėti praėjus tam tikram laikui nuo eismo įvykio, todėl nukentėjęs asmuo iškart po eismo įvykio gali ir nesiskųsti sveikatos sutrikdymais, juolab, kad jis dėl patirto streso gali būti pernelyg susijaudinęs. Atsakovas neiškvietė policijos pareigūnų ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių 219.4 papunktį. Tai suponuoja atsakomybę pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažinus kaltę dėl neatsargumo.

Pastebėtina, jog atsakovo nurodyta aplinkybė – Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių nepažeidimas tyčia, neturi teisinės reikšmės šioje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo ieškovei priteisimo. Kaip ir minėta, civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Ginčo atveju, jei ir nebuvo tyčinių atsakovo veiksmų, tai jie neatitiko bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų.

Teismas pažymi, kad tai, jog atsakovo atžvilgiu nebuvo priimtas nutarimas ATPK 130 straipsnio 1 dalies pagrindu už tai, kad atsakovas pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos pažeidžiant Lietuvos Respublikos kelių eismo taisykles ir už tai nėra baustas, neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi civilinės atsakomybės klausimas sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar atsakovo atžvilgiu buvo spręstas klausimas dėl administracinės ar kitos rūšies atsakomybės taikymo.

Teismas konstatuoja, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos, civilinėje byloje surinktų įrodymų galima daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog atsakovas suvokė, kad įvyko eismo įvykis (kontaktas su S. S.), tačiau neiškviesdamas policijos pareigūnų nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Atsakovui pasišalinus iš eismo įvykio vietos ieškovė turi teisę, vadovaudamasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, išmokėtą draudimo išmoką susigrąžinti iš atsakovo. Nagrinėjamoje situacijoje aktualu, kad CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta žalą atlyginusio asmens regreso teisė į žalą padariusį asmenį: atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Bylos duomenys patvirtina, ieškovė įstatymų nustatyta tvarka išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 2 000,00 Eur dydžio draudimo išmoką. Bylą nagrinėjant teisme išmokėtos draudimo išmokos dydžio atsakovas neginčijo. Teismas konstatuoja, kad ieškinys tenkintinas ir iš atsakovo ieškovei priteistina 2 000,00 Eur išmokėtos draudimo išmokos.

Dėl kompensacinių ir procesinių palūkanų.

Įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, įstatymų leidėjas preziumuoja, kad nuostolių atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių. Šiuo atžvilgiu palūkanos yra aprioriniai nuostoliai, nes nereikalaujama įrodyti nei jų patyrimo (atsiradimo) fakto, nei realios atsiradimo ateityje rizikos. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei, atlyginančios nukentėjusiojo turtinius praradimus dėl laiku negaunamo žalos atlyginimo. Pagal bendrąją taisyklę, kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.261 straipsnis). Kompensuojamosios palūkanos iš delikto atsiradusiai piniginei prievolei skaičiuotinos nuo žalos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, - nuo žalos atsiradimo dienos (CK 6.288 straipsnio 1 dalis). Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kai kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas (CK 6.53 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininko prievolė kreditoriui mokėti kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją įvykdyti, todėl dėl 2015 m. lapkričio 21 d. eismo įvykio iš atsakovo priteistina ieškovei 50,95 Eur (2 000,00 Eur (skolos dydis) x 0,05 (palūkanų dydis) / 365 (dienų skaičius metuose) x 186 (pradelstų dienų skaičius)) kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę 2017 m. balandžio 7 d. iki kreipimosi į teismą dienos 2017 m. spalio 26 d.

Po bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo pradedamos skaičiuoti procesinės palūkanos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nurodytas palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Vadovaujantis nurodytomis įstatymo normomis, iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovė 2017 m. gegužės 12 d. sumokėjo 45,00 Eur žyminio mokesčio (el. byla, b. l. 25). Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė ir 70,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba (el. byla, b. l. 7, 8, 19, 20). Kadangi ieškinys tenkintas pilna apimtimi, ieškovės patirtos išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (2,66 Eur) neviršija minimalios 3,00 Eur dydžio valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl jos nepriteistinos valstybei iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“ Nr. 1R-298/1K-290).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 263 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, iš atsakovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 000,00 Eur (du tūkstančius eurų 00 ct) turtinės žalos, 50,95 Eur (penkiasdešimt eurų 95 ct) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (2 050,95 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 115,08 Eur (vieną šimtą penkiolika eurų 08 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.