Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Juozapavičiaus, Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios B. K. gynėjo advokato Zigmo Pociaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo B. K. pripažinta kalta ir nuteista:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jai paskirta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė;

– pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2024 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 5 (penkerių) metų laisvės atėmimas.

Iš B. K. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 963,48 Eur turtinės žalos, patirtos dėl nukentėjusiojo J. K. (J. K.) gydymo .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. B. K. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl to, kad smurtaudama sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui ir nežymiai jį sužalojo: 2023 m. birželio 24 d., apie 23.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio (neblaivumas 3,07 prom.), konflikto su sutuoktiniu J. K. metu, metaliniu šluotos kotu ne mažiau kaip aštuonis kartus smogė jam į įvairias kūno dalis, padarydama linijinę puslankio formos muštinę žaizdą veide kaktos vidurinėje dalyje, išilginės juostos formos odos nubrozdinimą dešinio užausio srityje, tris smulkius išilginių juostų formos paviršinius odos nubrozdinimus-nudrėskimus veido dešinėje pusėje smilkinio ir skruosto srityse, netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą su smulkiais taškiniais paviršiniais odos nubrozdinimais kairiame skruoste, netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos užpakalinio paviršiaus kairėje pusėje mentės projekcijoje, apvalios formos poodines kraujosruvas pilve pokrūtinkaulinėje, kairio pakrūtinio ir kairėje klubinėje srityse, taip nukentėjusiajam J. K. sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai jį sužalojo.

2. Taip pat B. K. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl to, kad sunkiai sužalojo savo šeimos narį: 2024 m. sausio 1 d., apie 15.20 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, ne mažiau kaip tris kartus dūrė peiliu J. K. į kūną ir padarė durtines‑pjautines žaizdas kairio peties sąnario ir kairės šlaunies srityse, žaizdą pažasties srityje ir dėl kraujavimo iš žaizdų nukentėjusiajam išsivystė sunkus hemoraginis šokas, tokiu būdu padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistosios B. K. gynėjas advokatas Z. Pocius apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, teigia, kad jo ginamosios kaltė yra neįrodyta, bylos duomenys įvertinti selektyviai, todėl B. K. turėtų būti išteisinama, o konstatavus, jog ji padarė inkriminuotus nusikaltimus, atsižvelgiama į provokuojantį nukentėjusiojo J. K. elgesį, įtemptus jo ir nuteistosios tarpusavio santykius ir skiriama švelnesnė bausmė.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi nuteistosios B. K. gynėjo advokato Z. Pociaus apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo ištirtus bylos duomenis, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir apklaususi nuteistąją B. K., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam B. K. veiksmų kvalifikavimui svarbias aplinkybes, tinkamai, pagal vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis, pripažino juos įrodymais. B. K. pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 140 straipsnio 2 dalį, jos kaltė įrodyta nukentėjusiojo J. K., liudytojų T. A., G. G., Ž. S., G. B., R. V., K. L., V. P. ir net pačios nuteistosios parodymais, medicininiais dokumentais, specialistų išvadomis, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėmis, įvykio vietos apžiūros protokolais, fotonuotraukomis ir kita bylos medžiaga, o Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteistas turtinės žalos dydis, atsižvelgiant į nukentėjusiojo J. K. sveikatai sukeltus padarinius, negali būti mažinamas. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, susijusių su B. K. padarytų nusikaltimų įrodytumu, matyti, kad teismo išvados buvo grindžiamos ne selektyviais duomenimis, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, o surinktų įrodymų visuma, tam įvertinti tiek nuteistąją kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje, kuriuos išanalizavęs pirmosios instancijos teismas nurodė aiškias, detalias išvadas apie B. K. kaltumą ir jos nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam J. K. padarytą žalą. Tai, kad nuteistajai ar jos gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

7. Vis dėlto, teismų instancinės sistemos paskirtis yra ne tik nagrinėti proceso dalyvių pateiktus skundus dėl žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų, bet ir ištaisyti teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo ar teisės taikymo klaidas ir neleisti, kad byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistosios B. K. gynėjo advokato Z. Pociaus apeliacinio skundo argumentus ir skundžiamo nuosprendžio dalį, susijusius su nuteistajai paskirtomis bausmėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į iki procesinio sprendimo priėmimo dienos įsigaliojusius baudžiamojo įstatymo pakeitimus (Nuosprendis priimtas 2025 m. kovo 20 d., o BK pakeitimai įsigaliojo 2025 m. vasario 1 d.), dėl jų nuosprendyje nepasisakė, nepagrįstai taikė nebegaliojančią BK 61 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nuostatą, numatančią, kad skiriamos bausmės dydis skaičiuojamas nuo jos vidurkio, taip pasunkindamas B. K. teisinę padėtį. Atsižvelgdama į teismui keliamą aktyvumo reikalavimą ir iš jo kylančią pareigą dar kartą įvertinti bylos įrodymus ir, jei reikia, imtis baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų priemonių, kad būtų išsiaiškintos visos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, teisėjų kolegija iš naujo pasisako dėl B. K. skiriamų bausmių.

Dėl kaltės

6. Skundžiamu nuosprendžiu B. K. pripažinta kalta ir nuteista dėl to, kad 2023 m. birželio 24 d. metaliniu šluotos kotu ne mažiau kaip aštuonis kartus smogė J. K. ir padarė jam veido ir kūno sužalojimus bei kraujosruvas, o 2024 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip tris kartus dūrė J. K. peiliu, sukeldama jam sunkų hemoraginį šoką dėl kraujavimo, ir tokiu būdu savo šeimos nariui – sutuoktiniui sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai ir sunkiai jį sužalojo. Nuteistosios B. K. gynėjas advokatas Z. Pocius apeliaciniame skunde kelia prielaidą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, paremtas vien tik subjektyviais ir prieštaringais nukentėjusiojo J. K. parodymais bei jo kitiems asmenims atskleistomis įvykių detalėmis, visiškai nevertinant nuteistosios B. K. nurodytų aplinkybių, tačiau tokie teiginiai nepagrįsti. Nagrinėjamos bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad faktinės B. K. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės buvo nustatytos vertinant įrodymų visetą. Motyvuodamas priimamą sprendimą pirmosios instancijos teismas įvertino byloje apklaustų asmenų parodymų prieštaringumą, pažymėjo, jog tiki nukentėjusiojo J. K. bei liudytojų T. A., G. G., Ž. S., G. B., R. V., parodymais dėl jų nuoseklumo ir sąsajumo bei atmeta nuteistosios B. K. parodymus dėl juose esančių esminių prieštaravimų kitiems bylos duomenims. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad įrodymai įvertinti kitaip ir padarytos kitokios išvados, nei to norėtų nuteistoji ar jos gynėjas, savaime nereiškia, kad byla išnagrinėta netinkamai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, kadangi teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256-976/2024, Nr. 2K-115-654/2025, Nr. 2K‑116‑976/2025). Pirmosios instancijos teismui pakako ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu surinktų duomenų susiformuoti vidinį įsitikinimą dėl B. K. kaltės, tam pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.

7. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo J. K. parodymus pripažino patikimais, nuosekliais, atitinkančiais faktines bylos aplinkybes. Iš skundžiamojo nuosprendžio turinio matyti, kad šiems duomenims nebuvo suteikta jokia išskirtinė įrodomoji reikšmė, jie nebuvo pagrindinis B. K. kaltumo įrodymas, teismas nukentėjusiojo parodymus analizavo kitų bylos duomenų kontekste, lygino tarpusavyje, taip pat ir su nuteistosios proceso metu nurodytomis aplinkybėmis, pasisakė dėl nustatytų prieštaravimų ir atsižvelgdamas į bendrą visumą sprendė, kurie iš įrodymų laikytini patikimais, patvirtinančiais bylai reikšmingas faktines aplinkybes, o kurie – ne. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Atkreiptinas nuteistosios B. K. ir jos gynėjo advokato Z. Pociaus dėmesys į tai, kad tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo parodymai yra vieni iš įrodymų šaltinių, jiems skiriama tokia pat reikšmė kaip ir kitiems byloje esantiems duomenims, jie negali būti atmetami kaip nepatikimi vien tuo pagrindu, kad šie proceso dalyviai yra suinteresuoti vienokia ar kitokia bylos baigtimi ir siekia išvengti gresiančios teisinės atsakomybės ar kad būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tokių asmenų parodymai vertinami kitų surinktų duomenų kontekste kaip visuma, ir jeigu akivaizdžiai prieštarauja kitiems bylos duomenims – atmetami kaip nepasitvirtinę. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo J. K. parodymai buvo nuoseklūs, jo nurodytas aplinkybes patvirtino kiti byloje kaip liudytojai apklausti asmenys, jas taip pat patvirtino ir kiti bylos duomenys – medicininiai dokumentai, specialisto išvados ir kt., tuo tarpu nuteistosios B. K. parodymai prieštaravo likusių įrodymų visumai, todėl pagrįstai buvo atmesti.

8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis J. K. viso proceso metu teigė, kad 2023 m. birželio 24 d. buvo sužalotas būtent savo sutuoktinės B. K.. Bendrojo pagalbos centro garso įraše ir ROIK (duomenys neskelbtini) pažymoje užfiksuota, kad J. K. nurodė, jog žmona prieš jį smurtauja, praskėlė galvą su metaline šluota (1 t., b. l. 13, 121–123), kitą dieną (2023 m. birželio 25 d.) nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo pareigūnams detaliai paaiškino įvykio aplinkybes – kad B. K. per kambario durų tarpą kišo šluotą, taip bandydama jį sužeisti (1 t., b. l. 146), papildomos apklausos metu (2023 m. liepos 3 d.) paaiškino, kad norėdamas pabūti vienas, be B. K., lova užstumia kambario duris, tą dieną nuteistoji bandė įeiti į vidų, kišo šluotą per durų tarpą, jis bandė stumdamas lovą išlaikyti uždarytas duris, tuo metu B. K. ne mažiau kaip 6 kartus trenkė su šluota, pataikė į skruostus, smilkinį, užausį, mentės sritį, žastą, jis bandė išvengti smūgių, griebė už šluotos, stumdėsi, kol nuteistoji šluotos kotu prakirto žaizdą galvoje (1 t., b. l. 150–151), akistatos (2023 m. spalio 5 d.) ir parodymų patikrinimo metu (2023 m. lapkričio 13 d. – 2023 m. lapkričio 14 d.) J. K. nurodė analogiškas aplinkybes – kad jam buvo suduota daug smūgių, daugiausia į galvą, pamatęs kraują nusprendė, kad viskas, nebeatleis B. K. ir kreipėsi į policijos pareigūnus (2 t., b. l. 96–97, 106), analogiškas aplinkybes nurodė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant smulkių neatitikimų, laikytina, kad J. K. parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs ir neprieštaringi, jis apklausų metu buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo iš tiesų buvo susiklostę itin įtempti konfliktiniai santykiai, kai jie vartodavo alkoholį, smurtaudavo vietas prieš kitą, šios aplinkybės nesuteikia pagrindo manyti, kad nukentėjusysis turėjo pagrindą nepagrįstai apkalbėti savo sutuoktinę B. K. ir apkaltinti nusikaltimo padarymu. J. K. parodymus atitinka liudytojos T. A. nurodytos aplinkybės, sveikatos priežiūros įstaigų pažymoje, išduotoje po apžiūros, esantys duomenys, specialisto išvada bei kiti surinkti ir toliau plačiau analizuojami įrodymai.

10. Tuo tarpu nuteistosios B. K. parodymai viso proceso metu kito. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu (2023 m. liepos 19 d.) ji nurodė, kad J. K. grįžo į namus jau sužalotas, vėliau tarp jų kilo žodinis konfliktas, nukentėjusysis paskambino į policiją ir pranešė, kad sutuoktinė jį sumušė (1 t., b. l. 184–185), akistatos metu (2023 m. spalio 5 d.) J. K. nurodžius, kad B. K. veržėsi į jo kambarį, atsinešė šluotą, kuria bandė atidaryti duris, nuteistoji pripažino tą dieną bandžiusi įeiti į nukentėjusiojo kambarį, tam atsinešusi šluotą, kurią kišo per durų tarpą ir taip galėjusi kliudyti J. K., bet teigė sužaloti nenorėjusi, pažymėjo, kad nukentėjusysis grįžo namo kruvina kakta (2 t., b. l. 95–96), parodymų patikrinimo metu (2023 m. lapkričio 15 d. – 2023 m. lapkričio 20 d.) nurodė, kad J. K. grįžo namo kruvina kakta, o kitur galėjo susižaloti pats, traukdamas už šluotos koto, kurią ji kišo per durų tarpą (2 t., b. l. 130). Apklausiama pirmosios instancijos teisme teigė, kad kai grįžo namo, J. K. jau buvo sužalotas ir išsikvietęs pagalbą, kuriai pasakė, kad jį sumušė B. K., pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nuteistoji nurodė, kad tarp jos ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kurio metu ji per durų tarpą kišo šluotą, su kuria nukentėjusysis prasiskėlė sau kaktą, tada iškvietė policijos pareigūnus ir apkaltino ją sužalojimu (5 t., b. l. 190–191). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė B. K., kuri nurodė, kad J. K. nebuvo suduoti smūgiai šluotos kotu, šluota buvo tik kišama per durų tarpą, vėliau teigė, kad buvo vienas smūgis, kai ji kišo šluotą per durų tarpą ir nukentėjusysis griebė šluotą, traukė į save ir pats trenkė sau į kaktą. Taigi B. K. pirminės apklausos metu nurodė, jog tarp jos ir nukentėjusiojo nekilo konfliktas, teigė, kad jai grįžus į namus J. K. jau buvo kreipęsis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir ją nepagrįstai apkaltino, vėliau, kitų procesinių veiksmų atlikimo metu, girdėdama nukentėjusiojo parodymus, pripažino kišusi šluotą per durų tarpą norėdama įeiti į kambarį, bet teigė, kad nukentėjusysis buvo sužalotas netyčia, atsitiktinai jį užkliudžius, dar vėlesnių apklausų metu – teigė kad nukentėjusysis buvo sužalotas dėl atatrankos, kai pats pagriebė jos laikomą šluotą ir ši atsitrenkė jam į kaktą, t. y. jos parodymai nėra nuoseklūs.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi: 1) tai, kad specialisto išvada buvo nustatyti būtent tokie sužalojimai, kuriuos nurodė nukentėjusysis – linijinė puslankio formos muštinė žaizda kaktoje, nubrozdinimai užausio, smilkinio ir skruosto srityse, kraujosruvos krūtinės, pilvo srityse (1 t., b. l. 142–143), 2) šių sužalojimų bendrą lokaciją – padaryti ant veido ir pilvo, kas atitinka nukentėjusiojo parodymus, jog jis smūgių sudavimo metu buvo pasilenkęs prieš kambario duris, 3) tai, kad specialistas nustatė, jog sužalojimai padaryti tiesioginiu trauminiu kontaktu su kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (1 t., b. l. 142–143), kas atitinka nukentėjusiojo nurodytą smūgių sudavimo priemonę – metalinę šluotą, 4) nukentėjusiojo ir nuteistosios nurodytą įvykio mechanizmą – pro durų tarpą kišama ir judinama metalinė šluota, tuo metu, kai nukentėjusysis stovi prie durų, jas laiko ir aktyviais veiksmais nesutinka su įėjimu į kambarį, konstatuoja, kad J. K. nurodytos aplinkybės, jog jam nustatyti sužalojimai buvo sukelti B. K. kišant šluotą per durų tarpą ir ja mojuojant, kai jis pasilenkęs bandė rankomis stumti lovą, kad durys liktų uždarytos, pasitvirtino. Tai, kad jėga bandė įeiti į kambarį, kišdama šluotą pro durų tarpą, pripažino pati B. K.. Ji iš esmės neginčijo ir to, kad šluota galėjo kliudyti nukentėjusįjį, kuris pasilenkęs bandė išlaikyti uždarytas duris, pripažino, kad taip galėjo įvykti, todėl laikytina, kad visi J. K. nustatyti sužalojimai buvo sukelti tyčiniais B. K. smurtiniais veiksmais. Akivaizdu, kad nuteistoji suvokė, jog mojuodama gana dideliu metaliniu daiktu ten, kur pasilenkęs stovi J. K., gali pataikyti į jį ir sužaloti, tačiau toliau tęsė savo veiksmus, taigi jai buvo priimtini visi galimi tokio elgesio padariniai – tiek tai, kad nukentėjusysis išvengs smūgių ir jai pavyks jėga patekti į kambario vidų, tiek tai, kad ji jam sukels fizinį skausmą ar sužalos, todėl turi atsakyti pagal kilusius padarinius.

12. B. K. apklausų metu nurodė, kad vienas iš J. K. padarytų sužalojimų – žaizda kaktos vidurinėje dalyje, buvo sukeltas jiems susistumdžius ir šluotai atatranka trenkiantis į nukentėjusiojo veidą, tačiau tai nešalina nuteistosios teisinės atsakomybės. Teisėjų kolegija atkreipia nuteistosios ir jos gynėjo dėmesį į tai, kad metalinė šluota, nepriklausomai nuo jos tikrosios naudojimo paskirties, yra galintis sukelti realią grėsmę sveikatai įrankis, todėl kito asmens badymas tokiu daiktu ar atliekami aktyvūs mojavimo veiksmai, kai šalia stovi kitas žmogus, tiek patys savaime, tiek nukentėjusiajam bandant juos sustabdyti (pvz., kliudant daiktą ranka, bandant jį sugauti, sustabdyti jo judėjimą ir pan.) yra pavojingi. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2024 m. sausio 31 d. – kovo 1 d. ekspertizės akte nurodyta, kad B. K. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (5 t., b. l. 59–66), taigi nuteistoji suvokė, jog kišdama metalinį daiktą pro durų tarpą ir juo mojuodama šalia stovinčio J. K. gali jį sužaloti, jei jis bandys tokius smūgius atremti. Atsižvelgiant į tai, nustačius, kad mojuodama šluota B. K. pataikė į J. K. veidą ir kūną bei taip jam sukėlė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, toks jos elgesys laikomas tyčine nusikalstama veika, todėl ji pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

13. Analogiška išvada darytina ir dėl 2024 m. sausio 1 d. įvykio. Nukentėjusysis J. K., duodamas parodymus apie tai, kaip buvo sužalotas, buvo nuoseklus: nuo pat pirmos apklausos (2024 m. sausio 1 d.) teigė, kad B. K. dūrė jam į ranką bei koją, jis bandė skambinti pagalbos centrui, nepavyko, todėl skambino bet kam, pirmas numeris telefone buvo kaimynės, pranešė, kad sutuoktinė jį padūrė, nuėjo iki durų pažiūrėti ar jos neužrakintos, tada atėjo kaimynės vyras (3 t., b. l. 46–48), kitos apklausos metu (2024 m. sausio 5 d.) ir parodymų patikrinimo metu (2024 m. sausio 9 d. – 2024 m. sausio 17 d.) nurodė analogiškas aplinkybes (3 t., b. l. 51, 60), apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad prieš sužalojimą nuteistoji buvo pikta, ant jo rėkė, jį įžeidinėjo. Apie tai, kad jį sužalojo B. K., nukentėjusysis nedelsiant po sužalojimo pranešė savo kaimynei G. G., kuri tiek apklausiama kaip liudytoja įvykio dieną (4 t., b. l. 58–59), tiek pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad girdėjo konfliktą kaimynų bute, triukšmą, tada apie 15.50 val. paskambino kaimynas J. K. ir paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, nurodė, kad jį sužalojo sutuoktinė. Liudytojas Ž. S. apklausų ikiteisminio tyrimo (4 t., b. l. 81–82) ir pirmosios instancijos teisme metu taip pat nurodė, kad įvykio dieną girdėjo triukšmą nuteistosios ir nukentėjusiojo bute, tada paskambino J. K. ir pasakė, kad jam reikia pagalbos, nuėjus į butą nukentėjusysis gulėjo ant lovos, buvo tik iš dalies sąmoningas, pasakė, kad jį sužalojo sutuoktinė. Liudytoja K. L. taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu (4 t., b. l. 68), tiek apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad įvykio dieną iš B. K. ir J. K. buto girdėjo triukšmą, konfliktą ir nukentėjusiojo šauksmą „ką tu padarei, skauda man“. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų abejoti G. G., Ž. S. ir K. L. nurodomų aplinkybių patikimumu, iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojai apklausų metu buvo įspėti BPK nustatyta tvarka dėl jiems gresiančios baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekė duoti teisingus parodymus.

14. Tai, kad buvo sužalotas B. K., nukentėjusysis J. K. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojams. Liudytoja G. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu (4 t., b. l. 87–88), tiek apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nukentėjusiojo sveikatos būklė buvo labai rimta, jis buvo praradęs daug kraujo, paklausus, kas jį sužalojo, pasakė, kad sutuoktinė. Liudytoja R. V. apklausos metu taip pat nurodė, kad atvykusi į įvykio vietą iš J. K. sužinojo, kad jį sužalojo sutuoktinė. ROIK (duomenys neskelbtini) pažymoje nurodyta, kad J. K. pristatytas į ligoninę teigė, kad jį peiliu subadė sutuoktinė (1 t., b. l. 56). Policijos pareigūnės R. V. prie drabužių tvirtinamos kameros vaizdo ir garso įraše užfiksuota, kad nukentėjusysis J. K., kuriam suteikiama pirmoji medicinos pagalba, nurodo, jog B. K. jį sužalojo aštriu daiktu (3 t., b. l. 24–25). Specialistas ir teismo ekspertas, ištyrę J. K. kūną, nustatė būtent tokius sužalojimus, kokius nurodė nukentėjusysis, jie atitinka apibūdintą smūgių sudavimo mechanizmą: Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2024 m. sausio 30 d. specialisto išvadoje Nr. G 87/2024 (03) ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. lapkričio 5 d. ekspertizės akte Nr. PEKG 80/2024 (01) nurodyta, kad J. K. nustatytos durtinės-pjautinės žaizdos peties sąnario ir šlaunies srityse, padarytos trimis trauminiais poveikiais, aštriu, duriančių-pjaunančių savybių turinčiu daiktu (3 t., b. l. 148–150, 6 t., b. l. 86–94). Nei liudytojos G. B. ir R. V., nei specialistas ir teismo ekspertas, nėra suinteresuoti bylos baigtimi, nurodytas aplinkybes sužinojo ar tyrimo rezultatus gavo vykdydami savo darbines funkcijas, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl šių duomenų patikimumo.

15. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama aplinkybei, ar nukentėjusysis J. K. būdamas sužalotas galėjo eiti iki buto durų ir jas atrakinti, pažymima, kad kraujuojantis žmogus judėdamas paskui save palieka pėdsakus, o jų, nuteistosios gynėjo teigimu, bute nebuvo, todėl nukentėjusiojo parodymai laikytini prieštaringais ir nepatikimais. Teisėjų kolegija vertindama šiuos advokato argumentus pažymi, kad aplinkybė, susijusi su buto durų užrakinimu, buvo įtraukta į B. K. pareikštą kaltinimą kaip vienas iš jos veiksmus kvalifikuojančių duomenų: ji buvo kaltinama tuo, kad pasišalindama iš įvykio vietos ir užrakindama buto duris, paliko sunkiai sužeistą J. K. mirti, t. y. durų užrakinimas buvo laikomas vienu iš aktyvių veiksmų siekiant tikslo įgyvendinimo – neabejotinos J. K. mirties, kai jis sužeistas yra paliekamas užrakintame bute, taip apsunkinant suradimą ir išgelbėjimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad buto durys buvo atrakintos, kadangi G. G. ir Ž. S. laisvai įėjo į vidų, o smarkiai kraujuojantis J. K. negalėjo jų atrakinti nepalikdamas kraujo pėdsakų, konstatavo, kad aplinkybė, jog B. K. išeidama užrakino buto duris, nepasitvirtino ir iš kaltinimo šalinama. Taigi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nebuvo įrodyta, kad B. K. sąmoningai dėjo pastangas apriboti nukentėjusiojo suradimą jį užrakindama bute. Esant tokioms teismo išvadoms ir kaltinimą palaikančiam prokurorui jų nekvestionuojant, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra svarbu, ar sužalotas nukentėjusysis galėjo vaikščioti po butą, ar ne, kadangi šios aplinkybės nėra susijusios su B. K. padarytu nusikaltimu.

16. Pažymėtina, kad nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde subjektyviai interpretuoja liudytojų G. G., Ž. S. ir G. B. parodymus, konstatuodamas, kad šie apklausti asmenys patvirtino nematę kraujo prie buto durų ir tai reiškia, jog kraujo šioje vietoje nebuvo. Iš 2024 m. liepos 26 d. teisiamojo posėdžio protokolo (6 t., b. l. 24–25, 27) matyti, kad liudytoja G. G., apklausiama pirmosios instancijos teisme, į klausimą, ar prie įėjimo į butą durų buvo kraujo, atsakė, kad nepastebėjo, liudytojas Ž. S. į analogišką klausimą, atsakė negalintis pasakyti, liudytoja G. B. – teigė nepamenanti, pažymėjo, kad visame bute buvo daug kraujo, neužfiksavo, kuriose tiksliose vietose, o apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (2024 m. balandžio 17 d.) nurodė, kad visas butas buvo pilnas kraujo, grindys buvo kruvinos (4 t., b. l. 87–88), t. y. visi trys liudytojai apklausų metu pažymėjo negalintys nei patvirtinti, nei paneigti, kad prie buto durų buvo kraujo, nes šios aplinkybės prisiminimuose neužfiksavo. Pažymėtina, kad liudytojų apklausoms ir jų metu gautiems parodymams yra keliamas objektyvumo kriterijus, t. y. kiekvienas liudytojas apklausos metu privalo būti sąžiningas ir laikytis iš baudžiamojo proceso įstatymo kylančios pareigos teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje, o nežinodamas tam tikrų aplinkybių ar dėl jų abejodamas, apie tai pranešti apklausą vykdančiam pareigūnui, prokurorui ar teismui ir apie jas neliudyti. Taigi liudytojo priesaika įpareigoja parodymus duodantį asmenį nurodyti tik jam neabejotinai žinomus duomenis, o ne išsakyti savo subjektyvią nuomonę apie tam tikras byloje tiriamas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje liudytojai G. G., Ž. S. ir G. B. buvo klausiami apie labai detalią aplinkybę – ar atėję į įvykio vietą matė kraują prie buto durų, todėl neturėdami tikslaus atsakymo, ar tokie pėdsakai ten buvo, ar ne, liudytojai atsakė negalintys atsakyti į tokį klausimą (G. G. – kad nepastebėjo, Ž. S. – kad negali pasakyti, G. B. – kad nepamena, kokiose vietose buvo kraujas). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys nei patvirtina, nei paneigia nustatinėjamą aplinkybę (nukentėjusiojo J. K. vaikščiojimą po butą).

17. Tuo tarpu iš 2024 m. sausio 1 d. įvykio vietos apžiūros fotonuotraukų matyti, kad įvykio vietoje buvo gausu raudonos spalvos dėmių, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jos aptiktos ne tik ant lovos, ant kurios liudytojai G. G., Ž. S. ir G. B. rado gulintį nukentėjusįjį J. K., ar aplink ją, ant grindų, bet ir kitose vietose: prieškambaryje (nuotraukos Nr. 6, 8, 9), koridoriuje, vedančiame į svetainę (nuotraukos Nr. 36–37, 42), svetainėje ant grindų (nuotraukos Nr. 38–43) (3 t., b. l. 3–5, 15–18), o svetainėje prie įėjimo rastos šlepetės su raudonos spalvos dėmėmis (nuotraukos Nr. 46–47) (3 t., b. l. 19–20). 2024 m. sausio 9 d. – 2024 m. sausio 17 d. parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat nustatyta, kad raudonos dėmės buvo ne tik ant lovos ir aplink ją, bet ir kitose kambario vietose: prie svetainės durų, koridoriuje (nuotraukos Nr. 4–6, 11–13, 19, 21 (3 t., b. l. 66–67, 69–70, 73–74). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys, patvirtina, kad būdamas sužalotas nukentėjusysis stojosi nuo lovos ir vaikščiojo po butą, t. y. nukentėjusiojo J. K. nurodytos aplinkybės, jog būdamas sužalotas jis ėjo patikrinti, ar užrakintos buto durys, atitinka bylos medžiagą. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde kelia klausimą, kodėl J. K. po sužalojimo skambino savo kaimynei G. G., o ne Bendrajam pagalbos centrui, mano, kad tokiu būdu nukentėjusysis siekė jo nurodomų aplinkybių patvirtinimo. Tokie advokato teiginiai yra spekuliatyvūs ir grindžiami prielaidomis. Nukentėjusysis J. K. nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu bandęs skambinti Bendrajam pagalbos centrui, tačiau jam nepavyko, buvo išsigandęs, teigė matė kraują, todėl skambino bet kam, o pirmas numeris telefone buvo kaimynės G. G. (3 t., b. l. 46–48), policijos pareigūnės R. V. prie drabužių tvirtinamos kameros vaizdo ir garso įraše taip pat užfiksuota, kad nukentėjusysis aiškino, jog bandė paskambinti Bendrajam pagalbos centrui, tačiau nepavyko, todėl skambino pirmu telefone buvusiu numeriu (3 t., b. l. 24–25), o G. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu (4 t., b. l. 58–59), tiek apklausiama pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad prieš keletą dienų iki įvykio J. K. paprašė padėti ieškoti jo telefono, todėl ji iš savo telefono jam paskambino. Taigi ir šios nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės pasitvirtino.

18. Nuteistoji B. K. viso proceso metu neigė savo kaltę. Ikiteisminio tyrimo metu (2024 m. sausio 2 d.) nurodė, kad įvykio dieną susikonfliktavo su vyru, tada išėjo pas V. P., nukentėjusiojo nesužalojo (4 t., b. l. 115), teisminio nagrinėjimo metu taip pat teigė, kad savo vyro nesužalojo, buvo namuose, kol V. P. jai paskambino ir paprašė ateiti, jie išgėrė kavos, suvalgė tortą, tada ji nusprendė eiti namo, o grįžusią pasitiko policija. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė B. K., kuri nurodė, kad J. K. nesužalojo, apie 14 val. išėjo pas V. P., ten buvo iki 15–16 val. Tokie nuteistosios parodymai laikytini gynybine versija, siekiant išvengti teisinės atsakomybės ar ją sušvelninti, kadangi juos paneigia kiti bylos duomenys. Į įvykio vietą atvykę ikiteisminio tyrimo pareigūnai siekdami surasti B. K. bandė su ja susisiekti telefonu, nuteistoji teigė esanti savo namuose, nors tuo metu jau buvo išėjusi, pareigūnams nurodžius, jog reikia pasikalbėti, sakė, kad nepadarė nieko blogo (pareigūnų prie drabužių tvirtinamų kamerų įrašai (3 t., b. l. 28–29)). Pareigūnai nuvyko pas V. P., kuris nurodė, kad B. K. buvo atėjusi apie 16 val., bet jau išėjo, sakė jam, kad pabėgo iš namų, norėjo pabėgti nuo vyro, V. P. pareigūnams taip pat nurodė, kad nukentėjusysis J. K. pats save susibadė, nors tokia informacija jam nebuvo suteikta, tik pranešta, kad B. K. yra sulaikyta dėl smurto artimoje aplinkoje (Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato reagavimo skyriaus vyresniosios tyrėjos A. G. 2024 m. sausio 1 d. tarnybinis pranešimas (3 t., b. l. 37). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. P. taip pat parodė, jog B. K. iš jo namų išbėgo pikta.

19. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad tiek tiesioginiai įrodymai, kurie patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, tiek netiesioginiai įrodymai, kurie pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą ir įrodinėtinas aplinkybes, turi įrodomąją vertę byloje. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, jei jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65-976/2025, Nr. 2K-73-495/2025, Nr. 2K-82-594/2025). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareigūnės tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės, kad V. P. pats ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, jog J. K. pats save susibadė, nors jam nebuvo suteikta tokia informacija, laikytinos netiesioginiais įrodymais, patvirtinančiais B. K. sąsajas su nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymu. Nors V. P. šias aplinkybes nurodė ne liudytojo apklausos metu, o pareigūnams vykdant B. K. paiešką ir atliekant įprastus pirminius veiksmus sužinojus apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo manyti, kad buvo pažeisti įrodymų rinkimo ir baudžiamojo proceso sąžiningumo reikalavimai. V. P. informaciją pareigūnams pateikė savanoriškai, nebūdamas sulaikytas, netaikant spaudimo ar kitaip reikšmingai nesuvaržant jo veiksmų laisvės. Byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad V. P. buvo daromas spaudimas teikti tam tikrus paaiškinimus, savo iniciatyva nurodydamas aplinkybes, susijusias su J. K. sukeltais sužalojimais, V. P. suvokė tokio savo elgesio pasekmes – kad nurodytų aplinkybių pagrindu, tikėtina, bus atliekami procesiniai veiksmai – jos bus tikrinamos – ir su tuo sutiko. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, V. P. nenurodė, kad buvo spaudžiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tą dieną atvykusių į jo namus, duoti parodymus ar kt., taip pat nėra duomenų, kad prieš jį buvo naudojami apgaulės, slaptos taktikos veiksmai, taip siekiant išgauti reikšmingas aplinkybes.

20. Įvertinusi visus šiuos duomenis teisėjų kolegija daro išvadą, kad B. K. kaltė yra įrodyta. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis, proceso dalyviai gali ikiteisminio tyrimo institucijoms, prokurorui ar teismui teikti pasiūlymus dėl atliktinų procesinių veiksmų, surinktų duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu išvados pakankamai motyvuotos ir nėra prieštaravimų, kaip ir yra nagrinėjamu atveju. Byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad J. K. galėjo sužaloti kiti asmenys, o ne B. K., todėl laikytina, kad nukentėjusiojo nurodytos įvykio aplinkybės – kad jį sužalojo nuteistoji, pasitvirtino, todėl B. K. pagrįstai pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl bausmių

21. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nurodomos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, 2) kaltės forma ir rūšis, 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai, 4) nusikalstamos veikos stadija, 5) kaltininko asmenybė, 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimas darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, 7) atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Individualizuodamas nuteistajam skiriamą bausmę teismas turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia padaryta nusikalstama veika ir ją padaręs asmuo. BK 3 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, tačiau veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję baudžiamojo įstatymo pakeitimai atnaujino bausmių skyrimo taisykles – pagal aktualią BK 61 straipsnio 2 dalies redakciją teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, t. y. bausmės dydis ar terminas nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio. Taip pat pakeistos BK 62 straipsnio bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios švelnesnės, nei numatyta, bausmės skyrimą. Skundžiamas nuosprendis priimtas 2025 m. kovo 20 d., t. y. po 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių baudžiamojo įstatymo pakeitimų, kurie lengvina B. K. teisinę padėtį, todėl į juos turėjo būti atsižvelgiama nuteistajai skiriant bausmes. To padaryta nebuvo, todėl teisėjų kolegija iš naujo pasisako dėl B. K. skiriamų bausmių.

22. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą gali būti skiriamos nuo 2 iki 12 metų laisvės atėmimo bausmės, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki 2 metų bausmės. B. K. padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas – nesunkų ir labai sunkų nusikaltimus, anksčiau buvo teista už smurtinius nusikaltimus prieš savo sutuoktinį J. K. (5 t., b. l. 108–111), bausta administracine tvarka (5 t., b. l. 114–119), nusikalstamas veikas padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos nusikalstamam elgesiui, tai pripažintina jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). B. K. gynėjas apeliacinės instancijos teismo prašo skiriant bausmes atsižvelgti į duomenis, kad J. K. provokuodavo konfliktus, nuolat vartojo alkoholį, save žalojo, smurtavo prieš B. K., buvo jai neištikimas. Tam nėra pagrindo. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme provokuojančiu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29-648/2023, Nr. 2K-111-976/2024, Nr. 2K-11-788/2025). Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek 2023 m. birželio 24 d., tiek 2024 m. sausio 1 d., B. K. ir nukentėjusiojo konfliktas prasidėjo nuteistosios iniciatyva, iš pradžių įžeidinėjant J. K., o paskui prieš jį smurtaujant ir sužalojant. Teisėjų kolegijos vertinimu, suprantama, kad tokių aplinkybių kontekste nukentėjusysis J. K. galėjo būti išprovokuotas pasielgti impulsyviai ir įžeisti nuteistąją, tačiau įvertinus B. K. veiksmų apimtį, nukentėjusiojo veiksmai negali būti vertinami kaip provokavimas nusikalsti ar atsakas. Nėra nustatyta, kad nukentėjusysis kokiais nors aktyviais veiksmais, kurie būtų pateisinę B. K. atsaką, būtų provokavęs nuteistąją pradėti smurtinį konfliktą, net jei tarp jų ir buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, B. K. smurtiniai veiksmai negali būti laikomi adekvačia reakcija, ji turėjo veiksmų pasirinkimo laisvę – susilaikyti nuo fizinio smurto, išeiti iš buto, todėl į nukentėjusiojo elgesį teisėjų kolegija neatsižvelgia ir šios aplinkybės nepripažįsta švelninančia B. K. atsakomybę.

23. Pirmosios instancijos teismas B. K. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pakartotinai įvertinusi bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės yra teisingos ir proporcingos B. K. padarytų nusikalstamų veikų bei jos asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus bei užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą. Nenustatyta pagrindų ar išskirtinių aplinkybių, kurie leistų nuteistajai B. K. skirti švelnesnes, nei numatyta įstatyme, bausmes. Bylos duomenys patvirtina, jog apie B. K. nusikalstamus veiksmus ikiteisminio tyrimo institucijos buvo informuotos ne jos pačios, o apie jas pranešus nukentėjusiajam J. K. (BK 62 straipsnio 1 dalis), taip pat nebuvo nustatyta BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių. Bausmė negali būti švelninama ir BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, kadangi nuteistosios B. K. nusikaltimai nėra atsitiktinio pobūdžio, ji jau anksčiau buvo teista už analogiškas veikas, tačiau savo elgesio nepakeitė ir teigiamų išvadų nepadarė, be to jos daromos nusikalstamos veikos sunkėja. Atkreiptinas nuteistosios ir jos gynėjo dėmesys į tai, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, taip formuojamas nebaudžiamumo įspūdis ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, jas pažeisti pakartotinai. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties.

24. Byloje nėra nustatyta kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad B. K. situacija yra išskirtinė, ji padarė dvi nusikalstamas veikas, dėl jų pavojingumo įstatymų leidėjas už jų padarymą yra numatęs ir griežtesnes laisvės atėmimo bausmes, todėl laikytina, kad ribojimai nėra aiškiai per sunkūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistosios gynėjas netinkamai vertina savo ginamosios padarytų nusikaltimų pavojingumą, kadangi J. K. gyvybė buvo išgelbėta tik aktyvių liudytojų, specialiųjų institucijų ir medicinos įstaigų darbo dėka, tai nepriklausė nuo nuteistosios valios, ji pati buvo palikusi įvykio vietą, kur liko sunkiai sužalotas nukentėjusysis. Nagrinėjamu atveju švelnesnės bausmės tiek pačiai B. K., tiek visai visuomenei, formuotų nebaudžiamumo, galimybės išvengti realios bausmės už padarytas nusikalstamas veikas požiūrį, o tai yra nesuderinama su baudžiamojo proceso tikslais. Nors bausmė neabejotinai turės neigiamas pasekmes B. K., tai yra neišvengiamos pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kalta ji pati. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padaryta veika. Baudžiamasis procesas ir jo pabaigoje skiriama bausmė turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, todėl tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtas priemones, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas. Kadangi padarytos nusikalstamos veikos savo pavojingumu labai skiriasi, yra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms, jos pagrįstai tarpusavyje buvo subendrintos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktas).

25. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, jog asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2024 metų balandžio 4 d. nuosprendžiu B. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 140 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 2 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, atidėtas 2 metams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, išklausyti jos ciklą bei uždraudžiant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Skundžiamu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė apėmimo būdu buvo subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2024 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme, kadangi nusikalstamos veikos savo pavojingumu labai skiriasi ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms. Pirmosios instancijos teismas taikydamas BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, todėl nuosprendis nekeičiamas ir šioje dalyje.

Dėl civilinio ieškinio

26. B. K. gynėjas apeliaciniame skunde neginčija Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteisto turtinės žalos dydžio, tačiau prašo nuteistąją išteisinti, o, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, jei apeliaciniame skunde yra pateiktas prašymas naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pagal nurodytus apskundimo pagrindus turi įvertinti viso skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2018, Nr. 2K‑155‑942/2019, Nr. 2K-33-458/2020). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako ir dėl Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteistos žalos.

27. Remiantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos instituto esmė yra visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), kuris reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado dėl žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų. Ieškovas privalo įrodyti patį žalos faktą ir žalos dydį, o iš atsakovo negali būti priteisiama nei daugiau, nei mažiau, negu buvo padaryta žalos nukentėjusiajam. Sprendžiant, ar išlaidos dėl padarinių, atsiradusių dėl sveikatos sutrikdymo, turėtų būti priteisiamos iš atsakovo, atsižvelgiama į tai, ar išlaidos susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, ar jos pagrįstos pateiktais įrodymais, ar nurodytos išlaidos yra realios, būtinos. Klaipėdos teritorinei ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 963,48 Eur (3 t. b. l. 136–139) J. K. gydymo išlaidų. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis J. K. dėl B. K. padarytos tyčinės nusikalstamos veikos kreipėsi į medicinos įstaigas, buvo gydytas, operuotas, jam suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos buvo apmokėtos iš valstybės biudžeto lėšų. Atsižvelgiant į tai, ši žala pagrįstai buvo priteista iš ją sukėlusio asmens – nuteistosios B. K..

Dėl proceso išlaidų

28. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. rugpjūčio 8 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad teikdama antrinę teisinę pagalbą nuteistajai B. K. pagal 2025 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. KTS‑2025‑04893 tarnyba patyrė 366,67 Eur dydžio išlaidas ir prašoma išspręsti jų priteisimo klausimą.

29. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nurodytus atvejus. Toks teisinis reglamentavimas galioja nuo 2020 m. liepos 15 d. (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija), tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodomas teisinis reglamentavimas aiškinamas atsižvelgiant ir į kitas sąlygas, svarbias priimant sprendimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti: pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑248‑495/2023, Nr. 2K-7-119-719/2024, Nr. 2K-27-788/2024). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovaujamasi ir nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais analogiški prašymai paprastai netenkinami (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021). Minėtų BPK nuostatų ir teismų praktikos kontekste pažymėtina, kad apeliacinis procesas dėl nuteistosios B. K. vyko jos gynėjo iniciatyva, nuteistosios gynyba apeliacinės instancijos procese buvo būtina, nuteistajai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas šiuo atveju prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti 366,67 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios B. K. gynėjo advokato Zigmo Pociaus apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. rugpjūčio 8 d. prašymo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinti.