Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Sankauskaitės ir Birutės Valiulienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1618-420/2021 pagal ieškovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patikslintą ieškinį atsakovui A. K., dėl laikino tėvų valdžios apribojimo ir išlaikymo vaikui priteisimo, trečiasis asmuo Z. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas teismo sprendimo, kuriuo laikinai apribota tėvo valdžia, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl vaiko nuomonės

18. Byloje nustatyta, kad 2021 m. gegužės 10 d. surašytas Vaiko nuomonės išklausymo aktas Nr. 8TSD-(8.8.27.)-666, Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. balandžio 15 d. nutarties dėl vaiko nuomonės pateikimo pagrindu.

19. Kasacinis teismas dėl vaiko nuomonės išklausymo yra pasisakęs, kad įgyvendinant CPK 380 straipsnio nuostatas, svarbu gauti ir įvertinti informaciją bei nepilnamečio vaiko nuomonę su juo susijusiais klausimais, tačiau tokia nuomonė, pareiškiama teismui, gali būti pateikiama ir per atstovus – tėvus, globėjus, vaikų teises įgyvendinančias institucijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. Z. D., bylos Nr. 3K-3-39/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2011). Dėl to apelianto teiginys, kad vaikas turėjo būti apklaustas tik per psichologą arba tik teismo posėdyje yra nepagrįstas, kaip ir nepagrįstas teiginys, jog ieškovė šiuo atveju yra suinteresuota bylos baigtimi. Svarbu tai, kad Tarnyba, teikdama teismui ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo, naudojasi šiuo vaiko teisių teisminio gynimo būdu gindama ne savo, o viešą interesą, taip įgyvendindama valstybės jai pavestas funkcijas, todėl jos materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi nėra.

20. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad vaikas turėjo būti apklaustas psichologo ar tiesiogiai teismo posėdyje, kuo konkrečiai pasireiškė vaiko teisės būti išklausytam pažeidimas apklausus jį vaikų teises įgyvendinančios institucijos, skunde nenurodoma, be to, atsakovas nepaaiškino, nei kokie vaiko nuomonės aspektai, galintys turėti reikšmės bylos baigčiai, nebuvo atskleisti, nei ko nepadarė ar ką nepakankamai atliko institucija, stebėjusi vaiką ir jį išklausiusi.

21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nepilnametė E. K. ne kartą buvo lankyta jos gyvenamojoje vietoje, vaiko nuomonė buvo išklausyta lankantis specialistams namuose, ji buvo aiškiai išreikšta, t. y. kad vaikas nori mažiau bendrauti su tėvu, pasiilgo tik mamos ir kad jai gerai gyventi su seneliais. Todėl teismui neiškilo būtinybės išklausyti vaiko nuomonę betarpiškai teismo posėdyje. Tuo pačiu spręstina, kad nebuvo poreikio vaiko apklausą Tarnyboje vykdyti per psichologą, kadangi, kaip jau nurodyta prieš tai, nepilnametė E. K. pakankamai aiškiai atsakinėjo į jai užduotus klausimus, jos amžius jai leidžia tinkamai išreikšti savo nuomonę, byloje nėra duomenų, kad mergaitės psichinė būklė trukdytų jai išdėstyti savo poziciją, todėl psichologo vertinimas šioje konkrečioje byloje nebuvo būtinas.

22. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo vaiko nuomonės išklausymo atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl laikino tėvų valdžios apribojimo

23. Pateikęs apeliacinį skundą, atsakovas teigia, kad skundžiamame sprendime nėra pagrįstas nei vieno iš laikinam tėvų valdžios apribojimui būtinų pagrindų egzistavimas, o sprendimas motyvuotas formaliai.

25. Tėvų valdžios turinys apima tėvų teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 str. 2 d.). Griežčiausia tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą suvaržančių priemonių, esant atitinkamoms aplinkybėms, atsižvelgiant į vaiko interesus, yra tėvų valdžios apribojimas (CK 3.160 str. 2 d., 3.180 str.). Pagal CK 3.180 straipsnio 1 dalį, tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota, kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu, nesirūpina vaikais. Pažymėtina, kad bent vienos šių sąlygų buvimas yra pakankamas pagrindas taikyti laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą, tačiau laikinas tėvų valdžios apribojimas, kas ir buvo taikyta šioje konkrečioje byloje, dažniausiai taikomas nesant pirmiau išvardytų sąlygų ir kaip prevencinė priemonė tėvams, kad jie pakeistų savo elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat kaip būdas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta.

26. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad valstybė į privatų šeimos gyvenimą gali ir turi įsikišti tik dviem atvejais: teikdama tėvams paramą, reikalingą tinkamam vaikų auklėjimui ir priežiūrai (Konvencijos 18 straipsnis), ir imdamasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių, siekiant apginti vaiką nuo priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, kuriuos vaikas gali patirti iš tėvų ar kitų jį globojančių asmenų (Konvencijos 19 straipsnis). Šis atsakomybės už vaiko teisių apsaugą pasidalijimas tarp tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų ir valstybės visų pirma turi būti įgyvendinamas per valstybės teikiamą pagalbą tėvams, kad šie deramai atliktų savo pareigas. Planuodama ir teikdama paslaugas šeimai valstybė turi garantuoti vaikui teisę visų pirma augti savo šeimoje, o vaiko paėmimas iš šeimos turėtų būti taikomas tik išnaudojus visas priemones padėti šeimai ir socialiniam darbui nedavus teigiamų rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014).

27. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, teismas nustatė, kad nuo 2018 m. su atsakovo šeima dirbo atsakinga valstybės institucija, šeima buvo įrašyta į Socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, šeimai buvo inicijuotas socialinių paslaugų poreikio vertinimas bei socialinių paslaugų teikimas, parengtas pagalbos planas. Iš bylos duomenų matyti, kad nors atsakovo šeimai ir buvo teikiama valstybės pagalba, atsakovas A. K. nebuvo suinteresuotas keisti nei savo elgesio, nei požiūrio į tėvystę, o realios pastangos (bendravimas su vaiku, vienkartinis piniginių lėšų vaikui pervedimas) pradėtos rodyti tik po bylos dėl tėvų valdžios apribojimo pradėjimo.

28. Aiškinant CK 3.180 straipsnio 1 dalį ir sprendžiant klausimą dėl tėvų valdžios apribojimo, turi būti vadovaujamasi prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, įtvirtintu CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nagrinėjant bylą dėl tėvų valdžios neterminuoto apribojimo svarbu nustatyti tėvų veiksmus (neveikimą), kuriais dėl jų kaltės neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams tėvų valdžia, ir pateikti jų veiksmų (neveikimo) pobūdžio įvertinimą.

29. Byloje neginčijamai įrodyta, kad 2019 m. buvo nustatytos aplinkybės dėl atsakovo piktnaudžiavimo alkoholiu, smurto prieš savo tėvus, E. K. buvo nustatyta laikinoji globa, laikinąja globėja paskirta Z. K., taip pat nustatyta, kad A. K. grįžus iš įkalinimo įstaigos, problemos išliko tos pačios, dėl atsakovo girtavimo kildavo konfliktai šeimoje, prieš dukterį ir senelius buvo naudojamas psichologinis smurtas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad iš esmės atsakovas prie vaiko išlaikymo neprisidėdavo, išskyrus vieną atvejį, kai atsakovas 2021 metais pervedė 110 Eur. Teismas taip pat nustatė, kad 2020 m. atsakovas, būdamas neblaivus, vaiko akivaizdoje smurtavo prieš savo tėvą. Visų šių nustatytų aplinkybių atsakovas neginčijo nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu.

30. 2021 m. gegužės 10 d. Vaiko nuomonės išklausymo akte Nr. 8TSD-(8.8.27.)-666 nurodyta, kad E. K. norėtų, jog tėtis jai rečiau skambintų, tai ją vargina, jai gerai, kai tėčio nėra, tada jai ramu.

31. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant tėvų valdžios apribojimo klausimą, vertintinos aplinkybės, apibūdinančios tėvų pareigų vykdymą aktualiu (sprendimo priėmimo) laikotarpiu, ne pavieniai, bet nuosekliai pasikartojantys veiksmai, o peržiūrint priimtą teismo procesinį sprendimą instancine tvarka, yra analizuojama, ar bylą nagrinėjęs teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir ar jų pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-915/2015). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti vertinama, ar pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą apriboti tėvų valdžią (ar jos neapriboti) konkrečioje byloje pagal tuo metu nustatytas bylos aplinkybes, o nagrinėjant bylą teisme aktualiu (esamu) laikotarpiu, turėtų būti nustatomi stabilūs, visas sritis apimantys pokyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-378/2020).

32. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas šiuo metu bendrauja su vaiku dažnai paskambindamas, palaiko ryšius, tačiau pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iš esmės keisti situacijos ir siekti susigrąžinti vaiką atsakovas neketina, byloje nepaneigti duomenys, kad išlaikymo atsakovas vaikui neteikia, išskyrus vieną atvejį, kai buvo pervesti 110 Eur, kad jis yra išvykęs į užsienį, todėl realiai vaiku nesirūpina. Šių teismo nustatytų ir įvertintų CK 3.180 straipsnio kontekste aplinkybių apeliaciniame skunde atsakovas taip pat neginčijo, tik deklaratyviai nurodė, jog teismas nenustatė nei vieno CK 3.180 straipsnio taikymui būtino pagrindo egzistavimo.

33. Tėvystė (motinystė) visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-915/2015). Domėtis vaiku neužtenka, tėvai vaikus turi auginti, tenkindami jų fiziologinius, emocinius, ugdymo ir kitus svarbius poreikius. Tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš tėvų pareigų, kurios nevykdymas dėl aplaidumo ar abejingumo savo tėviškoms pareigoms laikytina kaltais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014). Tai, kad atsakovas bylos dėl tėvų valdžios apribojimo nagrinėjimo teisme metu galimai pradėjo keisti savo elgesį (bendrauti su vaiku telefonu, nebepiktnaudžiauti alkoholiu), tačiau ir toliau neprisideda nei prie vaiko materialinio išlaikymo, nei prie vaiko auklėjimo, jo lavinimo, nei prie saugios aplinkos kūrimo, nėra pagrindas spręsti, jog atsakovo elgesio pasikeitimas yra pastovus ir duodantis realių rezultatų. Svarbu ir tai, kad iš vaiko pateiktos nuomonės matyti, jog nors atsakovo ryšys su vaiku ir nėra visiškai nutrūkęs, tačiau artimo emocinio ryšio su tėvu taip pat nėra, vaikui geriau, kai tėvo nėra šalia. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad laikinas tėvo valdžios apribojimas nesukels neigiamų emocinių pasekmių vaikui, juo labiau, kad ir laikino tėvo valdžios apribojimo atveju bendravimo su vaiku teisė išlieka, todėl atsakovas ir toliau, nuosekliais, ne epizodiškais ir teigiamais veiksmais keisdamas savo elgesį, gali atkurti prarastą artimą ryšį su vaiku.

34. Atsižvelgus į visas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad bylos duomenys nepatvirtino, jog vaikas gali būti grąžintas į atsakovo šeimą ir atsakovas yra pajėgus juo tinkamai pasirūpinti, atsakovas neįrodė, jog jo elgesys ir gyvenimo būdas yra iš esmės pasikeitę, jis neturi pareigos jausmo materialiai išlaikyti vaiką, byloje nėra duomenų, kad atsakovas sugebėtų rūpintis vaiko lavinimu bei sveikata, sudaryti jam tinkamas, sveikas ir saugias gyvenimo sąlygas. Dėl to konstatuotina, kad, šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas laikinai apriboti atsakovo, kaip vaiko tėvo, valdžią. Deklaratyvaus pobūdžio atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai padaryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo elgesiui pasikeitus iš esmės, jis bet kada gali kreiptis į teismą su pareiškimu dėl laikino tėvų valdžios apribojimo panaikinimo (CK 3.181 straipsnio 2 dalis).

36. Atmetus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl laikino tėvų valdžios apribojimo, atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl vaiko paėmimo iš tėvų, laikinos globos, neturi teisinės reikšmės bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija plačiau jų nevertina.

Dėl vaikui priteisto išlaikymo dydžio

37. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš jo kas mėnesį mokamą 200 Eur išlaikymą nepilnamečiam vaikui, motyvuodamas tuo, kad pirmos instancijos teismas nesilaikė pareigos būti aktyviu procese, t. y. rinkti įrodymus savo iniciatyva, nors jais šalys pačios ir nesiremia (CPK 376 str. 1 d.). Mano, kad esant duomenų, jog atsakovas dirba užsienio šalyje, pirmos instancijos teismas galėjo ir turėjo pasinaudoti 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose ir surinkti duomenis apie atsakovo faktiškai gaunamas pajamas.

38. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio nutartina kiekvienu atveju individualiai, įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Tėvo (motinos) turtinė padėtis nėra viską nulemianti nustatant išlaikymo dydį, nes išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004).

39. Nagrinėjamu atveju atsakovas apeliaciniame skunde nurodydamas argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nerinko įrodymų apie jo tikrąją turtinę padėtį, neginčijo, kad teismas neteisingai nustatė vaiko poreikius, todėl atsakovas iš esmės nepaneigė teismo sprendimo dėl vaiko poreikių dydžio teisingumo ir pagrįstumo. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, teismas įvertino ieškovės paaiškinimus dėl vaiko poreikių pagal jo amžių, atsižvelgė į šalyje nustatytą minimalią mėnesinę algą, kuri laikytina orientaciniu kriterijumi nustatant vaikui reikalingą minimalius jo poreikius patenkinantį išlaikymą.

40. Apelianto teigimu, teismas privalėjo pasinaudoti 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose ir surinkti duomenis apie atsakovo faktiškai gaunamas pajamas. Šiuo aspektu teismas pažymi, jog atsakovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, taigi, turėjo galimybę atsikirsti į ieškinio reikalavimą dėl prašomo priteisti vaiko išlaikymo dydžio bei savo atsikirtimus įrodyti (CPK 178 straipsnis), tačiau nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme to nedarė. Teigdamas, jog dirba užsienyje, atsakovas nei pats, nei per savo atstovą, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė užsienio šalies, kurioje jis yra, nei kur jis dirba, neteikė jokių paaiškinimų ar argumentų apie savo turtinę padėtį, netvirtino, jog pats negali gauti įrodymų ir neprašė teismo juos išreikalauti, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas privalėjo naudotis 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose ir surinkti duomenis apie atsakovo faktiškai gaunamas pajamas, kai pats apeliantas nesiremia jokiais duomenimis apie savo turtinę padėtį (nenurodo užsienio valstybės, darbovietės ir kitų duomenų), yra deklaratyvūs ir neįgyvendinami. Aktualu yra ir tai, kad nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde atsakovas neįrodinėja, jog esama jo turtinė padėtis neleidžia teikti skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nepilnamečiui vaikui priteisto dydžio išlaikymo, o apeliaciniu skundu prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo ir ieškinį dėl šios dalies atmesti, apeliantas iš esmės siekia visiškai nusišalinti nuo nepilnamečio vaiko materialinio išlaikymo pareigos, kas prieštarauja CK 3.192 straipsnio nuostatoms.

41. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, daryti priešingas išvadas, nei padarė bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, todėl sutinka su jo nustatytu reikiamu išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžiu, juo labiau kad, kaip prieš tai jau buvo nurodyta, apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu neįrodinėjo, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos vaiko išlaikymui reikalingos skirti lėšos tokio amžiaus nepilnamečiui vaikui nebūtinos, nereikalingos ar objektyviai per didelės ar kad jo turtinė padėtis neleidžia jam tokio išlaikymo teikti.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį ir laikinai apribodamas tėvo valdžią bei priteisdamas iš atsakovo 200 Eur dydžio periodinėmis išmokomis išlaikymą nepilnamečiui vaikui, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai bei išsamiai motyvavo teismo sprendimą. Apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.