Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija : 1.1.1.2.; 1.1.6; 1.1.6.3.; 1.3.2.1.;1.3.2.7.1.;1.3.2.9.1.; 1.3.2.9.3.;1.3.5.1.; 1.3.5.2.; 1.3.5.3.;

1.3.5.4; 2.1.1.3.7.; 2.1.1.3.10.; 3.1.7.3;3.2.4.4.; 3.3.1.1; 3.3.1.14.;

2016 m. lapkričio 3 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovės reorganizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Meba“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4676-1003/2016 pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Meba“ ieškinį atsakovui S. M. dėl Darbo ginčų komisijos 2016-03-17 sprendimo Nr. DGKS-1275 panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė ( toliau-RUAB) „Meba“ kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos ( toliau –Darbo ginčų komisijos) 2016-03-17 sprendimą Nr. DGKS-1275 ir netenkinti atsakovo S. M. prašymo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo iš ieškovės. Nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2016-03-17 priėmė sprendimą, kuriuo tenkino iš dalies S. M. prašymą ir atsisakė nagrinėti S. M. prašymą dėl 2014 m. rugpjūčio – 2015 m. sausio mėnesių laikotarpiu neišmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų, nusprendė išieškoti iš RUAB “Meba” S. M. 798,26 Eur neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio iki darbo sutarties nutraukimo 2016-02-25, 245 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2016-02-26 iki darbo bylos nagrinėjimo dienos, t.y. 2016-03-17 (14 darbo dienų), 735 Eur dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, pakeitė šalių 2011-10-14 sudarytos darbo sutarties Nr. 477 nutraukimo formuluotę iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso ( toliau – DK ) 127 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2 dalį. Ieškovė nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu, nes darbo sutartimi ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį darbo užmokestį, bei šalys susitarė, kad gali būti mokamas priedas už darbuotojo darbo rezultatus bei kompensacija už darbą lauko sąlygomis, kuris susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio. Per visą atsakovo darbo laiką darbo apmokėjimo tvarka liko nepakitusi. 2015 metais atsakovas darbe jokių rezultatų nepasiekė, todėl jam buvo skaičiuojamas minimalus valandinis darbo užmokestis ir neskiriami priedai už darbo rezultatus. Už laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio atsakovui priskaičiuota 2063,10 Eur darbo užmokesčio, tai atitinka su juo sudarytos Darbo sutarties darbdavio įsipareigojimus bei faktiškai atliktą per tą laikotarpį atsakovo darbą. Be to, atsakovo prašymu 2015 metais ne vieną kartą buvo išmokėtas darbo užmokesčio avansas, kas nurodyta jo pinigų gavimo dokumentuose. Palyginus priskaičiuotą priklausančią išmokėti atsakovui 2063,10 Eur darbo užmokesčio sumą su jam faktiškai ieškovės išmokėta suma – 2178,08 Eur akivaizdu, kad ieškovė yra atsiskaičiusi su atsakovu iki jo darbo sutarties nutraukimo, ir 114,98 Eur suma permokėta. Nei raštu, nei žodžiu nebuvo susitarta mokėti po 1800 Lt darbo užmokesčio. Restruktūrizavimo laikotarpiu ieškovės įmonėje susidarė labai sunki finansinė padėtis, atliekamų darbų apimtys buvo sumažėjusios kelis kartus, o atsakovas jokių darbo rezultatų nepasiekė, todėl priedai už darbo rezultatus nebuvo mokami, gavus įplaukų buvo mokamas darbo užmokestis, o ne priedai. Visais atvejais, kai buvo mokamas priedas už darbo rezultatus, tai aiškiai buvo nurodoma bendrovės direktorės įsakymuose. Atsakovo 2015-02-25 atleidimo dieną su juo buvo pilnai atsiskaityta, todėl jo atleidimo formuluotę keisti, išmokėti dviejų vidutinių darbo užmokesčių kompensaciją nėra pagrindo. Darbo ginčų komisijos sprendimas naikintinas išskyrus dalį, kurioje atsisakyta nagrinėti S. M. prašymą dėl 2014 m. rugpjūčio – 2015 m. sausio mėnesių laikotarpiu neišmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų.

Atsakovas S. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad įmonėje apdailininku pradėjo dirbti 2011 metais, ieškovė jam mokėjo minimalų darbo užmokestį, priedą už darbo rezultatus ir lauko darbus. Su gamybos direktoriumi M. M. susitarė, kad jam mokės 1800 Lt atlyginimą kas mėnesį, o kaip tai dalinama į priedus ir darbo užmokestį, nežino. Pilną sutartą sumą jis gaudavo iki 2015 metų birželio mėnesio, už liepos mėnesį jau gavo minimalų atlygį. Kadangi ieškovė nesilaikė darbo sutarties, o jam reikėjo pragyvenimui lėšų, nenorėdamas dirbti už minimalų atlyginimą jis norėjo išeiti iš ieškovės įmonės, tačiau darbdavys prašė neišeiti, žadėjo išmokėti sutartą 1800 Lt sumą. 2015 m. jis dirbo apdailininko darbus tiek patalpose, tiek ir lauke, buvo siunčiamas į įvairius objektus, pvz., dirbo Šaukėnų vidurinėje mokykloje Kelmės rajone, šalino padarytą broką, atliko fasado darbus akmens vata, putų polistirolu, dirbo Šeduvos kapinėse Radviliškio rajone, įrenginėjo kolumbariumą, lietaus kanalizaciją, dėjo trinkeles. Negavęs darbo užmokesčio septynis mėnesius parašė prašymą atleisti jį iš darbo, kuris tą pačią dieną buvo patenkintas. Anksčiau iš darbo neišėjo, kadangi tikėjo M. M. pažadais, jog jam bus išmokėtas visas darbo užmokestis. Nesutinka su ieškovės teiginiais, kad jam buvo mokamas darbo užmokesčio avansas, o ne priedas, jis nedavė sutikimo nei raštu, nei žodžiu dėl avanso mokėjimo, todėl mano, kad ieškovė nesilaikė Darbo sutarties.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė valstybei iš RUAB „Meba“ 115,80 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Teismas įvertino šalių 2011-10-14 sudarytos Darbo sutarties Nr. 477 sąlygas dėl atsakovo S. M. įdarbinimo UAB „Meba“ apdailininko pareigoms, įpareigojimo mokėti atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį darbo užmokestį, taip pat nurodė, kad gali būti mokamas priedas už darbuotojo darbo rezultatus bei kompensacija už darbą lauko sąlygomis, kuris susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio (DK 216 straipsnis), atlyginimą mokant vieną kartą per mėnesį kito mėnesio 25 dieną, pervedant atlyginimą į darbuotojo banko sąskaitą (3 punktas). Darbo sutartimi šalys susitarė, kad 3 punkte nurodytas darbo užmokestis ir jo mokėjimo sąlygos gali būti keičiami tik šalių susitarimu (išskyrus atvejus, nurodytus DK 120 straipsnio 3 dalyje). Teismas įvertinęs Darbo užmokesčio priskaičiavimo/ išmokėjimo žiniaraštyje esančius duomenis sprendė, kad jie patvirtina apie atsakovui laikotarpiu nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2015 m. liepos mėnesio išmokėtą darbo užmokestį. Teismas išanalizavęs ieškovės paskaičiavimus, išmokant darbo užmokestį atsakovui, įvertinęs ieškovės atliktus mokėjimus, nurodytas mokėjimų paskirtis padarė išvadą, kad negalima teigti, kad nurodytais pavedimais atsakovui buvo permokėta, kad jam turėjo būti mokamas tik minimalus valandinis Vyriausybės nustatytas darbo užmokestis. Teismas vertino, kad pagal šalių sudarytą Darbo sutartį Nr. 477 ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui atlyginimą vieną kartą per mėnesį kito mėnesio 25 dieną, darbo užmokestis ir jo mokėjimo sąlygos gali būti keičiami tik šalių susitarimu, taigi, šalys nesusitarė dėl darbo užmokesčio avanso mokėjimo. Dėl ieškovės argumentų, kad Darbo ginčų komisija nepagrįstai neužskaitė išmokėtų avansų kaip atsiskaitymų už busimuosius darbo užmokesčio periodus, teismas pažymėjo, kad DK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Tiek avansas, tiek pagrindinis darbo užmokestis ir visi papildomi uždarbiai negali būti mokamas neapibrėžtam laikui į priekį už busimuosius darbo užmokesčio periodus. Teismas padarė išvadą, kad bylos duomenimis nepaneigta, kad atsakovas dirbo jam pavestus darbus tiek patalpose, tiek lauko sąlygomis, jam turėjo būti mokama kompensacija, vadovaujantis DK 216 straipsniu. Įvertinęs nuo 2011 metų atliktą darbo užmokesčio mokėjimą teismas sprendė, kad atsakovui sistemingai buvo mokamas ne tik minimalus valandinis darbo užmokestis, tačiau ir Darbo sutartyje nurodytas priedas. Ieškovė nepateikė detalių duomenų, patvirtinančių, kad objektuose atsakovas elgėsi neatsakingai, pažeidė darbdavio keliamus reikalavimus jo pareigybei, dėl atsakovo netinkamo pareigų atlikimo, blogo darbų atlikimo buvo nevykdomi biudžeto pajamų planai, ieškovė nepasiekė suplanuoto pelno, patyrė nuostolių.

Teismas pažymėjo, kad DK 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Darbo sutartimi šalys susitarė, kad atlyginimas atsakovui bus mokamas vieną kartą per mėnesį kito mėnesio 25 dieną, pervedant atlyginimą į darbuotojo banko sąskaitą, tačiau byloje esantys mokėjimų duomenys patvirtina, kad darbo užmokestį ieškovė mokėjo atsakovui, nesilaikydama darbo sutarties sąlygų. Teismas atsižvelgė į tai, kad 2015-02-20 Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-611-357/2015 iškelta UAB „Meba“ restruktūrizavimo byla, ta pačia nutartimi taip pat leista ieškovei mokėti einamąsias įmokas įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, privalomuosius mokesčius ir darbuotojų atlyginimus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Įmonių restruktūrizavimo įstatymas ( toliau ĮRĮ ) reglamentuoja, kad jeigu darbuotojas dirba ir po restruktūrizavimo bylos įmonei (darbdaviui) iškėlimo, ši su juo turi atsiskaityti, bet tik už tą darbą, kurį jis atliks po restruktūrizavimo bylos iškėlimo (8 straipsnio 4 punktas). Teismo vertinimu restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimas nedraudė mokėti darbo užmokestį atsakovui, atitinkantį protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus, reikalaujamą kvalifikaciją, profesionalumo lygį, susiklosčiusią darbo užmokesčio mokėjimo praktiką.

Teismas sprendė, kad įmonė keisdama darbo sutartyje sulygtas atsakovo darbo apmokėjimo sąlygas nagrinėjamu atveju privalėjo gauti raštišką atsakovo sutikimą. Pažymėjo, kad darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir sumažinus darbo užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas. Darbuotojas negali būti priverčiamas dirbti už, pakeitus darbo apmokėjimo sąlygas, sumažintą darbo užmokestį. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė darbo sutarties nutraukimo dieną 2016-02-25 nebuvo pilnai atsiskaičiusi su atsakovu, už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio, neišmokėjo atsakovui 798,26 Eur darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius), todėl Darbo ginčų komisijos 2016-03-17 sprendimas Nr. DGKS-1275 dalyje dėl 798,26 Eur darbo užmokesčio išieškojimo iš RUAB „Meba“ S. M. yra pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

Darbo ginčų komisija 2016-03-17 sprendime Nr. DGKS-1275 nustatė, kad atsakovo vidutinis darbo dienos užmokestis, atsižvelgiant į ieškovės pateiktą kompensacijos už nepanaudotas atostogas paskaičiavimo lapą yra 17,50 Eur (neatskaičius mokesčių), o vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudaro 367,50 Eur neatskaičius mokesčių, todėl nusprendė, įvertinusi, jog ieškovė darbo sutarties nutraukimo dieną 2016-02-25 nebuvo pilnai atsiskaičiusi su atsakovu, išieškoti iš RUAB „Meba“ S. M. naudai 245 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2016-02-26 iki 2016-03-17. Teismas pripažino, kad Darbo ginčų komisijos 2016-03-17 sprendimas šioje dalyje teisėtas ir jo naikinti nėra pagrindo.

Iš 2016-02-25 atsakovo prašymo matyti, kad jis kreipėsi į RUAB „Meba“, prašydamas atleisti jį iš darbo nuo 2016-02-25 savo noru dėl sunkios finansinės materialinės padėties ryšium su algų nemokėjimu. Teismas sutiko su Darbo ginčų komisijos sprendimu, kad atsakovas turėjo pagrindą prašyti darbo sutartį nutraukti savo noru dėl svarbios priežasties, ieškovei (darbdavei) nevykdant įsipareigojimų pagal šalių darbo sutartį. Gavusi atsakovo prašymą nutraukti darbo sutartį, ieškovė turėjo spręsti jo tenkinimo ar netenkinimo klausimą pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, o ne vienašališkai pasirinkti ieškovei palankesnį darbo sutarties nutraukimo pagrindą. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir darbo ginčų komisijos sprendimo argumentus dėl atleidimo formuluotės pakeitimo, teismas sprendė, kad darytina išvada, kad Darbo ginčų komisija 2016-03-17 sprendimu pagrįstai pakeitė atsakovo atleidimo iš darbo formuluotę iš DK 127 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2 dalį ir, vadovaudamasi DK 140 straipsnio 3 dalimi, kad nutraukus darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, nusprendė išieškoti iš RUAB „Meba“ S. M. naudai 735 Eur dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (neatskaičius mokesčių).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė RUAB „Meba“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės RUAB „Meba“ ieškinį dėl 2016 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimo darbo ginčo byloje Nr.DGKS-1275 panaikinimo tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas aiškindamas darbo sutartyje Nr.477 šalių susitarimą dėl priedo mokėjimo, neteisingai taikė DK nuostatas, reglamentuojančias darbo sutarties vykdymą, įskaitant darbo apmokėjimą. Darbo sutarties nuostata, kad priedas atsakovui kaip darbuotojui „gali būti mokamas“ reiškia, jog esant darbdavio galimybėms ir darbuotojo pasiektiems darbo rezultatams priedas gali (bet neprivalo) būti mokamas. Formuluotė „gali būti mokamas“ nesuteikia darbuotojui lūkesčių gauti, o darbdaviui privalomai mokėti darbuotojui priedą kiekviena mėnesį. Toks susitarimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams ir yra plačiai naudojamas teisiniuose darbo santykiuose. Teismo sprendimo motyvas, kad atsakovui ieškovas nuolat, nuo 2011 metų, mokėdavo priedus, todėl tą turėtų daryti ir įmonei tapus restruktūrizuojama bei neatsižvelgiant į darbuotojo darbo rezultatus, yra visiškai neapgrįstas. Pažymėjo, kad iki ieškovo paskelbimo restruktūrizuojama įmone, ieškovas pagal galimybes mokėjo priedus darbuotojams, o iškėlus restruktūrizavimo bylą, užsakymų ir įmonės darbų apimtys sumažėjo keliolika kartų. Ieškovė dėl savo pasikeitusio statuso nebegalėjo dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, iš bendrovės išėjo geriausi ir aukščiausią kvalifikaciją turintys specialistai, kurių dėka būdavo pasiekiami visi aukšti bendrovės rodikliai. Kol dirbo kvalifikuoti specialistai, tai leido įmonei pasiekti gerus rezultatus, o darbuotojams mokėti priedus už darbo rezultatus. Pagrindinis kriterijus privačiose įmonėse dėl darbuotojo darbo užmokesčio yra ne tik darbuotojo kompetencija, bet ir jo atliktų darbų apimtys bei pridėtinės vertės sukūrimas įmonei. Kai bendrovėje dirbo daug darbuotojų ir jie atlikdavo dideles darbų apimtis, neefektyviai dirbantys, žemesnę kvalifikaciją turintys darbuotojai (prie jų priskirtinas ir atsakovas) galėjo naudotis kitų kartu dirbusių darbuotojų sukurtais darbo rezultatais, gaunant didesnį apmokėjimą už darbą. Prasidėjus bendrovės restruktūrizavimui ir didžiajai daliai kvalifikuočiausiai dirbusių darbuotojų išėjus iš bendrovės, pasimatė kiekvieno darbuotojo atlikta darbų apimtis.

Įstatymas numato, kad keičiant esmines darbo sutarties sąlygas, reikalinga įspėti darbuotoją, taip pat pakeisti darbo sutartį, o tam reikalingas darbuotojo sutikimas (DK 120 straipsnis). Šiuo atveju, esminės darbo sąlygos nepakito, atsakovo pareigos nepasikeitė, jam buvo mokamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis, kuris buvo ne mažesnis už Vyriausybės nustatytą darbo užmokestį, taigi, nebuvo sumažintas. Teismas padarė nepagrįstą jokiais objektyviais įrodymais išvadą, kad neva žodžiu atsakovui buvo žadamas 1800 Lt (521,32 Eur) darbo užmokestis.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškina lauko priedo sąvoką ir jo mokėjimo tvarką, dėl ko daro neteisingą išvadą, jog atsakovui priklausė priedas ne tik už darbo rezultatus, bet ir už darbą lauko sąlygomis. Lauko priedų mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 216 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 116 „Dėl kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta Kompensuojamų išmokų dydis ir mokėjimo tvarka. Šios tvarkos 4 punktas numato, kad konkretus padidėjusių išlaidų kompensuojamasis dydis nustatomas kolektyvinėje arba darbo sutartyje ir mokamas iš darbo užmokesčiui skiriamų lėšų. Sprendimą mokėti darbuotojui lauko priedą priima darbdavys, įvertinęs darbuotojų darbo pobūdį ir atsižvelgdamas į tai, kokią darbo laiko dalį darbuotojai darbo funkcijas atliks ne nuolatinėje darbo vietoje ar lauko sąlygomis. UAB „Meba“ kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad „darbuotojams, kurių darbas atliekamas lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba kilnojamojo pobūdžio, kai dėl to susidaro papildomos išlaidos, jos yra kompensuojamos“. Pagal byloje surinktus įrodymus, atsakovas dirbo tiek lauke, tiek patalpų viduje. Už darbą, kai darbuotojui priklausė numatyti priedai, jie atsakovui buvo išmokėti. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad įmonės restruktūrizavimo laikotarpiu atsakovas būtų patyręs kokių nors papildomų išlaidų.

Laiko nepagrįstomis tiek teismo sprendimo, tiek Darbo ginčų komisijos išvadą, kad lėšos, kurios buvo pervedamos atsakovui per banko įstaigą, mokėjimo paskirtyje nurodant „avansas“, „ūkinei -komercinei veiklai“ negali būti traktuojamos kaip darbo užmokestis, nes neva su atsakovu sudaryta darbo sutartis nenumato avanso išmokėjimo. Teismas nurodydamas, kad turėjo būti keičiama darbo sutartis apibrėžiant kitą darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, neatsižvelgė į tai, kad ieškovo įmonė yra restruktūrizuojama ir be kitų teisės aktų, ji privalo vadovautis ĮRĮ nuostatomis.

Su atsakovu jo išėjimo iš darbo dieną buvo ne tik pilnai atsiskaityta, bet dar permokėta dėl jo prašymu jam mokėtų avansų. Kadangi ieškovė yra pilnai atsiskaičiusi nėra jokio teisinio pagrindo mokėti už uždelsimą, nes faktiškai uždelsimo nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo panaikinti DGK sprendimą priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 245 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2016-02-26 iki darbo bylos nagrinėjimo dienos, t.y. 2016-03-17 (už 14 darbo dienų), taip pat 735 Eur dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją. Nepagristai atsakovui priteistos sumos sumokėjimas ieškovui kaip restruktūrizuojamai įmonei būtų papildoma finansinė našta bei galėtų pažeisti kitų įmonės kreditorių interesus. Patvirtintame ieškovo restruktūrizavimo plane tokios išlaidos, kurios priteistos atsakovui nėra suplanuotos.

Atsižvelgiant į tai, kad prašymo atleisti iš darbo gavimo dieną ieškovė buvo visiškai atsiskaičiusi su atsakovu sprendimas pakeisti 2011-10-14 darbo sutarties Nr. 477 nutraukimo formuluotę iš DK 127 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2 dalį yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Teismas priimdamas sprendimą nebuvo objektyvus, suteikė vienai šaliai atsakovui prioritetą, nesilaikė šalių lygiateisiškumo principo numatyto CPK 17 straipsnyje bei civilinio proceso tikslų numatytų CPK 2 straipsnyje.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas S. M. prašo palikti teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovė nepagrįstai remiasi ĮRĮ nustatytomis prievolių vykdymo lengvatomis, vadovaujantis 8 straipsnio 1 dalies 1 punktu restruktūrizuojamai įmonei draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles tiktai iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą. Įmonei tęsiant veiklą po plano patvirtinimo, įmonės darbuotojai jau nebelaikomi jos kreditoriais ir jiems turi būti taikomos visos darbo įstatymų nuostatos. Kadangi jo darbo užmokestis buvo įtrauktas į restruktūrizavimo planą kaip kreditorinis įsiskolinimas, jis ir neprašė nei darbo ginčų komisijos, nei Šiaulių apylinkės teismo jį priteisti už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesį iki 2015 m. vasario mėnesio. Ieškovė pradėjo mokėti ne visą darbo užmokestį nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio, todėl Darbo ginčų komisijos ir teismo sprendimai pagrįsti ir teisėti.

Nesutinka su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių susitarimą dėl priedo mokėjimo, neteisingai taikė DK nuostatas. Mano, kad ne teismas ir ne Darbo ginčų komisija, bet pati ieškovė neteisingai supranta ir aiškina darbo teisės normas dėl priedų mokėjimo. Darbo priedai yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis, todėl jie, jeigu atitinka jiems keliamus reikalavimus, kaip ir atlyginimas už darbą, turi būti mokami kiekvieną mėnesį, priešingai negu mano ieškovė (apeliacinio skundo 14 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis ( CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Bylos duomenimis, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos 2016-03-17 sprendimu Nr. DGKS-1275 nustatyta, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai, nustatyti 2011-10-14 darbo sutartyje Nr. 477, kuria darbuotojas buvo priimtas apdailininko pareigoms. Darbdavys darbo sutarties 3 punktu įsipareigojo mokėti darbuotojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį atlyginimą bei galimą priedą už darbuotojo darbo rezultatus bei kompensaciją už darbą lauko sąlygomis, kuris susijęs su važiavimais arba kilnojamojo pobūdžio (DK 216 straipsnis). Atlyginimą įsipareigojo mokėti vieną kartą per mėnesį iki kito mėnesio 25 dienos, pervedant į darbuotojo banko sąskaitą. Darbo sutartis nutraukta darbuotojo 2016-02-25 prašymu 2016-02-25 vadovaujantis DK 127 straipsnio 1 dalimi. DK 141 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo Kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Iš darbuotojo prašymo dėl atleidimo iš darbo matyti, kad prašyme yra užrašyta direktorės viza „suderinta, išmokėti per 14 d.“. Nėra duomenų apie tai, kad darbuotojas būtų sutikęs su tokia atsiskaitymo tvarka, todėl darbo ginčų komisija sprendė, kad tarp šalių nebuvo susitarta dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos, nei atsiskaitymas atleidimo dieną. DGK sprendė, kad aplinkybė, jog prašymas nutraukti darbo sutartį darbuotojo buvo tenkintas iš karto ir nereikalauta laikytis įstatyme nustatyto įspėjimo terminų savaime nesuteikia teisės atsiskaityti su darbuotoju kitokia tvarka, nei numatyta DK 141 straipsnio 1 dalyje ir DK 206 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Taip pat iš pateiktų duomenų DGK sprendė, kad mokėjimo pavedimais ir atlyginimo žiniaraščiu darbuotojui išmokėtos sumos 2015-03-03 - 2015-10-02 laikotarpiu yra apmokėjimas už darbą 2015 m. kovo - 2015 m. liepos mėn. laikotarpiu (sumokant darbo užmokestį, priedus už darbo rezultatus ir priedus už darbą lauko sąlygomis). Nepateikta duomenų apie ieškovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. vasario mėn. (darbo sutarties nutraukimo dienos), todėl sprendė, kad darbdavys už šį laikotarpį su darbuotoju nėra atsiskaitęs. Įvertinus pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį duomenis darbo sutartimi sulygtas apmokėjimo sąlygas ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis apie darbuotojo darbo laiką, DGK sprendė, kad darbdavys 2015 m. rugpjūčio - 2016 m. vasario mėn. laikotarpiu yra neišmokėjęs viso 798,26 Eur (suma nurodyta atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų (apmokėjimas už kasmetines atostogas ir nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensacija). DGK taip pat sprendė, kad mokėjimo pavedimais išmokėtos sumos, mokėjimo paskirtyse nurodant „darbo užmokesčio avansas“, taip pat kitos išmokėtos sumos, net jei jos yra didesnės už minėtoje pažymoje nurodytas priskaičiuotas sumas, yra įprastas apmokėjimas už atliktą darbą (pagrindinis darbo užmokestis, priedas už darbo rezultatus ir/arba priedas už darbą lauko sąlygomis). DGK atkreipė dėmesį, kad darbo užmokestis paprastai mokamas darbo sutartyje nustatytais terminais, o ieškovo ir atsakovo darbo sutartyje darbo užmokesčio avanso mokėjimas visai nenumatytas (sutarta mokėti darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį iki kito mėnesio 25 dienos). Avansas įprastai mokamas tik už einamąjį mėnesį atliktą darbą, tačiau ne neapibrėžtam laikui į priekį.

Iš esmės pirmosios instancijos teismas sutiko su DGK argumentais ir išvadomis. Ieškovės vertinimu DGK nepagrįstai neužskaitė išmokėtų avansų kaip atsiskaitymų už busimuosius darbo užmokesčio periodus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad DK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą, taigi, tiek avansas, tiek pagrindinis darbo užmokestis ir visi papildomi uždarbiai negali būti mokamas neapibrėžtam laikui į priekį už busimuosius darbo užmokesčio periodus. Pagal šalių sudarytą Darbo sutartį Nr. 477 ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui atlyginimą vieną kartą per mėnesį kito mėnesio 25 dieną, konkrečiu atveju šalys nesusitarė dėl darbo užmokesčio avanso mokėjimo. Teismo vertinimu ieškovė, pakeisdama šalių Darbo sutartyje sulygtą darbo apmokėjimo sąlygą, nesilaikė nustatytos darbo sutarties sąlygų keitimo tvarkos, nes negavo raštiško atsakovo sutikimo. Tai, kad ieškovė mokėjimo paskirtyje nurodydavo, jog mokamas darbo užmokesčio avansas, nepatvirtina, kad buvo gautas atsakovo sutikimas keisti sulygtą darbo apmokėjimo sąlygą.

Apeliantės vertinimu nepagrįsti tiek DGK tiek teismo argumentai, kad lėšos, kurios buvo pervedamos atsakovui per banko įstaigą, mokėjimo paskirtyje nurodant „avansas“, „ūkinei -komercinei veiklai“ negali būti traktuojamos kaip darbo užmokestis, nes neva su atsakovu sudaryta darbo sutartis nenumato avanso išmokėjimo. Teismas nurodydamas, kad turėjo būti keičiama darbo sutartis apibrėžiant kitą darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, neatsižvelgė į tai, kad ieškovo įmonė yra restruktūrizuojama ir be kitų teisės aktų, ji privalo vadovautis ĮRĮ nuostatomis. Taip pat apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas aiškindamas darbo sutartyje Nr.477 šalių susitarimą dėl priedo mokėjimo, neteisingai taikė DK nuostatas. Darbo sutarties nuostata, kad priedas atsakovui kaip darbuotojui „gali būti mokamas“ reiškia, jog esant darbdavio galimybėms ir darbuotojo pasiektiems darbo rezultatams priedas gali (bet neprivalo) būti mokamas. Formuluotė „gali būti mokamas“ nesuteikia darbuotojui lūkesčių gauti, o darbdaviui privalomai mokėti darbuotojui priedą kiekviena mėnesį. Teismo sprendimo motyvas, kad atsakovui ieškovas nuolat, nuo 2011 metų, mokėdavo priedus, todėl tą turėtų daryti ir įmonei tapus restruktūrizuojama bei neatsižvelgiant į darbuotojo darbo rezultatus, yra visiškai neapgrįstas. Pažymėjo, kad iki ieškovo paskelbimo restruktūrizuojama įmone, ieškovė pagal galimybes mokėjo priedus darbuotojams, o iškėlus restruktūrizavimo bylą, užsakymų ir įmonės darbų apimtys sumažėjo keliolika kartų. Ieškovė dėl savo pasikeitusio statuso nebegalėjo dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, iš bendrovės išėjo geriausi ir aukščiausią kvalifikaciją turintys specialistai, kurių dėka būdavo pasiekiami visi aukšti bendrovės rodikliai.

Teismo posėdžių metu ieškovės atstovė taip pat akcentavo tai, kad iškėlus įmonei restruktūrizavimo bylą įmonės padėtis buvo bloga, jokių rezultatų nebuvo pasiekta, nebuvo tam ir jokių objektyvių galimybių, pati įmonė nelabai gali įtakoti restruktūrizavimo proceso, įmonės teisės suvaržytos. Be to atsakovas dažnai sirgdavo, nebuvo sąžiningas, nuvyksta į objektą ir nedirba, įsipareigojimai užsakovams nebuvo laiku vykdomi ir kita. Ieškovės atstovė iš esmės nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad atsakovui pagrindo mokėti priedų nebuvo, o atsakovui prašant išmokėti avansus, jie ir buvo išmokėti, o ne priedai, įvertinus tai, kad atsakovui už ginčo laikotarpį nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo nuo 2015 m. kovo mėnesio iki 2016 m. vasario buvo išmokėta 2178,08 Eur suma ir net permokėta 114,98 Eur, su atsakovu buvo visiškai atsiskaityta. Todėl nepagrįstas DGK sprendimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir iš to sekantys visi kiti atsakovo reikalavimai.

Šiaulių apygardos teismas, įvertinęs, kad UAB „Meba“ turi finansinių sunkumų, siekiant atkurti įmonės mokumą bei įsiskolinimų kreditoriams padengimą, apsaugoti darbuotojų, kaip socialiai pažeidžiamos asmenų grupės, interesus, 2015-02-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-611-357/2015 iškėlė UAB „Meba“ restruktūrizavimo bylą, ta pačia nutartimi taip pat leisdamas ieškovei mokėti einamąsias įmokas įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, privalomuosius mokesčius ir darbuotojų atlyginimus. Įmonių restruktūrizavimo įstatymas reglamentuoja, kad jeigu darbuotojas dirba ir po restruktūrizavimo bylos įmonei (darbdaviui) iškėlimo, ši su juo turi atsiskaityti, bet tik už tą darbą, kurį jis atliks po restruktūrizavimo bylos iškėlimo (8 straipsnio 4 punktas). Pirmosios instancijos teismo vertinimu restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimas nedraudė mokėti darbo užmokestį atsakovui, atitinkantį protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus, reikalaujamą kvalifikaciją, profesionalumo lygį, susiklosčiusią darbo užmokesčio mokėjimo praktiką.

Pagal Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo ( toliau -ĮRĮ) 8 straipsnio nuostatas nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos: draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti; šio punkto apribojimai netaikomi gavus teismo leidimą šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais (1 punktas); sustabdomas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių, susidariusių iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, skaičiavimas, išskyrus delspinigių už pavėluotai dėl darbdavio kaltės išmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas skaičiavimą ir, jeigu sprendimas priimtas teismo nutartimi iškeliant restruktūrizavimo bylą, šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytus savanoriškus įmonės įsipareigojimus (2 punktas). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal ĮRĮ 8 straipsnį nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos įmonė naudojasi prievolių vykdymo lengvatomis: uždraudžiamas įmonės piniginių prievolių vykdymas, apribojamas turto perleidimas, sustabdomas netesybų ir palūkanų skaičiavimas, sustabdomas išieškojimo pagal vykdomuosius dokumentus vykdymas ir kt. Darbuotojai yra pripažįstami restruktūrizuojamos įmonės kreditoriais (ĮRĮ 3 straipsnis). Išskirtinos dvi kreditorių kategorijos: senieji ir naujieji kreditoriai. Senieji kreditoriai yra tie, kurių reikalavimai atsirado iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Būtent dėl negalėjimo atsiskaityti visa apimtimi su senaisiais kreditoriais yra keliama restruktūrizavimo byla. Jeigu darbuotojas dirba ir po restruktūrizavimo bylos įmonei (darbdaviui) iškėlimo, ši su juo turi atsiskaityti, bet tik už tą darbą, kurį jis atliks po restruktūrizavimo bylos iškėlimo (ĮRĮ 8 straipsnio 4 punktas), t. y. kiek jis taps naujuoju kreditoriumi, o vykdyti neįvykdytas pinigines prievoles darbuotojams – seniesiems kreditoriams – tokiai įmonei yra draudžiama (ĮRĮ 8 straipsnio 1 punktas), jų reikalavimai bus tenkinami restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka, prioritetine eile. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-426-701/2015).

Ieškovė be minėtų aplinkybių taip pat teigia, kad iškėlus restruktūrizavimo bylą, užsakymų ir įmonės darbų apimtys sumažėjo keliolika kartų. Ieškovė dėl savo pasikeitusio statuso nebegalėjo dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, iš bendrovės išėjo geriausi ir aukščiausią kvalifikaciją turintys specialistai, kurių dėka būdavo pasiekiami visi aukšti bendrovės rodikliai. Nurodo, kad iš bendrovės išėjo geriausi ir aukščiausią kvalifikaciją turintys specialistai, kurių dėka būdavo pasiekiami visi aukšti bendrovės rodikliai. Kol dirbo kvalifikuoti specialistai, tai leido įmonei pasiekti gerus rezultatus, o darbuotojams mokėti priedus už darbo rezultatus. Likusiųjų restruktūrizuojamoje bendrovėje darbuotojų išdirbis, įskaitant ir atsakovą buvo akivaizdžiai žemesnis. Be to, kai bendrovėje dirbo daug darbuotojų ir jie atlikdavo dideles darbų apimtis, neefektyviai dirbantys, žemesnę kvalifikaciją turintys darbuotojai (prie jų priskirtinas ir atsakovas) galėjo naudotis kitų kartu dirbusių darbuotojų sukurtais darbo rezultatais, gaunant didesnį apmokėjimą už darbą. Prasidėjus bendrovės restruktūrizavimui ir didžiajai daliai kvalifikuočiausiai dirbusių darbuotojų išėjus iš bendrovės, pasimatė kiekvieno darbuotojo atlikta darbų apimtis. Pažymėjo, kad atsakovas neturi apdailininko išsilavinimo, jis nelankė jokių kursų, nekėlė kvalifikacijos, o tai, kad dirbo 21 metus, savaime neįrodo aukštos darbuotojo kvalifikacijos. Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į visumą ieškovės argumentų yra pagrindo spręsti, kad ieškovė nors ir teigia nebuvus pagrindo mokėti atsakovui priedų iš esmės galimai dėl netinkamo atsakovo darbo, dėl sunkios finansinės padėties, kitų sąlygų priedų mokėjimui nebuvimo, tačiau byloje jokių įrodymų, kurie patvirtintų nebuvus pagrindo mokėti priedų, nepateikė, iš esmės nepaneigė atsakovo argumentų.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškina lauko priedo sąvoką ir jo mokėjimo tvarką, dėl ko daro neteisingą išvadą, jog atsakovui priklausė priedas ne tik už darbo rezultatus, bet ir už darbą lauko sąlygomis. Nurodo, kad lauko priedų mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 216 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 116 „Dėl kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta Kompensuojamų išmokų dydis ir mokėjimo tvarka. Sprendimą mokėti darbuotojui lauko priedą priima darbdavys, įvertinęs darbuotojų darbo pobūdį ir atsižvelgdamas į tai, kokią darbo laiko dalį darbuotojai darbo funkcijas atliks ne nuolatinėje darbo vietoje ar lauko sąlygomis. UAB „Meba“ kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad „darbuotojams, kurių darbas atliekamas lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba kilnojamojo pobūdžio, kai dėl to susidaro papildomos išlaidos, jos yra kompensuojamos“. Pagal byloje surinktus įrodymus, atsakovas dirbo tiek lauke, tiek patalpų viduje. Tačiau už darbą, kai darbuotojui priklausė numatyti priedai, jie atsakovui buvo išmokėti, o kad įmonės restruktūrizavimo laikotarpiu atsakovas būtų patyręs kokių nors papildomų išlaidų, apeliantė nurodė, kad byloje duomenų nėra.

Apeliacinio teismo pažymėtina, kad sudarant darbo sutartį turi būti sulygta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (darbovietės, darbo funkcijų, darbo apmokėjimo sąlygų) ( DK 34 straipsnis). Darbo sutartis sudaroma raštu dviem egzemplioriais. Darbo sutarties pakeitimai taip pat daromi raštu ( DK 43 straipsnis). Pasikeitus šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytoms darbo sąlygoms, darbdavys tokia pačia tvarka pateikia informaciją apie darbuotojui taikomus darbo sąlygų pasikeitimus prieš jiems įsigaliojant. (DK 44 straipsnis). Restruktūrizavimas nekeičia darbdavio darbuotojų darbo sąlygų ( DK 51 straipsnis). Prieš tvirtinant ar keičiant darbo apmokėjimo sistemą, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros šio kodekso nustatyta tvarka ir kita ( DK 140 straipsnis). Atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, įstatymo nuostatas nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad esminės darbo sąlygos nepakito, atsakovo pareigos nepasikeitė, jam buvo mokamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis, kuris buvo ne mažesnis už Vyriausybės nustatytą darbo užmokestį, taigi apeliantės vertinimu nebuvo sumažintas. Tokie apeliantės argumentai nepagrįsti.

Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė nesilaikė nustatytos darbo sutarties sąlygų keitimo tvarkos, nes negavo raštiško atsakovo sutikimo. Tai, kad ieškovė mokėjimo paskirtyje nurodydavo, jog mokamas darbo užmokesčio avansas, nepatvirtina, kad buvo gautas atsakovo sutikimas keisti sulygtą darbo apmokėjimo sąlygą. Ieškovės argumentai, kad DGK nepagrįstai neužskaitė išmokėtų avansų kaip atsiskaitymų už busimuosius darbo užmokesčio periodus, nepagrįsti. DK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą, taigi, tiek avansas, tiek pagrindinis darbo užmokestis ir visi papildomi uždarbiai negali būti mokamas neapibrėžtam laikui į priekį už busimuosius darbo užmokesčio periodus. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su šiais argumentais. Pirmosios instancijos teismas įvertino faktines aplinkybes dėl objektų, kuriuose 2015 – 2016 metais dirbo atsakovas, sąrašo ir pagrįstai sprendė, kad bylos duomenimis nepaneigta, kad atsakovas dirbo jam pavestus darbus tiek patalpose, tiek lauko sąlygomis, jam turėjo būti mokama kompensacija, vadovaujantis DK 216 straipsniu.

Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje pateiktus duomenis dėl apdailininko pareiginių nuostatų, dėl atsakovui keliamų reikalavimų turėti tam specialių žinių bei praktinių įgūdžių, turimą 21 metų darbo stažą, išsilavinimą bei kitas aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų, kad atsakovas dirbo nekokybiškai, darbo procese darė broką ar kitokiais veiksmais sukėlė žalingus padarinius ieškovei. Teismas pagrįstai sprendė, kad liudytojų M. L. M., M. M. teiginiai, kad atsakovas buvo prastas darbuotojas, įmonėje nepasiekė jokių veiklos rezultatų, tačiau darbdavys, dėl ginamų darbuotojų teisių, bijojo jį atleisti iš darbo, vertintini kaip deklaratyvus ir nepatvirtinti jokiais į bylą pateiktais įrodymais. Ieškovė kaip minėta nurodydama argumentus dėl pagrindo mokėti priedų nebuvimo nepateikė įrodymų patvirtinančių, kad objektuose atsakovas elgėsi neatsakingai, pažeidė darbdavio keliamus reikalavimus jo pareigybei, kad dėl atsakovo netinkamo pareigų atlikimo, blogo darbų atlikimo buvo nevykdomi biudžeto pajamų planai, ieškovė nepasiekė suplanuoto pelno, patyrė nuostolių.

Atsakovas nurodė, kad su gamybos direktoriumi M. M. susitarė, kad jam bus mokamas 1800 Lt atlyginimas kas mėnesį, o kaip tai dalinama į priedus ir darbo užmokestį, nežino. Sutartą sumą jis gavo iki 2015 metų birželio mėnesio, už liepos mėnesį jau gavo minimalų atlygį. Jis nenorėdamas dirbti už minimalų atlyginimą norėjo išeiti iš ieškovės įmonės, tačiau darbdavys prašė neišeiti, žadėjo išmokėti sutartą sumą. Negavęs darbo užmokesčio septynis mėnesius parašė prašymą atleisti jį iš darbo, kuris tą pačią dieną buvo patenkintas. Nurodė, kad anksčiau iš darbo neišėjo, kadangi tikėjo pažadais, jog jam bus išmokėtas visas darbo užmokestis. Iš esmės šie paaiškinimai ieškovės nėra paneigti. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visumą aplinkybių, tai, kad nuo 2011 metų atsakovui sistemingai buvo mokamas ne tik minimalus valandinis darbo užmokestis, tačiau ir Darbo sutartyje nurodytas priedas, sprendė, kad atsakovas pagrįstai tikėjosi gauti Darbo sutartyje aptartą priedą. Apeliantė teigia, kad sutarties nuostata, kad priedas atsakovui kaip darbuotojui gali būti mokamas nesuteikia darbuotojui lūkesčių gauti, o darbdaviui privalomai mokėti darbuotojui priedą kiekviena mėnesį. Apeliacinio teismo vertinimu konkrečiu atveju atsižvelgiant į tai, kad atsakovui iki ginčo laikotarpio priedas buvo mokamas, nepagrįstas apeliantės argumentas, kad atsakovas neturėjo lūkesčio gauti priedus ir vėliau. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kitoks aiškinimas prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijams, pažeistų darbuotojo teisėtų lūkesčių principą ir sudarytų sąlygas darbdaviui dominuoti, piktnaudžiauti savo diskrecijos teise.

DK 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Darbo sutartimi šalys susitarė, kad atlyginimas atsakovui bus mokamas vieną kartą per mėnesį kito mėnesio 25 dieną, pervedant atlyginimą į darbuotojo banko sąskaitą, tačiau byloje esantys mokėjimų duomenys patvirtina, kad darbo užmokestį ieškovė mokėjo atsakovui, nesilaikydama darbo sutarties sąlygų. Atsakovas taip pat turėjo teisę reikalauti, kad ieškovė sumokėtų ir delspinigius pagal DK 207 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Apeliantė teigia, kad teismas padarė nepagrįstą jokiais objektyviais įrodymais išvadą, kad neva žodžiu atsakovui buvo žadamas 1800 Lt (521,32 Eur) darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į atsakovui nuo 2011 metų mokėtą darbo užmokestį, apdailininko pareigoms ieškovės įmonėje keliamus aukštus profesionalumo, kvalifikacijos, kokybės, atsakingumo, darbo patirties reikalavimus, atsakovo darbo stažą, padarė išvadą, kad šalys darbo sutartimi faktiškai susitarė dėl didesnio darbo užmokesčio nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės numatyti minimalūs dydžiai. Apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nors konkrečiai darbo sutartyje ir nebuvo sutarta dėl konkretaus atlyginimo dydžio, tačiau faktinės byloje nustatytos aplinkybės, suteikia pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sutinka su ieškovės pozicija, kad nagrinėjamu atveju darbuotojų atlyginimų mažinimas buvo pagrįsta ir adekvati priemonė restruktūrizuojamai įmonei. Tačiau kaip minėta keisdama darbo sutartyje sulygtas atsakovo darbo apmokėjimo sąlygas nagrinėjamu atveju ji privalėjo gauti raštišką atsakovo sutikimą. Apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams DK 203 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas įvertinęs faktines aplinkybes pagrįstai sprendė, kad ieškovė darbo sutarties nutraukimo dieną 2016-02-25 nebuvo pilnai atsiskaičiusi su atsakovu, už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio (2016-02-25) neišmokėjo atsakovui 798,26 Eur darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius), todėl pagrįstai sprendė, kad DGK 2016-03-17 sprendimas Nr. DGKS-1275 dalyje dėl 798,26 Eur darbo užmokesčio išieškojimo iš RUAB „Meba“ S. M. yra pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

Apeliantė nurodė, kad su atsakovu jo išėjimo iš darbo dieną buvo ne tik pilnai atsiskaityta, bet dar permokėta dėl jo prašymu jam mokėtų avansų. Kadangi ieškovė yra pilnai atsiskaičiusi nėra jokio teisinio pagrindo mokėti už uždelsimą. Be to nepagristai atsakovui priteistos sumos sumokėjimas ieškovui kaip restruktūrizuojamai įmonei būtų papildoma finansinė našta bei galėtų pažeisti kitų įmonės kreditorių interesus. Kadangi ieškovė buvo visiškai atsiskaičiusi su atsakovu sprendimas pakeisti 2011-10-14 darbo sutarties Nr. 477 nutraukimo formuluotę iš DK 127 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2 dalį yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą nebuvo objektyvus, suteikė vienai šaliai atsakovui prioritetą.

Darbo kodekse įtvirtinta imperatyvi atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju tvarka, nesiejama su atleidimo pagrindu – ar darbuotojas atleistas savo noru, ar darbdavio iniciatyva, ar dėl darbo drausmės pažeidimo. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas (darbo užmokestį, išeitinę išmoką, garantines išmokas ir priemokas, kompensacijas, delspinigius ir kt.) (DK 141 straipsnio 2 dalis). Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Kaip minėta Išplėstinė teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-7-426-701/2015), aiškindama DK 141 straipsnio 3 dalį kartu su ĮRĮ 8 straipsnio 1, 2 punktais pasisakė, kad teismui įmonės restruktūrizavimo byloje patvirtinus restruktūrizavimo planą, DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos išmokos (sankcijos) skaičiavimas gali būti tęsiamas. Atsižvelgus į tai, kad atsakovo Darbo sutartis ieškovės įmonėje buvo nutraukta 2016-02-25, t. y. po BUAB „Meba“ restruktūrizavimo plano patvirtinimo 2015-09-23, kliūčių taikyti DK 141 straipsnio 3 dalį nagrinėjamoje byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė DGK 2016-03-17 sprendime Nr. DGKS-1275 pozicijai ir sprendė, kad ieškovė darbo sutarties nutraukimo dieną 2016-02-25 nebuvo pilnai atsiskaičiusi su atsakovu, todėl yra pagrindas išieškoti iš BUAB „Meba“ S. M. naudai 245 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2016-02-26 iki 2016-03-17. Teismas pagrįstai pripažino, kad DGK 2016-03-17 sprendimas šioje dalyje teisėtas ir jo naikinti nėra pagrindo.

Iš 2016-02-25 atsakovo prašymo matyti, kad ieškovas kreipėsi į darbdavę BUAB „Meba“, prašydamas atleisti jį iš darbo nuo 2016-02-25 savo noru dėl sunkios finansinės materialinės padėties ryšium su algų nemokėjimu. 2016 m. vasario 25 d. ieškovės direktorės įsakymu atsakovas buvo atleistas iš darbo nuo 2016-02-25 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 127 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad dėl šioje normoje išvardytų nuo darbuotojo valios nepriklausančių priežasčių darbuotojas neturi galimybės dirbti darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis, tai įstatymas jas pripažįsta svarbiomis. Sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, gali būti skirtingos, ypač tais atvejais, kai darbuotojas svarbia priežastimi nurodo darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymą arba įstatymo ar kolektyvinės sutarties pažeidimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2004; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2009). Teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, vertina, ar darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas svarbia priežastimi. ( pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010). Konkrečiu atveju atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir DGK sprendimo argumentus dėl atleidimo formuluotės pakeitimo, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad DGK komisija 2016-03-17 sprendimu pagrįstai pakeitė atsakovo atleidimo iš darbo formuluotę iš DK 127 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2 dalį ir, vadovaudamasi DK 140 straipsnio 3 dalimi, kad nutraukus darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, nusprendė išieškoti iš BUAB „Meba“ S. M. naudai 735 Eur dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (neatskaičius mokesčių). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, ištirtus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad DGK 2016-03-17 sprendimas Nr. DGKS-1275 yra teisėtas, pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, kaip neįrodytą.

Pažymėtina, kad CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 54 straipsnyje numatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka ( CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis,), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą.

Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (LR CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų ir kt., reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Konkrečiu atveju apeliacinis teismas pažymi, kad ieškovei tenka pareiga įrodinėti ieškinio reikalavimo pagrįstumą, paneigti atsakovo argumentus bei DGK padarytas išvadas. Tačiau ieškovė nurodydama konkrečius argumentus nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovo argumentus, DGK padarytas išvadas bei pirmosios instancijos teismo išvadas. Ieškovės argumentai nesuteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bei įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą bei bylos medžiagą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinio netenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad ieškovė neįrodė pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip minėta teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.