- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-21
- Bylos Nr.
- 1A-182-398/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-1-00271-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Daiva Pranytė-Zalieckienė, Svajūnas Knizleris (pran.)
- Nuteistasis
- R. R.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. R. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestintomis prekėmis, t. y.: laikotarpiu iki 2014-10-07 13.00 val. sandėliavimo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ir prie jų stovėjusiame krovininiame automobilyje „Mercedes Benz 817“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas nustatytą tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1., 2.3. punktų, kurie nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti tabako gaminius ir alkoholinius gėrimus, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, nedenatūruotą bei denatūruotą etilo alkoholį, nuostatas, 3.2. punkto, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis alkoholinius gėrimus, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką alkoholinių gėrimų didesnius kiekius, negu šiose taisyklėse nustatytas maksimalus leistinas šių prekių kiekis, informavę apie tai teritorinę valstybinę mokesčių inspekciją Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka, nuostatas, neturėdamas akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas ir 250 MGL dydžio sumą viršijančios vertės prekes – 383 dėžes su tabaku „Route 66 volume tabacco original“, kuris nebuvo paženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkto nustatyta tvarka, kurių bendras svoris yra 3063,7 kg, o vertė – 244 444,98 Eur, kol 2014-10-07, apie 13.00 val., buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis R. R. prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendį pakeisti, už nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, paskirti baudos bausmę arba sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimą minimaliam laisvės atėmimo bausmės dydžiui, ir, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti šios bausmės vykdymą.
Nuteistasis R. R. teigia, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę, netinkamai taikė BK 41 ir 54 straipsnių nuostatas, dėl to paskyrė jam savo rūšimi aiškiai per griežtą, padarytai nusikalstamai veikai neproporcingą bausmę. Nors teismas nuosprendyje formaliai nurodė, kad remiasi tam tikromis BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, tačiau realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimą iš esmės susiejo su tuo, kad nusikalstamą veiką jis padarė neatlikęs ankstesnės laisvės atėmimo bausmės, anksčiau buvo baustas ir baudomis, ir laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas. Tokiu būdu, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai vienoms aplinkybėms, t. y. jo ankstesniems teistumams ir paskirtoms bausmėms, suteikė prioritetinę reikšmę prieš kitas aplinkybes. Be to, teismas netinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, taip pat jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, neatsižvelgė į jo asmenybę ir kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes.
Apeliantas nurodo, kad nors BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau tai, kad įstatymų leidėjas šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatė ir piniginę bausmę – baudą, rodo mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, negu, pavyzdžiui, smurtinio pobūdžio nusikaltimų atvejais, kur sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Iš esmės tai lemia ekonominis nusikalstamos veikos pobūdis, be to, nusikalstama veika jokiam konkrečiam asmeniui žala nėra padaroma. Nors laikoma, kad nusikalstamos veikos dalykas yra verslo tvarka, tačiau kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į tai, kaip ta verslo tvarka yra pažeidžiama, ar realiai jai yra padaroma kokia nors žala. Be to, būtina įvertinti ir kokiais konkrečiais veiksmais padaroma nusikalstama veika – vienu ar keliais alternatyviais įstatyme numatytais nusikalstamais veiksmais, aktyviais, daugkartiniais ar atvirkščiai – pasyviais, vienkartiniais veiksmais ir pan. BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma įvairiais alternatyviais veiksmais, todėl teismas šiuo atveju turėjo įvertinti, kad jo nusikalstami veiksmai buvo daugiau vienkartiniai ir pasireiškė tik akcizais apmokestinamų prekių laikymu, jokių aktyvių jo veiksmų dėl tokių prekių įgijimo, jų gabenimo, siuntimo, naudojimo ar tikslo jas realizuoti nenustatyta. Taigi, šiuo atveju, pasak nuteistojo, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės taip pat rodo mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumą. Be to, kaip ir kitų ekonominio pobūdžio nusikaltimų atveju BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bauda kaip bausmės rūšis teismų praktikoje neretai laikoma bene efektyviausia bausmės rūšimi, nes tokiu būdu asmuo patiria turtinio pobūdžio suvaržymus, kurie dėl pakankamai didelių baudų dydžių gali būti ir ilgalaikiai.
Apeliantas taip pat nurodo, kad jis pirmą kartą bauda buvo nubaustas daugiau nei prieš 13 metų, 2003 m. birželio 3 d. teismui priėmus nutartį dėl nusikalstamų veikų perkvalifikavimo (BK 178 straipsnio 1 dalis, 187 straipsnio 1 dalis). Vėliau bauda jam buvo paskirta 2007 m. spalio 1 d. teismo nuosprendžiu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, t. y. už kitokio pobūdžio nusikalstamą veiką. Bausmės vykdymo atidėjimas jam buvo pritaikytas taip pat daugiau nei prieš tryliką metų, 2003 m. spalio 20 d. nuosprendžiu jį pripažinus kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Realia laisvės atėmimo bausme jis buvo nuteistas daugiau nei prieš penkerius metus, 2011 m. rugpjūčio 26 d. teismo nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, tačiau tiek nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tiek bausmės skyrimo motyvai buvo skirtingi, lyginant su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Taigi, visos jo padarytos nusikalstamos veikos skiriasi savo pobūdžiu ir pavojingumu, tarp jų nėra jokio tarpusavio ryšio ar sistemingumo, nusikalstamas veikas jis padarė skirtingais laikotarpiais, o paskutinę jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė daugiau nei prieš šešerius metus. Be to, teismo pozicija, kad reali laisvės atėmimo bausmė jam skirtina dėl to, kad naują nusikalstamą veiką padarė dar neatlikęs 2011 m. rugpjūčio 26 d. teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, nėra pagrįsta, nes po ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo jis jau atliko dalį pagal įstatymą reikalaujamos atlikti laisvės atėmimo bausmės ir už gerą elgesį, aktyvų dalyvavimą nuteistųjų pataisos programose buvo paleistas lygtinai iš pataisos įstaigos. Aplinkybė, kad jis jau atlikinėjo realią laisvės atėmimo bausmę ir kad jo atžvilgiu buvo taikomos nuteistųjų pataisos priemonės, rodo, kad jis jau yra pasitaisęs ir jo nusikalstamo elgesio rizika yra maža, dėl ko nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad tik vėl paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę būtų pasiekti bausmės tikslai.
Nuteistasis teigia, kad teismas nepagrįstai jo prisipažinimo ir gailėjimosi nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismas nurodė, kad jo pozicija ir nurodomos aplinkybės nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo nuoseklios, tačiau įstatymas neriboja asmens teisės ikiteisminio tyrimo metu gintis nuo jam pareikšto įtarimo, teismo nuosprendžio priėmimui svarbiausi yra baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai bei tiesiogiai išklausytos bylos šalių pozicijos, todėl teismas nepagrįstai prioritetinę reikšmę suteikė ikiteisminio tyrimo metu duotiems jo parodymams, objektyviai neįvertindamas parodymų, duotų teisminio bylos nagrinėjimo metu.
Apelianto nuomone, teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis taip pat yra aiškiai per didelis, teismas jo atžvilgiu neindividualizavo bausmės, tinkamai neįvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir jos pavojingumo, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, neatsižvelgė į jo asmenybę. Be to, teismas parinko tokį patį bausmės dydį, kokį prašė skirti kaltinimą palaikęs prokuroras, nors teismas visais atvejais turėtų būti nešališkas ir neturėtų būti įpareigotas vadovautis prokuroro pozicija.
Nuteistasis teigia, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai prie nauju nuosprendžiu skiriamos bausmės pridėjo ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį, nes bausmę pagal Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendį faktiškai jis pradėjo atlikinėti tik 2014 m. spalio 9 d., o nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė dar iki bausmės pagal ankstesnį nuosprendį atlikimo pradžios. Apelianto nuomone, situacijos, kai asmuo naują nusikalstamą veiką padaro neatlikęs paskirtos bausmės pagal ankstesnį teismo nuosprendį ir už naują nusikalstamą veiką bausmė jam skiriama subendrinus su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme bei situacijos, kai asmuo naują nusikalstamą veiką padaro neatlikęs paskirtos bausmės pagal ankstesnį teismo nuosprendį, tačiau už naują nusikalstamą veiką bausmė jam skiriama jau po to, kai jis atliko ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir buvo paleistas lygtinai, turėtų būti vertinamos skirtingai.
Apeliantas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų. Mano, kad teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog jis anksčiau buvo baustas laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas, nesudaro absoliutaus pagrindo daugiau jokiais kitais atvejais netaikyti jam bausmės vykdymo atidėjimo. Įstatymas neriboja teismo teisės tam pačiam asmeniui už skirtingo pobūdžio nusikalstamas veikas arba nusikalstamas veikas, padarytas skirtingais laikotarpiais, taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Be to, klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiamas ne formaliai, tačiau kompleksiškai įvertinus aplinkybių visumą ir nustačius, ar bausmės vykdymo atidėjimas būtų pakankamai efektyvi baudžiamojo proceso priemonė kaip alternatyva realiai laisvės atėmimo bausmei. Pasak nuteistojo, net ir tai, kad paskutinį kartą jis buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, nesudaro pagrindo formaliai jo atžvilgiu netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo, nes kiekvienu konkrečiu atveju bausmė turi būti tinkamai individualizuota pagal konkrečias bylos aplinkybes, o ne pagal ankstesniais teismo nuosprendžiais paskirtas bausmes. Be to, tuo metu, kai jo atžvilgiu buvo priimtas nuosprendis, paskiriant realią laisvės atėmimo bausmę, nauja BK 75 straipsnio redakcija, leidžianti bausmės vykdymo atidėjimą taikyti ir sunkių nusikaltimų atvejais, dar negaliojo, kas leidžia manyti, jog ir šiuo atveju jam būtų buvęs taikytas bausmės vykdymo atidėjimas.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. R. nurodo, kad realią laisvės atėmimo bausmę jis pataisos namuose atlikinėjo vienerius metus, lygtinis paleidimas jo atžvilgiu buvo pritaikytas suėjus įstatyme numatytam terminui. Lygtinio paleidimo komisijos ir teismo nuomone, jo nusikalstamo elgesio rizikos pokyčiai jau ir per tuos vienerius metus buvo akivaizdūs. Priimdamas nutartį dėl lygtinio paleidimo taikymo teismas padarė išvadą, kad jo nusikalstamo elgesio rizika ir pažanga ją mažinant sudaro pagrindą manyti, jog jis gali laikytis įstatymų ir nebenusikalsti. Iš pataisos įstaigos lygtinai jis buvo paleistas prieš metus iki naujo teismo nuosprendžio priėmimo, per visą šį laikotarpį jokių naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Be to, lygtinio paleidimo laikotarpiu jo atžvilgiu buvo taikomos baudžiamojo poveikio priemonės – tam tikri įpareigojimai, kurių jis laikėsi.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. R. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti jame nurodytais motyvais, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis R. R. apeliaciniame skunde, neginčydamas veikos kvalifikavimo, apimties bei savo kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendį, už nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, paskirti baudos bausmę arba sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimą minimaliam laisvės atėmimo bausmės dydžiui, ir, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti šios bausmės vykdymą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistajam R. R. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. R. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.
Nuteistasis padarė tyčinę baigtą nusikalstamą veiką ekonomikai ir verslo tvarkai, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Neteisėtai laikytų akcizais apmokestinamų prekių – 383 dėžių su tabaku „Route 66 volume tabacco original“, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkto nustatyta tvarka, bendras svoris yra 3063,7 kg, o vertė – 244 444,98 Eur, kuri daugiau nei 25 kartus viršijo BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą 250 MGL dydžio sumą, kas rodo didesnį šios nusikalstamos veikos pavojingumą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad R. R. dirba, taip pat į tai, kad R. R. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, apeliantas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo daug kartų baustas administracine tvarka, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 3, b. l. 186-192), buvo 4 kartus teistas, paskutinį kartą Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir septyniems mėnesiams už analogišką tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje (t. 3, b. l. 194-196). Nusikalstamą veiką, už kurią apeliantas buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, R. R. padarė 2014 m. spalio 7 d. dar neatlikęs Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės (laisvės atėmimo bausmę pagal pastarąjį nuosprendį apeliantas pradėjo atlikti tik nuo 2014 m. spalio 9 d.). Be to, nuteistajam du kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau R. R. tinkamų išvadų nepadarė, toliau vykdė nusikalstamas veikas. Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Pirmosios instancijos teismas nenustatė R. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę R. R. atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jo prisipažinimo ir gailėjimosi nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kartu turi būti nustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, t. y. pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Nagrinėjamu atveju R. R. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos neprisipažino, neigė prisidėjęs prie nusikalstamos veikos padarymo (t. 4, 19-21, 23-25, 27-32). Nors R. R. apklaustas pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino ir gailėjosi, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad jis teisme iš esmės pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas kitas akcizais apmokestinamų prekių laikymo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas apelianto prisipažinimą ir gailėjimąsi pagrįstai laikė formaliu bei nepripažino to jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė R. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam R. R. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nuteistojo gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad R. R. yra vedęs, siekia įgyti piloto licenciją, rūpinasi pensinio amžiaus motina, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai prie nauju nuosprendžiu skiriamos bausmės pridėjo ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį, nes bausmę pagal Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendį faktiškai jis pradėjo atlikinėti tik 2014 m. spalio 9 d., o nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė dar iki bausmės pagal ankstesnį nuosprendį atlikimo pradžios. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. BK 64 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Nagrinėjamu atveju nusikalstamą veiką, už kurią apeliantas buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, R. R. padarė 2014 m. spalio 7 d. dar neatlikęs Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nes laisvės atėmimo bausmę pagal pastarąjį nuosprendį apeliantas pradėjo atlikti tik nuo 2014 m. spalio 9 d. Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi R. R. buvo lygtinai paleistas iš pataisos namų neatlikęs visos jam Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau bausmės pabaiga buvo numatyta 2017 m. balandžio 9 d. Skundžiamas nuosprendis buvo priimtas 2016 m. spalio 31 d., t. y. dar nesuėjus nurodytam bausmės pabaigos terminui, todėl priimant pirmosios instancijos nuosprendį R. R. dar nebuvo atlikęs 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir galutinę subendrintą bausmę nustatė laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė.
Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, naujoji BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija įsigaliojo nuo 2015 m. kovo 24 d., t. y. jau galiojo pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą 2016 m. spalio 31 d. nuosprendį. Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. R. už BK 199² straipsnio 1 dalyje nustatyto sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis buvo subendrinta su Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Taigi, formaliai R. R. atitinka šiuo metu galiojančiose BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Kita vertus, pagal aptariamas baudžiamojo įstatymo nuostatas, net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, įvertina ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-362/2012, 2K-91/2014).
Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, jog nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013, 2K-56/2014, 2K-449/2016). Priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-457-677/2015, 2K-449/2016). Bet kuriuo atveju aplinkybė, kad asmeniui anksčiau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, negali būti suabsoliutinama. Ar yra pagrindas atidėti nuteistajam, kuriam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, paskirtos bausmės vykdymą, sprendžia teismas ir šios teismo išvados turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių nuteistajam R. R. galėtų būti atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Nuteistasis praeityje jau buvo 4 kartus teistas, paskutinį kartą Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir septyniems mėnesiams už analogišką tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje. Nusikalstamą veiką, už kurią apeliantas buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, R. R. padarė dar neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Be to, nuteistajam du kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tokiu būdu suteikiant galimybę pasitaisyti ir padaryti atitinkamas išvadas dėl savo neteisėto elgesio be realaus bausmės atlikimo, tačiau akivaizdu, kad R. R. atžvilgiu bausmės tikslai taip ir nebuvo pasiekti. Tai atitinkamai charakterizuoja nuteistąjį bei patvirtina, kad jis išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis padarė nusikaltimą ne atsitiktinai, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų ir nenoro paklusti įstatymų reikalavimams. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių, susijusių tiek su nuteistojo R. R. padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, visumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, jog R. R. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl taikyti R. R. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra pagrindo.
Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.