Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-372-891/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-10-16
Bylos Nr.: 1A-372-891/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-04029-2018-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Kaltinamasis: A. P.
Civilinis ieškovas: A. I., A. K., R. K.
Nukentėjusysis: R. K., A. I., A. K.
Advokatai: Aleksandras Gončarkas, Marina Gušauskienė

Kategorijos

1.1.6.6Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 str.)
1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-372-891/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04029-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6; 1.2.26.2; 2.1.7.4.1; 2.1.14; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Živilei Osipovai,dalyvaujant prokurorui Mariui Zupkauskui,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmeniui V. Š. (V. Š.), jo gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui (Dimitrijus Fomkin),

išteisintajam A. P. (A. P.), jo gynėjui advokatui Aleksandrui Gončarko (Aleksandr Gončarko),

išteisintajai A. P., jos gynėjai advokatei Marinai Gušauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokuroro M. Zupkausko ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų A. I., A. K. (A. K.) ir R. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Š., padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos I. Š. atsakomybėn 1 metams 6 mėnesiams be užstato ir baudžiamoji byla Nr. 1-134-269/2020 jo atžvilgiu nutraukta, vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu ir 69 straipsniu, jam skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įpareigojant atlyginti padarytą turtinę žalą – nukentėjusiosioms R. K. ir A. I. po 23,9 Eur kiekvienai per 1 mėnesį, o nukentėjusiajam A. K. 1 802,38 Eur per 10 mėnesių;

A. P. išteisintas pagal BK 284 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių;

A. P. išteisinta pagal BK 284 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Iš V. Š. nukentėjusiajai R. K. priteista 23,9 Eur turtinei ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai A. I. – 23,9 Eur turtinei ir 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam A. K. – 1 802,38 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje nukentėjusiųjų R. K., A. I. ir A. K. civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturinės žalos atlyginimo iš V. Š. atmesti, o nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturinės žalos priteisimo iš A. P. ir A. P. palikti nenagrinėtais.

Baudžiamasis procesas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

Nukentėjusiesiems A. K. ir R. K. iš V. Š. nepriteistos jų turėtos proceso išlaidos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. Š. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. sausio 20 d., apie 23.30 val., prie namo, esančio (duomenys neskebtini), viešojoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių nesutarimų, kas laikytina menkaverte priežastimi, pašalinių asmenų akivaizdoje, kas nesustabdė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo, užpuolė R. K., A. I. ir A. K. bei sudavė jiems metaliniu vamzdžiu, taip įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, dėl ko R. K. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis, odos nubrozdinimais kairiame smilkinyje, kairės ausies kaušelyje, kairiame žaste, kairėje plaštakoje ir kairiame kelyje, dėl ko A. I. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies viršutiniame voke, dešiniame šone, abiejose šlaunyse ir kairiame kelyje bei odos nubrozdinimais veide, o A. K. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs galvos kairės pusės pakaušio-smilkinio srities poodine kraujosruva su žaizda, kaktos nubrozdinimu, kairio smilkinio srities poodine kraujosruva su odos nubrozdinimu, kairio peties, kairio dilbio, kairės plaštakos, dešinės alkūnės, juosmens dešinės pusės ir dešinės blauzdos poodinėmis kraujosruvomis, taip sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

2. A. P. ir A. P. išteisinti dėl to, kad jie, 2018 m. sausio 20 d., apie 23.30 val., prie namo, esančio (duomenys neskebtini), viešojoje vietoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių nesutarimų, kas laikytina menkaverte priežastimi, pašalinių asmenų akivaizdoje, kas nesustabdė jų nuo nusikalstamos veikos padarymo, kartu su V. Š. užpuolė R. K., A. I. ir A. K. bei sudavė jiems įvairiais būdais (rankomis, kojomis ir kitaip) į įvairias kūno vietas tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, taip pat kartu su V. Š. įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, dėl ko R. K. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis, odos nubrozdinimais kairiame smilkinyje, kairės ausies kaušelyje, kairiame žaste, kairėje plaštakoje ir kairiame kelyje, dėl ko A. I. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies viršutiniame voke, dešiniame šone, abiejose šlaunyse ir kairiame kelyje bei odos nubrozdinimais veide, o A. K. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs galvos kairės pusės pakaušio-smilkinio srities poodine kraujosruva su žaizda, kaktos nubrozdinimu, kairio smilkinio srities poodine kraujosruva su odos nubrozdinimu, kairio peties, kairio dilbio, kairės plaštakos, dešinės alkūnės, juosmens dešinės pusės ir dešinės blauzdos poodinėmis kraujosruvomis, taip kartu su V. Š. sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu prokuroras M. Zupkauskas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. balandžio 14 d. nuosprendį dalyse: dėl V. Š. atleidimo BK 40 straipsnio tvarka nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį; dėl A. P. ir A. P. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį ir šiose dalyse priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti V. Š. kaltu pagal BK 284 straipsnį ir paskirti jam 100 MGL dydžio baudą; pripažinti A. P. kaltu pagal BK 284 straipsnį ir paskirti jam 70 MGL dydžio baudą; pripažinti A. P. kalta pagal BK 284 straipsnį ir paskirti jai 50 MGL dydžio baudą. Taip pat prašo pakeisti minėto nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiųjų R. K., A. I. ir A. K. civilinių ieškinių išsprendimo ir priteisti skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas sumas solidariai iš V. Š., A. P. ir A. P., o kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

4. Dėl V. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nurodo, kad, prokuratūros nuomone, V. Š. nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį taikant BK 40 straipsnyje numatytą laidavimo institutą. Pasak prokuroro, laidavimas gali būti taikomas tik esant visoms BK 40 straipsnyje numatytoms sąlygoms, o nagrinėjamu atveju trūksta mažiausiai dviejų sąlygų. Pirmiausia, prokuroro įsitikinimu, V. Š. motina I. Š. negali būti laikoma tinkama laiduotoja, kadangi V. Š. turi savo šeimą ir gyvena užsienyje, todėl jo ryšys su motina nėra pakankamai tamprus ir dėl to I. Š. akivaizdžiai negali daryti įtakos savo sūnui V. Š.. Antra, anot prokuroro, šiuo atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos imperatyvios sąlygos, kad pagal laidavimą atleidžiamas asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką, kadangi V. Š. pripažino kaltę tik pačioje teisminio nagrinėjimo pabaigoje, iš esmės prispirtas surinktų įrodymų, kad išvengtų griežtesnės atsakomybės, o iki tol, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jis kategoriškai neigė kaltę, įskaitant faktines aplinkybes, nurodytas kaltinime. Prokuroro teigimu, netgi duodamas parodymus teisminio nagrinėjimo metu, kai jau teigė prisipažįstantis, V. Š. vis minėjo, kad nieko neužpuolė ir nemušė, o tik gynėsi, pasak jo, jei kam ir pataikė, tai įvyko netyčia. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir nusistovėjusią teismų praktiką, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, prokuroras daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo laikyti, jog V. Š. pilnai prisipažįsta nusikaltęs, o tuo labiau nuoširdžiai dėl to gailisi. Anot prokuroro, akivaizdu, kad ir dalį žalos jis atlygino tik tam, kad būtų taikomas BK 40 straipsnis, nes jis norėjo išvengti neabejotinai gresiančios bausmės ir teistumo, kas galėjo jam užkirsti kelią laisvai judėti užsienyje.

5. Dėl A. P. ir A. P. išteisinimo prokuroras teigia, kad prokuratūra sutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, jog V. Š. kaltas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo, taip pat, kad jis buvo konflikto iniciatorius, be to, neprieštarauja dėl to, kad tiek kaltinamųjų, tiek nukentėjusiųjų parodymus reikia vertinti atsargiai, nes jie suinteresuoti proceso baigtimi, parodymus turi patvirtinti arba paneigti kita bylos medžiaga, tačiau teismo pateiktas įrodymų vertinimas dėl A. P. ir A. P. veiksmų, dėl kurio jie buvo išteisinti, neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

6. Prokuroro įsitikinimu, nagrinėjamu atveju teismas, visų pirma, visiškai nepagrįstai iš esmės pilnai atmeta nukentėjusiųjų parodymus. Teismas teigia, kad įvykio metu nukentėjusieji R. K. ir A. K. buvo apsvaigę nuo alkoholio, todėl jų parodymai vertintini kritiškai, tačiau, prokuroro teigimu, kaltinamieji taip pat buvo apsvaigę nuo alkoholio, tačiau jų parodymais kažkodėl tikima. Pasak prokuroro, nukentėjusieji R. K. ir A. K. pripažino, kad prieš įvykį vartojo, tačiau nedidelį kiekį silpno alkoholio, o kaltinamieji V. Š. ir A. P. pripažino išgėrę didelį butelį stipraus alkoholio. Kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, koks iš tiesų buvo proceso dalyvių girtumo laipsnis, nes įvykio dieną niekas pareiškimų nerašė, prokuroro manymu, būtų tikslinga tikėti jų pačių parodymais, todėl tokiu atveju nukentėjusieji R. K. ir A. K. buvo akivaizdžiai mažiau apsvaigę nei V. Š. ir A. P., dėl ko nukentėjusiųjų parodymai turėtų labiau atitikti tikrovę, nes jie įvykio metu buvo blaivesni ir turėtų geriau viską atsiminti. Taip pat prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nukentėjusiųjų parodymai nėra išsamūs, vėlgi neatitinka bylos medžiagos. Pasak prokuroro, nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu buvo gerokai išsamesni nei kaltinamųjų, tai yra jie nurodė gerokai daugiau juridiškai svarbių įvykio aplinkybių, kai tuo tarpu kaltinamieji teigė vieno ar kito svarbaus dalyko neprisimenantys (netgi susijusio betarpiškai su jų pačių veiksmais). Apeliantas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė ir tai, jog kai kurių esminių aplinkybių nukentėjusieji negalėjo nurodyti arba nurodė netiksliai ir kad jų parodymai prieštarauja tarpusavyje ir su kita bylos medžiaga. Anot prokuroro, pateikdamas tokias išvadas teismas turėjo konkrečiai nurodyti, kokių aplinkybių nukentėjusieji neįvardijo ar įvardijo netiksliai, kur yra prieštaravimai jų parodymuose, kur yra nesutapimai su bylos medžiaga, tačiau to nepadarė, nes iš tiesų viso proceso metu nukentėjusieji nuosekliai, išsamiai ir teisingai pasakojo apie įvykį, net nepaisant praėjusio pakankamai ilgo laiko tarpo. Prokuroro įsitikinimu, jokių esminių tarpusavio prieštaravimų jų parodymuose tikrai nėra, netgi priešingai, nedideli parodymų nesutapimai, kaip pvz. dėl tikslaus įvykio laiko nurodymo ir pan., vertintini būtent kaip parodymų nuoširdumo ženklas, nes parodo, kad jie nebuvo tyčia suderinti. Pasak prokuroro, galbūt galima tik pažymėti R. K. parodymų teisme lakoniškumą, bet ir tai galima nesunkiai paaiškinti jauduliu dėl buvimo teisme ir susitikimo su kaltinamaisiais, kas neabejotinai sukėlė nemalonią vidinę būseną. Prokuroro manymu, dėl nukentėjusiųjų parodymų santykio su kita bylos medžiaga, tai čia taip pat nėra jokių esminių prieštaravimų, neskaitant kaltinamųjų parodymų, bet, kad nukentėjusiųjų parodymai nesutampa su kaltinamųjų pozicija, tikrai negali būti vertinama, kaip prieštaravimas bylos medžiagai, kuris gali kelti abejonių dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo.

7. Prokuroras pažymi, kad tuo tarpu kaltinamųjų parodymai proceso metu nuolat keitėsi priklausomai nuo proceso eigos. Pavyzdžiui, V. Š. ikiteisminio tyrimo metu uoliai teigė, kad pats buvo be pagrindo užpultas ir sumuštas nukentėjusiųjų. Teisminio nagrinėjimo pradžioje, po kaltinamojo akto paskelbimo, jis dar teigė kaltės nepripažįstantis, o vėliau jau pradėjo sakyti, kad kaltę pripažįsta ir netgi sutiko su dalimi savo smurtinių veiksmų, kuriuos jau buvo įvardiję nukentėjusieji, tai yra jis prisipažino tik iš esmės prispirtas surinktų įrodymų. Tačiau teismas, anot prokuroro, dėl nepaaiškinamų priežasčių ėmė ir patikėjo būtent V. Š., tai yra asmeniu, kuris kaitalioja parodymus taip, kaip jam ir kitiems kaltinamiesiems patogiau, o ne nukentėjusiaisiais, kurie buvo nuoseklūs ir nė karto nekeitė savo parodymų. Pačių A. P. ir A. P. parodymų, pasak prokuroro, teismas taip pat plačiau neaptarė dėl jų patikimumo, tik atkartojo turinį, tai yra taip pat iš esmės besąlygiškai jais patikėjo, nors įvertinti jų patikimumą buvo būtina, nes akivaizdu, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai privalo būti vertinami kritiškai. A. P. ir A. P. liudija, kad tik bandė nuraminti konfliktą, tai yra patys nesmurtavo, tada juos užpuolė nukentėjusieji ir sumušė, įvykio metu jiems teko gintis nuo nukentėjusiųjų. Nukentėjusieji tuo tarpu liudija visiškai priešingai, tai yra, kad A. P. ir A. P. įsikišo į konfliktą V. Š. pusėje ir aktyviais smurtiniais veiksmais jame dalyvavo. Prokuroro teigimu, nukentėjusiųjų naudai svarbu paminėti ir tai, kad A. P. ir A. P., matydami neteisėtus nukentėjusiųjų veiksmus, galėjo kviesti policiją, tačiau to kažkodėl nepadarė, o patys puolė konfliktuoti. Apie įvykį BPC nedelsiant pranešė tik nukentėjusieji. Anot prokuroro, apylinkės teismas labai akcentuoja tai, kad A. P. ir A. P. įvykio metu patyrė sužalojimus. Nors jų sužalojimų faktas iš tiesų neginčytinas, nes tą patvirtina teismo medicinos specialistų išvados, tačiau, prokuroro manymu, šios išvados nepaneigia fakto, kad jie patys smurtavo prieš nukentėjusiuosius, o įvertinus jiems padarytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, jie galėjo patirti sužalojimus ir patys smurtaudami, ir nukentėjusiesiems ginantis nuo jų smurto, be to, neatmestina galimybė, kad nustatytus sužalojimus jie galėjo patirti dar prieš įvykį arba jau po įvykio. Tuo tarpu nukentėjusiųjų sužalojimus, konkrečiai A. K., kurie padaryti strypu, patvirtina ne tik nukentėjusiųjų parodymai, specialisto išvados, bet ir filmuota įvykio medžiaga. Vadinasi, teismas nepagrįstai patikėjo kaltinamųjų įvykio versija ir, be pagrindo atmetęs nukentėjusiųjų parodymus, konstatavo, kad nėra pakankamai įrodymų, jog A. P. ir A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Prokuroro įsitikinimu, išanalizavus visus surinktus įrodymus tiek atskirai, tiek jų visumą, darytina išvada, kad užtenka įrodymų konstatuoti, jog A. P. ir A. P., kaip ir V. Š., be pagrindo viešoje vietoje smurtavo prieš nukentėjusiuosius, todėl turi būti pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnį.

8. Dėl nukentėjusiųjų R. K., A. I. ir A. K. civilinių ieškinių prokuroras nurodo, kad prokuratūra iš esmės sutinka su apylinkės teismo vertinimu dėl priteistinos žalos dydžio, nes šioje dalyje teismas labai išsamiai viską suskaičiavo ir įvertino, atsižvelgus į teisminę praktiką nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai išnagrinėti teisingai. Tačiau, prokuroro teigimu, nustatyta žala turi būti priteista ne iš vieno V. Š., o solidariai iš visų kaltinamųjų – V. Š., A. P. ir A. P..

9. Dėl bausmių V. Š., A. P. ir A. P. prokuroras nurodo, kad visi jie yra neteisti, administracine tvarka baustas tik A. P., jiems inkriminuotas nesunkus nusikaltimas. V. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe reikia pripažinti tai, kad jis atlygino dalį padarytos žalos, A. P. ir A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių taip pat nenustatyta. V. Š. ir A. P. dirba. Atsižvelgus į šias aplinkybes, prokuroro manymu, kaltinamiesiems kaip bausmė skirtina bauda, o jos dydis, įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį ir ilgą laiką, sugaištą vykstant procesui, nustatytinas artimas šios bausmės rūšies už atitinkamo sunkumo nusikalstamą veiką minimumui. Konkretus baudos dydis, pasak prokuroro, nustatytinas pagal kiekvieno iš kaltinamųjų indėlį į nusikalstamą veiką – V. Š., kaip nusikalstamos veikos iniciatoriui ir aktyviausiam dalyviui, skirtina didžiausia bauda, A. P., kaip labai aktyviam nusikalstamos veikos dalyviui, bet ne iniciatoriui, skirtina mažesnė bauda nei V. Š., o A. P., kuri iš visų kaltinamųjų smurtavo mažiausiai, skirtina atitinkamai mažiausia bauda.

10. Nukentėjusieji A. I., A. K. ir R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. balandžio 14 d. nuosprendį, V. Š., A. P. ir A. P. pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir paskirti jiems įstatyme numatytas bausmes; papildomai bei solidariai priteisti iš kaltinamųjų nukentėjusiojo A. K. naudai 1 700 Eur neturtinės žalos, 180 Eur proceso išlaidų bei išlaidas už apeliacinio skundo parengimą; papildomai solidariai priteisti iš kaltinamųjų nukentėjusiosios R. K. naudai 1 000 Eur neturtinės žalos; papildomai solidariai priteisti iš kaltinamųjų nukentėjusiosios A. I. naudai 1 500 Eur neturtinės žalos.

11. Pirmiausia nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino V. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis teisminio nagrinėjimo metu prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliantų teigimu, nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad V. Š. pareiškus įtarimą, jis ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir tai neigė iki pat bylos perdavimo teismui, o kaltę pripažino tik paskutinio teismo posėdžio metu, verčiamas jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, taigi jo prisipažinimą iš esmės nulėmė surinkti įrodymai ir racionalus šio baudžiamojo proceso baigties įvertinimas, siekiant teismo sprendimo būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliantų įsitikinimu, negalima daryti neginčijamos išvados, kad kaltinamasis kritiškai vertina savo elgesį, išreiškia kritišką požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką, tuo labiau, kad teismo posėdžių metu V. Š. buvo linkęs menkinti savo veiksmus. Dėl to, pasak apeliantų, nėra pagrindo teigti, jog V. Š. yra nuoširdus ir gailisi nusikaltęs.

12. Dėl V. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą teigiama, kad, jų įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo V. Š. atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes neegzistuoja visos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, V. Š. nėra besąlygiškai prisipažinęs dėl nusikalstamos veikos padarymo, nuoširdžiai nesigaili, jo prisipažinimas buvo nulemtas surinktų įrodymų ir siekio būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, apeliantų teigimu, V. Š. neatsiprašė nukentėjusiojo, jam asmeniškai padarytos žalos neatlygino, su juo nesusitaikė, dėl žalos atlyginimo nesusitarė. Taigi, anot apeliantų, nėra pagrindo pripažinti BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esančios sąlygos – visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Kita vertus, pažymima, kad svarbu tai, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, apeliantų manymu, nagrinėjamu atveju laiduotoja negalėjo būti V. Š. mama I. Š., nes ji su V. Š. negyvena, jų gyvenamosios vietos yra skirtingose valstybėse, tad motina negali daryti jokios tiesioginės įtakos V. Š., neturi jokių objektyvių galimybių jį kontroliuoti. Dar daugiau, nusikaltimas padarytas Lietuvos Respublikoje, kur gyvena V. Š. motina, tačiau tai nesulaikė V. Š. nuo tyčinio ir smurtinio nusikaltimo padarymo. Taip pat, apeliantai teigia, kad teismas, svarstydamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, turėjo įvertinti ir tai, kad buvo padarytas nors ir nesunkus, tačiau smurtinis nusikaltimas, kaltinamųjų veiksmais nukentėjusiajam A. K. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Taigi, apeliantų įsitikinimu, dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendis atleisti V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra aiškiai nepagrįstas ir turi būti pakeistas, o V. Š. už jo padarytą nusikalstamą veiką turi būti nubaustas pagal įstatymą.

13. Dėl neturtinės žalos nukentėjusieji nurodo, kad nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi priteisti iš V. Š. nukentėjusiojo A. K. naudai 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiosios R. K. naudai – 200 Eur, o nukentėjusiosios A. I. naudai – 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teigia, kad nagrinėjamos bylos kontekste neginčytina, kad dėl V. Š. padaryto tyčinio nesunkaus nusikaltimo A. K. padaryti nežymaus sveikatos sutrikdymo kūno sužalojimai, užfiksuoti specialisto išvadoje Nr. G 269/2018(01), taip pat teismui neturėjo kilti abejonių dėl to, kad nežymus sveikatos sutrikdymas A. K. sukėlė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, turėjo neigiamos įtakos jo asmeninio gyvenimo kokybei, paveikė psichologiškai. Reikšdamas civilinį ieškinį nukentėjusysis nurodė, kad dėl patirtos traumos patyrė stresą, nepatogumus, po įvykio turėjo važinėti pas gydytojus ir ekspertus, dėl įvykio metu patirtų sužalojimų jautė diskomfortą bendrauti su žmonėmis, išgyveno skausmą, vartojo nuskausminamuosius vaistus. Taip pat, anot apeliantų, neginčytina tai, kad nukentėjusiosios R. K. ir A. I. taip pat patyrė stresą, fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, išgąstį bei kitus nepatogumus dėl prieš jas panaudoto smurto. Be to, apeliantų teigimu, užtruko tiek ikiteisminis tyrimas, tiek bylos nagrinėjimas teisme. Vien teismo posėdžių buvo 12, kuriuose nukentėjusieji privalėjo dalyvauti, teikti paaiškinimus, tokiu būdu vėl ir vėl iš naujo prisimenant to skaudaus ir nemalonaus įvykio aplinkybes, patirtus išgyvenimus, taigi nukentėjusieji tam turėjo skirti labai daug laiko ir jėgų. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiųjų manymu, jų patirtų išgyvenimų, skausmo, rūpesčių bei nepatogumų įvertinimas 200 Eur, 400 Eur bei 500 Eur sumomis yra aiškiai nepagrįstas, šios sumos yra neadekvačios ir neproporcingos nukentėjusiųjų patirtiems sužalojimams, išgyvenimams, nepatogumams, V. Š. materialinei padėčiai, be to, priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir yra aiškiai per mažas. Nukentėjusiųjų įsitikinimu, jiems solidariai iš V. Š., A. P. ir A. P. turėtų būti priteisiamos šios sumos neturtinės žalos atlyginimui: A. K. – 1 700 Eur, R. K. – 1 000 Eur, o A. I. – 1 500 Eur.

14. Dėl A. P. ir A. P. išteisinimo apeliantai teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas tokį sprendimą buvo neobjektyvus, tinkamai neįvertino visų kaltinamųjų veiksmų, taip pat nepagrįstai netaikė bendrininkavimo instituto. Anot apeliantų, nors kaltinamieji A. P. ir A. P. neigė naudoję smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau tokia jų pozicija prieštarauja byloje surinktiems ir jų kaltę patvirtinantiems įrodymams. Apeliantų įsitikinimu, visi kaltinamieji nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo smurtinius veiksmus, nei vienas iš kaltinamųjų nebandė „nugesinti“ iškilusio konflikto, sustabdyti vienas kito nuo smurtinių veiksmų atlikimo, taip pat nei vienas iš jų negynė nukentėjusiųjų, priešingai, visi trys kaltinamieji aktyviai dalyvavo nusikalstamoje veikoje, pritardami vienas kito veiksmams ir nukentėjusiųjų atžvilgiu atliko aktyvius smurtinius veiksmus. Todėl, pasak apeliantų, visi jie turėjo būti nuteisti pagal BK 284 straipsnį.

15. Dėl proceso išlaidų atlyginimo apeliantai teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai nepriteisė nukentėjusiajam A. K. jo patirtų proceso išlaidų vien dėl to, kad nebuvo pateikta teisinių paslaugų sutartis, sudaryta tarp nukentėjusiojo A. K. ir jį atstovavusio advokato padėjėjo. Anot nukentėjusiųjų, baudžiamojo proceso įstatymas nenumato, jog proceso išlaidų pagrindimui būtina pateikti teisinių paslaugų sutartį, todėl toks teismo teiginys turi būti vertinamas kaip teisiškai nepagrįstas, formali priežastis atsisakyti atlyginti proceso išlaidas, o skundžiamas nuosprendis šioje dalyje privalo būti keičiamas, priteisiant iš V. Š. 180 Eur nukentėjusiojo A. K. patirtų proceso išlaidų.

Šalies argumentai

16. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti skunde išdėstytais motyvais. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmuo V. Š., išteisintieji A. P., A. P., taip pat jų gynėjai prašė prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliaciniai skundai atmetami.

17. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad tiek prokuroras, tiek nukentėjusieji nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teismo išvadomis dalyje dėl A. P. ir A. P. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį, taip pat dalyje dėl V. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, be to, nukentėjusieji nesutinka ir su jiems priteistos neturtinės žalos dydžiais, o A. K. naudai prašo priteisti ir 180 Eur proceso išlaidų bei išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

18. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. balandžio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

Dėl A. P. ir A. P. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį

19. Pirmosios instancijos teismas, išteisinęs A. P. ir A. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurių visetas leistų neginčijamai spręsti, kad A. P. ir A. P. yra kalti dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos. Tiksliai nenustačius, kas, ar kaltinamieji, ar nukentėjusieji puolė, o kas gynėsi, negalima daryti pagrįstos išvados, ar A. P. ir A. P. pažeidė viešąją tvarką, o visos abejonės aiškinamos kaltinamųjų naudai. Prokuroras, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismo pateiktas įrodymų vertinimas dėl A. P. ir A. P. veiksmų, lėmęs jų išteisinimą, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nukentėjusieji taip pat teigia, kad apylinkės teismas, išteisindamas A. P. ir A. P., buvo neobjektyvus, tinkamai neįvertino visų kaltinamųjų veiksmų, taip pat nepagrįstai netaikė bendrininkavimo instituto. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi pateiktus prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino tiek A. P., tiek ir A. P. dėl jiems pareikšto kaltinimo pagal BK 284 straipsnį.

20. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, Nr. 2K-164-895/2016 ir kt.).

21. Pirmiausia, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad V. Š. buvo konflikto, prasidėjusio ir vykusio viešojoje vietoje, su nukentėjusiaisiais R. K., A. K. ir A. I. iniciatorius, kad jis užpuolė nukentėjusiuosius ir sudavė jiems smūgius į įvairias kūno vietas, ir yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo. Byloje ginčijama tai, kad V. Š. nukentėjusiuosius užpuolė ir sudavė jiems smūgius kartu su A. P. ir A. P., tai yra, kad A. P. ir A. P. taip pat pažeidė viešąją tvarką. A. P. ir A. P. savo kaltės nepripažįsta, teigia minėtos nusikalstamos veikos nedarę, V. Š. taip pat nurodo, kad A. P. ir A. P. nukentėjusiųjų nemušė, išteisintųjų parodymus teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytoja, V. Š. sugyventinė, J. P., tuo tarpu nukentėjusieji R. K., A. K. ir A. I., kurių parodymais, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, iš esmės yra grindžiama A. P. ir A. P. kaltė padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, teigia priešingai ir nurodo kitokias aplinkybes nei išteisintieji.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. P. ir A. P., taip pat liudytoja J. P. į konfliktą įsitraukė jau po to, kai V. Š. buvo pradėjęs konfliktą su nukentėjusiaisiais šiems išlipus iš taksi automobilio ir grįžęs prie jų su vamzdžiu. Šias aplinkybes patvirtina tiek išteisintieji, tiek ir nukentėjusieji bei liudytoja J. P.. Tačiau dėl tolimesnių aplinkybių, susijusių su A. P. ir A. P. bei R. K., A. K. ir A. I. veiksmais, išteisintųjų ir nukentėjusiųjų parodymai skiriasi. Išteisintasis A. P., apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad kartu su J. P. ir savo žmona A. P. išbėgo tiesiog nuraminti konflikto. Vėliau buvo kontaktas su nukentėjusiaisiais, nes norėjo apginti savo žmoną ir J. P., tyčios kažką sužaloti nebuvo, tiesiog norėjo užbaigti konfliktą. Jis patyrė kūno sužalojimus, kurie atsirado nuo A. K., kuris mušė jo žmoną ir su kuriuo jis buvo susikibęs, veiksmų, A. K. ant jo puolė ir kumščiais iš viršaus, A. I. jam subraižė kaktą. Sužalojimai ant nukentėjusiųjų kūno galėjo atsirasti tiek dėl V. Š. veiksmų, tiek dėl to, kad jie galėjo kristi, nes buvo girti. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. P. buvo nurodęs iš esmės analogiškas aplinkybes, tik davė išsamesnius ir detalesnius parodymus. Išteisintoji A. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad į konflikto vietą atėjo paskutinė. Kai ji išėjo, pamatė žmonių kompaniją, ten buvo jos vyras, V. Š., J. P., dar buvo jauna ir vyresnė moteris bei vaikinas. Tie asmenys buvo labai agresyviai nusiteikę. Ji buvo nuošalyje, nes nesuprato, dėl ko vyksta konfliktas, jos vyras bandė atskirti V. Š. ir A. K.. Prie jos priėjo visiškai girta R. K. ir išvadino visokiausiais necenzūriniais žodžiais, ji prašė jos nusiraminti, bet R. K. nereagavo. Vėliau kaip ir viskas nusiramino, kiekvienas ėjo link savo namų, ir ji išgirdo, kad jos vyras šaukė, jog muša Justiną. Vyresnė moteris ir A. I. pribėgo prie jos vyro ir A. K. bei šaukė, o jie tuo metu grūmėsi. Vėliau vėl apsiramino, vyrai atsikėlė. Tada R. K. pradėjo ją įžeidinėti, jos vyras A. P. prašė jos nusiraminti. Tuo metu pribėgo A. I. ir pradėjo rėkti: „ko tu lendi“, pajuto, kad ją kažkas pastūmė, mano, tai padarė R. K., ji parkrito veidu ant A. I. krūtinės, A. I. ją pradėjo tempti už plaukų. Ji nieko negirdėjo, pradėjo muistytis, tada gulėdama A. I., pradėjo iš apačios ją spardyti kojomis, pajuto fizinį skausmą kakle. Nesuprato, kas ją spaudė, tiesiog jai pradėjo trūkti oro, po to jos kaklą paleido. Atsikelti ji negalėjo, nes į jos plaukus buvo įsikabinus A. I.. Ji buvo pasilenkusi iki pat žemės ir bijojo, kad jai iš apačios kas nors netrenktų. Po to A. I. ją paleido. Iš esmės analogiškas aplinkybes A. P. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusioji R. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai iš V. Š. namų išėjo A. P. ir A. P. bei V. Š. sugyventinė J. P., A. P. įsibėgėjo ir pastūmė ją į krūtinę, dėl ko ji nukrito ant nugaros. Kai ji norėjo prieiti prie jų, ją pastoviai stūmė. A. P. su A. K. kažką aiškinosi, V. Š. su vamzdžiu sudavė jos sūnui per galvą, nuo smūgio sūnus nukrito. Buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, ji keikėsi ant V. Š.. Ji patyrė fizinį skausmą dėl A. P. veiksmų. Ją stumdė ir kiti, tačiau nelabai atsimena, bet V. Š. tikrai stumdė. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu R. K. kai kurias aplinkybes buvo nurodžiusi kitaip (pvz., kad A. P. ją 2 kartus pastūmė abejomis rankomis į krūtinę, taip pat tokiu pat būdu ją 2 kartus pastūmė V. Š., ji kiekvieną kartą dėl to buvo nugriuvusi ant žemės, jai atsirado mėlynės ir sumušimai kairės rankos ir galvos srityje; pamatė gulintį ant žemės savo sūnų ir V. Š., tai yra jokių A. P. veiksmų išvis neminėjo), taip pat buvo nurodžiusi, kad A. P. susimušė su A. I., ji tiksliai jų muštynių nematė, jai apie tai vėliau pasakojo A. I.. Nukentėjusioji A. I., apklausta teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad palaiko savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad V. Š. ir A. K. konfliktuojant žodžiu prie A. K. pribėgo A. P. ir jie susigrūmė. Tuo metu A. P. pribėgusi prie R. K. stipriai rankomis pastūmė ją į krūtinę, dėl ko R. K. nugriuvo ant nugaros. Tai pamačiusi ji pribėgo prie A. P. ir žodžiu pareiškė jai pretenzijas, po to jos vieną kitą pastūmė, tačiau neatsimena, kuri pirma, po ko abi nugriuvo ant žemės. Ji atsidūrė po A. P., kuri ant jos atsisėdo ir tampė ją už plaukų, apdraskydama veidą. A. P. nuo jos nutraukė A. K., paėmęs už striukės. Tada ji užėmė poziciją iš viršaus ir tuo metu nuo V. Š. gavo stiprų spyrį į pilvą. Nukentėjusysis A. K., apklaustas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad tuo metu, kai V. Š. sudavė kumščiu A. I. į veidą, o jam su metaliniu vamzdžiu sudavė per koją, į konfliktą įsivėlė A. P., pradėjo kabintis prie jo, buvo agresyviai nusiteikęs. Jie atsidūrė prie garažo, jis, A. P. ir V. Š. stovėjo toliau nuo moterų, A. P. vis jį puldavo. Muštynės prasidėjo, kai jis pamatė, kaip A. P. pastūmė jo motiną, mama nukrito. A. I. užstojo jo motiną. A. P. sugriebė jam už rūbų, jis A. P. paėmė už pečių, tuo metu V. Š. jam sudavė su vamzdžiu, jis nukrito ir gulėjo ant žemės. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. K. kai kurias aplinkybes buvo nurodęs kitaip, nurodęs kitokias aplinkybes arba jas nurodęs išsamiau (pvz., jam atrodo, kad išbėgę A. P., A. P. ir J. P. norėjo sulaikyti V. Š.; A. P. į konfliktą įsivėlė, kai V. Š. jam sudavė kumščiu į veidą, paskui sudavė metaliniu vamzdžiu į kairės kojos šlaunį ir kai jis V. Š. bandė paaiškinti, kad nenori konflikto, A. P. pradėjo jį stumdyti rankomis, darėsi vis agresyvesnis, V. Š. liepė jam nesikišti ir atitraukė jį ranka, bet A. P. kišosi į konfliktą, pradėjo rankomis imti jį už rūbų; A. I. ir A. P. pradėjo grumtis tarpusavyje, kas, kiek sudavė smūgių ir kur pataikė, jis stebėti negalėjo; A. P. puolė prie jo ir sugriebė jį už striukės, tada jis sugriebė A. P. už pečių, tuo metu išgirdo, kaip A. P. sušuko: „V., bej!”; po V. Š. suduoto smūgio į koją jam kumščiu į veidą sudavė A. P., iš viso kokius 2, 3 smūgius; grumtynių su A. P. metu jis nugriuvo, tuo metu pamatė, kad A. I. taip pat guli ant žemės, o A. P. sėdi ant jos, įsikibusi į plaukus, tada jis greitai atsikėlė, paėmė A. P. už pečių ir patraukė nuo A. I., bet jai nesudavė, pamatęs tai A. P. pribėgo prie jo iš nugaros, stvėrė už striukės ir pradėjo kumščiuoti į veidą, suduodamas 1, 2 smūgius, jis sugriebė A. P. ir jie vėl abu nugriuvo prie garažo, paskui abu bandė atsikelti, jis atsistojo ant kelių ir alkūne spaudė bandančio atsikelti A. P. galvą link žemės, ketindamas pirmas atsistoti; A. P. jį spardė kojomis į įvairias kūno vietas, sudavė ne mažiau 15 kartų ir kt.).

23. Įvertinus tiek išteisintųjų, tiek nukentėjusiųjų šioje byloje duotus parodymus sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad vadovautis vien tik išteisintųjų ar vien tik nukentėjusiųjų parodymais, jais remtis kaip patikimais įrodymais, nėra jokio pagrindo. Tiek išteisintieji, tiek nukentėjusieji yra suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai, be to, dalis jų (V. Š., A. P., R. K., A. K.), kaip patys patvirtino, nagrinėjamo įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, taip pat dauguma jų (pvz. A. P., R. K., A. K.) teisiamajame posėdyje davė ne tokius detalius parodymus, kaip ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė kai kurių esminių aplinkybių arba jas nurodė netiksliai, be to, tarp jų paaiškinimų yra ir tarpusavio prieštaravimų dėl tam tikrų aplinkybių (dėl suduotų smūgių, įvykio eigos ir pan.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje esančios specialistų išvados patvirtina, jog nagrinėjamo įvykio metu buvo sužaloti tiek nukentėjusieji, tiek ir išteisintieji. Dėl šių aplinkybių visų jų parodymus, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, reikia vertinti atsargiai ir kritiškai bei jais vadovautis tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Šiame kontekste pažymėtina, kad prokuroras apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog apylinkės teismas iš esmės pilnai atmetė nukentėjusiųjų parodymus ir patikėjo kaltinamaisiais. Priešingai, kaip jau minėta, apylinkės teismas nesirėmė vien tik kaltinamųjų parodymais, o pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų parodymais vadovaujamasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi ir tai, kad nukentėjusiojo (nukentėjusiųjų) parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai jo (jų) parodymai yra patikimi ir juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nagrinėjamu atveju tokios išvados daryti negalima.

Žemesnės instancijos teismas

24. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja V. Š. sugyventinė J. P. iš esmės patvirtino A. P. ir A. P. nurodytas aplinkybes teigdama, kad nei A. P., nei jos vyras A. P. nieko nemušė, jie tiesiog gynėsi nuo užpuolusių nukentėjusiųjų. Teisiamojo posėdžio metu taip pat buvo apklausti kaip liudytojai R. K. sugyventinis V. Ž., kuris įvykį matė pro langą, bei nukentėjusiuosius R. K., A. K. ir A. I. tą vakarą prie namo, esančio (duomenys neskebtini), atvežęs keleivių pavėžėjas (taksi vairuotojas) V. G.. Nei liudytojas V. Ž., nei liudytojas V. G. nenurodė jokių neteisėtų, smurtinių išteisintųjų A. P. ir A. P. veiksmų, vien tik V. Š.. V. Ž. nurodė, kad dėl blogai apšviesto kiemo jis negali pasakyti, kas gulėjo, kas ant ko gulėjo ir kas tuo metu ką darė, tik girdėjo riksmus, bet negalėjo jų atskirti. Liudytojas V. G. pažymėjo, kad jis viso įvykio nematė, V. Š. grįžus su metaliniu vamzdžiu ir pradėjus juo mosikuoti, išsigandęs dėl savęs ir automobilio, nutarė išvažiuoti, iki tol viską nufilmavo, o kas buvo toliau, kai jis išvažiavo, nežino. Iš liudytojo V. Ž. pateikto įvykio garso įrašo, kuris buvo perklausytas teisiamojo posėdžio metu, girdėti ir A. P. išsakyti žodžiai, kad konflikto dalyviai išsiskirstytų, kad V. Š. nurimtų („V. uspakojsia“). Iš V. G. padarytų vaizdo įrašų, kuriuos ektroniniu paštu pateikė nukentėjusioji A. I., matyti, kad į konflikto vietą atėję J. P. ir A. P. bando atitraukti V. Š., kuris su dešinėje rankoje laikomu vamzdžiu veržiasi į priekį link nukentėjusiųjų, J. P. stojasi tarp V. Š. ir nukentėjusiųjų, A. P. laiko V. Š. ranka už juosmens, paskui apeina jį iš priekio ir stumia atgal, o A. P. iš viso stovi nuošalyje, jokių veiksmų neatlieka (vaizdo įrašas Nr. 1). Taigi tiek garso, tiek vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės patvirtina A. P. ir A. P. nurodytas aplinkybes, jog jie atėjo nuraminti konflikto, iš to matyti, kad jokio tikslo pažeisti viešąją tvarką ir suduoti smūgius kitiems asmenims jie neturėjo. Be to, tuo paneigiama ir R. K. nurodyta aplinkybė, jog tik atėjusi iš namų A. P. įsibėgėjo ir pastūmė ją į krūtinę, dėl ko ji nukrito ant nugaros. Vaizdo įraše Nr. 1 užfiksuotas tik vienas R. K. griuvimas dėl V. Š. veiksmų. Iš vaizdo įraše Nr. 2 užfiksuotų aplinkybių taip pat negalima įžvelgti jokių A. P. ir A. P. smurtinių, puolimo veiksmų prieš nukentėjusiuosius. Šiame įraše matosi, kaip dvi moterys, kaip matyti A. P. ir R. K. (apsivilkusi raudona striuke), stovi viena prieš kitą ir kažką aiškinasi, prie jų prisijungia ir dar viena moteris, kaip pati patvirtino teisiamojo posėdžio metu, A. I., bei vyriškis, kaip matyti iš aprangos, A. P.. Iš vaizdo įrašo galima matyti, jog stumdosi moteris, dėvinti raudona striuke, t. y. R. K., o A. P. į šiuos stumtelėjimus nereaguoja. Tada A. I. pasitraukia į kairę, ten pat nueina ir A. P. bei iš paskos A. P. su R. K., tuo metu vaizdas nėra aiškus, matyti tik judančios žmonių figūros. Šiek tiek vėliau matosi V. Š., kuris vienoje rankoje laiko vamzdį, o laisva ranka atstūminėja A. P., vėliau įrašas pradeda judėti (pajudėjo automobilis), ir žmonių nebesimato, nes automobilis, iš kurio buvo filmuojama, išvažiuoja. Peržiūrėjus ir įvertinus abu vaizdo įrašus darytina išvada, jog nei viename iš jų nėra užfiksuoti jokie smurtiniai A. P. ir A. P. veiksmai prieš nukentėjusiuosius R. K., A. K. ir A. I., t. y., vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės taip pat nepatvirtina nukentėjusiųjų nurodomų įvykio aplinkybių, susijusių su išteisintųjų A. P. ir A. P. veiksmais prieš juos. Priešingai, minėta vaizdo medžiaga pativrtina, kad ir patys nukentėjusieji nebandė išvengti konflikto, bet jį skatino. Tuo labiau, kad tuo metu nei vienas iš jų neskambino į policiją (policijai pirmasis paskambino liudytojas V. Ž.). Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad, kaip jau minėta, byloje yra pateiktos šešios specialisto išvados, kurias palaikė ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. K., patvirtinančios, jog nagrinėjamo įvykio metu įvairius sužalojimus patyrė tiek nukentėjusieji, tiek ir išteisintieji. Be to, kaip jau nustatyta byloje, nukentėjusieji smūgius patyrė ir iš V. Š.. Todėl remiantis specialisto išvadomis spręsti, kurie (nukentėjusieji ar išteisintieji) buvo užpulti, kurie gynėsi, ar nustatyti, kaip konkrečiai kiekvienas iš jų patyrė sužalojimus, nėra įmanoma. Teisėjų kolegija pažymi ir tą aplinkybę, kad nukentėjusioji R. K. į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi tik praėjus trims dienoms po įvykusio konflikto, tai yra 2018 m. sausio 23 d. (t. 1, b. l. 35, 132–135). Pareiškime policijai R. K. nurodė, jog jos kaimynas V. Š. žodinio konflikto metu panaudojo smurtinius veiksmus jos, jos sūnaus A. K. ir sūnaus žmonos A. I. atžvilgiu, tai yra juos stumdė, sudavė metaliniu strypu A. K. per galvą, tuo padarydamas jai ir A. I. įvairius kūno sužalojimus, vertintinus nežymiais sveikatos sutrikdymais, o A. K. smegenų sutrenkimą ir kitus sužalojimus. Jokių duomenų, kad konflikte būtų dalyvavę ir padarę jiems kokius nors sužalojimus A. P. ir A. P., R. K. pareiškime nenurodė, šias aplinkybes nurodė jau tik apklausos metu.

25. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į A. P. bei A. P. suformuluotą kaltinimą, jog jie kartu su V. Š. viešoje vietoje užpuolė R. K., A. I. ir A. K. bei sudavė jiems įvairiais būdais į įvairias kūno vietas tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir dėl asmeninių nesutarimų. Aplinkybę, jog buvo išgėręs alkoholio, A. P. patvirtino pats, tačiau jokių duomenų, kad A. P. būtų buvusi apsvaigusi nuo alkoholio, byloje nėra. Ji pati nurodė, kad alkoholio nevartojo, tą patvirtino A. P., V. Š. ir liudytoja J. P.. Be to, nei išteisintųjų, nei nukentėjusiųjų blaivumas įvykio metu nebuvo patikrintas alkotesteriu. Taip pat, byloje nėra jokių duomenų, kad išteisintieji A. P. ir A. P. būtų turėję kokių nors asmeninių nesutarimų su nukentėjusiaisiais R. K., A. I. ar A. K.. Tokių aplinkybių nenurodė nei vienas byloje apklaustas asmuo. Taigi, jau vien iš A. P. ir A. P. pateikto kaltinimo matyti, jog jis grindžiamas nenustatytais faktais.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje surinktų duomenų galima daryti tik prielaidas, jog A. P. ir A. P. kartu su V. Š. pažeidė viešąją tvarką, kuriomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima (teismo išvados gali būti grindžiamos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką). Įvertinusi visa tai, kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog A. P. ir A. P. padarė jiems kaltinime inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, todėl jie pagrįstai dėl šios nusikalstamos veikos padarymo išteisinti.

Dėl V. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

27. Tiek prokuroras, tiek nukentėjusieji savo apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atleisti V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį taikant BK 40 straipsnyje numatytą laidavimo institutą, nes nėra visų šiame straipsnyje įtvirtintų sąlygų. Su tokiomis apeliantų išvadomis nesutiktina. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu yra teisėtas ir pagrįstas.

28. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo (40 straipsnio 1 dalis). Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę, gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos. Be to, apsvarstyta ir šio straipsnio 3 dalyje nurodyta sąlyga (dėl tinkamo laiduotojo). Kartu teismų praktikoje išaiškinta, jog net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018). Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016,2K-52-648/2017 ir kt.).

29. Pirmiausia, pažymėtina, kad nėra ginčo dėl to, jog V. Š. atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, tai yra jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, anksčiau neteistas. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laidavimo taikymui būtina sąlyga – visiškas prisipažinimas ir gailėjimasis dėl savo neteisėtų veiksmų. Tiek prokuroras, tiek nukentėjusieji nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad V. Š. būtų visiškai pripažinęs savo kaltę ir gailėjęsis dėl padarytos nusikalstamos veikos. Apeliantų teigimu, V. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltę neigė, įskaitant kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, ir ją pripažino tik pačioje teisminio nagrinėjimo pabaigoje, iš esmės prispirtas surinktų įrodymų ir tas prisipažinimas nebuvo besąlygiškas.

30. Remiantis kasacinio teismo praktika, prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos negali būti formalūs. Formaliu prisipažinimu laikomas toks, kai asmuo iškraipo faktus, bando pateisinti savo veiksmus, kaltina nukentėjusįjį provokuojančiu elgesiu (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377-222/2017). Sprendžiant, ar asmens prisipažinimas gali būti laikomas nuoširdžiu, svarbu įvertinti kaltinamojo parodymų ir pozicijos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuoseklumą (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-699/2017) įvertinti, kad prisipažinimas tikrasis kaltinamojo asmeninės valios aktas, nuoširdi aktyvi atgaila, o ne vien formalumas, paremtas noru būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-489/2018). Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-289-693/2019).

31. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad apklaustas kaip įtariamasis V. Š. savo kaltės nepripažino, tačiau nurodė įvykio aplinkybes, kurias vėliau aiškino iš esmės vienodai, neginčijo, jog konflikto metu turėjo vamzdį ir kad jį panaudojo (t. 2, 25, 60). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. Š. nurodė, kad kaltę pripažįsta, davė išsamius parodymus apie įvykį ir nors apklausos metu minėjo, kad ir gynėsi, kad A. K. pataikė ir netyčia, o R. K. nemušė, tačiau iš esmės visiškai pripažino tai, kuo jis buvo kaltinamas (vertinant konkrečiai tik jo paties veiksmus) (t. 3, b. l. 76, 77). Atkreiptinas dėmesys, kad pasinaudodamas savo procesine teise, V. Š. parodymus davė tik pačioje teisminio nagrinėjimo pabaigoje, tai yra po visų proceso dalyvių apklausos, todėl negalima teigti, jog savo kaltę jis pripažino tik pačioje teisminio nagrinėjimo pabaigoje, kadangi jo pozicija dėl jam pareikšto kaltinimo iki tol iš esmės nebuvo žinoma, nepaisant to, kad teisminio nagrinėjimo pradžioje jis buvo nurodęs, jog savo kaltės nepripažįsta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu V. Š. taip pat nurodė, kad dėl savo veiksmų labai gailisi. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad V. Š. po įvykio bendravo su nukentėjusiaisiais, bandė tartis dėl žalos atlyginimo, teisme atsiprašė nukentėjusiųjų, taip pat savo noru atlygino dalį žalos (į teismo depozitinę sąskaitą pervedė 1 500 Eur įmoką turtinei ir neturtinei žalai atlyginti). Tokie V. Š. veiksmai, teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodoma skunduose, vertintini ne kaip formalūs pasisakymai, siekiant sušvelninti teisinę padėtį, bet kaip aktyvi atgaila savo veiksmais mėginant pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Vien todėl, kad, nukentėjusiųjų vertinimu, tokie V. Š. veiksmai nėra laikytini pakankamais ar tenkinančiais jų poreikius, negali būti konstatuojama, kad asmuo buvo abejingas savo veiksmų padariniams ar dėl padaryto nusikaltimo nesigailėjo. Juo labiau, kad iš bylos duomenų matyti, jog ir patys nukentėjusieji buvo aktyvūs konflikto dalyviai. Skundus nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog, esant nurodytoms aplinkybėms, V. Š. prisipažinimą padarius nusikaltimą ir išreikštą gailestį galima buvo pripažinti įvykdyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

32. Nukentėjusieji skundu taip pat teigia, kad V. Š. negalima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi jis asmeniškai neatlygino nukentėjusiajam A. K. padarytos žalos, su juo nesusitaikė, dėl žalos atlyginimo nesusitarė. Tokie teiginiai yra nepagrįsti. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą arba įsipareigoti ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, o šio straipsnio 4 punkte numatyta, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, jog kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, V. Š. teisminio bylos nagrinėjimo metu per AB Šiaulių banko Vilniaus filialo Naujosios Vilnios klientų aptarnavimo skyrių 2019 m. lapkričio 25 d. mokėjimo dokumentu Nr. (duomenys neskebtini) pervedė į Vilniaus regiono apylinkės teismo depozitinę sąskaitą, esančią SEB banke, 1 500 Eur įmoką nukentėjusiesiems, turtinei ir neturtinei žalai atlyginti (t. 3, b. l. 73), taip pat atlygino visą – 124,65 Eur – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą dėl nukentėjusiojo A. K. gydymo Vilniaus teritorinei ligonių kasai (t. 3, b. l. 89). Vien tai, kad V. Š. 1 500 Eur sumą pervedė ne asmeniškai į nukentėjusiojo A. K. sąskaitą, negali būti vertinama netinkamu BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto reikalavimo įgyvendinimu ir pagrindu neatleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės. O BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nereikalauja, kad kaltininkas susitaikytų su nukentėjusiuoju. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors byloje ir nebuvo susitarimo dėl visiško žalos atlyginimo, tačiau V. Š. yra dirbantis, t. y. gauna nuolatines pajamas, teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atlygino didesniąją dalį žalos, kas rodo jo siekį ir geranoriškumą atlyginti padarytą žalą. Taigi dalies žalos atlyginimas yra viena iš BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų sąlygų dėl žalos atlyginimo, o V. Š. materialinė padėtis sudaro pagrindą manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Be to, taikydamas laidavimo institutą pirmosios instancijos teismas paskyrė V. Š. ir baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems, tokiu būdu užtikrindamas, kad padaryta žala būtų atlyginta visiškai. Apibendrinant darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant įvykdytą BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą sąlygą dėl žalos atlyginimo.

33. V. Š. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, turi šeimą, augina mažametę dukrą, dirba, duomenų apie priklausomybes ar psichiatrinį gydymą nėra, elgesys iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jo sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nenusikals. Todėl baudžiamojoje byloje yra įvykdyta ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlyga.

34. Prokuroras ir nukentėjusieji apeliaciniais skundais taip pat ginčija V. Š. motinos I. Š. tinkamumą būti laiduotoja, pažymi, kad jų gyvenamosios vietos yra skirtingose valstybėse, todėl V. Š. ryšis su motina nėra pakankamai tamprus, ji negali savo sūnui daryti jokios tiesioginės įtakos, neturi galimybių jį kontroliuoti. Su tokiomis apeliantų išvadomis nesutiktina. Pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė laiduotojos parinkimo klausimą. BK 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, privalo atsižvelgti į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Teigiama įtaka asmeniui turi būti efektyvi, reali, motyvuojanti pastarąjį būti pavyzdingu, visuotinai priimtinų elgesio taisyklių besilaikančiu visuomenės nariu ir daugiau nenusikalsti.

35. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog I. Š. yra charakterizuojama teigiamai – neteista, neturi galiojančių nuobaudų, dirba, yra V. Š. motina, turi galimybę daryti jam teigiamą įtaką, todėl yra tinkama būti laiduotoja V. Š. atžvilgiu. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Nors, apeliantų vertinimu, tarp V. Š. ir I. Š. nėra artimo ryšio, motina neturi galimybių kontroliuoti savo sūnaus, nes V. Š. gyvena Švedijoje, o jo motina – Lietuvoje, pati I. Š. prašyme ir teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nors jos sūnus gyvena užsienyje, tačiau jie labai dažnai bendrauja telefonu, Skype, be to, sūnus dažnai atvyksta ir į Lietuvą, todėl ji žino, kaip jis gyvena, kas pas jį vyksta, gali kontroliuoti jo elgesį. I. Š. pažymėjo, kad nuvažiuos pas sūnų ir pasistengs, kad jis daugiau nenusikalstų, pasitaisytų, be to, kalbėjo su sūnumi apie šį įvykį, jis suprato, kad pasielgė blogai, neatsakingai ir žadėjo daugiau taip nedaryti. Iš I. Š. prašymo ir duotų paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad ji gilinosi į sūnaus padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir priežastis, išreiškė neigiamą vertinimą, kad tarp jos ir sūnaus yra pakankamai glaudus ryšys. Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nekelia abejonių I. Š. gebėjimu V. Š. daryti pakankamą įtaką bei teigiamą poveikį, nulemsiantį įstatymų nuostatas atitinkantį elgesį ateityje.

36. Įvertinus išdėstytas aplinkybes bei, atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, jog V. Š. pripažino kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, nuoširdžiai gailėjosi, atlygino didesnę dalį nukentėjusiesiems padarytos žalos, paskirta laiduotoja darys jam teigiamą įtaką, todėl V. Š. buvo pagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atsižvelgus į V. Š. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, pobūdį, padarymo aplinkybes, nustatytas 1 metų 6 mėnesių laidavimo terminas be užstato, kolegijos vertinimu, yra pakankamas įgyvendinti baudžiamosios atsakomybės tikslus. Be to, manytina, kad V. Š. papildomai paskirta BK 69 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, darys jam teigiamą įtaką ir padės užtikrinti laidavimo instituto paskirtį.

Dėl priteistų neturtinės žalos atlyginimo dydžių

37. Nukentėjusieji R. K., A. I. ir A. K. byloje buvo pareiškę civilinius ieškinius dėl atitinkamai: 1 000 Eur, 1 500 Eur ir 1 700 Eur neturtinės žalos priteisimo solidariai iš kaltinamųjų. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir iš V. Š. priteisė R. K., A. I. ir A. K. atitinkamai: 200 Eur, 400 Eur bei 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturinės žalos priteisimo iš A. P. ir A. P. paliko nenagrinėtus. Nukentėjusieji apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistais neturtinės žalos dydžiais. Nukentėjusiųjų manymu, jų patirtų išgyvenimų, skausmo, rūpesčių bei nepatogumų įvertinimas 200 Eur, 400 Eur bei 500 Eur sumomis yra aiškiai nepagrįstas, šios sumos yra neadekvačios ir neproporcingos jų patirtiems sužalojimams, išgyvenimams, nepatogumams, V. Š. materialinei padėčiai, be to, priteisti neturtinės žalos dydžiai neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, taip pat LAT formuojamos praktikos ir yra aiškiai per maži. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentais.

38. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.

39. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žalos dydis turi būti realus, atlygintinas, kiek įmanoma adekvatus padarytai nusikalstamai veikai bei kilusioms pasekmėms.

40. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiesiems A. K., R. K., A. I. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pakankamai įsigilino į baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, tinkamai įvertino neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę. Kaip nustatyta byloje, V. Š. viešoje vietoje užpuolė A. K., R. K., A. I. bei sudavė jiems metaliniu vamzdžiu, taip įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, dėl to jie patyrė įvairius kūno sužalojimus. Sutiktina, kad dėl V. Š. veiksmų A. K., R. K., A. I. neabejotinai patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinio pobūdžio išgyvenimus (anot nukentėjusiojo A. K., dėl patirtos traumos jis patyrė stresą, nepatogumus, po įvykio turėjo važinėti pas gydytojus ir ekspertus, dėl įvykio metu patirtų sužalojimų jautė diskomfortą bendraudamas su žmonėmis, išgyveno skausmą, vartojo nuskausminamuosius vaistus, nukentėjusiosios R. K. ir A. I. taip pat patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, išgąstį bei kitus nepatogumus), tačiau pažymėtina, kad A. K., R. K., A. I. sveikata buvo sutrikdyta tik nežymiai, jų gydymo paslaugų kaina nebuvo didelė (A. K. gydymo išlaidos – 124,65 Eur; byloje trūksta duomenų dėl A. I. gydymo fakto ir patirtų išlaidų; R. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo nurodžiusi, kad apskritai nesigydė), R. K. ir A. I. po įvykio nebuvo nedarbingos, A. K. nedarbingas buvo trumpą laiko tarpą, didesnių liekamųjų reiškinių nenustatyta (A. K. kairiojoje plaukuotoje (pakaušio dalyje) yra apie 1 cm dydžio odos plotelis, kuriame neatauga plaukai, bei apie 2 cm² iškilęs randas, tai estetinės išvaizdos pakitimai, kurie, kaip matyti iš chirurgijos klinikų pateiktų duomenų, gali būti pašalinti nedidelėmis chirurginėmis operacijomis), jokių liekamųjų reiškinių nenurodoma ir nukentėjusiųjų pateiktuose civiliniuose ieškiniuose ar apeliaciniame skunde, todėl konstatuotina, kad nukentėjusieji nepatyrė itin sunkių išgyvenimų, o A. K. nurodomi išgyvenimai ir jaučiamas diskomfortas dėl tokio pobūdžio padarinių aiškiai hiperbolizuojami. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas byloje taip pat nustatė, jog ir patys nukentėjusieji buvo aktyvūs konflikto dalyviai, nebandė konflikto nutraukti, o jį skatino. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis A. K. nurodė, kad buvo susikibęs su A. P., A. I. taip pat nurodė, jog stumdėsi su A. P., buvo užėmusi poziciją iš viršaus, R. K. pripažino, jog keikė V. Š., taip pat nukentėjusieji R. K. ir A. K. patys pripažino, kad jie tą vakarą buvo išgėrę alkoholio. Be to, specialisto išvados patvirtina, jog nežymiai sutrikdyta sveikata buvo ne tik nukentėjusiesiems, bet ir išteisintiesiems A. P. ir A. P. bei atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui V. Š.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės atskleidžia mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą ir rodo, kad ir pačių nukentėjusiųjų netinkamas elgesys lėmė V. Š. veiksmus jų atžvilgiu bei atsiradusią žalą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos dydį, taip pat siekė suderinti nukentėjusiųjų R. K., A. I., A. K. bei atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens V. Š. interesų pusiausvyrą, o tai yra svarbu nustatant teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiesiems.

41. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgė į nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos dydį, į teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo panašaus pobūdžio bylose, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka LAT formuojamos teismų praktikos ir yra aiškiai per mažas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismų praktikoje atlyginant neturtinę žalą dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo priteisiama nuo 289 Eur iki 2 606 Eur. Nagrinėjamu atveju kiekvienam iš nukentėjusiųjų padarytas ne nesunkus, o nežymus sveikatos sutrikdymas, tai yra lengvesnis sveikatos sutrikdymo mastas nei nurodomose bylose, tad tokių LAT bylų nurodymas niekaip nepagrindžia fakto, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė panašiose bylose suformuluoto precedento. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems A. I. ir A. K. priteistas neturtinės žalos dydis patenka net ir į apeliaciniame skunde nurodomas ribas.

42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į CK įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, suformuotą teismų praktiką, nustatytas faktines bylos aplinkybes, nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos (A. K. – 500 Eur, A. I. – 400 Eur, R. K. – 200 Eur) yra proporcingos tiek padarytai nusikalstamai veikai, tiek jos sukeltoms pasekmėms. Šie dydžiai atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus ir, kolegijos vertinimu, yra pakankami kompensuoti nukentėjusiųjų R. K., A. I., A. K. patirtus išgyvenimus bei nepažeidžia nukentėjusiųjų ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens interesų pusiausvyros. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nukentėjusiesiems R. K., A. I., A. K. priteistos neturtinės žalos dydžių. Skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti nukentėjusiųjų apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagrindo priteisti nustatytą žalą ne iš vieno V. Š., o solidariai iš V. Š., A. P. ir A. P., kaip savo skunde nurodo prokuroras, nėra, kadangi A. P. ir A. P. dėl jiems pareikšto kaltinimo išteisinti.

Dėl nepriteistų proceso išlaidų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme

43. Nukentėjusysis A. K. apeliaciniu skundu nesutinka, kad skundžiamu nuosprendžiu jam iš V. Š. nebuvo priteistos patirtos 180 Eur išlaidos advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti ir prašo šias proceso išlaidas jam priteisti. Vertinant šio apelianto prašymo pagrįstumą pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovo, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010).

44. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiųjų pirmosios instancijos teisiamųjų posėdžių metu neatstovavo nei advokatas, nei advokato padėjėjas, tai yra joks įgaliotasis atstovas, tačiau pirmosios instancijos teismui 2020 m. vasario 4 d. buvo pateiktas 2020 m. vasario 3 d. nukentėjusiojo A. K. patikslintas civilinis ieškinys, prie kurio pridėtas Advokatų kontoros „Legitum“ 2020 m. vasario 3 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskebtini), kuriuo A. K. sumokėjo 180 Eur advokato padėjėjui J. K.. Teisiamojo posėdžio metu A. K. nurodė, jog šis kvitas yra už advokato padėjėjo pagalbą surašant civilinį ieškinį ir prašė jame nurodytas 180 Eur išlaidas priteisti. Apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti dydis nebuvo pagrįstas teisine sutartimi, sudaryta tarp nukentėjusiojo A. K. ir minėto advokato padėjėjo advokato, nusprendė šių išlaidų iš V. Š. nepriteisti.

45. Baudžiamajame procese advokato padėjėjas gali būti įgaliotuoju atstovu, tai yra asmeniu, teikiančiu teisinę pagalbą nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui ir kitiems BPK 55 straipsnio 1 dalyje numatytiems proceso dalyviams, ginančiu jų teises ir teisėtus interesus, tik tuomet, kai yra advokato pavedimas tą daryti (BPK 55 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis A. K. nei su pateiktu civiliniu ieškiniu, nei vėliau nepateikė jokių objektyvių duomenų (teisinės sutarties ar kt. dokumentų), patvirtinančių, jog advokato padėjėjas J. K. turi advokato pavedimą teikti teisinę pagalbą nukentėjusiajam A. K.. Be to, nors nukentėjusysis A. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog 180 Eur jis sumokėjo už advokato padėjėjo pagalbą surašant civilinį ieškinį, tačiau pateiktame kvite nėra nurodyta, už kokią konkrečiai teisinę pagalbą advokato padėjėjui J. K. yra sumokėta 180 Eur suma. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė iš V. Š. nukentėjusiajam A. K. 180 Eur išlaidų advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti. Priteisti šias išlaidas atsižvelgiant į apeliacinio skundo deklaratyvius argumentus nėra jokio pagrindo, todėl apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje nekeistinas.

46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti ar keisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. balandžio 14 d. nuosprendį apeliaciniuose skunduose pateiktais argumentais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo

47. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji R. K., A. I., A. K. prašo priteisti nukentėjusiajam A. K. ir jo patirtas proceso išlaidas už advokato paslaugas rengiant apeliacinį skundą, kurios, kaip matyti iš pridėtų dokumentų, sudaro 427,50 Eur (nors mokėtina suma 2020 m. balandžio 30 d. sąskaitoje už teisines paslaugas Nr. 20_04_30 nurodoma 425,50 Eur (t. 4, b. l. 59-61). Šiame kontekste pažymėtina, kad jau minėtos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-174/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro M. Zupkausko ir nukentėjusiųjų R. K., A. I., A. K. apeliacinius skundus. Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė apeliacinius skundus atmesti ir apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes priteisti iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. Š. nukentėjusiojo A. K. turėtas išlaidas advokato paslaugoms, suteiktoms surašant apeliacinį skundą, apmokėti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

prokuroro Mariaus Zupkausko ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų A. I., A. K. (A. K.) ir R. K. apeliacinius skundus atmesti.

Netenkinti nukentėjusiųjų R. K., A. I., A. K. prašymo priteisti nukentėjusiajam A. K. jo patirtas proceso išlaidas už advokato paslaugas rengiant apeliacinį skundą.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė