Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Valdo Petro Meidaus, Mariaus Jankausko ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Y. V. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo Y. V. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 MGL (3000 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta 1/3 ir paskirta 40 MGL (2000 eurų) dydžio bauda. Į baudą įskaitytas laikinojo sulaikymo laikotarpis 2025 m. balandžio mėn. nuo 10 d. iki 11 d., vieną sulaikymo parą prilyginant 6 MGL dydžio baudai ir paskirta galutinė 34 MGL (1700 eurų) dydžio bauda, kurią jis privalo sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos

Y. V., vadovaujantis BK 68 straipsniu, uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš Y. V., remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti valstybės naudai dalį konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos - 8000 Eur.

Y. V. iki bausmės vykdymo pradžios palikta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Kardomoji priemonė - dokumentų paėmimas panaikintas ir paskelbus nuosprendį Y. V. grąžintinas jo (duomenys neskelbtini) piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini) ir leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini).

Y. V., remiantis BPK 134¹ straipsniu, iki nuosprendžio įsiteisėjimo skirta kardomoji priemonė – teisės vairuoti transporto priemones – sustabdymas. Nuosprendžiui įsiteisėjus ši kardomoji priemonė panaikintina.

Y. V. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3 d.). Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar dėl jų skundas gautas, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminius BPK pažeidimus. Apeliaciniu skundu nuteistasis Y. V. neginčija kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, taip pat pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti jam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto, taip pat ginčija paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – terminą, skaičiuojant jį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir nesutinka su paskirta baudžiamojo poveikio priemone – konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos dydžiu. Būtent šiais klausimais, teisėjų kolegija ir pasisakys.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje. Įstatyme nustatyta, jog dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jei yra padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, kai yra padaromas baudžiamasis nusižengimas arba neatsargus ar nesunkus nusikaltimas (nagrinėjamu atveju nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje), yra: 1) asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas); ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-114-628/2019).

8. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visuma, t. y. nėra nustatytas asmens visiškas savo kaltės pripažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) bei nenustatytas pagrindas manyti, kad Y. V. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

11. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog Y. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme savo kaltės nepripažino iki to momento, kol nebuvo apklausti visi liudytojai bei ištirti rašytiniai įrodymai šioje baudžiamojoje byloje. Tik paskutiniame teisiamajame posėdyje 2025 m. gegužės 15 d. ir tik teismui perskaičius liudytojos parodymus, jis pakeitė savo lig tol pasirinktą gynybinę poziciją ir pripažino visas kaltinamajame akte prokuroro nurodytas faktines aplinkybes, bei prašė jo atžvilgiu taikyti laidavimą, o galima laiduotoja paskirti jo žmoną I. R.. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog kaltės pripažinimas galimas bet kurioje proceso stadijoje, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu apelaintas teigė, jog alkoholį vartojo automobilių stovėjimo aikštelėje, krovininio automobilio kabinoje, 10-15 minučių prieš atvykstant policijos pareigūnams. Prieš tai nebuvo vartojęs alkoholinių gėrimų, buvo blaivus. Automobilio būdamas neblaivus nevairavo (t.1, b.l.155-157); teisiamojo posėdžio metu taip pat ne iš karto pripažino vairavęs neblaivus - iš pradžių teigė, kad alkoholį vartojo transporto priemonėje, bet išgėręs nevairavo, vėliau parodė, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio vairavo tik automobilių stovėjimo aikštelėje, bet nežinojo, kad važiavimas aikštele traktuojamas kaip vairavimas esant neblaiviam, ir tik ištyrus visus įrodymus, galiausiai pripažino, kad vairavo ne tik aikštelėje, bet ir buvo išvažiavęs į aplinkkelį. Taigi, akivaizdu, kad pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu jis savo kaltę pripažino tik siekdamas palankaus teismo sprendimo, t. y., jog būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atsižvelgiant į aptartus nuteistojo nenuoseklius parodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nors Y. V. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau jo prisipažinimas nebuvo nuoširdus, o tik formalus, siekiant sušvelninti gresiančią atsakomybę. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi padarius nusikalstamą veiką, todėl nėra ir vienos iš BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, leidžiančios atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

12. Be to, nėra nustatyta ir kitų sąlygų, leidžiančių Y. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti Y. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nurodė, jog šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas padaręs šią išvadą, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis apie tai, kad Y. V. baustas administracine tvarka dėl analogiško teisės pažeidimo padarymo (vairavimo esant nežymiam neblaivumui) (1 t., b. l. 108-132), šią nusikalstamą veiką padarė vis dar galiojant administracinei nuobaudai už analogišką teisės pažeidimą (vairavimą neblaiviam, bauda sumokėta 2024-12-09), be to, nuteistasis praeityje yra baustas ir už kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus (pvz., transporto priemonės be privalomosios techninės apžiūros vairavimą, ne vieną kartą – už greičio viršijimą vairuojant transporto priemonę, kad vairavo neprisisegęs saugos diržų ir kt.). Minėtų duomenų visuma, neigiamai apibūdinanti nuteistojo asmenybę, neabejotinai leidžia teigti, kad Y. V. linkęs nesilaikyti įstatymų, kad jis nepadarė tinkamų išvadų dėl jo anksčiau padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, o skirtos nuobaudos nebuvo efektyvios bei nepasiekė joms keliamų tikslų. Kartu tai leidžia teigti, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo padaryta veika nėra atsitiktinio pobūdžio ir dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo manyti, jog Y. V. ateityje laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nesutikti su tokia bylos medžiaga pagrįsta ir teisiškai tinkamai motyvuota pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesant visų BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, pirmosios instancijos teismas, neatleidęs Y. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo reikalavimų bei teisingumo ir protingumo principų nepažeidė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo apeliaciniame skunde deklaruojamas pasižadėjimas ateityje laikytis įstatymų ir nedaryti nusikalstamų veikų, nesudaro pagrindo sumenkinti jo anksčiau padarytų pažeidimų ir daryti priešingą išvadą.

13. Be kita to, apylinkės teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, padarymo aplinkybes, Y. V. asmenybę, sprendė, jog Y. V. pagal savo amžių, gyvenimišką patirtį laikytinas susiformavusia asmenybe, todėl jo atidavimas kito žmogaus priežiūrai reikštų, kad jis nemotyvuojamas asmeniškai tobulėti, būtų skatinamas jo neatsakingas elgesys, atsainus požiūris į teisę. Apeliaciniame skunde apeliantas pateikė argumentus dėl tam tikro asmenų nelygiateisiškumo, kai nusikalstamą veiką padariusio asmens savarankiškumas, brandumas užkerta galimybę būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Su tokio pobūdžio argumentais teisėjų kolegija negali sutikti.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje iš tiesų pasisakyta, kad teisinis reguliavimas turi būti toks, kad baudžiamojo proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį statusą, būtų traktuojami vienodai; taigi tą patį procesinį statusą turintys baudžiamojo proceso dalyviai turi turėti ir tokias pačias teises bei pareigas, nebent tarp jų būtų tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinių teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutarimas Nr. KT7-N4/2016). Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju priimtas sprendimas dėl laidavimo instituto Y. V. atžvilgiu netaikymo niekaip neprieštarauja nei nurodytai konstitucinei jurisprudencijai, nei pažeidžia kaltinamų asmenų lygiateisiškumo principą, kadangi vienodą proceso statusą turinčių asmenų traktavimas vienodai nereiškia, kad visų jų atžvilgiu turi būti priimami vienodi galutiniai procesiniai sprendimai. Juo labiau, kad laidavimo (ne)taikymas baudžiamajame įstatyme numatytas kaip teismo diskrecijos klausimas, todėl teismas, net ir nustatęs formalias laidavimo taikymo sąlygas, gali motyvuotai atsisakyti taikyti laidavimą konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens atžvilgiu individualių konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybių ir duomenų pagrindu.

15. Be to, nusikalstamą veiką padariusio asmens savarankiškumo bei brandumo negalima vertinti atsietai nuo kitų byloje nustatytų aplinkybių, tame tarpe, ir padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir jos pavojingumo. Nagrinėjamu gi atveju, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir vairuotojas, Y. V., padarė nusikalstamą veiką transporto eismo saugumui. Būdamas bendrovės vadovas ir vairuotojas jis turi būti pareigingas ir autoritetingas ne tik prieš kitus bendrovės darbuotojus, bet ir bendrovės partnerius. Šiuo atveju svarbus ir Y. V. nustatytas neblaivumas. Y. V., vairavo transporto priemonę, kurios vairuotojams taikoma nulinė alkoholio norma, tuo tarpu nusikalstamos veikos padarymo metu alkoholio kiekio matuokliu jam nustatytas 1.87 promilių neblaivumas. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas elgėsi visiškai neatsakingai ir ignoravo savo kaip vairuotojo pareigą, kurios tinkamas vykdymas užtikrina tiek paties vairuotojo, tiek ir aplinkinių saugumą. Būtent įvertinus nusikalstamą veiką padariusio Y. V. asmenybę (laikinai gyvena Lietuvos Respublikoje, dirba, vedęs, išlaiko du nepilnamečius vaikus, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, per 5 metus eilę kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų) ir nusikalstamos veikos individualias aplinkybes visumoje, darytina išvada, kad laidavimo institutas skundžiamu nuosprendžiu netaikytas pagrįstai. Pabrėžtina, kad apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados nereiškia, jog laidavimas kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis gali būti taikoma tik infantiliems asmenims, kurie yra visiškai nebrandūs bei nesavarankiški. Tuo tarpu apeliantas asmenybės brandą bei savarankiškumą tarsi vertina ir akcentuoja atsietai nuo nagrinėjamu atveju padarytos nusikalstamos veikos ir tarsi absoliutina, kad brandžios ir savarankiškos asmenybės, padariusios nusikalstamą veiką, atžvilgiu laidavimo institutas apskritai negali būti taikomas jokiais atvejais. Tokia apelianto pozicija nepagrįsta, kadangi toks aiškinimas ne tik iškreiptų laidavimo instituto esmę, tačiau nebūtų suderinamas ir su asmenų lygiateisiškumo principu. Dėl to, šie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

16. Nors apeliaciniame skunde analizuojama galimos laiduotojos charakteristika, jų tarpusavio santykiai ir teigiama, kad ji yra verta teismo pasitikėjimo ir atitinka laiduotojos savybes, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad jei teismas nustato, jog nėra bent vienos BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, šio straipsnio taikymas tampa negalimas ir kitų sąlygų buvimo nagrinėjimas netenka prasmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2021, Nr. 2K-74-594/2024). Šiuo atveju apylinkės teismas minėtos potencialios laiduotojos kandidatūros nesvarstė, nes nustatė, jog šiuo atveju nėra išpildytos BK 40 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose numatytos sąlygos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nenustačius bent vienos iš BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos, apylinkės teismas pagrįstai neanalizavo kitų aplinkybių dėl laidavimo kaip netekusių prasmės.

Dėl BK 68 straipsnio taikymo (uždraudimo naudotis specialia teise termino)

17. Nuteistasis Y. V. apeliaciniame skunde ginčija ir jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams taikymo terminą. Nuteistojo teigimu, skunde nurodomi jį charakterizuojantys duomenys, prisipažinimas ir gailėjimasis, šios teisės reikalingumas darbinėms funkcijoms atlikti, sudaro pagrindą šios baudžiamosios poveikio priemonės terminą sutrumpinti iki 1 metų arba 1,5 metų. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo skundo argumentais nesutinka ir vertina juos kaip nepagrįstus.

18. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienų iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas Kelių eismo taisykles pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones), pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant minimą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padarytos nusikalstamos veikos – Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Individualizuodamas uždraudimo naudotis specialia teise terminą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Y. V. padarė itin pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimą, į tai, kad vairavo, būdamas vidutinio girtumo laipsnio (1.87 promilių neblaivumas), nors vairavo transporto priemonę, kurios vairuotojams taikoma nulinė alkoholio norma, taip pat į tai, kad jis jau buvo trauktas administracinėn atsakomybėn už tokio pobūdžio Kelių eismo taisyklių pažeidimą (už vairavimą esant neblaiviam (nuo 0 iki 0,4 promilių), turi galiojančių nuobaudų ir už kitus KET pažeidimus. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu buvo atsižvelgta į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį bei veiką padariusio asmens asmenybę.

20. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad Y. V. padarė tyčinį nusikaltimą, t. y. vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo iškvėptame ore nustatytas 1,87 promilių neblaivumas, t. y. apelianto neblaivumo laipsnis pakankamai ženkliai viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Svarbu ir tai, kad Y. V. yra vilkiko vairuotojas, kuriam alkoholio norma valdant šią transporto priemonę apskritai yra nulinė. Įvertinus visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam Y. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – 2 metų terminas, kuris mažesnis nei BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas vidurkis (3 metai), yra teisingas bei proporcingas jo padarytai nusikalstamai veikai. Pažymėtina, kad teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas apeliantui turi svarbią prevencinę reikšmę, tam, kad tokie atvejai nepasikartotų. Juo labiau, jog, kaip minėta, apeliantui už 2024 m. birželio 8 d. padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 422 straipsnio 2 d., buvo paskirta bauda, o atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo elgesys pasikartojo, o teisės pažeidimas sunkėja, darytina išvada, kad pernelyg trumpas ar apelianto poreikius atitinkančio, draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas, pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas BK 68 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė.

21. Pasisakant dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima švelninti apelianto atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jo prašomam 1 metų (ar 1,5 metų) terminui, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, susijusių su darbinių funkcijų atlikimu, pajamų gavimu, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011).

22. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentais, jog teismas neteisingai nurodė uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminą Y. V. skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones – terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kai asmeniui buvo realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-144-628/2018, 2K-155-895/2018, 2K-274-693/2018, 2K-357-489/2018, 2K-363-222/2018, 2K-99-628/2020). Šiose nutartyse kasacinės instancijos teismas pasisakė dėl pagrindo įskaičiuoti kardomosios priemonės – vairuotojo pažymėjimo paėmimo – terminą į paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones – terminą. Juo teismai įvardijo aplinkybę, kad šios kardomosios priemonės turinys faktiškai atitinka baudžiamojo poveikio priemonės turinį, t. y. asmeniui buvo taikomi tokio paties pobūdžio ir griežtumo apribojimai (visiškas apribojimas naudotis teise vairuoti transporto priemones), kokie yra taikomi ir paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones. Nors šiuo atveju Y. V. nebuvo taikyta kardomoji priemonė – dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas, ar teisės vairuoti transporto priemones sustabdymas, tačiau egzistuoja kitos aplinkybės.

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2025-04-10 16:50 val., netrukus po įvykio, Y. V. buvo laikinai sulaikytas (1 t., b. l. 136-137). 2025-04-11 14:03 val. Y. V. paleistas į laisvę (1 t., b. l. 169-170). Taipogi nustatyta, kad 2025-04-10 Y. V. savanoriškai pateikė savo vairuotojo pažymėjimą, išduotą Lietuvos Respublikoje, ir dėl to, tą pačią dieną buvo surašytas savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas (1 t., b. l. 134). Minėtas dokumentas Y. V. nėra grąžintas iki šiol. Be to, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2025-04-11 nutarimu Y. V. buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumentų – Y. V. paso (išduoto (duomenys neskelbtini)) ir leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje - paėmimas (1 t., b. l. 163-165). Kadangi, 2025-04-10 Y. V. pateikė savo vairuotojo pažymėjimą ikiteisminio tyrimo institucijai ir šis nebuvo grąžintas, o 2025-04-11 tos pačios institucijos vyriausiosios tyrėjos nutarimu jam buvo paskirta kardomoji priemonė – asmens tapatybės patvirtinančių dokumentų paėmimas, kas tiesiogiai užkirto galimybę vairuoti transporto priemones ir neturint su savimi vairuotojo pažymėjimo, tačiau pateikiant asmens tapatybės patvirtinantį dokumentą (Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 6 dalis), laikytina, kad galimybė vairuoti transporto priemones Y. V. buvo realiai atimta 2025-04-10, t. y. jam perdavus vairuotojo pažymėjimą ir paskyrus kardomąją priemonę – asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Todėl būtent nuo šios dienos ir turi būti skaičiuojamas skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, terminas. Esant tokioms aplinkybėms, Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai nustatyto baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teisės vairuoti kelių transporto priemones termino (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas) nustatant, kad nuteistajam Y. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones terminas skaičiuotinas nuo 2025-04-10.

Dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo

24. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

25. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo išieškoti iš jo valstybės naudai dalį konfiskuotino turto – transporto priemonės "MAN", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią vairuodamas jis padarė nusikalstamą veiką ir, kuri priklauso trečiajam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ – vertę atitinkančią pinigų sumą, tačiau nesutinka su teismo išvadomis dėl šios transporto priemonės vertės. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai vadovavosi VšĮ „Emprekis“ pateikta išvada apie transporto priemonės "MAN", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kainą nusikaltimo padarymo metu (17 070,00 Eur), nors kiti byloje esantys duomenys (liudytojo E. A. parodymai, jo pateikta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis) patvirtina, kad automobilio vertė yra žymiai mažesnė (6 500 Eur), todėl ir konfiskuotino turto dalies išieškojimas turi būti mažesnis. Tokie apelianto argumentai atmestini.

26. BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu konfiskuotino turto vertė yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, kuri nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo taisykles. Atitinkamai teismų praktikoje yra išaiškinta, kad turto tiek rinkos kaina, tiek rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduodamas turtas (kurią mokėtų pirkėjas) jo vertinimo dieną. Todėl, konfiskuotinos transporto priemonės (automobilio) vertei apskaičiuoti taikant šį rinkos vertės kriterijų, automobilio vertę atitinka pinigų suma (kaina), už kurią galėtų būti įsigytas (parduotas) analogiškas automobilis rinkoje (pirkėjo mokama reali automobilio pardavimo kaina rinkoje), o į pirkėjo mokamą kainą yra įskaičiuotas ir PVM (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020). Pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę bylos tyrimo ir (ar) nagrinėjimo dieną (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-164-222/2019, 2K-7-12-495/2020).

27. Byloje pateikta VšĮ „Emprekis“ pažyma, kurioje nurodyta, kad vilkiko MAN 18.400 TG-X, kuras – dyzelinas, gamybos periodas 2007–2013 (pasirinkti metai – 2013 m.), variklio galia – 294 kw/400 AG, vidutinė kaina Lietuvoje - 17 070,00 eurų su PVM (t.1, b. l. 48). Pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje išsamiai paaiškinta, kodėl, nustatant konfiskuotino turto (vilkiko MAN 18.400 TG-X) vertę, remiamasi nurodyta pažyma, o ne liudytojo E. A. parodymais ir pateikta automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi: tokia šios transporto priemonės vertė daugiau kaip du kartus mažesnė už vidutinę; vilkikas naudojamas pagal paskirtį – krovinių pervežimui, vadinasi jo būklė pakankamai gera, todėl ir vertė negali taip stipriai skirtis nuo analogiškų transporto priemonių vertės; nėra duomenų apie šios transporto priemonės būklės trūkumus, kurie esmingai sumažintų jos vertę; pats UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas (E. A.) teigė, kad jie yra verslo atstovai ir gali susitarti dėl bet kokios sandorio kainos. Su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų, reikšmingų nustatant konfiskuotino turto vertę, vertinimu sutinka ir apygardos teismas. Nors apeliaciniame skunde pakartotinai dėstomos aplinkybės, jog šiuo atveju turi būti vadovaujamasi pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta suma (6 500 Eur), tačiau aukštesnysis teismas dar kartą atkreipia dėmesį, kad kai yra sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Byloje nesant tokių duomenų, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-164-222/2019), kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta skundžiamame nuosprendyje.

28. Pažymint ir tai, kad tiek fizinis asmuo, tiek ir juridinis asmuo, pirkdamas ar parduodamas automobilį, patys pasirenka už kokią kainą parduoti ar pirkti prekes, t. y. laisvi susitarti, todėl ir automobilio reali vertė bei nurodoma pirkimo/pardavimo kaina gali skirtis, kas reiškia, jog pirkimo-pardavimo sutartis negali būti laikoma pakankamu įrodymu sprendžiant dėl konfiskuotino turto – automobilio – vertės. Juo labiau, kad ir šiuo atveju pats UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas E. A. patvirtino, jog su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu – Y. V. jis turi verslo reikalų, jis yra geranoriškas partneris ir vilkiko pardavimo kaina yra tik jų susitarimo reikalas. Tad atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, nesant pateiktų jokių objektyvių duomenų, kurie leistų nustatyti mažesnę transporto priemonės vertę, nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog konfiskuotino turto – vilkiko MAN 18.400 TG-X – vertė yra 17 070,00 eurų su PVM.

29. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė išieškoti ne visą konfiskuotino turto vertę atitinkančią sumą, o tik dalį. Atsižvelgus į konfiskuotino turto vertę, bei tai, kad Y. V. laikinai gyvena Lietuvos Respublikoje, išlaiko du nepilnamečius vaikus, yra teigiamai charakterizuojamas, jo vadovaujamos įmonės pelnas nedidelis, turi finansinių įsipareigojimų, minėtą vilkiką naudoja bendrovė, kurios direktorius yra apeliantas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš Y. V. konfiskuoti dalį vilkiko vertės – 8 000 Eur, visiškai atitinka proporcingumo, teisingumo ir protingumo principų reikalavimus, ir tai yra tinkama baudžiamojo poveikio priemonė, siekiant įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis. Pažymėtina, kad kiekvienas eismo dalyvis privalo įvertinti savo priešingo teisei veikimo pasekmes, taigi šiuo atveju Y. V. apeliaciniame skunde dėstomi neigiami padariniai dėl aptariamos sumos konfiskavimo iš jo, nesudaro pagrindo ją dar labiau mažinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendį pakeisti:

Y. V., vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams terminą skaičiuoti nuo 2025-04-10.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.