Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Arvydo Žibo,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18723-945/2015 pagal ieškovo V. Z. ieškinį atsakovei AB „Kauno dujotiekio statyba“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. Z. prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo 2015 m. gegužės 5 d. Darbo kodekso (toliau – ir DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu neteisėtu, iš atsakovės AB „Kauno dujotiekio statyba“ priteisti išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovui. Ieškovas V. Z. nuo 2005 m. kovo 9 d. dirbo atsakovės bendrovėje vairuotoju. 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu ieškovui V. Z. paskirta griežčiausia drausminė nuobauda už tai, jog jis 2015 m. balandžio 10 d. ir 15 d. pylė kurą ne tik į jam priskirto automobilio baką, bet ir į plastikinę talpą, šią aplinkybę darbdaviui įvertinus kaip vagystę.

Ieškovo V. Z. paaiškinimu, jis kuro nevogė, pirmą kartą kuras netilpo į automobilio baką, antrą kartą ieškovui reikėjo kuro autovežiui nuvalyti.

Atsakovė, skirdama ieškovui V. Z. drausminę nuobaudą, raštu nepareikalavo, kad ieškovas pateiktų rašytinį paaiškinimą, neįvardijo konkretaus ieškovo padaryto darbo drausmės pažeidimo, ieškovas 2015 m. gegužės 4–birželio 5 d. laikotarpiu sirgo, todėl drausminė nuobauda jam negalėjo būti taikoma.

2015 m. birželio 5 d. ieškovas teikė prašymą darbdaviui nutraukti darbo sutartį paties prašymu 2015 m. birželio 8 d., tačiau šią dieną atvykęs į darbą ieškovas sužinojo apie tai, jog darbo sutartis su juo nutraukta pritaikius drausminę atsakomybę.

Į 2015 m. birželio 9 d. ieškovo prašymą atsakovė 2015 m. birželio 16 d. raštu pranešė ieškovui, jog jo prašymas atmestas. Per 10 darbo metų ieškovui niekada netaikyta drausminė atsakomybė. Drausminę nuobaudą darbdavys ieškovui skyrė už atsisakymą vykdyti nepagrįstus organizacinius nurodymus – atsisakymą vežti stambaus gabarito sunkiasvorius krovinius neturint leidimo ir tam nepritaikytais keliais. Dėl įtemptų darbo santykių pablogėjo ieškovo sveikata.

Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir nurodė, jog 2015 m. balandžio 23 d. transporto eksploatacijos vadybininkas pateikė atsakovės generaliniam direktoriui tarnybinį pranešimą dėl ieškovo veiksmų, kuriame nurodė, jog atlikus paskutinių dviejų mėnesių kelionės maršrutų ir kuro pylimų analizę pastebėta automobilio MB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairuoja ieškovas, degalų perviršis. Išanalizavus duomenis paaiškėjo, kad 2015 m. balandžio 10 d. ir 15 d. Telšiuose esančioje degalinėje ieškovas kurą pylė į plastikinę talpą, kurią bandė slėpti maiše. Tokiu elgesiu pažeista bendrovėje nustatyta degalų įsigijimo kortelių naudojimo tvarka, su kuria ieškovas supažindintas pasirašytinai, atsakovei padaryta 43,20 Eur žala.

Atsakovė 2015 m. gegužės 4 d. ieškovui atvykus į darbą iš jo pareikalavo pateikti pasiaiškinimą, konkrečiai nurodant darbdavio nustatytas aplinkybes. Ieškovas sveikata nesiskundė, o nedarbingumo pažymėjimą gavo po to, kai sužinojo apie darbdavio ketinimą taikyti jam drausminę atsakomybę. Atsakovė kreipėsi į policiją, kad būtų ištirtos vagystės aplinkybės.

Ieškovo padarytą darbo drausmės pažeidimą atsakovė įvertino kaip pagrindą taikyti darbuotojui griežčiausią drausminę nuobaudą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, numatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte.

Drausminė atsakomybė ieškovui pritaikyta 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu, tačiau atleidimo diena tapo pirmoji diena po to, kai baigėsi ieškovo nedarbingumas – 2015 m. birželio 8 d.

Ieškovas 2015 m. birželio 5 d. teikė prašymą atleisti jį iš darbo paties prašymu, tuo metu jau buvo priimtas sprendimas dėl jo atleidimo iš darbo taikant drausminę nuobaudą. Dėl svetimo turto vagystės ieškovui iškelta administracinio teisės pažeidimo byla.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškovo V. Z. ieškinio reikalavimai atmesti.

Teismas konstatavo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu teisėtumo.

Teismas sprendė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl juos siejusių darbo teisinių santykių, taip pat dėl to, jog aplinkybės, su kuriomis siejamas pažeidimas, įvyko ieškovui atliekant darbines funkcijas.

Teismas akcentavo atsakovės konstatuotą ieškovo padarytą pažeidimą kuro vagystę. Šią aplinkybę teismas vertino pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nustatęs, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-892-187/2015 ieškovas pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50 straipsnyje, ir paskyrus jam už tai nuobaudą bei įpareigojus atlyginti darbdavio patirtą žalą – 43,20 Eur.

Teismas nelaikė reikšmingu ieškovo atstovo argumento, jog nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas vėliau, nei ieškovui pritaikyta ginčijama nuobauda, kadangi, vadovaujantis DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktu, tam, kad būtų konstatuotas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, darbdaviui pakanka konstatuoti, kad buvo atliktas veiksmas, turintis vagystės požymių. Teismo vertinimu, administracinės atsakomybės ieškovui taikymas sustiprina darbdavio pozicijos pagrįstumą, paneigia būtinybę papildomai vertinti pažeidimo aplinkybes.

Teismas, vertindamas darbo drausmės pažeidimo padarymo faktą ir ieškovo veiksmų neteisėtumą, laikė reikšminga tai, jog ieškovas pažeidė atsakovės generalinio direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-14-2 patvirtintos Degalų įsigijimo kortelių naudojimo tvarkos 9 punkto nuostatas, griežtai draudžiančias naudojantis kortele degalus pilti ne į transporto priemonę, kuriai priskirta kortelė. Su šia tvarka ieškovas supažindintas pasirašytinai.

Teismas, įvertinęs surinktų byloje įrodymų visumą, priėjo išvadą, jog ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, už kurį buvo pagrindas jo atžvilgiu taikyti drausminę atsakomybę. Teismas laikė svarbia aplinkybe vertinant ieškovo veiksmus tai, jog ieškovo darbinių funkcijų vykdymas buvo tiesiogiai susijęs su jam patikėtu turtu (transporto priemone) ir su teise naudoti bendrovės lėšas pilant kurą. Konstatavus pasikartojančios vagystės, kuria darbdaviui padaryta konkreti turtinė žala, faktą, teismo vertinimu, akivaizdu, jog ieškovas nebeteko darbdavio pasitikėjimo, o tai papildomai pagrindžia griežčiausios drausminės nuobaudos ieškovui parinkimą.

Teismas nesutiko su ieškovo atstovo pozicija, jog drausminė nuobauda turėtų būti panaikinta dėl darbdavio padarytų procedūrinių pažeidimų.

Teismas nustatė, kad darbdavys nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovui buvo įteiktas rašytinis darbdavio reikalavimas pasiaiškinti, kaip tai numatyta DK 240 straipsnio 1 dalyje, tačiau įvertinęs ieškovo pasiaiškinimo turinį, teismas nusprendė, kad ieškovui buvo aišku, kokiais pažeidimais jis kaltinamas, reikalavimo pateikti pasiaiškinimą tikslas buvo pasiektas.

Todėl teismo nuomone, formalumų nesilaikymas nagrinėjamu atveju neužkirto kelio ieškovui nei administracinio teisės pažeidimo byloje, nei nagrinėjant jo paties inicijuotą civilinę bylą, t. y. turint visus reikšmingus duomenis ir žinant darbdavio poziciją, pateikti papildomus paaiškinimus.

Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė ieškovo ligos metu pareikalavo iš ieškovo paaiškinimo. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog surašė ir pateikė 2015 m. gegužės 4 d. paaiškinimą po apsilankymo pas gydytojus, kadangi Sodros duomenimis, ieškovui suteiktas nedarbingumas užfiksuotas 2015 m. gegužės 4 d. popietę (14 val.).

Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, jog drausminę atsakomybę atsakovė jam pritaikė ligos metu, pažeisdama DK 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą garantiją, nes atsakovės 2015 m. gegužės 5 d. įsakyme, kuriuo ieškovui taikyta drausminė atsakomybė, nebuvo nurodyta konkreti atleidimo iš darbo data.

Ieškovas iš darbo atleistas pirmąją dieną po to, kai jam nustojo galioti įstatyminė garantija, darbdaviui ant ieškovo pateikto prašymo užrašius atitinkamą rezoliuciją, atlikus įrašą darbo sutartyje, pateikus pranešimą Sodrai.

Teismas akcentavo, kad net ir tuo atveju, jeigu darbdavys ieškovą iš darbo būtų atleidęs 2015 m. gegužės 5 d., ieškovas savo teises galėtų ginti reikšdamas reikalavimą dėl atleidimo iš darbo datos perkėlimo į 2015 m. birželio 8 d., t. y. DK 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija negali būti vertinama kaip paneigianti darbdavio veiksmų teisėtumą tokia apimtimi, jog darbuotojo teisės turėtų būti ginamos ne perkeliant atleidimo iš darbo datą, bet pripažįstant atleidimą neteisėtu ir taikant DK 300 straipsnio nuostatas.

Teismas nurodė, kad ligos laikotarpis, vadovaujantis DK 241 straipsnio 1 dalimi, neįskaitomas į terminą drausminei nuobaudai skirti, todėl pripažintina, jog atsakovė minėto termino nepraleido.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą skundžia ieškovas V. Z.. Apeliantas prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškovo reikalavimus patenkinti: pripažinti AB „Kauno dujotiekio statyba“ generalinio direktoriaus 2015-05-05 įsakymą Nr. P-15-75 dėl V. Z. atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą neteisėtu; pripažinti darbo sutarties nutraukimą tarp vairuotojo V. Z. ir AB „Kauno dujotiekio statyba“ neteisėtu ir priteisti ieškovui iš AB „Kauno dujotiekio statyba“ LR DĮK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti V. Z. naudai iš AB „Kauno dujotiekio statyba“ jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas, nes teismas pagrindė sprendimą prielaidomis, o ne įrodymais ir ieškovo pateiktomis aplinkybėmis ieškinyje ir teisminio nagrinėjimo metu, neatsižvelgdamas į atsakovės padarytus grubius DK pažeidimus, neteisėtai skiriant drausminę nuobaudą ir atleidžiant ieškovą iš darbo.

Nepagrįsta sprendimo aprašomojoje dalyje teismo padaryta išvada, kad tarp šalių nėra ginčo dėl juos siejusių darbo teisinių santykių, taip pat dėl to, jog aplinkybės, su kuriomis siejamas pažeidimas, įvyko ieškovui atliekant darbines funkcijas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad neteisėtais darbuotojo (ieškovo) veiksmais darbdavys (atsakovė) įvardijo kuro vagystę.

Atsakovės AB „Kauno dujotiekio statyba“ generalinis direktorius 2015-05-05 įsakymu Nr. P-15-75 atleido iš darbo ieškovą V. Z., o teismas nurodė, kad ši aplinkybė (kuro vagystė) konstatuota Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-892-187/2015.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė vadovavosi AB „Kauno dujotiekio statyba“ Degalų įsigijimo kortelių naudojimo tvarkos taisyklių 9 punktu, tačiau nesivadovavo AB „Kauno dujotiekio statyba“ Degalų įsigijimo kortelių naudojimo tvarkos taisyklių 12 punktu, kuris numato darbdavio teisę apskaičiuoti padarytą atsakovei žalą. Tačiau atsakovė žalos dydžio nenurodė ir nereikalavo, kad ieškovas atlygintų atsakovei tariamai padarytą žalą.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas V. Z. 2015-05-04 8 val. 23 min. atliko jam priskirtos transporto priemonės techninę apžiūrą (teismui pateikta techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. 200-0410616 kopija), kas ir patvirtina ieškovo parodymus, kad pilami į plastikines talpas degalai buvo reikalingi priskirto automobilio tinkamai priežiūrai – techninės apžiūros paruošimui ir nenutrūkstamos automobilio eksploatacijos užtikrinimui.

Teismas net nevertino ieškovo parodymų, kokiam tikslui buvo pilami degalai į plastikinę talpą, padarydamas nepagrįstą išvadą, kad Ieškovas V. Z. vykdė pasikartojančias vagystes, kad darbdaviui padaryta turtinė žala.

Teismas nepagrįstai nesutiko ir su tuo, jog drausminė nuobauda turėtų būti panaikinta dėl darbdavio padarytų procedūrinių pažeidimų, t.y. dėl atsakovės padarytų DK reikalavimų pažeidimų.

Teismas pripažino, kad atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovui buvo įteiktas rašytinis darbdavio reikalavimas pasiaiškinti, kaip tai numatyta DK 240 straipsnio 1 dalyje.

Tačiau teismas nepagrįstai šį įsakmų įstatymo reikalavimą įvertino tik kaip formalumų nesilaikymą sprendžiant darbo teisinius tarp darbuotojo ir darbdavio.

Visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas neįrodė ir jo nurodytos aplinkybės, jog paaiškinimo buvo pareikalauta ieškovo ligos metu.

Teismas nepagrįstas atmetė ieškovo V. Z. argumentą, jog drausminę atsakomybę darbdavys jam pritaikė ligos metu, pažeisdamas DK 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą garantiją, draudžiančią darbuotojui skirti drausminę nuobaudą ir atleisti darbuotoją iš darbo darbuotojo nedarbingumo (ligos) metu.

Jokiais įrodymas neparemta, o tik prielaidomis padaryta prieštaraujanti įstatymo reikalavimams teismo išvada, kad 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu darbdavys tenusprendė taikyti ieškovui drausminę atsakomybę, tačiau konkrečios atleidimo iš darbo datos nenurodė, atleidimo iš darbo neįformino. Ieškovas iš darbo atleistas pirmąją dieną po to, kai jam nustojo galioti įstatyminė garantija, darbdaviui ant ieškovo pateikto prašymo užrašius atitinkamą rezoliuciją, atlikus įrašą darbo sutartyje, pateikus pranešimą Sodrai.

Ieškovas inicijavo personalo vadovės kaip liudytojos kvietimą į teismo posėdį, tačiau teismas šio ieškovo prašymo netenkino. Todėl prieštarauja įstatymui teismo išvada, kad jeigu darbdavys ieškovą iš darbo būtų atleidęs 2015 m. gegužės 5 d., ieškovas savo teises galėtų ginti reikšdamas reikalavimą dėl atleidimo iš darbo datos perkėlimo į 2015 m. birželio 8 d., kad DK 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija negali būti vertinama kaip paneigianti darbdavio veiksmų teisėtumą tokia apimtimi, jog darbuotojo teisės turėtų būti ginamos ne perkeliant atleidimo iš darbo datą, bet pripažįstant atleidimą neteisėtu ir taikant DK 300 straipsnio nuostatas.

Iš teismo padarytų išvadų visiškai neaišku, kurios dienos ir kokiu darbdavio AB „Kauno dujotiekio statyba“ potvarkiu (įsakymu) ieškovas V. Z. atleistas iš darbo.

Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nepažeistas vieno mėnesio terminas drausminei nuobaudai skirti, nurodydamas, kad ligos laikotarpis, vadovaujantis DK 241 straipsnio 1 dalimi, neįskaitomas į terminą drausminei nuobaudai skirti.

Teismas iš esmės nenagrinėjo ieškinio reikalavimo ieškovo pateiktų pagrįstumo motyvų, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas atsakovės bendrovėje dirbo ilgą laiką, t. y. nuo 2005-03-09 (daugiau kaip 10 metų), kad nesutarimai tarp ieškovo ir atsakovės prasidėjo nuo 2015 m. kovo mėnesio, atsisakius ieškovui vykdyti nepagrįstus darbdavio reikalavimus dėl pareigų vykdymo pavasarinio polaidžio metu.

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovės atstovė nurodė, kad kitiems bendrovės darbuotojams drausminės nuobaudos už degalų įsigijimo kortelių naudojimo tvarkos taisyklių pažeidimus nebuvo taikomos, nors darbuotojų, pažeidusių šias taisykles, buvo.

Teismas turėjo pripažinti, kad ieškovas V. Z., pildamas degalus į plastikines talpas, nepadarė šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, kad darbdavys, t. y. atsakovė, skirdama drausminę nuobaudą ir nutraukdama darbo sutartį su ieškovu, grubiai pažeidė DK 131 straipsnio 1 dalies, 240 straipsnio 1 dalies ir 241 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl ieškinį turėjo tenkinti.

Atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą pateikė atsakovės AB „Kauno dujotiekio statyba“ generalinis direktorius P. S.. Atsakovės vadovas prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės atstovas pateikė rašytinius įrodymus: VĮ Registro centro 2016 m. vasario 15 d. išrašą, 2015 m. gegužės 4 d. reikalavimo pasiaiškinti kopiją, atsakovės atstovo įgaliojimą atstovauti atsakovės interesams.

Teismas priėmė teisėtą sprendimą, atsižvelgdamas į visas egzistavusias sąlygas, nurodytas aplinkybes, pateiktus įrodymus. Priimdamas sprendimus teismas vadovavosi įstatymais, savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų aplinkybių išnagrinėjimu ir vertinimu.

Teismas pasisakė, kad byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovui buvo įteiktas rašytinis darbdavio reikalavimas pasiaiškinti, kaip tai numatyta DK 240 straipsnio 1 dalyje. Priešingai, nei nustatė teismas, toks reikalavimas buvo, jo kopija buvo pateikta į administracinę bylą, kuri vėliau buvo prijungta prie šios civilinės bylos. Atsižvelgdama į tai, kas aukščiau išvardinta, ir siekdama išvengti neaiškumų / netikslumų, atsakovė prideda šio reikalavimo kopiją ir prašo teismo ją priimti (priedas 2). Reikalavime pasiaiškinti atsakovė aiškiai suformulavo, kokį konkretų darbo drausmės pažeidimą yra įtariamas padaręs darbuotojas, nurodoma jo padarymo data, vieta, kitos reikšmingos aplinkybės ir nustatytas terminas pasiaiškinimui pateikti.

Ieškovas klaidina teismą teigdamas, kad ligos metu buvo iškviestas į bendrovę pateikti pasiaiškinimą. Reikalavimas pasiaiškinti ieškovui buvo įteiktas 2015 m. gegužės 4 d., kaip įprasta jam atvykus į darbą nustatytu laiku.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų

Atsakovės atstovas pateikė VĮ Registrų centro išrašą, kuris patvirtina, kad P. S., pasirašęs atsakovės vardu atsiliepimą į ieškovo V. Z. apeliacinį skundą, nuo 2014 m. kovo 19 d. yra paskirtas AB „Kauno dujotiekio statyba“ generaliniu direktoriumi (b. l. 127–133). Kartu su minėtu įrodymu pateiktas 2016 m. sausio 5 d. įgaliojimas Nr. į-16-29, išduotas AB „Kauno dujotiekio statyba“ teisininkei A. S.-Š., suteikiantis teisę atstovauti atsakovės bendrovei teisme (b. l. 136). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie dokumentai patvirtina asmens, pasirašiusio atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, įgaliojimus (CPK 51 str. 1 d., 54–55 str.), todėl nelaikomi naujais įrodymais CPK 314 straipsnio prasme.

Taip pat į bylą kartu su atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovės atstovas pateikė atsakovės AB „Kauno dujotiekio statyba“ vardu surašytą ieškovui V. Z. 2015 m. gegužės 4 d. reikalavimą pasiaiškinti (b. l. 135). Atsakovės atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad toks dokumentas buvo pirmosios instancijos teisme pateiktas į bylą, tačiau teismas nurodė, kad minėto dokumento nėra. Šis atsakovo atstovo argumentas yra teisingas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas protokoline 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi (b. l. 85, 88, 102) prijungė prie nagrinėjamos civilinės bylos Šiaulių apygardos teismo administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. ATP-491-354/2015. Administracinėje byloje (b. l. 19), kaip teisingai nurodė atsakovės atstovas, yra AB „Kauno dujotiekio statyba“ vardu surašytas 2015 m. gegužės 4 d. reikalavimas pasiaiškinti ieškovui V. Z. dėl padaryto darbo pareigų pažeidimo. Šis rašytinis įrodymas neatitinka naujumo požymių, nes buvo išreikalautas nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, todėl pakartotinai prie bylos neprijungiamas (CPK 314 str.).

AB „Kauno dujotiekio statyba“ nustatytos degalų įsigijimo kortelių naudojimo tvarkos pažeidimas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė AB „Kauno dujotiekio statyba“ nustatė degalų įsigijimo kortelių naudojimo tvarką (b. l. 35–36) (31–34 b. l.), su kuria ieškovas V. Z. susipažino 2014 m. gegužės 8 d. (b. l. 37). Degalų įsigijimo kortelių naudojimosi tvarkos 9 punkte nurodyta, kad griežtai draudžiama naudojantis kortele degalus pilti į kitas degalų talpas, išskyrus transporto priemonę ar mechanizmą, kuriam yra priskirta kortelė, arba mobiliąją degalų talpą, kai tai yra nurodyta šios tvarkos 10 punkte, arba kanistrą, kaip tai nurodyta šios tvarkos 11 punkte.

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 41), kad per kelis (2015-04-10 ir 2015-04-15) kartus ieškovas supylė į plastikinę talpą apie 40 litrų kuro, kurio kaina 43,20 Eur.

Byloje nėra ginčo dėl kuro kiekio, vertės ir faktinės situacijos, kad būtent ieškovas, o ne kitas asmuo (situacija užfiksuota vaizdo kamerų įraše) kurą įpylė į plastikinę talpą. Ieškovas nurodė, kad neginčija, jog atvažiavęs į degalinę pylė kurą į plastikinę talpą, tačiau teigia, kad taip elgėsi, nes naudojo kurą automobiliui valyti prieš automobilio techninę apžiūrą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo argumentai, kad jis automobiliui valyti panaudojo kuro už 43,20 Eur, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė leistų vairuotojams (ieškovui) automobiliams valyti (plauti) naudoti kurą, o ne vandenį. Sutiktina, jog ieškovas privalėjo tinkamai prižiūrėti transporto priemonę, tačiau mažai tikėtina, jog vandeniu nuplautas automobilis neatitiktų esminių privalomosios techninės apžiūros reikalavimų ir tik dėl to buvo būtina plauti transporto priemonę panaudojant kurą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo argumentas, kad jis automobiliui valyti tariamai naudojo kurą, yra neįtikinamas, todėl nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovas nepažeidė Degalų įsigijimo kortelių naudojimosi tvarkos.

Dėl atsakovės taikytos ieškovui sankcijos už darbo drausmės pažeidimą vertinimo.

Atmestinas apelianto argumentas, kad atsakovė privalėjo taikyti ieškovui Degalų įsigijimo kortelių naudojimosi tvarkos 12 punktą, kuris numato už generalinio direktoriaus patvirtintos Degalų įsigijimo kortelių naudojimo tvarkos pažeidimą taikyti tvarką pažeidusiam asmeniui įpareigojimą atlyginti bendrovei padarytus nuostolius ir sumokėti 10 000 Lt baudą, o ne atleisti darbuotoją, šiuo atveju ieškovą, iš darbo. Arba patenkinti ieškovo prašymą ir atleisti iš darbo jo paties prašymu, o ne už darbo drausmės pažeidimą.

Atsakovė, būdama ieškovo darbdave, turi teisę savo nuožiūra už padarytą darbo drausmės pažeidimą pasirinkti, jos nuomone, tinkamą nuobaudą darbuotojui, taip pat atleisti darbuotoją iš darbo, nes įstatyme nustatytos drausminės nuobaudos parinkimas priskirtas darbdavio (atsakovės) diskrecijai.

Šiuo atveju atsakovė taikė ieškovui įstatymo (Darbo kodekso) numatytą sankciją už darbo drausmės pažeidimą, o ne bendrovėje lokaliniu aktu nustatytą nuobaudą už Degalų įsigijimo kortelių naudojimosi tvarkos pažeidimą. Atsakovės sprendimas atleisti ieškovą iš darbo, esant nustatytam nevienkartiniam ieškovo įvykdytam vagystės faktui, atitinka ieškovo padaryto darbo drausmės sunkumą, nes jis priskirtinas prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų (DK 235 str. 2 d. 7 p.). Šio atsakovės sprendimo teisėtumo taip pat nepaneigia tas faktas, jog atsakovė nesutiko nutraukti darbo santykių su ieškovu šalių susitarimu, taip, kaip tai prašė padaryti ieškovas.

Nustatytos byloje aplinkybės patvirtina, kad ieškovas, dirbęs atsakovės bendrovėje ilgą laiką, nebuvo lojalus bendrovei, padarė jai 43,20 Eur nuostolį. Taigi vien tai, jog kitiems darbuotojams atsakovė už kuro pasisavinimą tariamai taikė švelnesnes drausmines nuobaudas, o ieškovui – atleidimą iš darbo, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovui paskirta drausminė nuobauda, įvertinus ieškovo padarytą nevienkartinį darbo drausmės pažeidimą, yra per griežta.

Ieškovo argumentas, kad administracinio teisės pažeidimo byloje jo kaltė dėl pripažinimo padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 50 straipsnyje (smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba išvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių), nustatyta 2015 m. spalio 2 d., t. y. vėliau, nei atsakovė konstatavo ieškovo padarytą vagystės faktą ir 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu taikė ieškovui drausmės nuobaudą, nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant paskirtos ieškovui drausminės nuobaudos teisėtumą.

Bylos duomenimis, įsiteisėjusiais Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarimu ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi buvo nustatytas ieškovo padarytas Degalų įsigijimo kortelių naudojimosi tvarkos pažeidimas, tad šios aplinkybės nagrinėjamoje civilinėje byloje laikomos prejudiciniais faktais (CPK 182 str.).

Bylos duomenimis, atsakovė inicijavo ieškovo atleidimo iš darbo ir administracinio teisės pažeidimo tyrimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas administracinio teisės pažeidimo byloje ir atsakovė 2015 m. gegužės 5 d. įsakyme dėl taikytos ieškovui drausminės nuobaudos už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą nustatė tas pačias aplinkybes – kad ieškovas panaudojo kurą pažeisdamas atsakovės bendrovėje nustatytą tvarką. Todėl apelianto nurodytas argumentas, kad byloje atsakovės atstovė vadovavosi vėlesniais procesiniais dokumentais, nei atsakovės surašytas 2015 m. gegužės 5 d. įsakymas, esminės reikšmės vertinant ginčo situaciją neturi.

Dėl procedūrinių pažeidimų atleidžiant ieškovą iš darbo

Priešingai, nei teigia apeliantas, surinkti byloje įrodymai patvirtina, kad atsakovė visgi 2015 m. gegužės 4 d. pareikalavo ieškovą pasiaiškinti dėl pastebėtų 2015 m. balandžio 10 d. ir 2015 m. balandžio 15 d. degalų pilstymo tvarkos pažeidimų. Reikalavimas pasiaiškinti ieškovui įtektas pasirašytinai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo surašytas 2015 m. gegužės 4 d. paaiškinimas atsakovei dėl darbo drausmės pažeidimo faktinių aplinkybių patvirtina, jog ieškovas aiškiai suprato, kokio pažeidimo aplinkybes jis turi paaiškinti atsakovei. Tad įvertinusi esamus byloje rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė nepažeidė DK 240 straipsnio nuostatų dėl įteikimo ieškovui reikalavimo pasiaiškinti.

Atmestinas apelianto argumentas, kad atsakovė 2015 m. gegužės 4 d. įteikė ieškovui reikalavimą pasiaiškinti jo ligos laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas 2015 m. gegužės 4 d. buvo atvykęs į darbą ryte tuo metu, kai neturėjo nedarbingumo pažymėjimo, o ieškovo nedarbingumas užfiksuotas 14 val. (b. l. 79), taigi po to, kai ieškovui buvo įteiktas reikalavimas pasiaiškinti dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės byloje nenuginčytos jokiais objektyviais įrodymais. Taigi ieškovo argumentas, kad atsakovė įteikė ieškovui reikalavimą pasiaiškinti jo nedarbingumo laikotarpiu, laikomas neįrodytu (CPK 185, 178 str.).

Atmestinas ieškovo argumentas, kad atsakovė taikė ieškovui drausminę nuobaudą praleidusi įstatyme nustatytą terminą – vieną mėnesį (DK 241 str.). Priešingai, nei aiškina ieškovas, bylos duomenimis, ieškovas 2015 m. balandžio 10 d. ir 2015 m. balandžio 15 d. padarė darbo drausmės pažeidimus, 2015 m. gegužės 4 d. surašė pasiaiškinimą dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo, atsakovė 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. P.-15-75 skyrė ieškovui drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (LR darbo kodekso 235 str. 2 d. 7 p.).

Byloje esantys duomenys apie ieškovo ligą patvirtina, kad ieškovas sirgo nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. birželio 5 d. Dėl ieškovo ligos ieškovo atleidimo data atsakovės vadovo sprendimu (rezoliucija) nukelta iki 2015 m. birželio 8 d. Sodros duomenų bazėje užfiksuota, kad darbo santykiai tarp ginčo šalių nutrūko nuo 2015 m. birželio 8 d., todėl atsakovė, atleisdama ieškovą iš darbo, DK 131 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovo ligos laikotarpis nebuvo įskaičiuotas į terminą drausminei nuobaudai skirti (2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. P.-15-75), todėl ir šis ieškovo argumentas dėl DK 241 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo yra nepagrįstas.

Apeliantas nurodo, kad teismas atsisakė patenkinti ieškovo prašymą dėl liudytojų iškvietimo, tačiau nenurodo, kokių aplinkybių ieškovas byloje neįrodė dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo patenkinti ieškovo prašymą.

Taip pat ieškovas teigia, jog teismas nenagrinėjo ieškovo motyvų pagrįstumo, neatsižvelgė į ginčo šalių konfliktinius santykius dėl nuo 2015 m. kovo mėnesio dėl atsakovės teikiamų ieškovui nepagrįstų reikalavimų.

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo paminėtos aplinkybės yra visiškai abstrakčios ir neturinčios teisinės reikšmės vertinant ieškovo padarytą darbo drausmės pažeidimą, todėl dėl šių apelianto argumentų plačiau nepasisakoma.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bylos duomenis ir tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, plačiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes teismų praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

Esant išdėstytiems argumentams teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti teismo sprendimo nėra pagrindo, jis priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo nekeisti.