Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sardegas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-5439-1003/2016 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sardegas“ skundą dėl antstolės V. Š. veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė V. Š., akcinė bendrovė DNB bankas, S. A., D. A..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja UAB „Sardegas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti antstolės V. Š. 2016 m. kovo 30 d. patvarkymą Nr. 3480 ir nustatyti naują UAB „Sardegas“, S. A., D. A. priklausančio turto vertę (b.l. 32-33).Nesutinka su teismo teiginiu, kad pareiškėja nepateikė jokių duomenų pagrindžiančių, kad antstolės nustatyta turto rinkos kaina yra aiškiai nepagrįsta, per maža, nėra maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje tokio turto kainai, nes pateikė UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža Plius“ atliktą turto vertinimo ataskaitą Nr. 15/10-01. Iš nutarties motyvų nėra aišku, kodėl konstatuota, kad UAB „Centrinė nekilnojamojo turto birža Plius“ nustatyta turto rinkos vertė yra gerokai per didelė, nors turto vertinimo ataskaita atlikta kvalifikuoto turto vertintojo naudojant lyginamąjį ir pajamų medotą. Aplinkybė, kad pirmose dvejose varžytinėse nedalyvavo nė vienas asmuo, negali būti siejama išimtinai su parduodamo turto kaina. Varžytinėse siekiama parduoti kavinės pastatų kompeksą, todėl jo pardavimo kainai įtakos turi ir sezoniškumas. Aplinkybė, kad veržytinės vyko vėlyvą rudenį galėjo lemti varžytinių dalyvių nebuvimą.Nors antstolės patvarkyme nurodoma, kuo remiantis ji perkainuoja turtą, tačiau šį perkainojimą pagrindžainčtys įrodymai nebuvo pateikti nei pareiškėjui, nei teismui, todėl abejonės dėl netinkamos turto kainos nustatymo nepanaikintos. Neaišku, kurio laikotrapio VĮ Registrų centro duomenimis antstolė remiasi, ar šie duomenys aktualūs.Antstolė nustatydama iš varžytinių parduodamo turto kainą privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek ir į skolininko interesus, todėl sutuacija, kai turto vertė nustatoma 366 000 Eur mažesnė, negu skolininko pateiktoje kvalifikuotų specialistų atliktoje ataskaitoje, kelia abejonių dėl nustatytos turto vertės tinkamumo, atitikima rinkos kainai.Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti (b.l. 35-36).Atskirojo skundo argumentai iš esmės yra tokie patys kaip ir skundo, dėl kurių nepagrįstumo išieškotojas pasisakė atsiliepime į skundą bei teismas ginčijamoje nutartyje. Mano, kad teismas išsamiai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.Deklaratyvūs teiginiai apie antstolės pareigų neatlikimą įvertinant turtą neįrodo, kad turtas įkainotas pažeidžiant imperatatyvias nuostatas. Nors turtas buvo įkainotas 540 722 Eur suma, tačiau pirmosiose varžytinėse pradinė kaina buvo 432 577 Eur, o antosiose – 324 433 Eur, t. y. buvo bandoma parduoti už žemesnę kainą nei šiuo metu antstolės nustatyta. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aplinkybė, kad pirmosiose ir antosiose veržytinėse turtas nerealizuotas, patvirtina, jog varžytinėse buvo nustatyta per aukšta kaina. Pareikšėjos skundai stabdo vykdymo procesą, todėl pažeidžiamas vykdymo proceso ekonomiškumo principas bei išieškotojo teisė į skolos atgavimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Byloje nustatyta, kad antstolė V. Š. atlieka išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro 2013 m. spalio 7 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 3480 dėl 1 120 000 Lt skolos išieškojimo iš skolininkų UAB „Sardegas“, S. A., D. A. išieškotojui AB DNB bankui (vykdomoji byla, b.l. 2). Išieškotojas prašė skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą: (1) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (2) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (3) kavinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), (4) kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (5) garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (6) ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (7) kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (vykdomoji byla, b.l. 1, 3-7). Vykdydama išieškojimą, antstolė 2014 m. sausio 21 d. priėmė patvarkymą, kuriuo nuspręsta skelbti UAB „Sardegas“, S. A., D. A. priklausančio turto varžytines, pradinė pardavimo kaina 896 000 Lt (vykdomoji byla, b.l. 78). Skolininkei nesutinkant su antstolės nustatyta turto kaina, antstolė 2014 m. rugpjūčio 19 d. patvarkymu paskyrė ekspertizę minėtų nekilnojamųjų daiktų rinkos vertei nustatyti (vykdomoji byla, b.l. 129-130). Atsižvelgiant į ekspertizės išvadas antstolė 2015 m. sausio 16 d. patvarkymu perkainavo areštuotą turtą ir nustatė, kad parduodamo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – 28 094 Eur, kito nekilnojamojo turto rinkos vertė – 512 628 Eur (vykdomoji byla, b.l. 132-177, 203-204). Paskelbus pirmąsias varžytines, kuriose numatyta pradinė pardavimo kaina 432 577 Eur, jos pripažintos neįvykusiomis, nes jose niekas nedalyvavo (vykdomoji byla, b.l. 295-296, 297-298, 323). Nepardavus turto pirmųjų varžytynių metu antstolė 2015 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į išieškotoją ir pasiūlė paimti varžytynių metu neparduotą turtą, tačiau atsakymo per nustatytą terminą negavo (vykdomojoji byla, b.l. 324), todėl paskelbė antąsias varžytines, kuriose numatyta pradinė pardavimo kaina 324 433 Eur, jos taip pat pripažintos neįvykusiomis, nes jose taip pat niekas nedalyvavo (vykdomoji byla, b.l. 335-336, 356, 357). Nepardavus turto antrųjų varžytynių metu antstolė 2015 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į išieškotoją ir pasiūlė paimti varžytynių metu neparduotą turtą, tačiau išieškotojas atsisakė paimti turtą ir pasiūlė perkainoti turtą nustatant 400 000 Eur kainą (vykdomoji byla, b.l. 358, 364). Antstolė 2016 m. kovo 30 d. priėmė patvarkymą Nr. 3480, kuriuo atsižvelgiant į tai, nekilnojamojo turto rinkos duomenis, pirmųjų dviejų neįvykusių varžytinių kainas, VĮ Registrų centras nurodytas vidutines rinkos vertes bei išieškotojo atliktą turto vertinimą nusprendė turtą perkainoti ir jį įvertino 400 000 Eur suma ir apie priimtą patvarkymą informavo visus vykdomosios bylos dalyvius (vykdomoji byla, b.l. 381). Skolininkė UAB „Sardegas“ nesutikdama su turto perkainojimu skundė šiuos antstolės veiksmus (b.l. 1-3). Antstolė 2016 m. gegužės 2 d. atsisakė tenkinti skundą ir nurodė, kad perkainojant buvo atsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2010 suformuotą išaiškinimą, VĮ Registrų centro skelbiamas vidutines rinkos vertes, o klausimas dėl Turto vertinimo pažymoje Nr. 15/10-01 numatytos įkeisto turto vertės išspręstas 2015 m. gruodžio 17 patvarkymu, taigi pareikėjui neprašant skirti ekspertizės turto vertei nustatyti, antstolei nekyla abejonių dėl turto vertės (b.l. 4-6). Pirmos instancijos teismas pripažino, kad antstolė nepažeidė CPK 681 straipsnio nuostatų, ji turėjo teisę perkainoti turtą neskyrusi papildomos ekspertizės turto vertei nustatyti (b.l. 23-26). Apeliantė nesutinka su šiomis pirmos instancijos teismo išvadomis.Teismo procesinio sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas (nutartis) – teisių ir teisėtų interesų apsaugai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2010). Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires (lot. už įgalinimų ribų) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012). Šie proporcingumo ir interesų derinimo principai taikytini, atliekant visus vykdymo veiksmus, taip pat ir įkainojant areštuotą turtą pagal CPK 681 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-434/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Taigi arešuoto turto vertė yra atspirties taškas nustatant pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą (CPK 718 straipsnis). Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant galimus mažesnius neigiamus padarinius skolininkui. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kainai.Tikrindamas, ar nebuvo pažeisti teisės normų, reglamentuojančių turto įkainojimą, reikalavimai, teismas įvertina, ar tinkamai įvykdyta areštuojamo turto vertės nustatymo procedūra, ar tinkamai nustatyta varžytynėse parduodamo daikto kaina. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl nekilnojamojo turto įkainojimo, sutinka su teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju antstolė, nustatydama 400 000 Eur įkieisto turto kainą, nepažeidė įstatymo reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, kad nuo priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto pradžios antstolė laikėsi CPK 681 straipsnio nuostatų dėl turto įkainojimo rinkos kainomis: turto vertės nustatymo buvo atlikta ekspertizė (vykdomoji byla, b.l. 132-177), primosiose varžytynėse ginčo turto pradinė kaina nustatyta laikantis CPK 718 straipsnio reikalavimo, antrosiose varžytynėse ginčo turto pradinė kaina nustatyta laikantis CPK 722 straipsnio 1 dalies reikalavimo, be to, klausimas dėl antstolės nustatytos turto vertės teisingumo ir pagrįstumo buvo sprendžiamas ne kartą ir teismine tvarka (vykdomoji byla, b.l. 225, 249-250, 253-254, 261-263, 267-269, 241-275, 299-304, 314-317, 319-321, 351-353, 354-355). Kai įkeistas turtas nebuvo parduotas nei iš pirmųjų, nei iš antrųjų varžytynių dėl to, kad dalyvauti jose neužsiregistravo nei vienas pirkėjas, hipotekos kreditoriui siekiant patenkinti reikalavimą pardavus įkeistą turtą, antstolė ėmėsi teisėtų priemonių realiai parduotino turto rinkos kainai nustatyti, t. y. įvertino ansktesnių varžytinių kainą, viešojo registro duomenis ir priėmė patvarkymą, kuriuo perkainojo turtą, jį įvertindama 400 000 Eur suma.Atskirajame skunde teigiama, kad antstolei turėjo kilti abejonių dėl pardavimo kainos dydžio, todėl, nepaisant to, jog skolininkai nepareiškė prieštaravimų, antstolė, vykdydama pareigą tinkamai nustatyti parduodamo turto kainą, turėjo savo iniciatyva skirti ekspertizę. Apeliacinės isntancijos teismas pažymi, kad vienas iš ekspertizės skyrimo pagrindų – vykdymo proceso šalių motyvuoti prieštaravimai dėl ekspertizės (CPK 682 straipsnio 2 dalis), kitas pagrindas – paties antstolio abejonės dėl turto vertės (CPK 681 straipsnio 1 dalis, CPK 682 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju teismo nustatyta, kad nei išieškotojas, nei skolininkė nepareiškė motyvuotų prieštaravimų dėl nustatytos nekilnojamojo turto rinkos vertės. Taigi ekspertizė galėjo būti skiriama antstolės iniciatyva, jeigu būtų kilę abejonių dėl turto vertės teisingumo, tačiau nagrinėjamu atveju antstolei abejonių dėl turto rinkos kainos nekilo.Nors apeliantė teigia, kad dalyvių nebuvimas varžytinėse negali būti vertinamas, kaip per didelės kainos požymis, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką turto nerealizavimo varžytynėse faktas patvirtina, kad jose buvo nustatyta per aukšta kaina (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-673/2003; 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2005; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2010). Pažymėtina, kad LITEKO duomenimis, bei vykdomojoje byloje esančiais duomenimis, nekilnojamojo turto rinkos kainų tendencijos buvo vertintos civilinėje byloje Nr. 2-9683-901/2015, kurioje konstatuota, kad Šiaulių miesto nekilnojamojo turto rinkoje nuo ekspertizės atlikimo (2014 m. rugsėjo 18 d.) jokių kainų pokyčių (didėjimų/mažėjimų) nenustatyta (vykdomoji byla, b.l. 351-353). Be to, antstolė atsižvelgė į VĮ Registrų centro skelbiamas nekilnojamojo turto vertes, kuriose vertės nustatytos pagal verčių žemėlapius, galiojančius nuo 2016 m. sausio 1 d. (vykdomoji byla, b.l. 347-380), taigi, apeliacinio teismo vertinimu ji vadovavosi aktualiais duomenimis. Bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas atsižvelgė į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jų kontekste padarė pagrįstą išvadą, kad turto įkainojimas 400 000 Eur suma, t. y. mažesne suma nei buvo pagal ankstesnį vertinimą, atspindi realią padėtį rinkoje, todėl antstolei neturėjo kilti abejonių dėl turto vertės. Dėl to, apeliacinės instancijos teismui yra pagrindo spręsti, antstolės veiksmai, neskiriant dar vienos ekspertizės ir perkainojus turtą, yra teisėti.Apeliantės argumentas dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįstas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad šalių kaip įrodymas pateikta turto vertintojų išvada, gauta ne CPK 682 straipsnio nustatyta tvarka, negali būti ekspertizės aktu (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Tačiau jeigu turto vertintojų išvadoje yra su byla susijusių faktinių duomenų, ji, kaip rašytinis įrodymas, yra tinkama įrodinėjimo priemonė byloje (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 180 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės pateikta Turto vertinimo ataskaita Nr. 15/10-01 negali būti pripažinta ekspertizės aktu, todėl spręstina, kad pirmos isntancijos teimas pagrįstai šį rašytinį įrodymą vertino kartu su kitais įrodymais ir pagrįstai pripažino, kad 766 000 Eur suma yra per didelė. Vien tai, kad teismo vertinimas neatitiko pareiškėjos pozicijos dėl šio įrodymo, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodinėjimo taisyklės.Dėl apeliantės argumentų, grindžiamų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėtina, kad šio teismo praktikoje akcentuojama teisinga konkuruojančių interesų pusiausvyra: jurisprudencijoje pripažįstama ne tik tai, kad skolininkui turi būti sudaryta galimybė parduoti turtą už kainą, atitinkančią rinkos vertę, taip garantuojant skolininko teisių apsaugą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Kanala v. Slovakia, bylos Nr. 57239/00), bet ir tai, kad sprendimu priteista skola gali būti laikoma „nuosavybe“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio prasme ir todėl pareiškėjo naudai priimto sprendimo nevykdymas apriboja jo galimybę netrukdomai naudotis nuosavybe (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Burdov v. Russia, bylos Nr. 59498/00; 2003 m. kovo 6 d. sprendimas byloje Jasiūnienė v. Lithuania, bylos Nr. 41510/98). Nagrinėjamu atveju ne tik skolininkas, bet ir išieškotojas suinteresuotas, kad turtas būtų realizuotas už kuo didesnę kainą, nes taip būtų padengta didesnė skolos dalis. Tačiau išieškotojas turi ir kitą interesą – galimą operatyvesnį sprendimo įvykdymą, kad galėtų naudotis atgautomis lėšomis. Šis interesas gali būti užtikrintas, be kita ko, tik tokiu atveju, jei bus nustatyta reali ginčo turto pardavimo kaina, patraukli galimiems pirkėjams. Vertinant antstolės veiksmus šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad veiksmai buvo neteisėti, nes buvo siekiama tiek teisingo turto įvertinimo (patvarkymas dėl turto perkainojimo), tiek kuo greitesnio turto realizavimo. Apeliantės teigimu, buvo pažeistos jos teisės, nes ji nebuvo informuota, kuo remiantis antstolė įkeistą turtą įvertino 400 000 Eur suma, tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja antstolės pateikti vykdymo proceso dalyviams visus duomenis, kuriais remiantis nustatoma įkeisto turto rinkos vertė. Pagal CPK 681 straipsnio 1 dalies prasmę antstolis tam, kad būtų užtikrintos vykdymo proceso šalių teisės bei teisėti interesai, privalo skolininką ir kreditorių informuoti, kad jie arešto metu turi teisę pareikšti nuomonę dėl antstolio pasiūlyto turto įkainojimo. Nagrinėjamu atveju antstolė informavo vykdomojoje byloje dalyvaujančius asmenis apie priimtą patvarkymą, kuriuo perkainotas įkeistas turtas, tačiau niekas, įskaitant ir apeliantę, nepasinaudojo teise reikšti prieštaravimus dėl nustatytos kainos vertės, nors ši teisė apeliantei neabejotinai buvo žinoma. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vykdymo procese tiek ieškotojui, tiek skolininkui keliama pareiga būti aktyviems ir patiems domėtis vykdymo eiga ir sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, skolininkas ar jo atstovas privalo bendradarbiauti su antstoliu ir aktyviai padėti jam greitai ir tinkamai įvykdyti sprendimą (CPK 393 straipsnis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-379/2005; 2007 m. kovo 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-79/2007; 2007 m. vasario 5 d. nutartis byloje antstolis Nr. 3K-7-1/2007; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2010). Taigi antstolės veiksmų, dėl kurių per įstatymo nustatytą terminą skolininkė nepareiškė prieštaravimų, pripažinimas neteisėtais būtų formalus bei neproporcingas ir reikštų nepagrįstą vykdymo proceso užvilkinimą.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju antstolis, nurodydamas tokią arešto turto vertę, procesinių teisės normų nepažeidė, kadangi tik antstolis turi prerogatyvą nustatyti turto vertę.Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.