- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-05-06
- Bylos Nr.
- eA-436-575/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08739-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- J. C.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. C. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja J. C. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama:
1.1. panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2023 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. A51-136774/23(2.14.2.12E-ŽEM) (toliau – ir Raštas);
1.2. panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės mero (toliau – ir Meras) 2024 m. sausio 2 d. potvarkio Nr. 955-1/24 (toliau – ir Potvarkis) 1.2 papunktį ta apimtimi, kuria nuspręsta, kad J. M. (toliau – ir J. M.) iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos buvusiame „(duomenys neskelbtini)“ kaime (šiuo metu – Vilniaus miesto savivaldybė) ribose daugiau laisvos (neužstatytos) ir nepriskirtos valstybės išperkamai žemės nėra ir tokių žemės sklypų projektavimas baigtas; 1.3 papunktį ta apimtimi, kuria nuspręsta, kad J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose daugiau laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos bei nepriskirtos valstybės išperkamai valstybinės žemės, kurioje galėtų būti projektuojami žemės sklypai, nėra; 2 punktą ta apimtimi, kuria nuspręsta, kad žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, projektavimo procesas J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose yra baigtas;
1.3. įpareigoti Administraciją ir Merą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti, ar J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose yra laisvos (neužstatytos) bei nepriskirtos valstybės išperkamai žemės, ir apie priimtą sprendimą informuoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyrių bei pareiškėją.
2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pareiškėja turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą bei pretenduoja į buvusio „(duomenys neskelbtini)“ rėžinio kaimo (dabar – Vilnius) teritorijoje esančią žemę natūra. Atsakovas išnagrinėjo pareiškėjos – pretendentės turto paveldėtojos – prašymą ir skundžiamame Rašte nurodė, kad visa laisva (neužstatyta) žemė iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose jau grąžinta piliečiams natūra, o likusi turėtos žemėvaldos dalis priskirta valstybės išperkamai žemei.
2.2. Raštą priėmė Administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus vedėją pavaduojanti poskyrio vedėja, kuriai nepriskirta spręsti dėl žemės sklypo priskirtinumo valstybės išperkamai žemei klausimų. Tai priklauso atskiro subjekto – administracijos direktoriaus – kompetencijai. Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Todėl Raštą priėmė nekompetentingas asmuo.
2.3. Rašte nurodoma, kad pareiškėjos pateiktose schemose nurodytos teritorijos prie valstybinės reikšmės miško žemės sklypo yra už J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribų. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas privalėjo įrodyti šį teiginį, tačiau prie Rašto nepridėta jokių dokumentų. Todėl minėta atsakovo išvada yra nemotyvuota, o teisminio proceso metu papildomai nurodyti motyvai neturi būti vertinami. Be to, visi pareiškėjos pateiktose schemose nurodyti sklypai patenka į J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribas.
2.4. Rašte pateikti argumentai dėl teritorijų neatitikimo konkretiems reikalavimams yra abstraktaus pobūdžio, nemotyvuoti ir nepagrįsti, nes nenurodyta, kokių konkrečiai reikalavimų pareiškėjos nurodytos teritorijos neatitinka.
2.5. Konkretaus detaliojo plano buvimas savaime netrukdo atkurti nuosavybės teisių į žemę natūra ir nereiškia, kad žemė yra valstybės išperkama. Priešingą išvadą pagrindžiančios konkrečios teisės normos Rašte nėra nurodytos. Atsakovas Rašte taip pat nepagrindė, koks konkrečiai visuomenės poreikis pagal atitinkamas detaliojo plano nuostatas egzistuoja pareiškėjos pageidaujamoje natūra susigrąžinti teritorijoje.
2.6. Atsakovas Rašte nenurodė teisės normų ir motyvų, kuriais būtų pagrįsta išvada, kad tvenkinio buvimas teritorijoje yra kliūtis atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Atkūrus nuosavybės teises į žemę natūra, pareiškėja leis vandens telkiniu naudotis gaisrams gesinti. Be to, netoli tariamo tvenkinio yra hidrantai, kurie gali būti naudojami priešgaisrinei saugai ir prevencijai užtikrinti, todėl šiuo aspektu tariamas tvenkinys (kuris yra labai nedidelis, seklus, užverstas lapais) yra neaktualus. Kita vertus, atsakovas nepagrindė, kad jo minimas tvenkinys yra įrengtas teisės aktų nustatyta tvarka, įteisintas ar kitaip teisėtai egzistuojantis.
Atsiliepimas
2.7. Atsakovo minima teritorija patenka į kitą, nei nurodė atsakovas, funkcinę zoną – į funkcinę zoną AUK-4-2 (gyvenamoji žemaaukštė statyba). Net laikant, kad tam tikra teritorija patenka į neurbanizuojamą miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną, atsakovas nepagrindė, kaip tai lemia išvadą, kad žemė yra valstybės išperkama. Iš viešai pateikiamos informacijos matyti, kad laisvoje (neužstatytoje) natūra grąžinamoje žemėje projektuojami žemės sklypai, nors jie pagal bendrojo plano sprendinius patenka į miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną.
2.8. Potvarkiu, kuris apima ir pareiškėjai aktualią žemėvaldą, nepagrįstai nuspręsta, kad Vilniaus miesto savivaldybėje daugiau laisvos (neužstatytos) ir nepriskirtos valstybės išperkamai žemės, t. y. laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos bei nepriskirtos valstybės išperkamai valstybinės žemės, kurioje galėtų būti projektuojami žemės sklypai, nėra. Mero sprendimas, kad žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, projektavimo procesas Vilniaus miesto savivaldybėje yra baigtas, galėjo būti priimtas tik tuo atveju, jei laisvos (neužstatytos) ir nepriskirtos valstybės išperkamai žemės Vilniaus miesto savivaldybėje iš tikrųjų daugiau nėra. Tačiau pareiškėjai aktualioje teritorijoje dar yra tokios žemės.
3. Atsakovas Administracija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.
4. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Visa laisva (neužstatyta) žemė J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose jau grąžinta piliečiams natūra, likusi turėtos žemėvaldos dalis priskirta valstybės išperkamai žemei.
4.2. Raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus. Rašte pateikti argumentai yra motyvuoti, atsižvelgiant į jame nurodytas aplinkybes ir nagrinėjamą situaciją dėl papildomų natūra grąžintinų žemės sklypų projektavimo buvusio savininko turėtos žemėvaldos vietoje.
4.3. Piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į miestuose esančią žemę nagrinėja turto buvimo vietos miesto žemėtvarkos skyrius. Piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius, esančius Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Visagino miestų savivaldybių teritorijų administracinėse ribose ir šių miestų savivaldybėms priskirtus po 1995 m. birželio 1 d., nagrinėja atitinkamo miesto žemėtvarkos skyrius. Todėl Administracija, įvertinusi NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštą ir persiųstą pareiškėjos prašymą, pateikė atsakymą NŽT Vilniaus miesto skyriui ir pareiškėjai, nurodydama aktualiais teisės aktais grindžiamas aplinkybes ir priežastis, susijusias su papildomų natūra grąžintinų žemės sklypų projektavimo galimybėmis nagrinėjamais aspektais. Pareiškėjos keliamos abejonės dėl jos prašymą išnagrinėjusio subjekto bei taikytinų teisės aktų yra nepagrįstos. Raštas pasirašytas tinkamo subjekto, turinčio įstatymų nustatytą kompetenciją šioje byloje ginčijamais klausimais pateikti atsakymą dėl papildomų natūra grąžintinų žemės sklypų projektavimo buvusio savininko turėtos žemėvaldos vietoje.
4.4. Pareiškėja neįrodė teisinio pagrindo panaikinti Raštą. Teisės aktai nenustato reikalavimo savivaldybės administracijai projektuoti natūra grąžintinus žemės sklypus taip, kaip nurodyta pareiškėjos prašyme pateiktose schemose. Pareiškėjos teiginiai, kad Raštas prieštarauja VAĮ įtvirtintiems viešojo administravimo principams, yra deklaratyvūs ir neįrodyti. Pareiškėjos subjektyvus nesutikimas su Raštu savaime nesudaro pagrindo pripažinti jo nepagrįstu ar neteisėtu vien dėl to, kad jis neatitinka pareiškėjos pateiktose schemose išdėstytų reikalavimų. Vien teismų praktikos citavimas ir duomenimis nepatvirtinti teiginiai nepatvirtina pareiškėjos deklaruojamo teisių pažeidimo.
5. Administracija rašytiniuose paaiškinimuose teismui papildomai nurodė, kad tolesnis šios administracinės bylos nagrinėjimas yra betikslis, nes nuosavybės teisių atkūrimo procedūros Vilniaus miesto savivaldybėje yra baigtos. Ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir Potvarkiu pripažįstama, kad daugiau laisvos (neužstatytos) bei nepriskirtos valstybės išperkamai žemės Vilniaus miesto savivaldybėje nėra. Pareiškėja turėjo įrodyti, kad, nepaisant pasibaigusios nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, jos reikalavimų tenkinimas sukels jai realias teisines pasekmes. Pareiškėja neteisingai aiškino teisinį reglamentavimą ir nepagrįstai kvestionavo Potvarkį.
II.
6. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
7. Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:
7.1. Administracija 2023 m. gegužės 3 d. gavo NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštą dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo buvusio savininko J. M. turėtoje žemėvaldoje. Kartu buvo pateiktas pareiškėjos prašymas ir schemos, kuriose nurodyti duomenys apie laisvą žemę, į kurią galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės natūra.
7.2. Administracija išnagrinėjo NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštą ir kartu pateiktą pareiškėjos (pretendentės turto paveldėtojos) prašymą.
7.3. NŽT Vilniaus miesto skyriui ir pareiškėjai į prašymą atsakyta Raštu, kuriame Administracija nurodė, kad visa laisva (neužstatyta) žemė J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose jau grąžinta piliečiams natūra ir kad likusi turėtos žemėvaldos dalis priskirta valstybės išperkamai žemei.
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Raštą, pažymėjo, kad pareiškėjos pateiktose schemose nurodytos šios teritorijos: 1) teritorija prie (duomenys neskelbtini) yra apribota privačių žemės sklypų ir gatvės raudonųjų linijų, jos plotas – 7 kv. m; atsižvelgiant į tai, toks žemės sklypas yra neracionalių ribų ir ploto, todėl nebūtų racionaliai naudojamas pagal pagrindinę jo naudojimo paskirtį ir būdą; 2) teritorija prie (duomenys neskelbtini) taip pat yra apribota privačių žemės sklypų ir gatvės raudonųjų linijų, jos plotas – 75 kv. m; toks žemės sklypas taip pat yra neracionalių ribų ir ploto, todėl nebūtų racionaliai naudojamas pagal pagrindinę jo naudojimo paskirtį ir būdą; 3) teritorija ties (duomenys neskelbtini) patenka į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 30-275 patvirtinto detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) ribas; pagal Detaliojo plano sprendinius minėtoje teritorijoje nėra suplanuotas atskiras žemės sklypas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka galėtų būti grąžintas piliečiams natūra; be to, Detaliojo plano sprendiniai šioje teritorijoje nėra iki galo įgyvendinti; 4) teritorija ties (duomenys neskelbtini) pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 patvirtintą Vilniaus miesto bendrąjį planą (toliau – ir Bendrasis planas) patenka į neurbanizuojamą miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną; be kita ko, šioje teritorijoje yra tvenkinys, kuris, kaip ir kiti vandens telkiniai, naudojamas priešgaisrinei saugai ir prevencijai užtikrinti. Taip pat ši teritorija patenka į Vilniaus miesto tarybos 1999 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 334 patvirtinto detaliojo plano ribas. Pagal šio detaliojo plano sprendinius minėtoje teritorijoje nėra suplanuotas atskiras žemės sklypas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka galėtų būti grąžintas piliečiams natūra. Atsižvelgiant į teritorijų planavimo principus, esamą urbanistinę situaciją, gamtosauginius reikalavimus, saugomos teritorijos gretimybes, infrastruktūrą, taip pat į pareiškėjos teisėtus interesus ir lūkesčius racionaliai naudoti žemės sklypą, teismas sprendė, kad suformuoti žemės sklypus ginčo teritorijose nėra galimybės. Kitoks žemės sklypų panaudojimas būtų neracionalus ir neatitiktų miesto teritorijos planavimo sprendinių bei pareiškėjos teisėtų interesų ir lūkesčių. Todėl visa laisva (neužstatyta) žemė J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose jau grąžinta piliečiams natūra, o likusi turėtos žemėvaldos dalis priskirta valstybės išperkamai žemei.
9. Teismo vertinimu, Raštas yra teisėtas ir pagrįstas. Rašte pateikti argumentai yra motyvuoti, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nagrinėjamą situaciją dėl papildomų natūra grąžintinų žemės sklypų projektavimo buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos teritorijoje.
10. Teismas sprendė, kad Raštas priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, taikant aktualius teisės aktus, bei pasirašytas tinkamo subjekto, turinčio įstatymų nustatytą kompetenciją priimti raštus šioje byloje ginčijamais klausimais.
11. Teismo teigimu, galiojantis teisinis reguliavimas įpareigojo Merą priimti Potvarkį; priešingu atveju savivaldybė nevykdytų savo įstatyminės pareigos, o tai neatitiktų VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų principų. Žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, projektavimas Vilniaus mieste turėjo būti baigtas iki 2023 m. gruodžio 31 d., todėl tenkinti pareiškėjos prašymą ir įpareigoti Administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyrių projektuoti natūra grąžintinus žemės sklypus pareiškėjos nurodytoje teritorijoje taip, kaip ji nurodė pateiktoje schemoje, nėra teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad Potvarkio 1.2 papunktyje nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybėje iki nacionalizacijos buvusių rėžinių kaimų teritorijose ir žemės valdų ribose daugiau laisvos (neužstatytos) ir nepriskirtos valstybės išperkamai žemės nėra ir tokių žemės sklypų projektavimas baigtas. Potvarkio 1.3 papunktyje įtvirtinta, kad Vilniaus miesto savivaldybėje, įskaitant ir Grigiškių miestą, daugiau laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos bei nepriskirtos valstybės išperkamai valstybinės žemės, kurioje galėtų būti projektuojami žemės sklypai, nėra. Potvarkio 2 punkte įtvirtinta, kad „žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, projektavimo procesas Vilniaus miesto savivaldybėje, įskaitant ir Grigiškių miestą, yra baigtas“. Teismas sprendė, kad pareiškėja neteisingai aiškino teisinį reguliavimą ir nepagrįstai kvestionavo Potvarkį, o pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina savivaldybės įstatyminę pareigą jį priimti.
12. Teismo vertinimu, pareiškėja nepagrindė Rašto neteisėtumo ir pateikė deklaratyvius teiginius, kad Raštas prieštarauja VAĮ įtvirtintiems viešojo administravimo principams. Teismo teigimu, pareiškėjos subjektyvus nesutikimas su atsakovo priimtu sprendimu savaime nesudaro pagrindo pripažinti Raštą nepagrįstu ar neteisėtu vien dėl to, kad jis neatitinka pareiškėjos pateiktose schemose išdėstytų reikalavimų. Be to, vien teismų praktikos citavimas ir nepatvirtinti teiginiai apie neteisėtą Raštą nepatvirtina pareiškėjos deklaruojamo teisių pažeidimo. Teismas konstatavo, kad Raštas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus.
13. Teismas likusius pareiškėjos reikalavimus (dėl Potvarkio atitinkamų punktų panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus) pripažino išvestiniais iš pagrindinio reikalavimo panaikinti Raštą. Teismas nurodė, kad, konstatavus Rašto teisėtumą, negali būti tenkinami ir išvestiniai pareiškėjos reikalavimai.
III.
14. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – panaikinti Raštą ir įpareigoti Administraciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti, ar J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos buvusiame „(duomenys neskelbtini)“ kaime (šiuo metu – Vilniaus miesto savivaldybė) ribose yra laisvos (neužstatytos) bei nepriskirtos valstybės išperkamai žemės, ir apie priimtą sprendimą informuoti NŽT Vilniaus miesto skyrių bei pareiškėją. Pareiškėja taip pat prašo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
15. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Regionų administracinį teismą dėl Potvarkio teisėtumo ištyrimo, siekiant nustatyti, ar Potvarkis neprieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams, bei sustabdyti šios administracinės bylos pagal pareiškėjos apeliacinį skundą nagrinėjimą, kol įsiteisės Regionų administracinio teismo sprendimas dėl Potvarkio teisėtumo.
16. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartojo ginčo faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus motyvus ir apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
16.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir neargumentuotas, nes teismas tik pažodžiui perrašė atsakovo argumentus. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodė išsamius argumentus ir įrodymus, pagrindžiančius tai, kad jos pateiktose schemose nurodyti duomenys apie laisvą žemę, į kurią gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra, tačiau į šiuos argumentus teismas visiškai neatsakė ir neištyrė prie skundo pridėtų įrodymų. Teismo teiginiai, kad Raštas atitinka VAĮ reikalavimus, yra deklaratyvūs, nes atsakovas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, neįvertino, kad ginčo žemė iš tikrųjų yra laisva, ir Rašto nepagrindė konkrečiomis teisės normomis.
16.2. Raštą priėmė nekompetentingas subjektas. Vien tai, kad pagal tuo metu galiojusį reguliavimą piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėjo NŽT žemėtvarkos skyrius, nepatvirtina to, kad šiuo atveju kitokį sprendimą (dėl valstybės išperkamos žemės) turėjo teisę priimti Administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus vedėjas. Pareiškėja kėlė klausimą ne dėl to, kas nagrinėja piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, o dėl to, kas yra kompetentingas priimti sprendimą dėl konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus vedėjui (jį pavaduojančiam poskyrio vedėjui) nepriskirta spręsti minėto klausimo, nes pagal teisės aktus tai yra atskiro subjekto – Administracijos direktoriaus – kompetencija.
Žemesnės instancijos teismas
16.3. Teismas nurodė, kad konkreti teritorija yra apribota privačių žemės sklypų ir gatvės raudonųjų linijų, jos plotas – 7 kv. m, todėl toks žemės sklypas yra neracionalių ribų bei ploto ir nebūtų racionaliai naudojamas pagrindinės jo naudojimo paskirties bei būdo aspektu. Tačiau šiuo klausimu Rašte buvo pateikta kitokia pozicija: „Prie valstybinės reikšmės miško žemės sklypo <...> yra už <...> iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribų“. Pareiškėja skunde pagrindė, kad visi pareiškėjos pateiktose schemose nurodyti sklypai patenka į J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribas. Atsakovas teismo proceso metu užėmė kitokią nei Rašte nurodyta poziciją. Tokiu būdu atsakovas bandė motyvuoti Raštą teisminio proceso metu, tačiau tai yra neleistina. Teismas Rašte nenurodytų motyvų neturėjo vertinti, nes teismas nevykdo viešojo administravimo funkcijų. Kita vertus, minėtas naujas atsakovo argumentas, kurį teismas perėmė, yra nepagrįstas ir neparemtas teisės normomis. Teismo sprendime neteigiama, kad teritorija patenka į raudonųjų linijų teritoriją, o vien tai, kad ji, kaip nurodyta, yra apribota privačių žemės sklypų ir gatvės raudonųjų linijų, nelemia, jog žemė yra nelaisva. Teritorijos plotas nesuponuoja, kad žemė yra nelaisva, nes nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato minimalaus natūra grąžinamo žemės sklypo dydžio. Nors teismo sprendime teigiama, kad toks žemės sklypas yra neracionalių ribų bei ploto ir nebūtų racionaliai naudojamas pagrindinės jo naudojimo paskirties bei būdo aspektu, tačiau tokie teiginiai yra abstraktūs ir nepagrįsti įrodymais.
16.4. Teismas padarė analogiškas nepagrįstas išvadas ir dėl kitų teritorijų bei atsakovo argumentų, be kita ko, kad konkreti teritorija yra apribota privačių žemės sklypų ir gatvės raudonųjų linijų, jos plotas – 75 kv. m, todėl toks žemės sklypas yra neracionalių ribų bei ploto ir nebūtų racionaliai naudojamas pagrindinės jo naudojimo paskirties bei būdo aspektu. Rašte atsakovas nepateikė jokių motyvų, kuriais būtų pagrįsta, kodėl nustatyta neatitiktis tam tikriems reikalavimams, taip pat nepridėjo jokių šią išvadą pagrindžiančių įrodymų. Dėstydamas su tuo susijusius teiginius, teismas neatsakė į pareiškėjos skunde akcentuotą argumentą, kad aptariama teritorija ribojasi ir galėtų būti sujungta su žemės sklypu ar jo dalimi, nes tame sklype pareiškėjai jau yra atkurtos nuosavybės teisės natūra.
16.5. Detaliojo plano buvimas savaime netrukdo atkurti nuosavybės teisių į žemę natūra ir nereiškia, kad žemė yra valstybės išperkama. Svarbu ne tai, ar pagal detaliojo plano sprendinius teritorijoje yra suplanuotas atskiras žemės sklypas, kuris galėtų būti grąžintas piliečiams natūra, o tai, ar visuomenės poreikis pageidaujamai natūra grąžinti žemei yra išreikštas atitinkamose konkrečios teritorijos detaliojo plano nuostatose; to teismas nenustatė. Su tuo susijusios atsakovo ir teismo išvados yra nepagrįstos teisės normomis. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada lemia, kad laisva žemė galėtų būti negrąžinama natūra vien dėl to, jog pagal detaliojo plano sprendinius nėra suplanuotas atskiras žemės sklypas, kuris galėtų būti grąžintas piliečiams natūra, tačiau tai būtų nesuderinama su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintu valstybės įsipareigojimu grąžinti laisvą žemę natūra. Detalusis planas, vykdant žemės grąžinimą natūra, gali būti, esant poreikiui, atitinkamai pakoreguotas. Svarbiausia yra tai, ar žemė yra laisva, nes, jei ji laisva, turi būti suprojektuojamas žemės sklypas ir grąžinamas natūra.
16.6. Argumentai dėl teritorijos ties (duomenys neskelbtini) taip pat buvo nurodyti tik teisminio proceso metu, o ne Rašte, todėl negalėjo būti vertinami. Be to, šis naujas argumentas yra nepagrįstas.
16.7. Atsakovas Rašte nenurodė jokių teisės normų ir motyvų, kuriais būtų pagrįsta tai, kad tvenkinio buvimas teritorijoje yra kliūtis atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Teismas taip pat neišnagrinėjo su tuo susijusių ir kitų aktualių skundo argumentų (dėl priešgaisrinės apsaugos reikalavimų, tvenkinio statuso, teritorijos funkcinės zonos ir kt.).
16.8. Teismo sprendime taip pat teigiama, kad, atsižvelgiant į teritorijų planavimo principus, esamą urbanistinę situaciją, gamtosauginius reikalavimus, saugomos teritorijos gretimybes, infrastruktūrą bei pareiškėjos teisėtus interesus ir lūkesčius racionaliai naudoti žemės sklypą, nėra galimybės suformuoti žemės sklypų ginčo teritorijoje. Kitoks žemės sklypų panaudojimas būtų neracionalus ir neatitiktų miesto teritorijos planavimo sprendinių bei pareiškėjos teisėtų interesų ir lūkesčių. Tačiau šie motyvai nebuvo nurodyti Rašte, juos teismas mechaniškai perrašė iš atsakovo atsiliepimo. Atsakovas neteigė, kad žemės grąžinimas neatitiktų pareiškėjos teisėtų interesų ar lūkesčių. Minėti teismo sprendime dėstomi teiginiai yra abstraktūs – nėra įvardyti jokie konkretūs teritorijų planavimo principai, urbanistinė situacija, gamtosauginiai reikalavimai, saugomos teritorijos gretimybės ar infrastruktūra. Taip pat nėra pagrįsta, kaip ir kodėl žemė yra valstybės išperkama; tokie teiginiai nėra pagrįsti konkrečiomis teisės normomis. Be to, būtent pareiškėja sprendžia, kas atitiktų jos teisėtus interesus ir lūkesčius, todėl bandymas už ją spręsti, kas atitiktų jos teisėtus interesus ir lūkesčius, yra neleistinas. Pareiškėja atkurti nuosavybės teises natūra į šio ginčo žemę neatsisakė, priešingai – tokio atkūrimo pareiškėja aktyviai siekia, todėl jos valios turi būti paisoma.
16.9. Potvarkis yra norminis administracinis aktas. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktame patikslintame skunde akcentavo, kad administraciniame Rašte nebuvo remiamasi Potvarkiu. Šiuo aktu atsakovas ėmė remtis tik teisme vykusio proceso metu. Todėl pareiškėja patikslintame skunde pažymėjo, kad Potvarkis neturi jokios teisinės reikšmės vertinant iki jo priėmimo priimto Rašto teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas neatsakė į patikslinto skundo argumentus, kad Potvarkis buvo priimtas vėliau nei Raštas; kad nėra teisinio pagrindo Rašto teisėtumą ir pagrįstumą vertinti atsižvelgiant į Potvarkį; kad Raštas nėra motyvuojamas Potvarkiu, o teisminio proceso metu teikiami sprendimo priėmimo motyvai nevertinami; kad atsakovo atsiliepime ar kituose procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai negali būti vertinami kaip Rašto motyvuojamoji dalis ir negali daryti įtakos nemotyvuoto ginčijamo akto pripažinimui teisėtu. Potvarkis nebuvo minimas Rašte. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo juo remtis. Pareiškėjos prašymas turi būti išnagrinėtas vadovaujantis jo pateikimo dieną galiojusiu reglamentavimu. Remdamasis Potvarkiu, teismas pažeidė įstatymų taikymo laike principą lex retro non agit.
16.10. Teismas neįvertino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 4 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XIV-2126 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) nurodyta tik tai, kad atitinkami subjektai turi atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau jame nėra pasakyta, kad daugiau laisvos (neužstatytos) bei nepriskirtos valstybės išperkamai žemės Vilniaus miesto savivaldybėje nėra. Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, kad, jei nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nebaigiamos iki 2023 m. gruodžio 31 d., turi būti priimamas mero sprendimas pripažinti, jog savivaldybės teritorijoje nebėra laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos žemės. Pareiškėjos pateiktose schemose nurodyta žemė yra laisva, todėl pagal Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį Administracija turėjo ją pažymėti kartografinėje medžiagoje kaip laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos žemės plotus. Tačiau tai nebuvo padaryta.
Šalies argumentai
16.11. Pareiškėjos patikslintame skunde reikštas prašymas panaikinti atitinkamas Potvarkio nuostatas buvo teisiškai kvalifikuotinas kaip prašymas atlikti Potvarkio teisėtumo tyrimą ir Potvarkį pripažinti prieštaraujančiu aukštesnės teisinės galios aktams. Teismas turėjo, esant poreikiui, pasiūlyti Potvarkio teisėtumą aiškiai kvestionavusiai pareiškėjai kitaip suformuluoti prašymą dėl Potvarkio, kaip norminio administracinio akto, teisėtumo ištyrimo ir jo pripažinimo prieštaraujančiu aukštesnės teisinės galios aktams. Būtent Regionų administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo. Šiuo atveju minėtas Potvarkis yra norminis administracinis aktas, o jį priėmęs Meras yra savivaldybių administravimo subjektas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad Potvarkis yra norminis administracinis aktas, o dėl Potvarkio pateiktą pareiškėjos prašymą klaidingai įvertino kaip išvestinį reikalavimą iš pagrindinio reikalavimo panaikinti Raštą.
16.12. Vilniaus miesto savivaldybėje esančioje pareiškėjai aktualioje buvusio „(duomenys neskelbtini)“ kaimo teritorijoje dar yra laisvos (neužstatytos) ir nepriskirtos valstybės išperkamai žemės, todėl Potvarkyje neteisėtai ir nepagrįstai nuspręsta priešingai. Nors, pareiškėjos manymu, Potvarkis neturėtų būti taikomas byloje, šiuo atveju galbūt egzistuoja pagrindas atlikti Potvarkio, kaip norminio administracinio akto, teisėtumo tyrimą, nes jis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (be kita ko, Pakeitimo įstatymo 3 str. 3 d., Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 str. 5 p., Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str. 2 d. 2–3, 5–7 p.) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Potvarkis negali būti laikomas proporcingu, o teisėkūros procedūros požiūriu – atitinkančiu konstitucinį atsakingo valdymo principą.
Atsiliepimas
17. Atsakovas Administracija atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
18. Atsakovas atsiliepime pakartojo ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
18.1. Visa laisva (neužstatyta) žemė J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose jau grąžinta piliečiams natūra, o likusi turėtos žemėvaldos dalis priskirta valstybės išperkamai žemei. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino pirmiausia būtent teisinį reglamentavimą, teritorijų planavimo principus, miesto teritorijos planavimo sprendinius ir žemės sklypo racionalų panaudojimą pagrindinės jo naudojimo paskirties bei būdo aspektu. Administracija Raštu siekė ne tik užtikrinti viešąjį interesą, bet ir sklandesnį nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą, kurį buvo inicijavę ne vieno subjekto prašymai. Teismas pagrįstai vertino, kad Raštas yra teisėtas ir pagrįstas.
18.2. Nors Raštas ir teismo sprendimas buvo grindžiami ir Detaliojo plano sprendiniais, pareiškėja apeliaciniame skunde neaptaria šių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir jų reikšmės. Galima daryti išvadą, kad pareiškėja neturi argumentų, paneigiančių nurodytų detaliojo plano sprendinių reikšmę Rašto ir teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.
18.3. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai kvestionuoja ginčo teritorijas. Priešingai nei teigia pareiškėja, iš ginčijamo Rašto turinio aiškiai matyti nurodytos teritorijos ir pateiktas su tuo susijęs teisinis pagrindas. Priešingi apeliantės argumentai dėl jos nurodytų teritorijų atmestini kaip visiškai nepagrįsti, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta dėl ginčo teritorijų, teritorijų planavimo dokumentų ir kvestionuojamų atsakovo argumentų. Atsakovas tiek atsiliepime teismui, tiek Rašte išsamiai ir tinkamai argumentavo aplinkybes dėl ginčo teritorijų bei pridėjo šias aplinkybes pagrindžiančius dokumentus.
18.4. Administracijos direktoriaus 2019 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 30-1354/19 buvo patvirtinti „Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus nuostatai“, kurie galiojo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu. Šių nuostatų 9.45 punkte įtvirtinta, kad Žemės tvarkymo ir administravimo skyrius nagrinėja įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų prašymus, skundus bei pasiūlymus pagal skyriaus kompetenciją. Todėl atitinkamas skyrius veikė pagal nuostatus, kuriuos patvirtino Administracijos direktorius, t. y. Raštą pateikė Administracijos direktoriaus įgaliotas padalinys.
18.5. Raštas yra pagrįstas, teisėtas ir motyvuotas. Pareiškėja neįrodė priešingai, o tik pateikė subjektyvaus pobūdžio, neįrodytus argumentus. Aplinkybė, kad Raštas netenkina pareiškėjos reikalavimų, nurodytų schemose, nesudaro pagrindo vertinti, kad jis yra nepagrįstas. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tikrovės neatitinkančiais teiginiais, siekia kvestionuoti smulkias detales, ir tai daro netiksliai bei klaidinančiai.
18.6. Potvarkiu buvo nustatyta bendro pobūdžio taisyklė, kuria nutraukiamas žemės sklypų projektavimas Vilniaus mieste nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) Vilniaus miesto savivaldybėje, įskaitant ir Grigiškių miestą, atkurti natūra ar suteikiant lygiavertį žemės sklypą, ir kuri yra skirta asmenų ratui, apibūdintų rūšiniais požymiais. Todėl Potvarkiu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybėje, įskaitant ir Grigiškių miestą, daugiau laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos bei nepriskirtos valstybės išperkamai valstybinės žemės, kurioje galėtų būti projektuojami žemės sklypai, nėra, o įgyvendinant šį Potvarkį suinteresuotų asmenų atžvilgiu galės būti priimami individualūs administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kitais būdais. Meras negalėjo elgtis kitaip; Potvarkis priimtas atsižvelgiant į Pakeitimo įstatymo nuostatas ir yra galiojantis. Nors apeliantė tai teigia, tačiau niekaip nepagrindžia savo teiginių, kad „jei iš tikrųjų dar yra laisvos (neužstatytos) žemės, tai mero sprendimas vien tuo formaliu pretekstu, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nebaigtos iki 2023-12-31, pripažinti tą, kad savivaldybės teritorijoje nebėra laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos žemės ir žemės sklypų projektavimo procesas baigtas, būtų neteisėtas ir itin grubiai pažeistų pretendentų teises“.
18.7. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo neprašė atlikti Potvarkio teisėtumo tyrimo ir Potvarkį pripažinti prieštaraujančiu aukštesnės teisinės galios aktams, o tik prašė Potvarkį atitinkama, pareiškėjai aktualia, apimtimi nuginčyti. Be to, pareiškėja nurodė, kad ginčijant Potvarkį aktualūs atitinkami argumentai jau buvo išdėstyti pradiniame pareiškėjos skunde, todėl, priėmus patikslintame skunde suformuluotą papildomą reikalavimą, proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principai nebūtų pažeisti.
18.8. Tolesnis šios administracinės bylos nagrinėjimas galimai yra betikslis – remiantis Pakeitimo įstatymu ir Potvarkiu, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros Vilniaus miesto savivaldybėje yra baigtos, pripažinta, kad daugiau laisvos (neužstatytos) bei nepriskirtos valstybės išperkamai žemės Vilniaus miesto savivaldybėje nėra. Net ir teismui šioje byloje tenkinus pareiškėjos reikalavimus, jos teisių ir pareigų apimtis realiai nepasikeistų. Pareiškėja neįrodė savo tolesnio suinteresuotumo šios bylos baigtimi, o tai galėtų būti savarankiškas pagrindas reikalavimus atmesti.
19. Pareiškėja 2025 m. gegužės 5 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė dokumentą, įvardytą „Dėl praktikos“. Pareiškėja nurodo, kad jos prašymas panaikinti atitinkamas norminio administracinio akto – Potvarkio – nuostatas teisiškai kvalifikuotinas kaip prašymas atlikti Potvarkio teisėtumo tyrimą ir jį pripažinti prieštaraujančiu aukštesnės teisinės galios aktams. Tokios pareiškėjos pozicijos pagrįstumą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Todėl pirmosios instancijos teismas šį prašymą privalėjo vertinti kaip prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšiu su individualia byla. Kita vertus, teismas šiuo aspektu nepriėmė jokio procesinio sprendimo (t. y. nei atmetė, nei patenkino šio prašymo), taip pat nenustatė, kad Potvarkis, kuriuo teismas rėmėsi sprendime, yra norminis administracinis aktas, o dėl jo pateiktą pareiškėjos prašymą vertino kaip išvestinį reikalavimą iš pagrindinio reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas ne tik neišnagrinėjo minėto prašymo, bet ir nepagrįstai vadovavosi Potvarkiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimo, kuriuo atsisakyta papildomai projektuoti grąžintinus natūra žemės sklypus buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos teritorijoje ir konstatuota, kad visa laisva (neužstatyta) žemė šiose ribose jau grąžinta piliečiams natūra, o likusi turėtos žemėvaldos dalis priskirta valstybės išperkamai žemei.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, spręsdamas, kad ginčijamas Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, pasirašytas tinkamo subjekto, o Rašte pateikti argumentai yra motyvuoti. Teismas, be kita ko, vadovavosi Vilniaus miesto savivaldybės mero 2024 m. sausio 2 d. potvarkiu Nr. 955-1/24 (toliau – ir Potvarkis), kuriuo nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybėje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra ir žemės sklypų projektavimas yra baigtas. Pareiškėjos reikalavimus dėl Potvarkio nuostatų panaikinimo ir dėl įpareigojimo atlikti veiksmus teismas pripažino išvestiniais iš pagrindinio reikalavimo panaikinti Raštą ir, konstatavęs Rašto teisėtumą, juos atmetė.
22. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje iš esmės mechaniškai atkartoti atsakovo atsiliepimo argumentai, teismas savarankiškai nevertino pareiškėjos skunde nurodytų argumentų ir prie skundo pridėtų įrodymų. Pareiškėjos vertinimu, Raštas yra nemotyvuotas, atsakovas teismo proceso metu neleistinai papildė ir pakeitė Rašte nurodytus motyvus, vien detaliojo plano buvimas nesudaro pagrindo žemę priskirti valstybės išperkamai, o Potvarkis, priimtas vėliau nei Raštas, neturi teisinės reikšmės vertinant Rašto teisėtumą.
23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šios ribos turėtų būti peržengtos, taip pat nenustatyta sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.
24. Visų pirma teismas pažymi, kad, vykdant viešąjį administravimą, be kita ko, priimant administracinius sprendimus, turi būti laikomasi viešojo administravimo principų, įtvirtintų VAĮ 3 straipsnyje. Vienas iš šių principų yra išsamumo principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektas, atsakydamas į prašymą, turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo turinį. Tame pačiame straipsnyje įtvirtintas ir proporcingumo principas, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Administracinių sprendimų priėmimas reglamentuojamas VAĮ 10 straipsnyje, kurio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos (4 punktas), administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas), administracinio sprendimo motyvai (6 punktas). Iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusiame VAĮ 8 straipsnyje taip pat buvo nustatyta pareiga priimti individualius administracinius aktus, pagrįstus objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuria, be kita ko, vadovautasi ir sprendžiant ginčus dėl žemės naudojimo, išaiškinta, kad esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga yra ta, jog jame turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas atitinkamai teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015). Individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; jame turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas individualų administracinį aktą. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę ir jų teisinį kvalifikavimą; nesilaikant minėtų nuostatų ar jų laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio individualaus administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., 2016 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1340-624/2016 ir joje nurodytą ankstesnę praktiką). Be to, nesilaikymas pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą konkrečiai teisės normai taikyti, nedera ir su gero administravimo principu (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016; 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1465-629/2020).
26. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovas didžiąją dalį Rašto motyvų išdėstė tik pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą, o pirmosios instancijos teismas šiuos teismo proceso metu pateiktus motyvus pažodžiui perkėlė į savo sprendimą.
27. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktai nustato, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai. Nuosekliai formuojamoje administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai; viešojo administravimo subjektas, kilus administraciniam ginčui dėl jo priimto individualaus administracinio akto, ginčo nagrinėjimo metu negali nurodyti naujų akto motyvų, jų papildyti ar pakeisti tais, kurie nurodyti pačiame akte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1555-662/2018; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-313-146/2016). Toks vertinimas grindžiamas tuo, kad priešingu atveju būtų pažeista pareiškėjo teisė į gynybą – asmuo netektų galimybės susipažinti su tikraisiais administracinio sprendimo motyvais ir juos veiksmingai ginčyti, o teismas perimtų viešojo administravimo subjektui priskirtą funkciją suformuluoti administracinio sprendimo teisinį pagrindą.
28. Iš Rašto turinio matyti, kad jame dėl pareiškėjos schemose nurodytų teritorijų atsakovas suformulavo šiuos atsisakymo papildomai projektuoti grąžintinus natūra žemės sklypus pagrindus: 1) teritorija prie valstybinės reikšmės miško žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra už J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribų; 2) teritorija ties (duomenys neskelbtini) „neatitinka minėtų reikalavimų“; 3) teritorija ties (duomenys neskelbtini) patenka į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 30-275 patvirtinto detaliojo plano ribas, o pagal šio plano sprendinius minėtoje teritorijoje nėra suplanuotas atskiras žemės sklypas; 4) teritorija ties (duomenys neskelbtini) pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 patvirtintą bendrąjį planą patenka į neurbanizuojamą miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną, o joje esantis tvenkinys naudojamas priešgaisrinės saugos sistemai užtikrinti.
29. Tuo tarpu atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui dėl tų pačių teritorijų buvo nurodyti iš esmės nauji ir Rašte nesuformuluoti motyvai: 1) dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) – kad sklypas yra apribotas privačių žemės sklypų ir gatvės raudonųjų linijų, jo plotas yra 7 kv. m, todėl toks sklypas yra neracionalių ribų ir nebūtų racionaliai naudojamas pagal pagrindinę paskirtį ir naudojimo būdą; 2) dėl teritorijos ties (duomenys neskelbtini) – analogiški argumentai dėl 75 kv. m ploto neracionalumo; 3) dėl teritorijos ties (duomenys neskelbtini) – kad ji papildomai patenka į Vilniaus miesto tarybos 1999 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 334 patvirtinto detaliojo plano ribas, kuriame nesuplanuotas atskiras grąžintinas sklypas; 4) bendro pobūdžio motyvai dėl teritorijų planavimo principų, urbanistinės situacijos, gamtosauginių reikalavimų, saugomos teritorijos gretimybių ir pareiškėjos teisėtų interesų. Šių motyvų Rašte nėra.
30. Pirmosios instancijos teismas šiuos atsiliepime į skundą nurodytus argumentus pažodžiui atkartojo savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir jais grindė išvadą dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Toks vertinimas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą administracinių teismų praktiką, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų aiškinimo ir taikymo. Atsakovo procesiniuose dokumentuose teisme pateikti nauji argumentai negali užpildyti Rašto motyvavimo trūkumų ar pakeisti Rašte išdėstytos administracinio sprendimo motyvuojamosios dalies.
31. Vertindamas Rašto teisėtumą, pirmosios instancijos teismas turėjo apsiriboti tik Rašte nurodytais motyvais ir įvertinti, ar jų pakanka pagrįsti atsakovo padarytą išvadą. Konstatavęs, kad Rašte tinkamai atskleisto faktinio ir teisinio pagrindo nepakanka, teismas turėjo Raštą panaikinti ir įpareigoti atsakovą šį klausimą išnagrinėti iš naujo, o ne kompensuoti viešojo administravimo subjekto motyvavimo trūkumus, perimdamas atsiliepime į skundą pateiktus argumentus.
Dėl Rašte nurodytų atsisakymo grąžinti žemę natūra pagrindų
32. Dėl teritorijos prie valstybinės reikšmės miško žemės sklypo (atsakovo atsiliepime įvardytos kaip teritorija prie (duomenys neskelbtini)) teisėjų kolegija pažymi, kad Rašte teigiama, jog ši teritorija yra už J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribų. Atsakovas šio teiginio Rašte jokiais konkrečiais dokumentais ar duomenimis nepagrindė, taip pat prie Rašto įrodymų nepridėjo. Iš pareiškėjos skundo argumentų ir prie jo pridėtų schemų matyti, kad pareiškėja teigia priešingai – kad visi jos schemose nurodyti sklypai patenka į turėtos žemėvaldos ribas. Esant tokiai situacijai, atsakovas Rašte privalėjo aiškiai nurodyti, kokiais konkrečiais kartografiniais ar kitais dokumentais grindžiama išvada dėl turėtos žemėvaldos ribų. Kaip yra išaiškinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, pagrįsti konkrečios žemės priskyrimą valstybės išperkamai žemei pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį turėtų atitinkamos savivaldybės administracijos direktorius, nurodydamas ir pridėdamas konkrečius administracinius aktus ar dokumentus, kurie įrodo, jog žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei (2015 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015). Šio reikalavimo Rašte nesilaikyta, o vien aplinkybė, kad vėliau prie procesinio dokumento teisme buvo pridėtos kartografinės schemos, negali pašalinti pirminio administracinio sprendimo motyvavimo trūkumo.
33. Tai, kad atsakovas atsiliepime pirmosios instancijos teismui iš esmės pakeitė šios teritorijos vertinimo pagrindą ir ėmė remtis ne ribų, o sklypo ploto bei konfigūracijos neracionalumu, tik patvirtina, kad Rašte išdėstytos motyvacijos dėl šios teritorijos nepakako. Šie nauji motyvai, kaip jau aptarta šios nutarties 27–31 punktuose, negali būti laikomi Rašto motyvais ir todėl nevertintini. Pats poreikis teismo procese papildomai formuluoti naujus motyvus patvirtina, kad priimant Raštą nebuvo tinkamai nustatytas juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas atitinkamai teisės normai taikyti.
34. Dėl teritorijos ties (duomenys neskelbtini) teisėjų kolegija pažymi, kad Rašte dėl jos tėra nurodyta, jog ji „neatitinka minėtų reikalavimų“. Tokia formuluotė yra abstrakti, ji neleidžia identifikuoti, kokių konkrečių reikalavimų teritorija neva neatitinka, kokie faktiniai duomenys ir kokie teisės aktai pagrindžia šią išvadą. Toks Rašto turinys neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų. Asmuo, kuriam adresuotas administracinis sprendimas, turi turėti realią galimybę suprasti tokio sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą, kad galėtų veiksmingai jį ginčyti.
35. Be to, Rašte visiškai nepasisakyta dėl pareiškėjos akcentuotos aplinkybės, kad teritorija ties (duomenys neskelbtini) ribojasi su žemės sklypu, kuriame pareiškėjai jau yra atkurtos nuosavybės teisės natūra, ir kad šios teritorijos sujungimas su minėtu sklypu galėtų išspręsti atsakovo tik atsiliepime į skundą pirmą kartą iškeltą sklypo ploto ir konfigūracijos klausimą. Šios aplinkybės įvertinimas yra reikšmingas sprendžiant dėl natūra grąžintino žemės sklypo formavimo galimybių.
36. Dėl teritorijos ties (duomenys neskelbtini) teisėjų kolegija pažymi, kad Rašte nurodyta, jog ši teritorija patenka į 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 30-275 patvirtinto detaliojo plano ribas, o pagal jo sprendinius nesuplanuotas atskiras žemės sklypas, kuris galėtų būti grąžintas piliečiams natūra.
37. Vertinant šios motyvacijos pakankamumą, primintina, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą valstybės išperkamai žemei priskiriama tokia žemė, kuri pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus yra užimta šiame punkte išvardytais objektais. Kaip yra išaiškinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, šioje normoje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose konkrečios teritorijos detaliajame plane; jeigu tokių nuorodų nėra, sklypas, piliečiui pageidaujant, turi būti grąžintas natūra. Vien aplinkybė, kad detaliajame plane nėra suplanuotas atskiras grąžintinas žemės sklypas, savaime nereiškia, jog žemė priskirtina valstybės išperkamai (2024 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4-463/2024).
38. Tokio kompleksinio vertinimo Rašte nėra. Atsakovas neatskleidė, koks konkretus visuomenės poreikis išreikštas detaliojo plano sprendiniuose dėl ginčo teritorijos ties (duomenys neskelbtini) ir kuo šis poreikis kliudo grąžinti pareiškėjos pageidaujamą sklypą natūra. Vien formali nuoroda į tai, kad detaliajame plane nesuplanuotas atskiras grąžintinas sklypas, nesudaro savarankiško pagrindo žemę pripažinti valstybės išperkama. Tokia atsakovo motyvacija neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto turinio, kaip jis aiškinamas teismų praktikoje, taip pat VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto.
39. Dėl teritorijos ties (duomenys neskelbtini) teisėjų kolegija pažymi, kad Rašte ši teritorija įvardyta kaip patenkanti į Vilniaus miesto bendrajame plane nustatytą neurbanizuojamą miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną; papildomai nurodyta, kad joje yra tvenkinys, naudojamas priešgaisrinės saugos sistemai užtikrinti. Tačiau Rašte nepateikta jokių argumentų, paaiškinančių, kodėl konkrečiai šios aplinkybės sudaro pagrindą laikyti žemę valstybės išperkama. Nenurodyta, kuri konkreti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostata taikoma, kuo grindžiama išvada, kad žemė šioje funkcinėje zonoje atitinka kurį nors iš įstatyme įvardytų išpirkimo pagrindų ir kad ji negali būti grąžinta natūra. Bendra nuoroda į Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį, neidentifikuojant konkrečios šio straipsnio normos, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto.
40. Vien aplinkybė, kad teritorijoje yra vandens telkinys, savaime nesudaro pagrindo žemę pripažinti valstybės išperkama. Atsakovas Rašte nepateikė duomenų, kuriais remdamasis būtų konstatavęs, kad šis vandens telkinys įrengtas teisės aktų nustatyta tvarka ir kad jo buvimas atitinkamoje teritorijoje sukelia tokias teisines pasekmes, dėl kurių žemė laikytina valstybės išperkama. Pareiškėjos skunde keliamas klausimas dėl funkcinės zonos identifikavimo (ji tvirtina, kad teritorija patenka į funkcinę zoną AUK-4-2) Rašte taip pat nebuvo svarstytas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad atsakovas Rašte nepasisakė dėl pačios pareiškėjos akcentuotų aplinkybių, susijusių su priešgaisrine sauga bei hidrantų buvimu netoli ginčo teritorijos.
41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Raštas dėl visų keturių jame aptartų teritorijų neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų – jame trūksta konkrečių faktinių duomenų ir aiškaus teisinio pagrindo, kuriais remiantis būtų galima patikrinti atsakovo padarytos išvados pagrįstumą. Šis trūkumas yra esminis, nes paneigia pareiškėjos teisę žinoti administracinio sprendimo priėmimo pagrindus ir veiksmingai juos ginčyti. Šiame kontekste primintina ir nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų neatitinkančio individualaus administracinio sprendimo motyvavimo trūkumai paprastai vertintini kaip esminiai trūkumai, sudarantys savarankišką pagrindą sprendimą panaikinti.
42. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Rašto teisėtumą, savo sprendime taip pat rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės mero 2024 m. sausio 2 d. potvarkio Nr. 955-1/24 1.2, 1.3 papunkčiais ir 2 punktu, kuriais konstatuota, kad Vilniaus miesto savivaldybėje daugiau laisvos (neužstatytos) bei nepriskirtos valstybės išperkamai žemės nėra ir žemės sklypų projektavimas yra baigtas.
43. Individualaus administracinio akto teisėtumas vertinamas pagal jo priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą ir pagal pačiame akte nurodytus motyvus. Raštas priimtas 2023 m. rugpjūčio 25 d., t. y. iki Potvarkio priėmimo. Raštas nėra ir negalėjo būti grindžiamas Potvarkiu, nes šis buvo priimtas vėliau. Vien tai, kad Potvarkis vėliau buvo priimtas ir kad atsakovas juo ėmė remtis tik teisme nagrinėjant pareiškėjos skundą, nesudaro pagrindo Rašto motyvaciją papildyti Potvarkio nuostatomis.
44. Tokia išvada atitinka tiek šios nutarties 27–31 punktuose aptartą draudimą papildyti administracinio akto motyvus teismo proceso metu, tiek bendrąjį teisės aktų galiojimo laike principą lex retro non agit, pagal kurį teisės aktai netaikomi tiems faktams ir teisinėms pasekmėms, kurie atsirado iki šių aktų įsigaliojimo. Pareiškėjos prašymas, persiųstas Nacionalinės žemės tarnybos 2023 m. gegužės 3 d. raštu, ir į jį Rašte pateiktas atsakymas turi būti teisiškai vertinami pagal šio prašymo išnagrinėjimo ir Rašto priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą.
45. Atsižvelgiant į tai, kad Potvarkis nebuvo Rašto priėmimo teisinis pagrindas, jo nuostatomis pirmosios instancijos teismas, vertindamas Rašto teisėtumą, neturėjo pagrindo remtis. Atitinkamai šioje byloje nėra pagrindo plačiau pasisakyti dėl Potvarkio teisinio pobūdžio ar jo turinio, nes tokie vertinimai šios bylos dalyko ribose būtų pertekliniai. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos prašymo kreiptis į Regionų administracinį teismą dėl Potvarkio teisėtumo ištyrimo, kadangi šioje byloje Potvarkio teisėtumas nėra prejudicinis klausimas, nuo kurio priklausytų ginčijamo Rašto teisėtumo įvertinimas. Pareiškėja išsaugo galimybę dėl Potvarkio nuostatų teisėtumo savarankiškai pasinaudoti įstatyme nustatytomis teisių gynimo priemonėmis, jeigu Potvarkis būtų pritaikytas konkrečiame jos atžvilgiu priimtame administraciniame sprendime.
46. Potvarkio galiojimo aplinkybė savaime nepaneigia atsakovo pareigos pašalinti Rašto motyvavimo trūkumus. Potvarkiu suformuluota bendro pobūdžio taisyklė dėl žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, projektavimo proceso pabaigos Vilniaus miesto savivaldybėje, tačiau nagrinėjamoje byloje vertinamas individualus administracinis sprendimas, priimtas iki Potvarkio priėmimo. Tik iš naujo išsamiai išnagrinėjus pareiškėjos prašymą ir aiškiai atsakius dėl jos nurodytų konkrečių teritorijų, gali būti sprendžiama, ar Potvarkio nuostatos pagrįstai taikytinos šiam individualiam santykiui ir ar kyla pagrindas kvestionuoti Potvarkio teisėtumą.
47. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad Raštą pasirašė Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus vedėją pavaduojanti poskyrio vedėja, o jos vertinimu, sprendimą dėl konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei galėjo priimti tik savivaldybės administracijos direktorius.
48. Atsižvelgiant į tai, kad Raštas naikintinas dėl pirmiau išdėstytų motyvų, susijusių su esminiais Rašto motyvavimo trūkumais, šiuo procesiniu sprendimu nėra pagrindo plačiau pasisakyti dėl pareiškėjos argumento, jog Raštą priėmęs subjektas viršijo savo kompetenciją. Šis argumentas šios bylos baigčiai savarankiškos įtakos neturi. Vis dėlto iš naujo nagrinėdamas pareiškėjos prašymą atsakovas turi užtikrinti ne tik tinkamą sprendimo motyvavimą, bet ir tai, kad sprendimą priimtų teisės aktais kompetentingas viešojo administravimo subjektas.
49. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Rašto motyvavimo pakankamumą ir nepagrįstai rėmėsi atsakovo tik teisminio proceso metu pateiktais Rašto motyvais bei po Rašto priėmimo priimtu Potvarkiu. Šie pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundo reikalavimą dėl Rašto panaikinimo tenkinti. Atitinkamai tenkintinas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.
50. Pareiškėja tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, tiek apeliaciniame skunde prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
51. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnės, negu nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
52. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką priteistinos tik pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.). Tai, kad proceso šalis patyrė realias išlaidas, paprastai patvirtina pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų mokėjimo arba pavedimo operacijas, įvykdytas kitam subjektui (žr., pvz., 2008 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-284/2008, 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-422/2009 ir kt.). Taigi suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet ir išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą.
53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja prašė priteisti išlaidas už advokato pagalbą, tačiau mokėjimo dokumentų nepateikė. Atsižvelgus į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja patyrė išlaidas, jos prašymas priteisti išlaidas už advokato pagalbą netenkintinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-841-552/2025, 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1106-815/2024, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2339-575/2023 ir kt.).
54. Tačiau 2023 m. spalio 5 d. mokėjimo nurodymas Nr. 343 patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis, o 2024 m. gruodžio 27 d. mokėjimo nurodymas Nr. 115 patvirtina, kad apeliacinės instancijos teisme sumokėtas 11,25 Eur žyminis mokestis. Atitinkamai pareiškėjai iš viso priteisiama 33,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (22,5 + 11,25 Eur), suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos J. C. apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2023 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. A51-136774/23(2.14.2.12E-ŽEM) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl galimybės formuoti natūra grąžintinus žemės sklypus J. M. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribose, ir apie priimtą sprendimą informuoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus miesto skyrių bei pareiškėją.
Priteisti pareiškėjai J. C. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir 75 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.