- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-31
- Bylos Nr.
- e2A-144-856/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06333-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“
- Atsakovas
- N. K.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-13093-291/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovui N. K. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tomadas“ prašė priteisti iš atsakovo N. K. 8 934,90 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 201 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškinyje nurodė, kad 2016-09-05 ieškovas su Telšių apskrities VPK sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. (duomenys neskelbtini)(toliau – ir Sutartis), kurios 1 bei 2 punkto nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Be to, Sutarties priede Nr. 1 yra nurodomi ieškovės teikiamų paslaugų įkainiai. Pagal Sutarties 5.16 punktą ieškovė savo lėšomis iš ankstesnio paslaugų Vykdytojo (G. S. firmos) saugojimo aikštelės įsipareigojo nemokamai pergabenti saugomas arba konfiskuotas transporto priemones į savo saugojimo aikštelę. 2017-08-17 ieškovė ir Telšių apskrities VPK sudarė Susitarimą dėl transporto priemonių pervežimo paslaugų (toliau – ir Susitarimas), kurio 1 p. nuostatomis ieškovė įsipareigojo pervežti tolimesniam saugojimui transporto priemones iš G. S. firmos automobilių saugojimo aikštelės į ieškovės aikštele, esančią Mažeikiu g. 13D, Telšiai. Pervežamų transporto priemonių sąrašas buvo pateiktas Susitarimo priede.
2. Vadovaujantis Sutarties 5.16 p., Susitarimo nuostatomis bei 2017-09-07 Priverstinai nuvežtų transporto priemonių pervežimo priėmimo ir perdavimo aktu, ieškovė perėmė tolimesniam saugojimui iš G. S. firmos priverstinai nuvežtą transporto priemonę VW PASSAT, VIN (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis), kuris buvo sulaikytas dėl KET 231 p. reikalavimų pažeidimų bei administracinės teisės pažeidimų, numatytų tuomet galiojusio (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje, tai patvirtina pridedamas 2014-06-08 Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktas, bei nugabeno ją tolimesniam saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę.
3. Ieškovė kreipdavosi į Telšių apskrities VPK, siųsdama jiems faktiškai saugojimo aikštelėje stovinčių priverstinai sulaikytų transporto priemonių sąrašą (užklausimą), kuriame prašydavo nurodyti transporto priemonių procesinius statusus, t. y. ar jau yra priimtas sprendimas gražinti transporto priemonę ar dar ne. Kai ieškovė gauna informaciją iš Telšių apskrities VPK apie tai, jog transporto priemonė yra grąžintina, ieškovė savo lėšomis imasi informuoti transporto priemonių savininkus/valdytojus apie būtinybę atsiimti jų saugomą transporto priemonę ir apmokėti transportavimo ir saugojimo išlaidas. Atsakymo į užklausimą iš Telšių apskrities VPK apie tai, jog automobilis yra grąžintinas, ilgai negavo, todėl ėmėsi iniciatyvos pati. Patikrinus VĮ „Regitra“ duomenų bazę buvo išsiaiškinta, kad automobilio savininkas yra N. K.. 2019-04-12 ieškovė raštu kreipėsi į N. K. su pranešimu dėl transporto priemonės atsiėmimo ir apmokėjimo už jos saugojimą, tačiau iš atsakovo jokio atsakymo nesulaukė. Nesulaukusi atsakymo, 2019-05-30 ieškovė pakartotiniu pranešimu kreipėsi į N. K., informuodama jį dar kartą apie būtinybę atsiimti automobilį bei augančią skolą, tačiau ir šį kartą atsakovas nereagavo į ieškovės pranešimą. Ieškovė atsakymą į užklausimą iš Telšių apskrities VPK apie tai, jog automobilis yra grąžintinas ir kas jo savininkas, gavo tik 2019-09-06.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei UAB „Tomadas“ iš atsakovo N. K. 529,25 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 529,25 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-10-08) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 15 Eur žyminį mokestį. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad byloje pateiktos Sutarties 7.6 punkte numatyta, jog ieškovė (vykdytojas) turi imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti, o sutarties 6.1, 6.2 punktuose užsakovas (Telšių apskrities VPK) įsipareigojo sudaryti vykdytojui visas sąlygas paslaugoms teikti; dėl paslaugų suteikimo vykdytojui bet kuriuo paros metu sutarties priede Nr. 3 nurodytais telefono numeriais pateikti informaciją apie transporto priemonę bei reikalingas atlikti paslaugas. Taigi, ieškovė turi teisę reikalauti iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato informacijos apie tolesnę būtinybę saugoti transporto priemonę, saugotojas įsipareigojo dirbtinai nedidinti daikto saugojimo išlaidų. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju tokių duomenų, kad buvo kreiptasi į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariatą, byloje nėra, be to, ir išrašas iš VĮ „Regitra“ atspausdintas 2019-09-30. Pagal byloje esančius duomenis teismas konstatavo, kad iki 2019-04-12 ieškovė nesiėmė pakankamai aktyvių veiksmų išsiaiškinti transporto priemonės savininko.
6. Teismas nurodė, kad ieškovė įsiskolinimą už minėtos transporto priemonės saugojimą atsakovui paskaičiavo už laikotarpį nuo 2017-09-07 (priverstinio transporto priemonės nuvežimo dienos) iki 2019-09-30 (ieškinio pateikimo dienos), t. y. už 754 dienas. Ieškovė teismui pareiškimą pateikė tik 2019-10-04, t. y. praėjus 2 metams nuo transporto priemonės perdavimo ieškovei saugoti momento. Teismas sprendė, kad ieškovė elgėsi pasyviai spręsdama klausimą dėl išlaidų už automobilio saugojimą išieškojimo, kas sąlygojo įsiskolinimo augimą. Ieškovė ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų išsiieškoti iš atsakovo susidariusį įsiskolinimą, nors Sutarties 7.6. punktas numato, kad ieškovė (vykdytojas) turi imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Šis Sutartyje nustatytas įpareigojimas tam, kad saugotojas dirbtinai nedidintų daikto saugojimo išlaidų. Teismas laikė įrodytu, kad ieškovė laiku nesiėmė pakankamai veiksmų, jog transporto priemonė būtų kuo greičiau grąžinta savininkui, todėl tokie ieškovės veiksmai ilgą laiką nesiimant jokių veiksmų išsiieškoti iš atsakovo susidariusį įsiskolinimą negali būti vertinami kaip atitinkantys teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Teismas konstatavo, kad ieškovės elgesys neabejotinai neatitiko rūpestingam civilinių santykių dalyviui keliamų elgesio reikalavimų, pačios ieškovės elgesys iš dalies lėmė nepateisinamą transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą, ką yra konstatavę ir kiti teismai analogiškose bylose (Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-307-440/2018). Kita vertus, ir atsakovas – transporto priemonės savininkas - nesiėmė jokių veiksmų saugomai jo transporto priemonei susigrąžinti, nors jam apie automobilio paėmimą saugoti buvo žinoma, kas matyti iš transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto, todėl, teismo nuomone, atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir nesiėmė priemonių, jog būtų minimalizuotos ieškovės patiriamos išlaidos.
7. Teismas sprendė, jog nors atsakovas taip pat nebuvo pakankamai rūpestingas, atsakovui kilusios pasekmės materialine prasme turi būti adekvačios, proporcingos ir realiai įgyvendinamos. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, į nedidelę automobilio vertę, ieškovės prašomą priteisti įsiskolinimo sumą, paskaičiuotą daugiau nei už 2 metus, teismas prašomą priteisti sumą pripažino akivaizdžiai per didele, todėl, ją mažindamas, priteisė iš atsakovo skolą už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą ieškovės aikštelėje už vienų metų laikotarpį nuo transporto priemonės nuvežimo dienos, t. y. 2017-09-07. Per šį laikotarpį, teismo nuomone, ieškovas galėjo ir privalėjo susižinoti informaciją tiek iš Telšių VPK, tiek tinkamai informuoti atsakovą apie automobilio grąžinimą.
8. Teismas padarė išvadą, kad nors nagrinėjamu atveju atsakovas yra fizinis asmuo, tačiau protinga saugojimo paslaugų kaina turi būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonė priklauso valstybei ar fiziniam asmeniui. Todėl nagrinėjamu atveju, pasisakydamas dėl išlaidų dydžio, jų būtinumo ir naudingumo, teismas vertino Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą, kuris nurodo, jog tais atvejais, kai valstybei perduotiną turtą būtina saugoti, valstybės institucijos, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, privalo užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys, t. y. kad teikiamų saugojimo paslaugų kaina būtų nustatyta vadovaujantis protingumo kriterijais ir atitiktų rinkoje teikiamų analogiškų saugojimo paslaugų kainą.
9. Teismas nurodė, kad Sutarties 1 priede yra numatyta, kad išlaidos už transporto priemonės saugojimą sudaro 11,85 Eur už vieną parą. Taigi, transporto priemonės saugojimo išlaidos mėnesiui sudaro apie 355,50 Eur su PVM. Šias išlaidas teismas vertino kaip aiškiai per dideles, gerokai viršijančias rinkos kainas. Taigi, teismas konstatavo, jog sudarydamas susitarimą neįsitikinęs dėl rinkos kainų saugojimui taikymo, Telšių apskrities VPK neužtikrino Taisyklių 5 punkto reikalavimų vykdymo bei tretiesiems asmenims pagrįstų kainų nustatymo.
10. Teismas, nesutikdamas su atsakovui taikyto pasaugos mokesčio dydžiu, įvertintino ir tai, kad transporto priemonės vertė yra mažesnė nei jos saugojimo išlaidos, ir nors byloje nėra nurodyta transporto priemonės vertė, tačiau atsižvelgdamas į jos pirmos registracijos datą – 1996-10-25, sprendė, jog transporto priemonė yra mažavertė, o pasaugos suma net 8 934,90 Eur. Žinodamos, kad transporto priemonė yra nedidelės vertės, todėl Sutarties 1 priede nustatytos kainos gali labai greitai viršyti automobilio vertę, Sutarties šalys turėjo veikti rūpestingai ir tvarkydami atsakovo reikalus imtis veiksmų atkreipti jo dėmesį į galimas pasekmes. Vertindamas tai, kad sudarydami Sutartį ieškovė bei trečiasis asmuo neįsitikino atsakovui taikytinų kainų atitikimu rinkos kainai, saugojimo kaina sudaro net 355,50 Eur mėnesiui ir nėra adekvati transporto priemonės vertei, teismas sprendė, jog Sutarties 1 priede nustatyta kaina negali būti laikoma naudingomis ir būtinomis išlaidomis, kurios gali būti priteisiamos CK 6.233 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nustatydamas saugojimo kainos dydį teismas rėmėsi 1,45 Eur kaina, kuri buvo pripažinta pagrįsta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016. Skaičiuodamas už 365 dienų teismas sprendė, jog pagrįsta suma būtų 529,25 Eur (Šiaulių apygardos teismo 2018-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-307-440/2018, Vilniaus apygardos teismo 2018-08-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1026-580/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K 3-140-219/2016 ir kt.).
III. Apeliacinio skundo argumentai
11. Ieškovė UAB „Tomadas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą už akių, klausimą dėl šio sprendimo pakeitimo ar bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui išsprendžiant teismo nuožiūra; priteisti apeliantės naudai bylinėjimosi išlaidas; priimti bei prijungti prie bylos medžiagos papildomus rašytinius įrodymus – duomenis apie priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo specializuotos paslaugos rinkos kainas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
11.1. Naujausioje teismų praktikoje yra konstatuota, jog vienos paros priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugų rinkos kaina svyruoja net iki 14 Eur, kas patvirtina, kad tuometinis apelianto paslaugos įkainis priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkoje laikotarpiu, už kurį apeliantas prašo priteisti įsiskolinimą, buvo ir yra vienas mažiausių priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkoje (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-69-580/2019).
11.2. Pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė apie apelianto teikiamos paslaugos įkainio, numatyto sutartyje, tariamą nepagrįstumą, neprotingumą ir neatitikimą rinkos kainoms, kuomet pats teismas, iš esmės nukrypdamas nuo naujausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-14-690/2019), rėmėsi iš esmės neteisinga, pasenusia ir nebeaktualia kasacinio teismo praktika.
11.3. Atsakovas, žinodamas apie automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, niekada - nei ikiteisminėje, nei teisminėje ginčo stadijoje, nereiškė jokių pretenzijų dėl paties paslaugos įkainio, todėl pirmosios instancijos teismas, byloje nesant ginčo dėl paslaugos įkainio, apskritai neturėjo pagrindo neteisėtai ir nepagrįstai savo iniciatyva mažinti paslaugos įkainį.
11.4. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-2580-577/2015 yra išaiškinęs, kad atveju, jeigu asmuo, net raginamas atsiimti transporto priemonę, to nepadaro, jis pripažintinas nerūpestingu, o kartu ir atsakingu už išlaidų atsiradimą, net jeigu tos išlaidos ženkliai viršija transporto priemonės vertę, kadangi saugotojas negali nustoti saugoti jam perduotą transporto priemonę.
11.5. Tai, jog pats atsakovas delsė atlikti nuo jo priklausančius veiksmus, įtakojančius įsiskolinimo didėjimą, negali būti pagrindu mažinti Sutarties 1 priede numatytą paslaugos įkainį ir tokiu būdu dirbtinai sumažinti bendrą atsakovo įsiskolinimą.
11.6. Sutartis tarp apelianto ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta remiantis viešojo pirkimo rezultatais – mažiausios kainos kriterijumi, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Sutartyje numatyti transporto priemonių saugojimo įkainiai yra ekonomiškai nepagrįsti ar neatitinkantys racionalumo kriterijų. Akivaizdu, jog pasibaigus viešojo pirkimo procedūroms ir sudarius viešojo pirkimo sutartį, teismas neturi pagrindo visiškai savarankiškoje ir su pirkimu nesusijusioje byloje subjektyviai nustatyti/reguliuoti rinkos kainos.
11.7. Teismo sprendimu nustatyta 1,45 Eur transporto priemonės priverstinio saugojimo kaina, atsižvelgiant į keliamus reikalavimus, nėra ir negali būti laikoma protinga. Priešingai, toks kainos nustatymas, neatsižvelgiant į tikruosius paslaugos kainos kaštus, yra grubus apelianto teisių ir interesų pažeidimas, kadangi tokia ydingai formuojama praktika apeliantė yra verčiama paslaugą pagal Sutartį teikti nuostolingai.
11.8. Sprendimu dirbtinai ir nepagrįstai sumažindamas Sutartyje numatytą paslaugos įkainį, teismas iš esmės pakeičia pačią Sutartį, dėl kurios teisėtumo nėra ir nebuvo priimti jokie teismų procesiniai sprendimai. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuotas viešasis pirkimas, kurio pagrindu sudaryta Sutartis, apskritai nebuvo ir nėra ginčo bylos objektas.
11.9. Sprendimu pirmosios instancijos teismas neabejotinai pažeidė apelianto teisėtą lūkestį gauti atlyginimą už faktiškai suteiktą paslaugą taikant Sutartyje numatytus įkainius, kadangi tokiu atveju apeliantė apskritai nebūtų dalyvavusi viešajame pirkime, kurio pagrindu sudaryta Sutartis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų pateikimo
13. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė prašo prijungti prie civilinės bylos medžiagos papildomus rašytinius įrodymus – duomenis apie priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo specializuotos paslaugos rinkos kainas. Nurodė, kad šių rašytinių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių priėmimo, kadangi apeliantė negalėjo numatyti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, nesivadovaus naujausia kasacinio teismo praktika – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-14-690/2019.
14. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl minėtus įrodymus priima ((duomenys neskelbtini) straipsnis).
Dėl ginčo esmės
15. Apeliantė (ieškovė) UAB „Tomadas“ teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo N. K. skolą už priverstinį automobilio saugojimą, nepagrįstai netaikė UAB „Tomadas“ ir Telšių apskrities VPK sudarytos Sutarties priede Nr. 1 nurodyto įkainio – 11,85 Eur už kiekvieną automobilio saugojimo parą, be pagrindo sumažino šį įkainį iki neva protingo ir teisingo dydžio – 1,45 Eur už kiekvieną automobilio saugojimo parą. Apeliantės (ieškovės) teigimu, pirmosios instancijos teismas, sumažindamas iš atsakovo priteistiną skolą už priverstinį automobilio saugojimą, neabejotinai pažeidė apeliantės (ieškovės) teisėtą lūkestį gauti atlyginimą už faktiškai suteiktą paslaugą taikant įkainius, numatytus Sutartyje, sudarytoje VPK paskelbto viešojo konkurso būdu pagal mažiausios kainos kriterijų.
16. Automobilio priėmimo saugoti metu galiojo UAB „Tomadas“ ir Telšių apskrities VPK 2016 m. rugsėjo 5 d. sudaryta Sutartis, kurios 2.1 punkte sulygta, kad už automobilio nuvežimą ir saugojimą asmens interesais (būtinoji pasauga) turi sumokėti automobilio savininkas ir (ar) valdytojas pagal Sutarties priede Nr. 1 nurodytus įkainius. Pagal Sutarties priedą Nr. 1 paslaugos, aprašytos Sutarties 2.1 punkte, nurodytas 11,85 Eur įkainis už vieną saugojimo parą.
17. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, jog priverstinai nuvežta transporto priemonė praprastai yra saugoma pagal policijos komisariato ir saugotojo sudarytą sutartį, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį gali kilti (kyla) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Kasacinio teismo konstatuota, kad transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
18. Vadovaujantis aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti ir mažinti iš atsakovo reikalaujamos skolos, apskaičiuotos pagal ieškovės viešojo pirkimo būdu sudarytoje su Telšių apskrities VPK Sutartyje nustatytus įkainius, atmestini kaip nepagrįsti.
19. Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose pažymima, kad sutartis dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sudaryta dviejų juridinių asmenų, tačiau, į šią sutartį įstojus trečiajam asmeniui (transporto priemonės savininkui ar valdytojui), kuriam tenka pagal sutartį nustatyta prievolė, teisinis santykis tarp pasaugos davėjo ir trečiojo asmens įgyja vartojimo sutarties elementų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Nustačius, kad ieškovo ir atsakovų teisiniai santykiai turi vartojimo sutarties požymių, sutartis sudaryta atsakovams nedalyvaujant, dėl paslaugos, kurios patys atsakovai neprašė atlikti, tačiau kuri suteikiama teisės aktų pagrindu, sprendžiama, jog teismas turi pareigą patikrinti taikomo įkainio pagrįstumą sąžiningumo aspektu (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-69-580/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-379-779/2019). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas, kad nesant ginčo dėl paslaugos įkainio, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva mažinti paslaugos įkainį, atmestinas kaip nepagrįstas.
20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimas yra ne baudimas už padarytą veiką, o teikiama paslauga, kuria užtikrinamas turto saugumas. Pasaugos kaina negali būti paslaugos teikimo sąnaudomis bei rinkos kaina nepateisinamo dydžio, nes tai reikštų dar vienos sankcijos asmeniui už tuos pačius veiksmus, dėl kurių taikomas priverstinis nuvežimas, taikymą. Dvigubas baudimas už tuos pačius veiksmus yra negalimas.
21. Kasacinio teismo išaiškinta, kad byloje kilus ginčui dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios teisingos paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jeigu teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jeigu saugojimo paslaugų teikėjo veikla susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
22. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė papildomus rašytinius įrodymus – duomenis apie priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo specializuotos paslaugos rinkos kainas. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė pateikė duomenis apie kitų įmonių kitose apskrityse (Vilniaus, Kauno) su policijos komisariatais sudarytose sutartyse nustatytus įkainius. Antra, viešai prieinamais duomenimis, apeliantė buvo sudariusi priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų sutartis ne tik su Telšių, Klaipėdos policijos komisariatais, bet ir su Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitų apskričių komisariatais, tačiau su apeliaciniu skundu pateikė duomenis tik su Klaipėdos apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarytose sutartyse nustatytu vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainiu – 10,51 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, teismui pateikti duomenys nepatvirtina realios priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo rinkos kainos.
23. Tai, kad Sutartis tarp apeliantės ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta remiantis viešojo pirkimo rezultatais – mažiausios kainos kriterijumi, savaime neįrodo nagrinėjamoje byloje reikalaujamo priteisti įkainio už priverstinį transporto priemonės saugojimą dydžio pagrįstumo.
24. Nagrinėjamos bylos aspektu akcentuotina tai, kad UAB „Tomadas“ ir Telšių apskrities VPK 2016 m. rugsėjo 5 d. sudarytoje Sutartyje, pateiktoje į bylą, nustatyti du transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo tarifai: sutarčių prieduose Nr. 1 – įkainiai, taikytini automobilio savininkams ir (ar) valdytojams; sutarčių prieduose Nr. 2 – įkainiai, taikytini policijos įstaigoms. Apeliantė su ieškiniu pateikdama sutartį pridėjo tik sutarties priedą Nr. 1, nepateikdama sutarties priedo Nr. 2. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Sutarties priede Nr. 2 policijos įstaigai taikomas įkainis – 0,90 Eur (Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-7223-471/2019). Taigi, kaip matyti iš šių duomenų, skirtingiems subjektams už tas pačias priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas nustatyti dešimt kartų besiskiriantys įkainiai.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų įkainių skirtumo nepagrįstumą patvirtina ir tai, jog Sutarties 6.4 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai UAB „Tomadas“ nepavyksta išsiieškoti atlyginimo už suteiktas paslaugas iš fizinių ir (ar) juridinių asmenų (kai fizinis asmuo yra miręs, o nukreipti išieškojimą į paveldėtojus nėra galimybės, arba kai juridinis asmuo yra nutraukęs savo veiklą ar išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, arba kai transporto priemonės savininko (valdytojo) neįmanoma nustatyti), už paslaugas sumoka VPK, tačiau ne pagal Sutarties priede Nr. 1, bet priede Nr. 2 nurodytus įkainius.
26. Pabrėžtina tai, kad apeliantės teisė gauti atlyginimą iš priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo yra kompensuojamosios, o ne baudinės prigimties. Apeliantė, kaip specialiąsias priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikiantis verslo subjektas, negali kelti baudinio pobūdžio reikalavimų priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių savininkams ir valdytojams, tačiau turi teisę reikalauti ekonomiškai pagrįsto teisingo atlyginimo už suteiktas priverstinės pasaugos paslaugas.
27. Kaip minėta, įrodinėdama vidutinę priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos kainą rinkoje, apeliantė remiasi viešojo pirkimo būdu su Telšių apskrities VPK sudarytoje Sutartyje numatytu įkainiu, taikomu transporto priemonių savininkams ir (ar) valdytojams, visiškai nutylėdama, jog šioje Sutartyje numatytas ir kitas analogiškų paslaugų įkainis, kuris yra bent dešimt kartų mažesnis ir taikomas policijos įstaigoms. Dėl to apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad vidutinė priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos kaina rinkoje svyruoja net iki 14 Eur, atmestini kaip nepagrįsti.
28. Pažymėtina, kad atsakovo delsimas atsiimti priverstinai saugomą transporto priemonę negali būti pagrindas apeliantei reikalauti, jog už transporto priemonės saugojimą atsakovas sumokėtų po 11,85 Eur už vieną saugojimo parą. Dėl to, kad atsakovas nedėjo pastangų kuo greičiau pasiimti priverstinai saugomą transporto priemonę, jis turi pareigą sumokėti UAB „Tomadas“ už transporto priemonės saugojimą už vienų metų laikotarpį.
29. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisingą transporto priemonės saugojimo kainą, nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. e3K-14-690/2019. Tačiau, pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2019 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-84-883/2019 išnagrinėjęs UAB „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties, pripažino, jog pirmosios instancijos teismas, atlikęs rinkos tyrimą, pagrįstai nustatė, kad transporto priemonės saugojimo vienos paros rinkos kaina - 1,50 Eur. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgus į atsakovo transporto priemonės saugojimo laikotarpį, 1,50 Eur dydis aktualus ir šios bylos nagrinėjimo atveju, todėl, remiantis minėta Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 3 d. nutartimi, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nustatytą 1,45 Eur įkainį už vieną priverstinio saugojimo parą padidinti iki 1,50 Eur ir priteisti ieškovei iš atsakovo 547,50 Eur. Pažymėtina, kad 1,50 Eur įkainis yra didesnis už pačios apeliantės kitam subjektui - policijos įstaigoms - už analogiškas paslaugas pasiūlytą ir taikomą 0,90 Eur įkainį, todėl šiuo konkrečiu atveju negali būti laikomas neatitinkančiu tikrųjų paslaugos kaštų ir pažeidžiančiu apeliantės teises ir teisėtus interesus.
30. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
31. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias skolos už transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimą, tačiau neteisingai nustatė priteistinos skolos dydį, todėl teismo sprendimas keistinas iš dalies, priteistos kompensacijos dydį didinant nuo 529,25 Eur iki 547,50 Eur ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 3 punktas).
32. Pirmosios instancijos teismo iš atsakovo ieškovei priteistos 15 Eur bylinėjimosi išlaidos paliekamos nepakeistos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
33. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.
34. Tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, iš atsakovo ieškovei priteisiamos 15 Eur bylinėjimosi išlaidos už žyminį mokestį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą už akių pakeisti.
Padidinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, iš atsakovo N. K., gim. (duomenys neskelbtini), priteistą 529,25 Eur skolos sumą iki 547,50 Eur (penkių šimtų keturiasdešimt septynių eurų 50 ct).
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“ iš atsakovo N. K. 15 Eur (penkiolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.