Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui A. K. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė S. K. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. K. (toliau – ir atsakovas) ir prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2YT-5616-842/2022, patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių V dalies 5 punkte numatytą bendro pobūdžio sąlygą dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos ir nustatyti ieškovės siūlomą atsakovo A. K. bendravimo su A. K. tvarką.

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad ieškovės ir atsakovo santuoka, sudaryta 2020 m. spalio 23 d. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 421, buvo nutraukta abiejų šalių bendru sutarimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2YT-5616-842/2022 (toliau – teismo sprendimas), kuriuo buvo patvirtinta šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teismo sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių yra numatyta, kad šalių nepilnametės dukters A. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo nustatoma su ieškove, kad šalys susitaria, jog kartu bendraus su vaiku pagal abipusį šalių susitarimą, atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko norus, užimtumą, interesus (sutarties V skyriaus 5 punktas); bet kurios šalies teisės dalyvauti vaiko auklėjime ar bendrauti su vaiku gali būti ribojamos tik įstatymų nustatyta tvarka (sutarties V skyriaus 6 punktas). Teismo sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nebuvo numatyta konkreti atsakovo ir nepilnametės dukters bendravimo tvarka, atsakovo ir dukters bendravimas turėjo vykti šalims susitarus dėl atsakovo bendravimo su dukterimi datos, laiko, trukmės ir kitų tėvo ir vaiko bendravimui reikšmingų aplinkybių. Po santuokos nutraukimo šalims pradėjus gyventi skyriumi palaipsniui paaiškėjo tikrieji atsakovo ketinimai – atsakovas, naudodamasis neapibrėžta, išskirtinai šalių susitarimu paremta bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarka, nori kontroliuoti ieškovės asmeninį gyvenimą, o šalių nepilnametę dukrą naudoja kaip priemonę tokiai kontrolei įgyvendinti. Atsakovo elgesys bendraujant su nepilnamete dukterimi pasidarė neprognozuojamas – atsakovas nustojo laikytis susitarimų, gali bet kada pranešti ieškovei, kad nori pasiimti dukrą, nepaisydamas ieškovės užimtumo ir kitų objektyvių aplinkybių, susijusių su nepilnametės dukters gyvenimo režimu. Taip pat atsakovas bet kada gali paskambinti ieškovei ir pranešti, kad grąžina dukrą ieškovei. Teismo sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalių numatyta neapibrėžta bendravimo tvarka neužtikrina šalių nepilnametės dukters teisės matytis ir bendrauti su abiem tėvais, o atsakovas netinkamai įgyvendina pareigą matytis su dukra bei palaikyti su ja nuolatinį, nepertraukiamą ryšį, todėl bendravimo tvarkos nuostatos turi būti pakeistos konkretizuojant atsakovo ir dukters bendravimo grafiką. Tokia neapibrėžta, tėvų susitarimu paremta vaiko ir atsakovo bendravimo tvarka priklauso iš esmės nuo šalių gebėjimo susitarti, t. y. nuo subjektyvaus faktoriaus, visiškai eliminuojant vaiko interesus. Nors ieškovė siekė susitarti su atsakovu dėl konkrečios bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos nustatymo, rasti kompromisinį kilusio ginčo sprendimo būdą šalims nepavyko. Šiuo metu atsakovas nesilaiko žodinių susitarimų dėl bendravimo su dukra tvarkos ir žodinius susitarimus keičia savo nuožiūra, nepaisydamas ieškovės. Toks atsakovo elgesys labiausiai kenkia šalių nepilnametei dukrai, kadangi ji nežino kurią dieną ir kiek laiko atsakovas bendraus su ja. Vaikas praranda ryšį su tėvu. Nuolatiniai šalių nesutarimai pastaruoju metu yra susiję išskirtinai su atsakovo ir šalių nepilnametės dukters bendravimu, dukra yra nuolat įtraukiama į šalių žodinius konfliktus. Susidarius faktinei situacijai, kai šalys negali pasiekti bendrą susitarimą dėl atsakovo bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos ir teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių V dalies 5 punktas neįgyvendinamas, ieškovė mano, kad yra tikslinga pakeisti teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių V dalies 5 punktą ir nustatyti ieškovės siūlomą atsakovo bendravimo su šalių nepilnamete dukra tvarką. Šalys, vadovaudamosi mediacijos įstatymo nuostatomis, pasinaudojo išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka - kreipėsi į mediatorę R. L. dėl privalomosios mediacijos atlikimo. Šalims pradėjus mediacijos procesą ieškovė pastebėjo, kad atsakovas teikia pasiūlymus nustatyti tokias bendravimo su vaiku tvarkos sąlygas, kurios labiau yra nukreiptos į ieškovės asmeninio gyvenimo sekimą, negu į vaiko gerovę. Ieškovė kelis kartus teikė atsakovui siūlymus nustatyti bendravimo tvarką, tačiau pagal gautas pastabas susitarimas tarp šalių tapo negalimas dėl atsakovo bandymų sudaryti sau sąlygas nevaržomai dalyvauti ne vaiko, bet ieškovės gyvenime. Kadangi vaiko bendravimas su tėvu yra vaiko teisė, o atsakovas, būdamas vaiko tėvas turi ir teisę ir pareigą bendrauti su šalių nepilnamete dukra, ieškovė bandė atsakovui paaiškinti, kad jo siūlomos bendravimo su vaiku tvarkos sąlygos turėtų būti nukreiptos išskirtinai į vaiko poreikių matytis su tėvu tenkinimą, tačiau atsakovas į ieškovės pastabas nereagavo. Dėl šių priežasčių 2023 m. rugpjūčio 17 d. ieškovė pateikė mediatorei rašytinį pareiškimą dėl mediacijos nutraukimo.

Rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė papildomai nurodė, kad 2023 m. birželio 12 d. ieškovės atstovai kreipėsi į atsakovą, siūlydami pakeisti teismo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką bei teikti savo pasiūlymus dėl bendravimo su nepilnamete dukra sąlygų. 2023 m. birželio 15 d. atsakovas pateikė atsakymą į ieškovės pasiūlymą ir remiantis atsakovo pastabomis 2023 m. birželio 23 d. buvo parengtas sutarties projektas, kuris buvo net kelis kartus koreguojamas, atsižvelgiant į atsakovo pastabas. Derybų procesas nebuvo efektyvus, kadangi atsakovas vis keisdavo teikiamas pastabas kaskart gavęs patikslintas bendravimo tvarkos sąlygas. Galiausiai 2023 m. rugpjūčio 4 d. atsakovas parašė, kad sutinka su ieškovės pasiūlyta bendravimo tvarka, tačiau pateikė savo bendravimo tvarkos sąlygas, kurių anksčiau neteikė ieškovei. Prašė priteisti teisme, rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas S. K. patirtas 2 746,84 Eur išlaidų, sumokėtas už suteiktas teisines paslaugas.

Atsakovas A. K. atsiliepime į ieškinį sutiko su materialiniu ieškinio reikalavimu dėl bendravimo tvarkos pakeitimo į tokią, kokios pageidauja ieškovė, nesutiko su procesiniu ieškinio reikalavimu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodė, kad dėl prašomos keisti bendravimo tvarkos neapibrėžtumo tarp tėvų nuolat kilo konfliktinių situacijų, kurios galėjo neigiamai paveikti patį vaiką. Be to, atsakovo nuomone, dėl dukters amžiaus buvo būtinas pereinamasis arba bandymų laikotarpis, kurio metu tvarka nuolat kito abiem šalims taikantis prie dukros poreikių. Tiek atsakovas, tiek ieškovė subjektyviai įvertino, kad abstrakti tvarka yra nepatogi, neigiamai įtakoja patį vaiką ir jų kaip tėvų tarpusavio santykį. Dėl minėtos priežasties atsakovas pritaria, kad būtina nustatyti ieškinyje nurodomą detalią bendravimo tvarką. Atsakovas papildomai akcentuoja, kad turi kelias pastabas dėl bendravimo tvarkos. Jo nuomone abu tėvai skirtingai supranta šias sąlygas ir jis nori išreikšti savo nuomonę. Pirmiausia, pasiimant nepilnametį vaiką iš jo gyvenamosios vietos ir/ ar grąžinant jį atgal į gyvenamąją vietą, jis norėtų tą atlikti prie pastato/laiptinės esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Jis tiki, kad perdavimas viešoje vietoje sumažintų tėvų konfliktus. Atsakovo nuomone, ieškovei gyvenant daugiabučiame name, negalima daryti išvados, kad bendro naudojimo patalpos kaip laiptinė ar kiemas prie namo, nėra priskiriami gyvenamosios vietos apibrėžimui. Antra, po tėvo ir vaiko bendravimo atostogų metu (pavasario, rudens, vasaros laiku) jis nori paprašyti, kad motina atvyktų iki jo gyvenamosios vietos pasiimti vaiko. Įvertinus tai, kad perdavimo laikas jau numatytas tvarkoje, toks pasiėmimas vyks vos kelis kartus per metus, abu tėvai gyvena tame pačiame mieste. Atsakovas mano, kad toks pasiėmimas nepažeistų tėvų lygiateisiškumo, nes ne tik jis, bet ir motina turi užtikrinti dukros ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimą. Atsakovas mano, kad buvo galima išvengti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, jeigu ji būtų pratęsusi ikiteisminės meditacijos ar taikaus sprendimo procesus. Atsakovas akcentuoja, kad jis 2023 m. birželio mėn. gavo rašytinį 2023 m. birželio 12 d. ieškovės pasiūlymą dėl bendravimo tvarkos keitimo kartu su tvarkos projektu. 2023 m. birželio 16 d. jis pateikė savo pastabas. Jo žinioje tebėra 2023 m. birželio 23 d. ieškovei siųstas sutarties projektas. Vėliau nesulaukęs jokio atsakymo, 2023 m. liepos 24 d. atsakovas pats kreipėsi dėl ikiteisminės meditacijos. Tokiu būdu bandė toliau kalbėtis su ieškove. Vis tik po pirmo susitikimo, 2023 m. rugpjūčio 17 d. ieškovė atsisakė tęsti meditacijos procesą. Teismui ieškinyje pateiktas projektas yra pradinis ieškovės siųstas siūlymas su tam tikrais pakeitimais pagal atsakovo atsakyme nurodytas pastabas. Koreguoto projekto atsakovui niekas nepateikė ir apie jį neinformavo. Atsakovo nuomone nesąžiningas toks kitos šalies elgesys, kai likus neesminiams nesutarimams (paėmimo vieta ar pasiimantis asmuo) dėl tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos, ieškovė inicijuoja teisminį ginčą ir padidina sutarties projektui parengti ir sutarčiai patvirtinti reikalingas lėšas. Atsakovas prašo ieškinį tenkinti ir nustatyti ieškovės siūlomą bendravimo tvarką, nepriteisti iš atsakovo ieškovei patirtų bylinėjimosi išlaidų ieškinio rengimui ir pateikimui teismui.

Rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose prie atsiliepimo, atsakovas nurodė, kad ieškovės siūloma tvarka, po minimalių korekcijų (antradienio vakaras buvo perkeltas į pirmadienio vakarą) jau yra nusistovėjusi gerą pusmetį ir šalys sėkmingai jos laikosi. Šiuo metu susitarimas dėl bendravimo tvarkos pakeitimo tebėra žodinis. Ieškinyje nurodyta tvarka yra beveik tokia pati dėl kokios šalys derėjosi žodžiu. Ieškovė pasiūlė pradinį tvarkos variantą, atsakovas pateikė pastabas. Daugiau jokios informacijos iš jos atsakovas negavo – koreguotų tvarkos pavyzdžių ir pan. Atsakovas pats 2023 m. vasarą inicijavo mediacijos procesą. Ieškovė klausėsi jo motyvų ir priežasčių kodėl prašo tam tikrų pakeitimų. Vėliau atsisakė toliau dalyvauti mediacijoje. Teismui ieškovė pateikė ieškinį su bendravimo tvarka, kurioje pradinis ieškovės siūlytas tvarkos variantas yra pakoreguotas atsižvelgus į dalį atsakovo pastabų. Kategoriškai nesutiko su ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir ieškovės bei kaltinimais, dėl neva atsakovo elgesys bendraujant su dukra neprognozuojamas ar neprotingas. Lygiai taip pat su tuo, kad atsakovas siekia savo prašymais ar pasiūlymais kontroliuoti ieškovės asmeninį gyvenimą, manipuliuoja dukra ar tvarka naudojasi kaip priemone šioms manipuliacijoms vykdyti. Atsakovas ne kartą prašė ieškovės leisti pasiimti dukrą kieme prie ieškovės namų (tai tėra keliolika metrų). Ieškovei tereikėtų išvesti dukrą iš laiptinės prie automobilio. Jeigu vaiką atsakovas pasiima bute ar laiptinėje, nesant pašalinių asmenų, perdavimo metu ieškovė sukelia konfliktus. Vieša vieta atsakovui atrodė saugesnė ir ramesnė alternatyva. Vis tik ieškovė laikosi savo nuomonės, kad dukros pasiimti atsakovas privalo atvykti būtent į butą iki pat buto durų.

Išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau ir Tarnyba) pateikė byloje išvadą, kurioje nurodė, kad prašoma nustatyti bendravimo tvarka iš esmės atitiktų teismų praktikoje nustatytiems maksimalios bendravimo tvarkos kriterijams, galimai neprieštarautų vaiko interesams ir nepažeistų vaiko teisės bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, būtų pakankama išsaugoti tėvo ir vaiko tarpusavio emocinį ryšį bei tėvui dalyvauti vaiko auklėjime.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškovės S. K. ieškinį iš esmės tenkino. Pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2YT-5616-842/2022, patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių V dalies 5 punkte numatytą bendro pobūdžio sąlygą dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos ir nustatyti atsakovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) (tėvas) bendravimo su A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) (dukra, vaikas) tvarką, ieškovės prašomu būdu. Taip pat priteisė iš atsakovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 54,50 Eur žyminio mokesčio ir 1373,42 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovo santuoka, sudaryta 2020 m. spalio 23 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 421, buvo nutraukta abiejų šalių bendru sutarimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2YT-5616-842/2022, kuriuo buvo patvirtinta šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių (toliau – Sutartis). Sutarties V dalies 1 punktu šalys susitarė, kad jų nepilnamečio vaiko A. K., gim. data (duomenys neskelbtini), vaiko gyvenamoji vieta yra nustatoma su mama S. K. Sutarties V dalies 5 punktu šalys susitarė, kad šalys kartu bendraus su vaiku pagal abipusį Šalių susitarimą, atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko norus, užimtumą, interesus. Taip pat susitarė, kad bet kurios šalies teisės dalyvauti vaiko auklėjime ar bendrauti su vaiku gali būti ribojamos tik įstatymų nustatyta tvarka (sutarties V skyriaus 6 punktas). Teismo sprendimu nustatytai bendravimo tvarkai nebeatitinkant šalių bei jų nepilnamečių vaikų interesų, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo. Teismui pateiktame ieškinyje nurodyta, kad nustatyta bendravimo tvarka yra nekonkreti, neapibrėžta, atsakovo ir dukters bendravimas turėjo vykti šalims susitarus dėl atsakovo bendravimo su dukterimi datos, laiko, trukmės ir kitų tėvo ir vaiko bendravimui reikšmingų aplinkybių, todėl tikslintina, nustatant detalesnę atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, kuri būtų realiai vykdoma ir nepakenktų nepilnamečio vaiko interesams.

Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas iš esmės sutiko su ieškinio reikalavimu dėl bendravimo tvarkos pakeitimo į tokią, kokios pageidauja ieškovė, prašė ieškinį tenkinti ir nustatyti ieškovės siūlomą bendravimo tvarką. Atsakovas sutikdamas su ieškovės ieškiniu atsiliepime pažymėjo, kad pasiimant nepilnametį vaiką iš jo gyvenamosios vietos ir/ ar grąžinant jį atgal į gyvenamąją vietą, atsakovas norėtų tą atlikti prie pastato / laiptinės esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, taip sumažinant tėvų konfliktus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vaiko perdavimo/paėmimo vietos nustatymas prie pastato / laiptinės esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje neatitiktų vaiko interesų, kadangi yra nekonkretus ir nesaugus, o duomenų, kad vaiko paėmimas iš ieškovės gyvenamosios vietos būtų neįmanomas ar apsunkintas, atsakovas nepateikė, todėl nėra pagrindo nustatyti, kad atsakovas vykdo vaiko paėmimą iš pastato / laiptinės esančioje automobilių stovėjimo aikštelės (CPK 178 straipsnis).

Teismas nurodė, jog atsakovas taip pat prašo, kad po tėvo ir vaiko bendravimo atostogų metu (pavasario, rudens, vasaros laiku) motina atvyktų iki jo gyvenamosios vietos pasiimti vaiko. Įvertinus tai, kad perdavimo laikas jau numatytas tvarkoje, toks pasiėmimas vyks vos kelis kartus per metus, abu tėvai gyvena tame pačiame mieste. Atsakovas mano, kad toks pasiėmimas nepažeistų tėvų lygiateisiškumo, nes ne tik jis, bet ir motina turi užtikrinti dukros ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovės prašomoje nustatyti bendravimo tvarkoje esantis 1.4. punktas numato, kad „Vaikas visais atvejai yra grąžinamas į jo gyvenamąją vietą, vaikas yra perduodamas motinai arba kitam motinos nurodytam asmeniui (močiutė, senelis, auklė ar pan.). Jeigu tėvas dėl objektyvių priežasčių negali laiku pristatyti vaiko į jo gyvenamąją vietą, tokiu atveju vaikas gali būti paimtas kitoje šalių sutartoje vietoje, tačiau ši išlyga gali būti taikoma ne dažniau kaip du kartus per kalendorinius metus ir objektyviomis priežastimis yra laikoma tėvo liga arba nuo tėvo valios nepriklausantis objektyvus įvykis (automobilio gedimas), kuris apriboja tėvo judėjimo galimybes.“ Atsakovas, sutikdamas su ieškovės siūloma bendravimo tvarka šiam punktui neprieštaravo, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad ieškovės siūloma bendravimo tvarka paliekant 1.4. punkte detalizuotą vaiko grąžinimo tvarką, kuri iš esmės pirmiausia geriausiai atitinka nepilnamečio vaiko interesus, o tuo pačiu, susiklosčius nepalankioms tėvo vykdomam vaiko grąžinimo motinai aplinkybėms, palieka galimybę vaiką paimti iš atsakovo, ne šiam grąžinant į ieškovės gyvenamąją vietą, bet pačiai ieškovei paimant vaiką šalių sutartoje vietoje.

Teismas pripažino, jog bylos šalių paaiškinimai patvirtina, kad jos abi pripažįsta esant būtinybę detalizuoti nepilnamečio vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką, todėl atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į Tarnybos išvadą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės siūloma bendravimo tvarka iš esmės atitinka vaiko interesus, todėl yra pagrindas ieškinį iš esmės tenkinti.

Pasisakydamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp bylos šalių klausimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat išlaidas advokato pagalbai apmokėti teismas priteisia iš kitos šalies. Remiantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, prie bylinėjimosi išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės procesinis elgesys kreipiantis į teismą, siekiant apginti pažeistas teises ir interesus, buvo tinkamas ir sąžiningas, tačiau ieškovė pati nurodė, kad nutraukė mediaciją savo iniciatyva. Abi šalys pripažino, kad dėl bendravimo tvarkos vyko derybos, tačiau susitarimas iki teismo nebuvo pasiektas. Toks procesinis veiksmas yra reikšmingas sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė kitos šalies elgesys (šalis patenkino reikalavimus tik pareiškus ieškinį arba dėl kitų su šalies elgesiu susijusių priežasčių šalis turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kalta kita šalis, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

Bylos duomenimis teismas nustatė, kad ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius tiek bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek jų apmokėjimą. Pažymėjo, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis). Taigi sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus. Atkreipė dėmesį, kad ieškovės pateiktos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, rekomenduojamų priteistini mokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių. Tačiau pažymėjo ir tai, kad ikiteisminis ginčo sprendimas nebuvo sėkmingas iš dalies ir dėl ieškovės kaltės (jai nutraukus mediaciją), todėl skirstydamas bylinėjimosi išlaidas teismas privalo į tai atsižvelgti. CPK reglamentuoja ne visus su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu susijusius klausimus. Tais atvejais, kai situacijos tiesiogiai nereglamentuoja įstatymas, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos vadovaujantis tiek su bylinėjimosi išlaidų atlyginimu susijusiais principais, tiek bendraisiais sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Teismas vertino tai, jog bylos nagrinėjimas truko trumpai, didžioji dalis išlaidų susijusi su ikiteisminiu ginčo sprendimu, kurio sėkmei buvo reikalingos abiejų šalių pastangos, ieškovės veiksmais nutraukta mediacija, tačiau atsakovas iš esmės pripažįsta ieškinį, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais yra pagrindas priteisti iš atsakovo pusę ieškovės patirtų išlaidų, t. y. 54,50 Eur (109 Eur/2) žyminio mokesčio ir 1 373,42 Eur (2 746,84 Eur /2) teisinės pagalbos išlaidų.

Byloje patirta 6,64 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios dalinant šalių bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis, iš kiekvienos šalies nepriteistinos, nes kiekvienai šaliai tenkanti dalis neviršija minimalios valstybei priteistinos sumos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė S. K. (toliau ir ieškovė, apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas; priteisti ieškovės S. K. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantės teigimu, kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą tenkinti ieškovės ieškinį iš esmės, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ieškovei turėjo būti priteistos visos jos patirtos bylinėjimo išlaidos. Tačiau teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, priteisė ieškovei tik pusę visų turėtų bylinėjimosi išlaidų, argumentuodamas savo sprendimą tuo, kad ieškovės veiksmais buvo nutraukta mediacija. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bei aiškino CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas. Nesutikimą su ginčijama sprendimo dalimi motyvuoja sekančiai:

1. Analizuojant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą, kurioje yra numatyta teismo teisė nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, darytina išvada, kad CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymas yra galimas dviem atvejais : i) šalis savo procesinėmis teisėmis naudojasi nesąžiningai; ii) teismas nustato konkrečius šalies veiksmus, išvardintus CPK 93 straipsnio 4 dalyje, kurių atlikimas sudaro pagrindą nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo. Vienas iš CPK 93 straipsnio 4 dalyje išvardintų veiksmų, kurių atlikimas sąlygoja CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymą, yra neargumentuotas atsisakymas pasinaudoti privalomąja mediacija. Taigi, pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių sietinas su šalies sąžiningumu arba neargumentuotu atsisakymu pasinaudoti privalomąja mediacija.

2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad „...CPK 93 straipsnio nuostatos reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles. Kertinis principas, kuriuo paremtos šios taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ši principinė nuostata būdinga visų instancijų teisminiams procesams (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas, apeliacinės instancijos teisme – apeliacinio skundo reikalavimo išsprendimo rezultatas, kasaciniame teisme – kasacinio skundo reikalavimo išsprendimo rezultatas. Teisėjų kolegija nurodo, jog bylinėjimosi išlaidos, susidariusios atitinkamos instancijos teisme, paskirstomos pagal bylos išsprendimo ta konkrečia instancine tvarka rezultatą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad pirmiau aptartoms bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėms nėra būdingas absoliutumas – proceso įstatymas suteikia teismui teisę nukrypti nuo šių taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis), tačiau tiek, kiek susiję su tokios teisės įgyvendinimu, būtina akcentuoti, kad proceso įstatymo nuostata, reglamentuojanti šią teismo teisę, yra bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimtis. Vadinasi, procesinės nuostatos, sudarančios CPK 93 straipsnio 4 dalies turinį, negali būti aiškinamos per plačiai – nukrypimas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių yra galimas tik šių nuostatų expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) reglamentuotais pagrindais (netinkamas šalies procesinis elgesys ir kt.). Be to, išskirtinas ir dar vienas šių procesinių nuostatų taikymo aspektas – teismas, nukrypdamas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, turi argumentuotai atskleisti, koks yra CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pagrindas, t. y., pvz., aiškiai įvardyti, koks šalies procesinis elgesys šios normos taikymo prasme laikytinas netinkamu ir kokios aplinkybės patvirtina atitinkamo elgesio netinkamumą...“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020).

3. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodo, kad : „...ieškovės procesinis elgesys kreipiantis į teismą, siekiant apginti pažeistas teises ir interesus, buvo tinkamas ir sąžiningas, tačiau ieškovė pati nurodė, kad nutraukė mediaciją savo iniciatyva...“ Vadinasi, pripažino, kad ieškovės procesinis elgesys buvo tinkamas – ieškovė sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Tačiau teismas akcentuoja, kad ieškovė nutraukė mediaciją savo iniciatyva, dėl ko nustatė, kad egzistuoja pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą taisyklę. Vadinasi, teismas pripažino, kad ieškovės veiksmas – mediacijos nutraukimas savo iniciatyva – yra nepagrįstas. Apeliantės vertinimu, toks ieškovės elgesio dvigubas įvertinimas, konstatuojant, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą, elgėsi sąžiningai, tačiau nepagrįstai nutraukė mediaciją, yra ydingas ir neteisingas, kadangi sąžiningai besielgiančio asmens veiksmas negali būti nepagrįstas arba nesąžiningas. Jeigu konstatuojama, kad asmens veiksmas yra nepagrįstas arba nesąžiningas, tai asmuo negali būti sąžiningas.

4. Apeliantė teigia, jog ieškovė elgėsi sąžiningai tiek iki ieškinio pareiškimo teisme, tiek ir teismo proceso metu. Ieškovė neatsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija ir dalyvavo privalomojoje mediacijoje, siekdama taikiai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Šią faktinę aplinkybę patvirtina 2023 m. rugpjūčio 21 d. Pažyma dėl mediacijos atlikimo (ieškinio priedas Nr. 4). Ieškovė, reikšdama ieškinį teismui, sąžiningai nurodė, kad mediaciją nutraukė savo iniciatyva, kadangi atsakovas, sutikęs su ieškovės pasiūlymu pakeisti bendravimo tvarką taikos sutarties su ieškove nesudarė, tačiau atsiuntė ieškovei savo bendravimo tvarkos sąlygas. Ši faktinė aplinkybė yra nurodyta teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuose yra nurodoma, kad : „...Derybų procesas nebuvo efektyvus, kadangi Atsakovas vis keisdavo teikiamas pastabas kaskart gavęs patikslintas bendravimo tvarkos sąlygas. Galiausiai 2023 m. rugpjūčio 4 d. Atsakovas parašė, kad sutinka su Ieškovės pasiūlyta bendravimo tvarka, tačiau pateikė savo bendravimo tvarkos sąlygas, kurių anksčiau neteikė Ieškovei...“. Kartu su rašytiniais paaiškinimais teismui taip pat yra pateikti ir šias faktines aplinkybes patvirtinantys įrodymai – atsakovo SMS žinutės, kad atsakovas neva sutinka su ieškovės pasiūlyta bendravimo tvarka ir kitą dieną atsakovas teikia ieškovei sutartį, kurioje yra numatyta visiškai skirtinga bendravimo tvarka (2023 m. gruodžio 8 d. rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 3,4). Apeliantės nuomone, nurodyti argumentai patvirtina, kad ieškovės atsisakymas tęsti mediaciją buvo pagrįstas, tuo tarpu atsakovas visą procesą elgėsi nesąžiningai. Apeliantės vertinimu, šiuo konkrečiu atveju apie ieškovės netinkamą elgesį nutraukiant mediaciją galima būtų kalbėti tuo atveju, jeigu teisme pradėtą ginčą šalys būtų užbaigusios taikos sutartimi. Taikos sutarties sudarymas teisme patvirtintų aplinkybę, kad šalys galėjo susitarti mediacijos metu ir mediacijos nutraukimas buvo nepagrįstas, nesąžiningas. Tačiau šioje civilinėje byloje yra priimtas teismo sprendimas, o tai reiškia, kad šalims nepavyko susitarti taikiai nei mediacijos procese, nei teismo proceso metu.

5. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino atsakovo elgesį labiau sąžiningu, negu ieškovės, kadangi svarbus yra ne pats savaime sutikimas keisti bendravimo tvarką, tačiau sutikimas keisti bendravimo tvarką pagal šalies pateiktas sąlygas. Atsakovas sutiko keisti bendravimo tvarką su dukra, sutiko su ieškovės pasiūlytomis bendravimo tvarkos sąlygomis, tačiau taikos sutarties su ieškove nepasirašė, ir jau kitą dieną po duoto sutikimo pradėjo teikti savo sąlygas.

6. Apeliantė nurodo, kad ir teismo proceso metu atsakovas elgėsi taip pat – sutiko keisti bendravimo tvarką, tačiau su konkrečiomis bendravimo tvarkos sąlygomis nesutiko, ką patvirtina šioje civilinėje byloje priimtas teismo sprendimas, bet ne teismo nutartis dėl taikos sutarties sąlygų patvirtinimo.

7. Kasacinis teismas išaiškino, kad jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė kitos šalies elgesys (šalis patenkino reikalavimus tik pareiškus ieškinį arba dėl kitų su šalies elgesiu susijusių priežasčių šalis turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kalta kita šalis, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-969/2018). Kadangi atsakovas pripažino ieškovės reikalavimą pakeisti bendravimo tvarką pagal ieškovės nurodytas sąlygas tik teisme, sprendimu ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš esmės, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos iš atsakovo visa apimtimi.

Atsakovas A. K. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų kontekste.

Apeliantė nesutinka su ginčijama sprendimo dalimi tuo pagrindu, kad jos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos atžvilgiu nagrinėjamoje byloje taikė CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą taisyklę ir, nors pripažino ieškovės kreipimąsi į teismą pagrįstu ir tinkamu elgesiu, tenkino ieškovės ieškinį pilna apimtimi, tačiau iš atsakovo jos naudai priteisė tik pusę ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, nustatęs, kad ikiteisminė mediacija nutraukta ieškovės iniciatyva. Apeliantės vertinimu, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ieškovei turėjo būti priteistos visos jos patirtos bylinėjimo išlaidos.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (šio straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (šio straipsnio 4 dalis). Šios taisyklės taikomos paskirstant ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme.

CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis iš bendrosios taisyklės yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Nagrinėjimu atveju, pirmosios instancijos teismas nenustatė ieškovės neteisėtų veiksmų ar piktnaudžiavo procesu pirmosios instancijos teisme. Priešingai, pripažino, kad ieškovės procesinis elgesys kreipiantis į teismą, siekiant apginti pažeistas teises ir interesus, buvo tinkamas ir sąžiningas.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymas negali būti mechaniškas, o yra nulemtas šio teisės į teisminę gynybą ribojimo tikslo ir proporcingumo tarp siekiamo tikslo ir pasekmių vertinimo. Tai reiškia, kad teismai, paskirstydami šalių bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti tiek į šio ribojimo tikslą – atgrasyti potencialias ginčo šalis nuo nepagrįstų ieškinių (reikalavimų) reiškimo teismuose, tiek į konkrečioje byloje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kylančius padarinius ginčo šalims ir kitas aplinkybes, reikšmingas vertinant ribojimo proporcingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3-7-75-916/2023 35 punktas).

Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino šalių elgesį ne tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, bet ir ikiteisminėje stadijoje. Kaip matyti, byloje nėra ginčo tarp šalių, kad jos dalyvavo ikiteisminėje mediacijos, ieškovė siūlė takos sutarties sąlygas, atsakovas į jas reagavo. Tačiau, kaip matyti, bendro susitarimo šalims pasiekti nepavyko. Ieškovė pasitraukė iš teisminės mediacijos ir kreipėsi į teismą. Dėl šios aplinkybės tarp šalių taip pat nėra ginčo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pripažinti, kad dėl nesėkmingo teisminės mediacijos rezultato kalta vien ieškovė, nėra nei pakankami duomenų (kadangi teisminės mediacijos procesas yra uždaras ir šalys šių aplinkybių net neturi teisės viešinti teisminiame procese), nei teisinio pagrindo. Juolab, kad ieškovei pareiškus ieškinį teisme, atsakovas nepripažino ieškinio be išlygų, o nurodė ir savo bendravimo su dukra sąlygas.

Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad nors teisminis bylos procesas, nulėmęs bylinėjimosi išlaidų susidarymą, buvo inicijuota ieškovės valia, tačiau įvertinus bylos baigties teisinį rezultatą, atsakovo procesinį elgesį, pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą taisyklę taikė nepagrįstai ir spręstina, kad ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų našta tenka atsakovui.

Būtina pažymėtina, kad visgi ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-378/2020). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės atstovų pažymoje apie suteiktas teisines paslaugas nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2023 m. lapkričio 14 d. nurodytos tokios paslaugos kaip Prašymo dėl bendravimo tvarkos rengimas ir Reikalavimo dėl bendravimo su vaiku tvarkos rengimas, Susitarimo dėl bendravimo tvarkos pakeitimo rengimas, jo derinimas, Sutarties projekto regimas, jos derinimas, Sutarties tikslinimas yra to paties pobūdžio pasikartojančios ir tapatų rezultatą reiškiančios paslaugos ir vertintinos kaip ikiteisminėje stadijoje suteiktos teisinės paslaugos. O tokios paslaugos kaip atstovavimas derybose (komunikacija el. paštu), sutarties peržiūrėjimas, vertinimas, analizė; konsultacija žodžiu – susitikimas su kliente, ieškinio projekto aptarimas; susirašinėjimas (el. paštu); susitikimas su klientu, darbas su EPP (peržiūrėjimas, tikrinimas, dokumentų atsisiuntimas / išsaugojimas, persiuntimas klientui; pokalbis telefonu su klientu negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018 41 punktas). Taip pat pripažįstama, kad byloje negali būti priteisiamos atlyginti išlaidos už tokias paslaugas kaip prašymo dėl mediacijos parengimas, kai poreikis rengti šiuos dokumentus kilo dėl nuo pačios šalies (jos atstovo) priklausančių aplinkybių. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad vienai iš šalių neturėtų tekti atsiskaitymo už šias teisines paslaugas, nulemtas pačios kitos šalies (jos atstovo) veiksmų, našta. Pagrindą netenkinti šalies prašymo atlyginti už minėtų dokumentų parengimą patirtas išlaidas sudaro ir tai, kad nurodyti dokumentai yra daugiau techninio pobūdžio, o jų parengimas iš jos atstovo nepareikalavo specialių teisinių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023 64 punktas).

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad ieškovės patirtos teisinės pagalbos išlaidos, patirtos teisminėje proceso stadijoje suteiktos paslaugos, įvertintinos 500 Eur (dokumentų dėl bendravimo tvarkos ikiteisminėje stadijoje rengimas) ir teisminėje stadijoje – 109 Eur žyminio mokesčio 750 Eur (ieškinio ir atsakymo į atsakovo pasiūlymą sudaryti taikos sutartį rengimas), iš viso – 1 359 Eur, kurios priteistinos ieškovei iš atsakovo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje paskirstymo

Apibendrindama aukščiau nurodytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo bylos duomenis, charakterizuojančius šalių procesinį elgesį, tačiau netinkamai vertino ieškovės pasitraukimo iš teisminės mediacijos faktą bei nesivadovavo teismine praktika, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir sprendimas patikslintinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliantė taip pat prašo priteisti apeliacinėje instancijoje priteistas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad patyrė 1 327,50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro atstovavimo išlaidos. Apeliantės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, apeliantė įgavo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą apeliacinio skundo tenkinimo dalyje. Savo ruožtų apeliacinės imitacijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju apeliantė pirmosios instancijos sprendimą skundė tik bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje, todėl tokio procesinio dokumento parengimas iš jos atstovo nepareikalavo specialių teisinių žinių, juolab, kad tenkinus iš dalies apeliacinį skundą, iš esmės sprendimas liko nepakeistas, todėl patirtų išlaidų suma mažintina iki 200 Eur ir priteistina iš atsakovo apeliantės naudai (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės S. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo rezoliucinę dalį taip : „Priteisti iš atsakovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 109 Eur (vieną šimtą devynis eurus) žyminio mokesčio ir 1 250 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų “.

Priteisti iš atsakovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 200 Eur (du šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos .