Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-285-544/2018

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 16 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1121-488/2017 pagal ieškovo K. R. ieškinį atsakovei K. R. įmonei „(duomenys neskelbtini)“ dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydamas panaikinti Darbo ginčų komisijos Sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovės K. R. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ prašymą dėl žalos atlyginimo atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė nesutinkantis su iš jo atsakovei priteistu 2205,63 Eur žalos atlyginimu dėl 1807,09 Eur prekių ir inventoriais trūkumo, 61,67 Eur piniginių lėšų trūkumo, 107 Eur už sugadintą palydovinį DVRS2 ir IPTV imtuvą „S. C.“. Mano, kad darbdavys jo sąskaita įsigijo naują konsolę už 200 Eur ir dėl ko nepagrįstai praturtėjo. Be to, nebuvo būtinas spynos pakeitimas jam išėjus iš darbo, nes jis spynos nesugadino. Pabrėžė, kad jis gamyklinių apsaugos sistemos kodų nepakeitė, apie signalizaciją nieko neišmano. Naudojo tik jam žinomą atjungimo ir prijungimo kodą. Mano, kad savo turto apsaugą privalo užtikrinti pats darbdavys. Dėl palydovinio imtuvo DVRS2 ir IPTV imtuvo „S. C.“ sugadinimo nurodė, kad šių prietaisų sugadinimą 2016 m. lapkričio 18 d., t. y. praėjus keturiems mėnesiams po jo atleidimo iš darbo, nustatė įmonės vadybininkas – technikas M. Š.. Nors neneigia, kad jis į įrenginį įrašinėjo programą ir dėl to įrenginys neveikė, tačiau jis tai daryti apmokytas nebuvo, o tikrąją neveikimo priežastį galėjo nustatyti tik specialistas, atlikęs ekspertizę. Todėl mano, kad neįrodyta, jog imtuvas sugadintas dėl neteisingos programos įrašymo. Negana to, buvo prašoma priteisti prekės pardavimo, o ne įsigijimo kainą, t. y. atsakovės dar negautas pajamas, kurių ji išvis galėjo negauti, nes įranga galėjo būti neparduota. Be to, imtuvo instaliavimo įranga buvo instaliuota kompiuteryje, kas taip pat patvirtina, kad jo kaltės dėl šio įrenginio sugadinimo nebuvo. Dėl inventorizacijos metu nustatyto 1807,09 Eur prekių trūkumo ieškovas nurodė, kad jis ginčija patį inventorizacijos aktą, o ne jame užfiksuotų prekių likučius. Iškart po ieškovo išėjimo iš darbo prekių sutikrinimas natūroje nebuvo atliktas. Inventorizacija buvo pradėta atlikti praėjus 10 dienų nuo ieškovo išėjimo iš darbo, nors per šį laiką turtas buvo patikėtas kitiems darbuotojams. Pripažįsta, kad dalyvauti inventorizacijoje atsisakė, tačiau pabrėžė, jog parduotuvėje ne su juo vienu buvo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys. Be jo, parduotuvėje dar dirbo I. B., M. Š. ir I. L., tačiau kolektyvinė materialinės atsakomybės sutartis su visais parduotuvėje dirbusiais asmenimis nebuvo sudaryta. Todėl darbdavys piktnaudžiauja savo teise ir reikalauja žalą priteisti tik iš ieškovo, nors pats neužtikrino, kad visi parduotuvėje dirbę asmenys būtų atsakingi už prekių apsaugą, kad prekės darbuotojams keičiantis būtų perduodamos pagal apyrašus, nors fiziškai tai būtų buvę neįmanoma dėl didelio prekių kiekio. Visus duomenis apie prekių likučius turėjo buhalterija, bet darbuotojams apie tai nebuvo žinoma. Su ieškovu 2011 m. birželio 10 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią jis privalėjo saugoti tik važtaraštyje nurodytas jam perduotas prekes. Parduotuvėje buvusios prekės negali būti laikomos perduotomis jam pagal materialinės atsakomybės sutartį, nes nėra pateikta važtaraščių su atžymomis. Taigi darbdavys neįrodė, nei kad ieškovas prekes prarado, nei galimo žalos dydžio, nes nebuvo pateikti įrodymai apie prekių įsigijimo kainas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas K. R. laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. K. R. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo administratoriaus – vadybininko pareigose, nuo 2012 m. liepos 11 d. dirbo pardavėjo – vadybininko pareigose, su juo buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Prieš pradedant dirbti salone pardavėju – vadybininku, 2012 m. liepos 11 d. buvo atliktos prekių ir inventoriaus inventorizacijos ir K. R. prekės ir inventorius perduoti pasirašytinai (Darbo ginčų komisijos byla 49 – 74 b. l.). Darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2016 m. rugpjūčio 12 d. pagal tuo metu galiojusio DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, t. y. šiurkščiai pažeidus darbo drausmę (Darbo ginčų komisijos byla 1 – 2, 6 – 8, 9 – 10, 93, 94 b. l.). Po to, kai ieškovas paliko savo darbo vietą, K. R. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius 2016 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) įsakė atlikti Panevėžio salono, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, inventorizaciją pagal 2016 m. liepos 1 d. būklę. Buvo paskirti inventorizacijos komisijos pirmininkas ir nariai, nurodyta informuoti materialiai atsakingą vadybininką K. R. apie inventorizacijos pradžios ir pabaigos laikus (Darbo ginčų komisijos byla 17 b. l.). Ieškovas neginčija, kad tokį pranešimą gavo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad inventorizacija minėtame salone pradėta 2016 m. liepos 11 d. 11 val., baigta 2016 m. liepos 22 d. 18 val., jos metu nustatytas 1789,77 Eur prekių trūkumas, 17,32 Eur inventoriaus trūkumas (viso materialinių vertybių trūkumas – 1807,09 Eur) (Darbo ginčų komisijos byla 23 b. l.). Iš 2016 m. liepos 1 d. įmonės realizacijos ir finansų direktorės I. L. tarnybinio pranešimo duomenų nustatyta, kad ieškovas K. R. iš įmonės pasisavino 100 Eur ir pasišalino iš darbo vietos be pateisinamos priežasties, neperdavęs materialinių vertybių, pinigų, dokumentų, su savimi pasiėmęs įmonei priklausančius salono raktus (Darbo ginčų komisijos byla 12 b. l.). Ieškovas 2016 m. liepos 5 d. į „(duomenys neskelbtini)“ įmonės banko sąskaitą pervedė iš kasos pasisavintus 100 Eur (Darbo ginčų komisijos byla 78 b. l.). 2016 m. liepos 4 d. vadybininkas – technikas M. Š. tarnybiniu pranešimu pranešė, kad K. R. 2016 m. liepos 4 d. į dirbtuves patikrinimui perdavė palydovinį DVBS2 HD ir IPTV imtuvą „S. C.“. Patikrinus nustatyta, kad jame įrašyta neteisinga programinė įranga, dėl ko imtuvas sugadintas nepataisomai. Padaryta žala 107 Eur (Darbo ginčų komisijos byla 75 b. l.).). Darbo ginčų komisijoje 2016 m. spalio 19 d. buvo gautas ieškovės K. R. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ prašymas dėl padarytų nuostolių (žalos) priteisimo iš atsakovo K. R. (Darbo ginčų komisijos byla 1 – 2 b. l.). Darbo ginčų komisijos 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo atsakovei priteistas 2205,63 Eur žalos atlyginimas: 1807,09 Eur dėl prekių ir inventoriais trūkumo, 61,67 Eur dėl piniginių lėšų trūkumo, 107 Eur už sugadintą palydovinį imtuvą DVRS2 ir IPTV imtuvą „S. C.“. Nesutikdamas su tokiu Darbo ginčų komisijos sprendimu, ieškovas K. R. pateikė ieškinį pirmosios instancijos teismui, kuris skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo atmestas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių parodymus bei paaiškinimus, apeliacinio skundo ir kitų procesinių dokumentų argumentus, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį atmesti, ir sprendžia, kad tenkinti ieškovo pateikto apeliacinio skundo nėra teisinio ir faktinio pagrindo.Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad jo atžvilgiu nebuvo įrodytos visiškos materialinės atsakomybės sąlygos, todėl ir šios rūšies atsakomybė jam taikyta nepagrįstai. Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. Pagal DK (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi įstatymo redkacija) 245 straipsnio nuostatas materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Materialinė atsakomybė atsiranda tik esant visoms DK 246 straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms: 1) kai padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-408-248/2017). Vienas iš atvejų, kada darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, – kai ji atsirado dėl netinkamo materialinių vertybių saugojimo (DK 253 straipsnio 5 punktas). Jei su darbuotoju sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojas privalo atlyginti visą dėl jo kaltės darbdaviui padarytą žalą (DK 255 straipsnio 3 punktas). DK 256 straipsnyje įvardyti darbuotojai, su kuriais pagal jų atliekamo darbo pobūdį gali būti sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Pagal šio straipsnio 1 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje (o kai jos nėra, darbo tvarkos taisyklėse). Ši sutartis įforminama raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Pagal DK 257 straipsnio 1 dalį atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-408-248/2017).Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotoju siekis yra užtikrinti darbdavio galimos patirti materialinės žalos atlyginimą, taigi šia sutartimi iš esmės yra ginami darbdavio interesai. Vienas darbo bylų nagrinėjimo ypatumų yra aktyvus teismo vaidmuo (CPK 414 straipsnis), o tai įpareigoja teismą visais atvejais patikrinti, ar visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaryta laikantis DK 256 straipsnio reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2013). Darbuotojas paprastai turi vesti patikėtų vertybių apskaitą, dalyvauti atliekant jų inventorizacijas ir pan. Konkrečios materialinės vertybės jam perduodamos bei darbuotojas jas perduoda kitiems asmenims (taip pat kitiems bendradarbiams) pagal pas darbdavį nustatytą tvarką (užpildant pasirašytinai tokių vertybių perdavimo–priėmimo aktus (pvz., važtaraščius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012). Taigi, viena būtinųjų visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų yra atitinkamų materialinių vertybių perdavimas darbuotojui, prisiimančiam atsakomybę už jų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2013).Kartu pažymėtina, kad žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių, todėl teismas jį privalo individualiai nustatyti, nes tik tuo atveju, jeigu materialinė žala darbdaviui konkretaus darbuotojo neteisėta veika yra padaroma, šiam darbuotojui gali atsirasti pareiga tą žalą atlyginti. Pagal proceso įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigos taisyklę, padarytos žalos dydį įrodyti privalo darbdavys (CPK 178 straipsnis). Nustatytas atlygintinos žalos dydis, be kita ko, gali būti mažinamas, atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, išskyrus atvejus, jei žala padaryta tyčia (DK 257 straipsnio 5 dalis). Taigi teismui suteikta diskrecijos teisė mažinti iš darbuotojo priteistinos žalos dydį, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Šios aplinkybės gali būti įvairios ir vertintinos kiekvienoje byloje individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445-248/2016). Darbdavio veiksmai (neveikimas), susiję su netinkamu darbo organizavimu ir galėję turėti įtakos žalos atsiradimui, gali būti vertinami kaip pagrindas mažinti prašomą priteisti žalos atlyginimą, jei žala nėra padaryta tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445-248/2016).Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, ar su ieškovu K. R. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, iš dalies sutinka su apelianto dėstoma pozicija, kad tarp įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir darbuotojo K. R. 2011 m. birželio 6 d. sudarytoje materialinės atsakomybės sutartyje formaliai nėra įrašytas žodis „visiškos“ ir nėra tiesiogiai įtvirtinta, kad ją pasirašęs darbuotojas materialiai atsako už jam perduotas darbo priemones, kitą inventorių bei prekes, kurios nebuvo jam perduotos prekių gabenimo važtaraščiu. Nepaisant šių formalių netikslumų, dėl kurių minėtos materialinės atsakomybės sutarties turinys nėra itin tikslus, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, neturi pagrindo išvadai, kad su darbuotoju iš viso nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Pirmiausia, atsakovės K. R. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ Vidaus darbo tvarkos taisyklių 61.15. punkte įtvirtinta, kad įmonės darbuotojai, su kuriais sudaryta visiškos materialinės atsakomybės (materialinės atsakomybės) sutartis, privalo atlyginti įmonei neteisėtais veiksmais padarytą žalą, padarytą žalą, atsiradusią (susijusią) su jų darbu, tiesiogiai su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe, atsako pagal su jais sudarytą visiškos materialinės atsakomybės (materialinės atsakomybės) sutartį, t. y. visiškai atlygina darbdaviui padarytą žalą. Tokios įmonės vidaus darbo taisyklių nuostatos, atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo nustatyta, jog ir su įmonės darbuotojais I. L., I. B., M. Š. taip pat buvo sudarytos materialinės atsakomybės sutartys, kuriose nenurodytas žodis „visiškos“, leidžia pagrįstai spręsti, kad sutarties įvardijimas kaip „materialinės atsakomybės sutartis“ nereiškia kitokios formos ar pobūdžio, nei visiškos materialinės atsakomybės sutartis, sutarties sudarymo. Į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad su dalimi įmonės darbuotojų būtų sudarytos sutartys, kurių pavadinime būtų nurodytas žodis „visiškos“. Nagrinėjamu atveju yra svarbu ne forma, bet sutarties turinys, o iš bylos duomenų nustatyta, kad tiek su ieškovu K. R., tiek su kitais įmonės darbuotojais sudarytos materialinės atsakomybės sutartys savo esme ir turiniu visiškai atitiko visiškos materialinės atsakomybės sutarties nuostatas ir įstatymo joms keliamus reikalavimus. Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad K. R., 2012 m. liepos mėnesį pradėdamas dirbti pardavėjo – vadybininko pareigose, dalyvavo „(duomenys neskelbtini)“ atliekamoje inventorizacijoje ir tvirtino likučių tikrinimo bei skaičiavimo rezultatus, pasirašė, kad priima prekes. Jo materialinės atsakomybės sutartyje jau tada buvo nurodyta, kad jis atsako už priimamas saugoti prekes bei atsako už tinkamą jų išdavimą ar pardavimą. Pats apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nesutikdamas su jam perduotų prekių įforminimo dokumentais ir jų būtinumu, neginčijo aplinkybės, kad jis buvo materialiai atsakingas už jam perduodamas prekes. Tokia apelianto, dirbusio įmonėje 5 metus skirtingose pareigose, pozicija, atsižvelgiant, kad į bylą nebuvo pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad jis būtų kreipęsis į atsakovę dėl sudarytos materialinės atsakomybės sutarties ar Vidaus darbo tvarkos taisyklių turinio neaiškumų ar pakeitimų, leidžia pagrįstai vertinti, kad jis suprato su juo sudarytos sutarties tikrąjį turinį ir savo visiškos materialinės atsakomybės pobūdį ir apimtį. Kartu aptartos aplinkybės iš esmės atitinka ir pirmiau minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jog viena būtinųjų visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų yra atitinkamų materialinių vertybių perdavimas darbuotojui, prisiimančiam atsakomybę už jų apsaugą.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, vertina, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovas yra atsakingas tik už tas prekes, kurios jam buvo perduotos pasirašytinai pagal važtaraštį. Nagrinėjamoje byloje yra laikotarpiu nuo 2012 iki 2016 metų salonui, kuriame dirbo K. R., pateikti vidinių prekių perdavimo važtaraščiai, kurių patikimumu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti. Liudytoja apklausta atsakovės darbuotoja I. B. parodė, jog įmonėje prekių perdavimas buvo vykdomas tiek pagal rašytinės, tiek pagal elektroninės formos važtaraščius, o gautų prekių patvirtinimo informacija buvo siunčiama elektroniniu laišku ar pasakoma telefonu. Šią informaciją liudytoja yra nurodžiusi ir į bylą pateiktame tarnybiniame pranešime. Atsakovės atstovai tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad įmonės veikloje buvo naudojami ir rašytinės, ir elektroninės formos važtaraščiai, kuriuose gaunančio prekes darbuotojo parašas reikalaujamas nebuvo. Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje yra pateikti įrodymai, kad įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ buvo vykdoma elektroninė prekių apskaita įdiegus buhalterinės apskaitos programą „Apskaita“, kuri yra sertifikuota bei kuria suformuoti ūkinių operacijų dokumentai atitinka institucijoms teikiamų dokumentų formos reikalavimus. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad organizaciniai įmonės vidaus darbo metodai, kurių neleistinumo ar prieštaravimo teisės normoms apeliantas neįrodė, nesudaro pagrindo vertinti, kad jis nesuprato bei nesuvokė jam perduodamų prekių apimčių ir atsakomybės už jas ar kad elektroniniuose važtaraščiuose užfiksuotos ir į apskaitą įtrauktos prekės apeliantui perduotos nebuvo. Sprendžiant klausimą, ar apeliantui taikytina visiška materialinė atsakomybė už 1807,09 Eur vertės įmonės materialinių vertybių trūkumą, vienas iš esminių įrodymų yra K. R. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų atliktos inventorizacijos akto duomenys bei jos metu nustatytas vertybių trūkumas. Apeliaciniu skundu iš esmės ginčijamas šių įrodymų patikimumas, tvirtinant, kad inventorizacija buvo atlikta praėjus 10 dienų po ieškovo išėjimo iš darbo, kad per tą laiką salone vyko įprastinė ūkinė – komercinė veikla, kad inventorizaciją atliko materialiai atsakingi darbuotojai, kurie iki ieškovo išėjimo iš darbo taip pat dirbo tame salone tą patį darbą. Taigi esminis apelianto argumentas yra tas, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tik ieškovas yra atsakingas už 2016 m. liepos 22 d. atliktos inventorizacijos metu nustatytą materialinių vertybių trūkumą. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies su tokiais teiginiais sutinka, tačiau, atsižvelgdamas į byloje esančių duomenų visumą ir nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad dėl nustatyto materialinio vertybių trūkumo apelianto atžvilgiu vis tiek buvo faktinis ir teisinis pagrindas taikyti visišką materialinę atsakomybę. Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. TAR, Nr. 2014-13731) (toliau – Inventorizacijos taisyklės), 15.3. punkte yra nurodyta, kad materialiai atsakingi ir atsakingi asmenys negali būti inventorizacijos komisijos narai, išskyrus tuos atvejus, kai subjekte yra ne daugiau, kaip penki darbuotojai ir (arba) kiti darbuotojai neturi galimybių tinkamai atlikti inventorizacijos (neturi leidimų būti atitinkamose teritorijose, neturi teisės susipažinti su atitinkama informacija, būti greta turto ar dirbti su inventorizuojamu turtu ir kt.). Atsakovės K. R. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ Inventorizacijos komisijos nariais, kurie atliko inventorizaciją ir surašė 2016 m. liepos 22 d. aktą, buvo I. L., I. B. bei M. Š., kurie buvo materialiai atsakingi asmenys bei dirbo „(duomenys neskelbtini)“ salone, kuriame dirbo ir apeliantas K. R.. Pagal viešojoje erdvėje esančius duomenis, K. R. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų skaičius nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. buvo 7 asmenys (www.rekvizitai.lt). Tačiau Inventorizacijos taisyklių 1 punkte, be kitų nuostatų, įtvirtinta, kad šios taisyklės rekomenduojamos neribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims, o tokiu asmeniu ir yra K. R. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (individuali įmonė). Atsižvelgiant į tai, griežtai vertinti ginčijamos inventorizacijos atlikimo tvarkos neatitikimus Inventorizacijos taisyklių nuostatų atžvilgiu nėra pagrindo. Be to, byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad K. R. įmonėje dirbantys kiti darbuotojai taip pat nėra pasirašę materialinės atsakomybės sutarčių bei kad egzistavo objektyvi galimybė sudaryti inventorizacijos komisiją iš materialiai neatsakingų asmenų. Pažymėtina, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad pranešimą apie inventorizacijos komisijos paskyrimą, jos sudėtį ar atlikimo laiką gavo, tačiau šiais aspektais pretenzijų atsakovei nepareiškė, inventorizacijoje dalyvauti atsisakė, dėl ko iš esmės prarado teisę ginčyti jos rezultatus. Kartu pažymėtina, jog byloje nebuvo paneigti atsakovės procesiniuose dokumentuose, rašytiniuose įrodymuose bei teismo posėdžio metu atstovės nurodyti argumentai, jog visos prekės, parduotos laikotarpiu nuo ieškovo K. R. pasišalinimo iš darbo vietos iki inventorizacijos atlikimo, buvo apskaitytos atskirai (31 – 84 b. l.), o inventorizacijos metu nustatytų tam tikrų prekių perteklius buvo padengtas nustatytam prekių trūkumui. Faktas, kad inventorizacijos metu buvo nustatytas ir prekių perteklius, leidžia spręsti, jog apelianto ginčijamos inventorizacijos metu nustatytos aplinkybės yra tinkamas įrodymas ir pirmosios instancijos teismas juo rėmėsi visiškai pagrįstai. Be to, byloje išties yra duomenų, pagrindžiančių ankstesnį apelianto netinkamą bei neatsakingą elgesį su įmonės lėšomis bei netinkamą darbinių pareigų atlikimą, įskaitant ir prekių trūkumą, nes pats apeliantas susirašinėjime su atsakove pripažįsta prekių trūkumą, nurodo, kad už prekes sumokės, kai turės lėšų (114 – 137 b. l., Darbo ginčų komisijos byla 97 – 102 b. l.). Tai sustiprina vertinimą, kad nustatytas materialinių vertybių trūkumas atsirado dėl apelianto K. R. kaltų neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, iš dalies sutinka su apelianto tvirtinimu, kad salone jo atostogų metu ar kitais nedarbingumo laikotarpiais vietoje jo dirbo kiti materialiai atsakingi asmenys, kuriems salono turtas ir jame buvusios prekės pagal perdavimo – priėmimo aktus nebuvo perduodamos, o prekių inventorizacija sistemingai nebuvo atliekama. Tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo atmesti ieškinio dalį dėl 1807,09 Eur priteisimo iš apelianto, nes būtent jo paties neteisėti veiksmai ir pašalino galimybę jam remtis minėtomis aplinkybėmis kaip atleidimo nuo visiškos materialinės atsakomybės pagrindu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, o to neneigė ir pats apeliantas, kad jis, esant sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, savavališkai, nesilaikydamas DK 127 straipsnio reikalavimų, paliko darbo vietą, su savimi pasiimdamas salono raktus ir neatsiskaitė su darbdaviu už jam perduotas materialines vertybes, neperdavė dokumentų. Apeliantas, tvirtindamas, kad materialinių vertybių trūkumas galėjo atsirasti ir dėl kitų tame salone dirbusių ir jį pavadavusių asmenų veiksmų, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jis, po vykusių pavadavimų, būtų kreipęsis į atsakovės atstovus ir reikalavęs atlikti materialinių vertybių patikrinimą ar inventorizaciją, o taip pat kad būtų kreipęsis ar pranešęs dėl, jo vertinimu, esančio materialinių vertybių trūkumo. Negana to, ieškovas K. R., po to, kai paliko darbo vietą, pripažino taręsis su giminaičiu, kad šis perduotų salono raktus įmonės direktoriui, kadangi pats tuo metu buvo išvykęs. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai vertinti, kad įmonės raktai bei kitą atsakovės turto apsaugą užtikrinanti informacija (pvz. signalizacijos kodai, įskaitant ir aukštesniojo lygio kodą), kuria K. R. disponavo, galėjo būti perduoti tretiesiems asmenims, taip sudarant sąlygas ir galimybes žalai atsakovės turtui padidėti. Toks apelianto elgesys, kai jis savavališkai pasišalina iš darbo vietos pasiimdamas su savimi įmonės raktus bei palikdamas raštelį dėl išėjimo iš darbo, leidžia pagrįstai abejoti tokio darbuotojo lojalumu darbdaviui ir sustiprina įsitikinimą dėl neteisėtų veiksmų, esančių priežastiniame ryšyje su žalos atsiradimu, atlikimo, juo labiau kad, kaip minėta pirmiau, byloje nustatyta, jog ieškovas ir anksčiau iš kasos buvo pasiėmęs įmonės lėšų savo reikmėms, o dėl turinčių salone būti, bet nesančių prekių buvo nurodęs, kad už jas atsilygins, kai turės lėšų. Taigi paties K. R. veiksmai, tinkamai neperduodant įmonės materialinių vertybių bei savavališkai su salono raktais pasišalinant iš darbo vietos, leidžia pagrįstai vertinti, kad materialinių vertybių trūkumas atsirado būtent dėl apelianto kaltų ar sąmoningo nerūpestingumo atliktų veiksmų (neveikimo), kuriuos atlikęs apeliantas prarado galimybę įrodyti, kad žalą galimai turėtų atlyginti ir kiti pas atsakovę dirbę materialiai atsakingi asmenys. Tai sudaro pagrindo pripažinti, kad byloje nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nes nenusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Virš nurodytas išvadas leidžia daryti ir aplinkybė, jog K. R. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) K. R. skirta drausminė nuobauda pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą dėl jo veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių ir jis atleistas ir iš darbo. Duomenų, kad apeliantas būtų ginčijęs šį atsakovės įsakymą ar jo atleidimo iš darbo pagrindą, į bylą pateikta nebuvo. Virš išdėstyto vertinimo nekeičia ir apeliacinio skundo argumentai dėl nereguliariai atliekamų inventorizacijų pas atsakovę, kadangi, kaip jau minėta, pagal Inventorizacijos taisyklių 1 punktą jos K. R. įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kaip ribotos atsakomybės juridiniam asmeniui, buvo tik rekomendacinio pobūdžio. Kartu pabrėžtina, jog Inventorizacijos taisyklių 9.2. punkte įtvirtinta, kad subjektai inventorizuoja turtą ir įsipareigojimus dažniau, nei numato šių taisyklių nuostatos, kai keičiasi materialiai atsakingi ar atsakingi asmenys, o šių taisyklių 9. 3. punkte taip pat numatyta, kad subjektai inventorizuoja turtą ir įsipareigojimus dažniau, nei numato šių taisyklių nuostatos, kai nustatomas plėšimo, vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo ar iššvaistymo faktas arba vertybių gedimas (pagal nustatymo dienos būklę), - inventorizuojama turto dalis, likusi po gaisro, stichinės nelaimės, plėšimo, vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo ar iššvaistymo fakto arba vertybių gedimo nustatymo. Taigi nagrinėjamu atveju į bylą patikti duomenys patvirtina, kad inventorizacija atsakovės salone, kuriame dirbo K. R., buvo atlikta apeliantui pradedant dirbti naujose vadybininko – pardavėjo pareigose bei jam savavališkai pasišalinus iš darbo vietos bei prieš tai turint duomenų apie K. R. įmonės piniginių lėšų naudojimą savo reikmėms bei dalies prekių praradimą. Kartu apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, neturi pagrindo vertinti, kad atsakovės darbo organizaciniai klausimai buvo nespręsti ar kad nebuvo pakankamai vidinių teisės aktų, įtvirtinančių efektyvią darbuotojų kontrolę. Šiuo atveju įmonėje buvo įdiegta buhalterinės apskaitos sistema, galiojo Vidaus darbo tvarkos taisyklės, o darbuotojų materialinės atsakomybės sutartyje taip pat buvo išdėstytos nuostatos dėl darbuotojų ir darbdavio atsakomybės, teisių bei pareigų, įskaitant ir pareigą laikytis galiojančių teisės aktų. Atsižvelgdamas į virš išdėstytą, teisėjų kolegija visiškai sutinka su skundžiamame sprendime nurodytu vertinimu, jog, esant virš aptartai situacijai, kuomet darbuotojas, kuriam žinomi aukštesnės klasės signalizacijos kodai, savavališkai pasišalina iš darbo vietos kartu pasiimdamas ir įmonės salono raktus, darbdaviui sudarė neginčijamą pagrindą nebepasitikėti tokiu darbuotoju ir imtis veiksmų, leidžiančių užtikrinti įmonės turto apsaugą, kuri neleistų patekti į įmonę pasitikėjimą praradusiam darbuotojui. Atsižvelgiant į tai, visiškai pagrįstai konstatuota, kad atsakovės išlaidos naujos spynos (9,87 Eur) (Darbo ginčų komisijos byla, 83 b. l.) bei signalizacijos (220 Eur) (Darbo ginčų komisijos byla, 4 – 5 b. l.) įsigijimui buvo būtinos, yra pagrįstos bei yra tiesiogiai nulemtos pirmiau išdėstytų apelianto veiksmų. Pažymėtina, kad iš į bylą pateiktos „TV sistemos“ 2016 m. gruodžio 9 d. pažymos matyti, jog įmonės salone naudotoje apsaugos sistemoje yra pakeisti gamykliniai programavimo kodai, kurių nežinant negalima atlikti programavimo darbų, o, be to, ši apsaugos centralė jau nebegaminama ir nebeturi techninio palaikymo, todėl nėra galimybės atstatyti gamyklinius programavimo kodus (Darbo ginčų komisijos byla, 313 b. l.). Vertinti, kad kiti atsakovės darbuotojai pakeitė minėtą aukštesnės klasės kodą, nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pats ieškovas K. R. pripažino, kad šis aukštesnio lygio signalizacijos kodas jam buvo perduotas, kad jį turi žinoti tik vienas asmuo ir kad jam būtų kilęs įtarimas, jei nurodyti šį kodą būtų paprašęs įmonės direktorius. Kad būtent apeliantas žinojo signalizacijos aukštesnio lygio kodą, kurio pagrindu buvo kuriami bei keičiami vartotojų kodai, patvirtina ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tarp šalių vykęs dialogas dėl ieškovo pareigų sistemingai keisti vartotojų kodus. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog palydovinis DVBS2 HD ir IPTV imtuvas „S. C.“ imtuvas buvo sugadintas dėl netinkamos jo įrašytos programinės įrangos. Pažymėtina, kad pats apeliantas procesiniuose dokumentuose neneigia įrašęs į imtuvą programinę įrangą bei neneigia aplinkybės, jog jis nebuvo apmokytas atlikti šių funkcijų. Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog, įrašydamas programinę į imtuvą, neatliko neteisėtų veiksmų. Be to, į bylą nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad programinės įrangos įrašymas įėjo į K. R. darbines funkcijas. Vien tai, kad su apeliantu sudarytos materialinės atsakomybės sutartyje yra numatyta, jog darbuotojas naudojasi legalia įmonės kompiuteryje esančia programine įranga, nepatvirtina, kad į apelianto funkcijas įėjo programinės įrangos diegimas į atsakovės parduodamas prekes. Įrangos programavimas yra visiškai skirtingas veiksmas lyginant jį su leidimu naudotis įmonės kompiuteryje įdiegta programine įranga, į kurią patenka ir kompiuterio operacinės sistemos ar buhalterinės apskaitos programos (nagrinėjamu atveju programa „Apskaita“, 177 b. l.).Vertinant įrodymus apie tai, ar aptariamas imtuvas buvo sugadintas dėl į jį įrašytos netinkamos programinės įrangos ar dėl kitų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas M. Š., kuris davė parodymus būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei davęs priesaiką, nurodė, kad apeliantas į jį kreipėsi su prašymu padėti bei nurodė, kad į imtuvą įrašė netinkamą įrangą, taip pat prašė niekam apie tai nesakyti, o apelianto pateiktas imtuvas buvo visiškai sugadintas. Liudytojas M. Š., kuris įmonėje dirba vadybininku – techniku, dar 2016 m. lapkričio 18 d. surašė įrangos gedimo nustatymo aktą, kuriame nurodė, jog imtuvas neveikia dėl apelianto neteisingai įrašytos programinės įrangos (Darbo ginčų komisijos byla, 196 b. l.). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovė pateikė ir elektroninio susirašinėjimą su imtuvo prekės ženklo turėtoju, iš kurio turinio matyti, kad, į imtuvą įrašius netinkamą programinę įrangą, jo sutvarkymas teikiant techninę pagalbą nėra galimas, o imtuvo siuntimas į gamyklą jo pataisymui yra neracionalus dėl per didelės kainos ir papildomų pristatymo išlaidų (145 b. l.). Duomenų, paneigiančių pirmiau minėtus įrodymus, byloje nėra, dėl ko apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti, kad aptariamas imtuvas buvo sugadintas ne dėl netinkamos programinės įrangos įrašymo, o dėl kitų nuo apelianto nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, 107 Eur žalos atlyginimas iš apelianto, atsižvelgiant į su juo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartį, priteistas visiškai pagrįstai. Byloje buvo pateikta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas 2016 m. birželio 30 d. iš kasos aparato išėmė 196,99 Eur ir 61,67 Eur, iš kurių 61,67 Eur negrąžino, o šios sumos išėmimas ir išleidimas įmonės naudai nebuvo pateisintas jokiais dokumentais (Darbo ginčų komisijos byla, 80 – 81, 191 b. l.). Dėl to skundžiamu sprendimu visiškai pagrįstai buvo vertinta, kad 61,67 Eur suma yra apelianto K. R. padaryta atsakovei priteistina žala. Šių aplinkybių bei šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies apeliantas neginčija, dėl ko plačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei padarius pagrįstas išvadas, o taip pat tinkamai taikius materialinės ir procesinės teisės nuostatas bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką.Kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Atmestus ieškovo K. R. apeliacinį skundą, atsakovei K. R. įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priteisiamos turėtos teisinės pagalbos išlaidos – 250 Eur už teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą, atsakovei suteiktų teisinių paslaugų kokybę, daro išvadą, kad atsakovės pateiktų išlaidų, susijusių su advokato pagalba, dydis neviršija Rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstas ir nemažintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo K. R., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei K. R. įmonei „(duomenys neskelbtini)“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), priteisti 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.