Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. Š. ieškinį atsakovui A. M., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei „Eritėja“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

9. Argumentuoja, kad sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neišsamiai ir nevisapusiškai įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, per didelę įrodomąją reikšmę suteikus atsakovo paaiškinimams ir liudytojų parodymams, taip pažeidus įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas ir nukrypus nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl paskolos sutarties teisinius santykius, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

10. Nurodo, kad pervesdamas atsakovui lėšas 2018 m. spalio 23 d. mokėjimo pavedime aiškiai nurodė jo paskirtį – ,,paskola”, todėl akivaizdu, kad buvo perduotas (pervestas) būtent paskolos dalykas. Taigi, vien mokėjimo pavedimas, kuriame nurodyta, kad tai paskola, turėjo būti pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismui konstatuoti paskolos sutarties tarp apelianto ir atsakovo sudarymą CK 6.871 straipsnio 3 dalies požiūriu.

11. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi visuma netiesioginių įrodymų: atsakovo paaiškinimais ir liudytojų parodymais, atsakovo trumpąja žinute ir aplinkybėmis, kad UAB ,,Eritrėja“ anksčiau kelis kartus apmokėjo už savo darbuotojams priklausančių transporto priemonių remontą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog mokėjimas buvo skirtas padengti transporto priemonės remonto Švedijoje išlaidas, grindė atsakovo paaiškinimais ir liudytojų G. M., kuris yra atsakovo brolis, bei O. L. parodymais apie tai, kad automobilio remonto kaina – 12 080,00 Švedijos kronų – jiems tapo žinoma 2018 m. spalio 23 d. Tačiau teismas neįvertino rašytinio įrodymo – Švedijos automobilių serviso sąskaitos už automobilio remonto darbus datos – 2018 m. spalio 24 d. Tai reiškia, kad tiksli automobilio remonto kaina į Švediją komandiruotiems asmenims tapo žinoma tik 2018 m. spalio 24 d. Vadinasi, bankinio pavedimo momentas, kuris yra ankstesnis negu sužinojimo apie automobilio remonto kainą laikas, sudaro pagrindą priešingai išvadai, nei padarytai skundžiamame sprendime, t. y., jog labiau tikėtina, kad apelianto 2018 m. spalio 23 d. atliktas mokėjimas buvo paskola, o ne skirtas automobilio remonto išlaidų padengimui.

12. Taip pat nurodo, jog nors atsakovas tvirtino, kad neprašė suteikti jam paskolą, tačiau teismas neatsižvelgė į atsakovo banko sąskaitos išrašo duomenis, iš kurių matyti, kad atsakovas turėjo paskolinių įsipareigojimų, periodiškai atlikdavo paskolos grąžinimo ir palūkanų įmokas, gaudavo ir pervesdavo įvairias sumas fiziniams asmenims, prieš 2018 m. spalio 23 d. pavedimą atsakovo banko sąskaitos likutis buvo sumažėjęs iki 748,15 Eur, todėl nepaneigta tikimybė, kad atsakovas, pritrūkęs lėšų, pavyzdžiui, paskolos grąžinimo įmokai ar kitam tikslui, pasiskolino jų iš apelianto.

13. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ginčo šalių 2020 m. lapkričio 12 d. susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis, iš kurio matyti, kad ieškovas reikalavo grąžinti paskolą, o atsakovas neneigė aplinkybės, kad jis paskolos negrąžino, tik nurodė, kad įmonė jam neapmokėjo čekio už 12 080 kronų. UAB ,,Eritėja” 2018 m. rugpjūčio 3 d. įsakymas patvirtina, jog būtent įmonė buvo įsipareigojusi apmokėti į komandiruotę siunčiamų darbuotojų joje patirtas išlaidas, taigi, pareigą atlyginti atsakovo patirtas išlaidas už Švedijoje atlikto automobilio remontą galėjo turėti nebent įmonė, bet ne ieškovas. Dėl to pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo ieškovo mokėjimą vertinti kaip atliktą už trečiąjį asmenį UAB ,,Eritėja” ir skirtą transporto priemonės remontui Švedijoje.

14. Taip pat teigia, kad atsakovo banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad ginčo laikotarpiu trečiasis asmuo UAB ,,Eritėja” atsakovui periodiškai pervesdavo darbo užmokestį ir dienpinigius, todėl įmonei nebuvo jokių kliūčių pervesti pinigus ir už automobilio remontą atsakovui ar automobilio savininkui. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių buvus kokias nors priežastis, dėl kurių apeliantas, kaip trečiojo asmens UAB ,,Eritėja” akcininkas, būtų turėjęs pervesti atsakovui pinigus už įmonę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

20. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

21. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas su apelianto argumentais nesutinka.

22. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir įrodymų vertinimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

23. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005; 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022).

24. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Tačiau kai materialiosios teisės normose nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka, teismas turi vadovautis materialiosios teisės normų nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka. Tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovui pareiškus reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, įrodinėjimo dalyką sudaro faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar pinigai buvo perduoti atsakovui kaip paskola ir ar atsakovas įsipareigojo gautus pinigus ieškovui grąžinti. Apeliantui pasirinkus tokį savo teisių gynimo būdą – reikalauti pinigų kaip paskolos grąžinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė bei vertino byloje esančius duomenis, kurie arba patvirtintų, arba paneigtų būtent tokių teisinių santykių tarp šalių susiklostymo faktą. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šalių ginčą, pripažino, kad ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių (ieškinio faktinio pagrindo) apeliantas neįrodė, atitinkamai, neįrodžius tarp šalių egzistuojančių (praeityje egzistavusių) paskolos teisinių santykių, atsakovui negali kilti ir teisinė prievolė grąžinti apeliantui jo reikalaujamą sumą.

25. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009 ir kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 44 punktas, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 142 punktas), tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, 40 punktas; 2017 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017, 26 punktas).

26. Nustatyta, kad ieškovas 2018 m. spalio 23 d. mokėjimo nurodymu į atsakovo banko sąskaitą pervedė 1 200 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodė „paskola“. Pažymėtina, kad jokių kitų duomenų, įrodančių egzistuojant teisinius paskolos santykius byloje nėra ir ieškovas jų nepateikė. Apeliantui argumentuojant, kad vien šis mokėjimo pavedimas yra pakankamas paskolos santykių įrodymas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto pozicija nepagrįsta. Ieškovo pateiktas bankinis pavedimas patvirtina pinigų perdavimo faktą, tačiau savaime nepatvirtina paskolos teisinių santykių buvimo, nors paskirtyje ir įrašytas žodis „paskola“. Apeliantas turėjo įrodyti ne tik kad perdavė atsakovui pinigus, bet ir kad perdavė juos kaip paskolą, o atsakovas įsipareigojo gautus pinigus ieškovui grąžinti. Tik apeliantui įrodžius, kad į atsakovo banko sąskaitą pervestos lėšos šalių susitarimu, terminais bei sąlygomis turėjo būti jam grąžintos, galėjo atsirasti poreikis spręsti klausimą dėl šios prievolės egzistavimo. Šių aplinkybių ieškovas neįrodė. Iš pirmosios instancijos teismo 2021 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad ieškovas pripažino, jog su atsakovu dėl pinigų grąžinimo sąlygų ir terminų nesitarė, jokių faktinių pinigų atsakovui pervedimo aplinkybių nurodyti negalėjo, tvirtino nežinantis ir nesigilinęs, kam atsakovui buvo reikalingi pinigai, žinojo tik tiek, kad komandiruotės metu kilo kažkokios problemos, o atsakovo sąskaitos numerį gavo iš įmonės buhalterijos, kol atsakovas dirbo įmonėje pretenzijų dėl pinigų grąžino nereiškė.

27. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik netiesioginiais įrodymais ir suteikė jiems pernelyg didelę įrodomąją galią. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017, 9 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių ginčo šalių paskolos teisinius santykius, tuo tarpu, iš netiesioginių įrodymų galima daryti logišką išvadą, kad paskolos teisiniai santykiai neegzistavo. Vadinasi yra pagrindo teigti, kad šio nagrinėjamo ginčo atveju netiesioginiai įrodymai turi pakankamą įrodomąją galią.

28. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aprašė liudytojų O. L. ir G. M. parodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neperrašo. Liudytojai patvirtino atsakovo paaiškinimus, kad visi kartu vyko į komandiruotę Švedijoje G. M. priklausančiu automobiliu, kuris sugedo ir jį reikėjo skubiai suremontuoti, kadangi netrukus reikėjo vykti į kitą objektą (miestą) Švedijoje. G. M. dėl iškilusios problemos paskambino ieškovui E. Š., kuris buvo (duomenys neskelbtini), taip pat ir įmonės akcininkas. Pervedant pinigus į G. M. sąskaitą jų būtų tekę laukti keletą dienų, kadangi pinigų reikėjo skubiai, o atsakovo banko sąskaita buvo tame pačiame banke kaip ir E. Š., šis nusprendė pinigus pervesti atsakovui. Iš karto po pokalbio 2018 m. spalio 23 d. pinigai buvo pervesti, ieškovas mokėjimo paskirtyje nurodė, kad tai paskola. Iš atsakovo įmonės direktoriui S. M. tą pačią dieną rašytos žinutės turinio matyti, jog atsakovas pasipiktino pamatęs pavedimo paskirtį (paskolą), parašė tuoj grąžinsiąs pinigus ir „sukitės patys kaip norit“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, žinutės turinys patvirtina atsakovo teiginius, kad paskolos jis neprašė ir pinigų nesiskolino, taigi, atsakovas neturėjo valios dėl paskolos gavimo ar paskolos sutarties sudarymo. Teismo nuomone, tokia atsakovo reakcija būtent ir patvirtina ieškovo teiginius, kad jeigu būtų įvykęs nesusipratimas, atsakovas pinigus būtų grąžinęs. Iš žinutės turinio matyti, jog būtent tai atsakovas ir ketino padaryti, tačiau po šios žinutės išsiuntimo G. M. paskambino E. Š., šis patikino, kad pinigai skirti automobilio remontui, nepagalvojęs parašė, kad paskola, patikino, kad jokių problemų nekils. Pokalbis vyko per garsiakalbį, jį girdėjo visi automobilyje buvę asmenys – atsakovas, O. L. ir G. M. Atsakovas taip pat kalbėjo su įmonės direktoriumi S. M., šis taip pat patvirtino, kad pinigai yra skirti automobilio remontui. Tiek atsakovo paaiškinimai, tiek liudytojų, kurių vienas nors ir yra atsakovo brolis, parodymai buvo nuoseklūs, atitiko faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, tuo tarpu, nei UAB „Eritėja“ vadovas S. M., nei ieškovas negalėjo plačiau paaiškinti faktinių bylos aplinkybių. Priešinagi, S. M. tvirtino tokio įvykio neprisimenantis, tačiau žinutę matęs, bet negalintis jos paaiškinti, o ieškovas tvirtino į įvykį nesigilinęs ir nesidomėjęs. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo paaiškinimus ir liudytojų parodymus vertino kaip patikimus, o apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmonė, komandiravusi darbuotojus į užsienį ir leidusi į komandiruotę vykti vienam iš darbuotojų priklausančia transporto priemone, žinojo arba negalėjo nežinoti apie tai, kad automobilis sugedo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys įrodymai, priešingai nei teigė įmonės direktorius, patvirtina aplinkybes, kad UAB „Eritėja“ apmokėdavo už darbuotojų automobilių, kurie buvo naudojami darbinėms funkcijoms, remontą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius šią išvadą pagrindžiančius įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, plačiau šių įrodymų turinio neperrašo.

29. Atsakovo sąskaitos išrašo duomenys patvirtina, kad 2018 m. spalio 23 d. jis gavo 1 200 Eur iš ieškovo, įvardytus kaip paskola, o 2018 m. spalio 24 d. 8.12 val. atsakovas įmonei Mora Karosseri sumokėjo 12 080 SEK arba 1 198,55 Eur, kurie nuo atsakovo banko sąskaitos nuskaičiuoti 2018 m. spalio 26 d. Šiam mokėjimui pagrįsti pateikta 2018 m. spalio 24 d. įmonės Mora Karosseri sąskaita faktūra ir kasos aparato kvitas (čekis) patvirtina 12 080 SEK sumos sumokėjimą už automobilio remontą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog dar su prieštaravimais dėl 2020 m. lapkričio 19 d. priimto teismo įsakymo atsakovas pateikė įmonės direktoriui S. M. 2018 m. spalio 24 d. 9.15 val., taigi, praėjus valandai po sąskaitos už automobilio remontą apmokėjimo, rašytą žinutę, kuria nusiuntė nufotografuotą aptartą sąskaitą faktūrą ir kvitą apie jos apmokėjimą bei parašė prierašą „paskolos grąžinimas“. Atsakovo tvirtinimu, jis taip padarė siekdamas apsidrausti, kad vėliau iš jo nebūtų reikalaujama grąžinti pervestus pinigus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši žinutė taip pat patvirtina nuoseklią atsakovo poziciją, kad pinigai buvo skirti ne jam, o būtent komandiruotėje sugedusio automobilio remontui. Aplinkybė, kad, UAB „Eritėja“ direktoriaus teigimu, ši sąskaita faktūra nėra registruota įmonės apskaitoje, niekaip neįrodo šalių paskolos santykių egzistavimo; ši aplinkybė gali sudaryti pagrindą tik išvadai, kad galbūt įmonės apskaita ne visai tinkamai tvarkoma.

30. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kito šalių susirašinėjimo, t. y. 2021 m. lapkričio 12 d., kuriame, ieškovo teigimu, atsakovas neneigė aplinkybės, kad paskolos negrąžino, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertintina ne atskira atsakovo rašyta žinutė, bet jų visuma. Ieškovui 2021 m. lapkričio 12 d. žinute pareikalavus grąžinti skolą, atsakovas žinute atsakė, kad S. (M.) buvo išsiųsta aukščiau aptarta 2018 m. spalio 24 d. žinutė su prierašu „paskolos grąžinimas“. Ieškovui atsakius, kad atsakovas jam paskolos negrąžino, atsakovas atsakė, kad tuomet UAB „Eritėja“ jam neapmokėjo čekio už 12 080 kronų. Taigi, ir šis šalių susirašinėjimas patvirtina nuoseklią atsakovo poziciją, kad pinigų jis nesiskolino, kad pinigai buvo skirti tarnybinėje komandiruotėje sugedusio automobilio remontui.

31. Nors apeliantas teigia, kad banko pavedimą padarė 2018 m. spalio 23 d., o sąskaita už automobilio remontą išrašyta tik 2018 m. spalio 24 d., t. y. ieškovo teigimu, atsakovas 2018 m. spalio 23 d. dar negalėjo žinoti, kiek kainuos automobilio remontas, apeliacinės instancijos teismas vertina priešingai. Kaip minėta sąskaita už automobilio remontą išrašyta jos apmokėjimo metu, t. y. tiek sąskaitos išrašymo, tiek jos apmokėjimo laikas sutampa – 2018 m. spalio 24 d. 8.12 val. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent aplinkybė, kad sąskaita išrašyta ir apmokėta anksti ryte, manytina, automobilių remonto įmonei tik pradėjus darbą, patvirtina aplinkybę, kad atsakovas dieną prieš sąskaitos apmokėjimą ir suremontuoto automobilio atsiėmimą jau galėjo žinoti automobilio remonto kainą.

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos įrodymai nepatvirtina paskolos teisinių santykių tarp ginčo šalių egzistavimo, o, priešingai, įvertinus byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė daugiau tikėtiną išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovo paskolos teisiniai santykiai susiklostę nebuvo. Nors, apelianto teigimu, atsakovas turėjo finansinių įsipareigojimų ir jo banko sąskaitos išrašo duomenys patvirtina, kad jis kiekvieną mėnesį mokėjo paskolos ir palūkanų įmokas, taip pat pervesdavo pinigų kitiems fiziniams asmenims (apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sprendžiant pagal gavėjų pavardes, manytina, jog tai atsakovo šeimos nariai), tai niekaip nepagrindžia ieškovo teiginių, kad atsakovas prašė paskolos iš ieškovo. Priešingai, šie ieškovo teiginiai grįsti tik niekuo nepagrįstais spėjimais ir prielaidomis ir jokios bylos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti šiuos teiginius kaip tikėtinai pagrįstus.

33. Atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) ar kad jie iš viso nevertinti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Apeliantas apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jo manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė teisinių argumentų, sudarančių pagrindą naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepagrindžia teiginių, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl faktinių aplinkybių vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

34. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

36. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Atsakovas išlaidų atlyginimo neprašo, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.