Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Eduardo Maškevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2022 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 51 MGL dydžio baudos bausmė.

Pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 34 MGL (1 700 Eur) dydžio bauda, kuri turi būti sumokėta per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – 3 (trejus) metus.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertės – 5 360 Eur – išieškojimas valstybės nuosavybėn.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. K. nuteistas už tai, kad 2022 m. birželio 19 d., apie 1.55 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, t. y. alkoholio kiekio matavimo prietaisu jam nustatytas 1,66 promilių neblaivumas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

2.2. Abiem atvejais, t. y. tiek teismui taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis, jokių abejonių nekeliančiomis aplinkybėmis. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi vien tik ta faktine aplinkybe, kad ,,A. K. charakterizuojanti medžiaga neduoda pagrindo daryti išvadą, kad padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų“. Nagrinėjamoje byloje egzistuoja abi iš būtinųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – visiškas prisipažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra keliami įrodymų vertinimo, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo ir nuteistojo kaltės klausimai, tačiau prašoma A. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nei dėl veikos kvalifikavimo, nei dėl A. K. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nepasisako. Teisėjų kolegija nutartyje aptaria būtent esminį apeliacinio skundo klausimą, t. y., ar nuteistajam A. K. gali būti taikomas laidavimo institutas ir jis gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Taip pat šiame procesiniame sprendime pasisakoma dėl galimybės sutrumpinti uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) terminą ir tinkamo konfiskuotino turto vertės nustatymo.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis)

7. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016).

7.1. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su išvada, jog nagrinėjamojoje byloje yra visos sąlygos, būtinos norint taikyti BK 40 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą. A. K. padaryta nusikalstama veika yra baigtas nesunkus nusikaltimas. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, jog A. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. A. K. padarytu nusikaltimu sukėlė pavojų ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei bei turtui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors dėl padaryto nusikaltimo nekilo jokių pasekmių, tačiau neigiami padariniai nekilo tik laimingo atsitiktinumo dėka, o ne todėl, kad savo aktyviais veiksmais A. K. būtų užkirtęs jiems kelią. Taigi tam tikri nuteistojo asmenybę charakterizuojantys bylos duomenys neleidžia teismui sutikti su jo atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

7.2. A. K. nėra teistas (t. 1, b. l. 68-70), tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu jis turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, be to, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad A. K. per dvejus metus penkis kartus baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, o 2021 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu buvo nubaustas už automobilio vairavimą esant neblaiviam ir eismo įvykio sukėlimą (t. 1, b. l. 72-75). Visiškai nepagrįstas ir absurdiškas yra apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. K. nusikalstamą veiką padarė praėjus devyniems mėnesiams nuo administracinio nusižengimo, kuomet vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Bylos rašytinėje medžiagoje esantys objektyvūs duomenys visiškai patvirtina šią pirmosios instancijos teismo išvadą ir neleidžia ja abejoti: kartu su (duomenys neskelbtini) atsiliepimu pateiktas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) 2021 m. rugpjūčio 2 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog A. K. 2021 m. liepos 18 d. vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas pirmu tikrinimu 0,61, o antru – 0,51 promilės neblaivumas, ir sukėlė eismo įvykį. Taigi apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo išvadų deklaratyvumo yra visiškai nepagrįsti ir vertintini kaip nuteistojo gynybinė versija. Anksčiau aptartos aplinkybės rodo, kad nuteistasis nėra linkęs daryti nusikalstamas veikas, tačiau šis nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, o greičiau A. K. pasirinkto gyvenimo būdo nuosekli pasekmė.

7.3. Nuteistajam yra būdingas nenoras laikytis įstatymų ir polinkis daryti priešingus teisei veiksmus, kadangi administracinius nusižengimus A. K. daro sistemingai, net po keletą kartų per metus. Taigi akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nuteistojo asmenybę įvertino tinkamai, t. y. paskyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą, o jos dydį, atsižvelgdamas į tai, kad yra viena A. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, parinko itin artimą minimaliam (tik 1 MGL viršijantį minimalų). Vis dėlto būtina atsižvelgti ir į labai reikšmingą aplinkybę, jog A. K. veiksmai, kuriais jis pažeidžia Kelių eismo taisykles, vis sunkėja, t. y. teisės pažeidimai darosi vis sunkesni. Nuteistasis nuo greičio viršijimo ir transporto priemonės neapdraudimo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu perėjo prie vairavimo, esant neblaiviam, už kurį nagrinėjamu atveju taikoma jau net ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė. Tai rodo, kad A. K. teisei priešingi veiksmai progresuoja neigiama linkme ir darosi vis pavojingesni. Visos aptartos aplinkybės formuoja teismo nuomonę apie nuteistojo A. K. asmenybę, kad paskirtos nuobaudos už ankstesnius teisės pažeidimus jam neturėjo jokios teigiamos įtakos, nuteistasis nekeičia savo gyvenimo būdo, nesistengia gyventi socialiai teisingai, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius duomenis, negali padaryti išvados, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog A. K. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų teisės pažeidimų, įskaitant ir nusikalstamų veikų.

7.4. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, jog kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie baudžiamajame įstatyme numatyti laidavimo instituto taikymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas aiškus kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445-489/2016). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad šioje byloje žalos atlyginimo klausimas nėra aktualus, kadangi nekonstatuota, jog savo neteisėtais veiksmais A. K. padarė žalą, kurią pirmosios instancijos teismo būtų buvęs įpareigotas atlyginti. Taigi nagrinėjamu atveju nereikia nustatyti, kad A. K. bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti.

7.5. Vien tos aplinkybės, kad asmuo pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nesudaro pagrindo asmens atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. šių aplinkybių nustatymas yra būtinas, norint apskritai spręsti klausimą dėl laidavimo instituto taikymo, tačiau vien šių aplinkybių yra negana BK 40 straipsnio nuostatų taikymui konkrečioje byloje. Nuteisto asmens socialinės ir šeiminės aplinkybės taip pat savaime nėra pagrindas asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. vien tai, kad A. K. yra dirbantis ir turi šeimą, kurią išlaiko, niekaip išimtinai jo asmenybės neapibūdina ir nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ateityje jis nebenusikals ir / ar kitaip nepažeis teisės normose numatytų draudimų, tuo labiau, kad visos šios aplinkybės egzistavo ir 2022 m. birželio 19 d., t. y. nusikaltimo padarymo metu, tačiau nesulaikė nuteistojo A. K. nuo nusikalstamos veikos padarymo.

7.6. Net jei būtų nustatyti visi kiti pagrindai, būtini BK 40 straipsnio taikymui, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog A. K. (duomenys neskelbtini) R. V. negali būti laikoma tinkama laiduotoja. Nors R. V., kaip (duomenys neskelbtini), su A. K. kartu (duomenys neskelbtini), augina (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini), tačiau anksčiau aptarti KET pažeidimai, kuriuos padarė A. K., padaryti (duomenys neskelbtini) R. V., be to, nusikalstamą veiką A. K. padarė, vairuodamas R. V. nuosavybės teise priklausantį automobilį (t. 1, b. l. 26). Teisiamojo posėdžio metu R. V. pripažino, kad A. K. veda netinkamą gyvenimo būdą, tačiau, jiems (duomenys neskelbtini), jai dar nepavyko padaryti teigiamos įtakos nuteistajam, kad šis laikytųsi įstatymų ir nebedarytų naujų pažeidimų. Taip pat iš R. V. Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, jog R. V. pati nėra drausminga vairuotoja, t. y. per penkerių metų laikotarpį administracine tvarka bausta devynis kartus už KET pažeidimus (t. 1, b. l. 121-126). Taigi matyti, jog anksčiau R. V. nei savo patarimais, nei savo pavyzdžiu ar kitokia teigiama įtaka nesulaikė nuteistojo A. K. nuo pažeidimų darymo, todėl nesama pagrindo daryti išvadą, kad R. V. galėtų ateityje ar apskritai gebėtų nuteistajam daryti teigiamą įtaką. Dėl (duomenys neskelbtini) R. V. galimybės būti A. K. laiduotoja jau pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir šiems argumentams apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria.

7.7. Apibendrindama visa tai, kas aptarta anksčiau, teisėjų kolegija nemano, kad nustatytos visos būtinosios A. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, todėl konstatuoja, kad BK 40 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti taikomos. Papildomai pasisakytina, kad vien ta aplinkybė, jog asmuo dėl jam paskirtos bausmės atlikimo gali patirti papildomų praradimų ir sunkumų, savaime nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Asmenys apie jiems gresiančias pasekmes už neteisėtus veiksmus yra informuoti, kadangi baudžiamajame įstatyme yra aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir už jų atlikimą numatytos bausmės. A. K. suprato, kad neteisėtas elgesys gali sukelti neigiamas pasekmes, tačiau tai nesulaikė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo, todėl dabar jis turi prisiimti įstatymo numatytą atsakomybę, net jei tai ir nulemtų atitinkamus asmeninio pobūdžio praradimus ar nepatogumus.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – termino sutrumpinimo (BK 68 straipsnis)

8. Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu neginčija jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – taikymo pagrįstumo, tačiau mano, kad 3 (trejų) metų uždraudimo naudotis specialiąja teise terminas yra per griežtas ir prašo jį sušvelninti iki artimesnio minimaliai ribai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, A. K. paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – 3 (trejų) metų laikotarpiui, baudžiamojo įstatymo nepažeidė.

8.1. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal minėto straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 (vienerių) iki 5 (penkių) metų. Taigi, tiek baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – skyrimas, tiek ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas yra teismo prerogatyva. Skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis, taip pat humaniškumo, teisėtumo bei proporcingumo principus. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso, o kartu ir kaltininkui skiriamos bausmės sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).

8.2. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad A. K. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo padaryto KET pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad A. K. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo automobilį, būdamas neblaivus. Individualizuojant A. K. atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką bei parenkant aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek aukštesniosios instancijos teismai atsižvelgia į tai, kad buvo padarytas tyčinis nusikaltimas, veika padaryta esant neblaiviam, neatsakingai ir pavojingai elgiantis su padidinto pavojaus šaltiniu – automobiliu, į tai, kad nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pastebėtina ir tai, kad iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, jog nuteistasis per 2 (dvejus) metus administracine tvarka baustas išskirtinai tik už KET pažeidimus, be to, už paskutinio administracinio nusižengimo padarymą jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones 24 mėnesių laikotarpiui, t. y. nusikalstamą veiką A. K. padarė, net tik būdamas neblaivumas, bet apskritai neturėdamas teisės vairuoti kelių transporto priemones. Kartu pažymėtina, kad maksimalus baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas yra 5 (penki) metai, todėl apeliantui A. K. paskirtą uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą bei pažeidžiantį BK 68 straipsnio nuostatas nėra jokio pagrindo.

8.3. Pažymėtina, kad šios rūšies baudžiamojo poveikio priemonės taikymas už transporto eismo saugumą pažeidžiančias nusikalstamas veikas yra viena efektyviausių prevencinių priemonių. Kaip jau minėta, aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nustatė 3 (trejų) metų uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą, kuris atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kad bausmės (baudžiamojo poveikio priemonės), skiriamos už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius administracinius nusižengimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85/2010). Juo labiau, jog jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti nuteistojo A. K. atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones jo prašomam trumpesniam laikotarpiui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, o tokių argumentų nenurodė ir pats nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde, t. y. savo prašymo apskritai nemotyvavo. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas, spręsdamas neskirti A. K. BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo poveikio priemonės termino minimumo, įstatymo nepažeidė ir paskyrė proporcingą bei padarytą nusikalstamą veiką atitinkančią baudžiamojo poveikio priemonę, todėl objektyvaus pagrindo trumpinti nustatyto jos termino nėra.

Dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo pagrįstumo (BK 72 straipsnio 5 dalis)

9. Apeliaciniame skunde be prašymo nutraukti bylą pagal laidavimą taip pat yra nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamojo poveikio priemonę – konfiskuotino turto vertės išieškojimą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 72 straipsniu, nusprendė valstybės nuosavybėn išieškoti automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 5 360 Eur. Konfiskuotino turto vertė yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, kuri nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo taisykles. Remiantis teismų praktika, bylose, kuriose sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-222/2019, 2K-100-648/2019). Pagal VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ duomenis vidutinė transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) metų gamybos, vertė yra 5 360 Eur (t. 1, b. l. 43).

9.1. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ vertina vidutines transporto priemonių rinkos vertes, tai nėra konkretaus automobilio vertinimas. Jų įmonė, skaičiuodama vidutinę vertę, laiko, kad vertinamas automobilis yra techniškai tvarkingas ir neturintis jokių nei techninių, nei kosmetinių nusidėvėjimų. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pažymoje nurodyta vidutinė analogiško automobilio kaina nebūtinai yra tokia pati, kiek realiai vertas automobilis, kurį nusikalstamos veikos padarymo metu vairavo A. K., tačiau kartu su apeliaciniu skundu nebuvo pateikta jokia kilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje būtų nustatyta lengvojo automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), individuali vertė, tik išreikštas prašymas sumažinti išieškotiną konfiskuotino turto vertę. R. V. apklausos metu nurodė, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso jai. Ji automobilį nusipirko (duomenys neskelbtini), sumokėjo apie 2 000 Eur, po to jį nemažai remontavo, todėl iš viso išleido apie 6 000 Eur. Kadangi per (duomenys neskelbtini) laiko automobilis nusidėvėjo, šiuo metu automobilio vertė yra 4 000 Eur (t. 1, b. l. 31-36). Vis dėlto rašytinėje bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų šiuos liudytojos R. V. teiginius dėl tikslios automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertės.

9.2. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-72-489/2020). Teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens išieškoma visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-50-303/2020). Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas tokiais atvejais pirmiausia vertina šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi, priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-79-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-86-895/2019, 2K-50-303/2020, 2K-250-976/2020). Atsižvelgiant į tai, kad A. K. nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, transporto priemonės konfiskavimo taikymas yra privalomas, o kadangi nagrinėjamu atveju automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ne jam, privaloma taikyti transporto priemonės vertės išieškojimą. Prašymas išieškoti mažesnę transporto priemonės vertę, t. y. 2 500 Eur, A. K. nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ar kita rašytine medžiaga, kurie pagrįstų itin blogą finansinę nuteistojo padėtį ar faktą, jog šis finansinis įpareigojimas nuteistajam yra nepakeliama našta, todėl nėra pagrindo atitinkamą prašymą tenkinti.

10. Apeliaciniame skundu nuteistasis A. K. taip pat prašo konfiskuotinos transporto priemonės vertės išieškojimą (mokėjimus) išdėstyti per 24 mėnesių laikotarpį. Apygardos teismas pažymi, jog BPK nenumato galimybės išdėstyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos mokėjimo ar nustatyti mokėjimo terminą. To nenumato ir Bausmių vykdymo kodeksas. Įsiteisėjus nuosprendžiui, ši baudžiamojo poveikio priemonė vykdoma priverstinai, pateikiant ją vykdyti antstoliui (BPK 342 straipsnio 4 dalies 7 punktas). Pagal BPK 357 straipsnio 6 dalį, BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytu atveju teismui nusprendus išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio nuorašą, <...> vykdomąjį raštą išsiunčia nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui. A. K. neturint galimybės iš karto sumokėti visos iš jo priteistos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, jis galės kreiptis į antstolio kontorą dėl skolos mokėjimo išdėstymo bei grafiko sudarymo vykdomojoje byloje. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog A. K. teismui nepateikė apskritai jokių duomenų apie savo finansinę padėtį, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad asmuo neturės jokių galimybių iš karto sumokėti visos išieškotinos sumos, t. y. konfiskuotino turto vertės. Taigi konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir konfiskuotinos automobilio vertės sumokėjimą išdėstyti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.