- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-20
- Bylos Nr.
- e2A-72-186/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00333-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- Švenčionių rajono savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
- 2.1.5.1Ieškinio senaties terminai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Švenčionių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atsakovei Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 677 288,36 Lt, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, kad Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-197 panaikinus trečiojo asmens AB banko SNORAS (toliau – Bankas) banko veiklos licenciją ir Vilniaus apygardos teismui 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlus Bankui bankroto bylą, įvyko draudžiamasis įvykis pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 2 dalį. Dėl to ieškovei atsirado pareiga išmokėti draudimo išmokas buvusiems Banko indėlininkams (IĮIDĮ 18 str. 2 p.). Ieškovė, gavusi iš Banko duomenis, per IĮIDĮ nustatytą 20 darbo dienų terminą išmokėjo, be kita ko, atsakovei ir jos filialams draudimo išmokas: Švenčionių rajono savivaldybės administracijai – 345 280 Lt; Strūnaičio seniūnijai – 6 224,15 Lt; Svirkų seniūnijai – 7 506,52 Lt; Švenčionių seniūnijai – 2 118,41 Lt; Sarių seniūnijai – 1 635,01 Lt; Pabradės seniūnijai – 2 905,84 Lt; Magūnų seniūnijai – 442,84 Lt; Pabradės miesto seniūnijai – 8 711,31 Lt; Švenčionių miesto seniūnijai – 846,93 Lt; Kaltanėnų seniūnijai – 2 326,54 Lt; Švenčionėlių seniūnijai – 577,54 Lt; Cirkliškio seniūnijai – 57,33 Lt; Švenčionėlių miesto seniūnijai – 680,62 Lt; Švietimo skyriui – 283 930,36 Lt; Socialinės paramos skyriui – 345 280 Lt; Vietinio ūkio skyriui – 40 Lt; Kultūros skyriui – 13 994,36 Lt; Labanoro seniūnijai – 7,47 Lt; Adutiškio seniūnijai – 3,18 Lt. Ieškovė, be kita ko, dėl to, kad Banko draudžiamasis įvykis buvo precedento neturintis įvykis Lietuvoje (draudimo išmokų gavėjų skaičius siekė apie 400 000) bei IĮIDĮ imperatyviai nustato maksimalų 20 darbo dienų terminą (su galimybe, esant tam tikroms sąlygoms, pratęsti šį terminą dar 10 darbo dienų) draudimo išmokoms išmokėti, per laikotarpį nuo draudžiamojo įvykio dienos iki draudimo išmokų išmokėjimo neatliko išsamaus ir detalaus draudėjo pateiktų duomenų tikrumo ir teisingumo patikrinimo, siekiant išsiaiškinti, ar nei vienas iš ieškovei Banko pateiktų subjektų nėra juridinis asmuo ir jo filialas. Iš IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalyje pateikto indėlininko apibrėžimo akivaizdu, kad juridinio asmens struktūriniai padaliniai (konkrečiu atveju – atsakovės filialai) nėra indėlininkai IĮIDĮ prasme ir negali gauti indėlių draudimo išmokų kaip savarankiški indėlių draudimo išmokos gavėjai. Juridinių asmenų registro pateiktame išraše atsakovės filialai, kurie yra gavę ginčijamas indėlių draudimo išmokas, ir yra expressis verbis įvardijami kaip filialai. Dėl to filialo ar atstovybės lėšos turi būti laikomos jį įsteigusio juridinio asmens lėšomis IĮIDĮ prasme. Taigi juridiniam asmeniui bei jo filialui ir (ar) atstovybei išmokėtina bendra draudimo išmokos suma neturi viršyti maksimalios 100 000 Eur atitinkančios sumos litais (IĮIDĮ 9 str. 3 d. 2 p.). Banko informacinėje sistemoje juridiniai asmenys ir jų filialai buvo identifikuojami tik pagal Juridinių asmenų registro suteiktus kodus, todėl Bankas, teikdamas ieškovei duomenis apie indėlininkus, be atsakovės į indėlininkų sąrašą įtraukė ir atsakovės filialus. Tokiu būdu atsakovė gavo ne maksimalią įstatyme numatytą indėlių draudimo išmoką (100 000 Eur arba 345 280 Lt), o 677 288,36 Lt didesnę sumą. Ieškovė 2013 m. lapkričio 21 d. raštu kreipėsi į atsakovę su reikalavimu grąžinti nepagrįstai gautas indėlių draudimo išmokas pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalį, tačiau atsakovė atsisakė grąžinti be pagrindo gautas lėšas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės Švenčionių rajono savivaldybės administracijos ieškovės valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai 196 156,27 Eur (677 288,36 Lt) piniginę sumą ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo (2014-02-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 214,65 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovo pagalba.
Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovė minėtas pinigines sumas išmokėjo ne tik atsakovei, bet ir atsakovės struktūriniams padaliniams, kurie pagal IĮIDĮ prasmę neturi teisės gauti indėlių draudimo išmokų iš ieškovės, kaip savarankiški indėlių draudimo išmokos gavėjai, todėl yra pagrindas teigti, jog atsakovė gavo ne maksimalią IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punkto indėlių draudimo išmoką – 100 000 Eur, o 677 288,36 Lt didesnę sumą. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė be pagrindo gavusi didesnę nei maksimali indėlių draudimo išmoką, privalo ją grąžinti ieškovei (CK 6.237 str. 1 d.). Pasak teismo, indėlių draudimo išmokas gali gauti tik indėlių draudėjo, kuriam įvyko draudžiamasis įvykis, indėlininkais buvę fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys ir ne didesnes nei 100 000 Eur atitinkančios sumos litais. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindai išvadai, jog tarp šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kai prašomos priteisti sumos nėra indėlio draudimo objektas, ir tokiu atveju nėra pagrindo taikyti sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, o taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.). Tarp šalių nekilo ginčo, jog prašomos priteisti piniginės sumos buvo išmokėtos per IĮIDĮ nustatytą 20 darbo dienų terminą, o ieškinys teismui pateiktas 2014 m. vasario 12 d., t. y. šiuo atveju dešimties metų ieškinio senaties terminas akivaizdžiai nėra praleistas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė Švenčionių rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo teisiniai santykiai nepatenka į draudimo teisinių santykių reguliuojamą sritį. Jokia teisės norma nenustato, kad ieškovei bei jos teisinei padėčiai nėra taikomas CK nustatytas draudimo instituto teisinis reguliavimas. Priešingai, gramatinis (lingvistinis), sisteminis ir teleologinis teisės aiškinimo metodai patvirtina, kad IĮIDĮ specialiai reguliuojami indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo materialiniai teisiniai santykiai yra draudimo teisiniai santykiai, kuriuos bendrai reguliuoja CK. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taip pat patvirtina, kad reikalavimas dėl permokėtos ar nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo turi būti kvalifikuojamas kaip iš draudimo teisinių santykių atsirandantis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2013). Įstatymų leidėjas IĮIDĮ 10 straipsnio 7 dalyje expressis verbis patvirtino, kad reikalavimas dėl permokėtos ar nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo yra atsirandantis iš draudimo teisinių santykių ir negali būti kvalifikuojamas pagal nepagrįsto praturtėjimo institutą sudarančias teisės normas. Todėl ieškinys negalėjo būti tenkinamas CK 6.237 straipsnio pagrindu.
2. Pagal Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos VĮ Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 (toliau – Tvarka), 18 punktą, draudimo įmonė turi teisę patikrinti draudėjo, kuriam yra įvykęs draudiminis įvykis, pateiktus duomenis. Ieškovė, kuriai taikytini padidinti atidumo, rūpestingumo ir apdairumo standartai, privalėjo įsitikinti savo atliekamų veiksmų pagrįstumu iki draudimo išmokų išmokėjimo arba bent per protingą terminą nuo išmokėjimo fakto. Šiuo atveju ieškinys pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kas neatitinka draudimo įmonės veiklos profesionalumo standartų. Ieškovė nenurodė jokių pagrįstų aplinkybių, kurios patvirtintų, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje buvo praleistas dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių.
3. Tvarkos 19 punkte numatyta, kad už duomenų, perduodamų draudimo įmonei, tikrumą bei pateikimą laiku atsako draudėjas, t. y. trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS. Ieškovė nurodo, kad draudimo išmokas išmokėjo dėl to, kad tokius duomenis jai pateikė draudėjas. Todėl akivaizdu, kad visos pretenzijos ir reikalavimai dėl ieškovės nuomone netinkamai sumokėtų draudimo išmokų turėtų būti nukreipiamos būtent į trečiąjį asmenį ir / ar prisiimamos savo paties rizikai.
4. Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas šioje byloje reikštų, kad pareiga grąžinti ieškovei jos reikalaujamą sumą yra perėjusi asmenims, kuriems tokios lėšos buvo perduotos įgyvendinant viešuosius tikslus, inter alia, socialines išmokas (pašalpas) gavusiems asmenims (CK 6.239 str.). Tuo atveju, jeigu ieškovės reikalavimui vis dėlto būtų taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas, ieškovės išmokėtos draudimo išmokos atitiktų CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygas ir apskritai negalėtų būti išreikalautos.
5. Draudėjas (šiuo atveju – trečiasis asmuo), vadovaudamasis IĮIDĮ ir kitų teisės aktų nuostatomis, turėjo mokėti draudimo įmokas, skaičiuojamas nuo šioje byloje aptariamų indėlininkų sąskaitose, atidarytose pagal banko indėlio ir (arba) banko sąskaitos sutartis, esančių pinigų litais. Tai reiškia, kad kiekvieno ginčo subjekto (atsakovės ir kitų subjektų, gavusių draudimo išmokas) indėliai litais ir užsienio valiuta (draudimo objektas – IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalis) buvo atskirai ir savarankiškai apdrausti, o trečiasis asmuo mokėjo reikiamas draudimo įmokas ieškovei nuo kiekvieno subjekto draudimo objekto, dėl ko atsakovei ir kitiems subjektams buvo pagrįstai ir teisėtai išmokėtos savarankiškos draudimo išmokos pagal IĮIDĮ nuostatas. Priešinga išvada reikštų nelogiškos, nesąžiningos ir neteisingos situacijos įteisinimą, kuomet trečiojo asmens mokamos savanoriškos draudimo įmokos nuo kiekvieno ginčo subjekto draudimo objekto ir taip yra surenkami pinigai ieškovei, tačiau draudimo išmokos išmokamos tik vienam subjektui. Nei ieškovė, nei trečiasis asmuo neįvykdė teismo įpareigojimo pateikti duomenis, ar iš tiesų kiekvieno ginčo subjekto indėliai buvo atskirai ir savarankiškai apdrausti, o trečiasis asmuo mokėjo reikiamas įmokas ieškovei nuo kiekvieno subjekto draudimo objekto.
Atsiliepimas
Ieškovė VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
1. IĮIDĮ yra specialus įstatymas, kuris turi prioritetą prieš kitus bendrai draudimo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus – Draudimo įstatymą, CK. Įstatymų leidėjas įstatymu įtvirtino privalomą indėlių ir įsipareigojimų draudimą bei pavedė indėlių ir investicijų draudimą vykdyti tik vienai valstybės įsteigtai draudimo įmonei – VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“. Tuo siekiama apsaugoti viešajį interesą, užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų rinka bei finansinėmis institucijomis. Todėl ieškovės vykdoma veikla negali būti sutapatinama su įprastais draudimo teisiniais santykiais. Apeliantės nurodomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, nes minimose bylose kalbama apie įprastus draudimo teisinius santykius, kuriems taikomas Draudimo įstatymas, o ne apie specifinius draudimo santykius, kuriuos reglamentuoja IĮIDĮ.
2. Atsakovei, kaip juridiniam asmeniui, Banko draudiminio įvykio atveju buvo išmokėta 1 022 568,36 Lt dydžio suma. Tačiau pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punktą atsakovei turėjo būti išmokėta ne didesnė kaip 100 000 Eur indėlio draudimo išmoka. Todėl 100 000 Eur viršijanti pinigų suma nelaikytina draudimo objektu ir turi būti grąžinta į Indėlių draudimo fondą, šios sumos (677 288,36 Lt) susigrąžinimo atveju netaikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Tai patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika iš esmės analogiškose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje nr. e2A-184-370/2015; 2015 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-165-516/2014).
3. Atsakovė nepagrįstai praturtėjo dėl ieškovės veiksmų. Atsakovė yra juridinis asmuo, kurį sudaro juridinio asmens struktūriniai padaliniai (konkrečiu atveju – atsakovės filialai). Juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo (CK 2.53 str. 2 d.). Įstatymų leidėjas nėra numatęs jokių išimčių, susijusių su tuo, kad draudimo išmoką galėtų gauti ne tik fizinis ar juridinis asmuo, bet ir juridinio asmens filialas, taip pat nėra numatyta išimčių, susijusių su viešaisiais juridiniais asmenimis ir jų filialais. Filialo ar atstovybės lėšos turi būti laikomos jį įsteigusio juridinio asmens lėšomis IĮIDĮ prasme. Jeigu juridinio asmens ir jo įsteigto filialo ir (ar) atstovybės pinigai banke laikomi atskirai, tokiu atveju draudimo išmokos suma turi būti apskaičiuojama sumuojant tiek juridinio asmens, tiek jo įsteigtų filialų ir (ar) atstovybių banke laikytas pinigų sumas bei kitus pinigus, į kuriuos jie kartu turi reikalavimo teises. Vadovaudamasi Banko pateiktais duomenimis apie Švenčionių rajono savivaldybės administraciją bei atskirus jos administracinius padalinius bei jiems neva priklausančias indėlių draudimo išmokas, ieškovė išmokėjo atsakovei 677 288,36 Lt didesnę indėlių draudimo išmoką negu jai iš tikrųjų priklausė pagal IĮIDĮ. Ši suma turėjo likti Indėlių draudimo fonde, kurį administruoja ieškovė. Tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovės nepagrįsto praturtėjimo yra priežastinis ryšys. 677 288,36 Lt dydžio sumos išmokėjimui nėra ir nebuvo jokio teisinio pagrindo – nei įstatymo, nei sutarties. Atsakovė buvo ne kartą paraginta grąžinti nepagrįstai gautą indėlio draudimo išmoką, tačiau jos iki šiol nėra grąžinusi. Pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalį bei Tvarkos 23 punktą draudimo išmokos turėjo būti išmokamos per ypatingai trumpą laiką. Ieškovė neatsako už Banko pateikiamų duomenų apie indėlininkus bei jiems priklausančius indėlius teisingumą (IĮIDĮ 10 str. 7 d., Tvarkos 19 p.). Taigi ieškovė šiuo konkrečiu atveju mokėdama draudimo išmoką pagal draudėjo pateiktus duomenis, neperėmė rizikos dėl atsakovei nepagrįstai išmokėtos 677 288,36 Lt indėlio draudimo išmokos. Ieškovė neturi jokių galimybių nepagrįstai atsakovei išmokėtą indėlių draudimo išmoką susigrąžinti iš atsakovės kitais civilinių teisių gynybos būdais. Šios aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių susiklostę santykiai atitinka visas CK 6.237 straipsnyje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodytas nepagrįsto praturtėjimo sąlygas.
4. IĮIDĮ nesieja draudimo įmokų mokėjimo bazės (visi indėliai) bei įmokų ar nemokėjimo su IĮIDĮ 9 straipsnyje išdėstytų apribojimų dėl maksimalios draudimo išmokos taikymu. Indėlių draudimo įmokos mokamos nuo visų indėlių sumos, o maksimali indėlių draudimo išmoka vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui yra 100 000 Eur.
Trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
1. Apeliantė klaidingai aiškina nuostatą dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normų netaikymo tuo atveju, jeigu asmuo praturtėja arba gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį. Nepagrįstu praturtėjimu be teisinio pagrindo laikomas ne tik atvejis, kai absoliučiai nėra teisinio pagrindo ir, nepaisant to, asmuo nepagrįstai, nesąžiningai gauna tiesioginės turtinės naudos, bet ir toks atvejis, kai asmuo turi teisinį pagrindą reikalauti ir gauti atitinkamą materialųjį turtą ar lėšas, tačiau jų gauna daugiau nei turėtų gauti pagal teisinį pagrindą. Tokiu atveju suma, gauta didesnė, negu ta, kuri priklauso pagal teisinį pagrindą, laikoma gauta be teisinio pagrindo, t. y. nepagrįstu, nesąžiningu praturtėjimu. Kadangi apeliantė iš esmės neginčija teismo išvados, kad juridinio asmens struktūriniai padaliniai pagal IĮIDĮ neturėjo teisės gauti indėlių draudimo išmokų iš ieškovės, kaip savarankiški indėlių draudimo išmokų gavėjai, konstatuotina, kad teismas teisingai kvalifikavo ginčo šalių materialinius teisinius santykius kaip kylančius iš nepagrįsto praturtėjimo.
2. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas taikytinas „klasikinio“ draudimo teisiniams santykiams, o ne specifiniam teisės institutui – indėlių ir įsipareigojimų investuotojams valstybės garantijų sistemai, kurį reglamentuoja specialusis teisės aktas, t. y. IĮIDĮ. Indėlių draudimo atveju jokia draudimo sutartis nėra sudaroma. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimas nėra įtrauktas į Lietuvos banko viešai skelbiamą privalomojo draudimo rūšių sąrašą. Skirtingai nei „klasikinio“ draudimo atveju, įvykus IĮIDĮ numatytam draudiminiam įvykiui draudimo išmokos absoliučiai visiems indėlininkams turi būti išmokėtos per ypatingai trumpą laiką – 20 darbo dienų, todėl akivaizdu, kad ieškovė neturi net teorinės galimybės įvertinti, ar visos draudimo išmokos yra mokamos pagrįstai.
3. Socialinių išmokų mokėjimas negali būti prilyginamas neatlygintiniam turto perdavimui trečiajam asmeniui, apie kurį kalbama CK 6.239 straipsnyje. Socialinė pašalpa nėra dovana jos gavėjui. Mokėdama socialines pašalpas, atsakovė vykdo įstatyminę prievolę šių pašalpų gavėjams, t. y. atsakovės kreditoriams.
4. Teismas įpareigojo ieškovę ir trečiąjį asmenį pateikti rašytinius įrodymus, kurie patvirtintų ir paaiškintų, kaip ir kokia tvarka buvo mokamos draudimo įmokos nuo atsakovės ir jos struktūrinių padalinių banko sąskaitose esančių piniginių lėšų pagal IĮIDĮ nuostatas. Vykdydamas šį įpareigojimą, trečiasis asmuo pateikė į bylą 2014 m. rugsėjo 3 d. paaiškinimą, kuriuo patvirtino, jog už visas atsakovės ir jos struktūrinių padalinių banko sąskaitose esančias pinigines lėšas Bankas mokėjo draudimo įmokas pagal IĮIDĮ, bei nurodė, kad tokie Banko veiksmai visiškai atitiko IĮIDĮ reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Apeliantė nesutinka su teismo atliktu ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimu, t. y. kad tarp šalių atsirado nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai (CK 6.237 str.). Pasak apeliantės, ieškovės reikalavimas kildinamas iš draudimo teisinių santykių, todėl šiuo atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Ieškovė savo veikloje vadovaujasi specialiu teisės aktu – IĮIDĮ. Šis įstatymas nustato indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, Lietuvos Respublikoje įsteigtuose užsienio bankų filialuose bei Centrinėje kredito unijoje ir kredito unijose draudimo tvarką ir šių indėlių draudimo išmokų dydį bei bankų, finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių, turinčių teisę teikti investicines paslaugas, taip pat bankų filialuose, užsienio finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių filialuose prisiimtų įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką ir draudimo išmokų dydį (IĮIDĮ 1 str. 1 d.). Draudimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas IĮIDĮ reglamentuojamiems santykiams, o CK 6.1018 straipsnyje nustatyta, kad CK LIII skyriaus „Draudimas“ taisyklės taikomos įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Tai, kad indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimas yra specifinė veikla, kuri negali būti prilyginama įprastinei draudimo veiklai, matyti ir iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimo byloje Nr. 2/2012-2/2012-9/2013, kuriame yra išaiškinta, kad „VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir pagal Draudimo įstatymą draudimo veiklą vykdančios įmonės priklauso skirtingoms asmenų kategorijoms; VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų: esminį šių asmenų kategorijų skirtumą lemia VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ vykdomos ūkinės veiklos pobūdis, jos reikšmė finansų sistemos stabilumui, inter alia dėl to, kad jos nemokumas gali sukelti asmenų nepasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais, o tai savo ruožtu gali turėti neigiamos įtakos finansų sistemai ir visam šalies ūkiui“.
Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovei sugrąžinti permokėtą draudimo išmoką, viršijančią IĮIDĮ nustatytą draudimo išmokos indėlininkui maksimalų dydį. Pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 7 dalį, asmuo, kuriam draudimo išmoka išmokėta neteisėtai arba per klaidą, privalo ją grąžinti draudimo įmonei. Atsižvelgiant į tai, kad įstatyme nėra numatyta atsakovės teisė gauti didesnę nei nustatyta maksimali draudimo išmoką, teisėjų kolegija sprendžia, kad toks ieškovės reikalavimas turi būti kildinamas būtent iš nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.237 str.). Apeliantės cituojama kasacinio teismo praktika, kad reikalavimas dėl permokėtos ar nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo turi būti kvalifikuojamas kaip iš draudimo teisinių santykių atsirandantis reikalavimas, šioje byloje nėra pagrindo vadovautis, kadangi apeliantės nurodytose bylose nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos (minėtose bylose, skirtingai nei šioje, reikalavimus reiškė privačios draudimo bendrovės, vadovaudamosi Draudimo įstatymu). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju taikytinas ne sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.). Ieškovė pareiškė ieškinį nepraleidusi bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino, todėl šiuo pagrindu atmesti ieškinį negalima.
Apeliantė laikosi pozicijos, kad kiekvieno ginčo subjekto indėliai buvo atskirai ir savarankiškai apdrausti, todėl atsakovei ir kitiems subjektams buvo pagrįstai išmokėtos atskiros draudimo išmokos. Tokiems argumentams teisėjų kolegija taip pat nepritaria.
Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį indėlininkas yra fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį įstatymą negali būti draudimo objektai. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas).
Vadovaujantis CK 2.53 straipsnio 1 dalimi, juridinio asmens filialas yra struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo. Juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau yra išaiškinta, kad toks reglamentavimas reiškia, kad filialas, kaip neturintis atskiro juridinio asmens statuso subjektas ir esantis struktūriniu juridinio asmens padaliniu, negali būti laikomas savarankišku indėlininku nuo juridinio asmens, kurio dalį ar visas funkcijas jis vykdo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-417-516/2015). Kadangi pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punktą, draudimo išmokos indėlininkams dydis yra 100 procentų indėlio iki 100 000 Eur atitinkančios sumos litais, konstatuotina, kad juridiniam asmeniui kartu su jo filialais (ar kitais struktūriniais padaliniais) bendrai negali būti išmokėta didesnė nei 100 000 Eur suma, nepriklausomai nuo to, ar filialai yra sudarę atskiras mokėjimo sąskaitų sutartis su banku, kokios yra banko vidinės taisyklės (filialai buvo apskaitomi banko sistemoje kaip atskiri klientai ar ne) ir ar draudimo įmokos buvo mokomos nuo visų juridinio asmens bei jo filialų turimų banke lėšų.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad apeliantei ir jos struktūriniams padaliniams (filialams) dėl draudiminio įvykio, t. y. Banko bankroto, bendrai buvo išmokėta 1 022 568,36 Lt (296 156,27 Eur) dydžio draudimo išmokų suma. Nustačius, kad apeliantei kaip juridiniam asmeniui (t. y. indėlininkui) buvo permokėta 677 288,36 Lt (196 156,27 Eur) draudimo išmokų, pastarajai atsirado pareiga grąžinti šią sumą ieškovei (IĮIDĮ 10 str. 7 d.). Kadangi apeliantė šios pareigos neįvykdė, teismas pagrįstai permokėtą draudimo išmokų sumą priteisė ieškovės naudai kaip be pagrindo gautas lėšas (CK 6.237 str. 1 d.).
Dėl apeliantės argumento, kad pareiga grąžinti ieškovei jos reikalaujamą sumą yra perėjusi tretiesiems asmenims, kuriems tokios lėšos buvo perduotos įgyvendinant viešuosius tikslus, teisėjų kolegija pažymi, kad socialinių išmokų mokėjimas ar kitoks lėšų panaudojimas savivaldybės funkcijoms vykdyti negali būti prilyginamas neatlygintiniam turto perdavimui trečiajam asmeniui CK 6.239 straipsnio prasme. Kaip teisingai nurodoma trečiojo asmens BAB banko SNORAS atsiliepime, mokėdama socialines pašalpas, atsakovė vykdo savo įstatyminę prievolę šių pašalpų gavėjams, t. y. atsakovės kreditoriams.
Nesutiktina ir su apeliantės argumentu, kad nagrinėjamu atveju draudimo išmoka iš jos negali būti išreikalauta dėl CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto apribojimo (negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad negalėjimo išreikalauti turto, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, sąlyga yra turtą perduodančio asmens suvokimas, kad jis neturi jokios pareigos tą daryti. Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008). Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, kad ieškovė sąmoningai, suprasdama, jog ji neturi pareigos mokėti nurodyto dydžio draudimo išmokas atsakovei, jas vis dėlto išmokėjo. Draudimo išmokos buvo išmokėtos vadovaujantis IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo (šiuo atveju Banko) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Kaip minėta, pagal to paties straipsnio 7 dalį, būtent draudėjai atsako už draudimo įmonei pateiktų duomenų, reikalingų draudimo išmokoms apskaičiuoti, teisingumą. Remiantis Tvarkos 18 punktu, draudimo įmonė (ieškovė) turi teisę (o ne pareigą) patikrinti draudėjo, kuriam yra įvykęs draudžiamasis įvykis, pateiktus duomenis. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė per IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 darbo dienų terminą išmokėjo atsakovei ir jos filialams pagal Banko pateiktus duomenis apskaičiuotas draudimo išmokas, o vėliau, patikrinusi šiuos duomenis, nustatė draudimo išmokų permoką. Ta aplinkybė, kad Bankas kaip draudėjas, būdamas atsakingas už duomenų, perduodamų draudimo įmonei, tikrumą bei pateikimą laiku (IĮIDĮ 10 str. 7 d., Tvarkos 19 p.), pateikdamas duomenis ieškovei, atsakovės filialus nurodė kaip atskirus indėlininkus, neatleidžia apeliantės nuo pareigos grąžinti nepagrįstai gautą draudimo išmokų dalį, kadangi įstatymų netinkamas taikymas, nežinojimas ar elementarus suklydimas savaime nepanaikina įstatymo normos galiojimo ir privalomumo kiekvienam asmeniui. Priešingu teisės aktų aiškinimu būtų paneigti teisinės valstybės principai, inter alia asmenų lygiateisiškumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-417-516/2015).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.