Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-969-210/2014 pagal ieškovo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Respublikinei Šiaulių ligoninei (tretieji asmenys –bankrutavusi akcinė bendrovė bankas Snoras ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija) dėl be pagrindo atsakovui išmokėtų ir jo gautų indėlių draudimo lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokos gavimo pagrįstumo ir teisėtumo bei pareigos ją grąžinti egzistavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas pažymėjo, kad kadangi atsakovas turėjo teisę gauti 100 000 Eur maksimalią indėlių draudimo išmoką, tačiau jam ir filialams buvo išmokėta didesnė suma, kurios pagal įstatymą atsakovas gauti negalėjo, ieškovas pagrįstai savo reikalavimą kildina iš nepagrįsto praturtėjimo teisinių santykių. Teismas taip pat nurodė, kad įvertinus visumą aplinkybių, ieškovo ir atsakovo turtinę ir finansinę padėtį, jų, kaip subjektų teikiančių viešąsias paslaugas interesų pusiausvyrą, sprendimo įvykdymo išdėstymas per 60 mėnesių būtų neproporcingai didelis, todėl jo įvykdymo terminas nustatytinas per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos 1994 m. gegužės 30 d. direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Direktyva) ir ją įgyvendinančio įstatymo nuostatas, indėlininkais laikytini: pirma, oficialūs sąskaitos turėtojai, antra, kiti identifikuoti asmenys – faktiniai lėšų, laikomų sąskaitoje, bendraturčiai, turintys prieigą prie sąskaitos, įskaitant sutuoktinius. Teismas konstatuodamas, kad Psichiatrijos ligoninė bei Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė negalėjo būti pripažįstamos indėlininkais IĮIDĮ prasme, neįvertino aplinkybių, kas buvo oficialiais šių ligoninių mokėjimo sąskaitų turėtojais ir ar apeliantas turėjo prieigą prie šių sąskaitų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6 knygos IV dalies XLVI skyriuje nėra nustatyta, kad banko klientas (sąskaitos savininkas) turi turėti juridinio asmens statusą. Savo ruožtu Psichiatrijos ligoninė, Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė bei apeliantas buvo sudarę su banku atskiras mokėjimo sąskaitų sutartis ir buvo atskiri banko klientai. Apeliantui nesuteikiama teisė disponuoti Psichiatrijos ligoninės ar Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninės lėšomis jų sąskaitose. Visose sutartyse nurodyta, kad sąskaitoje esančios lėšos įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiamos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Psichiatrijos ligoninė bei Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė nebuvo informuotos, kad jos nebus laikomos indėlininkais. Priešingai, banko Snoras apskaitoje visos trys ligoninės buvo apskaitomos kaip trys atskiri klientai, nuo jų indėlių buvo mokamos draudimo įmokos. Bankas, pateikdamas duomenis ieškovui, nurodė, kad visos trys ligoninės yra atskiri indėlininkai.Tiek Psichiatrijos ligoninė, tiek ir Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė iki 2010 m. birželio 18 d. reorganizacijos veikė kaip atskiri juridiniai asmenys. Tačiau ir po reorganizavimo abu filialai išlaikė visišką ūkinį ir finansinį nepriklausomumą, praktiškai veikė kaip atskiri ūkio subjektai, galintys savarankiškai įgyti turtines teises. Apelianto įsitikinimu, IĮIDĮ 2 straipsnio 7 punkte esantis apibrėžimas turėtų būti laikomas teisės spraga, nes pagal CK nuostatas bankai savarankiškas sutartis sudarinėja ne tik su fiziniais ar juridiniais asmenimis, bet ir su juridinių asmenų filialais. Taigi įstatyme tiesiog praleista atskira ūkinės veiklos forma – juridinio asmens filialas. Apeliantas niekada nebuvo oficialiu minėtų ligoninių sąskaitų turėtoju ir todėl negali būti laikomas indėlininku dėl jų sąskaitose esančių lėšų.Atskirų ligoninių, turėjusių filialo statusą, priskyrimas indėlininkas IĮIDĮ prasme atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Priešingu atveju liktų neaišku, kodėl savarankišką veiklą vykdančių, bet neturinčių juridinio asmens statuso ūkio subjektų banke laikomos lėšos nėra draudžiamos, nors nuo šių lėšų mokamos draudimo įmokos.Nagrinėjamu atveju visos trys ligoninės draudimo išmokas gavo pagal įstatymą, buvus atskiriems sutartiniams santykiams su banku, todėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas šiuo atveju negali būti taikomas.

Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį juridinio asmens struktūriniai padaliniai nėra laikomi indėlininkais, kadangi filialo lėšos turi būti laikomos jį įsteigusio juridinio asmens lėšomis IĮIDĮ prasme. Juridiniam asmeniui bei jo filialui (filialams) išmokėtina bendra draudimo išmokos suma neturi viršyti maksimalios 100 000 Eur sumos litais. Aplinkybę, kad skaičiuojant indėlių draudimo išmoką juridiniam asmeniui, turi būti sumuojami visi tam indėlininkui (taigi ir jo struktūriniams padaliniams) priklausantys pinigai, patvirtina ir Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos 16 punktas. Be to, Direktyvos preambulėje nurodoma, kad turi būti išlaikytas suderinto minimalaus dydžio vienam indėlininkui, o ne vienam indėliui, principas.Tiek mokėjimo sąskaitų sudarymo metu, tiek draudimo išmokų išmokėjimo momentu Psichiatrijos ligoninė bei Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė buvo atsakovo filialai, o ne savarankiški ūkio subjektai. Aplinkybės, kurios buvo iki reorganizavimo, nesudaro pagrindo tenkinti skundo.Teismas teisingai konstatavo, kad bankas Snoras nepagrįstai perdavė ieškovui duomenis apie visas tris ligonines, kaip apie savarankiškus indėlininkus, o ieškovas, remdamasis banko pateikta informacija, išmokėjo pinigus tiek apeliantui, tiek jo filialams. Banko Snoro veiklos moratoriumas ir bankrotas buvo beprecedentis įvykis indėlių draudimo sistemoje. Tikrinti ar kvestionuoti banko pateiktus duomenis per trumpą išmokų išmokėjimo laikotarpį ieškovas neturėjo nei galimybės, nei pareigos, todėl atsakovas ir jo filialai gavo daugiau nei buvo galima pagal įstatymą. Bendrasis teisės principas – iš neteisės teisė neatsiranda, todėl asmuo, kuriam išmoka išmokėta per klaidą ar neteisėtai, privalo ją grąžinti, kaip nepagrįstai gautą.Priešingai nei teigia apeliantas, nei Psichiatrijos ligoninė, nei Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė nėra savarankiškai veikiantys subjektai. Visus esminius sprendimus, susijusius su šių filialų valdymu, turto naudojimu ir veikla, priima atsakovas. Be to, IĮIDĮ nesieja draudimo įmokų mokėjimo bazės su draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka. Indėlių draudimo išmokų bazė – visi kredito įstaigose laikomi indėliai, tačiau draudimo išmokos yra riboto dydžio. Taigi ta aplinkybė, kad nuo visų indėlių buvo mokama draudimo įmoka, nesudaro pagrindo mokėti vienam juridiniam asmeniui didesnę, negu maksimali leistina pagal įstatymą, draudimo išmokos sumą.Bylų, kuriomis remiasi apeliantas, faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos nei šioje byloje.

Trečiasis asmuo BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis asmuo nurodo iš esmės analogiškus kaip ir ieškovas argumentus, papildomai pažymėdamas, kad:

Banko bankrotas buvo beprecedentis įvykis, bankas turėjo per itin trumpą laikotarpį apdoroti ir perduoti ieškovui šimtų tūkstančių indėlininkų duomenis. Banko informacinėje sistemoje juridiniai asmenys ir jų filialai buvo identifikuojami būtent pagal Juridinių asmenų registro jiems suteiktus kodus, todėl bankas, teikdamas informaciją ieškovui, į banko indėlininkų sąrašą įtraukė ir atsakovo filialus.Atsakovo apeliaciniame skunde minimų nutarčių argumentai visiškai nesusiję su šio ginčo aplinkybėmis.Mokėjimo sąskaitos sutarčių 20 punktas, kuriame nurodoma, kad sąskaitoje esančios lėšos įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiamos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, yra tik blanketinė sutarties sąlyga, nukreipianti į IĮIDĮ, kuris viešai prieinamas. Ši sąlyga negali būti aiškinama, išimant ją iš sutarties konteksto bei atskiriant nuo IĮIDĮ nuostatų. Net teisiškai neišprusęs asmuo negali nesuvokti, kad tokios nuostatos negali būti traktuojamos kaip besąlyginis ir neturintis jokių išimčių įsipareigojimas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegiją bylą nagrinėja pagal atsakovo VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pagal IĮIDĮ nustatytą reguliavimą juridinio asmens filialas, turintis indėlį (lėšų sąskaitoje) banke, gali būti laikomas atskiru nuo juridinio asmens indėlininku ir gauti indėlio draudimo išmoką nepaisant to, kad juridinis asmuo jau yra gavęs maksimalią leistiną pagal įstatymą draudimo išmoką už jo vardu banke esantį indėlį.

Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 8 dalį indėlių ir (ar) įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoka yra šio įstatymo nustatyta pinigų suma, į kurią indėlininkas ar investuotojas įgyja teisę atsitikus draudžiamajam įvykiui. Draudžiamasis įvykis – tai bankroto bylos iškėlimas kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad įvyko IĮIDĮ aprašytas draudžiamasis vykis ir atsakovas, kaip juridinis asmuo, sudaręs mokėjimo sąskaitos sutartį su AB banku Snoras ir laikęs šiame banke pinigus, įgijo teisę gauti įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotą draudimo išmoką.

IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį įstatymą negali būti draudimo objektai. Remiantis CK 2.53 straipsnio 1 dalimi, juridinio asmens filialas yra struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo. Juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą reguliavimą, nustatantį, kad indėlininku gali būti tik fizinis arba juridinis asmuo, bei į tai, jog iš pačių IĮIDĮ normų, be kita ko, ir 2 straipsnio 3 dalies matyti, kad įstatymo leidėjas, norėdamas išskirti filialą nuo juridinio asmens, kurio struktūrai filialas priklauso, tiesiogiai įvardija filialą teisės nuostatose, darytina išvada, kad filialas, kaip neturintis atskiro juridinio asmens statuso subjektas ir esantis struktūriniu juridinio asmens padaliniu, negali būti laikomas savarankišku indėlininku nuo juridinio asmens, kurio dalį ar visas funkcijas jis vykdo. Kadangi pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punktą draudimo išmokos indėlininkams dydis yra 100 procentų indėlio iki 100 000 Eur atitinkančios sumos litais, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad juridiniam asmeniui kartu su jo filialais (ar kitais struktūriniais padaliniais) bendrai negali būti išmokėta didesnė nei 100 000 Eur suma, nepriklausomai nuo to, ar filialai yra sudarę atskiras mokėjimo sąskaitų sutartis su banku, kokios yra banko vidinės taisyklės (filialai buvo apskaitomi banko sistemoje kaip atskiri klientai ar ne) ir ar draudimo įmokos buvo mokomos nuo visų juridinio asmens bei jo filialų turimų banke lėšų. Pažymėtina, kad minėtos išvados niekaip nepaneigia ir jai neprieštarauja apelianto nurodomo CK 6 knygos IV dalies XLVI skyriaus, reglamentuojančio banko sąskaitos sutartį, nuostatos, inter alia ir tai, kad banko sąskaitos savininku gali būti ir juridinio asmens statuso neturintis filialas. IĮIDĮ nustatytos specialiosios normos specifiniam institutui (indėlio draudimui) reguliuoti, numatančios sąlygų visetą, reikalingą būtent draudimo išmokai gauti, ir šios sąlygos gali ir skiriasi nuo reikalavimų banko sąskaitos sutarčiai sudaryti. Be to, banko sąskaitos sutartis sudaroma ne dėl indėlio draudimo kaip tokio (indėlių draudimas yra tik papildomas finansų rinkai apsaugoti ir visuomenės pasitikėjimą bankų sistema palaikyti skirtas saugiklis), taigi aplinkybė, kad sąskaitos turėtojais gali būti ir filialai, savaime nereiškia kad IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalyje, nenurodant filialų, yra palikta teisės spraga. Vien sąskaitos ir indėlio turėjimas banke, nesant kitų IĮIDĮ nustatytų sąlygų, savaime negarantuoja asmeniui besąlyginės teisės gauti draudimo išmoką.

Asmuo, kuriam draudimo išmoka išmokėta neteisėtai arba per klaidą, privalo ją grąžinti draudimo įmonei (IĮIDĮ 10 straipsnio 7 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovui Respublikinei Šiaulių ligoninei ieškovas išmokėjo 345 280 Lt draudimo išmoką, o jo filialams (Psichiatrijos ligoninei bei Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninei) po 345 280 Lt ir 244 870,98 Lt, taigi bendra vienam juridiniam asmeniui tekusi suma yra kur kas didesnė nei leidžiama išmokėti pagal IĮIDĮ nustatytą reguliavimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvadą, kad atsakovas privalo grąžinti ieškovui pastarojo per klaidą ir nesant tam nustatyto teisėto pagrindo permokėtą draudimo išmokos dalį. IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyto imperatyvo (maksimalios draudimo išmokos ribos) neeliminuoja ta aplinkybė, kad bankas, pateikdamas duomenis ieškovui, atsakovo filialus nurodė kaip atskirus indėlininkus, kadangi įstatymų netinkamas taikymas, nežinojimas ar elementarus suklydimas savaime nepanaikina įstatymo normos galiojimo ir privalomumo kiekvienam asmeniui. Priešingu teisės aktų aiškinimu būtų paneigti teisinės valstybės principai, inter alia asmenų lygiateisiškumo principas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad mokėjimo sąskaitos sutarčių 20 punktas, kuriuo remiasi apeliantas ir kuriame nurodoma, jog sąskaitoje esančios lėšos įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiamos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra tik blanketinė norma, nukreipianti į indėlio draudimo institutą reguliuojantį teisės aktą, todėl, kaip teisingai pastebėjo trečiasis asmuo, ši sutarties sąlyga negali būti traktuojama kaip besąlyginis ieškovo įsipareigojimas sumokėti filialams draudimo išmoką. Be to, aplinkybė, kad filialams pervestos sumos laikomos neteisėtai išmokėtomis konstatuojama ne dėl to, kad filialų lėšos apskritai negalėjo ir / ar nebuvo draudžiamos, bet dėl to, jog bendra išmokos suma vienam juridiniam asmeniui (turinčiam filialus ar neturinčiam) negali būti didesnė nei nustatyta IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalyje, nepriklausomai nuo to, kiek sąskaitų, kieno vardu (paties juridinio asmens ar jo filialų) buvo atidaryta ir kokios sumos jose buvo laikomos. Kitaip tariant, filialų lėšoms, kaip juos įsteigusio juridinio asmens lėšoms, taip pat buvo taikoma draudimo apsauga, tačiau kartu galiojant maksimalios draudimo išmokos vienam juridiniam asmeniui sąlygai. Taigi šiuo konkrečiu atveju išmokų filialams nepriklausymas (reikalavimas jas grąžinti) nelaikytinas atsakovo minimų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų pažeidimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, teigdamas, jog Psichiatrijos ligoninė bei Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė turėtų būti laikomi atskirais indėlininkais IĮIDĮ prasme, nepagrįstai savo pozicijai paremti cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą Nr. 3K-3-106/2015, kurios faktinės aplinkybės esmingai skiriasi nuo šiuo metu nagrinėjamos bylos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2014; 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje bylos Nr. 3K-186/2009; kt.). Atsakovo cituojamoje kasacinio teismo ir nurodomose Lietuvos apeliacinio teismo bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl filialų galimybės būti atskirais nuo juridinio asmens, kuris atsako už jų prievolės, indėlininkais IĮIDĮ prasme ir gauti išmoką tuo atveju, kai juridinis asmuo jau yra gavęs maksimaliai lestiną sumą, bet analizuojama, kas gali būti laikomas indėlininku vienos ir tos pačios vieno subjekto vardu atidarytos sąskaitos banke atžvilgiu šeimos bei jungtinės veiklos teisinių santykių kontekste. Todėl atsakovo minimos bylos ir jose pateikti išaiškinimai savaime neprieštarauja šioje byloje padarytai išvadai, kad filialas, nors ir esantis oficialiu sąskaitos turėtoju banke, indėlio draudimo institutą reglamentuojančių normų nėra traktuojamas kaip atskiras indėlininkas, galintis gauti draudimo išmoką, neatsižvelgiant į juridinio asmens gautos išmokos dydį.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas neginčijo to fakto, kad tiek draudžiamojo įvykio atsitikimo metu, tiek draudimo išmokų išmokėjimo momentu, Psichiatrijos ligoninė bei Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė buvo jau ne savarankiški juridiniai asmenys, bet jo filialai. Kaip visiškai teisingai akcentavo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, aplinkybės buvusios iki draudžiamojo įvykio, inter alia tai, kad iki 2010 m. birželio 18 d. įvykusios reorganizacijos minėtos ligoninės veikė kaip atskiri juridiniai asmenys, neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui spręsti ir IĮIDĮ normoms aiškinti bei taikyti. Pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo nepaneigia ir apelianto nurodomos aplinkybės, kad filialai pagal nuostatus turi ūkinį savarankiškumą, gali turėti savo sąskaitas bankuose, savarankiškai sudarinėti sutartis ir pan. Minėtos filialams suteiktos teisės visiškai atitinka filialo, kaip struktūrinio padalinio, atliekančio dalį ar visas juridinio asmens funkcijas, esmę ir CK 2.53 straipsnio nuostatas, tačiau šių teisių egzistavimas niekaip nekeičia filialų statuso. Be to, priešingai nei teigia atsakovas, filialai po reorganizacijos neišlaikė visiško finansinio ir ūkinio nepriklausomumo, kadangi, kaip matyti iš Psichiatrijos ligoninės bei Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninės nuostatų, būtent atsakovas nustato filialams privalomas veiklos užduotis (7.2. punktas), detalizuoja filialų turto naudojimą (7.3. puntas). Filialo lėšų šaltiniais, be kita ko, yra privalomojo ir savanoriškojo sveikatos draudimo lėšos pagal atsakovo (o ne pačių filialų) pasirašytas paslaugų teikimo sutartis su valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis ar savanoriškojo sveikatos draudimo įstaigomis, bei pačios Respublikinės šalių ligoninės (atsakovo) skirtos lėšos (16.1.–16.2. punktai) ir pan. Be to, būtent atsakovas skiria ir atleidžia filialų direktorius bei priima kitus filialo veiklai ir valdymui reikšmingiausius sprendimus.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad lėšos ieškovui iš atsakovo negali būti prisiteistos CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu. Įstatyme nėra numatyta atsakovo teisė gauti didesnę nei nustatyta maksimali draudimo išmoką, todėl reikalavimas sugrąžinti permokėtą draudimo išmoką, viršijančią IĮIDĮ imperatyviai apibrėžtą draudimo išmokos maksimalų dydį indėlininkui, teisėjų kolegijos įsitikinimu, kildinamas būtent iš nepagrįsto praturtėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo pinigų suma atsakovui (jo filialams) buvo išmokėta nesant tam jokio teisėto pagrindo, atsakovas pagal CK 6.237 straipsnį privalo šią sumą grąžinti ieškovui. Priešingai nei mano apeliantas, šios sumos išmokėjimas negali būti grindžiamas nei mokėjimo sąskaitos sutarties nuostatomis, nei teisės aktu, kadangi, kaip jau minėta, nei IĮIDĮ, nei sutartys nenustato juridiniam asmeniui, turinčiam filialų, teisės gauti didesnę nei maksimali 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, draudimo išmokos sumą.

Remdamasi išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo ir procesinių palūkanų

Apeliantas 2015 m. birželio 4 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas nebus tenkintas, išdėstyti sprendimo įvykdymą dvejiems metams bei atleisti apeliantą nuo procesinių palūkanų mokėjimo.

CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo pateiktus jo turtinę padėtį atspindinčius dokumentus, inter alia tai, kad 2015 m. kovo 31 d. duomenimis, atsakovo grynasis deficitas sudarė 235 748,22 Eur, o trumpalaikiai įsipareigojimai 8 863 856,75 Eur, taip pat į tai, jog iš atsakovo priteisiama nemaža suma (170 919,54 Eur), o atsakovas yra viešoji įstaiga, teikianti itin svarbias visuomenei paslaugas, kurių teikimo sutrikdymas gali sukelti itin neigiamas pasekmes, tačiau įvertindama ir tai, kad ieškovas taip pat yra viešąjį interesą (finansų sistemos stabilumą ir visuomenės pasitikėjimą finansų sistema) užtikrinantis subjektas, vadovaudamasi teisingumo ir proporcingumo principu, priėjo išvadą, jog atsakovo prašymas gali būti tenkinamas tik iš dalies – sprendimo vykdymas išdėstytas vienerių metų terminui, numatant, kad nuo šios nutarties priėmimo momento atsakovas privalo kiekvieną iš pirmų vienuolikos mėnesių mokėti ieškovui po 14 243,29 Eur, o paskutinį mėnesį – 14 243,35 Eur.

Atsakovo prašymas atleisti jį nuo procesinių palūkanų mokėjimo netenkinamas. Procesinių palūkanų paskirtis kompensuoti kreditoriaus nuostolius, susidariusius nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, t. y. nuostolius susidarius dėl atsakovo atsisakymo grąžinti pinigus pagal ieškovo pretenziją ne teismo tvarka ir to nulemto teisminio ginčo atsiradimo. Atsakovo argumentai, kad lėšos nepagrįstai išmokėtos dėl paties ieškovo ir banko kaltės (klaidos), teisėjų kolegijos vertinimu, būtų aktualūs tik sprendžiant klausimą dėl priskaičiuotų palūkanų iki ieškinio padavimo priteisimo / nepriteisimo (jei tokių būtų prašoma), tačiau ne dėl procesinių palūkanų, kurių, kaip minėta, atsiradimą nulėmė ir pats atsakovas.

Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių apygardos teismas 2014 m gruodžio 4 d. nutartimi atidėjo atsakovui 9902 Lt (2 867,82 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismas priims sprendimą (nutartį) šioje byloje, o atsakovo apeliacinis skundas yra atmetamas, iš atsakovo į valstybės biudžetą taip pat priteistina 2 867,82 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Sprendimo vykdymą išdėstyti 12 mėnesių laikotarpiui nuo šios nutarties paskelbimo dienos, nustatant atsakovui viešajai įstaigai Respublikinei Šiaulių ligoninei (j. a. k. 245386220) kiekvieną iš pirmų vienuolikos mėnesių mokėti ieškovui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) po 14 243,29 Eur (keturiolika tūkstančių du šimtus keturiasdešimt tris eurus 29 ct), o paskutinį mėnesį – 14 243,35 Eur (keturiolika tūkstančių du šimtus keturiasdešimt tris eurus 35 ct).

Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovo viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės (j. a. k. 245386220) 2 867,82 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt septynis eurus 82 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.