Šiaulių apygardos teismo sprendimas

trečiųjų asmenų - BAB bankas Snoras atstovei I. Č., Sveikatos ministerijos atstovui D. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atsakovui VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė, tretieji asmenys byloje be savarankiškų reikalavimų - bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS ir LR Sveikatos ministerija.

Ieškinio esmė - dėl be pagrindo atsakovui išmokėtų ir jo gautų indėlių draudimo lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinio esmė, nurodomi faktai, aplinkybės ir teisinio santykio kvalifikavimas.

Ieškovas Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, atsižvelgdama į draudžiamąjį įvykį, t. y. Banko veiklos licencijos atšaukimą bei gavusi iš banko duomenis apie banko klientus ir indėlininkus, ir jiems išmokėtinas draudimo išmokų sumas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu (toliau tekste - IĮIDĮ) bei valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 patvirtinta Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka (Valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ tarybos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 02-6-3 redakcija) (toliau - Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka), banko indėlininkams (tame tarpe ir atsakovo filialams, t. y. viešosios įstaigos Respublikinė Šiaulių ligoninė Psichiatrijos ligoninei ir Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninei) išmokėjo draudimo išmokas. Draudimo išmokos buvo išmokėtos vadovaujantis IĮIDĮ 10 str. 3 d., kurioje numatyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo (šiuo atveju Snoro) pateiktais draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas.

Ieškovo konstatavimu duomenis, kuriais vadovaujantis buvo apskaičiuotos ir išmokėtos draudimo išmokos atitinkamiems subjektams, ieškovui pateikė bankas, kuris kaip draudėjas, remiantis teisės aktų nuostatomis, buvo atsakingas už teisingų ir tikslių duomenų Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, pateikimą. Ši Banko pareiga, anot ieškovo, tiesiogiai įtvirtinta Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos 19 p., kuris numato, kad „Už duomenų, perduotų draudimo įmonei, tikrumą bei pateikimą laiku atsako draudėjas".

Ieškovas, gavęs iš banko duomenis, ir neturėdamas teisinio pagrindo bei galimybių per tokį trumpą laiką patikrinti jų teisingumo, IĮIDĮ nustatyta tvarka per 20 darbo dienų terminą, išmokėjo atsakovui Viešajai įstaigai Respublikinė Šiaulių ligoninė 345 280,00 Lt taip pat ir jos filialams - Psichiatrijos ligoninei ir Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninei atitinkamai – 345 280,00 Lt ir 244 870,98 Lt, t. y. iš esmės atsakovui, kaip vieningam juridiniam asmeniui buvo išmokėta ne maksimali galima išmokėti pagal indėlių Draudimo įstatymą suma, bet žymiai didesnė, nors remiantis IĮIDĮ 2 str. 3 d., Indėlininku šio įstatymo gynimo ir apsaugos prasme laikoma fizinis arba juridinis asmuo, turintis (laikantis) indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal IĮIDĮ negali būti draudimo objektai.

Taigi, ieškovo manymu, įvertinus pirmiau nurodytą indėlininko apibrėžimą, akivaizdu, kad juridinio asmens struktūriniai padaliniai (šiuo atveju atsakovo filialai) nėra indėlininkai aptariamo įstatymo prasme ir negali gauti indėlių draudimo išmokų iš IID. Ieškovo teigimu filialo ar atstovybės lėšos, nepaisant kieno vardu – filialo ar paties juridinio asmens vardu atidarytas indėlis, pripažįstamos jį įsteigusio juridinio asmens lėšomis IĮIDĮ prasme. Jeigu juridinio asmens bei jo įsteigto filialo ir (ar) atstovybės pinigai banke laikomi atskirai, tokiu atveju draudimo išmokos suma turi būti apskaičiuojama sumuojant tiek juridinio asmens, tiek jo įsteigtų filialų ir (ar) atstovybių banke laikytas pinigų sumas bei kitus pinigus, į kuriuos jie kartu turi reikalavimo teises. Todėl, juridiniam asmeniui bei jo filialui ir (ar) atstovybei išmokėtina bendra draudimo išmokos suma neturi viršyti maksimalios 100 000 eurų atitinkančios sumos litais. Atsakovo struktūriniai padaliniai – šiuo atveju viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės filialai - Psichiatrijos ligoninė ir Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė yra įregistruoti Juridinių asmenų registre kaip filialai, ir nors jiems buvo suteikiamas atskiras juridinio asmens kodas, jie nėra atskiri subjektai, turintys teisę gauti indėlių draudimo sumas, jeigu jos viršija Juridiniam asmeniui, kurio sudėtyje yra filialai, maksimalią sumą. Ieškovas pažymi, jog Banko informacinėje sistemoje juridiniai asmenys ir jų filialai buvo identifikuojami tik pagal Juridinių asmenų registro suteiktus kodus, todėl bankas, teikdamas ieškovui duomenis apie indėlininkus, be atsakovo į indėlininkų sąrašą įtraukė ir atsakovo filialus - viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos ligoninę ir Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninę. Tokiu būdu ieškovas mano, jog atsakovui nepagrįstai buvo išmokėta ne maksimali įstatyme numatytą (IĮIDĮ 9 str. 3 d. 2 p.) indėlių draudimo išmoka (100 000 EUR arba 345 280 Lt), bet žymiai didesnė suma. Todėl be pagrindo gautas indėlių draudimo išmokas atsakovas privalo grąžinti.

Ieškovo manymu, atsakovo struktūros parinkimas, filialų steigimas ir atsakovo funkcijų vykdymas per filialus, taip pat ir buhalterinės apskaitos vedimo specifika bei jo lėšų apskaita neturi tiesioginio ryšio su IĮIDĮ reglamentuojamais teisiniais santykiais. Todėl šiuo pagrindu teigia, jog negalima minėtų aplinkybių naudoti kaip argumentų aiškinant IĮIDĮ nuostatas. Kartu pabrėžia, kad ieškovas kalbėdamas apie atsakovo ir jo filialų teisę į draudimo išmoką, nekvestionuoja jo filialams suteikiamų teisių pagal kitus teisės aktus. Akcentuoja, jog šioje ginčo situacijoje kalbama apie juridinius asmenis ir jų filialus bei IID pareigą išmokėti draudimo išmokas indėlininkams tik specifinių teisinių santykių, susijusių su indėlių garantijų sistema, kontekste, kur akivaizdu, jog teisė į draudimo išmoką yra kildinama iš IID ir IID kliento - draudėjo (IĮIDĮ 2 str. 6 d.), šiuo atveju - SNORO, indėlių draudimo teisinių santykių. Todėl atsakovo atsisakymas grąžinti be pagrindo gautas indėlių draudimo išmokas, motyvuojant tuo, kad atsakovo filialas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, turėjo savarankišką indėlį banke savo vardu ir veikė kaip savarankiškas banko klientas ir indėlininkas yra nepagrįstas. Prievolė grąžinti be pagrindo įgytą turtą neturi nieko bendro su civiline atsakomybe, kurios viena iš būtinųjų taikymo sąlygų yra neteisėti veiksmai.

Atsakovo pozicija dėl reiškiamo ieškinio reikalavimo ir nesutikimo su ieškiniu teisiniai ir faktiniai argumentai.

Ligoninė, Psichiatrijos ligoninė ir Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė buvo savarankiškai veikiantys, tik Ligoninės nustatyta tvarka kontroliuojami, ūkio subjektai, galintys savarankiškai įgyti turtines teises.

Atsakovas, aiškindamas aktualias šiam teisiniam ginčui teisės normas primena, kad IĮIDĮ numatyti draudimo išmokų apribojimai, t. y. atvejai, kai draudimo išmokos nemokamos (IĮIDĮ 12 str.), ir tarp jų nėra atvejo, kai draudimo išmoka nemokama filialui, kaip indėlininkui, savarankiškai sudariusiam su banku sutartį, priešingai, IĮIDĮ nurodyta, jog indėliu laikoma indėlininko pinigų, laikomų banke pagal konkrečią banko sąskaitos sutartį, suma (IĮIDĮ 2 str. 4 d.).

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas, apibendrindamas savo argumentus dėl ieškinio bei prašydamas priimant galutinį sprendimą vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais ir atsakovo teiktų argumentų pagrindu ieškinį atmesti, dar kartą nurodė jog:

abu Šiaulių Respublikinės ligoninės filialai visgi aprašytoje situacijoje veikė kaip atskiri ūkio subjektai;pinigines įplaukas ir išlaidas ir po reorganizacijos tvarkė savarankiškai, jų įplaukų šaltiniai nepasikeitė;turėjo savo vardu visiškai atskiras sąskaitas banke, bei atskiras sutartis, kurių 20 p. nurodyta, jog turimos lėšos sąskaitose yra apdraustos indėlių draudimo įstatymo nustatyta tvarka;savarankiškai mokėjo nuo turimų indėlių draudimo įmokas.

Atsakovo atstovas reikšdamas alternatyvią poziciją dėl ieškinio esmės, prašo, jeigu

būtų priimtas kitoks sprendimas, atleisti atsakovą nuo procesinių palūkanų mokėjimo ir sprendimo įvykdymą išdėstyti per 60 mėnesių, nes dėl susidariusios situacijos ir atsakovo filialams išmokėjus indėlių draudimo išmokas, jų kaltės ar tyčios, bei kitų neteisėtų veiksmų nebuvo. Įstaigos finansinė padėtis visada yra sunki ir sudėtinga.

Trečiasis asmuo bankrutavusi AB bankas SNORAS su ieškovo reikalavimais sutinka ir savo sutikimą išreiškia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodo ir ieškovas. Patikslindamas situaciją nurodo, jog bankas, pateikdamas ieškovui informaciją apie banko indėlininkus nurodė tik tuos duomenis, kuriuos turėjo, nežinodami, jog Psichiatrijos ligoninė ir Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė yra Respublikinės Šiaulių ligoninės filialai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinio pareiškimas tenkintinas.

Teismo nustatyti reikšmingi šios bylos išsprendimui faktai ir aplinkybės.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu AB bankui SNORAS (toliau- bankas) buvo panaikinta banko veiklos licencija. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi buvo iškelta banko SNORAS bankroto byla, o teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi bankas SNORAS buvo pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Ieškovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atsižvelgdamas į draudžiamąjį įvykį, t. y. banko veiklos licencijos atšaukimą dėl bankroto, gavusi iš banko duomenis apie indėlininkus ir jiems išmokėtinas draudimo išmokų sumas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu (toliau- IĮIDĮ) bei valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 patvirtinta Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka (Valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ tarybos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 02-6-3 redakcija) (toliau - Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka), banko indėlininkams išmokėjo draudimo išmokas. Draudimo išmokos buvo išmokėtos vadovaujantis IĮIDĮ 10 str. 3 dalimi, kur konstatuota, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo (šiuo atveju banko SNORAS) pateiktais draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas.

Taigi bylos duomenys šiuo atveju visiškai patvirtina ieškovo teiginius, jog duomenis, kuriais vadovaujantis buvo apskaičiuotos ir išmokėtos draudimo išmokos atitinkamiems asmenims ieškovui pateikė bankas SNORAS, kuris kaip draudėjas, remiantis teisės aktų nuostatomis, yra atsakingas už teisingų ir tikslių duomenų ieškovui pateikimą. Ši Banko pareiga tiesiogiai įtvirtinta Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos 19 p., kuris numato, kad „Už duomenų, perduotų draudimo įmonei, tikrumą bei pateikimą laiku atsako draudėjas".

Byloje esantieji dokumentai (šalių pretenzijos, paaiškinimai ir atsikirtimai, bei kiti) taip pat patvirtina, jog ieškovas, gavęs iš banko duomenis, per IĮIDĮ nustatytą 20 darbo dienų terminą, išmokėjo atsakovui Viešajai įstaigai Respublikinė Šiaulių ligoninė 345 280,00 Lt, taip pat ir jos filialams - Psichiatrijos ligoninei – 345 280,00 Lt, bei Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninei 244 870,98 Lt, t. y. iš esmės atsakovui, kaip vieningam juridiniam asmeniui buvo išmokėta ne maksimali galima išmokėti pagal indėlių Draudimo įstatymą suma, bet žymiai didesnė - 935430,98 Lt suma, t. y. 590 150,98 Lt viršijanti galimą maksimalią ribą suma, nors remiantis IĮIDĮ 2 str. 3 dalimi, juridiniam asmeniui, laikančiam indėlį banke, esant draudiminiam įvykiui o kartu ir jo filialams bendra išmokama suma negali viršyti maksimalios 345 280 Lt sumos, nepaisant to kokią sumą juridinis asmuo kartu su filialais ar savo padaliniais saugo banke. Tokie duomenys yra užfiksuoti byloje, jų atsakovas neginčija. Atsakovo argumentai, jog nuo visų laikomų banke sumų buvo mokamos draudimo įmokos, be to visi trys subjektai - Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninė, Šiaulių apskrities tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė ir Šiaulių apskrities ligoninė buvo sudarę su banku atskiras indėlių sutartis savo vardu, kur jie įvardijami indėlininkais ir kurių visų 20 p. nustatyta jog indėliai yra apdrausti IĮIDĮ nustatyta tvarka, todėl draudimo sumos išmokėtos pagrįstai ir nesukuria atsakovui pareigos gražinti dalį šių lėšų, nepagrįsti, nes tai paneigtų ir pačiame įstatyme suformuluotą nuostatą ribojančią draudimo išmokų dydį ir sveiką logiką. Nors atsakovas teigia, jog vadovaujantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, mano, kad atskirų ligoninių, turėjusių filialo statusą priskyrimas indėlininkams ir IĮIDĮ prasme atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Kitaip, t. y. priešingu atveju būtų diskriminuojami ūkio subjektai, vykdantys savarankišką ūkinę veiklą, tačiau neturintys juridinio asmens statuso. Todėl liktų neaišku kodėl tokių ūkio subjektų banke laikomos lėšos nėra draudžiamos, nors nuo šių lėšų mokamos draudimo įmokos.

Teismas, iš dalies sutikdamas su moraline šių argumentų puse, negali jų priimti kaip teisiškai pagrįstus. Indėlių ir investicijų Draudimo įstatymas yra speciali norma, kuri nėra paremta įprasto, sutartinio Draudimo institutu, sutartiniais draudimo teisiniais santykiais. Įstatymų leidėjas apribodamas, esant draudiminiam įvykiui, išmokėtinų sumų dydį, bei nustatydamas kas turi teisę tokiu atveju gauti draudimo išmokas iš esmės nesiekė jog tokiais atvejais būtų atlyginami visi galimi praradimai, nes jų atlyginimą lemia keletas aplinkybių - tai Valstybės įmonės IID finansinės galimybės, paties įstatymo tikslai, be to šio įstatymo esmė – nebuvo siekis padengti visus galimus dėl bankroto patirtus indėlininkų praradimus, kadangi jiems (indėlininkams) visada išlieka galimybė juos susigražinti bankroto byloje pareiškiant kreditorinius reikalavimus. Taigi šiuo atveju atsakovo nurodomi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai nėra pažeidžiami.

Aiškinant šiam teisiniam santykiui reikšmingas kitas faktines aplinkybes ir šalių teisinio ginčo esmę teismas konstatuoja, jog teisingam šios bylos išsprendimui yra reikšminga kada ir kokiu pagrindu buvo reorganizuota viešoji įstaiga – Respublikinė Šiaulių ligoninė ir kitos ginčo teisiniame santykyje netiesiogiai dalyvaujančios sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigos, koks jų finansavimo šaltinis ir kaip jis keitėsi po šių įstaigų reorganizacijos, taip pat kitos aplinkybės, susijusios su šių įstaigų veikla, statusu ir pan.

Šioje byloje nustatyta, jog Šiaulių apskrities viršininko 2010 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. V-426 „Dėl Viešųjų įstaigų Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės, Šiaulių apskrities tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninės, Šiaulių apskrities ligoninės, Šiaulių apskrities Šaukėnų psichiatrijos ligoninės reorganizavimo“ šios įstaigos buvo reorganizuotos it tapo vieningu juridiniu asmeniu. T. y. Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninė, Šiaulių apskrities tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė, Šiaulių apskrities Šaukėnų psichiatrijos ligoninė po reorganizavimo tapo Viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės filialais.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.53 str. 2 d. nustato, kad juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo. Juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles. Savarankiški juridinio asmens padaliniai - filialai laikomi įsteigtais nuo jų įregistravimo atitinkamame registre momento. Steigiant filialus, privaloma juos registruoti Juridinių asmenų registre ir jiems yra suteikiami atskiri įmonės (įstaigos) kodai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokie atskiri juridinio asmens ir jo filialų kodai nelemia jo teisinio statuso ir nesuteikia filialui ir (ar) atstovybei savarankiško juridinio asmens statuso ir teisių. Taigi apibendrinant, galima teigti, kad juridinių asmenų filialai nėra visiškai savarankiški teisės subjektai taip pat ir šio teisinio ginčo prasme.

Teismas pažymi, kad atsakovo struktūriniai padaliniai – t. y. Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninė ir Šiaulių apskrities tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė Juridinių asmenų registre kaip filialai buvo įregistruoti 2010 m. birželio 19 d., nurodant, kad jie yra Viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės filialai, o jų steigėjas yra Viešoji įstaiga Respublikinė Šiaulių ligoninė. Taigi, nors jiems buvo suteikiami atskiri juridinio asmens kodai, jie pagal savo teisinį statusą netapo savarankiškais juridiniais asmenimis, nors pagal statusą ir steigėjo suteiktas teises galėjo vykdyti savarankišką ūkinę veiklą, turėti indėlius banke ir pan.. Tačiau teismas pasikartoja, jog nors juridinių asmenų filialams jų registravimo metu ir yra suteikiami juridinių asmenų kodai (Juridinių asmenų registro nuostatų 17.11.1 p.), tačiau juridinio asmens kodo suteikimas juridinio asmens struktūriniam padaliniui nepakeičia jo statuso, t. y. jis netampa savarankišku atskiru juridiniu asmeniu ir savarankišku indėlininku IĮIDĮ prasme. Šiame kontekste, kaip jau buvo minėta turi reikšmės ir šių įstaigų finansavimo šaltiniai. Kaip žinia atskiras juridinis asmuo ir jo filialai tarsi vykdydami atskiras ūkines veiklas gali turėti iš esmės skirtingus finansavimo, pajamų gavimo šaltinius. Šiuo atveju pagrindinis visų šių įstaigų finansavimo šaltinis yra teritorinės ligonių kasos. Šiuo konkrečiu atveju – Šiaulių teritorinė ligonių kasa. Į bylą pateiktos sutartys su teritorine ligonių kasa liudija tai, kad iki šių įstaigų reorganizavimo, veikdami kaip atskiri juridiniai asmenys, visos trys įstaigos buvo sudarę atskiras, savarankiškas sutartis su Šiaulių teritorine ligonių kasa, tačiau po reorganizacijos, kuri įvyko 2010 metais, Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninei ir Šiaulių apskrities tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninei tapus Viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės filialais, Šiaulių teritorinė ligonių kasa dėl visų trijų sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigų jų finansavimo už teikiamas gyventojams asmens sveikatos priežiūros paslaugas sutartį pasirašė (sudarė) tik su Viešąja įstaiga Respublikine Šiaulių ligonine. Todėl šiuo atveju neturi esminės reikšmės kokiose sąskaitose ir kieno vardu buvo laikomos visų trijų įstaigų lėšos, bei tai, kad nuo jų visų buvo mokamos draudimo įmokos..

Vertindamas šiuos faktus ir aplinkybes teismas sutinka su ieškovo pozicija, jog IĮIDĮ kiek kitaip reglamentuoja ir supranta indėlininko, kaip draudiminio įvykio dalyvio sąvoką, todėl šio įstatymo 2 str. 3 dalis apsprendžia, jog aptariamo teisės akto prasme juridinio asmens struktūriniai padaliniai (konkrečiu atveju atsakovo filialai) nėra indėlininkai ir negali gauti indėlių draudimo išmokų iš IID, viršijančių suminę įstatyme nustatytą šiems subjektams bendrai išmokamą sumą, t. y. 100000 Eurų, atitinkančią 345 280,00 Lt.. Filialo ar atstovybės lėšos, nesvarbu keliose sąskaitose ir kieno vardu saugomos banke, laikomos jį įsteigusio juridinio asmens lėšomis bendrąja IĮIDĮ prasme. Taigi net ir tuo atveju, kai juridinio asmens bei jo įsteigto filialo ir (ar) atstovybės pinigai banke laikomi atskirai, draudimo išmokos suma turi būti apskaičiuojama sumuojant tiek juridinio asmens, tiek jo įsteigtų filialų ir (ar) atstovybių banke laikytas pinigų sumas bei kitus pinigus, į kuriuos jie kartu turi reikalavimo teises. Taigi, teismas dar kartą pakartoja, jog juridiniam asmeniui bei jo filialui ir (ar) atstovybei išmokėtina bendra draudimo išmokos suma neturi viršyti maksimalios 100 000 eurų atitinkančios sumos litais. Atsakovo struktūriniai padaliniai - filialai (konkrečiu atveju viešosios įstaigos Šiaulių Respublikinės ligoninės Psichiatrijos ligoninė ir Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė, turintys atsakovo veiklos apimtyje filialų formą) po reorganizacijos buvo registruoti Juridinių asmenų registre kaip filialai, jiems buvo suteikiamas atskiras juridinio asmens kodas. Kadangi banko informacinėje sistemoje juridiniai asmenys ir jų filialai buvo identifikuojami tik pagal Juridinių asmenų registro suteiktus kodus, bankas nepagrįstai, nepatikrinęs dėl laiko stokos tikslių duomenų apie įstatyme nurodytus draudžiamuosius asmenis, teikdamas ieškovui duomenis apie indėlininkus, be atsakovo į indėlininkų sąrašą įtraukė ir atsakovo filialus - Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninę ir Šiaulių apskrities tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninę. Šiuo aspektu teismas pažymi, jog ir pats atsakovas, kaip juridinio asmens statusą turintis subjektas, gavęs tiesiogiai ir per savo filialus žymiai didesnę sumą nei turėjo teisę gauti, elgėsi neapdairiai, neatsakingai ir šiek tiek nesąžiningai, iš karto nepainformuodamas Valstybės įmonę IID apie tokią situaciją ir jam permokėtas draudimo išmokų sumas. Pareiga elgtis sąžiningai išplaukia iš bendrųjų teisės principų, Konstitucijos ir geros moralės normų. Kiekvienas asmuo, juridinis asmuo ar Lietuvos ūkio subjektas turi domėtis galiojančiai Lietuvos ir Tarptautiniais teisės aktais, laikytis jų, jais vadovautis savo kasdieniame gyvenime ir ūkinėje veikloje, ir juos vykdyti. Taigi turėjo pareigą pasidomėti ir šioje byloje analizuojamo ir taikomo teisės akto – indėlių ir investicijų draudimo skirtumais įprasto draudimo bei šio teisės akto paskirtimi.

Štai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 2/2012-12/2012-9/2013 Dėl Lietuvos Respublikos Bankų įstatymo, Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo, Lietuvos Respublikos Finansinio tvarumo įstatymo, Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo, Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 13 punkte yra išaiškinęs, kad „VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo nuostatos netaikomos; „VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir pagal Draudimo įstatymą draudimo veiklą vykdančios įmonės priklauso skirtingoms asmenų kategorijoms; „VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų: esminį šių asmenų kategorijų skirtumą lemia VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ vykdomos ūkinės veiklos pobūdis, jos reikšmė finansų sistemos stabilumui, inter alia dėl to, kad jos nemokumas gali sukelti asmenų nepasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais, o tai savo ruožtu gali turėti neigiamos įtakos finansų sistemai ir visam šalies ūkiui“.

Nagrinėjamojoje byloje ieškinys grindžiamas CK 6.237 str. d. Iš atsakovo reikalaujama grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Byloje nustatyta, kad atsakovas remiantis IĮIDĮ 9 str. 3d. 2 p. turėjo teisę gauti maksimalią indėlių draudimo išmoką - 100 000 EUR arba 345 280 Lt, tačiau jam ir filialams buvo išmokėta didesnė suma, kurią pagal įstatymą atsakovas gauti neprivalėjo, todėl teismas sprendžia, kad ieškovas pagrįstai savo reikalavimą kildina iš nepagrįsto praturtėjimo teisinių santykių. Šis reikalavimas kilęs ne iš įprastų draudimo teisinių santykių, todėl šiam ginčui spręsti netaikytinas 1 metų ieškinio senaties terminas. Taip pat ieškinio reikalavimas nekildinamas nei iš deliktinės atsakomybės ar žalos teisinių santykių, todėl ieškovas pagrįstai nurodo, jog reikalavimas kildinamas nepagrįsto praturtėjimo teisinių santykių, nes atsakovas lėšas gavo be teisinio pagrindo. Teismo įsitikinimu, esant šiame procesiniame dokumente nurodytiems argumentams ir motyvams ieškovo ieškinys pagrįstas, įrodytas, todėl yra pagrindas iš atsakovo priteisti ieškovui 590 150,98 Lt draudimo išmoką kaip gautą be teisėto pagrindo.

Atsakovo prašymas atleisti atsakovą nuo procesinių palūkanų mokėjimo negali būti tenkinamas, kadangi tam nėra teisinių ir faktinių pagrindų.

Atsakovas taip pat prašo ieškinio tenkinimo atveju, taikyti CPK 284 straipsnį ir sprendimo įvykdymą išdėstyti per 60 mėnesių. Pateikdamas tokį prašymą nurodo, jog atsakovo finansinė padėtis yra sudėtinga. Spręsdamas dėl pareikšto prašymo teismas privalo atsižvelgti į šalių finansinę padėtį ir išlaikyti deramą pusiausvyrą, t. y. laikytis proporcingumo principo, kad palengvindamas vienos pusės padėtį ir situaciją nepablogintų kitos. Taigi šiuo atveju visuotinai žinomas faktas, kad Valstybės įmonė – Indėlių ir investicijų Draudimas savo įsipareigojimams vykdyti dėl didelio banko griūties ir kitų objektyvių aplinkybių neturėjo sukaupęs ir neturėjo pakankamai lėšų, kad galėtų vykdyti visiems indėlininkams įstatymo jiems nustatytus įpareigojimus, todėl didžioji dalis lėšų buvo skolinamasi iš valstybės biudžeto. Kitos aplinkybės – t. y. kito banko bankrotas taip pat daro reikšmingą įtaką ieškovui. Todėl įvertinus visumą šių aplinkybių, ieškovo ir atsakovo turtinę ir finansinę padėtį, jų, kaip subjektų teikiančių viešąsias paslaugas interesų pusiausvyrą, teismas sprendžia, jog sprendimo įvykdymo išdėstymas per 60 mėnesių būtų neproporcingai didelis, todėl jo įvykdymo terminą nustato per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

VI. Dėl bylinėjimosi ir teismo išlaidų.

Kadangi ieškovas sutinkamai su CPK 83 str. 1 d. 5 p. nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleistas, todėl ieškinio pareiškimą patenkinus iš atsakovo yra pagrindas priteisti 7426 Lt žyminio mokesčio valstybei (CPK 80 str. 7 d., 96 str. 1 d.)

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais teismas

nusprendžia:

Priteisti iš Viešosios įstaigos Respublikinė Šiaulių ligoninė (j.a.k. 245386220) valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j.a.k. 110069451) 590150,98 Lt (penkis šimtus devyniasdešimt tūkstančių šimtą penkiasdešimt litų 98 cnt) (170919,54 eurų (šimtą septyniasdešimt tūkstančių devynis šimtus devyniolika eurų 54 euro centus)), 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. vasario 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimo vykdymą išdėstyti lygiomis dalimis 6 mėnesių laikotarpiui nuo jo įsiteisėjimo dienos, kiekvieną iš pirmų penkių mėnesių išmokant po 98358,50 Lt (28486,59 eurų), paskutinį mėnesį – 98358,48 Lt (28486,59 eurų).

Priteisti iš Viešosios įstaigos Respublikinė Šiaulių ligoninė (j.a.k. 245386220) 7426 (septynis tūkstančius keturis šimtus dvidešimt keturis) litus žyminio mokesčio, 23,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini),bankas Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.