Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Anitos Sereikienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimo už akių priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovui A. D. dėl skolos priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovas A. D. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, jei per teismo nustatytą terminą nebus pateiktas atsiliepimas į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovės reikalavimai nutraukti tarp šalių sudarytą nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovą iš gyvenamųjų patalpų, su visa jam priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Sprendimo dalis dėl skolos (nuomos mokesčio) ir kitų su tuo susijusių reikalavimų (delspinigių, procesinių palūkanų) priteisimo nėra apeliacijos objektas, ši teismo sprendimo už akių dalis apeliaciniu skundu nėra skundžiama.

Dėl nuomos sutarties nutraukimo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų

12. Byloje nustatyta, kad atsakovui A. D. 2012 m. spalio 12 d. Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. SR-0931 buvo išnuomotos gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Atsakovui nemokant gyvenamųjų patalpų nuomos ir kitų (komunalinių) mokesčių, ieškovė ieškiniu prašė nutraukti 2012 m. spalio 12 d. Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. SR-0931 ir iškeldinti A. D. iš gyvenamųjų patalpų su visa jam priklausančia manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.

13. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs formalų pateiktų įrodymų vertinimą, ieškinio reikalavimus nutraukti savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su nuomininku A. D. ir iškeldinti atsakovą iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, atmetė. Teismo vertinimu, gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas ir atsakovo iškeldinimas, nesuteikiant jam kitos patalpos, dar labiau pablogintų socialinę atsakovo padėtį ir būtų neproporcingas padarytam pažeidimui bei prieštarautų protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams. Ieškovė nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi ir prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimą už akių dalyje, kuria ieškinys atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

14. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia iš esmės grindžia tuo, kad, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino atsakovą, kaip socialiai pažeidžiamą asmenį, kuriam negali būti pritaikyta griežčiausia sankcija, t. y. iškeldinimas iš ginčo gyvenamųjų patalpų, neįvertinus, kad būsto nuomininkas jau ilgą laiką nemoka nuomos mokesčio ir kitų mokesčių, kas turi būti įvertinta kaip piktnaudžiavimas valstybės teikiama parama, todėl iškeldinimas pripažintinas proporcinga priemone. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais iš dalies sutinka.

15. Byloje nekyla ginčo, kad butas atsakovui buvo išnuomotas socialinio būsto nuomos sąlygomis.

16. Pagal CK 6.611 straipsnį, jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nuomininkas, jo šeimos nariai arba kiti kartu su jais gyvenantys asmenys, kurie netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi, nuomotojo arba kitų asmenų, kuriems trukdoma normaliai gyventi, reikalavimu gali būti iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

17. Taikydamas šią normą savo praktikoje, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai; turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar taikyti šią priemonę, kartu įvertindamas galimybes taikyti kitus prievolinės teisės pažeidimų pašalinimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2013). Teismo nurodyta, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, turi būti vertinamas šios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012), taip užtikrinant taikomos priemonės suderinamumą su Konvencija 8 straipsnyje įtvirtinta teise į būsto neliečiamybės gerbimą (konstatavus, kad tokia teisė egzistuoja).

18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, Konvencijos 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pavyzdžiui, EŽTT didžiosios kolegijos 2001 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. didžiosios kolegijos sprendimą byloje J. S. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106; kt.). Taigi, valstybės neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, joms taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo ilgai gyveno atitinkamame būste (pastaroji aplinkybė svarbesnė vertinant, ar konkrečiu atveju Konvencijos 8 straipsnis apskritai gali būti taikomas). Konvencijos garantuojamas ir EŽTT praktikoje nuosekliai plėtojamas reikalavimas, sprendžiant iškeldinimo iš būsto klausimą, užtikrinti taikomos priemonės proporcingumo ir pagrįstumo svarstymą teisme (žr. EŽTT 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo byloje McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50; 2009 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Ćosić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06; kt.). Konvencija pateisina ribojimus, kuriais siekiama apginti kitų asmenų teises, įgyvendinti vietos valdžios teisę tvarkyti turimą būsto fondą ar tinkamai taikyti teisės normas, nustatančias asmenų aprūpinimą būstu (žr. EŽTT 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11). Tinkamam Konvencijos suteikiamos teisės į būstą užtikrinimui svarbu nustatyti, ar šios teisės ribojimai proporcingi. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr. EŽTT 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09; 2007 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Stankova prieš Slovakiją, peticijos Nr. 7205/02; minėtą sprendimą byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11).

19. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus (ginčus dėl iškeldinimo), turi būti vertinama, ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik nutraukiant sutartį, o ne išsaugant nuomininko teisę į būstą. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, kad sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius (pavyzdžiui, pateikė prašymą juos sumažinti, atidėti), ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2012; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2014).

20. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. birželio 7 d. nutarimai); socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2012).

21. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nors atsakovas nemokėdamos nuomos mokesčio sistemingai pažeidinėjo nuomos sutartį ir yra pagrindas konstatuoti nuomos sutarties sąlygų, už kurias yra numatyta galimybė nutraukti sutartį, pažeidimą, tačiau įvertinus tai, kad atsakovas bute gyvena nuo 1974 m. birželio 11 d., negauna darbinių pajamų (nuo 2018 m. sausio 1 d. gauna tik 344,47 Eur senatvės pensiją), galimai dėl amžiaus turi sveikatos problemų bei nesant duomenų, kad atsakovas vestų asocialų gyvenimo būdą, darė prielaidą, jog skolą atsakovui gali būti sunku padengti dėl objektyvių priežasčių. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas ir atsakovo iškeldinimas, nesuteikiant jam kitos patalpos, dar labiau pablogintų socialinę atsakovo padėtį ir būtų neproporcingas padarytam pažeidimui bei prieštarautų protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams.

22. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nutarties 18–21 punktuose aptarta tiek EŽTT, tiek kasacinio teismo suformuota praktika, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo iškeldinimo iš socialinio būsto pagrįstumą, turėjo atlikti tokios ribojančios priemonės proporcingumo vertinimą, kuris laikytinas itin svarbia garantija. Tokia situacija, kai teismai, spręsdami klausimą dėl iškeldinimo, nenagrinėja ir nevertina šios priemonės proporcingumo, yra laikoma savaime pažeidžiančia Konvencijos 8 straipsnį (EŽTT 2017 m. liepos 25 d. sprendimas Shvidkiye prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10).

23. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nepateikus atsakovui atsiliepimo, atliko tik formalų byloje esančių įrodymų vertinimą ir priimė sprendimą už akių, darydamas išvadą, kad atsakovo iškeldinimas, nesuteikiant jam kitos patalpos, dar labiau pablogintų socialinę atsakovo padėtį ir būtų neproporcingas padarytam pažeidimui bei prieštarautų protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams. Teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus (ginčus dėl iškeldinimo), turi įvertinti tokius aspektus kaip: 1) iškeldinamo asmens pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius); 2) gyvenimo atitinkamame būste trukmė; 3) kito būsto (ne)turėjimas; 4) nuomos ir kitų (komunalinių) mokesčio mokėjimas; 5) iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas); 6) priežastis, kodėl buvo padaryti sutarties pažeidimai; 7) veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, kad sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius (pavyzdžiui, pateikė prašymą juos sumažinti, atidėti); ir kt. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl atsakovui taikytinų nuomos sutarties pažeidimo padarinių (jų proporcingumo) aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, teismo sprendimas priimtas tinkamai neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl negali būti laikomas teisėtu bei proporcingu, atitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktiką. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ieškovės reikalavimai nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti iš nuomojamų patalpų negali būti patenkintas, padarė iš esmės tik remdamasis prielaida, jog atsakovas dėl objektyviai pateisinamų priežasčių yra materialiai nepajėgus mokėti nuomos ir kitus mokesčius, taip pat pakankamai ilga gyvenimo nuomojamame būste trukme. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo dabartinė materialinė padėtis, gaunant tik senatvės pensiją, ir ilga gyvenimo nuomojamame būste trukmė, nevertinant kitų šioje nutartyje nurodytų aplinkybių, nėra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad ieškovės reikalavimas nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovą negali būti patenkintas.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje esančių duomenų galima spręsti, jog atsakovas jau daug metų pažeidinėja nuomos sutartį, t. y. ir iki sulaukiant pensinio amžiaus, o byloje jokių objektyvių duomenų apie atsakovo sveikatos būklę, jo siekius sumokėti nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius nėra, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovui, kaip socialiai pažeidžiamam asmeniui negali būti pritaikyta griežčiausia sankcija, t. y. iškeldinimas iš ginčo gyvenamųjų patalpų, yra nepakankamai pagrįsta. Atkreiptinas dėmesys, kad nei ieškovei, nei atsakovui nebuvo sudaryta galimybė teismo posėdyje pateikti paaiškinimus bylai reikšmingais klausimais, teismo išvada padaryta atlikus tik formalų byloje esančių įrodymų vertinimą, teismui tinkamai neišsiaiškinus priežasčių, kodėl buvo padaryti sutarties pažeidimai, t. y. ar atsakovas savo pareigų nevykdo piktybiškai ar dėl objektyviai pateisinančių priežasčių, ar atsakovas ėmėsi kokių nors veiksmų tam, kad sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius, kokį laikotarpį ieškovė ignoravo šį teisių pažeidimą, kokia paties atsakovo pozicija dėl ieškovės pareikštų reikalavimų. Kaip jau buvo minėta, situacija, kai savivaldybei priklausančio būsto nuomininkai ilgą laiką visiškai nemoka nuomos mokesčio ir kitų mokesčių, esant konkrečioms aplinkybėms gali būti įvertinta kaip piktnaudžiavimas valstybės teikiama parama, todėl iškeldinimas pripažįstamas proporcinga priemone (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2014). Socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-194/2012; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino visų bylai išnagrinėti reikšmingų faktinių aplinkybių dėl atsakovo teisės į būsto neliečiamybę ribojimo, t. y. neatskleidė bylos esmės, todėl tai galėjo nulemti neteisėto procesinio sprendimo priėmimą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

25. Apibendrinant, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimai dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo buvo atmesti, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylos dalį iš naujo, ir spręsdamas dėl atsakovo teisės į būsto neliečiamybę ribojimo, turėtų vertinti teisės į būsto neliečiamybę ribojimo atitiktį EŽTT praktikoje suformuluotiems proporcingumo kriterijams, iškeldinimo iš būsto proporcingumą, kitas nutartyje nurodytas reikšmingomis laikytinas aplinkybes. Kadangi byla skundžiamo sprendimo dalyje perduodama nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliantės argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

26. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali pakeisti pirmosios instancijos teismą. Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant klausimą, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

27. Apeliaciniam teismui nusprendus, kad dalis bylos perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, panaikintina ir sprendimo dalis dėl valstybei iš atsakovo priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų). Grąžinus bylos dalį nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pakartotinai bylą (jos dalį) nagrinėsiančiam teismui (CPK 93, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimo už akių dalį dėl nuomos sutarties nutraukimo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir valstybei priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.