- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-14
- Bylos Nr.
- 1A-60-875/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35512-2022-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- T. Č.
- Civilinis ieškovas
- (duomenys neskelbtini)
- Advokatai
- Modestas Švažas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:
T. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 3 punktu, T. Č. skirtas įpareigojimas per devynis mėnesius, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atlyginti (duomenys neskelbtini) padarytą 605 Eur (šešių šimtų penkių eurų) turtinę žalą.
Laisvės apribojimo bausmės pradžią T. Č. nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo Probacijos tarnyboje dienos.
Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys tenkintas ir iš T. Č. priteista 605 Eur (šeši šimtai penki eurai) (duomenys neskelbtini) turtinei žalai atlyginti.
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros (Šiauliai-2) prokuroro 2023 m. birželio 14 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas T. Č. turtui – piniginėms lėšoms, esančioms (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) 605,00 Eur sumai, neišieškoma suma 730 Eur, paliktas galioti iki visiško žalos atlyginimo (duomenys neskelbtini). Nuosprendį šioje dalyje nustatyta vykdyti skubiai.
Išspręsti kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. Č. nuteistas už tai, kad tyčia sugadino tris stebėjimo kameras DS2CD2032-I-F4, vieną stebėjimo kamerą DS-2CD2332-1 ir srovės šaltinį TP-Link TL-SF1008P, o būtent: 2022 m. rugpjūčio 31 d., apie 21.10 val. (duomenys neskelbtini) esančioje (duomenys neskelbtini) nenustatytu įrankiu nukirpo laidą, esantį prie stebėjimo kameros DS2CD2032-I-F4, dėl ko po trumpo jungimo nustojo veikti trys stebėjimo kameros DS2CD2032-I-F4, kurių bendra vertė 450 Eur, viena stebėjimo kamera DS-2CD2332-1, kurios vertė 100 Eur, ir srovės šaltinis TP-Link TL-SF1008P, kurio vertė 55 Eur, priklausantys 3-ajai metalinių garažų eksploatavimo bendrijai, taip 3-ajai metalinių garažų eksploatavimo bendrijai padarė 605 Eur turtinę žalą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. Č. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Nurodo, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė šį nusikaltimą – sugadino vaizdo kameras. Iš byloje pateiktų vaizdo įrašų, anot jo, matyti tik tai, kad pro vaizdo stebėjimo kameras važiuoja asmuo ir priešingai, nei teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, vaizdo įraše nesimato, kad asmuo sugadina vaizdo kameras. Be to, byloje pateikti tik vienos vaizdo kameros įrašai, nors byloje nurodyta, kad sugadintos keturios vaizdo kameros. Dėl šių priežasčių apeliantas kelia klausimą, ar kitos vaizdo kameros apskritai veikė iki tariamo įvykio. Šiuo klausimu, kaip teigiama, nepasisakė ir pirmosios instancijos teismas, nors klausimas buvo keliamas ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismas taip pat nustatė, kad vaizdo įraše užfiksuotas vyriškis rankose laiko reples ir traktavo tai kaip įrodymą, jog šis asmuo ir nukirpo vaizdo kamerų laidus, tačiau, apelianto vertinimu, minėtame vaizdo įraše replių nesimato, todėl teismo nuosprendis grįstas prielaidomis.
2.2. Apeliantas nesutinka ir su nuosprendyje nustatyta sugadinto turto verte. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kilo ginčas dėl sugadinto turto vertės, kurio teismas priimtu sprendimu neaptarė. Akcentuoja, kad byloje buvo pateiktas liudytojo D. P. sudarytas defektinis aktas, iš kurio matyti, kad sugadintų vaizdo kamerų vertę šis nustatė pagal naujų vaizdo kamerų rinkos vertę. Tačiau jo iniciatyva į bylą pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2023 m. liepos 27 d. raštas, anot apelianto, patvirtina, kad vaizdo stebėjimo kameros priskiriamos ilgalaikio turto grupei ir šis turtas nusidėvi per 4 metus, todėl šio turto vertė sudaro iki 10 procentų vertės nuo įsigijimo kainos. Todėl apeliantas daro išvadą, kad defektinį aktą surašęs liudytojas netinkamai apskaičiavo turto vertę, nes sugadintos kameros įsigytos beveik prieš 8 metus. Dėl nurodytų priežasčių, apelianto nuomone, priimtas sprendimas yra neteisingas, todėl naikintinas.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis T. Č. ir jo gynėjas advokatas Modestas Švažas apeliacinį skundą prašė tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo nuteisimu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertinus visus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, motyvuotai atmetus paties nuteistojo gynybos versijas, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Dėl įrodymų vertinimo
6. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, argumentuodamas tuo, kad byloje pateikti vaizdo įrašai nepatvirtina būtent jį padarius nustatytą nusikaltimą – sugadinus vaizdo kameras, teigdamas, kad vaizdo įrašuose matyti tik pro kameras važiuojantis asmuo, o ne jas sugadinantis asmuo. O teismo išvadą, jog vaizdo įraše užfiksuotas vyriškis, rankose laikęs raudonas reples, ir nukirpo vaizdo kamerų laidus, apeliantas vertina kaip prielaidą, bet ne įrodymą, nes pateiktame vaizdo įraše minimų replių nesimato.
7. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, jog kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).
8. Nors T. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis grindžiamas tik liudytojų parodymais ir vaizdo įrašais, bei jų pagrindu padarytomis prielaidomis, nesant jokių tiesioginių įrodymų būtent jį padarius nustatytą nusikaltimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu apeliacinio skundo argumentu nesutinka ir vertina jį kaip nepagrįstą. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė paties T. Č. poziciją neigiant padarius nusikaltimą, motyvuojant tuo, kad jis tokio įvykio aplinkybių neprisimena, o vaizdo įraše neužfiksuotas asmuo, kerpantis laidus, jo pirštų atspaudų irgi nerasta, be to jis nėra linkęs kenkti kitiems. Tokia T. Č. gynybinė versija pagrįstai paneigta byloje surinktų įrodymų visuma, kuri gana išsamiai aptarta skundžiamame nuosprendyje ir su tokiu vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.
9. Pirmiausia, paneigiant nuteistojo gynybinę poziciją, skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinti (duomenys neskelbtini) pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys, kuriuose užfiksuotas asmuo, dviračiu atvykstantis prie vaizdo kamerų, jas apžiūrinėjantis, po to nuvažiuojantis, po kurio laiko vėl atvykstantis dviračiu į tą pačią vietą, rankoje laikydamas įrankį, panašų į reples, sustojantis prie vaizdo kamerų, kai netrukus dingsta įrašinėjamas vaizdas, dėl ko neabejotinai sprendė, jog tai įvyko dėl vaizdo įraše užfiksuoto asmens kaltės. Nors apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, motyvuodamas tuo, kad vaizdo įraše neužfiksuotas pats momentas, kai asmuo kerpa vaizdo kamerų laidus, o ir jame nesimato raudonų replių, nurodytų skundžiamame nuosprendyje, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto motyvais nesutinka. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadai pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog asmuo rankoje laikė įrankį, panašų į reples, tuo tarpu apie asmens rankoje matomas raudonas reples parodymus teisme davė ir nurodė liudytojas A. Š., taip apibūdinęs vaizdo įraše matytą vaizdą. Vien tai, kad byloje esančiame vaizdo įraše neužfiksuotas pats laidų kirpimo momentas, nepaneigia teismo išvadų, padarytų įvertinus įrodymų visumą, logiškumo ir vienareikšmiškumo. Kaip matyti, A. Š. parodymų ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų pagrindu teismas patvirtino vaizdo kamerų nukirptų laidų faktinę aplinkybę, bei pagrįstai rėmėsi liudytojo D. P., betarpiškai apžiūrėjusio įvykio vietą parodymais, o taip pat jo, kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo, pateiktu defektiniu aktu, patvirtinančiais, kad vaizdo kameros ir jų maitinimo šaltinis veikti nustojo įvykus trumpam jungimuisi dėl to, kad buvo nukirpti vaizdo kameros laidai, kurie iki tol veikė. Nors apeliantas nesutinka su nustatyta faktine aplinkybe, kad įvykio metu veikė ir buvo sugadintos visos keturios vaizdo kameros, argumentuodamas tuo, kad vaizdo įrašas pateiktas tik vienos vaizdo kameros, tačiau tokias apelianto abejones paneigia liudytojo D. P. parodymai apie tai, kad įvykio vietoje apžiūrėjęs leistuvą, kuris turi ir įrašymo funkciją, matė, jog tai dienai buvo visų vaizdo kamerų įrašai, kas rodo, kad veikė visos kameros. Teisėjų kolegijos vertinimu, remdamasis šių duomenų visuma, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad (duomenys neskelbtini) priklausantis turtas buvo sugadintas dėl asmens, kuris nukirpo vaizdo stebėjimo kameros laidus, kaltės. Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme apklausiamas apie tai, ar jis yra užfiksuotas pateiktuose vaizdo įrašuose nusikaltimo padarymo metu ir vietoje, teigė nesąs tikras, nes vaizdas neryškus, teismas pagrįstai šią aplinkybę konstatavo įrodyta, remdamasis kategoriškai teigiama specialisto išvada, jog tiriamuose vaizdo stebėjimo kamerų įrašuose ir lyginamuosiuose įrašuose yra užfiksuotas vienas ir tas pats asmuo – T. Č., bei liudytojos – policijos pareigūnės T. T., iš vaizdo įrašo medžiagos identifikavusios T. Č., su kuriuo anksčiau buvo bendravusi pagal iškvietimą dėl kito įvykio, parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, remdamasis aukščiau nurodytų duomenų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad svetimą – (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą sugadino T. Č.. Analizuodamas šios nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę – kaltininko tyčią, teismas dar kartą išsamiai išanalizavęs vaizdo įrašų duomenis ir kaltininko veiksmus, kai šis, atvažiavęs dviračiu pirmiausia apžiūri kameras, nuvažiuoja, tada į tą pačią vietą grįžta rankoje turėdamas įrankį, teisingai sprendė T. Č. veiksmuose esant tiesioginę tyčią, kai kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir šių padarinių nori, o jo teiginius neva šio įvykio neprisimenant bei galėjus tose apylinkėse dviračiu važinėti dėl ligos paūmėjimo, pagrįstai atmetė kaip gynybinę versiją, juolab, kad teismo psichologijos-psichiatrijos ekspertizės akto išvadomis nustatyta, jog nors T. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo psichikos liga, tačiau visiškai suprato savo veiksmų esmę.
10. Įvertinus aptartus įrodymus, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad visas bylos aplinkybes teismas išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą. Nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, teismas savo išvadas pagrįstai grindė liudytojų A. Š., D. P., T. T. parodymais, vaizdo įrašų ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, byloje pateiktu defektiniu aktu ir kt. įrodymais, kurie nelaikytini išvestiniais, o jų pagrindu padarytos išvados – prielaidomis. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nustatant įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015, 2K-291-489/2017). Įvertinus aptartus įrodymus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK reikalavimų nepažeidė, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.
Dėl sugadinto turto vertės
11. Apeliaciniu skundu T. Č. nesutinka ir su byloje nustatyta sugadinto turto verte, motyvuodamas tuo, kad defektiniu aktu sugadintų vaizdo kamerų vertė buvo netinkamai apskaičiuota pagal analogiškų naujų vaizdo kamerų rinkos vertę, kai sugadintos vaizdo kameros buvo eksploatuojamos beveik aštuonerius metus, o pagal jo pateiktą byloje VMI raštą vaizdo stebėjimo kameros priskiriamos ilgalaikio turto grupei, kuris nusidėvi per ketverius metus ir tokio turto vertė yra 10 procentų nuo įsigijimo kainos.
12. Teismų praktikoje pažymėta, kad BK 187 straipsnyje nurodytos veikos esmę sudaro svetimo turto sugadinimas ar sunaikinimas, t. y. kaltininko veiksmai, dėl kurių kitam asmeniui priklausantis turtas netenka visos ar dalies savo ekonominės vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133/2013). Turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės ir jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turto sugadinimas – tai toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos. Sunaikinto ar sugadinto turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nusikalstama veika kvalifikuojama kaip nesunkus (BK 187 straipsnio 1 dalis) ar apysunkis nusikaltimas (2 dalis), baudžiamasis nusižengimas (3 dalis) ar administracinis nusižengimas (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 115 straipsnis). Paprastai teismų praktikoje kasdienio naudojimo daiktų vertė yra nustatoma pagal nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymus ir, tik kilus abejonių ar kaltinamajam reiškiant prieštaravimus, pasitelkiama šios srities specialisto pagalba ar skiriama prekinė ekspertizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-693/2007). Teismų praktika dėl turto vertės nustatymo nėra visiškai vienoda ir formuojama kategoriškai. Antai vienais atvejais pasisakyta, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte (tačiau ne tokio daikto (turto) atkūrimo (atstatymo) sąnaudomis (kaštais) ar jo sunaikinimo pasekmėmis, kurios nėra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis) veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167/2009, 2K-73-677/2016, 2K-5-628/2019 ir kt.). Tačiau yra atvejų, kai teismų praktikoje išaiškinta, jog turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, daikto vertė – (didmeninė, rinkos, komiso kaina) – nustatoma nusikalstamos veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298-697/2016, 2K-14-387/2022, 2K-268-628/2023). Taigi, tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas sunaikinamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra, pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą. Bendra taisyklė yra ta, kad turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-147-511/2016).
13. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto aktyvia pozicija ginčijant byloje nurodytą sugadinto turto vertę, nes baudžiamosiose bylose, ypač kuriose turto vertė yra būtinas nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis, ji turi būti nustatyta ir įrodyta maksimaliai abejonių nekeliančiais įrodymais. Tačiau šiuo konkrečiu atveju aukštesnysis teismas neturi pagrindo išvadai, kad sugadinto turto vertė byloje buvo nustatyta neteisingai.
14. Iš byloje pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų matyti, kad 4 vaizdo kameros DS2CD2032-IF4 – po 142,83 (493,15 Lt) ir srovės šaltinis TP-Link-TL-SF1008P – 43,44 (150 Lt), įsigytos 2014 m. rugsėjo 14 d., o vaizdo kamera DS-2CD2332-1 – 135 Eur vertės, įsigyta 2015 m. spalio 7 d. iš (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 42, 43). Į bylą pateiktas MB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. rugsėjo 16 d. defektinis aktas patvirtina, kad stebėjimo kamera DS2CD2032-IF4 buvo prijungta prie sistemos ir veikė tol, kol ji buvo neleistinai atjungta nukerpant laidus. Po trumpo jungimo, kuris įvyko nukerpant minėtąją kamerą, nustojo veikti ir dar trys tokios kameros bei viena DS-2CD2332-1 ir srovės šaltinis TP-Link-TL-SF1008P. Minėtu aktu nustatyta, kad pagrindinės plokštės ar jos komponentų gedimas įvyko po trumpo jungimo ir jų remontuoti neapsimoka, nes remonto kaina yra didesnė nei analoginių prietaisų rinkos kaina. Minėtame akte nurodytos ir analogiškų sugadintiems prietaisams kainos: 3x150 Eur+100 Eur+55 Eur, iš viso 605 Eur (t. 1, b. l. 47). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme apklaustas kaip liudytojas defektinį aktą surašęs MB „(duomenys neskelbtini)s“ direktorius D. P. davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie tai, kad minėtas stebėjimo kameras apžiūrėjo nuvykęs į įvykio vietą garažų bendrijos atstovui kreipusis, bei prašė šiuo aktu vadovautis, nes jame nurodyti duomenys yra tikslūs ir išsamūs, o sugadinto turto vertę akte nurodė pagal tos dienos rinkos kainas, kurias tikrino internetu. Kainos nurodytos naujų prietaisų, nes defektiniu aktu nusidėvėjimas nevertinamas. Iš jo parodymų matyti ir tai, kad garažų bendrijos atstovo jis anksčiau nepažinojo, šis iš jo vadovaujamos bendrijos jokių prietaisų neįsigijo (t. 1, b. l. 62). Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytoju apklaustas garažų bendrijos pirmininkas A. Š.. Kitų duomenų, paneigiančių ar leidžiančių abejoti MB „(duomenys neskelbtini)s“ direktoriaus nustatyta minėtų įrenginių rinkos verte, byloje nėra. Viešai prieinamais duomenimis, MB „(duomenys neskelbtini)s“ veiklos sritis yra Elektrinių buitinių aparatų ir prietaisų mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse, kompiuterių ir išorinės įrangos remontas, todėl pagal savo kompetenciją liudytojas D. P. turi atitinkamų žinių nustatyti įrangos gedimus, spręsti gedimų šalinimą, ką patvirtino ir pats liudytojas apklausiamas teisme (t. 3, b. l. 61). Taigi, šiuo atveju sugadinto turto tikrąją vertę be paminėtų prietaisų įsigijimo dokumentų ir defektinio akto, byloje patvirtina nuoseklūs ir išsamūs liudytojų A. Š. ir D. P. parodymai, kuriuos jie teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, šių asmenų nesieja jokie ryšiai, nenustatyta ir duomenų, kad jie norėtų apkalbėti nuteistąjį, to taip pat nenurodė ir nuteistasis. Todėl išskyrus nuteistojo keliamas prielaidas, kitų duomenų, galinčių patvirtinti kitokią – mažesnę sugadinto turto vertę, byloje nėra.
15. Nors apeliantas savo teiginius dėl galimai mažesnės sugadinto turto vertės grindžia į bylą paties pateiktais dokumentais, kaip antai Europos parlamento Vidaus politikos generalinio direktorato Ekonomikos ir gyvenimo kokybės politikos departamento atliktu ilgesnės gaminių gyvavimo trukmės tyrimu, skelbimų portalo (duomenys neskelbtini) skelbimais apie parduodamų analogiškų naudotų vaizdo kamerų kainas, VMI pranešimu apie vaizdo kamerų priskyrimą tam tikrai ilgalaikio turto grupei, kuriai nustatomas 3-4 metų nusidėvėjimo laikotarpis, tačiau jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad praėjus atitinkamam laikotarpiui nuo įsigijimo tokių vaizdo kamerų kaina būtų reikšmingai pasikeitusi. Nors minėti prietaisai ir buvo naudojami 7-8 metus, tačiau vien tai nepaneigia, kad veikos padarymo metu jų vertė buvo žymiai mažesnė nei 605 eurai. Kokių nors esminių trūkumų ar defektų, dėl ko būtų pagrindas mažinti byloje nustatytą jų vertę taip pat nenustatyta, tokių į bylą nepateikė ir apeliantas ar jo gynėjas, tik deklaratyviai apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodę apie reikalingumą apklausti specialių žinių turintį asmenį ar nepriklausomą ekspertą, galinčius įvertinti tokio turto nusidėvėjimą, bet išsamesnių argumentų dėl to taip pat nepateikę. Įvertinus aukščiau išvardintus įrodymus – turto įsigijimo dokumentuose, defektiniame akte nurodytą turto vertę, liudytojo D. P., turinčio šios srities reikiamų žinių, parodymus, aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti jų objektyvumu, todėl laikytina, kad šioje byloje nustatyta sugadinto turto vertė nėra per didelė, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, o apeliacinio skundo argumentai dėl neva neteisingai nustatytos sugadinto turto vertės laikytini nepagrįstais. Nenustačius byloje jokių reikšmingų duomenų dėl kitokios turto tikrosios vertės, tokių nepateikus ir apeliantui, aptarti įrodymai dėl sugadintų daiktų vertės apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių, todėl nėra jokio pagrindo mažinti nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo dalyko vertę ir tuo pagrindu keisti jo nusikalstamų veiksmų kvalifikaciją. Atsižvelgiant į tai konstatuojama, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog sugadinto turto vertė yra 605 Eur, tokia suma viršija 10 MGL, todėl T. Č. pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir pagrindo perkvalifikuoti jo veiką nėra. Vien tai, kad pagrobto turto vertei nustatyti reikšmės turintys duomenys šioje byloje buvo įvertinti kitaip, negu juos vertina nuteistasis, savaime neįrodo pirmosios instancijos teismo padarytos įrodymų vertinimo klaidos ar išvadų dėl turto vertės nepagrįstumo, jų nepaneigia ir apelianto į bylą pateikti dokumentai. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kaip to prašo apeliantas, nėra pagrindo.
Dėl veikos kvalifikavimo
16. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.
17. Pažymėtina, kad po T. Č. nusikalstamos veikos padarymo (2022 m. rugpjūčio 31 d.) buvo priimtas ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925 (2023 m. gegužės 4 d. įstatymo redakcija Nr. 2023-08475)) kuriuo, be kita ko, buvo pakeistas BK 190 straipsnis, naujai išaiškinantis BK XXVIII skyriuje (taip pat ir BK 187 straipsnyje) numatytų nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, numatyto turto vertę. Tačiau skundžiamu nuosprendžiu šie įstatymo pakeitimai nebuvo aptarti ir įvertinti, todėl ši klaida ištaisytina apeliacinės instancijos teisme.
18. Šioje byloje nusikalstamos veikos padarymo metu (2022 m. rugpjūčio 31 d.) ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu T. Č. nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, kadangi T. Č. tyčia sugadino svetimą turtą, kurio vertė – 605 Eur. Nusikalstamos veikos padarymo metu BK 190 straipsnio 1 dalies redakcija (galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) numatė, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL (12 500 Eur) dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL (150 Eur), bet neviršija 5 MGL (250 Eur) dydžio sumos. Atsižvelgiant į šias nuostatas, nuteistojo nusikalstama veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.). Pagal naujos redakcijos BK 190 straipsnio 1 dalį, BK XXVIII skyriuje numatytas turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 10 MGL dydžio sumos. Tačiau BK 190 straipsnio nauja redakcija laikytina nuteistųjų teisinę padėtį švelninančia tik tuo atveju, jeigu jie nuteisti už BK XXVIII skyriuje numatytus nusikaltimus, kai turto vertė turi reikšmės veikos kvalifikavimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-341-487/2023). Taigi, nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusiais BK pakeitimais už nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiamoji atsakomybė nebuvo keičiama, todėl BK 190 straipsnio pakeitimai nesudaro pagrindo perkvalifikuoti T. Č. padarytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo nusikalstamai veikai kvalifikuoti (turto vertei nustatyti) reikšmės turėjo tik nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs MGL dydis (50 Eur). Kaip nustatyta, nuteistojo sugadinto turto vertė viršija 10 MGL, todėl tokios vertės turto sugadinimas atitinka ir šiuo metu galiojančią BK 187 straipsnio 1 dalį. Įstatymas Nr. XIV-1925, kuriuo buvo padidinta nedidelės vertės turto riba, nuteistojo veikai kvalifikuoti ir paskirtos bausmės dydžiui jokios įtakos neturi, nelengvina nuteistojo teisinės padėties, todėl netaikytinas.
19. Nors apeliaciniu skundu neginčijami nei civilinio ieškinio, nei paskirtos bausmės klausimai – T. Č. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad apeliantas dėl pareikšto kaltinimo kaltu pripažintas ir nuteistas pagrįstai, pasisako ir dėl civilinio ieškinio bei bausmės esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo klausimas pirmosios instancijos teisme išspręstas teisingai, vadovaujantis bylos įrodymais, teisės aktų nuostatomis bei teismų praktika. Bausmę T. Č. teismas paskyrė vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir, nesant jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, už padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai jam skyrė vieną švelnesnių sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – laisvės apribojimą, netaikant intensyvios priežiūros, nustačius įpareigojimą atlyginti civiliniam ieškovui padarytą 605 Eur turtinę žalą per 9 mėnesius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
20. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta ir 2023 m. gegužės 8 d. nutartimi, kuria jam paskirtas gynėjas. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teismuose, tačiau priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).
21. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 15 d. nutartimi T. Č. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Modestas Švažas. Apeliacinės instancijos teisme gauta 2024 m. sausio 31 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam T. Č. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 50 Eur išlaidas.
22. Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Šiuo atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad T. Č. daug metų nedirba, pastarąjį kartą įsigijęs verslo liudijimą dirbo tik 2011 m., jam nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų darbingumas. Šių duomenų pagrindu teismas T. Č. turtinę padėtį vertina kaip sunkią. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas proceso išlaidų dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš nuteistojo nepriteisia.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo T. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio atmesti.
Neišieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų dėl nuteistojo T. Č. gynybos apeliacinės instancijos teisme.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.