Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2297-467/2012 pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovėms D. K. ir R. K. dėl nuosavybės teisių į ½ dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių nustatymo.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama ieškovės G. P. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, jog, priešingai nei teigia apeliantė G. P. , pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir, atmesdamas ieškovės ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 263 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog prieš pradedant nagrinėti apeliacinio skundo argumentus, yra tikslinga dar kartą pažymėti aktualias pirmosios instancijos teismo nustatytas bei kitas bylos faktines aplinkybes, kuriomis teisėjų kolegija remiasi, spręsdama dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, o taip pat pažymėti šiam ginčui taikytinas materialinės bei proceso teisės normas ir susiformavusią teismų praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

Kaip minėta, apeliantė G. P. prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį velionio Č. K. K. turto, motyvuodama tuo, kad nuo 1981 m. jie kartu pradėjo gyventi, vesti bendrą ūkį ir gyventi faktinėje santuokoje, tokiu būdu sudarydami susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę: 0,2500 ha žemės sklypą ir pastatą – gyvenamąjį namą, esančius duomenys neskelbtini, kilnojamuosius daiktus – 10 paveikslų, televizorių, šaldytuvą, automobilį Mercedes-Benz 200, v/n (duomenys neskelbtini) sukauptą 50 000 Lt indėlį banke ir 4 000 Lt lėšų banko sąskaitoje (t. 1, b. l. 24-33, 35-37, 46). Byloje nustatyta, jog velionis Č. K. K. buvo vedęs, jo ir atsakovės D. K. santuoka truko nuo 1970-10-09 iki 2011-08-07 ir baigėsi CK 3.49 straipsnio 1 dalies pagrindu – mirus vienam iš sutuoktinių (santuokos liudijimas, Gyventojų registro tarnybos pažyma apie asmens duomenis b. l. 40, 83, t. 1). Byloje esančiame atsakovės R. K. (po santuokos – K.) 1982-04-28 gimimo liudijime tėvais nurodyti D. K. ir Č. K. K. (t. 1, b. l. 84). Pagal 1981 m. medicininių dokumentų (epikrizės) duomenis, atsakovė D. K. 1978 ir 1979 m. buvo pastojusi, nėštumai baigėsi persileidimais 7-8 savaičių nėštumo laikotarpyje (t. 1, b. l. 84-85). 1990-07-25 nebaigtos statybos gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad G. I. F. , gyvenantis duomenys neskelbtini ir Č. K. K. , gimęs duomenys neskelbtini, gyvenantis duomenys neskelbtini, sudarė nebaigtos statybos plytų gyvenamą namą, kuris turi 74,18 kv. m bendro naudingo ploto, esantį duomenys neskelbtini, 56 procentų užbaigtumo (t. 1, b. l. 24-27). Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo 2008-02-13 sutartyje nurodytam, kad Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos L. B. , parduoda Č. K. K. kartu su sutuoktine D. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.88 str.) 2 500 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį duomenys neskelbtini (t. 1, b. l. 35-36). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys duomenys neskelbtini, nuosavybės teise priklauso Č. K. K. ir D. K. (t. 1, b. l. 35-39). Pagal byloje esančių 2004-2009 m. Metinių šeimos turto deklaracijų duomenis jos pildytos ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos kartu abiejų sutuoktinių, bendrai nurodant duomenis apie jų kilnojamąjį, nekilnojamąjį ir kitokio pobūdžio turtą (t. 1, b. l. 111-137). Pagal byloje esančių mobiliųjų telefonų detalizuotų sąskaitų išrašų duomenis per dviejų mėnesių laikotarpį iki Č. K. K. mirties atsakovės D. K. skambučiai jam užfiksuoti 21 kartą, Č. K. K. per tą patį laikotarpį iš viso užfiksuoti skambučiai sudaro 79 kartus, iš jų 63 skambučiai adresuoti D. K. . Pagal byloje esančios Laidojimo paslaugų ir reikmenų užsakymo sutarties ir 4 245 Lt kvito duomenis, Č. K. K. laidotuvėmis rūpinosi atsakovės (t. 1. b. l. 14). Šių paminėtų aplinkybių apeliantė neginčija.

Dėl taikytinos materialiosios teisės ir aktualios teismų praktikos

Šiuo metu galiojančios CK trečiosios knygos ir anksčiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Šeimos kodekso 21 straipsnyje ir 2000 m. CK 3.87 straipsnyje įtvirtinta, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Todėl visam turtui, net įgytam kurio nors vieno sutuoktinio vardu, galioja įstatyminė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuginčyti tokią prezumpciją šioje byloje privalėjo apeliantė (CPK 178 str.).

Teismas taip pat teisingai nurodė, kad bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, tai yra sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Nuosekli susiformavusi kasacinio teismo praktika patvirtina, kad tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-336/2009 ir kt.). Teismas spręsdamas dėl taikytinos teisės taip pat pagrįstai nurodė, kad siekiant nustatyti, ar tarp velionio Č. K. K. ir G. P. , kaip tvirtina pastaroji, buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, be kita ko, turi būti vadovaujamasi ir 1964 m. CK nuostatomis, reglamentuojančiomis tokių sutarčių turiniui ir formai keliamus reikalavimus. Jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas pasiekti tam tikrą bendrą tikslą (1964 m. CK 472 str. 1 d., 2000 m. CK 6.969 str. 1 d.). Būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių. 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys jungtinėje veikloje dalyvauja įnešdami įnašus pinigais, kitu turtu arba savo darbu. Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (1964 m. CK 474 str. 2 d., 2000 m. CK 6.971 str. 1 d.). 1964 m. CK nuostatose, skirtose jungtinei veiklai reglamentuoti, neįtvirtinta specialių reikalavimų šios sutarties formai, tačiau, remiantis aktualiu ginčui spręsti šio CK 43 straipsniu, fizinių piliečių tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip vienas šimtas rublių, turėjo būti sudaromi rašytine tvarka. Tai reiškia, kad jeigu jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršydavo nurodytą sumą, sutarčiai turėjo būti taikomas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro jungtinės veiklos sutarties negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 str. 2 d.). Tačiau toks įrodymų leistinumo apribojimas nėra absoliutus ir esant tam tikroms sąlygoms, gali būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009 ir kt.). Taigi nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas.

Apeliantė teisi teigdama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Apeliantė tokiems savo teiginiams pagrįsti nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004 ir 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog teismas nukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose vien dėl to, kad minėtose bylose teismai sprendė buvus šalių susitarimą dėl bendros dalinės nuosavybės sukūrimo, o šioje byloje teismas konstatavo priešingai. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė teismas, suformuota paminėta teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė tokiose bylose, kurios skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, nes jose asmenys, veikiantys pagal jungtinės veiklos sutartį, tokio bendro gyvenimo metu nebuvo santuokoje su kitais asmenimis arba jų santuoka su kitais asmenimis de facto buvo nutrūkusi ir tai buvo konstatuota prejudicinę reikšmę turinčiais sprendimais. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes (ratio decidendi). Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei taikomas tik konkrečios bylos kontekste. Tuo tarpu, kaip minėta, šioje byloje sprendžiamas specifinis klausimas dėl nuosavybės teisių sukūrimo, kai vienas iš sugyventinių buvo santuokoje su kitu asmeniu ne tik juridiškai, bet ir faktiškai, todėl minėtose bylose, kurių racio decidendi skiriais nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, pateikti atskiri išaiškinimai negali būti taikomi analogiškai (a priori) šioje byloje.

Teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, jog šios bylos specifika, tai yra velionio faktinis ir teisinis buvimas santuokoje, lemia tai, kad be bendrųjų minėtoje taisyklėje nustatytų sąlygų (bendras gyvenimas ir ūkio tvarkymas ir t.t.), dalinės nuosavybės nustatymui nagrinėjamoje byloje būtina atskleisti ir tai, ar kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo ir ar jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal teismų praktiką bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Bendrajai nuosavybei atsirasti nepakanka pagaminti naują daiktą, turint tikslą turėti jį kaip nuosavą, bet yra būtina, kad asmenys siektų įgyti daiktą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto objekto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime negali būti pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, nes tai pažeistų sutarčių laisvės principą, paneigtų šalių galimybę laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Pažymėtina, kad netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyminis teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Juolab tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011 ir kt.). Taigi keli savarankiški juridiniai faktai – bendras gyvenimas kartu ir piniginis (darbinis) gyvenančiųjų kartu indėlis į įgyjant, sukuriant turtą – sudaro vieną sudėtinį juridinį faktą, t. y. bendrą dalinę nuosavybę. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas turėjo pagrindą spręsti, jog šioje byloje būtent ieškovei tenka pareiga nuginčyti Č. K. ir D. K. sutuoktinių turto jungtinės nuosavybės prezumpciją, įrodyti jos ir velionio bendrą gyvenimą bei siekį sukurti turtinius santykius (CK 3.87 str. 1 d., CPK 178 str.).

Dėl proceso teisės ir aktualios teismų praktikos

Kaip minėta, apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes be pagrindo nesirėmė jos iniciatyva apklaustų liudytojų parodymais, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir todėl padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais (CPK 185 str.).

Sprendžiant dėl įrodymų vertinimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Aiškindamas įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, kasacinis teismas suformulavo tokias esmines nuostatas, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle; kad teismas civiliniame procese įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje; kad teismo įsitikinimo laipsnis ar kriterijai pagal CPK nekonkretizuoti; kad pagal įrodinėjimo procese CPK įtvirtintą supratimą faktas vertinamas kaip įrodytas, jeigu taip sprendžiama protingo žmogaus požiūriu: faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Apeliantė teisingai nurodo, kad įrodymų pakankamumo taisyklė reiškia, jog nėra reikalaujama visiško teismo įsitikinimo dėl tam tikros išvados. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtinama skunde, tinkamai aiškino bei taikė paminėtas įrodymų vertinimo taisykles, detaliai išnagrinėjo kiekvieną abiejų ginčo šalių į bylą pateiktą įrodymą, suformuluotą argumentą ir spręsdamas dėl ginčo esmės, vertino jų visumą (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija laiko, kad toliau nagrinėjant ieškovės G. P. skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių (liudytojų paaiškinimai, etc.), susijusių su neturtinių bei turtinių teisinių santykių, susiklosčiusių tarp jos bei velionio Č. K. K. , konstatavimu – yra tikslinga išnagrinėti byloje pateiktus rašytinius įrodymus.

Dėl neturtinių ir turtinių teisinių santykių

Kaip minėta, apeliantė skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Č. K. K. ir atsakovės D. K. santuoka nebuvo nutrūkusi ne tik de jure, bet ir de facto, todėl ginčo turto atžvilgiu galioja įstatymo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės prezumpcija. Apeliantė nesutinka su teismo konstatavimu, jog ji šios prezumpcijos nepaneigė (CK 3.87-3.100 str.).

Skundžiamame sprendime teismas nurodė, jog faktus, kuriais grindė bendro ūkio tvarkymą ir prisidėjimą darbu, siekiant jungtinės veiklos rezultato, ieškovė įrodinėjo iš esmės vien tik savo ir liudytojų paaiškinimais, tuo tarpu kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai, apibūdinantys ginčijamo turto įgijimo aplinkybes, ne tik kad nepatvirtina jos teiginių pagrįstumo ir nepaneigia sutuoktinių bendro turto prezumpcijos, bet, priešingai, nei teigiama – ją patvirtina.

Kaip jau minėta, jungtinės veiklos sutarties rašytinės formos nesilaikymas, kilus ginčui dėl tokių teisinių santykių buvimo, atima iš šalių teisę remtis liudytojų parodymais. Tačiau esant tam tikroms sąlygoms, gali būti leidžiama remtis tokiais įrodymais, kai: pirma, byloje yra nors ir netiesioginių kitokių rašytinių sandorio sudarymo įrodymų; antra, sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; trečia, atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; ketvirta, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Be to, įstatymas nedraudžia remtis liudytojais įrodinėjant gyvenimo kartu faktą, nes ši aplinkybė pati savaime nereiškia kartu gyvenančių asmenų susitarimo jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Suprantama, įrodyti bendro nesusituokusių asmenų gyvenimo faktą nesiremiant liudytojų parodymais neretai yra labai sudėtinga, tačiau kilus teisminiam ginčui, ypač aktualu tiksliai išsiaiškinti visas faktines aplinkybes, reikšmingas tokio ginčo išsprendimui, o teismas, kaip minėta, privalo vadovautis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir išvadas daryti tik esant pakankamai leistinų įrodymų, o ne remtis prielaidomis (CPK 263 str. 1 d.). Atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas nuostatas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantė, kolegijos nuomone, teismas turėjo pagrindą spręsti, jog šiuo atveju nėra sąlygų, kurioms esant taikytina pirmiau apibūdinta išimtis, todėl liudytojų parodymais remtis negalima. Nežiūrint to, kas paminėta, teismas kruopščiai išnagrinėjo abiejų šalių iniciatyva apklaustų liudytojų paaiškinimus. Tačiau remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismas konstatavo, kad šiais paaiškinimais – tiek apeliantės, tiek ir atsakovių iniciatyva apklaustų liudytojų paaiškinimais – negalima remtis ir dėl to, kad jie yra prieštaringi, subjektyvūs, šališki ir akivaizdžiai palankūs tai šaliai, kurios iniciatyva liudytojai buvo pakviesti, o jų nurodomos aplinkybės, kurios turi teisinę reikšmę nagrinėjamoje byloje, iš esmės jiems tapo žinomos iš šalių ar kitų asmenų pasakojimų (CPK 185 str.). Jokių kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius, byloje nėra, tokie nepateikti nei su apeliaciniu skundu, neprašyta jų išreikalauti, nors, kaip žinia, apeliacinis teismas yra fakto instancija (CPK 314 str.). Taigi šiame kontekste yra tikslinga paminėti, jog pirmiau nutartyje nurodytus faktus patvirtinantys rašytiniai įrodymai paneigia ieškovės teiginius, kad teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog Č. K. ir D. K. santuoka nebuvo nutrūkusi ne tik de jure, bet ir de facto.

Kaip matyti iš byloje esančios Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo 2008-02-13 sutarties 1 punkto, Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos L. B. , parduoda Č. K. K. kartu su sutuoktine D. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.88 str.) 2 500 kv. m ploto žemės sklypą, esantį duomenys neskelbtini (t. 1, b. l. 35-36). Ši sutartis patvirtinta notaro. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše taip pat nurodyta, kad ginčo žemės sklypas ir gyvenamasis namas nuosavybės teise priklauso Č. K. K. ir sutuoktinei D. K. (t. 1, b. l. 35-39). Taigi, turint omenyje tai, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią, faktai dėl ginčo turto teisinio režimo, nurodyti oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomi visiškai įrodytais, nebent jie paneigiami kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus. Minėta, kad, jokių kitokių rašytinių įrodymų, paneigiančių šiuos faktus nepateikta, o taip pat nėra duomenų, kad šie dokumentai būtų ginčijami, ar nuginčyti teismine tvarka. Taip pat svarbu pažymėti tai, kad apeliantė, tvirtindama, jog nuo 1981 m. gyveno faktinėje santuokoje su velioniu Č. K. K. , kartu gyveno ir kūrė šeimą, bendrai kaupė turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, savo procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui iš viso nepasisako, kodėl, jos manymu, šis jiems bendra jungtine nuosavybės teise priklausantis turtas, 2008 m. registruotas sutuoktinių Č. K. ir D. K. vardu. Iš tiesų, dauguma apeliantės iniciatyva apklaustų liudytojų teigė, jog matydavo ją kartu su velioniu, laikė juos sutuoktiniais, kuriuos jungė bendri turtiniai teisiniai santykiai, o atsakovių ginčo name iš viso nebuvo matę. Tačiau būtina akcentuoti, jog vien jau šie duomenys pirmiau nurodytuose oficialiuose dokumentuose paneigia apeliantės poziciją, grindžiamą liudytojų paaiškinimais, kad velionis Č. K. K. buvo visiškai nutraukęs ryšius su sutuoktine (CPK 185 str.). Kitos byloje nustatytos ir pirmosios instancijos teismo detaliai išanalizuotos faktinės aplinkybės, kaip minėta, rodo, jog apeliantės minimu laikotarpiu sutuoktiniai bandė susilaukti ir susilaukė vaikų, kad jie kartu jungtinės nuosavybės teise įteisino žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys t. 1, b. l. 38-39), kartu pildė ir Valstybinei mokesčių inspekcijai teikė 2004-2009 šeimos turto deklaracijas, kartu dalyvaudavo ne tik šeimos, bet ir kitose tiek velionio Č. K. K. , tiek jo sutuoktinės atsakovės D. K. artimųjų šventėse bei susibūrimuose: pvz.: švęsdavo gimtadienius, Šv. Kūčias ir Šv. Kalėdas, sutikdavo Naujuosius metus, buvo kviečiami tapti krikšto tėvais. Teisėjų kolegija laiko, kad šie įrodymai leidžia spręsti, jog sutuoktinius siejo daugiau nei normalūs faktinius santuokinius ryšius nutraukusių asmenų santykiai. Priešingai nei teigia apeliantė, dauguma fotonuotraukų apibūdina ne vien tik tėvo ir dukters, bet būtent velionio ir jo sutuoktinės santykių pobūdį. Taip pat minėta, jog apeliantė neginčija aplinkybių, kad atsakovės rūpinosi velionio sveikata tuo metu, kai jis prieš mirtį gulėjo ligoninėje, jį lankė ir slaugė, o taip pat organizavo jo laidotuves. Ji pati nurodo, jog tuo metu nebuvo nei karto pas jį nuvykusi. Kolegijos nuomone, apeliantės ir velionio tarpusavio santykius apibūdina ir ta aplinkybė, jog, pasak pačios apeliantės, tik mirus Č. K. K. jai tapo žinoma, kad jis oficialiai santuokos su atsakove D. K. nebuvo nutraukęs, nors per trisdešimt, kaip ji teigė, gyvenimo kartu metų, jo šeimos nebuvo mačiusi.

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pažymėjęs, kad tokio pobūdžio bylose yra svarbu atsižvelgti į šalių tarpusavio santykius, pvz. rūpinimąsi bendra buitimi ir poilsiu, vienas kito sveikata, iš kitų santuokų turimų vaikų auklėjimu, išlaikymu ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010 ir kt.). Tuo tarpu šioje byloje nėra duomenų, to netvirtina nei pati apeliantė, kad velionis būtų rūpinęsis jos sūnumi, kuris, anot jos, būdamas nepilnametis, gyveno su močiute. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu ne kartą patvirtino, kad velionis ne tik bendravo su dukra, bet ir materialiai ja rūpinosi, tačiau neteigia, kad velionis būtų supažindinęs ją su savo dukra net jai suaugus. Be to, kaip minėta, nurodydama, jog nuo 1981 m., tai yra dešimt metų iki įsigyjant žemės sklypą jų bendro namo statybai, su velioniu gyveno jos motinai priklausiusiame bute duomenys neskelbtini, apeliantė nepateikė jokių dokumentų (pvz.: laiškai, raštai, išrašai iš medicininių dokumentų, etc.), kuriuose būtų užfiksuotas šio asmens gyvenimas nurodytu adresu tokį ilgą laiko tarpą. Apeliantė teigė, jog negalėjo pateikti teismui fotonuotraukų iš jos ir velionio bendro gyvenimo, nes jas pasisavino atsakovės, tačiau ji apskritai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė taip pat nepaneigė teismo išvados, jog ji neįrodė nei buvus tarp jos ir velionio susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nei fakto, kad ji prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo savo lėšomis. Pažymėtina, jog teigdama, jog atsakovės pasisavino statybinių medžiagų įsigijimo čekius, netvirtina, kad jie buvo išduoti jos vardu. Teismas teisus nurodęs, kad ieškovės nurodomas išrašas iš jos taupomosios knygelės apie turimas santaupas nepatvirtina fakto, kad ji skyrė tas lėšas bendro jos ir velionio turto įsigijimui (CPK 178 str.), jog nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių tai, kad jos tėvas buvo davęs lėšų būtent šio namo statybai. Minėta, kad 1964 m. CK nustatė rašytinę formą fizinių asmenų sandoriams, kurių vertė didesnė kaip šimtas rublių, o daugiau nei 1 000 rublių vertės sandoriams – notarinę formą (1964 m. CK 282 str.). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliantės argumento, kad Tarybų sąjungoje asmenų tarpusavio santykiai buvo grindžiami pasitikėjimu ir turtiniai santykiai nebuvo įforminami, pažymi, jog artimų žmonių teisiniai santykiai dažniausiai nėra įforminami raštu ir grindžiami pasitikėjimu, tačiau kilus teisminiam ginčui yra aktualus sandorių įforminimas tinkama, įstatymuose nustatyta tvarka, nes, kaip minėta, šalys įstatyme nustatyta tvarka privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, o teismas, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu ir įrodymų pakankamumu, daro atitinkamas išvadas (CPK 178, 185 str.).

Pažymėtina ir tai, kad pačios ieškovės parodymai, nėra patvirtinti kitais bylos įrodymais, todėl nėra pakankami konstatuoti, jog ji savo darbu ar lėšomis prisidėjo prie ginčo turto sukūrimo ar įsigijimo (CPK 185 str.). Kaip minėta, jos paaiškinimus paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog turtas, kurį įgijo velionis, buvo registruojamas jo ir sutuoktinės arba tik jo vardu, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantė ir velionis būtų įgiję kokį nors turtą, kuris būtų įregistruotas, kaip jų bendroji dalinė nuosavybė – pati apeliantė teismo posėdžio metu paaiškino, jog net nežinojo apie kitą velionio turimą turtą (pvz. Vilniaus konditerijos fabriko akcijas ir kt.). Taigi, esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms, apeliantės nurodomas faktas, kad ji gyveno ginčo name, nėra pagrindas konstatuoti jos nuosavybę teisę į namo dalį – kaip žinia, faktinis naudojimasis turtu daiktinių teisių nesukuria (CK 4.47 str.).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai sprendė, jog įvertinus bylos įrodymų visumą, nėra pagrindo spręsti apie velionio išreikštą valią su ja įgyti ir kitą, tai yra kilnojamąjį turtą (automobilį, paveikslus, lėšas), į kurį dalinę nuosavybę buvo prašoma pripažinti. Kaip teisingai nurodė teismas, pagal byloje esančius duomenis, apeliantė ilgą laiką dirbo pagalbine darbininke, žemesnių kategorijų darbininke, vėliau – rūbininke, valytoja ir gaudavo nedidelį atlyginimą, kuris vidutiniškai tesudarė apie 300 Lt per mėnesį, o jos pačios teigimu, nuo 2007 m. apskritai nebedirbo ir ją išlaikė velionis (t. 1, b. l. 19-20). Pažymėtina, kad apeliantė taip pat ir su savo skundu nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių jos teiginius (CPK 314 str.).

Teisėjų kolegija, vertindama prieš tai nurodytų aplinkybių visetą, iš dalies sutinka su apeliante, kad bylos medžiaga leidžia spręsti apie tai, jog tarp jos ir velionio Č. K. K. būta artimų santykių, tačiau, kaip jau ne kartą minėta, byloje nėra jokių įrodymų, kad velionis Č. K. K. per visą ieškovės nurodomą laikotarpį – jos teigimu, kartu gyventa nuo 1981 m., būtų ėmęsis kokių aktyvių veiksmų, kad turtas, anot apeliantės, įsigytas iš bendrų lėšų, bendru darbu, būtų tinkamai teisiškai įformintas. Priešingai, nekilnojamasis turtas buvo ir išliko įformintas kaip jo bei jo sutuoktinės D. K. santuokinių bendra jungtinė nuosavybė. Be to, aukščiau minėtas faktas, kad apeliantė, žinodama, jog ginčo nekilnojamasis turtas yra įregistruotas velionio ir D. K. vardu (jos pačios paaiškinimas apie tai, kad Č. K. K. jai atidavė šio turto dokumentus), to neginčijo, leidžia spręsti, kad ji pati nebuvo pakankamai rūpestinga, apdairi (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės G. P. ieškinį, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.).

Netenkinus ieškovės G. P. apeliacinio skundo, atsakovėms D. K. ir R. K. priteistinos jų turėtos advokato išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurios, pagal jų pateiktus įrodymus yra 1 200 Lt (t. 2, b. l. 190). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau Rekomendacijos) 8.11 punkte nurodytus dydžius, į apeliacinės bylos sudėtingumą, į tai, kad atsiliepimas į ieškovės G. P. skundą nebuvo susijęs su papildomų ar naujų prašymų, įrodymų pateikimu, kad byla šiame teisme buvo išnagrinėta pirmajame teismo posėdyje, rašytinio proceso tvarka, etc. – šis atsakovių prašymas tenkinamas iš dalies ir minėtų išlaidų atlyginimui iš ieškovės priteisiama 500 Lt (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovei D. K. ir atsakovei R. K. iš ieškovės G. P. priteisti 500 Lt (penki šimtai) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.